1.

Trimis klausimais Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) prašo Teisingumo Teismo išaiškinti 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 2 ) 15 straipsnį, ypač atsižvelgiant į maksimalių trečiųjų šalių piliečių sulaikymo laikotarpių apskaičiavimą ir procedūrines garantijas, taikomas ilgesniems sulaikymo laikotarpiams.

2.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant Suomijoje neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio A ir Rikoskomisario B (detektyvas inspektorius B) ginčą dėl trečiojo laikotarpio, kuriuo atitinkamas trečiosios šalies pilietis buvo sulaikytas siekiant jį išsiųsti į kilmės šalį, teisėtumo.

3.

Šiai bylai būdinga tai, kad trečiosios šalies pilietis buvo keturis kartus sulaikytas Suomijoje, siekiant jį išsiųsti į kilmės šalį – Maroką. Konkrečiau kalbant, jis buvo sulaikytas nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki 2022 m. lapkričio 23 d., nuo 2022 m. gruodžio 5 d. iki 2023 m. kovo 15 d. (toliau – antrasis sulaikymo laikotarpis), nuo 2023 m. rugsėjo 11 d. iki 2024 m. sausio 18 d. (toliau – trečiasis sulaikymo laikotarpis) ir nuo 2024 m. vasario 7 d. iki 2024 m. kovo 13 d. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) iškeltas klausimas susijęs su trečiojo sulaikymo laikotarpio, kuris jau baigėsi, ir 2023 m. rugsėjo 11 d. policijos sprendimo teisėtumu ( 3 ).

4.

Šioje byloje išryškėja iššūkis, su kuriuo susiduria Teisingumo Teismas, siekdamas suderinti du vienas kitam prieštaraujančius tikslus: užtikrinti humanišką elgesį su migrantais ir jų individualias teises, o kartu – veiksmingą jų išsiuntimą. Įtampa tarp šių tikslų išlieka ir iš esmės jie yra sunkiai suderinami ( 4 ).

5.

Šiai bylai svarbios Direktyvos 2008/115 2, 4, 9, 13 ir 16 konstatuojamosios dalys ir 15 straipsnis.

6.

Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje „Sulaikymas“ numatyta:

„1.   Valstybės narės gali sulaikyti trečiosios šalies pilietį, kuriam taikoma grąžinimo tvarka[,] tik tam, kad parengtų grąžinimą ir (arba) įvykdytų išsiuntimo procesą (nebent konkrečiu atveju gali būti veiksmingai taikomos kitos pakankamos, tačiau švelnesnės priverstinės priemonės), visų pirma, kai:

Sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir būti taikomas tik tol, kol tinkamai vykdomas pasiruošimas išsiuntimui.

2.   Įsakymą sulaikyti priima administracinės ar teisminės institucijos.

Įsakymas sulaikyti parengiamas raštu pateikiant faktines ir teisines priežastis.

Kai įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės:

Atitinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas.

3.   Kiekvienu atveju sulaikymas peržiūrimas pagrįstais laiko tarpais atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymu arba ex officio. Pratęstų sulaikymo laikotarpių atveju teisminė institucija prižiūri, kaip atliekamos peržiūros.

4.   Paaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės asmenį išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama, sulaikymas tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo nedelsiant paleidžiamas.

5.   Sulaikymas trunka tol, kol tenkinamos 1 dalyje nustatytos sąlygos ir jis yra būtinas siekiant užtikrinti sėkmingą išsiuntimą. Kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpio ribą, kuri negali viršyti šešių mėnesių.

6.   Valstybės narės negali pratęsti 5 dalyje nurodyto laikotarpio, tačiau laikydamosi nacionalinės teisės gali pratęsti ribotam laikotarpiui, neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, tais atvejais, kai tikėtina, jog[,] nepaisant visų jų pagrįstų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad:

7.

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 604/2013, kuriuo išdėstomi valstybės narės, atsakingos už trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės vienoje iš valstybių narių pateikto tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, nustatymo kriterijai ir mechanizmai ( 5 ) (toliau – reglamentas „Dublinas III“) 17 straipsnio „Diskrecinės išlygos“ 1 dalyje nurodyta:

„Nukrypdama nuo 3 straipsnio 1 dalies, kiekviena valstybė narė gali nuspręsti nagrinėti trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą net tada, kai ji pagal šiame reglamente nustatytus kriterijus neatsako už tokį nagrinėjimą.

Valstybė narė, kuri nusprendžia nagrinėti tarptautinės apsaugos prašymą pagal šią dalį, tampa atsakinga valstybe nare ir prisiima su ta atsakomybe susijusias pareigas. <…>

<…>“

8.

Reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalis yra susijusi su valstybės narės, kurios teritorijoje atitinkamas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento ir kurioje nebuvo pateiktas naujas tarptautinės apsaugos prašymas, prašymo atsiimti pateikimu. Pagal šią nuostatą, „[k]ai prašymas atsiimti nepateikiamas per 2 dalyje nustatytus laikotarpius, valstybė narė, kurios teritorijoje atitinkamas asmuo yra be teisę gyventi šalyje patvirtinančio dokumento, suteikia tam asmeniui galimybę pateikti naują prašymą“.

9.

2004 m. balandžio 30 d.ulkomaalaislaki (301/2004) (Įstatymas Nr. 301/2004 dėl užsieniečių) redakcijos, taikytinos ginčui pagrindinėje byloje (Nr. 813/2015) (toliau – Įstatymas dėl užsieniečių), 117a straipsnyje numatyta:

„Bendrosios atsargumo priemonių priėmimo sąlygos

Užsienio piliečiui gali būti taikoma laikinoji apsaugos priemonė pagal šio įstatymo 118–122 straipsnius, jei ji yra būtina:

<…>

Jei toliau nenumatyta kitaip, laikinoji apsaugos priemonė galioja tol, kol nustatomos atvykimo į šalį ar buvimo joje sąlygos, kol įvykdomas sprendimas išvykti iš šalies arba kol byla užbaigiama kitais būdais. Vis dėlto laikinoji apsaugos priemonė turi būti panaikinta, kai tik ji nebereikalinga siekiant užtikrinti teismo sprendimo priėmimą ar vykdymą.“

10.

Įstatymo dėl užsieniečių 121 straipsnyje nustatyta:

„Sulaikymo sąlygos

Jei 118–120 straipsniuose nurodytų laikinųjų apsaugos priemonių nepakanka, užsienietis gali būti sulaikytas individualiai įvertinus jo atvejį, jeigu:

<…>“

11.

Įstatymo dėl užsieniečių 123 straipsnyje nurodytos administracinės institucijos, kompetentingos priimti sprendimus dėl sulaikymo. Jo 124 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta kompetentingos administracinės institucijos pareiga nedelsiant pranešti apie sulaikymą käräjäoikeus [(apylinkės teismui)] ir šio teismo pareiga išnagrinėti sulaikymo bylą per keturias dienas nuo sulaikymo. Pagal Įstatymo dėl užsieniečių 126 straipsnio 1 dalį käräjäoikeus [(apylinkės teismas)] nurodo nedelsiant paleisti sulaikytą užsienietį, jeigu nėra tenkinamos sulaikymo sąlygos.

12.

Įstatymo dėl užsieniečių 127 straipsnyje „Sulaikyto asmens paleidimas“ numatyta:

„Bylą nagrinėjanti institucija turi nurodyti paleisti sulaikytą asmenį į laisvę, kai tik nebetenkinamos sulaikymo sąlygos. Sulaikytas asmuo turi būti paleistas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo sprendimo dėl sulaikymo priėmimo. Vis dėlto sulaikymo laikotarpis gali būti ilgesnis, bet negali viršyti 12 mėnesių, jei sulaikytas asmuo nebendradarbiauja vykdant grąžinimą arba jei iš trečiosios šalies nebuvo gauti reikiami grąžinimo dokumentai ir dėl šių priežasčių išsiuntimas atidedamas.

<…>“

13.

Šio įstatymo 128 straipsnyje nustatyta:

„Jeigu nebuvo nurodyta paleisti sulaikytą užsienietį į laisvę, käräjäoikeus [(apylinkės teismas)], kurio veiklos teritorijoje yra sulaikyto asmens sulaikymo vieta, šio asmens prašymu turi peržiūrėti bylą, kiek tai susiję su sulaikymu <…>. Byla turi būti išnagrinėta nedelsiant, ne vėliau kaip per keturias dienas nuo prašymo pateikimo. Vis dėlto bylos, susijusios su sulaikymu, peržiūrėti nereikia, kol nesibaigė dviejų savaičių terminas, kuris pradedamas skaičiuoti nuo käräjäoikeus [(apylinkės teismas)] sprendimo pratęsti suinteresuotojo asmens sulaikymą atitinkamoje sulaikymo vietoje. Apskaičiuojant šioje dalyje nurodytus terminus Laki säädettyjen määräaikain laskemisesta [(Terminų apskaičiavimo įstatymas), (150/1930)] 5 straipsnis netaikomas.

Sulaikyto asmens prašymu käräjäoikeus [(apylinkės teismas)] turi peržiūrėti bylą dar net prieš pasibaigiant 1 dalyje nurodytam terminui, jei tai būtina dėl aplinkybių, atsiradusių po ankstesnio nagrinėjimo. Bylą nagrinėjanti institucija nedelsdama informuoja sulaikytą asmenį ir jo atstovą apie visas reikšmingas pasikeitusias aplinkybes, dėl kurių jo byla turi būti peržiūrėta, išskyrus atvejus, kai buvo priimtas sprendimas paleisti sulaikytą asmenį į laisvę pagal 127 straipsnio 1 dalį.

<…>“

14.

Maroko pilietis A į Suomiją neteisėtai atvyko 2022 m. rugsėjo 10 d. Tuo metu jam galiojo draudimas atvykti į Šengeno erdvę, kurį Nyderlandų Karalystė buvo nustačiusi po to, kai jis dingo vykstant šioje šalyje jo pradėtai prieglobsčio procedūrai. Prieš atvykdamas į Suomiją šis trečiosios šalies pilietis taip pat paprašė prieglobsčio Švedijoje ir Šveicarijoje.

15.

Atvykimo į Suomiją dieną A buvo sulaikytas Suomijoje Įstatymo dėl užsieniečių 121 straipsnio 1 dalies 1–3 punktuose, kuriais perkeliama Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalis, numatytais pagrindais. Šis sulaikymo laikotarpis baigėsi 2022 m. lapkričio 23 d.

16.

2022 m. spalio 25 d. sprendimu Maahanmuuttovirasto (Imigracijos tarnyba, Suomija; toliau – Imigracijos tarnyba) nurodė grąžinti šį trečiosios šalies pilietį į Maroką.

17.

2022 m. spalio 29 d. trečiosios šalies pilietis pateikė Suomijoje prieglobsčio prašymą. 2022 m. lapkričio 24 d. Imigracijos tarnyba atmetė prieglobsčio prašymą kaip akivaizdžiai nepagrįstą, nurodė grąžinti A į Maroką ir nustatė jam dvejų metų draudimą atvykti.

18.

2022 m. gruodžio 5 d. trečiosios šalies pilietis buvo sulaikytas antrą kartą, šis sulaikymo laikotarpis baigėsi 2023 m. kovo 15 d.

19.

2023 m. sausio 5 d. nutartimi Turun hallinto-oikeus (Turku administracinis teismas, Suomija) atmetė šio trečiosios šalies piliečio prašymą uždrausti vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo.

20.

2023 m. rugsėjo 11 d. trečiosios šalies pilietis buvo sulaikytas trečią kartą. Remiantis 2023 m. rugsėjo 11 d. detektyvo inspektoriaus B sprendimu, kuriuo buvo paskirtas trečiasis sulaikymo laikotarpis, tą dieną, atsižvelgiant į ankstesnius sulaikymo laikotarpius, trečiosios šalies pilietis iš viso jau buvo sulaikytas 5 mėnesius ir 23 dienas, tačiau buvo tenkinamos pradinio maksimalaus šešių mėnesių laikotarpio viršijimo sąlygos, atsižvelgiant į tai, jog sprendimo grąžinti vykdymas užtruko dėl to, kad trečiosios šalies pilietis nebendradarbiavo vykdant grąžinimą, ir į tai, kad iš Maroko Karalystės nebuvo gauti šiam grąžinimui būtini dokumentai. Tada policija kreipėsi į Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas, Suomija) dėl sulaikymo sąlygų ištyrimo ir šiam teismui pateikė minėtą 2023 m. rugsėjo 11 d. sprendimą. Remiantis šiame sprendime pateikta informacija, apie jį buvo pranešta ir atitinkamam trečiosios šalies piliečiui. 2023 m. rugsėjo 15 d. šiame teisme įvyko teismo posėdis.

21.

Šį trečiąjį sulaikymo laikotarpį 2023 m. gruodžio 7 d. dar kartą įvertino Etelä-Karjalan käräjäoikeus (Pietų Karelijos apylinkės teismas, Suomija), surengęs posėdį savo iniciatyva, kai paaiškėjo, kad galėjo būti viršytas pradinis maksimalus šešių mėnesių sulaikymo laikotarpis. Tą pačią dieną priimtame sprendime šis teismas laikėsi nuomonės, kad, pirma, įvairių sulaikymų laikotarpiai turi būti sumuojami, nes šių sulaikymų tikslas buvo užtikrinti to paties sprendimo grąžinti vykdymą. Antra, jis padarė išvadą, kad sąlygos, taikomos, kai viršijamas šešių mėnesių laikotarpis, ir visos kitos materialinės sulaikymo pratęsimo sąlygos yra tenkinamos. Trečia, teismas nusprendė, jog atitinkamas trečiosios šalies pilietis neturėtų būti paleistas vien dėl to, kad posėdis buvo surengtas ex officio tik tada, kai bendras sulaikymo laikotarpis viršijo šešis mėnesius. Todėl jis nurodė palikti trečiosios šalies pilietį sulaikytą.

22.

Tą pačią dieną trečiosios šalies pilietis pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Itä-Suomen hovioikeus (Rytų Suomijos apeliacinis teismas, Suomija); skundas 2023 m. gruodžio 19 d. sprendimu buvo atmestas, be kita ko, remiantis tuo, kad pagal Įstatymo dėl užsieniečių 128 straipsnį sulaikyto asmens prašymu käräjäoikeus (apylinkės teismas) turi peržiūrėti sulaikymo bylą ir kad, nors 2023 m. rugsėjo 11 d. policijos sprendime buvo nurodytos šešių mėnesių sulaikymo termino viršijimo sąlygos, atitinkamas trečiosios šalies pilietis nesikreipė dėl tokios peržiūros. Taigi Itä-Suomen hovioikeus (Rytų Suomijos apeliacinis teismas) nusprendė, jog trečiosios šalies pilietis negali būti paleistas vien dėl to, kad käräjäoikeus (apylinkės teismas) savo iniciatyva nepriėmė sprendimo dėl šių sąlygų, nepasibaigus maksimaliam šešių mėnesių sulaikymo terminui.

23.

Trečiosios šalies pilietis pateikė kasacinį skundą Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) ir užginčijo sulaikymo teisėtumą, motyvuodamas vien tuo, kad nustatyta tvarka nebuvo išnagrinėtas maksimalaus šešių mėnesių termino viršijimo klausimas. Detektyvas inspektorius B tvirtina, kad kasacinis skundas turi būti atmestas. Detektyvas inspektorius mano, kad, atsižvelgiant į byloje įvykusius pokyčius, trečiasis sulaikymo laikotarpis, kuris prasidėjo 2023 m. rugsėjo 11 d., yra naujas, todėl šiuo atveju net nebuvo viršytas pradinis maksimalus šešių mėnesių terminas, ir kad trečiosios šalies pilietis neturėtų būti paleistas remiantis pagrindais, kuriuos jis nurodo, nes bet kuriuo atveju sulaikymo pagrindai tenkinami.

24.

Šis trečiasis sulaikymo laikotarpis tęsėsi iki 2024 m. sausio 18 d., t. y. iki dienos, kai trečiosios šalies pilietis pabėgo į Daniją.

25.

2024 m. vasario 7 d. trečiosios šalies pilietis, jį grąžinus iš Danijos į Suomiją pagal reglamentą „Dublinas III“, buvo sulaikytas ketvirtą kartą. Detektyvo inspektoriaus sprendimu jis buvo paleistas į laisvę 2024 m. kovo 13 d.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš pradžių nurodė, kad jam pateiktas nagrinėti ginčas yra susijęs tik su trečiojo sulaikymo laikotarpio teisėtumu. Toliau jis nurodo, kad visi trečiosios šalies piliečio sulaikymo laikotarpiai buvo grindžiami būtinybe užtikrinti pasirengimą išsiuntimui arba sprendimo dėl tokio išsiuntimo vykdymą pagal Įstatymo dėl užsieniečių 121 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus, taip pat būtinybe nustatyti šio asmens tapatybę pagal tos nuostatos 2 punktą. Nacionalinis teismas priduria, kad sulaikymo laikotarpiais nuo 2022 m. spalio 29 d., kai buvo pateiktas prieglobsčio prašymas, iki 2023 m. sausio 5 d., kai Turun hallinto-oikeus (Turku administracinis teismas) priėmė nutartį, kuria atmetė atitinkamo trečiosios šalies piliečio prašymą uždrausti vykdyti sprendimą dėl jo išsiuntimo, sulaikymas taip pat buvo grindžiamas būtinybe užtikrinti prieglobsčio prašymo nagrinėjimą pagal Įstatymo dėl užsieniečių 121 straipsnio 1 dalį.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, siekdama pateisinti sulaikymą, policija, be kita ko, nurodė šio asmens dingimą per prieglobsčio procedūrą įvairiose valstybėse narėse, įskaitant Suomiją, neigiamą jo požiūrį į grįžimą į Maroką, nusikalstamas veikas, kurias jis padarė būdamas Suomijoje, melagingą informaciją apie gimimo datą ir tapatybę atvykus į Suomiją ir pareigos prisistatyti valdžios institucijoms 2023 m. vasarą kaip alternatyvios sulaikymui priemonės nesilaikymą. Teismas nurodo, kad dalis šių pagrindų atsirado tik pasibaigus antrajam sulaikymo laikotarpiui, todėl tai yra nauji pagrindai trečiajam sulaikymo laikotarpiui, prasidėjusiam 2023 m. rugsėjo 11 d., pateisinti. Vis dėlto jis pabrėžia, kad 2023 m. rugsėjo 15 d.Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) vykusiame posėdyje maksimalaus šešių mėnesių termino viršijimo sąlygos nebuvo nagrinėjamos, atsižvelgiant į pateiktus įrodymus, ir nebuvo paminėtos šio teismo priimtame sprendime.

28.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmiausia prašo išaiškinti, kaip apskaičiuoti maksimalius sulaikymo laikotarpius pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis. Antra, teismas klausia, ar pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį nacionalinėje teisėje leidžiama reikalauti, kad teisminė peržiūra dėl pradinio maksimalaus šešių mėnesių sulaikymo laikotarpio pratęsimo būtų pradėta sulaikyto trečiosios šalies piliečio prašymu. Taip pat kyla abejonių dėl tokios peržiūros laiko, konkrečiai dėl to, ar ji turi būti atlikta prieš pasibaigiant šešių mėnesių terminui, ar gali būti atliekama, kai sulaikymo laikotarpis jau yra pratęstas. Galiausiai, jei nustatoma, kad šešių mėnesių terminas buvo neteisėtai viršytas neatlikus tinkamos teisminės peržiūros, teismas prašo paaiškinti, kokios pasekmės kyla pagal Sąjungos teisę, visų pirma, ar nacionalinis teismas turėjo nedelsdamas paleisti trečiosios šalies pilietį, nors esminės sulaikymo sąlygos tebebuvo tenkinamos. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šioje byloje pažeidžiama tiesioginio veikimo nuostata, galimai ribojanti teismo diskreciją procedūrinių pažeidimų atvejais.

29.

Šiomis aplinkybėmis Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

30.

Teisingumo Teismui rašytines pastabas pateikė Suomijos, Čekijos ir Nyderlandų vyriausybės, Europos Komisija. 2025 m. balandžio 30 d. vykusiame posėdyje žodinius argumentus taip pat pateikė kasatorius pagrindinėje byloje, detektyvas inspektorius B, Suomijos vyriausybė ir Komisija.

31.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad, siekiant nustatyti, ar buvo pasiekti maksimalūs sulaikymo terminai, turi būti sumuojami visi laikotarpiai, per kuriuos atitinkamas asmuo anksčiau buvo sulaikytas pagal 15 straipsnį, siekiant įvykdyti tą patį sprendimą grąžinti. Jei atsakymas būtų neigiamas, teismas klausia, ar sprendžiant, ar reikia atsižvelgti į ankstesnius sulaikymo laikotarpius, svarbu, kad buvo nurodyti nauji teisiniai ir faktiniai pagrindai, kuriais grindžiamas naujas sulaikymo laikotarpis, kad atitinkamas asmuo išvyko į kitą valstybę narę, iš jos buvo grąžintas į Suomiją ir kad nuo ankstesnio sulaikymo laikotarpio pabaigos iki naujo sulaikymo laikotarpio praėjo keli mėnesiai.

32.

Konkrečiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar atskiri sulaikymo laikotarpiai, tarp kurių buvo buvimo laisvėje laikotarpiai, turėtų būti sumuojami automatiškai, ar tam tikri ankstesni laikotarpiai gali būti nesumuojami. Pasak šio teismo, nors iš esamos jurisprudencijos, ypač 2009 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Kadzoev ( 6 ), matyti, kad reikia laikytis vienodo požiūrio, Teisingumo Teismas šiuo klausimu nėra priėmęs galutinio sprendimo ( 7 ).

33.

Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, sulaikymas, nesant kitų pakankamų, tačiau švelnesnių procesinių prievartos priemonių, kurios galėtų būti veiksmingai taikomos, gali būti pateisinamas tik siekiant pasirengti šio piliečio grąžinimui ir (arba) išsiuntimui, visų pirma, kai esama pasislėpimo pavojaus arba kai toks pilietis vengia pasirengimo grąžinimui ar išsiuntimo procedūros arba tam trukdo ( 8 ).

34.

Be to, iš Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalies paskutinės pastraipos ir 4 dalies matyti, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymas turi trukti kuo trumpiau ir turi būti taikomas tik tol, kol vykdomas išsiuntimas, tai darant pakankamai greitai ( 9 ), turint omenyje, jog paaiškėjus, kad nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba kad nebetenkinamos sąlygos, kuriomis grindžiamas sulaikymas, šis tampa nebepateisinamas ir atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas ( 10 ).

35.

Be to, šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse numatyta, kad kiekviena valstybė narė nustato sulaikymo laikotarpį, kuris negali viršyti šešių mėnesių; šį laikotarpį galima pratęsti tik apibrėžtam laikui, jokiomis aplinkybėmis neviršijančiam dar dvylikos mėnesių, ir tik tais atvejais, kai tikėtina, kad, nepaisant visų pagrįstų nacionalinių institucijų pastangų, išsiuntimo procedūra užtruks ilgiau dėl to, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis nepakankamai bendradarbiauja arba vėluojama gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių ( 11 ). Taigi Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 ir 6 dalyse nustatyti skirtingi sulaikymo ir jo pratęsimo pagrindai. Pagal 1 dalį sulaikymas gali būti paskirtas, kai yra pasislėpimo pavojus arba kai asmuo vengia išsiuntimo procedūros arba ją apsunkina. Jei išsiuntimo negalima įvykdyti per šešis mėnesius, 6 dalyje leidžiama pratęsti terminą iš viso iki 18 mėnesių tais atvejais, kai atitinkamas asmuo nebendradarbiauja arba vėluoja gauti dokumentus iš trečiųjų šalių. Sprendime Kadzoev Teisingumo Teismas pabrėžė, kad pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį jokiu būdu neleidžiama viršyti šioje nuostatoje nurodyto maksimalaus termino ( 12 ).

36.

Visų pirma Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalies paskutinėje pastraipoje numatyta, kad „[a]titinkamas trečiosios šalies pilietis nedelsiant paleidžiamas, jei sulaikymas yra neteisėtas“. Pagal šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį taip pat reikalaujama nedelsiant paleisti atitinkamą asmenį, kai sulaikymas nebėra pateisinamas, t. y. „[p]aaiškėjus, kad dėl teisinių ar kitokių priežasčių nebėra pagrįstos tikimybės išsiųsti arba 1 dalyje nustatytų aplinkybių nebesama“. Taigi sulaikytas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, kai tik sueina maksimalus 18 mėnesių sulaikymo terminas (arba nacionaliniu lygiu nustatytas terminas (nagrinėjamu atveju Suomijoje jis yra 12 mėnesių)) ( 13 ).

37.

Atitinkamai Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį ir 4–6 dalis draudžiamos valstybės narės teisės nuostatos, kuriose, pirma, nenumatyta, kad neteisėtai jos teritorijoje esančio trečiosios šalies piliečio sulaikymas yra automatiškai laikomas neteisėtu pasibaigus maksimaliam 18 mėnesių terminui, ir, antra, neužtikrinama, kad šis sulaikymas bus taikomas tik tol, kol vykdomas išsiuntimas, tai darant pakankamai greitai ( 14 ).

38.

Toks aiškinimas tiesiogiai išplaukia iš to, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytu maksimaliu laikotarpiu, kaip Teisingumo Teismas išaiškino Sprendime El Dridi ( 15 ), siekiama apriboti trečiosios šalies piliečio laisvės atėmimą priverstinio išsiuntimo atveju. Iš tiesų, kadangi tokio asmens sulaikymas, ypač pagal Direktyvą 2008/115, vykdant grąžinimo procedūrą po neteisėto buvimo šalyje, yra rimtas kišimasis į pagrindinę teisę į laisvę, įtvirtintą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 6 straipsnyje ( 16 ), kompetentingoms nacionalinėms valdžios institucijoms suteikti įgaliojimai sulaikyti trečiųjų šalių piliečius yra griežtai apriboti Direktyvos 2008/115 IV skyriaus nuostatomis taip, kad būtų užtikrintas, pirma, naudojamų priemonių ir siekiamų tikslų proporcingumo principo laikymasis ir, antra, pagarba trečiųjų šalių piliečių pagrindinėms teisėms.

39.

Taigi iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos, ypač iš Sprendimo Politsei- ja Piirivalveamet ( 17 ), matyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnyje numatyta sulaikymo priemonė gali būti skiriama tik tuo atveju, kai atitinkamo asmens elgesys gali kelti grėsmę sprendimo grąžinti vykdymui, ir šia priemone turi būti siekiama vienintelio tikslo – užtikrinti grąžinimo procedūros veiksmingumą ( 18 ), griežtai laikantis proporcingumo principo ( 19 ). Vadinasi, kai duodamas nurodymas sulaikyti neteisėtai šalyje esantį trečiosios šalies pilietį, siekiant jį išsiųsti, tokiu sulaikymu nesiekiama jokio baudžiamojo tikslo ( 20 ). Be to, kaip pabrėžė atitinkamas trečiosios šalies pilietis, esant tokiam rimtam kišimuisi, jam taikomos griežtos apsaugos priemonės, įskaitant nuspėjamumą ir apsaugą nuo savivalės ( 21 ).

40.

Galima apibendrinti, kad Sąjungos teisėje įtvirtintas proporcingumo principas, sulaikymo kaip kraštutinės priemonės principas ir savavališko laisvės atėmimo draudimas pabrėžia išimtinį sulaikymo pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį pobūdį. Nors šie principai patys savaime aiškiai nenustato jokio konkretaus sulaikymo laikotarpių apskaičiavimo būdo, jų bendras poveikis, siejant su reikalavimu, kad sulaikymas turi būti taikomas tik grąžinimo procedūros veiksmingumui užtikrinti, reiškia, kad apskaičiavimo būdas turi atspindėti ir pateisinti šias pagrindines apsaugos priemones. Tik taikant kumuliacinį metodą užtikrinama, kad bendras laisvės atėmimo laikotarpis griežtai neviršytų to, kas konkrečiu atveju yra būtina ir proporcinga. Taikant bet kokį alternatyvų metodą, pagal kurį neatsižvelgiama į ankstesnius sulaikymo laikotarpius, kiltų pavojus, kad bus apeinami šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatyti terminai ir taip pažeisti minėti trys principai. Praktiškai, jei su ta pačia grąžinimo procedūra susiję vienas po kito einantys sulaikymo laikotarpiai nebūtų sumuojami, tai leistų valstybėms narėms apeiti maksimalų 18 mėnesių terminą, atnaujinant sulaikymą pagal tą patį sprendimą grąžinti. Tokia praktika lemtų neribotą sulaikymą, o tai nesuderinama su pirma minėtais principais. Taigi sulaikymo laikotarpiai, susiję su ta pačia grąžinimo procedūra, iš esmės turi būti sumuojami, kad būtų laikomasi Direktyvoje 2008/115 nustatytų griežtų terminų.

41.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nagrinėjamu atveju prieš trečiąjį sulaikymo laikotarpį trečiosios šalies pilietis buvo paleistas į laisvę beveik šešiems mėnesiams, per tą laiką nesilaikė jam nustatytos švelnesnės procesinės prievartos priemonės, t. y. pareigos registruotis, išvyko iš Suomijos į Švediją ir iš šios valstybės narės buvo grąžintas į Suomiją.

42.

Teismo posėdyje detektyvas inspektorius B teigė, kad jei nuo paskutinio sulaikymo praėjo tam tikras laiko tarpas, buvo pateikti kiti teisiniai argumentai arba atsirado naujų faktinių aplinkybių ir jei galima manyti, kad sėkmingas asmens grąžinimas yra tikėtinas, turėtų būti galima pradėti naują sulaikymo laikotarpį neatsižvelgiant į bet kokį ankstesnį sulaikymą. Aiškinant kitaip, gali susidaryti situacija, kai taikyti grąžinimo priemones per atitinkamo asmens gyvenimą taptų neįmanoma. Tai prieštarautų veiksmingam Direktyvos 2008/115 tikslų įgyvendinimui.

43.

Taigi kyla klausimas, ar ilgalaikė pertrauka kartu su neteisėtu trečiosios šalies piliečio išvykimu iš valstybės narės, priėmusios sprendimą grąžinti, yra pagrindas iš naujo pradėti skaičiavimą.

44.

Kaip minėjau, pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį bet koks sulaikymas turi būti kuo trumpesnis ir taikomas tik tol, kol vykdomas išsiuntimas, tai darant pakankamai greitai. Pagal šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalį sulaikymas nebėra pateisinamas ir atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas, jei paaiškėja, kad nebėra pagrįstos tikimybės jį išsiųsti dėl teisinių ar kitų priežasčių arba kad nebetenkinamos šio straipsnio 1 dalyje numatytos sąlygos ( 22 ). Be to, iš Sprendimo Kadzoev matyti, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalyje jokiomis aplinkybėmis neleidžiama viršyti joje nustatyto maksimalaus sulaikymo laikotarpio ( 23 ). Iš šio sprendimo išplaukianti jurisprudencija patvirtina, kad pagal šios direktyvos 15 straipsnį vertinant, ar laikomasi maksimalios trukmės, reikia sumuoti visus sulaikymo laikotarpius, susijusius su grąžinimo procedūra ( 24 ). Iš šios jurisprudencijos galima daryti išvadą, jog pagrindinė logika yra tokia, kad tokios sulaikymo priemonės yra bendros grąžinimo procedūros dalis ir, apskaičiuojant leistiną trukmę, turi būti vertinamos kaip visuma. Taigi, kai sulaikymas yra susijęs su ta pačia grąžinimo procedūra, kuriai taikoma Direktyva 2008/115, po pertraukos pradėjus iš naujo skaičiuoti leistiną sulaikymo laikotarpį būtų pažeistas toje nuostatoje nustatyto termino kumuliacinis pobūdis.

45.

Tokį aiškinimą patvirtina Sprendimas John prieš Graikiją ( 25 ), kuriame EŽTT konstatavo, kad tolesnis pareiškėjo sulaikymas, net po oficialaus paleidimo ir pakartotinio sulaikymo, prilygo savavališkam laisvės atėmimui, prieštaraujančiam EŽTK 5 straipsnio 1 daliai. Tame sprendime EŽTT konstatavo, kad naujoje nutartyje dėl išsiuntimo iš šalies pakartoti tie patys motyvai kaip ir ankstesnėje nutartyje ir nepateikta jokio naujo pagrindo atnaujinti sulaikymą ( 26 ). Kitaip tariant, antrasis sulaikymo laikotarpis nebuvo iš tiesų atskiras, nes buvo grindžiamas tais pačiais išsiuntimo pagrindais ir neturėjo naujo pagrindo, be to, buvo vykdomas tik sudarant teisėtumo regimybę.

46.

Mano nuomone, iš to išplaukia, kad sulaikymo laikotarpiai negali būti „pradėti skaičiuoti iš naujo“ vykdant sprendimą grąžinti bendrame išsiuntimo procese, kai pagrindinis tikslas ir procesinės aplinkybės lieka nepakitusios. Jei sprendimas grąžinti lieka galioti, sulaikymo pertrauka, neatsižvelgiant į jos trukmę, nepateisina to, kad sulaikymo laikotarpis pradedamas skaičiuoti iš naujo.

47.

Padėtis būtų kitokia, jei sulaikymas būtų grindžiamas nauju sprendimu grąžinti arba išsiųsti, kuris būtų priimtas remiantis visiškai naujais pagrindais, nepriklausomai nuo pradinio sprendimo grąžinti, ir kuriam būtų taikoma teisminė peržiūra. Tokiu atveju sulaikymas galėtų būti laikomas atskiros išsiuntimo procedūros dalimi. Priešingu atveju sulaikymas turi būti laikomas tos pačios išsiuntimo procedūros dalimi, o susidaręs sulaikymo laikas įskaičiuojamas į maksimalią trukmę pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis. Pavyzdžiui, jeigu grąžinimo procedūra buvo iš tikrųjų galutinai nutraukta, o trečiosios šalies pilietis po daugelio metų vėl neteisėtai atvyksta į valstybę narę, dėl tokio pakartotinio atvykimo gali atsirasti naujų teisinių ir faktinių aplinkybių, pavyzdžiui, neteisėtas asmens buvimas teritorijoje neturint leidimo gyventi šalyje ar bet kokio teisinio buvimo pagrindo. Tokios aplinkybės gali būti pagrindas priimti naują sprendimą grąžinti pagal Direktyvos 2008/115 6 straipsnį ir taip pradėti naują grąžinimo procedūrą. Bet kokia sulaikymo priemonė, grindžiama šiuo nauju sprendimu, būtų susijusi su atskira ir skirtinga grąžinimo procedūra, o ne ankstesnės procedūros tęsinys. Vis dėlto toks scenarijus suponuoja tikrą pirmosios procedūros nutraukimą po ilgesnio asmens nebuvimo šalyje, taigi ir valdžios institucijų neveiklumą, paprastai trunkantį metus, o ne mėnesius. Priešingu atveju negalima laikyti, kad grąžinimo procedūros buvo galutinai atsisakyta. Kitaip tariant, tam, kad būtų pradėta nauja procedūra, aplinkybės turi būti gerokai platesnės nei procedūrinis delsimas ar laikinos kliūtys.

48.

Vadinasi, tai, kad trečiosios šalies pilietis galėjo laikinai išvykti iš valstybės narės, atsakingos už grąžinimą, teritorijos arba nesilaikyti švelnesnių procesinių prievartos priemonių, netrukdo grąžinimo procedūros tęstinumui, nebent įrodoma, kad kompetentingos institucijos iš tikrųjų galutinai nutraukė procedūrą.

49.

Šioje byloje Suomijos vyriausybė per teismo posėdį pareiškė, kad nėra oficialaus sprendimo, kuriuo būtų paskelbta, kad grąžinimo procedūra nutraukta; veikiau byla nagrinėjama, kol atitinkamas trečiosios šalies pilietis bus išsiųstas, o kompetentingos institucijos visą laiką aktyviai siekia grąžinimo. Todėl iš tiesų galutinai nenutraukus grąžinimo procedūros ir atsižvelgiant į nuolatines valdžios institucijų pastangas išsiųsti atitinkamą trečiosios šalies pilietį sulaikymo priemonės turi būti vertinamos kaip susijusios su viena tęstine grąžinimo procedūra. Iš to išplaukia, kad maksimali sulaikymo trukmė pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį negali būti iš naujo nustatyta pakartotinai sulaikius asmenį, nes pagrindinis išsiuntimo procedūros tikslas ir procedūrinės aplinkybės nesikeičia. Tai, kad trečiosios šalies pilietis galėjo teisėtai ar neteisėtai laikinai išvykti iš valstybės narės, atsakingos už grąžinimą, teritorijos arba nesilaikyti švelnesnių procesinių prievartos priemonių, netrukdo grąžinimo procedūros tęstinumui, nebent įrodoma, kad kompetentingos institucijos iš tikrųjų galutinai atsisakė šios procedūros.

50.

Kaip jau minėjau ( 27 ), tai, kad trečiosios šalies pilietis galėjo laikinai išvykti iš valstybės narės, atsakingos už grąžinimą, teritorijos arba nesilaikyti švelnesnių procesinių prievartos priemonių, netrukdo grąžinimo procedūros tęstinumui, nebent įrodoma, kad kompetentingos institucijos iš tikrųjų galutinai nutraukė procedūrą.

51.

Nors sulaikymo laikotarpio atnaujinimas gali būti pateisinamas neleistinu judėjimu ar nustatytų priemonių nesilaikymu remiantis nauju vertinimu pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį, tai nėra pagrindas atnaujinti sulaikymo laikotarpį. Šis laikotarpis pradedamas skaičiuoti iš naujo tik tuo atveju, jei grąžinimo procedūra buvo iš tikrųjų galutinai nutraukta, o vėliau vėl pradėta, pavyzdžiui, priimant naują sprendimą grąžinti ( 28 ). Tai turi būti aiškiai nustatyta, kad būtų išlaikytas riboto ir proporcingo sulaikymo principas, kurį taikyti reikalaujama pagal šią direktyvą ir jurisprudenciją, išvengiant savavališko sulaikymo ( 29 ), taigi ir savavališko sulaikymo termino pratęsimo.

52.

Taigi, kaip minėjau, tais atvejais, kai sprendimo grąžinti vykdymas nutrauktas ilgam laikui, pagrindinis veiksnys nustatant, ar galima priimti naują sprendimą grąžinti, yra tai, ar grąžinimo procedūra buvo iš tikrųjų galutinai nutraukta ( 30 ). Jei tokių aplinkybių nėra, visi ankstesni sulaikymo laikotarpiai ir toliau įskaitomi į maksimalią trukmę, leidžiamą pagal Direktyvą 2008/115.

53.

Be to, nors į trečiosios šalies piliečio veiksmus, padarytus vykdant grąžinimo procedūrą, reikia atsižvelgti, visų pirma kaip į galimą pasislėpimo pavojų pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 1 dalį, tokiu elgesiu savaime negali būti pateisinamas nei pradinis sulaikymas, nei jo pratęsimas pagal šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalį. Šiuo atžvilgiu sulaikymas grąžinimo tikslais turi ir toliau griežtai apsiriboti tikslu palengvinti grąžinimą arba išsiuntimą ir turi būti proporcingas ir apribotas laiku ( 31 ).

54.

Svarbu tai, kad, kai išsiuntimas nebėra realiai įmanomas, pavyzdžiui, dėl ilgo trečiosios šalies neveikimo, tolesnis asmens sulaikymas tampa neteisėtas, neatsižvelgiant į asmens elgesį, susijusį su sprendimo grąžinti vykdymu. Tokiais atvejais šio asmens elgesys, net jei asmuo nebendradarbiauja, negali užgožti reikalavimo, kad sulaikymas būtų griežtai susijęs su realia tikimybe jį išsiųsti.

55.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas posėdyje išklausė teisinius argumentus dėl to, ar galima imtis priemonių po to, kai grąžinimo procedūra buvo nesėkminga – tai buvo Sprendimo JZ ( 32 ), pagal kurį taikomas Sprendimas Achughbabian ( 33 ), dalykas; šiame sprendime Teisingumo Teismas iš esmės pripažino, kad Direktyva 2008/115 leidžia valstybėms narėms taikyti baudžiamąsias sankcijas, įskaitant laisvės atėmimo bausmę, po to, kai grąžinimo procedūra buvo užbaigta ir nepavyko išsiųsti asmens, įskaitant atvejus, kai atitinkamas asmuo trukdė atlikti veiksmus ( 34 ). Vis dėlto turiu pabrėžti, jog Sprendimas JZ ( 35 ) neprieštarauja pozicijai, kad pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį turėtų būti sumuojami keli sulaikymo laikotarpiai, susiję su ta pačia grąžinimo procedūra, bet su kitokiomis teisinėmis aplinkybėmis – su situacija po nesėkmingai užbaigtos grąžinimo procedūros, t. y. kai asmuo neišvyko iš teritorijos, nors grąžinimo procesas buvo baigtas ir pasibaigė maksimalus sulaikymo terminas. Vykdant sprendimą grąžinti, kol ši direktyva vis dar taikoma, turėtų būti toliau taikomas sulaikymo laikotarpių sumavimo principas.

56.

Šioje byloje nėra jokių požymių, kad trečiasis atitinkamo trečiosios šalies piliečio sulaikymo laikotarpis nepriklauso nuo dviejų ankstesnių laikotarpių. Taigi sulaikymo laikotarpis, nustatytas praėjus iš viso 5 mėnesiams ir 23 dienoms, negali būti laikomas nauju laikotarpiu, kuriuo sulaikymo laikas skaičiuojamas iš naujo, nebent išsiuntimo procedūra buvo teisėtai ir veiksmingai iš tikrųjų galutinai nutraukta, o nauja grąžinimo procedūra pradėta remiantis nauju teisiniu pagrindu ir atsižvelgiant į naujas aplinkybes, kurios neapsiriboja procedūriniu delsimu ar laikinomis kliūtimis. Priėmus priešingą sprendimą būtų pažeisti Direktyvoje 2008/115 nustatyti terminai ir apsaugos tikslas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar sprendimas grąžinti liko galioti ir yra vykdytinas po ankstesnių sulaikymo laikotarpių.

57.

Pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį sulaikymo pratęsimas gali būti pateisinamas trečiosios šalies atsakymo nebuvimu ar nebendradarbiavimu, pavyzdžiui, kelionės dokumentų neišdavimu, jeigu valstybė narė gali įrodyti dėjusi pagrįstas pastangas, kad užtikrintų grąžinimą. Jei vėlavimas nėra susijęs vien su trečiosios šalies neveiklumu, o valstybė narė aktyviai neieškojo alternatyvų, nesiėmė tolesnių veiksmų ir nedėjo didesnių pastangų, ji gali neatitikti „pagrįstų pastangų“ kriterijaus ir sulaikymo pratęsimas gali būti neteisėtas. Šis klausimas yra glaudžiai susijęs su efektyvumu ir tinkamumu, kurių reikalaujama pagal tos direktyvos 15 straipsnio 1 ir 4 dalis.

58.

Kaip minėjau, kai nėra pagrįstos tikimybės išsiųsti asmenį, sulaikymas turi būti kuo trumpesnis ir baigtis suėjus Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytiems terminams. Todėl vien tai, kad trečioji šalis nepateikė atsakymo, savaime nėra leidimas neribotai tęsti sulaikymą. Valstybė narė turi įrodyti, kad ji ir toliau tinkamai ir aktyviai veikė, pavyzdžiui, pakartotinai susisiekdama, naudodamasi konsulinėmis priemonėmis arba bendradarbiavimo susitarimais, siekdama užtikrinti trečiosios šalies piliečio grąžinimą.

59.

Taigi nagrinėjamu atveju, nors pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį sulaikymo pratęsimas po pradinio šešių mėnesių laikotarpio gali būti pateisinamas vėlavimu gauti dokumentus iš trečiosios šalies valdžios institucijų, tokiam pratęsimui griežtai taikoma sąlyga, kad Suomijos kompetentingos institucijos dėjo visas pagrįstas pastangas užtikrinti trečiosios šalies piliečio išsiuntimą. Paaiškėjus, kad atitinkama trečioji šalis nebendradarbiauja per pagrįstą laikotarpį, arba kai nėra pagrįstos tikimybės išsiųsti asmenį, sulaikymas turi būti nutrauktas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 4 dalį ir proporcingumo principą ( 36 ).

60.

Galiausiai pažymėtina, kad pagal bendrą Direktyvos 2008/115 sistemą ( 37 ), siejamą su proporcingumo principu, sulaikymas neturi būti taikomas automatiškai ar prevenciškai, o turi būti kraštutinė priemonė, taikoma tik tais atvejais, kai nėra jokios alternatyvos, galinčios užtikrinti grąžinimo procedūros veiksmingumą ( 38 ). Atsižvelgiant į tai, kad grąžinimo procedūra gali užtrukti dėl priežasčių, nepriklausančių nuo atitinkamo trečiosios šalies piliečio, pavyzdžiui, dėl trečiosios šalies nebendradarbiavimo ar diplomatinių kliūčių, valstybės narės turi įvertinti, ar bent jau tol, kol vyksta prieglobsčio suteikimo procedūra arba kol išsiuntimas nėra įmanomas, nebūtų tikslingiau taikyti švelnesnes procesines prievartos priemones. Priešingu atveju kyla pavojus, kad ribota sulaikymui skirta trukmė gali baigtis per anksti, o tai gali pakenkti išsiuntimo veiksmingumui, kai jis taps įmanomas.

61.

Šiuo klausimu, nesant realios tikimybės išsiųsti asmenį, reikia pabrėžti, kad Direktyvoje 2008/115 nenagrinėjama negrąžintinų trečiųjų šalių piliečių, t. y. asmenų, kurie dėl praktinių priežasčių negali būti išsiųsti, bet kuriems valstybės narės nesuteikia jokio teisinio statuso, padėtis ( 39 ). Dėl to jie lieka teisinės atskirties padėtyje ( 40 ). Tokia spraga kenkia tiek grąžinimo politikos veiksmingumui, tiek trečiųjų šalių piliečių pagrindinių teisių apsaugai. Pagal tokį scenarijų trečiųjų šalių piliečiams gresia pakartotinis sulaikymas.

62.

Dėl teisinio pagrindo, kuriuo grindžiamas sulaikymas, Teisingumo Teismas Sprendime Kadzoev ( 41 ) konstatavo, kad sulaikymui išsiuntimo tikslais, kurį reglamentuoja Direktyva 2008/115, ir tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymui, visų pirma pagal Direktyvą 2013/33/ES ( 42 ), taikomi skirtingi teisiniai režimai. Laikotarpis, kuriuo asmuo buvo sulaikytas remiantis pagal Sąjungos teisės nuostatas dėl tarptautinės apsaugos priimtu sprendimu, neturi būti laikomas sulaikymu išsiuntimo tikslu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį.

63.

Vis dėlto pagrindinėje byloje nagrinėjama situacija, kaip matyti iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktų paaiškinimų ( 43 ), yra tokia, kad visi ankstesni sulaikymo laikotarpiai buvo taikomi pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį siekiant įvykdyti tą patį sprendimą grąžinti. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad į prejudicinį klausimą jis neįtraukė klausimo, kaip apskaičiuoti maksimalų sulaikymo laikotarpį, kai sulaikymas grindžiamas ir Direktyva 2008/115, ir kitu teisiniu pagrindu (vienu metu arba su pertraukomis) ( 44 ). Kitaip tariant, nacionalinis teismas nurodo, kad jis nusprendė Teisingumo Teismo neklausti, ar ir kaip tokie sutampantys arba mišrūs teisiniai pagrindai turėtų paveikti sulaikymo laikotarpio apskaičiavimą, nes atitinkamo trečiosios šalies piliečio sulaikymas bent jau iš esmės ir didžiąją laiko dalį buvo grindžiamas tik Direktyva 2008/115. Vadinasi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, mišraus teisinio pagrindo klausimas šioje byloje neturi praktinės reikšmės.

64.

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai neįtraukė šio klausimo į savo prašymą priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas turėtų jį laikyti nereikšmingu arba hipotetiniu, ypač atsižvelgiant į tai, kad sulaikymas, atrodo, buvo grindžiamas visų pirma Direktyva 2008/115.

65.

Vis dėlto šioje byloje kyla atskiras klausimas – ar Direktyva 2008/115 buvo pagrįstai taikoma sulaikymo laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki spalio 29 d., ypač atsižvelgiant į reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalyje nustatytas procesines garantijas.

66.

Pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalį, jeigu trečiosios šalies pilietis, kuriam anksčiau buvo atsisakyta suteikti tarptautinę apsaugą kitose valstybėse narėse, atvyksta į naują valstybę narę nepateikęs naujo prieglobsčio prašymo ir jeigu prašymas priimti atgal nepateikiamas per to reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą, pastaroji valstybė narė (šiuo atveju Suomijos Respublika) privalo suteikti asmeniui galimybę pateikti naują tarptautinės apsaugos prašymą valstybėje narėje, kurios teritorijoje jis yra neteisėtai ( 45 ). Dėl šios priežasties atitinkamas asmuo negali būti grąžintas į savo kilmės šalį tol, kol tokia galimybė jam iš tikrųjų nesuteikta.

67.

Nagrinėjamu atveju dėl sulaikymo laikotarpio nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki spalio 29 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad prieš atvykdamas į Suomiją atitinkamas trečiosios šalies pilietis taip pat prašė prieglobsčio Nyderlanduose, Švedijoje ir Šveicarijoje. Suomijos imigracijos tarnybos kitoms valstybėms narėms pateikti prašymai atsiimti nebuvo patenkinti ir Turun Hallinto-oikeus (Turku administracinis teismas) nusprendė, kad ši institucija turėjo teisę manyti, jog ji yra kompetentinga nagrinėti šio asmens prieglobsčio prašymą pagal reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnį.

68.

Kadangi atrodo, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turėjo teisę pateikti naują prašymą pagal reglamento „Dublinas III“ 24 straipsnio 3 dalį ir negalėjo būti grąžintas į savo kilmės šalį, kol neturėjo tokios galimybės, gali būti, kad sulaikymas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį neturėjo būti nustatytas laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki spalio 29 d., o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Šiuo klausimu priminsiu, kad 2022 m. lapkričio 8 d. Sprendime Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teismo iniciatyva atliekama sulaikymo patikra) ( 46 ) Teisingumo Teismas pripažino, kad teisminės institucijos, atliekančios sulaikymo patikrą pagal Direktyvą 2008/115, privalo ex officio patikrinti, ar tenkinamos teisėto sulaikymo sąlygos, net jei sulaikytas asmuo jų nenurodo.

69.

Vis dėlto, jei sulaikymas buvo klaidingai grindžiamas Direktyvos 2008/115 nuostatomis, apskaičiuojant šios direktyvos 15 straipsnio 5 ir 6 dalyse nurodytą maksimalų sulaikymo terminą reikia atsižvelgti į atitinkamą laikotarpį (arba atitinkamas šio laikotarpio dalis). Iš tiesų šiose dalyse nustatytas maksimalus sulaikymo terminas atspindi absoliučią laisvės atėmimo pagal šią direktyvą išsiuntimo tikslais laiko ribą. Jei į skaičiavimą nebūtų įtrauktas Direktyvos 2008/115 nuostatomis klaidingai pagrįstas sulaikymo laikas, valstybės narės galėtų apeiti šiuos maksimalius terminus, ex post perkvalifikuodamos arba iš naujo įvertindamos teisinį pagrindą, o tai pakenktų šios direktyvos 15 straipsnio veiksmingumui (effet utile) ir pažeistų atitinkamų trečiųjų šalių piliečių procedūrines garantijas. Iš to išplaukia, kad jei sulaikymas buvo neteisėtas dėl klaidingo teisinio pagrindo, pavyzdžiui, dėl to, kad dar nebuvo pradėta grąžinimo procedūra dėl teisės pateikti naują prieglobsčio prašymą, šis laikotarpis turi būti įtrauktas vertinant bendrą pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalis leidžiamą trukmę.

70.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, jog Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 ir 6 dalys turi būti aiškinamos taip, kad siekiant nustatyti, ar buvo pasiekti šiose nuostatose numatyti maksimalūs sulaikymo terminai, turi būti atsižvelgta į visus laikotarpius, kuriais atitinkamas trečiosios šalies pilietis anksčiau buvo sulaikytas pagal šios direktyvos 15 straipsnį, siekiant įvykdyti tą patį sprendimą grąžinti. Jei sprendimas grąžinti lieka galioti ir išsiuntimo procedūra nebuvo iš tikrųjų galutinai nutraukta, sulaikymo pertraukomis nepateisinamas sulaikymo laikotarpių skaičiavimas iš naujo. Taip yra net ir tuo atveju, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis buvo paleistas tarp sulaikymo laikotarpių arba laikinai išvyko iš teritorijos į kitą valstybę narę. Be to, reikia įvertinti, ar, atsižvelgiant į reglamento „Dublinas III“ 17 straipsnį ir 24 straipsnio 3 dalį, sulaikymas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnį laikotarpiu nuo 2022 m. rugsėjo 10 d. iki spalio 29 d. galėjo būti teisėtas.

71.

Antruoju klausimu, kurį sudaro dvi dalys, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti: i) ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos teisminė peržiūra, siekiant nustatyti, ar buvo viršytas šio straipsnio 5 dalyje numatytas pradinis maksimalus sulaikymo terminas, inicijuojama, jeigu yra gautas sulaikyto asmens prašymas, ir ii) kokiu momentu turi būti vykdoma šiame antrame sakinyje nurodyta teisminė peržiūra, kai ji susijusi su kompetentingos administracinės institucijos sprendimu pratęsti sulaikymą viršijant šį pradinį maksimalų terminą.

72.

Teisingumo Teismo prašymu siūlau sutelkti dėmesį į antrojo klausimo antrą dalį ( 47 ), kurioje keliamas teisminės peržiūros pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį dėl sulaikymo termino pratęsimo ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui klausimas.

73.

Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad sulaikymo teisėtumo teisminė peržiūra būtų atliekama kuo greičiau nuo sulaikymo pradžios. Kai pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį sulaikymas pratęsiamas ilgiau nei šešiems mėnesiams, toks pratęsimas turi būti pagrįstas konkrečiomis priežastimis, pavyzdžiui, atitinkamo trečiosios šalies piliečio nepakankamu bendradarbiavimu arba vėlavimu gauti reikiamus dokumentus iš trečiųjų šalių.

74.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad tiek pradinis sulaikymas, tiek jo pratęsimas yra panašaus pobūdžio, nes abu jie susiję su laisvės atėmimu siekiant pasirengti atitinkamo trečiosios šalies piliečio grąžinimui ir (arba) išsiuntimui ( 48 ). Todėl sprendimui pratęsti sulaikymą turi būti taikomos tos pačios procedūrinės garantijos, kaip ir pradiniam sulaikymui pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalis ( 49 ). Tai apima teisę į teisminę priežiūrą, proporcingumą ir reikalavimą, kad sulaikymas būtų konkrečiu atveju būtinas.

75.

Atsižvelgiant į tai, sulaikymo pratęsimas yra rimto kišimosi į asmens teisę į laisvę tęsinys ( 50 ), o kadangi juo šis kišimasis pratęsiamas ilgesniam laikotarpiui nei pradinis laikotarpis, pateisinamas pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 5 dalį, reikia naujo teisminio vertinimo, siekiant užtikrinti, kad jis išliktų teisėtas, būtinas ir proporcingas atsižvelgiant į šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalyje nurodytus konkrečius pagrindus ( 51 ). Šiomis garantijomis įgyvendinamos Chartijos 6 ir 47 straipsniuose įtvirtintos pagrindinės teisės, t. y. teisė į laisvę ir teisė į veiksmingą teisinę gynybą ( 52 ).

76.

Visų pirma pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 dalį, kurioje sukonkretinama Chartijos 47 straipsnyje įtvirtinta teisė į veiksmingą teisminę gynybą, kiekviena valstybė narė tais atvejais, kai asmenį sulaikyti nurodo administracinės institucijos, turi numatyti, kad teismo iniciatyva arba atitinkamo asmens prašymu būtų „skubiai“ vykdoma teisminė sulaikymo teisėtumo kontrolė ( 53 ). Kadangi pradinis sprendimas dėl sulaikymo turi būti peržiūrėtas teismine tvarka, neišvengiamai būtina tokia pat, jei ne dar griežtesnė, bet kokio šio sulaikymo pratęsimo, kuris reiškia dar didesnį kišimąsi į pagrindinę teisę į laisvę, teisminė peržiūra. Nepagrįstai uždelsta teisminė peržiūra negali būti veiksminga tolesnio laisvės atėmimo teisėtumo peržiūra. Todėl tokia peržiūra turėtų būti atlikta nedelsiant ir trukti kuo trumpiau ( 54 ).

77.

Kaip jau priminiau, kiekviena valstybė narė tais atvejais, kai asmenį sulaikyti nurodo administracinės institucijos, turi numatyti, kad teismo iniciatyva arba to asmens prašymu būtų „skubiai“ vykdoma teisminė sulaikymo teisėtumo peržiūra ( 55 ). Todėl Direktyvos 2008/115 15 straipsnio sistemą ir tikslus atitinka tai, kad tokia teisminė peržiūra, susijusi su sulaikymo pratęsimu ilgesniam nei šešių mėnesių laikotarpiui, iš esmės turėtų būti pradėta prieš pasibaigiant pradiniam laikotarpiui, kad būtų užtikrinama veiksminga teisės į laisvę apsauga. Toks požiūris padeda užtikrinti, kad šios direktyvos 15 straipsnio 5 dalyje nustatyta maksimali trukmė išliktų veiksminga ir kad to straipsnio 6 dalyje numatytos ypatingos sąlygos būtų prasmingai tikrinamos.

78.

Vis dėlto reikia pažymėti, jog Direktyvoje 2008/115 aiškiai nereikalaujama, kad sulaikymo pratęsimo teisminė peržiūra būtų pradėta nepasibaigus pradiniam šešių mėnesių laikotarpiui. 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje tik reikalaujama, kad toks sulaikymas būtų peržiūrėtas teismine tvarka, nenustatant konkretaus termino ar procesinės formos. Vadovaudamosi procesinės autonomijos principu, valstybės narės pasilieka diskreciją nustatyti šias procesines priemones. Taigi, po termino pabaigos atlikta peržiūra vis tiek gali atitikti direktyvos nuostatas, jeigu ji atliekama greitai ir veiksmingai, taip užtikrinant tinkamas apsaugos nuo savavališko sulaikymo priemones. Vis dėlto, atsižvelgiant į bet kokio tolesnio laisvės atėmimo rimtumą, atidėta peržiūra turi būti atlikta ypač skubiai, kad būtų užtikrintas teisės į laisvę paisymas ( 56 ).

79.

Šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad sulaikymo pratęsimą pateisinančios sąlygos nebuvo išnagrinėtos atsižvelgiant į pateiktus įrodymus ir nebuvo nurodytos Helsingin käräjäoikeus (Helsinkio apylinkės teismas) priimtame sprendime. Taigi atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, jog tik vėliau, 2023 m. gruodžio 7 d., kitai teisminei institucijai, Etelä-Karjalan käräjäoikeus (Pietų Karelijos apylinkės teismas), savo iniciatyva išnagrinėjus bylą, iš tikrųjų buvo atlikta Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje reikalaujama teisminė peržiūra. Pažymėtina, jog atitinkamas trečiosios šalies pilietis per posėdį nurodė, kad prieš atliekant bet kokį jo sulaikymo pratęsimo teisėtumo teisminį vertinimą šešių mėnesių riba buvo viršyta 2 mėnesiais ir 19 dienų.

80.

Nesant Sąjungos taisyklių dėl procedūrinių reikalavimų, susijusių su Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrame sakinyje numatytais teisminės peržiūros terminais, valstybės narės, vadovaudamosi procesinės autonomijos principu, ir toliau turi teisę nustatyti šiuos reikalavimus ( 57 ). Atsižvelgiant į Chartijos 6 straipsnyje įtvirtintos pagrindinės teisės į laisvę pažeidimo rimtumą, 2 mėnesių ir 19 dienų laikotarpis, per kurį nebuvo atlikta tinkama sulaikymo teisminė peržiūra, atrodo akivaizdžiai per ilgas. Toks delsimas gali pakenkti teisminės apsaugos, reikalaujamos pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, pagal kurį valstybės narės privalo užtikrinti, kad ilgo sulaikymo atveju sulaikymo peržiūrą, kuri turi būti atliekama pagrįstu dažnumu, prižiūrėtų teisminė institucija, veiksmingumui ( 58 ).

81.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, kad kai sprendimą pratęsti sulaikymo terminą priima administracinė institucija, teisminė peržiūra, kurios reikalaujama pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antrą sakinį, iš esmės turėtų būti pradėta prieš prasidedant pratęstam terminui. Kita vertus, jei teisminė peržiūra pradedama pasibaigus pradiniam sulaikymo laikotarpiui, atsižvelgiant į tai, kad bet koks kišimasis į pagrindinę teisę į laisvę yra rimtas, tokia peržiūra vis dėlto turi būti atliekama skubiai, laikantis šios direktyvos 15 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyto reikalavimo laiku atlikti sulaikymo teisėtumo teisminę peržiūrą.

82.

Iš pradžių reikia pažymėti, kad, atrodo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, siekdamas nustatyti pavėluotos teisminės peržiūros pasekmes, Teisingumo Teismo plačiau klausia apie atitinkamus Sąjungos teisės elementus. Vis dėlto, mano nuomone, atsakymas į tokį platų klausimą neapsiribotų vien tuo, ko šiam teismui reikia siekiant išspręsti ginčą pagrindinėje byloje.

83.

Taigi siūlau performuluoti šį klausimą, kad jo apimtis būtų susiaurinta, t. y. kad reikia nustatyti, ar Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 3 dalies antras sakinys turi būti aiškinamas taip, kad laiku neatlikus administracinio sprendimo, kuriuo sulaikytam asmeniui pratęsiamas sulaikymo terminas, viršijantis 15 straipsnio 5 dalyje numatytą pradinį maksimalų terminą, teisminės peržiūros, atsiranda pareiga nedelsiant paleisti šį asmenį, net jei pavėluotos teisminės peržiūros metu yra tenkinamos visos sulaikymą pateisinančios materialinės sąlygos, numatytos šios direktyvos 15 straipsnyje. Jei taip nėra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, kokie elementai yra svarbūs siekiant nustatyti, ar tokiomis aplinkybėmis sulaikytas asmuo turėtų būti nedelsiant paleistas.

84.

Šiuo aspektu pažymėtina, jog Sprendime FMS ir kt. Teisingumo Teismas jau pripažino, kad Direktyvos 2008/115 15 straipsnis yra besąlygiškas ir pakankamai tikslus, todėl veikia tiesiogiai ( 59 ). Be to, ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, kuriame garantuojama teisė į veiksmingą teisminę gynybą ( 60 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, jog valstybės narės tais atvejais, kai asmenį sulaikyti nurodo administracinės institucijos, turi numatyti, kad teismo iniciatyva arba to asmens prašymu būtų „skubiai“ vykdoma teisminė sulaikymo teisėtumo peržiūra ( 61 ). Taigi teisminės peržiūros nebuvimas arba esminis delsimas ją atlikti sumenkina 47 straipsnio turinį ir taip pažeidžia Sąjungos teisę ( 62 ). Todėl, jei laiku ir veiksmingai neatliekama teisminė peržiūra, sulaikymas tampa nesuderinamas su Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir Chartijos 47 straipsniu, neatsižvelgiant į tai, ar vėliau esminiai sulaikymo pagrindai gali būti tenkinami.

85.

Be to, Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad jei sulaikymas pripažįstamas neteisėtu, atitinkamas asmuo turi būti nedelsiant paleistas ( 63 ), o nacionaliniai teismai turi turėti galimybę pakeisti savo sprendimą ir nurodyti nedelsiant paleisti asmenį arba taikyti alternatyvią sulaikymui priemonę ( 64 ). Teisingumo Teismas patvirtino, kad teismai, nesant kito kompetentingo teismo, gali tiesiogiai nurodyti paleisti asmenį į laisvę, kai sulaikymas pažeidžia Sąjungos teisę ( 65 ).

86.

Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas yra išskyręs situacijas, kai sulaikymas šiuo metu yra neteisėtas, ir situacijas, kai jis buvo neteisėtas tik ankstesniu laikotarpiu. Kai teisminio nagrinėjimo metu sulaikymui nėra teisėto pagrindo, asmuo iš esmės turi būti nedelsiant paleistas, kaip patvirtinta Sprendime FMS ir kt. ( 66 ) Vis dėlto tais atvejais, kai asmens sulaikymas iš pradžių buvo neteisėtas, o vėliau tapo pateisinamas nauju, savarankišku teisiniu pagrindu, kaip aptarta Sprendime Bouskoura ( 67 ), nereikalaujama nedelsiant jį paleisti. Šiame sprendime konkrečiai kalbama apie teisinio režimo pasikeitimą – iš sulaikymo pagal reglamentą „Dublinas III“ į sulaikymą pagal Direktyvą 2008/115, susijusį su skirtingais teisiniais pagrindais. Tokiais atvejais trečiosios šalies pilietis vietoj to gali turėti teisę į kompensaciją už ankstesnį neteisėtą laisvės atėmimą ( 68 ). Šioje byloje – priešingai, nagrinėjami vienas po kito einantys sulaikymo laikotarpiai, nustatyti pagal tą patį teisinį režimą, t. y. Direktyvos 2008/115 15 straipsnį. Šiuo atžvilgiu nacionalinės valdžios institucijos turi pagrįsti kiekvieną naują laikotarpį, ypač jo pratęsimą pagal šios direktyvos 15 straipsnio 6 dalį.

87.

Manyčiau, kad šios išvados 84 ir 85 punktuose cituojamoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje išdėstyti principai taip pat taikytini sprendimų pratęsti sulaikymą pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį teisminei peržiūrai, kuri atliekama po pradinio sulaikymo, paskirto pagal priemonę, priimtą remiantis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalimi, nes bet koks laisvės atėmimas pagal šios direktyvos 15 straipsnį turi būti veiksmingai ir laiku peržiūrėtas teismine tvarka.

88.

Iš to išplaukia, kad jeigu teisminė peržiūra nepagrįstai uždelsiama ir pratęsiamas sulaikymas viršija pradinį šešių mėnesių laikotarpį pagal Direktyvos 2008/115 15 straipsnio 6 dalį, laiku neatlikus teisminės peržiūros, toks sulaikymas turi būti laikomas neteisėtu. Šios direktyvos 15 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta procedūrinė skubios teisminės peržiūros garantija yra esminė tolesnio sulaikymo teisėtumo sąlyga. Vėliau nustačius, kad esminės sulaikymo sąlygos buvo tenkinamos, pažeidimas negali būti ištaisytas atgaline data. Todėl, kai šio procedūrinio reikalavimo nesilaikoma, trečiosios šalies pilietis turi būti nedelsiant paleistas, neatsižvelgiant į tai, ar pavėluotos peržiūros metu tenkinamos esminės sulaikymo sąlygos.

89.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Korkein oikeus (Aukščiausiasis Teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 15 straipsnio 3, 5 ir 6 dalys, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniais,

turi būti aiškinamos taip: