–

Airijos, atstovaujamos Chief State Solicitor M. Browne, A. Burke ir A. Joyce, padedamų BL A. Thuillier,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Georgieva, H. Kranenborg, P.‑J. Loewenthal ir F. Wilman,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514) 15 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio antros pastraipos, 52 straipsnio 1 dalies ir 53 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HYA, IP, DD, ZI ir SS iškeltą baudžiamąją bylą dėl dalyvavimo organizuotos nusikalstamos grupės veikloje.

3

Direktyvos 2002/58 11 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„Ši direktyva, kaip ir [1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 281, 1995, p. 31; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 15 t., p. 355)], nenagrinėja pagrindinių teisių ir laisvių apsaugos klausimų, susijusių su veiklos rūšimis, kurių nereglamentuoja Bendrijos teisės aktai. Todėl ji nekeičia esamos pusiausvyros tarp fizinio asmens teisės į privatumą ir valstybių narių galimybės imtis šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų priemonių, kurių reikia užtikrinti visuomenės saugumą, gynybą, valstybės saugumą (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) ir baudžiamosios teisės vykdymu. Tokiu būdu ši direktyva neturi jokio poveikio valstybių narių galimybėms teisėtu būdu perimti elektroninių ryšių pranešimus arba imtis kitų priemonių, kurių reikia minėtiems tikslams pasiekti laikantis Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos[, pasirašytos 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje (toliau – EŽTK)], kaip išaiškinta Europos žmogaus teisių teismo nutarime [kaip ją savo sprendimuose aiškina Europos Žmogaus Teisių Teismas]. Tokios priemonės turi būti tinkamos, griežtai atitinkančios siekiamą tikslą ir būtinos demokratinėje visuomenėje, taip pat joms turi būti taikoma tinkama apsaugos garantija pagal [EŽTK].“

4

Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo [kitiems nei naudotojai asmenims] klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo [kaupimo], būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.“

5

Šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos [95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti [kaupti] duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius Bendrijos teisės principus, tarp jų ir [įskaitant] nurodytus [ESS] 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

6

Bulgarijos Konstitucijos 121 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „bet kuris teismo sprendimas turi būti motyvuotas“.

7

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 34 straipsnyje nustatyta, kad „bet kuriame teismo sprendime turi būti nurodyti <…> motyvai“.

8

Pagal NPK 105 straipsnio 2 dalį „įrodymai, kurie nebuvo surinkti ar užfiksuoti šiame kodekse nustatytomis sąlygomis ir tvarka, yra neleistini“.

9

NPK 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Tyrimui vadovaujantis prokuroras, siekdamas proceso ikiteisminio tyrimo etape taikyti specialiuosius tyrimo metodus, pateikia teismui rašytinį prašymą, kuriame nurodo motyvus. <…>“

10

NPK 174 straipsnio 3 ir 4 dalyse numatyta:

„(3)   Leidimą taikyti specialiuosius tyrimo metodus per Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) jurisdikcijai priklausantį procesą iš anksto suteikia jo pirmininkas <…>

(4)   1–3 dalyse nurodyta institucija priima motyvuotą nutartį. <…>“

11

Bylos aplinkybėms taikomos redakcijos Zakon za spetsialnite razuznavatelni sredstva (Specialiųjų tyrimo metodų įstatymas) (DV, Nr. 95, 1997 m. spalio 21 d., p. 2) (toliau – ZSRS) 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Specialieji tyrimo metodai taikomi tik gavus motyvuotą rašytinį <…> prašymą.“

12

ZSRS 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„<…> Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) pirmininkai <…> raštu leidžia naudoti specialiuosius tyrimo metodus <…>, nurodydami savo sprendimų motyvus.“

13

Nuo 2017 m. balandžio 10 d. iki gegužės 23 d. Spetsializirana prokuratura (Specializuota prokuratūra, Bulgarija) pateikė Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) pirmininkui septynis prašymus leisti taikyti specialiuosius tyrimo metodus siekiant klausytis, įrašyti, taip pat stebėti ir sekti IP, DD, ZI ir SS telefoninius pokalbius – šie keturi asmenys buvo įtariami padarę sunkius nusikaltimus.

14

Kiekviename iš šių prašymų buvo išsamiai, detaliai ir motyvuotai apibūdintas prašymo dalykas, atitinkamo asmens vardas, pavardė ir telefono numeris, ryšys tarp numerio ir šio asmens, jau surinkti įrodymai ir preziumuojamas atitinkamo asmens vaidmuo darant nusikalstamas veikas. Taip pat buvo konkrečiai motyvuota būtinybė klausytis telefoninių pokalbių siekiant surinkti tiriamos nusikalstamos veikos įrodymų, taip pat priežastys ir aplinkybės, pagrindžiančios, kodėl šios informacijos neįmanoma gauti kitomis priemonėmis.

15

Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) pirmininkas kiekvieną iš šių prašymų patenkino jų pateikimo dieną; tam jis priėmė septynis sprendimus, jais leido klausytis telefoninių pokalbių. Šio teismo teigimu, leidimai klausytis telefoninių pokalbių atitinka šabloninį modelį, skirtą visiems galimiems leidimo atvejams, nenurodant jokių faktinių ir teisinių aplinkybių, išskyrus leidimo taikyti specialiuosius tyrimo metodus galiojimo trukmę. Remiantis minėtais leidimais tam tikri IP, DD, ZI ir SS pokalbiai buvo įrašyti ir išsaugoti.

16

2020 m. birželio 19 d. specializuota prokuratūra pareiškė šiems keturiems asmenis, taip pat penktajam – HYA – kaltinimus dalyvavus organizuotoje nusikalstamoje grupėje, kuri pasipelnymo tikslais ketino padėti trečiųjų šalių piliečiams slaptai kirsti Bulgarijos sieną, neteisėtai atvykti į Bulgarijos teritoriją ir gauti ar duoti su šia veikla susijusius kyšius.

17

Bylą iš esmės pradėjęs nagrinėti teismas, t. y. Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas), manydamas, kad įrašytų pokalbių turinys yra tiesiogiai svarbus nustatant IP, DD, ZI ir SS kaltinamųjų aktų pagrįstumą, nusprendė, kad iš pradžių jis turi patikrinti procedūros, per kurią buvo suteiktas leidimas klausytis telefoninių pokalbių, teisėtumą.

18

Šiomis aplinkybėmis šis teismas 2021 m. birželio 3 d. nutartimi nutarė kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą (tai buvo jo pirmojo klausimo dalykas), ar nacionalinė praktika, pagal kurią pareiga motyvuoti teismo sprendimą leisti naudotis specialiaisiais tyrimo metodais gavus motyvuotą baudžiamųjų institucijų prašymą yra įvykdyta, jeigu tame sprendime, surašytame pagal iš anksto nustatytą šabloninį modelį, kuriame nenurodomi konkretūs motyvai motyvų, o tik pažymima, kad laikomasi jame nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų, atitinka Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies paskutinį sakinį, siejamą su jos 11 konstatuojamąja dalimi.

19

2023 m. vasario 16 d. Sprendime HYA ir kt. (Leidimų klausytis telefoninių pokalbių motyvavimas), (C‑349/21, EU:C:2023:102, toliau – Sprendimas HYA ir kt. I) Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinė praktika, jeigu tikslias priežastis, dėl kurių kompetentingas teismas, atsižvelgdamas į konkretų atvejį apibūdinančias faktines ir teisines aplinkybes, nusprendė, kad laikytasi teisinių reikalavimų, būtų įmanoma lengvai ir nedviprasmiškai nustatyti teismo sprendimą sugretinus su prašymą suteikti leidimą, o tam, suteikus leidimą, su šiuo prašymu turi būti leista susipažinti asmeniui, prieš kurį leista taikyti specialiuosius tyrimo metodus.

20

Šiomis aplinkybėmis minėto sprendimo 66 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad nereikia atsakyti į antrąjį klausimą, kuriuo siekiama sužinoti, ar, neigiamai atsakius į pirmąjį klausimą, Sąjungos teisei prieštarauja toks nacionalinės teisės aktų aiškinimas, kad gavus tokį leidimą surinkta informacija naudojama pareikštiems kaltinimams įrodyti.

21

Priėmus teisės aktų dalinius pakeitimus, įsigaliojusius 2022 m. liepos 27 d., Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas) buvo panaikintas, tad tam tikros jo nagrinėtos baudžiamosios bylos perduotos Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pastarasis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodo, kad jam kyla tam tikrų sunkumų taikant Sprendimą HYA ir kt. I.

22

Jis primena, kad to sprendimo 56–61 punktuose Teisingumo Teismas įpareigojo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą patikrinti, ar leidimo taikyti specialiuosius tyrimo metodus motyvai yra prieinami ir suprantami, ir šiuo tikslu prašymą sugretinti su teismo sprendimu.

23

Tiesa, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, visas prašymas šiuo atveju buvo pridėtas prie bylos medžiagos ir su juo galima susipažinti gynybai. Be to, šio prašymo turinys yra toks, kokio reikalaujama pagal nacionalinės teisės aktus. Taigi, jeigu prašyme ir teismo leidime nurodyti motyvai būtų sugretinti, būtų galima lengvai ir vienareikšmiškai suprasti teismo sprendimo, kuriuo leidžiama klausytis, įrašyti ir kaupti pranešimus be naudotojų sutikimo, motyvus.

24

Vis dėlto minėtas teismas mano, kad Sprendime HYA ir kt. I Teisingumo Teismo išplėtotas motyvų nurodymo modelis, pagal kurį tuo atveju, kai leidimas parengtas pagal šabloną ir nenurodant individualių motyvų, leidimą ir prašymą reikia sugretinti siekiant nustatyti tikslius motyvus, dėl kurių buvo išduotas leidimas, negali būti taikomas pagal nacionalinę teisę dėl joje nustatytų reikalavimų, susijusių su teismo sprendimų, kuriais leidžiama klausytis, įrašyti ir kaupti pranešimus be naudotojų sutikimo, priėmimo procedūra. Iš tiesų ZSRS 14 straipsnio 1 dalyje ir NPK 173 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad baudžiamųjų institucijų šiuo tikslu pateiktas prašymas turi būti rašytinis ir motyvuotas. Analogiškai ZSRS 15 straipsnio 1 dalyje ir NPK 174 straipsnio 4 dalyje reikalaujama, kad ir pats gavus tokį prašymą išduotas teismo leidimas būtų rašytinis ir motyvuotas.

25

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad nacionalinė teisė prieštarauja Sąjungos teisei, kiek tai susiję su teismo leidimo motyvavimo kokybe. Iš tiesų pagal nacionalinę teisę reikalaujama, kad pačiame teismo leidime būtų surašyti aiškūs motyvai, o pagal Sąjungos teisę pakanka standartinio teismo leidimo, su sąlyga, kad jis suteikiamas remiantis išsamiai motyvuotu prašymu, su kuriuo gali susipažinti teismas ir gynyba, todėl teismo leidimą sugretinus su prašymu galima suprasti priimto sprendimo motyvus.

26

Nesant jokios galimybės nacionalinę teisę aiškinti taip, kad ji atitiktų Sąjungos teisę, šiam teismui kyla klausimas, ar pagal Sąjungos teisės viršenybės principą reikia netaikyti nacionalinės teisės tam, kad būtų taikomas Sprendime HYA ir kt. I Teisingumo Teismo nustatytas motyvų nurodymo modelis, nors panašu, kad šis sprendimas prieštarauja ne tik ankstesnei Teisingumo Teismo jurisprudencijai, konkrečiai įtvirtintai 2021 m. kovo 2 d. Sprendimo Prokuratuur (Prieigos prie elektroninių pranešimų duomenų sąlygos), C‑746/18, EU:C:2021:152), bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, suformuotai 2022 m. sausio 11 d. Sprendime Ekimdzhiev ir kiti prieš Bulgariją (CE:ECHR:2022:0111JUD 007007812).

27

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Sprendime HYA ir kt. I Teisingumo Teismo nustatytas motyvų nurodymo modelis grindžiamas Chartijos 47 straipsnio antros pastraipos aiškinimu.

28

Vis dėlto abejotina, ar šis motyvų nurodymo modelis atitinka reikalavimus, kylančius, pirma, iš Direktyvos 2002/58 11 konstatuojamosios dalies, pagal kurią šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytos priemonės turi atitikti EŽTK ir Europos Žmogaus Teisių Teismo pateiktą jos aiškinimą, antra, iš Chartijos 52 straipsnio, pagal kurį bet koks šios Chartijos pripažintų teisių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių esmės, taip pat turi būti laikomasi proporcingumo principo, trečia, iš Chartijos 53 straipsnio, kuriame numatyta, kad jokia Chartijos nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti konkrečią teisę, pripažintą EŽTK arba valstybės narės konstitucijoje, ir, ketvirta, iš lygiavertiškumo principo, pagal kurį teisinė situacija, susijusi su Sąjungos teise, neturėtų būti mažiau palankiai reglamentuojama nacionalinėje teisėje ir teismų praktikoje nei panaši išimtinai su vidaus teise susijusi teisinė situacija.

29

Taigi kyla klausimas, ar pagal šias Sąjungos teisės nuostatas ir principus draudžiama netaikyti nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos aiškiai reikalaujama motyvuoti teismo sprendimus ir neleidžiamas Sprendime HYA ir kt. I Teisingumo Teismo nustatytas motyvų nurodymo modelis.

30

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tuo atveju, jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai, pagal Sąjungos teisę taip pat draudžiama nacionalinės teisės norma, kaip antai numatyta NPK 105 straipsnio 2 dalyje, pagal kurią reikalaujama, kad įrašyti pranešimai nebūtų laikomi įrodymais dėl to, kad teismo leidimai nemotyvuoti, jeigu pagal Sąjungos teisę nereikalaujama, kad patys šie teismo leidimai būtų motyvuoti, kai yra pakankamai motyvuoti prašymai. Tokiu atveju, remiantis Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, nebūtų kliūčių telefoninius pokalbius panaudoti kaip įrodymus. Priešingu atveju, remiantis NPK 105 straipsnio 2 dalimi, kai pažeidžiant nacionalinę teisę nenurodomi pačių leidimų motyvai, telefoninių pokalbių negalima naudoti kaip įrodymų, nebent Teisingumo Teismas nuspręstų, kad Sąjungos teisė nedraudžia aiškinti šios nuostatos taip, kad pagal ją leidžiama naudoti įrodymus, surinktus remiantis nemotyvuotu teismo leidimu, jeigu vėliau teismas, paisydamas kaltinamojo teisės į gynybą, patvirtina šio leidimo teisėtumą.

31

Tokiomis aplinkybėmis Sofiyski gradski sad (Sofijos miesto teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos 2002/58 <…> 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su <…> Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, kaip ją aiškina Teisingumo Teismas Sprendime [HYA ir kt. I], taip pat atsižvelgiant į Direktyvos [2002/58] 11 konstatuojamąją dalį, Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ir 53 straipsnį bei lygiavertiškumo principą, reikia aiškinti taip, kad pagal ją nacionalinis teismas privalo:

32

Komisija teigia, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas. Iš tiesų šiuo prašymu siekiama, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl nacionalinės teismų praktikos, nagrinėtos Sprendime HYA ir kt. I, pagal kurią teismo sprendimai, kuriais leidžiama taikyti specialiuosius tyrimo metodus, kaip antai pasiklausyti telefoninių pokalbių, po to, kai teisėsaugos institucijos pateikia motyvuotą ir išsamų prašymą, yra surašomi remiantis iš anksto parengtu tekstu be konkrečių motyvų, be leidimo galiojimo trukmės, nurodant juose tik tai, kad laikomasi šiuose sprendimuose nurodytuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų atitikties Bulgarijos teisei. Taigi, toks klausimas, susijęs su nacionalinės teisės aiškinimu, nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

33

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, pateikto tomis pačiomis aplinkybėmis, kaip nagrinėtos byloje, kurioje priimtas Sprendimas HYA ir kt. I, matyti, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuriam buvo perduota ši byla, nuomone, ši nacionalinė teismų praktika prieštarauja kelioms nacionalinės teisės nuostatoms, visų pirma Bulgarijos Konstitucijos 121 straipsnio 4 daliai, pagal kurias reikalaujama, kad pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama be naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti ir kaupti pranešimus, būtų surašyti aiškūs motyvai, neatsižvelgiant į tai, ar baudžiamosios institucijos pateikė motyvuotą prašymą.

34

Taigi atrodo, kad šis teismas pateikia tokį nacionalinės teisės aiškinimą, kuris, kaip matyti iš Sprendimo HYA ir kt. I 47–52 punktų, skiriasi nuo nacionalinio teismo, kuris iš pradžių buvo atsakingas už minėtos bylos nagrinėjimą ir pagal kurio nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą buvo priimtas tas sprendimas, pateikto aiškinimo.

35

Reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, valstybės narės vidaus teisės aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai (2021 m. sausio 26 d.Hessischer Rundfunk, C‑422/19 ir C‑423/19, EU:C:2021:63, 31 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Atsižvelgiant į tai, reikia konstatuoti, kad šiuo nauju prašymu priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas siekia ne nustatyti ne tai, ar minėta nacionalinė teismų praktika atitinka nacionalinės teisės nuostatas, bet tai, ar pagal Sąjungos teisę draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, kuriomis tokia praktika draudžiama reikalaujant, kad pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama be naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti ir kaupti pranešimus, būtų surašyti aiškūs motyvai, neatsižvelgiant į tai, ar yra motyvuotas baudžiamųjų institucijų prašymas. Toks klausimas, kuris yra susijęs su Sąjungos teisės aiškinimu, priklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

37

Taigi reikia atsakyti į šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

38

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad teismo sprendime, kuriuo leidžiama be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis pranešimų, juos įrašyti ir kaupti, būtų surašyti aiškūs motyvai, neatsižvelgiant į tai, ar yra motyvuotas baudžiamųjų institucijų prašymas. Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, jis klausia, ar pagal tą pačią Direktyvos 2002/58 nuostatą draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią reikalaujama, kad įrašyti pranešimai nebūtų naudojami kaip įrodymai dėl to, kad teismo leidimas nebuvo motyvuotas, nors teismo leidimą sugretinus su prašymu būtų galima lengvai ir nedviprasmiškai suprasti šio leidimo motyvus.

39

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikrino, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos priemonės patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį. Iš tiesų Teisingumo Teismui sprendimo HYA ir kt. I 38 punkte paprašius patikrinti, ar dėl pagrindinėje byloje pritaikytų specialiųjų tyrimo metodų elektroninių ryšių paslaugų teikėjai buvo įpareigoti tvarkyti duomenis, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tame prašyme nurodė, kad taip ir buvo nagrinėjamu atveju, nes atitinkami paslaugų teikėjai yra teisiškai įpareigoti perimti ir perduoti duomenis policijos institucijoms.

40

Dėl pateikto klausimo pirmiausia reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 24–29 punktų, šis klausimas grindžiamas prielaida, jog iš Sprendimo HYA ir kt. I matyti, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, reikalaujama, kad Bulgarijos teismai taikytų tame sprendime nagrinėjamą nacionalinę teismų praktiką, todėl kaip nesuderinamų su Sąjungos teise netaikytų nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias, nepaisant Teisingumo Teismo minėtame sprendime nustatyto motyvų nurodymo modelio, reikalaujama, kad kiekviename teismo sprendime, kuriuo leidžiama be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis pranešimų, juos įrašyti ir kaupti, būtų surašyti aiškūs motyvai.

41

Vis dėlto ši prielaida yra klaidinga.

42

Iš tiesų reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Sąjungos teismų ir nacionalinių teismų kompetencijos atskyrimo taisykles, Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į faktinį ir teisinį nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą suformuluotų prejudicinių klausimų kontekstą, todėl prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktą nacionalinės teisės išaiškinimą (be kita ko, žr. 2023 m. birželio 8 d. Sprendimo Prestige and Limousine, C‑50/21, EU:C:2023:448, 42 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

43

Remdamasis šia jurisprudencija Teisingumo Teismas Sprendime HYA ir kt. I pateikė nuomonę dėl nacionalinės teismų praktikos, kurią prašyme priimti prejudicinį sprendimą apibūdino Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas), atitikties Sąjungos teisei. Kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 19 punkte, Sprendimo HYA ir kt. I 65 punkte ir rezoliucinėje dalyje Teisingumo Teismas nusprendė, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiama tokia nacionalinė teismų praktika, jeigu tikslūs motyvai, kuriais vadovaudamasis kompetentingas teismas nusprendė, kad, atsižvelgiant į nagrinėjamo atvejo faktines ir teisines aplinkybes, teisės aktuose nustatyti reikalavimai buvo įvykdyti, gali būti lengvai ir nedviprasmiškai nustatyti teismo sprendimą sugretinus su prašymu suteikti leidimą, nes, suteikus leidimą, šis prašymas turi būti prieinamas asmeniui, prieš kurį buvo leista taikyti specialiuosius tyrimo metodus.

44

Be to, minėtas sprendimas jokiu būdu negali būti aiškinamas kaip nustatantis tokį motyvų nurodymo modelį, pagal kurį Bulgarijos valdžios institucijos įpareigojamos imtis tokios praktikos ir netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias reikalaujama, kad pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama taikyti specialiuosius tyrimo metodus, kaip antai klausytis, įrašyti ir kaupti pranešimus, būtų surašyti aiškūs motyvai, remdamosi tuo, kad jos nesuderinamos su Sąjungos teise.

45

Labiau – atvirkščiai, iš Sprendimo HYA ir kt. I motyvų matyti, kad Sąjungos teisė nedraudžia tokių nacionalinės teisės nuostatų.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas pranešimų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešas elektroninių ryšių paslaugas, ir su jais susijusių srauto duomenų konfidencialumo principas. Šis principas pasireiškia draudimu klausytis, perimti, kaupti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis arba naudoti prieš juos bet kokias kitas perėmimo ar stebėjimo priemones be atitinkamų naudotojų sutikimo, išskyrus šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje numatytus atvejus (Sprendimo HYA ir kt. I 40 punktas).

47

Tame straipsnyje numatyta, kad valstybės narės gali patvirtinti teisėkūros priemones, ribojančias šios direktyvos 5 straipsnyje numatytų teisių ir pareigų apimtį, be kita ko, kai toks apribojimas demokratinėje visuomenėje yra būtina, tinkama ir proporcinga priemonė nusikalstamų veikų prevencijai, tyrimui, atskleidimui ir baudžiamajam persekiojimui už jas užtikrinti. Jame taip pat patikslinta, kad visų šių teisėkūros priemonių turi būti imamasi laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant Chartijoje įtvirtintas teises, laisves ir principus (Sprendimo HYA ir kt. I 41 punktas).

48

Šiuo klausimu pažymėtina, kad teisėkūros priemonės, kuriomis reglamentuojama kompetentingų institucijų prieiga prie Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalyje nurodytų duomenų, negali apsiriboti reikalavimu, kad ši prieiga atitiktų pačiose teisėkūros priemonėse siekiamą tikslą; jose taip pat turi būti numatytos tokių duomenų tvarkymą reglamentuojančios materialinės ir procedūrinės sąlygos (Sprendimo HYA ir kt. I 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Tokios priemonės ir sąlygos turi būti nustatytos laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant proporcingumo principą, ir Chartijoje garantuojamų pagrindinių teisių, kaip matyti iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, kurioje daroma nuoroda į ESS 6 straipsnio 1 ir 2 dalis (Sprendimo HYA ir kt. I 43 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Konkrečiai kalbant, šio sprendimo 48 punkte nurodytos procedūrinės sąlygos turi būti nustatytos laikantis Chartijos 47 straipsnio antroje pastraipoje, kuri, kaip matyti iš su šiuo straipsniu susijusių išaiškinimų, atitinka EŽTK 6 straipsnio 1 dalį, įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą. Pagal šią teisę reikalaujama, kad bet koks teismo sprendimas būtų motyvuotas (Sprendimo HYA ir kt. I 44 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Taigi, kai pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį priimtoje teisėkūros priemonėje numatyta, kad šios direktyvos 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto elektroninių ryšių konfidencialumo principo apribojimai gali būti nustatyti teismo sprendimais, šia 15 straipsnio 1 dalimi, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, valstybės narės įpareigojamos numatyti, kad tokie sprendimai būtų motyvuoti (Sprendimo HYA ir kt. I 45 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Iš tiesų Chartijos 47 straipsnyje garantuojama veiksminga teisminė kontrolė reikalauja, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, kad galėtų kuo geresnėmis sąlygomis ginti savo teises ir susipažinęs su visa informacija nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat tam, kad šis galėtų visiškai vykdyti to sprendimo teisėtumo kontrolę (Sprendimo HYA ir kt. I 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

53

Darytina išvada, kad nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis pranešimų, juos įrašyti ir kaupti, turi būti surašyti aiškūs motyvai, būtinai atitinka iš Sąjungos teisės kylančius motyvavimo reikalavimus. Taigi nacionaliniai teismai neturi jokios pareigos netaikyti tokių teisės aktų.

54

Taigi į pirmą pateikto klausimo dalį reikia atsakyti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio antra pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis pranešimų, juos įrašyti ir kaupti, būtų surašyti aiškūs motyvai, neatsižvelgiant į tai, ar yra motyvuotas baudžiamųjų institucijų prašymas.

55

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į klausimo pirmą dalį, nereikia atsakyti į jo antrą dalį.

56

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (dešimtoji kolegija) nusprendžia:

2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antra pastraipa,

turi būti aiškinamas taip:

pagal ją nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias reikalaujama, kad pačiame teismo sprendime, kuriuo leidžiama be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis pranešimų, juos įrašyti ir kaupti, būtų surašyti aiškūs motyvai, neatsižvelgiant į tai, ar yra motyvuotas baudžiamųjų institucijų prašymas.