1.

Direktyvoje (ES) 2019/944 ( 2 ) nustatyta, kad valstybės narės turi užtikrinti nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumą elektros energijos vidaus rinkoje. Šios institucijos, be kita ko, įpareigotos nustatyti arba patvirtinti, vadovaudamosi skaidriais kriterijais, perdavimo bei skirstymo tarifus ir (arba) jų apskaičiavimo metodus.

2.

Kiek šia direktyva valstybės narės vyriausybei leidžiama sumažinti elektros energijos skirstymo sistemos operatorių išlaidas, kad būtų sumažinti vartotojams taikomi tarifai, nepažeidžiant nacionalinės reguliavimo institucijos nepriklausomumo? Tokį klausimą iš esmės pateikė Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas, Suomija).

3.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant sistemos operatorių Alajärven Sähkö Oy ir kt. ir Elenia Verkko Oyj (toliau – Elenia) iškeltą bylą dėl Energiavirasto (Energetikos institucija, Suomija), t. y. nacionalinės reguliavimo institucijos, sprendimų pakeisti kontrolės metodus, susijusius su atlygio sistemos operatoriams nustatymu priėmus įstatymą, kuriuo siekta sumažinti elektros energijos skirstymo kainas.

4.

Direktyvos 2019/944 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos elektros energijos gamybos, perdavimo, skirstymo, energijos kaupimo ir tiekimo bendrosios taisyklės ir vartotojų apsaugos nuostatos siekiant sukurti iš tiesų integruotas, konkurencingas, į vartotojus orientuotas, lanksčias, sąžiningas ir skaidrias elektros energijos rinkas Sąjungoje.

Šia direktyva siekiama, išnaudojant integruotos rinkos privalumus, užtikrinti vartotojams įperkamas, skaidrias energijos kainas ir išlaidas, aukštą tiekimo saugumo lygį ir sklandų perėjimą prie tvarios mažo anglies dioksido kiekio energetikos sistemos. Ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą <…>, taip pat energetikos reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles.

Šia direktyva taip pat numatyti valstybių narių, reguliavimo institucijų ir perdavimo sistemos operatorių bendradarbiavimo būdai, siekiant sukurti tarpusavyje sujungtą vidaus elektros energijos rinką, kuria būtų didinamas elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių, laisvos konkurencijos ir tiekimo saugumo integravimas.“

5.

Šios direktyvos 57 straipsnyje „Reguliavimo institucijų paskyrimas ir nepriklausomumas“ numatyta:

„1.   Kiekviena valstybė narė paskiria vieną reguliavimo instituciją nacionaliniu lygmeniu.

<…>

4.   Valstybės narės garantuoja reguliavimo institucijos nepriklausomumą ir užtikrina, kad ji nešališkai ir skaidriai naudotųsi savo įgaliojimais. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad reguliavimo institucija, vykdydama jai šia direktyva ir susijusiais teisės aktais pavestas reguliavimo užduotis:

5.   Siekdamos apsaugoti reguliavimo institucijos nepriklausomumą, valstybės narės pirmiausia užtikrina, kad:

<…>“

6.

Minėtos direktyvos 59 straipsnyje „Reguliavimo institucijų pareigos ir įgaliojimai“ nustatyta:

„1.   Reguliavimo institucijos pareigos yra šios:

<…>

<…>

7.   Išskyrus atvejus, kai [Energetikos reguliavimo institucijų bendradarbiavimo agentūra, toliau –] ACER yra kompetentinga pagal Reglamento (ES) 2019/942 ( 3 ) 5 straipsnio 2 dalį nustatyti ir patvirtinti sąlygas ar metodikas, susijusias su tinklo kodeksų ir gairių įgyvendinimu pagal Reglamento (ES) 2019/943 ( 4 ) VII skyrių, dėl jų koordinuojamo pobūdžio, reguliavimo institucijos atsako už tai, kad likus pakankamai laiko iki jų įsigaliojimo būtų nustatytos ar patvirtintos bent tos nacionalinės metodikos, pagal kurias apskaičiuojamos ar nustatomos sąlygos, susijusios su:

<…>“

7.

Pagal Sähkömarkkinalaki (588/2013) (Elektros energijos rinkos įstatymas (588/2013)), iš dalies pakeisto Laki sähkömarkkinalain muuttamisesta (730/2021) (Elektros energijos rinkos įstatymo pakeitimo įstatymas (730/2021), toliau – Įstatymas 730/2021 ( 5 )) (toliau – Elektros energijos rinkos įstatymas), 19 straipsnyje nurodyta:

„Sistemos operatorius, siekdamas užtikrinti savo tinklo naudotojams galimybę gauti pakankamai geros kokybės elektros energiją, privalo prižiūrėti, eksploatuoti ir toliau plėtoti savo elektros tinklą ir jungtis su kitais tinklais pagal elektros tinklų eksploatavimui taikomus reikalavimus ir pagrįstus tinklo naudotojų poreikius.

Elektros tinklas turi būti suprojektuotas, pastatytas ir prižiūrimas taip, kad:

<…>

<…>“

8.

Šio įstatymo 51 straipsnyje „Kokybės reikalavimai, susiję su skirstymo sistemos eksploatavimu“ išdėstytos išsamios nuostatos šiuo klausimu.

9.

Minėto įstatymo 52 straipsnyje „Skirstymo tinklo plėtros planas“ numatyta:

„Skirstymo sistemos operatoriaus kuriama skirstymo sistema turi būti grindžiama atviru skirstymo sistemos plėtros planu, kuriame turi būti nurodyta:

<…>“

10.

To paties įstatymo 119 straipsnyje „Pereinamojo laikotarpio nuostata dėl skirstymo sistemos eksploatavimo saugumo“ nustatyta:

„Skirstymo sistemos operatorius privalo 51 straipsnio pirmos pastraipos 2 ir 3 punktuose nustatytus reikalavimus savo atsakomybės teritorijoje įvykdyti ne vėliau kaip 2028 m. gruodžio 31 d. Šiuos reikalavimus iki 2019 m. gruodžio 31 d. turi atitikti ne mažiau kaip 50 % visų skirstymo sistemos naudotojų, išskyrus antrinį gyvenamąjį būstą, o iki 2023 m. gruodžio 31 d. – ne mažiau kaip 75 % visų skirstymo sistemos naudotojų, išskyrus antrinį gyvenamąjį būstą.

Jei skirstymo sistemos operatoriaus atsakomybės teritorijoje esanti vidutinės įtampos kabelių dalis 2018 m. gruodžio 31 d. yra ne didesnė kaip 60 %, skirstymo sistemos operatorius savo atsakomybės teritorijoje iki 2036 m. gruodžio 31 d. įvykdo 51 straipsnio pirmos pastraipos 2 ir 3 punktų reikalavimus. Tokiu atveju reikalavimus turi tenkinti bent 75 % visų skirstymo sistemos naudotojų ne vėliau kaip 2028 m. gruodžio 31 d., išskyrus antrinį gyvenamąjį būstą.“

11.

Atliekant Įstatymo Nr. 730/2021 parengiamuosius darbus, išsamiame Elektros energijos rinkos įstatymo 119 straipsnio pakeitimo aiškinamajame memorandume, be kita ko, nurodyta tai, kas išdėstyta toliau. Pratęsus skirstymo sistemos eksploatavimo saugumo reikalavimų įgyvendinimo laikotarpį iš esmės pasikeis skirstymo sistemos operatorių reglamentavimo aplinka. Pastarojo įstatymo 119 straipsnio 2 ir 3 dalių nuostatų valdymo poveikis turėtų būti toks pat, kaip ir kitos tinklo priežiūros atveju. Taigi pasiūlymai dėl šių nuostatų pakeitimo taip pat reiškia, kad į tiekimo saugumo reikalavimų įvykdymo termino pratęsimą ir su tuo susijusius skirstymo sistemos operatorių investicijų ir jų finansavimo pokyčius reikėtų atsižvelgti ir nustatant tinklo mokesčių nustatymo kontrolės metodus. Pavyzdžiui, į reguliavimo aplinkos pokyčių poveikį reikėtų atsižvelgti įvairių elementų, įtrauktų į skirstymo sistemos operatorių tarifų apskaičiavimo metodus, kurie yra susiję su investicijų finansavimu ir sukuria paskatas investicijoms, lygmeniu.

12.

Pagrindinėje byloje nagrinėjamam ginčui taikytinos redakcijos Laki sähkö- ja maakaasumarkkinoiden valvonnasta (590/2013) (Elektros energijos ir gamtinių dujų rinkų priežiūros įstatymas; toliau – Priežiūros įstatymas) 6 straipsnis „Energetikos institucijos, kaip nacionalinės reguliavimo institucijos, užduotys“ suformuluotas taip:

„Energetikos institucija, veikianti kaip nacionalinė reguliavimo institucija, kaip tai suprantama pagal Europos Sąjungos teisės aktus, taikomus elektros energijos ir gamtinių dujų sektoriuose, visų pirma yra įpareigota:

<…>

<…>“

13.

Šio įstatymo 10 straipsnyje „Energetikos institucijos nustatytos sąlygos ir metodai“ nustatyta:

„Energetikos institucija privalo sistemos operatoriui, už sistemą atsakingam pagrindiniam sistemos operatoriui, už sistemą atsakingam perdavimo sistemos operatoriui ir suskystintų gamtinių dujų apdorojimo įrenginio operatoriui privalomu sprendimu (nustatymo sprendimu) nustatyti dar prieš tai, kai įvedami, naudojimosi paslaugomis sąlygas ir toliau nurodytų paslaugų tarifų nustatymo metodus:

<…>“

14.

Minėto įstatymo 13 straipsnyje „Nustatymo sprendimo pakeitimai“ nurodyta:

„[Energetikos] institucija gali iš dalies pakeisti nustatymo sprendimą nauju sprendimu, jei procedūrą dėl to sprendimo pati Energetikos institucija pradėjo pirmojo sprendimo adresato prašymu arba ex officio. Terminuotą sprendimą Energetikos institucija gali iš dalies pakeisti sprendimo adresato iniciatyva arba ex officio, o neterminuotą sprendimą Energetikos institucija gali iš dalies pakeisti ex officio, jei:

<…>

<…>“

15.

2015 m. lapkričio 30 d. sprendimais (toliau – 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimai) Energetikos institucija nustatė ketvirtojo ir penktojo kontrolės laikotarpių, trukusių atitinkamai nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d., kontrolės metodus, susijusius su operatorių eksploatuojamo tinklo grąžos nustatymu ir renkamais mokesčiais už elektros energijos perdavimo paslaugas (toliau – pirminiai kontrolės metodai).

16.

2021 m. gruodžio 15 d. sprendimais Energetikos institucija iš dalies pakeitė pirmiau minėtus 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimus, pakeisdama anksčiau kontrolės laikotarpiui nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d. nustatytus kontrolės metodus. 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimuose nurodyta, kad Energetikos institucija kontrolės metodų klausimo savo iniciatyva ėmėsi po to, kai 2021 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Įstatymas 730/2021.

17.

2022 m. sausio 17 d. ir 19 d.Alajärven Sähkö Oy ir Elenia atitinkamai pareiškė Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ieškinius, kuriuose, be kita ko, prašė panaikinti 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimus, nes jais buvo pakeisti pirminiai kontrolės metodai, iš naujo nustatant individualias kainas, kuriomis remtasi apskaičiuojant elektros energijos sistemos operatoriaus valdytojų grąžą, ir panaikinant alternatyvų skaičiavimo metodą, taikytą nustatant nerizikingą palūkanų normą. Savo ieškiniuose ieškovės nurodė, kad Energetikos institucija šiuos sprendimus priėmė ne savarankiškai, kaip nepriklausoma reguliavimo institucija, priešingai, nei to reikalaujama pagal Direktyvos 2019/944 57 straipsnį.

18.

Atsiliepime į ieškinį Energetikos institucija prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo atmesti ieškinius, be kita ko, nurodydama, kad kontrolės metodų pakeitimo priežastis buvo Elektros energijos rinkos priežiūros įstatymo ir Gamtinių dujų rinkos priežiūros įstatymo pakeitimai. Ji nurodė, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas padarė išvadą, jog šie pakeitimai atitinka Sąjungos teisės reikalavimus dėl reguliavimo institucijos nepriklausomumo ir kad jie yra tik bendrųjų gairių lygmens nuostatos.

19.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad turi atsakyti į klausimą, ar 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimais Energetikos institucija galėjo kontrolės laikotarpio viduryje pakeisti pradinius kontrolės metodus. Atliekant šį vertinimą reikėtų nustatyti, ar Įstatymu 730/2021 atlikti Elektros energijos rinkos įstatymo pakeitimai pakenkė šios institucijos, kuri yra nacionalinė reguliavimo institucija, nepriklausomumui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2019/944 57 straipsnį.

20.

Šiuo atžvilgiu minėta institucija šiuos sprendimus iš esmės pateisino Įstatymo 730/2021 parengiamaisiais darbais. Minėtuose sprendimuose, be kita ko, nurodyta, kad, įsigaliojus šiuo įstatymu atliktiems Elektros energijos rinkos įstatymo pakeitimams, ta pati institucija pradėjo rengti pradinių kontrolės metodų pakeitimą, kad jie atitiktų nacionalinės teisės aktų reikalavimus. Minėtuose sprendimuose teigiama, kad pagrindinis šių pakeitimų tikslas buvo suteikti Energetikos institucijai naujų instrumentų, kurie leistų daryti įtaką perdavimo mokesčių raidai nekenkiant saugaus tiekimo ir išmaniųjų tinklų plėtrai.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad pagal Vyriausybės įstatymo projektą, kuriuo remiantis buvo priimtas Įstatymas 730/2021, Elektros energijos rinkos įstatymo pakeitimais siekta tikslo pristabdyti elektros energijos skirstymo kainų augimą imantis priemonių skirstymo sistemos operatorių sąnaudų lygiui mažinti ir sąnaudų lygio augimui slopinti. Šiuo atžvilgiu įstatymo projekte buvo nagrinėjami kontrolės metodų pakeitimai, kuriuos Energetikos institucija įgyvendino įsigaliojus Įstatymui 730/2021, pabrėžiant, kad šių metodų peržiūra nepriklausė nuo to, ar yra teisės aktas, tiesiogiai susijęs su minėtų metodų turiniu.

22.

Įstatymo projekte taip pat pažymėta, kad bendroje ataskaitoje, kurią parengė Työ- ja elinkeinoministeriö (Darbo ir ekonomikos ministerija, Suomija) pavedimu, atlikdama Įstatymo 730/2021 parengiamuosius darbus, Energetikos institucija nurodė, kad, atsižvelgiant į siūlomus skirstymo sistemos operatoriams taikomų nacionalinės teisės aktų pakeitimus, ji turės jau esamu kontrolės laikotarpiu pakeisti pirminius kontrolės metodus. Remiantis įstatymo projekte pateiktu šios ministerijos vertinimu, skirstymo tarifų apskaičiavimo metodų pakeitimai, apie kuriuos pranešė ši institucija, turėtų didelį poveikį skirstymo sistemos operatorių pajamoms ir grąžai, kurią jų savininkai turi apskaityti kaip pajamas. Be to, įstatymo projekte taip pat buvo įvertintas kontrolės metodų pakeitimų finansinis poveikis skirstymo sistemos operatorių leistinam grąžos lygiui ir skirstymo mokesčiams, taikomiems skirstymo sistemos operatorių klientams.

23.

Minėtoje Ekonomikos komiteto ataskaitoje, parengtoje parlamente vykstant diskusijai dėl įstatymo projekto, be kita ko, teigiama, kad reikia sureguliuoti nepagrįstą tinklų operatorių grąžą, kurią galima pasiekti taikant dabartinius skaičiavimo metodus. Šioje ataskaitoje teigiama, kad taikant tuo metu galiojusį kontrolės modelį tinklo vertė buvo nustatoma remiantis Energetikos institucijos nustatytomis komponento individualiomis kainomis. Šios individualios kainos buvo nustatytos aštuonerių metų laikotarpiui, 2016–2023 m., nors jos nebeatitiko faktinių sąnaudų lygio. Minėtoje ataskaitoje pabrėžiama, kad esminis veiksnys, kuriuo grindžiamos elektros energijos perdavimo mokesčių nustatymo taisyklės ir tarifų apskaičiavimo metodai, yra elektros tinklo vertė, pagal kurią nustatoma grąža, ir kad siūlomais nacionalinės teisės aktų pakeitimais buvo konkrečiai siekiama pakeisti kontrolės modelį jau esamu kontrolės laikotarpiu.

24.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priduria, kad Alajärven Sähkö ir Elenia jam nurodė, jog Įstatymo 730/2021 parengiamųjų darbų tikslų įgyvendinimas ir įtaka Energetikos institucijos nepriklausomumui buvo matyti ir iš pateiktų dokumentų, visų pirma Darbo ir ekonomikos ministerijos 2020 m. spalio 15 d. spaudos konferencijos pristatymo medžiagos bei ekonomikos ministro 2021 m. sausio 28 d. spaudos konferencijoje naudotos pristatymo medžiagos.

25.

Šio teismo teigimu, Įstatymu 730/2021 atlikti Elektros energijos rinkos įstatymo pakeitimai per se neturėjo tiesioginės įtakos Energetikos institucijos kontrolės metodams, taikomiems nustatant pagrįstą skirstymo sistemos operatorių grąžą. Be to, šiais teisės aktų pakeitimais tiesiogiai nepakeistos nei individualios kainos, taikomos apskaičiuojant grąžą, nei nerizikinga palūkanų norma, taikoma nustatant pagrįstą grąžos normą. Kaip nurodyta ir Įstatymo 730/2021 parengiamuosiuose darbuose, minėtais pakeitimais siekta sumažinti elektros energijos skirstymo kainą. Kaip nurodyta šiuose parengiamuosiuose darbuose, Energetikos institucijai buvo suteiktos priemonės ir pagrindai jau prasidėjus kontrolės laikotarpiui pakeisti skaičiavimo metodus taip, kad elektros energijos skirstymo kaina sumažėtų, taip pat buvo iš anksto įvertinti skaičiavimo metodų pakeitimai ir jų poveikis. Atrodo, kad šie paaiškinimai turėjo aiškų poveikį šiai institucijai priimant 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimus.

26.

Minėto teismo nuomone, reikia, kad Teisingumo Teismas išaiškintų, ar tikslas prislopinti elektros energijos skirstymo kainų augimą ir sumažinti šias kainas gali būti laikomas kažkuo kitu nei klausimu, susijusiu su Direktyvos 2019/944 59 straipsnyje numatytais nacionalinės reguliavimo institucijos reguliavimo uždaviniais ir įgaliojimais, ypač tada, kai įstatymo pakeitimo tikslas yra, pavyzdžiui, padidinti tinklo įmonių ekonominį efektyvumą, ar tai gali būti ir bendrųjų politikos gairių, nesusijusių su nacionalinės reguliavimo institucijos reguliavimo uždaviniais ir įgaliojimais, klausimas, o jei taip, kokiomis sąlygomis taip yra. Tas pats teismas taip pat laikosi nuomonės, kad reikia išsiaiškinti, kokią reikšmę šiuo atžvilgiu turi aplinkybė, jog pirmiau aprašyti paaiškinimai buvo išdėstyti Įstatymo 730/2021 parengiamuosiuose darbuose ( 6 ), ir ar jie gali būti laikomi tam tikromis politinėms gairėms, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 59 straipsnį.

27.

Šiomis aplinkybėmis Markkinaoikeus (Ekonominių bylų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

28.

Rašytines pastabas Teisingumo Teismui pateikė Alajärven Sähkö, Elenia, Energetikos institucija, Suomijos ir Kipro vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

29.

Prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 ir 5 dalys, susijusios su nacionalinių reguliavimo institucijų nepriklausomumu, turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas draudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais, kaip nurodyta nagrinėjamo įstatymo parengiamuosiuose darbuose, siekiama sumažinti elektros energijos skirstymo kainas, pačiai valstybei tiesiogiai nedarant įtakos elektros energijos perdavimo ir skirstymo tarifams ir (arba) jų apskaičiavimo metodams, kaip tai suprantama pagal 59 straipsnio 1 dalies a punktą, bet dėl jų poveikio nacionalinė reguliavimo institucija pakeitė savo kontrolės metodus kontrolės laikotarpio viduryje.

30.

Siekdamas atsakyti į šį klausimą, išnagrinėsiu, pirma, kokia yra Direktyva 2019/944 nacionalinėms reguliavimo institucijoms suteikto nepriklausomumo apimtis (A skirsnis), paskui, antra, kaip paisoma šių institucijų nepriklausomumo joms vykdant perdavimo ir skirstymo tarifų ir (arba) jų apskaičiavimo metodų nustatymo ar tvirtinimo funkciją (B skirsnis).

31.

Visų pirma reikia priminti, kad SESV 194 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog, kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką, Sąjungos energetikos politika, vadovaujantis valstybių narių solidarumu, siekiama užtikrinti energijos rinkos veikimą, užtikrinti energijos tiekimo saugumą Sąjungoje, skatinti jos vartojimo efektyvumą ir taupymą bei naujų ir atsinaujinančiųjų energijos formų plėtojimą ir skatinti energetikos tinklų sujungimą ( 7 ). Šio straipsnio 2 punkte numatyta, kad, nepažeidžiant kitų Sutarčių nuostatų taikymo, Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato minėtoje 1 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti būtinas priemones, kurios neturi poveikio valstybės narės teisei apibrėžti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, pasirinkti iš skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą, nepažeidžiant SESV 192 straipsnio 2 dalies c punkto. Taigi pagal SESV, kurioje įtvirtinta Sąjungos kompetencija energetikos srityje, valstybėms narėms aiškiai suteikiama teisė nuspręsti, be kita ko, dėl savo energinių išteklių naudojimo sąlygų. Galiausiai svarbiausias dalykas šioje byloje yra šių dviejų – ES ir valstybių narių – kompetencijų sąsaja.

32.

Direktyva 2019/944, priimta remiantis SESV 194 straipsnio 2 dalimi, turi būti aiškinama kartu su kitais tą pačią dieną paskelbtais su elektros energijos rinka susijusiais aktais, t. y. be kita ko, Reglamentu (ES) 2019/941 ( 8 ) ir Reglamentu 2019/943. Šios direktyvos 1 straipsnio antroje pastraipoje nustatyta, kad ja nustatomos pagrindinės taisyklės, reglamentuojančios Sąjungos elektros energijos sektoriaus organizavimą ir veikimą, įskaitant valstybių narių reguliavimo institucijų nepriklausomumui taikomas taisykles. Iš šio straipsnio trečios pastraipos matyti, kad minėta direktyva taip pat numatyti valstybių narių, reguliavimo institucijų ir perdavimo sistemos operatorių bendradarbiavimo būdai, siekiant sukurti tarpusavyje sujungtą vidaus elektros energijos rinką, kuria būtų didinamas elektros energijos iš atsinaujinančiųjų išteklių, laisvos konkurencijos ir tiekimo saugumo integravimas.

33.

Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad valstybės narės garantuoja reguliavimo institucijos nepriklausomumą ir užtikrina, kad ji nešališkai ir skaidriai naudotųsi savo įgaliojimais. Siekiant užtikrinti tokį nepriklausomumą ir vykdant pagal šią direktyvą ir susijusius teisės aktus reguliavimo institucijai patikėtas reguliavimo užduotis, pirma, šios nuostatos a punkte nustatyta, kad reguliavimo institucija turi būti teisiškai atskirta ir funkciniu atžvilgiu nepriklausoma nuo kitų viešųjų ar privačiųjų subjektų, ir, antra, b punkto i ir ii papunkčiuose nustatyta, kad šios institucijos darbuotojai ir už jos valdymą atsakingi asmenys, vykdydami reguliavimo užduotis, veikia nepriklausomai nuo bet kokių komercinių interesų ir nesiekia gauti ir nepriima jokių tiesioginių nurodymų iš jokios vyriausybės ar kito viešojo ar privačiojo subjekto, nors šis reikalavimas neturi įtakos atitinkamam glaudžiam bendradarbiavimui su kitomis atitinkamomis nacionalinėmis institucijomis ar vyriausybės pateiktoms bendrosioms gairėms, nesusijusioms su minėtos direktyvos 59 straipsnyje numatytais reguliavimo įgaliojimais ir pareigomis. Jos, be kita ko, apima šio 59 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą užduotį laikantis skaidrumo kriterijų nustatyti ar patvirtinti perdavimo ar skirstymo tarifus ar jų metodikas arba ir tarifus, ir metodikas. Pagal tos pačios direktyvos 57 straipsnio 5 dalies a punktą, siekdamos apsaugoti reguliavimo institucijos nepriklausomumą, valstybės narės visų pirma užtikrina, kad ši institucija galėtų priimti savarankiškus sprendimus nepriklausomai nuo jokio politinio organo ( 9 ).

34.

Nors Teisingumo Teismas dar neturėjo progos išaiškinti Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 ir 5 dalių, jis priėmė kelis sprendimus, susijusius su Direktyvos 2009/72 35 straipsnio 4 ir 5 dalimis, kurių formuluotė analogiška minėto 57 straipsnio 4 ir 5 dalių formuluotei. Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, nagrinėjant šią bylą galima daryti toliau išdėstytas išvadas.

35.

Sąvoka „nepriklausomumas“ neapibrėžta nei Direktyvos 2019/944 57 straipsnyje, nei kitose šios direktyvos nuostatose. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad ši sąvoka paprastai reiškia statusą, kuriuo atitinkamai institucijai užtikrinama galimybė veikti laisvai įstaigų, nuo kurių turi būti užtikrintas jos nepriklausomumas, atžvilgiu ir apsaugoti ją nuo bet kokių nurodymų ar įtakos iš išorės ( 10 ). Šis nepriklausomumas priimant sprendimus reiškia, jog, vykdydama šios direktyvos 59 straipsnyje numatytas reguliavimo užduotis ir įgaliojimus, nacionalinė reguliavimo institucija sprendimus priima savarankiškai, remdamasi vien viešuoju interesu, kad būtų užtikrintas minėtomis direktyvomis siekiamų tikslų įgyvendinimas, ir nesivadovauja nurodymais iš išorės, kuriuos pateikia kiti viešieji ar privatūs subjektai ( 11 ).

36.

Minėto nepriklausomumo privaloma paisyti de jure ir de facto. Taigi pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją Direktyva 2019/944 reguliavimo institucijai suteikta išimtinė kompetencija ir nepriklausomumas turi būti užtikrinti kiekvieno politinio organo atžvilgiu, taigi ne vien nuo vyriausybės, bet ir nuo nacionalinės teisės aktų leidėjo, kuris negali atimti iš reguliavimo institucijos dalies įgaliojimų ir priskirti jų kitiems viešiesiems subjektams ( 12 ). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nusprendė, kad ne reguliavimo, o kitai institucijai suteikiant kompetenciją nustatyti tarifams apskaičiuoti reikalingus duomenis, kiek tai susiję su tam tikrais elektros perdavimo įrenginiais, kaip antai pelno maržą, nesilaikyta Sąjungos teisės ( 13 ).

37.

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, jog Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 ir 5 dalyse reikalaujama, kad nacionalinių ministerijų atstovai negalėtų panaudoti savo dalyvavimo kainų nustatymo procedūrose tam, kad darytų kokį nors spaudimą reguliavimo institucijai ar teiktų nurodymus, galinčius lemti jos sprendimus vykdant savo pareigas ir įgaliojimus, išplaukiančius iš šios direktyvos 59 straipsnio. Nors pagal minėtą direktyvą nedraudžiama valstybės narės vyriausybei, visų pirma per jos ministerijų atstovų dalyvavimą, pareikšti savo poziciją nacionalinėje reguliavimo institucijoje dėl to, kad, kaip ji mano, ši institucija galėtų atsižvelgti į viešąjį interesą, įgyvendindama turimus reguliavimo įgaliojimus, šis dalyvavimas ir, be kita ko, per kainų nustatymo procedūrą pateiktos šių atstovų nuomonės negali būti įpareigojantys ir jokiu būdu negali būti reguliavimo institucijos laikomi nurodymais, kurių ji turėtų laikytis, vykdydama savo pareigas ir įgaliojimus ( 14 ). Be to, taisyklės, susijusios su nacionalinių ministerijų atstovų dalyvavimu kainų nustatymo procedūrose, neturi kelti pavojaus reguliavimo institucijos sprendimų, priimtų naudojantis minėtame 59 straipsnyje įtvirtintomis pareigomis ir įgaliojimais, turiniui. Konkrečiai kalbant, tuomet, kai dėl tokių pareigų ar įgaliojimų būtina, šios dalyvavimo taisyklės negali daryti poveikio šios institucijos sprendimų privalomumui ir tiesioginiam taikymui, numatant, pavyzdžiui, kad prieš įgyvendinami šie sprendimai būtų iš anksto patvirtinti ar leisti šių atstovų ( 15 ).

38.

Taigi reguliavimo institucijai priskirti įgaliojimai patenka į vykdymo sritį remiantis specializuotu techniniu tikrovės įvertinimu ir, įgyvendindama šią kompetenciją, ši institucija turi laikytis principų ir taisyklių, nustatytų išsamiais Sąjungos teisės aktais, kuriais ribojama jos diskrecija ir jai trukdoma priimti politinio pobūdžio sprendimus ( 16 ).

39.

Dėl kokių priežasčių reguliavimo institucijos nepriklausomumas turi būti privalomas? Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad visiškas reguliavimo institucijų nepriklausomumas nuo ūkio subjektų ir viešųjų subjektų – administracinių ar politinių organų, o pastaruoju atveju – vykdomosios ar įstatymų leidžiamosios valdžios įgaliojimus turinčių institucijų, yra būtinas siekiant užtikrinti, kad šių institucijų priimami sprendimai būtų nešališki ir nediskriminaciniai, o bet kokiam privilegijuotam požiūriui į su vyriausybe, valdančiąja dauguma ar apskritai politine valdžia susijusias įmones ar ekonominius interesus būtų užkirstas kelias; be to, būdamos visiškai atskirtos nuo politinės valdžios, reguliavimo institucijos turi galimybę nustatyti ilgalaikę savo veiklos perspektyvą, kuri būtina siekiant elektros energijos rinkos direktyvų tikslų ( 17 ). Taigi šiuo nepriklausomumu siekiama išvengti interesų konfliktų, dėl kurių nukentėtų vartotojai. Vienas autorius pažymėjo, kad toks nepriklausomumas nuo reguliuojamo sektoriaus teisiniu požiūriu buvo laipsniškai įtvirtintas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, o vėliau ir antrinėje teisėje ( 18 ). Reguliavimo institucijų nepriklausomumo užtikrinimas turi įvairių aspektų, kuriuos, be kita ko, išnagrinėjo Europos energetikos reguliavimo institucijų taryba (CEER) ( 19 ).

40.

Nors Sąjungos teisės sistemoje pirmenybė teikiama plačiai nepriklausomumo sąvokai, apibrėžiamai atsižvelgiant į konkrečius nepriklausomoms institucijoms suteiktus įgaliojimus ( 20 ), vis dėlto pagal šią sistemą neatmetama galimybė valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis daryti įtaką elektros energijos rinkos veikimui. Iš tikrųjų Direktyvos 2019/944 59 straipsnyje išdėstytas reguliavimo institucijoms priskirtų pareigų ir įgaliojimų sąrašas. Nors šiame sąraše nurodyta daug sričių, jis neapima visos elektros energijos rinkos. Taigi valstybės narės gali priimti savo nacionalinės elektros energijos rinkos taisykles, kurios negaliotų šioms pareigoms ir šiems įgaliojimams. Be to, šios direktyvos 57 straipsnio 4 dalies b punkto ii papunktyje nurodyta, kad reikalavimu, jog reguliavimo institucijos darbuotojai ir už jos valdymą atsakingi asmenys būtų nepriklausomi, nepažeidžiamos atitinkamos valstybės narės vyriausybės nustatytos bendrosios gairės. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją iš šios nuostatos formuluotės aišku, kad tokios bendrosios gairės nėra susijusios nei su uždaviniais, nei su reglamentavimo įgaliojimais, numatytais minėtos direktyvos 59 straipsnyje ( 21 ).

41.

Kaip nurodyta Direktyvos 2019/944 87 konstatuojamojoje dalyje, ši direktyva ir Direktyva 2009/73/EB ( 22 )„nepanaikina valstybių narių galimybės nustatyti ir paskelbti savo nacionalinę energetikos politiką. Tai reiškia, kad, priklausomai nuo valstybės narės konstitucinės sąrangos, galėtų būti priskirta valstybės narės kompetencijai nustatyti politikos sistemą, kurios laikydamosi turi veikti reguliavimo institucijos, pavyzdžiui, tiekimo saugumo srityje. Tačiau valstybės narės pateikiamomis bendrosios energetikos politikos gairėmis neturėtų būti pažeidžiamas reguliavimo institucijų nepriklausomumas ar savarankiškumas.“

42.

Taigi šioje konstatuojamojoje dalyje nustatytas aiškus ryšys tarp, pirma, valstybės narės vyriausybės priimtų bendrųjų gairių, aktualių ne tik reguliavimo institucijos darbuotojams ir asmenims, atsakingiems už reguliavimo institucijos valdymą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 dalies b punkto ii papunktį, bet ir visiems elektros energijos rinkos dalyviams, ir, antra, tiekimo saugumo, kuris pagal šios direktyvos 59 straipsnio 1 dalies m punktą nebūtinai priklauso reguliavimo institucijos kompetencijai ( 23 ). Iš minėtos konstatuojamosios dalies taip pat matyti, kad valstybės narės apskritai gali nustatyti savo nacionalinę energetikos politiką, kaip numatyta SESV 194 straipsnio 2 dalyje ( 24 ). Vadinasi, valstybės narės vyriausybė turi teisę priimti bendrąsias gaires, be kita ko, susijusias su elektros energijos „tiekimo saugumu“.

43.

Direktyvoje 2019/944 sąvoka „tiekimo saugumas“ neapibrėžta. Šiuo atžvilgiu atrodo svarbu remtis Reglamentu 2019/941, kurio 2 straipsnio 1 punkte „elektros energijos tiekimo saugumas“ apibrėžtas kaip „elektros energijos sistemos gebėjimas užtikrinti aiškiai nustatyto veiksmingumo lygio, kaip jį apibrėžia susijusios valstybės narės, elektros energijos tiekimą vartotojams“. Šis gebėjimas išreiškiamas „patikimumo standartu“, kuris skaidriai nurodo reikiamą valstybės narės energijos tiekimo saugumo lygį ( 25 ), yra apskaičiuojamas naudojant bent prarastos apkrovos vertę ir naujo dalyvio kainą tam tikru laikotarpiu ir turi būti išreiškiamas parametrais „numatyta energija, kuri nebuvo tiekiama“ ir „numatomas apkrovos sumažėjimas“ ( 26 ).

44.

Galiausiai, kaip savo rašytinėse pastabose pažymėjo Komisija, Direktyva 2019/944 siekiama rasti pusiausvyrą tarp, viena, reikalavimo, kad nacionalinės reguliavimo institucijos būtų nepriklausomos, ir, kita, valstybės narės teisės nustatyti savo nacionalinę energetinę politiką srityse, kurios nepriklauso išimtinei šių reguliavimo institucijų kompetencijai, be kita ko, elektros energijos tiekimo saugumo srityje.

45.

Pagal Direktyvos 2019/944 59 straipsnio 1 dalies a punktą reguliavimo institucija turi pareigą, laikydamasi skaidrumo kriterijų, nustatyti ar patvirtinti perdavimo ar skirstymo tarifus ar jų metodikas arba ir tarifus, ir metodikas ( 27 ). Be to, iš 59 straipsnio 7 dalies a punkto teksto matyti, kad iš principo nacionalinės reguliavimo institucijos nustato arba patvirtina, gerokai iki įsigaliojant, bent nacionalinius metodus, naudojamus apskaičiuojant arba nustatant prijungimo ir prieigos prie nacionalinių tinklų sąlygas, įskaitant perdavimo ir paskirstymo tarifus ar jų apskaičiavimo metodus, kuriuos taikant sudaromos sąlygos atlikti investicijas, būtinas tinklų gyvybingumui užtikrinti. Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jei šios nuostatos būtų aiškinamos taip, kad nacionalinė vyriausybė gali nustatyti arba patvirtinti prieigos prie tinklo tarifų apskaičiavimo metodus, direktyvų tikslai būtų pažeisti ( 28 ).

46.

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš antrojo prejudicinio klausimo formuluotės, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Įstatymas 730/2021 tiesiogiai nedaro įtakos nei perdavimo ar skirstymo tarifams, nei jų apskaičiavimo metodams. Vis dėlto jam kyla klausimas, ar šiuo įstatymu nebuvo netiesiogiai pažeistas Energetikos institucijos, kuri vėliau patikrinimo laikotarpio viduryje pakeitė savo kontrolės metodus, nepriklausomumas.

47.

Nors šis teismas remiasi Įstatymu 730/2021, jis konkrečiai nurodo jo parengiamuosius darbus, t. y. vyriausybės parengtą įstatymo projektą. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą bei Alajärven Sähkö ir Suomijos vyriausybės rašytinių pastabų matyti, kad priimdamas šį įstatymą Suomijos parlamentas patvirtino įstatymo projekte esančius pasiūlymus dėl teisėkūros procedūra priimamų aktų. Šiomis aplinkybėmis, atsakydamas į šios išvados 26 punkte išdėstytą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą, laikausi nuomonės, kad minėto įstatymo parengiamieji darbai gali būti laikomi atitinkamos valstybės narės vyriausybės nustatytomis bendrosiomis gairėmis, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2019/944 ( 29 ). Bet kuriuo atveju, kaip matyti iš šios išvados 36 punkte nurodytos jurisprudencijos, turi būti užtikrintas nacionalinės reguliavimo institucijos nepriklausomumas nuo visų politinių institucijų, taigi ne tik nuo atitinkamos valstybės narės vyriausybės, bet ir nuo nacionalinės teisės aktų leidėjo.

48.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad, kaip matyti iš šių parengiamųjų dokumentų, Įstatymo 730/2021 tikslas buvo sumažinti elektros energijos skirstymo Suomijoje kainas. Be kita ko, įstatymo projekte šiuo požiūriu buvo įvertintas kontrolės metodų pakeitimų finansinis poveikis leistinam skirstymo sistemos operatorių grąžos lygiui ir skirstymo mokesčiams, kuriuos skirstymo sistemos operatoriai renka iš savo klientų. Be to, Alajärven Sähkö ir Elenia savo rašytinėse pastabose teigia, kad įstatymo projekte buvo labai tiksliai apskaičiuota, kaip šis įstatymas paveiktų Energetikos institucijos sprendimus dėl apskaičiavimo metodų.

49.

Suomijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose nurodo, kad XX a. 10-ajame dešimtmetyje Suomijoje dėl audrų ir didelio sniego kiekio labai sutrikdavo elektros energijos skirstymo tinklų veikimas, todėl nutrūkdavo elektros energijos tiekimas. Vadinasi, Elektros energijos rinkos įstatymo pirminėje redakcijoje, įsigaliojusioje 2013 m. rugsėjo 1 d., buvo nustatyti sistemos operatorių tikslai, kuriais siekta padidinti paskirstymo sistemų saugumą ir kurie iki 2028 m. pabaigos turėjo būti etapais įgyvendinti atitinkamose jų atsakomybės srityse ( 30 ). 2016 m. elektros energijos skirstytojai informavo savo klientus apie ypač didelį kainų padidėjimą, todėl vyriausybė į šį įstatymą įtraukė nuostatas, įsigaliojusias 2017 m. rugsėjo 1 d., kuriomis siekiama, be kita ko, palengvinti reikalavimų, susijusių su skirstymo sistemų saugumu, įgyvendinimo laikotarpio pratęsimą, kad būtų sumažintos skirstymo sistemos operatorių sąnaudos ir sustabdytas elektros energijos perdavimo kainų didėjimas. 2019 m. pradėjusi dirbti vyriausybė numatė, kad šios priemonės bus tęsiamos, ir pasiūlė priemones, susijusias su paskirstymo tinklų vystymu ir saugumu, nes Energetikos institucija buvo kompetentinga keisti elektros energijos perdavimo ir skirstymo mokesčių apskaičiavimo metodus.

50.

Suomijos vyriausybė taip pat teigia, kad Įstatymu 730/2021 buvo atlikti toliau išvardyti pakeitimai: pirma, pagal naują Elektros energijos rinkos įstatymo 119 straipsnį buvo nustatytas papildomas aštuonerių metų laikotarpis skirstymo sistemos eksploatavimo saugumo reikalavimams įgyvendinti; antra, buvo įterpta nuostata, t. y. šio įstatymo 19 straipsnio antros pastraipos 6 punktas, pagal kurį sistemos operatorius turi turėti galimybę pelningai teikti perdavimo ir paskirstymo paslaugas savo tinklo naudotojams, ir, trečia, minėto įstatymo 52 straipsnis, susijęs su skirstymo sistemos plėtros planu, buvo papildytas taip, kad ateityje šis planas galėtų būti naudojamas skatinant ir kontroliuojant skirstymo sistemos plėtros ekonominį efektyvumą, be kita ko, reikalaujant, kad tame plane būtų nurodyta, ar sistemos operatorius naudoja reguliavimą apkrova, taiko energijos vartojimo efektyvumo ir energijos kaupimo priemones arba naudoja kitus išteklius kaip alternatyvą skirstomųjų tinklų perdavimo pajėgumo plėtrai. Ši vyriausybė priduria, kad, atsižvelgdama į dėl šių pakeitimų sušvelnintus tiekimo saugumo reikalavimus, Energijos institucija galėjo pagrįstai pakeisti paskirstymo tarifų apskaičiavimo metodus, kad sistemų operatoriai negalėtų iš vartotojų rinkti nepagrįstai didelių skirstymo mokesčių.

51.

Šiuo aspektu dėl Teisingumo Teismo jurisdikcijos atsakyti į prejudicinius klausimus pažymėtina, kad SESV 267 straipsnyje įtvirtinta bendradarbiavimo sistema grindžiama aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu. Pagal šiame straipsnyje numatytą procedūrą nacionalines nuostatas turi aiškinti valstybių narių teismai, o ne Teisingumo Teismas, ir pastarajam nepriklauso spręsti, ar vidaus teisės normos suderinamos su Sąjungos teisės nuostatomis. Vis dėlto Teisingumo Teismas turi jurisdikciją pateikti nacionaliniam teismui visapusišką Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris šiam teismui leistų įvertinti nacionalinės teisės normų atitiktį Sąjungos teisės aktams ( 31 ).

52.

Apskritai vien tai, kad valstybės narės vyriausybė siekia sumažinti elektros energijos skirstymo kainas, neatrodo nesuderinama su Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 ir 5 dalimis. Iš tikrųjų, kaip jau pažymėjau, šia direktyva nepanaikinama valstybių narių galimybė nustatyti savo nacionalinę energetikos politiką.

53.

Žinoma, tai, kad valstybė narė įgyvendina savo kompetenciją, susijusią su nacionalinės energetikos politikos nustatymu, savaime neišvengiamai daro poveikį elektros energijos tinklo eksploatavimo sąnaudoms. Taigi praktiškai ne visada paprasta atskirti nacionalinės energetikos politikos įgyvendinimą nuo reguliavimo institucijos kompetencijos paisymo ( 32 ). Nors Teisingumo Teismo jurisprudencija buvo kritikuojama ( 33 ), man atrodo, kad, atvirkščiai, ji padeda atskirti reguliavimo institucijos įgaliojimus nuo valstybės narės kompetencijos.

54.

Iš tikrųjų valstybė narė, nustatydama savo nacionalinę energetikos politiką, turi kompetenciją spręsti dėl elektros energijos tiekimo saugumo lygio, jeigu ji nesuteikė šios kompetencijos reguliavimo institucijai. Taigi valstybė narė turi teisę pasirinkti žemesnį savo energetikos tinklų patikimumo standartą, jei ji mano, kad ankstesnis standartas lemia pernelyg dideles bendras išlaidas ir jei žemesnis standartas nekelia pavojaus šių tinklų gyvybingumui. Šis patikimumo standarto sumažinimas iš esmės lemia perdavimo ir skirstymo sistemos operatorių investavimo išlaidų mažėjimą, o tai galiausiai turi lemti tarifų sumažinimą vartotojams. Tai nereiškia, kad valstybė narė de facto nustato perdavimo ir skirstymo tarifus ir (arba) jų apskaičiavimo metodus. Iš tikrųjų įtaka skirstymo sistemos operatorių tarifų apskaičiavimo metodams yra visiškai netiesioginis valstybės narės teisėto intereso pasirinkti elektros energijos tiekimo saugumo lygį rezultatas.

55.

Be to, pagal SESV 194 straipsnio 2 dalį valstybė narė yra kompetentinga nustatyti savo energijos išteklių eksploatavimo sąlygas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog valstybės narės reikalavimas, kad sistemos operatoriai ekonomiškai efektyviai teiktų perdavimo ir skirstymo paslaugas vartotojams ir kad skirstymo sistemos plėtros planas ateityje galėtų padėti skatinti ir kontroliuoti šio tinklo plėtros išlaidų ekonominį efektyvumą, yra šios kompetencijos dalis. Iš tikrųjų valstybės narės turi teisę siekti geriausio savo elektros energijos išteklių panaudojimo.

56.

Vis dėlto, kadangi reguliavimo institucija pagal Direktyvos 2019/944 59 straipsnio 1 dalies a punktą turi pareigą nustatyti arba tvirtinti perdavimo ir skirstymo tarifus ir (arba) jų apskaičiavimo metodikas, tik ši institucija turi nustatyti šių tarifų apskaičiavimo metodikas ir dydį. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės narės vyriausybė negali nustatyti tinklo prieigos mokesčių tarifų nustatymo metodų ir nuspręsti, kokiais atvejais ir kokiomis sąlygomis nacionalinė reguliavimo institucija gali nustatyti minėtas sąlygas ar metodus arba juos patvirtinti sistemos operatoriaus prašymu, taip pat kokiais konkrečiais tinklo naudojimo atvejais ir kokiomis sąlygomis ši institucija gali konkrečiais atskirais atvejais suteikti leidimą taikyti individualius mokesčius už prieigą prie tinklo arba jo nesuteikti ( 34 ).

57.

Taigi, kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, nacionalinės teisės aktų pakeitimai neatitinka Direktyvos 2019/944, jeigu jais išsamiai apibrėžiamas jų poveikis perdavimo ir skirstymo tarifams ir (arba) jų apskaičiavimo metodams, nes pagal šios direktyvos 57 ir 59 straipsnius reguliavimo institucija turi išimtinę kompetenciją vertinti, be kita ko, atliktų patikimumo standarto pakeitimų pasekmes ir į juos atsižvelgti rengdama kainų nustatymo metodikas.

58.

Šiuo klausimu Alajärven Sähkö ir Elenia tvirtina, kad Ekonomikos ir darbo ministerija, už elektros energijos rinką atsakingas ministras ir Suomijos parlamentas pateikė Energetikos institucijai labai išsamias gaires dėl jos anksčiau nustatytų kontrolės metodų pakeitimų, kuriuos ši turėjo padaryti priėmus Įstatymą 730/2021, o tai yra netinkamas būdas nustatyti perdavimo ir skirstymo tarifus ir (arba) jų apskaičiavimo metodikas. Energetikos institucija savo ruožtu teigia, kad jos bendroji ataskaita, susijusi su elektros energijos tinklo eksploatavimo tarifų nustatymo pagrįstumo kontrolės metodais, buvo parengta savarankiškai ir kad, siekiant teisėkūros proceso numatomumo, pageidautina, kad reguliavimo institucija galėtų pateikti nepriklausomo eksperto nuomonę dėl galimo nacionalinės teisės aktų pakeitimų poveikio. Kadangi tokia nuomonė skirta tam, kad nacionalinės teisės aktų leidėjui būtų paaiškinta apie šių pakeitimų poveikį perdavimo ir skirstymo tarifams ir (arba) jų apskaičiavimo metodams, manau, kad ja nepažeidžiamas reguliavimo institucijos nepriklausomumas tuo atveju, kai ji galėjo veikti savarankiškai, remdamasi vien viešuoju interesu, kad užtikrintų šia direktyva siekiamų tikslų laikymąsi, neprivalėdama vykdyti išorinių kitų institucijų nurodymų ( 35 ), o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

59.

Noriu pridurti, kad, remiantis antrojo prejudicinio klausimo formuluote, priėmus Įstatymą 730/2021, Energetikos institucija „turėjo pakeisti savo kontrolės metodus“, o tai gali būti suprantama kaip įpareigojimas šiai institucijai. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimuose ši institucija nurodė, kad kontrolės metodų klausimą savo iniciatyva nagrinėjo po šio įstatymo įsigaliojimo. Be to, savo rašytinėse pastabose minėta institucija nurodo, kad teisinga klausimo formuluotė yra „manė esant būtina pakeisti savo kontrolės metodus“, t. y. kad pagal Priežiūros įstatymo 13 straipsnio pirmos pastraipos 2 punktą ji gali pakeisti savo sprendimą nustatyti kontrolės metodus, atsižvelgdama į nacionalinės teisės aktų raidą, ir kad pagal šią nuostatą reguliavimo institucijai aiškiai paliekama diskrecija vertinti, ar kontrolės metodai ir jų pakeitimai yra būtini ir pagrįsti. Taigi pati institucija mano, kad veikė ne pagal kompetenciją, susijusią su perdavimo ir skirstymo tarifų ir (arba) jų apskaičiavimo metodų nustatymu.

60.

Be to, Kipro vyriausybė savo rašytinėse pastabose pažymi, jog pagal antrojo prejudicinio klausimo formuluotę nacionalinė reguliavimo institucija pakeitė savo kontrolės metodus „jau prasidėjus kontrolės laikotarpiui“. Iš to ši vyriausybė daro išvadą, kad neatrodo, jog toks pakeitimas atitinka Direktyvos 2019/944 59 straipsnio 7 dalį, pagal kurią reguliavimo institucijos atsako už tai, kad „likus pakankamai laiko iki jų įsigaliojimo“ būtų nustatytos ar patvirtintos bent nacionalinės metodikos, pagal kurias apskaičiuojami ar nustatomi perdavimo ir skirstymo tarifai arba jų apskaičiavimo metodai, ir kad ja pažeidžiamas nacionalinės reguliavimo institucijos nepriklausomumas. Vis dėlto reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neteikia Teisingumo Teismui klausimo dėl 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimų taikymo laiko atžvilgiu. Iš tikrųjų sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nieko nepasakyta. Tokiomis aplinkybėmis šio klausimo nagrinėti nereikia.

61.

Galiausiai būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar Įstatymas 730/2021 patenka į valstybei narei Direktyva 2019/944 suteiktos kompetencijos sritį, t. y. ar atitinkamos valstybės narės veiksmai buvo griežtai apriboti paliekant jai teisę tik nustatyti nacionalinę energetikos politiką, be kita ko, kiek tai susiję su elektros energijos tiekimo saugumu ir jos energijos išteklių eksploatavimo sąlygomis, ar juo buvo pažeista nacionalinės reguliavimo institucijos išimtinė kompetencija nustatyti perdavimo ir skirstymo tarifus ir (arba) jų apskaičiavimo metodus.

62.

Atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, laikausi nuomonės, jog Direktyvos 2019/944 57 straipsnio 4 ir 5 dalys turi būti aiškinamos taip, kad pagal jas nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais, kaip matyti iš jų parengiamųjų darbų, siekiama sumažinti elektros energijos skirstymo kainas, pačiai valstybei tiesiogiai nedarant įtakos elektros energijos perdavimo ir skirstymo tarifams ir (arba) jų apskaičiavimo metodams, tačiau dėl kurių poveikio nacionalinė reguliavimo institucija pakeitė savo kontrolės metodus kontrolės laikotarpio viduryje, jeigu šie teisės aktai atspindi valstybės narės vyriausybės nustatytas bendrąsias nacionalinės energetikos politikos gaires, be kita ko, susijusias su tiekimo saugumo lygiu ir energijos išteklių naudojimo sąlygomis, kurie nepatenka tarp reguliavimo institucijos pareigų ir įgaliojimų, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 59 straipsnį.

63.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Markkinaoikeus (Rinkos teismas, Suomija) pateiktus prejudicinius klausimus:

2019 m. birželio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2019/944/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių, panaikinančios Direktyvą 2012/27/EB, 57 straipsnio 4 ir 5 dalys

turi būti aiškinamos taip:

pagal jas nedraudžiami valstybės narės teisės aktai, kuriais, kaip matyti iš jų parengiamųjų darbų, siekiama sumažinti elektros energijos skirstymo kainas, pačiai valstybei tiesiogiai nedarant įtakos elektros energijos perdavimo ir skirstymo tarifams ir (arba) jų apskaičiavimo metodams, tačiau dėl kurių poveikio nacionalinė reguliavimo institucija pakeitė savo kontrolės metodus kontrolės laikotarpio viduryje, jeigu šie teisės aktai atspindi valstybės narės vyriausybės nustatytas bendrąsias nacionalinės energetikos politikos gaires, be kita ko, susijusias su tiekimo saugumo lygiu ir energijos išteklių naudojimo sąlygomis, kurie nepatenka tarp reguliavimo institucijos pareigų ir įgaliojimų, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 59 straipsnį.