1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnas (EDAPP) prašo panaikinti 2016 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/794 dėl Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūros (Europolo), kuriuo pakeičiami ir panaikinami Tarybos sprendimai 2009/371/TVR, 2009/934/TVR, 2009/935/TVR, 2009/936/TVR ir 2009/968/TVR (OL L 135, 2016, p. 53, toliau – pirminis Europolo reglamentas), iš dalies pakeisto 2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2022/991, kiek tai susiję su Europolo bendradarbiavimu su privačiais subjektais, Europolo atliekamu asmens duomenų tvarkymu padedant atlikti nusikalstamų veikų tyrimus ir Europolo vaidmeniu mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje (OL L 169, 2022, p. 1, toliau – iš dalies pakeistas Europolo reglamentas) (toliau kartu – ginčijamos nuostatos), 74a ir 74b straipsnius.

2

Atlikęs tyrimą savo iniciatyva ir priėmęs 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendimą pareikšti pastabą, 2022 m. sausio 3 d. EDAPP pagal pirminio Europolo reglamento 43 straipsnio 3 dalies e punktą priėmė sprendimą dėl Europos Sąjungos teisėsaugos bendradarbiavimo agentūros (Europolo); jame konstatavo, kad, „numatant nuolatinį duomenų rinkinių saugojimą be skirstymo į kategorijas, Europolo pateiktame veiksmų plane neaptartas pažeidimas, nustatytas 2020 m. rugsėjo 17 d. sprendime pareikšti pastabą“, ir kad „Europolo atliekamas duomenų rinkinių tvarkymas be skirstymo į kategorijas <…> tik siekiant išgauti atitinkamą informaciją, pagal [pirminio] Europolo reglamento 18 straipsnio 3 ir 5 dalis ir II priedo B dalį, taip pat duomenų kiekio mažinimo ir duomenų saugojimo ribojimo principus ([pirminio] Europolo reglamento 28 straipsnio 1 dalies c ir e punktai) [negalėjo] viršyti maksimalaus šešių mėnesių laikotarpio nuo įnašo gavimo dienos“.

3

Pateikdamas šiuos motyvus EDAPP, be kita ko, paaiškino, kad „nesant aiškios teisės nuostatos, kurioje būtų nustatyta šiuo tikslu tvarkomų asmens duomenų saugojimo trukmė, <…> pagal analogiją reikia aiškinti [pirminio Europolo] reglamento 18 straipsnio 6 dalį“.

4

Taigi iš 2022 m. sausio 3 d. sprendimo matyti, kad EDAPP iš esmės įpareigojo Europolą kiekvieno įnašo, gauto nuo 2022 m. sausio 4 d., atveju duomenų subjektų skirstymą į kategorijas pagal pirminio Europolo reglamento 18 straipsnio 5 dalį atlikti per šešis mėnesius nuo įnašo gavimo dienos, o 2022 m. sausio 3 d. turimų duomenų rinkinių atveju – per 12 mėnesių, t. y. per terminus, po kurių Europolas privalėjo ištrinti šiuos duomenis.

5

2020 m. gruodžio 9 d. Europos Komisija pateikė pasiūlymą COM(2020) 796 final dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento, kuriuo dėl Europolo bendradarbiavimo su privačiais subjektais, Europolo atliekamo asmens duomenų tvarkymo padedant atlikti nusikalstamų veikų tyrimus ir Europolo vaidmens mokslinių tyrimų ir inovacijų srityje iš dalies keičiamas Reglamentas 2016/794 (toliau – pasiūlymas dėl iš dalies keičiančio reglamento).

6

Nuomonėje 4/2021 EDAPP pritarė pasiūlymui dėl iš dalies keičiančio reglamento su tam tikromis išlygomis.

7

2022 m. vasario 1 d. po paskutinių trilogo derybų į pasiūlymą dėl iš dalies keičiančio reglamento buvo įtrauktos dvi naujos nuostatos, t. y. 74a ir 74b straipsniai, kurie yra pereinamojo laikotarpio nuostatos, susijusios atitinkamai su asmens duomenų tvarkymu padedant vykdyti nusikalstamos veikos tyrimą ir su Europolo turimų asmens duomenų tvarkymu.

8

2022 m. birželio 8 d. Europos Parlamentas ir Europos Sąjungos Taryba priėmė iš dalies pakeistą Europolo reglamentą. Šiame reglamente buvo patvirtintos 74a ir 74b straipsnių formuluotės.

9

Šiose nuostatose iš esmės numatytos sąlygos, kuriomis Europolas per nustatytą terminą suskirsto iš dalies pakeisto Europolo reglamento įsigaliojimo metu turėtus duomenų rinkinius į kategorijas, ir paaiškintos sąlygos bei procedūros, pagal kurias leidžiamas asmens duomenų, kurie nepriskirti iš dalies pakeisto Europolo reglamento II priede išvardytoms duomenų subjektų kategorijoms ir kurie Europolui buvo pateikti prieš 2022 m. birželio 28 d., tvarkymas padedant vykdyti nusikalstamos veikos tyrimą.

10

2022 m. birželio 15 d. EDAPP, manydamas, kad jo 2022 m. sausio 3 d. sprendimo ir iš dalies pakeisto Europolo reglamento 74a ir 74b straipsnių taikymo sritis skiriasi, paprašė Parlamento, Tarybos ir Komisijos pateikti dokumentus dėl ryšio tarp iš dalies pakeisto Europolo reglamento nuostatų ir ankstesnio naudojimosi savo priežiūros įgaliojimais. Parlamentas ir Taryba į šį prašymą atsakė atitinkamai 2022 m. liepos 12 d. ir liepos 25 d. raštais.

11

2022 m. sausio 24 d. Tarybos dokumente Nr. 5370/22, susijusiame su pasirengimu trilogui, paaiškinta, kad „[n]eseniai priimtas [EDAPP] sprendimas, kuris gali turėti operatyvinių pasekmių Europolo veiklai, patvirtina būtinybę greitai priimti reglamentą“, kad „pirmininkaujanti valstybė narė pasiūlė delegacijoms įtraukti naują 74[a] straipsnį, kuriuo būtų siekiama geriau paaiškinti situaciją su šiuo metu Europolo turimais duomenimis, visų pirma atsižvelgiant į pirma minėtą 2022 m. sausio 3 d. EDAPP sprendimą“, ir kad „[d]augelis delegacijų [2022 m.] sausio 19 d. posėdyje palankiai įvertino šio pasiūlymo principus, tačiau komiteto pritarimas yra būtinas atsižvelgiant į tai, kad pasiūlymas pristatytas neseniai, ir į šios temos svarbą po EDAPP sprendimo“.

12

2022 m. liepos 15 d. raštu EDAPP užklausė Europolo, ar, atsižvelgiant į iš dalies pakeisto Europolo reglamento 74a ir 74b straipsnius, jo 2022 m. sausio 3 d. sprendimas toliau įgyvendinamas, ar Europolas mano, kad tais straipsniais buvo visiškai ar iš dalies pakeista to sprendimo taikymo sritis.

13

2022 m. rugpjūčio 22 d. raštu Europolas EDAPP iš esmės atsakė, kad toliau įgyvendina tam tikrus 2022 m. sausio 3 d. sprendimo punktus, tačiau šiame etape negali komentuoti situacijos 2023 m. sausio 3 d. ir naujų įgyvendinimo ataskaitų teikimo pagal tą sprendimą. Šiame rašte taip pat paminėta, kad iš dalies pakeisto Europolo reglamento 74a ir 74b straipsniai nebuvo taikyti tam tikriems pašalintiems įnašams.

14

Ieškinyje EDAPP Bendrojo Teismo prašo:

15

Atsiliepime į ieškinį Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

16

Pateikdama nepriimtinumu grindžiamą prieštaravimą Taryba Bendrojo Teismo prašo:

17

Pastabose dėl nepriimtinumu grindžiamo prieštaravimo EDAPP Bendrojo Teismo prašo atmesti šį Tarybos prieštaravimą ir priimti sprendimą dėl esmės.

18

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 130 straipsnį, jeigu atsakovas atskiru dokumentu prašo Bendrojo Teismo priimti sprendimą dėl nepriimtinumo arba kompetencijos nebuvimo nepradėjus bylos nagrinėti iš esmės, šis teismas turi kuo greičiau priimti sprendimą dėl prašymo, jei reikia, pradėjęs žodinę proceso dalį. Pagal šio Procedūros reglamento 126 straipsnį, jeigu ieškinys akivaizdžiai nepriklauso Bendrojo Teismo jurisdikcijai arba jeigu jis akivaizdžiai nepriimtinas arba akivaizdžiai teisiškai nepagrįstas, teisėjo pranešėjo siūlymu Bendrasis Teismas gali bet kada nuspręsti priimti sprendimą motyvuota nutartimi ir netęsti proceso.

19

Nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas konstatuoja, kad bylos medžiagoje yra pakankamai informacijos, todėl taikydamas šias nuostatas nusprendžia priimti sprendimą ir netęsti proceso.

20

Grįsdamas savo prašymą panaikinti ginčijamas nuostatas EDAPP remiasi vieninteliu pagrindu, susijusiu su jo, kaip priežiūros institucijos, nepriklausomumo ir įgaliojimų pažeidimu dėl teisinio saugumo ir teisės aktų negaliojimo atgal principo pažeidimo. EDAPP teigimu, ginčijamomis nuostatomis atgaline data įteisinama aptariamų Europolo duomenų saugojimo praktika ir de facto panaikinamas jo 2022 m. sausio 3 d. sprendimas. Konkrečiai kalbant, jis nurodo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 8 straipsnio 3 dalies, 2018 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1725 dėl fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, organams, tarnyboms ir agentūroms tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo, kuriuo panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 45/2001 ir Sprendimas Nr. 1247/2002/EB (OL L 295, 2018, p. 39), 55 straipsnio, siejamo su iš dalies pakeisto Europolo reglamento 43 straipsnio 1 dalimi ir 3 dalies e punktu, pažeidimą.

21

Viena vertus, EDAPP visų pirma teigia, kad jo teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnį grindžiama būtinumu turėti galimybę pasinaudoti teismine teisių gynimo priemone siekiant apginti savo institucines prerogatyvas, ypač savo, kaip priežiūros institucijos, nepriklausomumą pagal Chartijos 8 straipsnio 3 dalį, ir užtikrinti priežiūros institucijų ir teisės aktų leidėjo vaidmenų institucinę pusiausvyrą. Šiuo klausimu jis paaiškina turintis teisę pareikšti ieškinį pagal jurisprudenciją, suformuotą 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217), kuris nagrinėjamu atveju turėtų būti taikomas pagal analogiją, nes šis sprendimas rodo, kad institucinių prerogatyvų apsauga išimties tvarka leidžia institucijai jas ginti, nesant būtinybės tenkinti fiziniams ar juridiniams asmenims pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą taikomų priimtinumo sąlygų.

22

Kita vertus, EDAPP papildomai teigia, kad ginčijamos nuostatos su juo yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusios, todėl jis yra aiškiai ir faktiškai suinteresuotas, kad jos būtų panaikintos. Be to, jis paaiškina, kad šis ieškinys pareikštas Bendrajame Teisme, kaip kompetentingame teisme, tačiau neprieštarauja galimam jo perdavimui Teisingumo Teismui, jeigu Bendrasis Teismas manytų, kad taip turėtų būti.

23

Taryba teigia, kad šis ieškinys yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių. Ji tvirtina, kad, pirma, ieškinys yra nepriimtinas, nes EDAPP nepaminėtas nei SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose, nei 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217), ir, antra, EDAPP nėra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

24

Be to, Taryba pabrėžia, kad šis ieškinys buvo pareikštas Bendrajame Teisme, o ne Teisingumo Teisme, kuris vienintelis turi jurisdikciją priimti sprendimus dėl Europos Sąjungos institucijų pareikštų ieškinių. Taigi Tarybai kyla abejonių, ar EDAPP tame pačiame ieškinyje gali teigti, kad jis yra ir „privilegijuotas“, ir „neprivilegijuotas“ ieškovas.

25

Pirmiausia, nors EDAPP neprašo būti laikomas esančiu tarp SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytų „privilegijuotų“ ar „pusiau privilegijuotų“ ieškovų, nes remiasi specialia teise pareikšti ieškinį, kuriuo siekiama apginti savo prerogatyvas, reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas turi jurisdikciją nagrinėti šį ieškinį.

26

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose numatyta, jog Teisingumo Teismo jurisdikcijai priklauso, pirma, nagrinėti valstybės narės, Parlamento, Tarybos ar Komisijos pareikštus ieškinius dėl kompetencijos trūkumo, esminio procedūrinio reikalavimo pažeidimo, Sutarčių ar kokios nors su jų taikymu susijusios teisės normos pažeidimo ar piktnaudžiavimo įgaliojimais ir, antra, tomis pačiomis sąlygomis nagrinėti Audito Rūmų, Europos Centrinio Banko (ECB) ir Regionų komiteto dėl savo prerogatyvų gynimo pareikštus ieškinius.

27

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad EDAPP nėra tarp SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytų ieškovų. Jo taip pat nėra ESS 13 straipsnio 1 dalyje pateiktame institucijų sąraše, kuriame yra septynios institucijos, t. y. Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Komisija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Audito Rūmai.

28

Be to, EDAPP yra Sąjungos įstaiga, įsteigta 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102) 41 straipsnio 1 dalimi, remiantis EB 286 straipsnio 2 dalimi.

29

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal ESS 13 straipsnio 1 dalį sąvoka „institucijos“ reiškia tikslų subjektų sąrašą, kuris neapima Sąjungos įstaigų ir organų, o Sąjungos institucijų ir jos įstaigų bei organų atskyrimas abiejose Sutartyse turi būti daromas transversaliai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Italija ir Comune di Milano / Taryba ir Parlamentas (Europos vaistų agentūros būstinės vieta), C‑106/19 ir C‑232/19, EU:C:2022:568, 113 ir 116 punktus).

30

Galiausiai, kaip daro ir Taryba, reikia pažymėti, kad nors SESV 263 straipsnio pirmoje pastraipoje Sąjungos įstaigos ir organai aiškiai nurodyti aktų, kurių teisėtumas gali būti ginčijamas pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo, sąraše, to negalima pasakyti apie SESV 263 straipsnio antrą ir trečią pastraipas.

31

Iš tiesų galimybė ginčyti Sąjungos įstaigų ar organų aktus pareiškiant ieškinį dėl panaikinimo buvo nustatyta Lisabonos sutartyje. Vis dėlto reikia pažymėti, kad Sąjungos įstaigos ir organai SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nebuvo paminėti.

32

Lisabonos sutarties rengėjai prie SESV 263 straipsnio trečioje pastraipoje nurodytų ieškovų pridėjo Regionų komitetą. Tai reiškia, kad nors Sutarties rengėjai į asmenų, turinčių teisę ginti savo prerogatyvas pagal šią nuostatą, sąrašą įtraukė kitus subjektus nei institucijos, EDAPP jie nusprendė neįtraukti.

33

EDAPP, kaip nepriklausomos priežiūros institucijos, statusas nurodytas SESV 16 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad nepriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams tvarkant asmens duomenis taisyklių, ir Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje, kurioje numatyta, kad nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi asmens duomenų apsaugos taisyklių.

34

Vis dėlto EDAPP buvo įsteigtas antrinės teisės aktu, t. y. Reglamento Nr. 45/2001 41 straipsnio 1 dalimi, o ne pirmine teise.

35

Taigi, nors EDAPP yra ypatingą statusą turinti Sąjungos įstaiga, ji nėra Sąjungos institucija ir bet kuriuo atveju negali būti laikoma vienu iš SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytų ieškovų.

36

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kadangi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 51 straipsnio b punkte nurodyta, kad tik Teisingumo Teismas turi jurisdikciją nagrinėti SESV 263 straipsnyje nurodytus ieškinius, kuriuos pareiškia, be kita ko, Sąjungos institucija dėl teisėkūros procedūra priimto akto, ir EDAPP nėra nei institucija, nei SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose nurodytas ieškovas, Bendrasis Teismas turi jurisdikciją priimti sprendimą dėl ieškinio.

37

Todėl reikia išnagrinėti Tarybos nurodytus nepriimtinumo pagrindus.

38

Pirma, Taryba iš esmės pažymi, kad nuo 1990 m. atliekant vėlesnius Sutarčių pakeitimus teisė pareikšti ieškinį dėl panaikinimo buvo gerokai išplėsta ir apėmė kitas Sąjungos institucijas, įstaigas ir organus, tačiau EDAPP vis dėlto nebuvo laikomas įstaiga, turinčia privilegijuotą galimybę pareikšti ieškinius dėl panaikinimo. Antra, ji nurodo, kad pagal Reglamento 2018/1725 52 straipsnio 3 dalį EDAPP vaidmuo yra prižiūrėti, kaip Sąjungos institucijos ir įstaigos tvarko asmens duomenis, ir konsultuoti šias institucijas ir įstaigas duomenų apsaugos klausimais. Trečia, Taryba teigia, kad 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217) nagrinėjamu atveju netaikytinas, nes iš EDAPP – priešingai, nei Parlamento tame sprendime – neatimama pakankama ir veiksminga teisminė apsauga. Ketvirta, Taryba tvirtina, kad EDAPP negali remtis Chartijos 8 straipsnio 3 dalimi ir 47 straipsniu, kad pateisintų savo teisę pareikšti ieškinį.

39

EDAPP nesutinka su Tarybos argumentais.

40

EDAPP tvirtina turintis teisę pareikšti ieškinį, kad apgintų savo institucines prerogatyvas, neatsižvelgiant į SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas sąlygas. Pirma, jis nurodo, kad institucinės pusiausvyros principas, kaip jis išaiškintas 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217), pagal Chartijos 8 straipsnio 3 dalį ir SESV 16 straipsnio 2 dalį saugo ir jo, kaip nepriklausomos Sąjungos institucijų ir įstaigų priežiūros institucijos, prerogatyvas. Antra, EDAPP mano, kad Tarybos atlikta įvairių teisių gynimo priemonių analizė patvirtina, kad nė viena iš šių procedūrų negali būti veiksmingai naudojama savarankiškai ginčijant teisės aktų leidėjo aktą, kuris tiesiogiai ir konkrečiai kelia grėsmę pagal Chartiją ir SESV saugomam priežiūros institucijų nepriklausomumui. Trečia, jis paaiškina, kad Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta pagrindinė asmenų teisė į nepriklausomą taisyklių, susijusių su jų asmens duomenų apsauga, taikymo kontrolę ir kad SESV 16 straipsnio 2 dalyje šios taisyklės sugriežtintos. Ketvirta, jis primena, kad nagrinėjamu atveju buvo pakenkta jo prerogatyvoms, nes ginčijamos nuostatos reiškia neteisėtą taikymą atgaline data, kiek tai susiję su jo vykdoma užkardymo veikla, ir kad teisėkūros procedūra buvo panaudota kaip ad hoc priemonė prieš šią veiklą.

41

Šiuo klausimu reikia priminti, kad 1990 m. gegužės 22 d. Sprendime Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217) Teisingumo Teismas konstatavo, kad EEB sutarties 173 straipsnis nesuteikia Parlamentui jokios galimybės Sąjungos teismuose ginčyti kitų institucijų priimtų aktų, galinčių pakenkti jo paties prerogatyvoms, ir nusprendė panaikinti šią spragą remdamasis bendruoju institucinės pusiausvyros principu.

42

Pirma, 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217) 13 punkte nurodęs, kad Parlamentas nėra paminėtas EEB sutarties 173 straipsnio pirmoje pastraipoje ar EAEB sutarties 146 straipsnio pirmoje pastraipoje tarp institucijų, kurios kartu su valstybėmis narėmis gali pareikšti ieškinį dėl bet kurio kitos institucijos akto panaikinimo, 14 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad Parlamentas nėra juridinis asmuo ir dėl to negali kreiptis į Teisingumo Teismą remdamasi EEB sutarties 173 straipsnio, kuris buvo pakeistas EB 230 straipsniu, vėliau – SESV 263 straipsniu ir kuris iš esmės atitinka pastarojo straipsnio ketvirtą pastraipą, antra pastraipa.

43

Nagrinėjamu atveju, kaip bus paaiškinta šio sprendimo 59–66 punktuose, Sąjungos antrinės teisės aktu įsteigta įstaiga ar organas gali būti prilygintas juridiniam asmeniui ir todėl pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą pareikšti ieškinį dėl panaikinimo.

44

Antra, 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217) 21 ir 22 punktuose Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad Parlamento prerogatyvos „yra vienas iš Sutartimis sukurtos institucinės pusiausvyros elementų“ ir kad, „norint laikytis institucinės pusiausvyros, kiekviena institucija savo įgaliojimus turi vykdyti paisydama kitų institucijų įgaliojimų, ir reikia, kad būtų galima bausti už bet kokį šios taisyklės pažeidimą, jeigu tai įvyktų“.

45

Todėl Teisingumo Teismas nusprendė turintis galėti užtikrinti institucinę pusiausvyrą, taigi ir Parlamento prerogatyvų laikymosi teisminę kontrolę, kai į jį šiuo tikslu kreipiasi Parlamentas, naudodamasis teisine priemone, kuri yra tinkama jo siekiamam tikslui (šiuo klausimu žr. 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimo Parlamentas / Taryba, C‑70/88, EU:C:1990:217, 23 punktą).

46

Vis dėlto šio sprendimo 25–36 punktuose nustatyta, kad EDAPP negali būti laikomas institucija, o yra Sąjungos įstaiga, nenurodyta SESV 263 straipsnio antroje ir trečioje pastraipose.

47

EDAPP turi ypatingą statusą, nes SESV 16 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nepriklausomos institucijos kontroliuoja, kaip laikomasi fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams tvarkant asmens duomenis taisyklių, o Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nepriklausoma institucija kontroliuoja, kaip laikomasi asmens duomenų apsaugos taisyklių.

48

Vis dėlto, nors neginčijama, kad nepriklausomų priežiūros institucijų įsteigimas yra esminis asmenų apsaugos, susijusios su asmens duomenų apsauga, elementas, nepriklausomumas, kurio EDAPP turi laikytis praktiškai vykdydamas savo funkcijas, neskirtas Sąjungos teisės aktų leidėjo įgaliojimams apriboti.

49

Šiuo klausimu konstatuotina, kad Parlamentui ir Tarybai ESS 14 straipsnio 1 dalyje ir 16 straipsnio 1 dalyje suteikti teisėkūros įgaliojimai, kurie yra ESS 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto įgaliojimų suteikimo principo, o plačiau – Sąjungos institucinei struktūrai būdingo institucinės pusiausvyros principo dalis, reiškia, kad tik šios institucijos turi nustatyti pagal teisėkūros procedūrą priimamo akto turinį (žr. 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Italija ir Comune di Milano / Taryba ir Parlamentas (Europos vaistų agentūros būstinės vieta), C‑106/19 ir C‑232/19, EU:C:2022:568, 146 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

50

SESV 16 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje numatyta, kad „Europos Parlamentas ir Taryba, spręsdami pagal įprastą teisėkūros procedūrą, nustato fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams <…> tvarkant asmens duomenis <…> taisykles“, o antrame sakinyje – kad „[n]epriklausomos įstaigos kontroliuoja, kaip laikomasi tų taisyklių“.

51

Todėl EDAPP savo užduotis ir įgaliojimus turi vykdyti visiškai nepriklausomai, tačiau įgyvendindamas pagal teisėkūros procedūrą Parlamento ir Tarybos bendrai priimtus aktus ir jų laikydamasis. Taigi būtent taikydamas šių dviejų institucijų pagal teisėkūros procedūrą priimtus aktus EDAPP, kuris yra nepriklausoma institucija, prižiūri, kaip laikomasi fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams tvarkant asmens duomenis taisyklių.

52

Šiuo klausimu, kaip daro ir Taryba, reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas Reglamento 2018/1725 58 straipsnio 4 dalyje paaiškino, jog „[EDAPP] suteikiami įgaliojimai perduoti klausimą Teisingumo Teismui Sutartyse numatytomis sąlygomis ir įstoti į Teisingumo Teisme nagrinėjamas bylas“.

53

Šios išvados negali paneigti EDAPP argumentai, susiję su tuo, kad nagrinėjamu atveju jo nepriklausomumui turėjo įtakos naudojimasis teisėkūros įgaliojimais, siekiant atgaline data iš dalies pakeisti situaciją, galutinai reglamentuotą sprendimu, kurį jis priėmė pagal ratione temporis taikytinas taisykles.

54

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad 2022 m. sausio 3 d. sprendimas, kurio padariniai, EDAPP teigimu, ginčijamomis nuostatomis buvo panaikinti atgaline data, buvo priimtas vykdant EDAPP užduotį prižiūrėti, kaip laikomasi fizinių asmenų apsaugos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams tvarkant asmens duomenis taisyklių, kaip numatyta SESV 16 straipsnio 2 dalyje.

55

Tai, kad teisės aktų leidėjas pakeitė pirma nurodytas taisykles, nedaro poveikio pačiam EDAPP nepriklausomumui, bet keičia sistemą, pagal kurią jis, kaip nepriklausoma institucija, turi vykdyti minėtų taisyklių laikymosi priežiūrą.

56

Todėl 1990 m. gegužės 22 d. Sprendimas Parlamentas / Taryba (C‑70/88, EU:C:1990:217) negali būti pagal analogiją taikomas nagrinėjamu atveju ir pagal šį sprendimą EDAPP negali būti pripažinta teisė pareikšti ieškinį.

57

Taigi EDAPP turi būti laikomas ieškovu, kuris privalo atitikti SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje numatytas sąlygas.

58

Pagal SESV 263 straipsnio ketvirtos pastraipos antrą sakinio dalį kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo gali pareikšti ieškinį dėl aktų, kurie yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susiję.

59

Taigi pirmiausia reikia išnagrinėti, ar EDAPP, kaip Sąjungos įstaiga, gali būti prilygintas juridiniam asmeniui, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą.

60

Šiuo klausimu yra nuspręsta, kad SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje vartojama sąvoka „juridinis asmuo“ negali būti aiškinama siaurai (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 44 punktas).

61

Be to, apskritai iš jurisprudencijos matyti, kad ne tik privatūs juridiniai asmenys, bet ir viešieji subjektai turi teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 46 punktas).

62

Taip pat yra nuspręsta, kad subjektas, turėdamas teisinį subjektiškumą, iš principo gali pareikšti ieškinį dėl panaikinimo pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 45 punktas ir 2020 m. rugsėjo 10 d. Nutarties Kambodža ir CRF / Komisija, T‑246/19, EU:T:2020:415, 48 punktas).

63

Kaip pagrindiniai teisinio subjektiškumo elementai, nors ir riboti, buvo įvardyti, be kita ko, savarankiškumas ir atsakomybė (šiuo klausimu žr. 1963 m. lapkričio 14 d. Nutarties Lassalle / Parlamentas, 15/63, EU:C:1963:47, p. 100).

64

Nagrinėjamu atveju pagal Reglamento 2018/1725 54 straipsnio 2 dalį EDAPP turi jo užduotims vykdyti būtinų žmogiškųjų ir finansinių išteklių. Be to, pagal to paties reglamento 58 straipsnio 4 ir 5 dalis jis gali kreiptis į Sąjungos teismą, o įgyvendindamas suteiktus įgaliojimus – pareikšti ieškinį teisme.

65

Taigi atsižvelgiant į veiksmingos teisminės kontrolės ir teisinės valstybės principus SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą reikėtų aiškinti taip, kad Sąjungos įstaiga, pavyzdžiui, EDAPP, turėtų turėti locus standi kaip „juridinis asmuo“, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, jeigu įvykdytos kitos šioje nuostatoje numatytos sąlygos. Sąjungos teisės aktas gali turėti tokį pat neigiamą poveikį tokio juridinio asmens teisėms arba interesams, kaip ir kito asmens ar subjekto teisėms ir interesams, todėl toks asmuo, laikydamasis šių sąlygų, turi galėti siekti, kad toks aktas būtų panaikintas (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 50 punktą).

66

Darytina išvada, kad pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą EDAPP turi teisę pareikšti ieškinį dėl ginčijamų nuostatų panaikinimo, jeigu jos yra tiesiogiai ir konkrečiai su juo susijusios, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį.

67

Kadangi Taryba remiasi ieškinio nepriimtinumu, nes nėra tiesioginės ir konkrečios sąsajos su EDAPP, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į šias sąlygas, ieškinys yra priimtinas.

68

Dėl tiesioginės sąsajos Taryba iš esmės teigia, kad ginčijamos nuostatos nedaro poveikio nei EDAPP įgaliojimams, nei jo 2022 m. sausio 3 d. sprendimui, be to, jomis asmenims, kuriems jos skirtos, paliekama diskrecija.

69

EDAPP nesutinka su Tarybos argumentais ir iš esmės teigia, kad ginčijamomis nuostatomis sukuriamas precedentas, pagal kurį teisės aktų leidėjas daro nepagrįstą spaudimą priežiūros institucijai, kad dėl ginčijamų nuostatų 2022 m. sausio 3 d. sprendimas tapo neveiksmingas ir kad, neatsižvelgiant į jokius Europolo ar valstybių narių veiksmus, ginčijamos nuostatos sukelia teisinių pasekmių, prieštaraujančių iš galiojančių ir šiame sprendime išaiškintų teisės aktų išplaukiančioms pasekmėms.

70

Pagal suformuotą jurisprudenciją sąlyga, kad turi būti tiesioginė sąsaja su juridiniu asmeniu, reikalauja, kad būtų įvykdyti du kumuliaciniai kriterijai, t. y. pirma, ginčijama priemonė darytų tiesioginį poveikį ieškovo teisinei padėčiai ir, antra, nepaliktų jokios diskrecijos adresatams, atsakingiems už tos priemonės įgyvendinimą, kuris yra visiškai automatinio pobūdžio ir išplaukia tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių teisės normų (žr. 2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Vokietija – Ville de Paris ir kt. / Komisija, C‑177/19 P–C‑179/19 P, EU:C:2022:10, 72 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

71

Be to, siekiant nustatyti, ar aktas sukelia teisinių pasekmių, visų pirma reikia atsižvelgti į jo dalyką, turinį, taikymo sritį, esmę ir teisines ir faktines aplinkybes, kuriomis jis priimtas (2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 66 punktas).

72

Konkrečiai kalbant, buvo nuspręsta, kad Sąjungos teisės aktas, kuris trukdo viešajam juridiniam asmeniui savo nuožiūra naudotis savo paties kompetencija, daro tiesioginį poveikį jo teisinei padėčiai, todėl tas asmuo turi būti laikomas tiesiogiai susijusiu su šiuo aktu, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą (2022 m. sausio 13 d. Sprendimo Vokietija – Ville de Paris ir kt. / Komisija, C‑177/19 P–C‑179/19 P, EU:C:2022:10, 73 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2021 m. birželio 22 d. Sprendimo Venesuela / Taryba (Poveikis trečiajai valstybei), C‑872/19 P, EU:C:2021:507, 69 punktą).

73

Pirma, dėl sąlygos, susijusios su poveikiu EDAPP teisinei padėčiai, pirmiausia reikia pažymėti, kad iš Reglamento 2018/1725 1 straipsnio 3 dalies ir pirminio Europolo reglamento 43 straipsnio 1 dalies matyti, jog EDAPP yra atsakingas už stebėseną, kaip Sąjungos institucijos, įstaigos ar organai taiko atitinkamas asmens duomenų apsaugos taisykles. Nagrinėjamu atveju ginčijamomis nuostatomis iš dalies keičiamas pirminis Europolo reglamentas ir jos iš esmės yra susijusios su juo. Taigi jos neturi įtakos Sąjungos teisės aktais EDAPP pavestų užduočių pobūdžiui ar apimčiai.

74

Nors teisinė tvarka, kurią EDAPP įpareigotas kontroliuoti, buvo iš dalies pakeista, jo paties įgaliojimai nebuvo pakeisti, nes nebuvo pakeistas pats būdas, kuriuo jis teisėtai gali jais naudotis.

75

Taigi ginčijamos nuostatos nėra tiesiogiai susijusios su EDAPP, nes jos nepaveikė jo teisių, pareigų ar įgaliojimų.

76

Be to, dėl ginčijamų nuostatų poveikio 2022 m. sausio 3 d. sprendimui reikia pažymėti, kad minėtame sprendime ir ginčijamose nuostatose nurodyti duomenų rinkiniai sutampa. Vis dėlto 2022 m. sausio 3 d. sprendimas yra administracinis sprendimas, kuris negali nei daryti poveikio pagal teisėkūros procedūrą priimtiems aktams (pavyzdžiui, iš dalies pakeistam Europolo reglamentui), nei turėti įtakos jų turiniui.

77

Šios išvados negali paneigti EDAPP argumentas, kad ginčijamomis nuostatomis sukuriamas precedentas, pagal kurį teisės aktų leidėjas galėtų daryti nepagrįstą spaudimą priežiūros institucijai. Iš tiesų, nors ginčijamomis nuostatomis iš dalies keičiamas taikytinas teisinis reguliavimas, kurio laikymąsi prižiūri EDAPP, ir jų taikymo sritis nėra visiškai tokia pati kaip 2022 m. sausio 3 d. sprendimo, jos nedaro poveikio teisinei EDAPP padėčiai.

78

Antra, dėl sąlygos, susijusios su atsakingų už ginčijamų nuostatų įgyvendinimą adresatų diskrecija, bet kuriuo atveju reikia pažymėti, kad pagal šias nuostatas Europolui paliekama tam tikra diskrecija.

79

Pagal ginčijamas nuostatas Europolas yra atsakingas už sprendimą, kaip tvarkyti duomenų rinkinius, kuriuos jam perdavė valstybė narė ar kiti subjektai ir kuriuos jis turėjo iš dalies pakeisto Europolo reglamento įsigaliojimo metu. Europolas turi suskirstyti iš dalies pakeisto Europolo reglamento įsigaliojimo metu turėtus duomenų rinkinius į kategorijas ir nuspręsti, ar reikia toliau tvarkyti duomenų subjektų, kurie nepatenka į iš dalies pakeisto Europolo reglamento II priedo taikymo padedant vykdyti nusikalstamų veikų tyrimą sritį, kategorijoms priklausančius duomenų rinkinius, kuriuos jam perdavė valstybė narė ar kiti subjektai.

80

Taigi Europolas turi nuspręsti, ar tęsti tam tikrų duomenų tvarkymą. Todėl EDAPP atliekamas priežiūros vaidmuo, kiek tai susiję su ginčijamomis nuostatomis, yra susijęs su pirmiau atliktais Europolo, valstybių narių ar kitų subjektų veiksmais.

81

Viena vertus, iš dalies pakeisto Europolo reglamento 74a straipsnyje numatyta, kad Europolas pateikia EDAPP šio reglamento 74a straipsnio 1 dalies c punkte ir 3 dalies d punkte nurodytą vertinimą susipažinti. Kita vertus, iš dalies pakeisto Europolo reglamento 74b straipsnyje iš esmės numatyta, kad Europolas gali atlikti išankstinę asmens duomenų, gautų prieš 2022 m. birželio 28 d., analizę, trunkančią ne ilgiau kaip 18 mėnesių arba – pagrįstais atvejais – ilgesnį laikotarpį, gavęs išankstinį EDAPP leidimą.

82

Taigi ginčijamos nuostatos jų adresatams palieka diskrecijos. Todėl jos nėra visiškai automatinės ir išplaukiančios tik iš su EDAPP susijusio Sąjungos teisinio reglamentavimo, netaikant kitų tarpinių taisyklių.

83

Šios išvados negali paneigti EDAPP argumentas, kad vien tai, jog valstybėms narėms ar Sąjungos agentūroms paliekama galimybė pasirinkti leisti toliau tvarkyti duomenis neskirstant jų į kategorijas, tiesiogiai pažeidžia 2022 m. sausio 3 d. sprendimą. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamos nuostatos netrukdo EDAPP savo nuožiūra naudotis įgaliojimais, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 72 punkte primintą jurisprudenciją.

84

Todėl ginčijamos nuostatos nedaro tiesioginio poveikio teisinei EDAPP padėčiai.

85

Taigi, kadangi tiesioginės ir konkrečios sąsajos su aktu, kurį prašoma panaikinti, sąlygos yra kumuliacinės, dėl aplinkybės, kad ieškovas vienos iš jų netenkina, jo pareikštas ieškinys dėl to akto panaikinimo turi būti laikomas nepriimtinu (2013 m. spalio 3 d. Sprendimo Inuit Tapiriit Kanatami ir kt. / Parlamentas ir Taryba, C‑583/11 P, EU:C:2013:625, 76 punktas).

86

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia pritarti Tarybos pateiktam nepriimtinumu grindžiamam prieštaravimui ir pagal Procedūros reglamento 130 straipsnį atmesti jai pateiktus reikalavimus kaip nepriimtinus.

87

Dėl šios priežasties reikalavimai Parlamentui, kuriais siekiama panaikinti ginčijamas nuostatas, kurių autorius yra ir Parlamentas, turi būti atmesti kaip akivaizdžiai nepriimtini, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 126 straipsnį.

88

Be to, pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 3 dalį, jeigu atsakovas pateikia to paties reglamento 130 straipsnio 1 dalyje nurodytą nepriimtinumu arba kompetencijos nebuvimu grindžiamą prieštaravimą, sprendimas dėl prašymo įstoti į bylą priimamas tik atmetus prieštaravimą arba nurodžius, kad dėl jo bus sprendžiama nagrinėjant bylą iš esmės. Be to, pagal to paties reglamento 142 straipsnio 2 dalį įstojimas į bylą netenka savo dalyko, be kita ko, pripažinus ieškinį nepriimtinu. Kadangi nagrinėjamu atveju visas ieškinys atmetamas kaip nepriimtinas, nereikia priimti sprendimo dėl Prancūzijos Respublikos, Vokietijos Federacinės Respublikos, Komisijos, Belgijos Karalystės ir Nyderlandų Karalystės prašymų įstoti į bylą.

89

Pagal Procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo.

90

Kadangi EDAPP pralaimėjo bylą, jis turi padengti Tarybos ir Parlamento bylinėjimosi išlaidas pagal jų pateiktus reikalavimus, išskyrus išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

91

Be to, pagal Procedūros reglamento 144 straipsnio 10 dalį, jeigu procesas pagrindinėje byloje užbaigiamas prieš priimant sprendimą dėl prašymo įstoti į bylą, prašymą įstoti į bylą pateikęs asmuo ir pagrindinės šalys padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymu įstoti į bylą. Todėl EDAPP, Taryba ir Parlamentas, taip pat Komisija, Belgijos Karalystė, Vokietijos Federacinė Respublika, Prancūzijos Respublika ir Nyderlandų Karalystė padengia savo bylinėjimosi išlaidas, susijusias su prašymais įstoti į bylą.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (pirmoji išplėstinė kolegija)

nutaria: