1)

Ar Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (1) 63, 64 ir 66 straipsniais draudžiama tokia mokesčių institucijos administracinė praktika, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai apmokestinamajam asmeniui, profesinei ribotos atsakomybės bendrovei (SPRL), per kurią bankroto administratoriai gali verstis savo profesine veikla, nustatomos papildomos mokėjimo prievolės, apimanti apmokestinimo momento ir prievolės apskaičiuoti mokestį nustatymą tuo momentu, kai paslaugos buvo suteiktos vykstant bankroto bylai, kai bankroto administratoriaus atlygį nustatė bankroto bylų teismas arba kreditorių susirinkimas, todėl apmokestinamasis asmuo privalėjo išrašyti sąskaitas faktūras iki kito mėnesio, einančio po mėnesio, kurį įvyko apmokestinimo momentas, penkioliktos dienos?

2)

Ar Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 63, 64 ir 66 straipsniais draudžiama tokia mokesčių institucijos administracinė praktika, kaip nagrinėjama šioje byloje, kai apmokestinamajam asmeniui, profesinei ribotos atsakomybės bendrovei (SPRL), per kurią bankroto administratoriai gali verstis savo profesine veikla, nustatomos papildomos mokėjimo prievolės, tiek, kiek ji išrašė sąskaitas faktūras ir surinko PVM tik tą dieną, kai gavo mokėjimus už bankroto byloje suteiktas paslaugas, nors kreditorių susirinkimas nustatė, kad bankroto administratoriaus atlygio mokėjimas priklauso nuo to, ar skolininkų sąskaitose yra likvidaus turto?

3)

Ar advokatų kontoros ir apmokestinamojo asmens prekių ženklų derinimo (co-branding) sutarties atveju, siekiant suteikti teisę į atskaitą, pakanka, kad apmokestinamasis asmuo, įrodinėdamas tiesioginio ir nedelsiant atsirandančio ryšio tarp apmokestinamojo asmens atliktų pirkimų ir pardavimo sandorių buvimą, įrodytų, kad po sutarties sudarymo padidėjo apyvarta ir (ar) apmokestinamųjų sandorių vertė, be papildomų patvirtinamųjų dokumentų? Jei taip, į kokius kriterijus reikia atsižvelgti nustatant faktinę teisės į atskaitą apimtį?

4)

Ar Sąjungos teisėje įtvirtintas bendrasis teisės į gynybą paisymo principas turi būti aiškinamas taip, kad, kai nacionalinėje administracinėje procedūroje nagrinėjant skundą dėl pranešimo apie mokėtiną mokestį, kuriuo nustatytas papildomas PVM mokėjimas, priimami nauji faktiniai ir teisiniai argumentai, palyginti su tais, kurie buvo pateikti mokestinio patikrinimo akte, kuriuo buvo grindžiamas sprendimas dėl šio pranešimo priėmimo ir apmokestinamajam asmeniui buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, kol bylą iš esmės nagrinėjantis teismas priims sprendimą, sustabdžius reikalavimo vykdymą, bylą iš esmės nagrinėjantis teismas gali laikyti, kad šis principas nebuvo pažeistas, nenagrinėdamas, ar, nesant šio pažeidimo, procedūra galėjo baigtis kitaip?