–

TL, atstovaujamo advogado L. C. Esteves,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos P. Almeida, P. Barros da Costa ir C. Chambel Alves,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Rechena ir M. Wasmeier,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese (OL L 280, 2010, p. 1) 1–3 straipsnių ir 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese (OL L 142, 2012, p. 1) 3 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant TL ir Ministério Público (Prokuratūra, Portugalija) ginčą dėl padarinių, kylančių dėl vertimo žodžiu neužtikrinimo ir įvairių dokumentų, susijusių su prieš TL vykdomu baudžiamuoju procesu, vertimo raštu nepateikimo.

3

Direktyvos 2010/64 5–7, 9, 14, 17, 22 ir 33 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Direktyvos 2010/64 1 straipsnio „Dalykas ir taikymo sritis“ 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su teise į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese ir Europos arešto orderio vykdymo procese.

2.   1 dalyje nurodyta teisė taikoma asmenims nuo tada, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos, atsiųsdamos oficialų pranešimą ar kitaip praneša jiems, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, tai yra iki galutinio klausimo, ar jie padarė nusikalstamą veiką, išsprendimo, įskaitant, jei taikoma, bausmės paskyrimą ir su bet kokiu apeliaciniu skundu susijusio sprendimo priėmimą.“

5

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Teisė į vertimo žodžiu paslaugas“ nustatyta:

1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems ar kaltinamiesiems, kurie nekalba atitinkamo baudžiamojo proceso kalba arba jos nesupranta, būtų nedelsiant verčiama žodžiu baudžiamojo proceso metu ikiteisminio tyrimo ir teisminėse institucijose, įskaitant per policijos apklausą, visus teismo posėdžius ir visus būtinus tarpinius posėdžius.

2.   Valstybės narės užtikrina, kad, jeigu tai būtina teisingam procesui apsaugoti [užtikrinti], įtariamųjų ar kaltinamųjų asmenų ir jų gynėjo bendravimas, tiesiogiai susijęs su bet kokia proceso metu atlikta apklausa ar posėdžiu davimu arba [ar posėdžiu arba] su skundo įteikimu ar kitais procesiniais reikalavimais, būtų verčiamas žodžiu.

<…>

5.   Valstybės narės užtikrina, kad vadovaujantis pagal nacionalinę teisę nustatytomis procedūromis, įtariamiesiems ar kaltinamiesiems būtų suteikta teisė užginčyti sprendimą, nustatantį, kad nereikia teikti vertimo žodžiu paslaugų, ir, suteikus vertimo žodžiu paslaugas, galimybė skųsti vertimo žodžiu kokybę, jei ji nepakankamai gera teisingam procesui apsaugoti.

<…>“

6

Tos direktyvos 3 straipsnyje „Teisė gauti esminių dokumentų vertimą raštu“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta atitinkamo baudžiamojo proceso kalbos, per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, siekiant užtikrinti, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir apsaugoti teisingą procesą.

2.   Esminiams dokumentams priskiriami visi sprendimai, kuriais asmeniui atimama laisvė, visi kaltinimai arba kaltinamieji aktai ir visi teismo sprendimai.

3.   Kompetentingos valdžios institucijos kiekvienu atskiru atveju nusprendžia, ar bet kuris kitas dokumentas yra esminis. Įtariamieji arba kaltinamieji arba jų gynėjas gali tuo tikslu pateikti motyvuotą prašymą.

<…>

5.   Valstybės narės užtikrina, kad vadovaujantis pagal nacionalinę teisę nustatytomis procedūromis, įtariamiesiems ar kaltinamiesiems būtų suteikta teisė ginčyti sprendimą, kad dokumentų ar jų dalių vertimas nebūtinas, o tais atvejais, kai vertimas raštu atliekamas – sudaryta galimybė skųsti vertimo raštu kokybę, jeigu ji nepakankamai gera proceso teisingumui apsaugoti.

<…>“

7

Direktyvos 2012/13 5, 7, 8, 10, 19, 25 ir 40–42 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

8

Tos direktyvos 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šia direktyva nustatomos taisyklės, susijusios su įtariamųjų ar kaltinamųjų teise į informaciją apie jų teises baudžiamajame procese ir apie jiems pareikštus kaltinimus. <…>“

9

Tos direktyvos 2 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Ši direktyva taikoma nuo momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos praneša asmenims, kad jie įtariami arba kaltinami padarę nusikalstamą veiką, iki proceso pabaigos, t. y. iki bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis įvykdė nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, nuteisimą ir sprendimo dėl apeliacinio skundo priėmimą.“

10

Jos 3 straipsnyje „Teisė į informaciją apie teises“ išdėstyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų pateikta informacija bent apie šias pagal nacionalinę teisę taikomas procesines teises, kad tomis teisėmis būtų galima veiksmingai pasinaudoti:

<…>

d) teisę į vertimą žodžiu ir raštu;

<…>

2.   Valstybės narės užtikrina, kad informacija, nurodyta 1 dalyje, būtų teikiama žodžiu arba raštu paprasta ir lengvai suprantama kalba, atsižvelgiant į specialius pažeidžiamų įtariamųjų arba kaltinamųjų poreikius.“

11

Código de Processo Penal (Baudžiamojo proceso kodeksas; toliau – CPP) 92 straipsnio „Dokumentų kalba ir vertėjo žodžiu paskyrimas“ 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Rašytiniuose ir žodiniuose procesiniuose dokumentuose vartojama portugalų kalba, kitu atveju jie negalioja.

2.   Jei procese turi dalyvauti asmuo, kuris nesupranta arba nekalba portugališkai, jam turi būti nemokamai paskirtas tinkamas vertėjas žodžiu <…>.“

12

CPP 120 straipsnyje išdėstyta:

„1.   Visais kitais nei ankstesniame straipsnyje nurodytaisiais negaliojimo atvejais suinteresuoti asmenys gali remtis vadovaudamiesi šiame ir paskesniame straipsnyje numatytomis taisyklėmis.

2.   Procesiniai dokumentai turi būti pripažinti negaliojančiais ne tik kitose teisės aktų nuostatose nurodytais, bet ir toliau išvardytais atvejais:

<…>

<…>

3.   Ankstesnėse dalyse nurodytais atvejais procesiniai dokumentai turi būti pripažinti negaliojančiais:

<…>“

13

CPP 122 straipsnio „Negaliojimo padariniai“ 1 dalyje nustatyta:

„Negaliojimo pripažinimas lemia procesinio dokumento, kuriame nustatyti pažeidimai, ir su juo susijusių procesinių dokumentų, kuriems tie pažeidimai gali turėti įtakos, negaliojimą.“

14

CPP 196 straipsnis „Pareiga deklaruoti tapatybę ir gyvenamąją vietą“ (Termo de Identidade e Residência, toliau – DIR) suformuluotas taip:

„1.   Teisminė institucija ar kriminalinės policijos įstaiga reikalauja, kad kiekvienas asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai, užpildytų [DIR], net jeigu to asmens tapatybė jau nustatyta <…>.

2.   Asmuo, kuriam pareikšti kaltinimai <…> nurodo gyvenamąją vietą, darbo vietą ar kitą pasirinktą buvimo vietą.

3.   Deklaracijoje turi būti nurodyta, kad asmeniui, kuriam taikoma baudžiamoji atsakomybė, buvo pateikta tokia informacija ir nurodytos tokios pareigos:

<…>.“

15

2019 m. liepos 10 d. Moldovos piliečiui TL, nemokančiam portugalų kalbos, Portugalijoje buvo pateikti kaltinimai dėl pasipriešinimo valstybės pareigūnui ir prievartos prieš jį, dėl pavojingo kelių transporto priemonės vairavimo ir vairavimo neturint vairuotojo pažymėjimo. Kaltinimų pateikimo protokolas buvo išverstas į rumunų kalbą, t. y. oficialiąją Moldovos kalbą.

16

Tą pačią dieną kompetentingos valdžios institucijos parengė DIR nedalyvaujant vertėjui žodžiu, o tas dokumentas nebuvo išverstas į rumunų kalbą.

17

2019 m. liepos 11 d. nuosprendžiu, kuris įsiteisėjo 2019 m. rugsėjo 26 d., TL nuteistas trejų metų laisvės atėmimo bausme, atidedant jos vykdymą tokiam pat laikotarpiui, pritaikant papildomą bausmę – draudimą dvylika mėnesių vairuoti motorines transporto priemones – ir jam skirta bauda, skaičiuojama dienomis, už 80 dienų po 6 eurus per dieną, tai yra iš viso 480 eurų bauda. Per teismo posėdį TL naudojosi advokato ir vertėjo žodžiu pagalba.

18

Siekdamos įvykdyti 2019 m. liepos 11 d. sprendime nustatytą vykdymo atidėjimo tvarką kompetentingos institucijos nesėkmingai bandė su TL susisiekti DIR nurodytu adresu.

19

Tada 2021 m. sausio 7 d.Tribunal Judicial da Comarca de Beja (Bežos apylinkės teismas) nutartimi, kuri 2021 m. sausio 12 d. buvo įteikta DIR nurodytu adresu, TL gavo šaukimą atvykti, kad galėtų būti išklausytas dėl 2019 m. liepos 11 d. sprendime nustatytų vykdymo atidėjimo įsipareigojimų nesilaikymo. 2021 m. balandžio 6 d. tuo pačiu adresu buvo įteiktas dar vienas šaukimas. Šie du šaukimai buvo parengti portugalų kalba.

20

Kadangi TL nurodytą dieną neatvyko, 2021 m. birželio 9 d. nutartimi teismas panaikino įkalinimo bausmės vykdymo atidėjimą. 2021 m. birželio 25 d. DIR nurodytu adresu TL ir jo advokatui įteikta nutartis portugalų kalba įsigaliojo 2021 m. rugsėjo 20 d.

21

2021 m. rugsėjo 30 d. TL buvo sulaikytas naujoje gyvenamojoje vietoje siekiant įvykdyti bausmę. Nuo šios datos jis yra įkalintas.

22

2021 m. spalio 11 d. pasisamdęs naują advokatą, 2021 m. lapkričio 18 d. TL pateikė ieškinį dėl DIR, 2021 m. sausio 7 d. nutarties, kuria jam įteiktas šaukimas, ir 2021 m. birželio 9 d. nutarties, kuria panaikinamas bausmės vykdymo atidėjimas, negaliojimo.

23

Grįsdamas ieškinį TL nurodė, kad dėl to, jog po DIR pateikimo jis pakeitė gyvenamąją vietą, jo nebuvo įmanoma rasti joje nurodytu adresu, todėl jis negalėjo priimto pranešimų apie tas nutartis. Jis pažymėjo, kad negalėjo pranešti apie gyvenamosios vietos pakeitimą, nes nežinojo, jog turi pareigą tai padaryti ir kokios yra tos pareigos nesilaikymo pasekmės, nes DIR, kurioje buvo nustatyta ta pareiga ir nurodytos nesilaikymo pasekmės, jam nebuvo išversta į rumunų kalbą. Be to, nei šiuo atveju, nei rengiant kaltinimų pateikimą, vertėjas žodžiu nedalyvavo. Galiausiai, nei 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kuria jis šaukiamas į teismą dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose nustatytų pareigų nesilaikymo, nei 2021 m. birželio 9 d. nutartis, kuria panaikinamas bausmės vykdymo atidėjimas, nebuvo išverstos į kalbą, kuria jis kalba ar supranta.

24

Išnagrinėjęs ieškinį kaip pirmoji instancija, Tribunal Judicial da Comarca de Beja (Bežos apylinkės teismas) jį atmetė motyvuodamas tuo, kad nors TL nurodyti procedūriniai pažeidimai buvo įrodyti, jais remtis nebegalima, nes suinteresuotasis asmuo jų nenurodė per CPP 120 straipsnio 3 dalyje nustatytą terminą.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kuriam pateiktas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kyla abejonių dėl šios nacionalinės teisės nuostatos suderinamumo su direktyvomis 2010/64 ir 2012/13, aiškinamomis atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį.

26

Pirma, tas teismas konstatuoja, jog tos direktyvos dar neperkeltos į Portugalijos teisę, nors perkėlimo terminai jau suėję. Vis dėlto jis teigia, kad reikšmingos tų direktyvų nuostatos turi būti pripažintos veikiančiomis tiesiogiai, todėl yra tiesiogiai taikomos pagrindinėje byloje, nes jos yra besąlygiškos, pakankamai aiškios ir tikslios bei suteikia privatiems asmenims teisę į aiškinimą, vertimą žodžiu ir informavimą baudžiamajame procese.

27

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami aktai, t. y. DIR ir 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kuria TL įteikiamas šaukimas, ir 2021 m. birželio 9 d. nutartis panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą, patenka į sąvoką „esminiai dokumentai“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, nes tokie aktai yra svarbūs asmenų, kuriems taikoma baudžiamoji atsakomybė, teisei į gynybą ir atsižvelgiant į juose pateiktą procesinę informaciją. Šiomis aplinkybėmis jis konkrečiai pažymi, kad DIR suinteresuotajam asmeniui pateikiama informacija, susijusi su jo pareigomis dėl gyvenamosios vietos ir, be kita ko, pareiga pranešti valdžios institucijoms apie bet kokį adreso pasikeitimą.

28

Atsižvelgiant į šiuos argumentus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar reikėtų netaikyti pagrindinėje byloje aptariamų nacionalinės teisės aktų, kiek juose numatyta, kaip ir šiuo atveju, kad procedūros pažeidimai dėl vertėjo žodžiu paslaugų nesuteikimo ir dėl esminių dokumentų vertimo raštu į suinteresuotajam asmeniui suprantamą kalbą nepateikimo turi būti užginčyti per nustatytą naikinamąjį terminą.

29

Šiomis aplinkybėmis Tribunal da Relação de Évora (Evoros apeliacinis teismas, Portugalija) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Direktyvos [2010/64] 1–3 straipsniai ir Direktyvos [2012/13] 3 straipsnis, siejami arba nesiejami su [EŽTK] 6 straipsniu, gali būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiamos nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias vertėjo žodžiu nepaskyrimas ir esminių procesinių dokumentų neišvertimas kaltinamajam, nesuprantančiam proceso kalbos, pripažįstami sąlyginiu negaliojimo pagrindu, kuriuo reikia remtis ginčijant atliktus procesinius veiksmus, nes priešingu atveju, pasibaigus skundo terminui, laikoma, kad pažeidimai nebuvo padaryti?“

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė šį prašymą nagrinėti pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą, numatytą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnio pirmoje pastraipoje ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje.

31

Šiuo atveju reikia konstatuoti, kad šios procedūros taikymo sąlygos yra tenkinamos.

32

Viena vertus, prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl direktyvų 2010/64 ir 2012/13 nuostatų, priskiriamų SESV trečiosios dalies V antraštinėje dalyje, susijusioje su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nurodytoms sritims, išaiškinimo. Taigi šiam prašymui gali būti taikoma prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūra.

33

Kita vertus, kiek tai susiję su skubos kriterijumi, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija matyti, kad šis kriterijus tenkinamas, jei iš asmens, kuriam iškelta pagrindinė byla, prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną atimta laisvė ir jo tolesnis sulaikymas priklauso nuo sprendimo pagrindinėje byloje (2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo C ir CD (Teisinės kliūtys įvykdyti sprendimą perduoti), C‑804/21 PPU, EU:C:2022:307, 39 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

34

Taigi remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktu faktinių aplinkybių aprašymu galima teigti, kad iš TL, kuriam iškelta pagrindinė byla, šio prašymo pateikimo dieną iš tikrųjų buvo atimta laisvė.

35

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo klausia, ar nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias privaloma laikytis nustatytų terminų, kad būtų galima užginčyti tam tikrus per baudžiamąjį procesą padarytus pažeidimus, kurie, be kita ko, lėmė suinteresuotajam asmeniui skirtos įkalinimo bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimą, taikymas pagrindinėje byloje susiklosčiusiomis aplinkybėmis taip, kad tas teismas, atsižvelgdamas į Teisingumo Teismo atsakymą į pateiktą prejudicinį klausimą, privalėtų panaikinti aktus, kuriuose padaryta pažeidimų, ir todėl nurodyti išleisti TL į laisvę, yra suderinamas su Sąjungos teise.

36

Tokiomis aplinkybėmis, atsižvelgusi į teisėjos pranešėjos siūlymą ir susipažinusi su generalinės advokatės nuomone, 2022 m. gegužės 12 d. Teisingumo Teismo pirmoji kolegija nusprendė tenkinti nacionalinio teismo prašymą ir nagrinėti bylą pagal prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

37

Vykstant SESV 267 straipsnyje numatytai bendradarbiavimo procedūrai, net jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausime dėl išaiškinimo formaliai nurodė tik konkrečią Sąjungos teisės nuostatą, tai netrukdo Teisingumo Teismui pateikti jam visų šios teisės aiškinimo aspektų, kurie galėtų būti naudingi sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti, neatsižvelgiant į tai, ar nacionalinis teismas apie tai užsiminė savo pateiktuose klausimuose. Tokiu atveju Teisingumo Teismas turi iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti šios teisės klausimus, aiškintinus atsižvelgiant į pagrindinės bylos dalyką (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo DocMorris, C‑190/20, EU:C:2021:609, 23 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

38

Kadangi prejudicinis klausimas susijęs su Direktyvos 2010/64 1–3 straipsniais ir Direktyvos 2012/13 3 straipsniu, aiškinamais atskirai ar atsižvelgiant į EŽTK 6 straipsnį, reikia priminti, viena vertus, kad šia nuostata užtikrinama teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisės į gynybą paisymas, o tai, remiantis šio 6 straipsnio 3 dalimi, apima kiekvieno kaltinamojo teisę jo kalbama arba jam suprantama kalba nedelsiant ir išsamiai būti informuotam apie jam pateiktų kaltinimų pobūdį ir priežastį ir gauti nemokamas vertėjo žodžiu paslaugas, jei jis nekalba arba nesupranta teismo posėdyje vartojamos kalbos.

39

Kita vertus, Chartijos 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje konvencijoje. Be to, remiantis Chartijos 47 straipsnio ir 48 straipsnio 2 dalies išaiškinimais, į kuriuos, remiantis ESS 6 straipsnio 1 dalies trečia pastraipa ir Chartijos 52 straipsnio 7 dalimi, turi būti atsižvelgta ją aiškinant, šios nuostatos sutampa atitinkamai su EŽTK 6 straipsnio 1 dalimi ir 6 straipsnio 2 ir 3 dalimis (šiuo klausimu žr. 2021 m. lapkričio 23 d. Sprendimo IS (Nutarties perduoti neteisėtumas), C‑564/19, EU:C:2021:949, 101 punktą).

40

Be to, kiek tai susiję su pagrindinėje byloje nagrinėjamomis direktyvomis, reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2010/64 5–7, 9 ir 33 konstatuojamosiomis dalimis ir 1 straipsniu, taip pat Direktyvos 2012/13 5, 7, 8, 10 ir 42 konstatuojamosiomis dalimis ir 1 straipsniu, tomis direktyvomis siekiama nustatyti bendras būtiniausias Chartijos 47 straipsnyje bei 48 straipsnio 2 dalyje ir EŽTK 6 straipsnyje įtvirtintų garantijų ir procesinių teisių apsaugos taisykles, be kita ko, vertimo žodžiu, vertimo raštu ir informacijos baudžiamajame procese srityse ir kad tos taisyklės turėtų būti aiškinamos ir įgyvendinamos paisant tų teisių ir garantijų, siekiant sustiprinti abipusį pasitikėjimą valstybių narių baudžiamosios teisės sistemomis, kad būtų padidintas teismų bendradarbiavimo šioje srityje veiksmingumas.

41

Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nekalba atitinkamo baudžiamojo proceso kalba arba jos nesupranta, būtų nedelsiant suteiktos vertimo žodžiu paslaugos per baudžiamąjį procesą ikiteisminio tyrimo ir teisminėse institucijose, o tos direktyvos 3 straipsnio 1 dalyje jų prašoma užtikrinti, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems, kurie nesupranta tos kalbos, per protingą terminą būtų suteiktos visų esminių dokumentų vertimo raštu paslaugos, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas procesas. Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punkte valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad įtariamiesiems arba kaltinamiesiems nedelsiant būtų suteikta informacija apie jų teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, kad ja būtų galima veiksmingai pasinaudoti.

42

Taigi reikia konstatuoti, viena vertus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamos būtent Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalis bei 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktas ir, kita vertus, kad šiomis nuostatomis įgyvendinamos būtent Chartijos 47 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos pagrindinės teisės į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisė į gynybą, kurios turi būti aiškinamos atsižvelgiant į šiuos straipsnius.

43

Šiomis aplinkybėmis galima teigti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalis ir 3 straipsnio 1 dalis, taip pat Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktas, aiškinami atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį ir 48 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, viena vertus, tose direktyvose įtvirtintą teisių pažeidimą gali ginčyti tik tų teisių turėtojai ir, kita vertus, tas pažeidimas turi būti užginčytas per tam tikrą naikinamąjį terminą.

44

Šiuo klausimu pirmiausia reikia pažymėti, kad, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą, rengiant DIR TL nebuvo suteiktos vertimo žodžiu paslaugos ir kad šis dokumentas jam nebuvo išverstas į kalbą, kuria jis kalba arba kurią supranta. Be to, nei 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kurioje jis šaukiamas prisistatyti dėl pareigų, nustatytų bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose, nevykdymo, nei 2021 m. birželio 9 d. nutartis panaikinti vykdymo atidėjimą nebuvo išverstos į TL suprantamą kalbą.

45

Be to, nors sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, kad pateikiant kaltinimus TL nebuvo informuotas apie teisę pasinaudoti vertimo žodžiu paslaugomis ir teisę gauti prieš jį vykdomo baudžiamojo proceso esminių dokumentų vertimą žodžiu, galima teigti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi numanoma prielaida, jog tokios informacijos nebuvo, ir dėl tos priežasties kreipiasi į Teisingumo Teismą ne tik dėl Direktyvos 2010/64, bet ir dėl Direktyvos 2012/13 išaiškinimo.

46

Galiausiai, tame sprendime pažymėta, kad CPP 92 straipsnio 2 dalyje, kuri taikoma pagrindinėje byloje, nustatytas reikalavimas skirti vertėją raštu bylose, kurios iškeltos portugalų kalbos nemokančiam ar jos nesuprantančiam asmeniui, ir kad, remiantis CPP 120 straipsniu, vertėjo žodžiu nepaskyrimas rengiant procesinį dokumentą dalyvaujant suinteresuotajam asmeniui gali lemti to dokumento negaliojimą dviem atvejais: viena vertus, jei prašymą pripažinti negaliojančiu pateikia tas asmuo ir, kita vertus, jei tas prašymas pateikiamas iki minėto dokumento rengimo pabaigos.

47

Todėl atsižvelgiant būtent į šias aplinkybes reikia nagrinėti šio sprendimo 43 punkte performuluotą klausimą.

48

Kad būtų galima atsakyti į šį klausimą, reikia konstatuoti, viena vertus, kad net jeigu Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalis bei 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktas nebuvo perkelti į Portugalijos teisės sistemą arba buvo perkelti nevisiškai (šią prielaidą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laiko įrodyta, o Portugalijos vyriausybė, atrodo, ją ginčija), TL gali remtis iš šių nuostatų kylančiomis teisėmis, nes jos veikia tiesiogiai, kaip pažymi tas teismas ir visos suinteresuotosios šalys, įstojusios į bylą Teisingumo Teisme.

49

Iš tiesų, reikia priminti, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos, sprendžiant iš jų turinio, yra besąlyginės ir pakankamai tikslios, asmenys gali pagrįstai jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš atitinkamą valstybę narę, jei ši per nustatytą terminą neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę arba ją perkėlė netinkamai (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel, C‑387/19, EU:C:2021:13, 44 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

50

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Sąjungos teisės nuostata yra, viena vertus, besąlyginė, kai joje nustatomas su jokia sąlyga nesiejamas įpareigojimas, kurį įgyvendinant ar kurio poveikiui atsirasti nereikia priimti jokio kito Sąjungos institucijų ar valstybių narių akto, ir, antra, pakankamai tiksli, kad teisės subjektas galėtų ja remtis, o teismas – taikyti, jeigu joje įpareigojimas suformuluotas nedviprasmiškai (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel, C‑387/19, EU:C:2021:13, 46 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

51

Be to, Teisingumo Teismas nusprendė, kad nors direktyva valstybėms narėms suteikia tam tikrą diskreciją priimant jos įgyvendinimo tvarką, šios direktyvos nuostata gali būti laikoma besąlygine ir tikslia, jeigu joje valstybėms narėms nedviprasmiškai nustatyta konkreti pareiga pasiekti rezultatą, kuriai netaikoma jokia joje įtvirtintos normos taikymo sąlyga (2021 m. sausio 14 d. Sprendimo RTS infra ir Aannemingsbedrijf Norré-Behaegel, C‑387/19, EU:C:2021:13, 47 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

52

Kadangi, kaip išvados 58–62 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje bei 3 straipsnio 1 dalyje ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punkte aiškiai ir besąlygiškai išdėstytas kiekvieno įtariamojo ar kaltinamojo turimų teisių į vertimą žodžiu ir esminių dokumentų vertimą raštu, taip pat teisės būti informuotam apie tas dvi teises turinys ir apimtis, šios nuostatos turi būti laikomos veikiančiomis tiesiogiai, todėl visi tas teises turintys asmenys nacionaliniuose teismuose jomis gali remtis prieš valstybę narę.

53

Antra, reikia pažymėti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjami trys procesiniai dokumentai, t. y. DIR, 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kuria TL įteikiamas šaukimas, ir 2021 m. birželio 9 d. nutartis panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą, patenka į direktyvų 2010/64 ir 2012/13 taikymo sritį ir, be kita ko, yra esminiai dokumentai, kurių vertimas raštu turėjo būti pateiktas TL pagal pirmosios iš tų direktyvų 3 straipsnio 1 dalį.

54

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Direktyvos 2010/64 1 straipsnio 2 dalimi ir Direktyvos 2012/13 2 straipsnio 1 dalimi, jomis suteiktos teisės asmenims taikomos nuo to momento, kai valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos jiems praneša, kad jie įtariami arba kaltinami nusikalstama veika, iki kol bus baigtas baudžiamasis procesas, tai yra iki tol, kol bus galutinai išspręstas klausimas, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, įskaitant, jei taikoma, bausmės paskyrimą ir dėl bet kokio apeliacinio skundo priimtą sprendimą.

55

Taigi remiantis ankstesniame punkte nurodytomis nuostatomis galima teigti, kad tos direktyvos taikomos baudžiamajame procese, nes per jį siekiama nustatyti, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė nusikalstamą veiką (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas), C‑203/20, EU:C:2021:1016, 69 punktą).

56

Atvirkščiai, į Direktyvos 2012/13 taikymo sritį nepatenka procedūra, kuria nesiekiama nustatyti asmens baudžiamosios atsakomybės, kaip antai teisėkūros procedūra, susijusi su amnestijos atšaukimu, arba teismo procesas, per kurį siekiama patikrinti šio atšaukimo atitiktį nacionalinei konstitucijai (šiuo klausimu žr. 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimo AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas), C‑203/20, EU:C:2021:1016, 70 ir 71 punktus).

57

Speciali procedūra, pavyzdžiui, procedūra, skirta pripažinti kitos valstybės narės teismo priimtam galutiniam sprendimui, kurio vertimą raštu suinteresuotasis asmuo jau yra gavęs, kaip nustatyta Direktyvos 2010/64 3 straipsnyje, taip pat nepatenka į tos direktyvos taikymo sritį, nes, viena vertus, tokia procedūra iš esmės vyksta galutinai išsprendus klausimą, ar įtariamasis arba kaltinamasis padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, ir, jei taikoma, paskyrus bausmę ir, kita vertus, to teismo sprendimo naujas vertimas raštu nereikalingas, kad būtų apsaugota suinteresuotojo asmens teisė į gynybą arba teisė į veiksmingą teisminę gynybą, ir dėl to yra nepagrįstas atsižvelgiant į ta direktyva siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Balogh, C‑25/15, EU:C:2016:423, 37–40 punktus).

58

Tokiomis aplinkybėmis, kaip nurodyta Direktyvos 2010/64 14, 17 ir 22 konstatuojamosiose dalyse, šia direktyva siekiama užtikrinti, kad įtariamieji ir kaltinamieji, nekalbantys proceso kalba ar jos nesuprantantys, galėtų pasinaudoti teise į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, ir sudaryti palankesnes sąlygas naudotis šia teise, kad tiems asmenims būtų užtikrintas teisingas bylos nagrinėjimas. Atsižvelgiant į tai, šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad šiems asmenims per protingą laikotarpį būtų raštu išversti visi esminiai dokumentai, įskaitant, be kita ko, visus sprendimus dėl laisvės atėmimo, visus kaltinimus ir visus kaltinamuosius aktus bei visus dėl jų priimtus nuosprendžius, kad jie galėtų pasinaudoti teise į gynybą ir kad būtų užtikrintas teisingas procesas (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Balogh, C‑25/15, EU:C:2016:423, 38 punktą).

59

Tačiau reikia konstatuoti, kad, priešingai nagrinėtiems atvejams bylose, kuriose priimti 2021 m. gruodžio 16 d. Sprendimas AB ir kt. (Amnestijos atšaukimas) (C‑203/20, EU:C:2021:1016) ir 2016 m. birželio 9 d. Sprendimas Balogh (C‑25/15, EU:C:2016:423), visi trys pagrindinėje byloje nagrinėjami procesiniai dokumentai, kaip iš esmės pažymėjo tiek prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tiek visi suinteresuotieji asmenys, kurie įstojo į bylą per procesą Teisingumo Teisme, yra proceso, per kurį nustatyta TL baudžiamoji atsakomybė, sudedamoji dalis, todėl direktyvų 2010/64 ir 2012/13 taikymas tiems dokumentams visiškai pagrįstas jomis siekiamais tikslais.

60

Taigi, viena vertus, kiek tai susiję su DIR, remiantis sprendimu pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą ir CPP 196 straipsniu teigtina, kad ši deklaracija, kuri pildoma vos tik pateikus asmeniui kaltinimus ir laikoma vienu iš baudžiamojo proceso etapų, yra išankstinė kardomoji priemonė, kurioje nustatyti keli tam asmeniui taikomi įsipareigojimai ir procedūrinės pasekmės, jei tų įsipareigojimų nebus laikomasi, ir kuri, be kita ko, leidžia kompetentingoms valdžios institucijoms žinoti adresą, kuriuo tas asmuo turi gyventi būdamas jų žinioje, o bet kokį pakeitimą, be kita ko, ir šiuo klausimu tas asmuo privalo deklaruoti. Ši kardomoji priemonė galioja iki bausmės, kuri, jei reikia, paskirta šiam asmeniui, atlikimo pabaigos. Taigi tos kardomosios priemonės nesilaikymas gali lemti sprendimą panaikinti skirtos bausmės vykdymo atidėjimą. Atsižvelgiant į suinteresuotajam asmeniui DIR nustatytas pareigas ir iš jų nesilaikymo kylančias rimtas pasekmes per visą baudžiamąjį procesą bei į tai, kad tas asmuo toje deklaracijoje informuojamas apie tas pareigas ir pasekmes, toks dokumentas, kaip teisingai jį vertina prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, yra esminis dokumentas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2010/64 3 straipsnio 1 ir 2 dalis, o to straipsnio 3 dalyje, beje, pažymėta, jog „kompetentingos valdžios institucijos kiekvienu atskiru atveju nusprendžia, ar bet kuris kitas dokumentas yra esminis“.

61

Todėl pagal Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalį ir 3 straipsnio 1 dalį TL turėjo teisę į DIR vertimą raštu ir į vertėjo žodžiu paslaugas pildant tą deklaraciją. Be to, pagal Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktą TL turėjo teisę būti informuotas apie šias teises. Pastaruoju klausimu pažymėtina, kad remiantis tos direktyvos 19 konstatuojamąja dalimi galima teigti, kad joje nurodyta informacija turėtų būti pateikta nedelsiant per procesą ir ne vėliau kaip prieš pirmąją oficialią įtariamojo ar kaltinamojo apklausą, kad jis galėtų praktiškai ir veiksmingai pasinaudoti procesinėmis teisėmis.

62

Nors Portugalijos vyriausybė per Teisingumo Teismo posėdį nurodė, kad pagal bendrąją taisyklę ankstesniame punkte nurodytose nuostatose įtvirtintų teisių laikomasi Portugalijoje vykdant baudžiamuosius procesus prieš portugalų kalbos nesuprantančius asmenis, remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą vis dėlto galima teigti, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju tų teisių nebuvo paisyta, nes TL nebuvo informuotas apie CPP 196 straipsnyje nustatytą pareigą nekeisti gyvenamosios vietos nepranešus naujo adreso ir dėl to negalėjo laikytis to įsipareigojimo. Tai lėmė, kad kompetentingos valdžios institucijos, įgyvendindamos bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose nustatytus įpareigojimus, veltui bandė su juo susisiekti DIR nurodytu adresu. Be to, 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kuria jam įteiktas šaukimas atvykti dėl tų įsipareigojimų neįvykdymo, ir 2021 m. birželio 9 d. nutartis panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą jam buvo įteiktos tuo adresu, o ne naujos gyvenamosios vietos adresu, todėl TL negalėjo susipažinti su tomis nutartimis.

63

Kita vertus, reikia konstatuoti, kad, kaip pažymi Portugalijos vyriausybė ir Komisija, tos nutartys yra procesiniai dokumentai, kurie papildo suinteresuotojo asmens apkaltinamąjį nuosprendį ir kurie dar yra baudžiamojo proceso dalis, kaip tai suprantama remiantis direktyvomis 2010/64 ir 2012/13.

64

Šiuo atveju procesiniams dokumentams, susijusiems su laisvės atėmimo bausmės, suinteresuotajam asmeniui skirtos jam nesuteikus galimybės suprasti per baudžiamąjį procesą parengtų esminių dokumentų, vykdymo atidėjimo galimu panaikinimu, būtina taikyti direktyvas 2010/64 ir 2012/13, atsižvelgiant į jų tikslą užtikrinti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisingą bylos nagrinėjimą bei Chartijos 48 straipsnio 2 dalyje suteiktos teisės į gynybą paisymą ir taip sustiprinti abipusį pasitikėjimą valstybių narių baudžiamosios teisės sistemomis, kad būtų padidintas teismų bendradarbiavimo šioje srityje veiksmingumas.

65

Iš tiesų šios pagrindinės teisės būtų pažeistos, jei asmuo, už nusikalstamą veiką nuteistas laisvės atėmimo bausme atidedant jos vykdymą, dėl šaukimo neišvertimo arba dėl vertėjo žodžiu paslaugų nesuteikimo per teismo posėdį dėl atidėjimo galimo panaikinimo netektų galimybės būti išklausytas ir, be kita ko, negalėtų nurodyti priežasčių, dėl kurių jis neįvykdė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose nustatytų įpareigojimų. Taigi tokia galimybė reiškia, viena vertus, kad suinteresuotasis asmuo šaukimą į teismo posėdį dėl bausmės vykdymo galimo panaikinimo turi gauti ta kalba, kuria kalba ar supranta, nes priešingu atveju jis negalėtų būti laikomas tinkamai pašauktu ir informuotu apie to pašaukimo motyvus, ir, kita vertus, kad, esant poreikiui, jis turi turėti galimybę per tą posėdį pasinaudoti vertėjo žodžiu paslaugomis, kad galėtų veiksmingai paaiškinti bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose nustatytų įpareigojimų nevykdymo priežastis, kurios gali, nelygu atvejis, būti teisėtos ir pagrįsti sprendimą palikti galioti bausmės vykdymo atidėjimą.

66

Be to, kadangi būtent sprendimas panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą reiškia, kad turi būti pradėta vykdyti suinteresuotajam asmeniui skirta laisvės atėmimo bausmė, tas sprendimas taip pat turi būti išverstas, jeigu tas asmuo nekalba proceso kalba arba jos nesupranta, kad jis galėtų, be kita ko, suprasti šį sprendimą pagrindžiančius motyvus ir prireikus pateikti dėl jo skundą.

67

Šį aiškinimą patvirtina Direktyvos 2010/64 sandara. Iš tiesų, jeigu, viena vertus, tos direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje aiškiai kalbama apie „bausmės paskyrimą“ ir jeigu, kita vertus, remiantis jos 3 straipsnio 2 dalimi, „esminių dokumentų“ sąvoka aiškiai apima „visus sprendimus, kuriais <…> atimama laisvė“, būtų nenuoseklu į tos direktyvos taikymo sritį neįtraukti procesinių dokumentų dėl bausmės vykdymo atidėjimo galimo panaikinimo, nes tie dokumentai galiausiai gali lemti suinteresuotojo asmens realų įkalinimą ir labai didelį jo pagrindinių laisvių suvaržymą per baudžiamąjį procesą.

68

Beje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu procesinis dokumentas išsiųstas asmeniui tik atitinkamo proceso kalba, nors šis tos kalbos nemoka, toks asmuo negali suprasti jam pateiktų kaltinimų ir dėl to negali veiksmingai pasinaudoti teise į gynybą, jei negauna to dokumento vertimo į kalbą, kurias jis kalba ar supranta (šiuo klausimu žr. 2017 m. spalio 12 d. Sprendimo Sleutjes, C‑278/16, EU:C:2017:757, 33 punktą).

69

Tačiau nagrinėjamu atveju remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą` darytina išvada, kad nei 2021 m. sausio 7 d. nutartis, kuria TL įteikiamas šaukimas, nei 2021 m. birželio 9 d. nutartis dėl bausmės vykdymo atidėjimo panaikinimo nebuvo išverstos į rumunų kalbą. Be to, TL tikriausiai nebuvo informuotas apie teisę gauti šių nutarčių vertimą raštu. Galiausiai, remiantis Teisingumo Teismo turima bylos medžiaga negalima teigti, kad per teismo posėdį dėl bausmės vykdymo atidėjimo sąlygose nustatytų pareigojimų nevykdymo TL naudojosi vertėjo žodžiu paslaugomis ar bent buvo informuotas turįs tokią teisę.

70

Tokiomis aplinkybėmis ir remiantis šio sprendimo 61 ir 69 punktais galima teigti, kad teisės, kurios TL suteiktos pagal Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalį bei 3 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktą, buvo pažeistos per pagrindinėje byloje nagrinėjamą baudžiamąjį procesą.

71

Trečia, kiek tai susiję su šių pažeidimų pasekmėmis, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatavimais darytina išvada, kad teisės į vertimą žodžiu pažeidimas Portugalijos teisės sistemoje yra procesinis pažeidimas, lemiantis atitinkamų procesinių dokumentų santykinį negaliojimą pagal CPP 120 straipsnį. Vis dėlto, viena vertus, remiantis to straipsnio 2 dalies c punktu, suinteresuotasis asmuo turi kelti klausimą dėl aptariamos teisės pažeidimo. Kita vertus, remiantis to paties straipsnio 3 dalies a punktu, kai teikiamas ieškinys dėl procesinio dokumento, kurį rengiant dalyvavo suinteresuotasis asmuo, šis procedūrinis pažeidimas turi būti užginčytas prieš baigiant rengti tą dokumentą, nes vėliau prarandama teisė jį užginčyti.

72

Atsakydama į Teisingumo Teismo per posėdį pateiktą klausimą Portugalijos vyriausybė patvirtino, kad CPP 120 straipsnis taip pat taikytinas tais atvejais, kai ginčijami pažeidimai dėl teisės į baudžiamojo proceso esminių dokumentų vertimą raštu pažeidimo, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris taip pat privalo patikrinti, ar ši nuostata taikoma teisės būti informuotam apie turimą teisę į esminių dokumentų vertimą žodžiu ir raštu pažeidimui.

73

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 5 dalyje ir 3 straipsnio 5 dalyje valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad suinteresuotieji asmenys pagal nacionalinėje teisėje numatytą procedūrą turėtų teisę ginčyti sprendimą, kuriuo konstatuojama, kad vertimas žodžiu ar raštu nereikalingas.

74

Vis dėlto nei šioje direktyvoje, nei Direktyvoje 2012/13 nenurodytos pasekmės, kurių turi kilti dėl joje numatytų teisių pažeidimo, be kita ko, tuo atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai suinteresuotasis asmuo nebuvo nei informuotas apie tokį sprendimą, nei apie turimą teisę gauti vertimo žodžiu paslaugas ir aptariamų dokumentų vertimą raštu, nei apie kai kurių iš šių dokumentų parengimą.

75

Remiantis suformuota jurisprudencija, tam tikroje srityje nesant specialių teisės normų, Sąjungos teisėje teisės subjektams suteiktų teisių įgyvendinimo tvarka, remiantis valstybių narių procesinės autonomijos principu, turi būti nustatyta valstybių narių nacionalinės teisės sistemoje. Vis dėlto ši tvarka turi būti ne mažiau palanki nei panašias vidaus situacijas reglamentuojančios taisyklės (lygiavertiškumo principas) ir ji neturi būti tokia, kad dėl jos būtų praktiškai neįmanoma arba pernelyg sudėtinga įgyvendinti Sąjungos teisės suteiktas teises (veiksmingumo principas) (šiuo klausimu žr. 2021 m. birželio 10 d. Sprendimo BNP Paribas Personal Finance, C‑776/19–C‑782/19, EU:C:2021:470, 27 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

76

Kalbant apie lygiavertiškumo principą reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismo turimoje bylos medžiagoje nėra nieko, kas rodytų, jog šio principo būtų nesilaikoma taikant CPP 120 straipsnį tais atvejais, kai pažeidžiamos direktyvose 2010/64 ir 2012/13 nustatytos teisės, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš tiesų, tame straipsnyje reglamentuojamos sąlygos, kuriomis galima kelti klausimą dėl negaliojimo, neatsižvelgiant į tai, ar tą negaliojimą lemia nacionalinės teisės, ar Sąjungos teisės nuostatomis grindžiamos taisyklės pažeidimas.

77

Dėl veiksmingumo principo reikia priminti, kad nors direktyvose 2010/64 ir 2012/13 nenustatyta jose įtvirtintų teisių įgyvendinimo tvarka, ta tvarka negali pažeisti tose direktyvose nustatyto tikslo užtikrinti teisingą baudžiamąjį procesą ir įtariamųjų ar kaltinamųjų teisės į gynybą paisymą per tą procesą (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 63 punktą ir 2017 m. kovo 22 d. Sprendimo Tranca ir kt., C‑124/16, C‑188/16 ir C‑213/16, EU:C:2017:228, 38 punktą).

78

Tačiau, viena vertus, Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punkte nacionalinėms valdžios institucijoms nustatyta pareiga informuoti įtariamuosius ir kaltinamuosius apie Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje nustatytas jų teises į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas yra esminė siekiant užtikrinti veiksmingą šių teisių apsaugą, taigi ir Chartijos 47 straipsnio ir 48 straipsnio 2 dalies laikymąsi. Iš tiesų, nesant šios informacijos suinteresuotasis asmuo negali žinoti nei apie šių teisių egzistavimą ir turinį, nei reikalauti jų paisyti, todėl jis negali nei visapusiškai pasinaudoti teise į gynybą, nei teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

79

Taigi, jeigu iš asmens, prieš kurį vykdomas baudžiamasis procesas kalba, kuria jis nekalba ir kurios jis nesupranta, būtų reikalaujama per nustatytą naikinamąjį terminą užginčyti aplinkybę, kad jis nebuvo informuotas apie Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą jo turimą teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punkte įtvirtinta teisė gauti informaciją netektų prasmės ir kartu būtų paneigtos to asmens teisė į teisingą bylos nagrinėjimą ir teisė į gynybą, kurios atitinkamai įtvirtinto Chartijos 47 straipsnyje ir 48 straipsnio 2 dalyje. Iš tiesų neturėdamas tokios informacijos aptariamas asmuo negali žinoti, kad jo teisė į informaciją pažeista, todėl negali ginčyti to pažeidimo.

80

Be to, dėl tos pačios priežasties tokia išvada darytina ir dėl atitinkamai Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas, kai suinteresuotajam asmeniui nebuvo pranešta apie šių teisių egzistavimą ir apimtį.

81

Kadangi, kaip nurodyta šio sprendimo 45 punkte, sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nenurodyta, kad tuo metu, kai TL buvo teikiami kaltinimai, jam nebuvo pranešta apie teisę į vertimo žodžiu paslaugas ir į prieš jį vykdomo baudžiamojo proceso esminių dokumentų vertimą raštu, šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, jei reikia, ar ta informacija jam buvo suteikta, ar ne.

82

Kita vertus, net jei suinteresuotasis asmuo tokią informaciją iš tikrųjų gavo laiku, dar reikia, kad, kaip išvados 83–87 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, jis žinotų apie nagrinėjamo esminio dokumento egzistavimą ir jo turinį, taip pat su juo susijusias pasekmes, kad galėtų kelti klausimą dėl teisės į to dokumento vertimą raštu arba teisės į vertimą žodžiu rengiant tą dokumentą, kurios įtvirtintos Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalyje ir 3 straipsnio 1 dalyje, pažeidimą ir kad galėtų taip užsitikrinti teisingą bylos nagrinėjimą paisant jo teisės į gynybą, kaip reikalaujama pagal Chartijos 47 straipsnį ir 48 straipsnio 2 dalį.

83

Taigi veiksmingumo principas būtų pažeistas, jei terminas, kuris pagal nacionalinę proceso nuostatą taikomas galimybei kelti klausimą dėl Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalimi bei 3 straipsnio 1 dalimi ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktu suteiktų teisių pažeidimo, būtų pradėtas skaičiuoti dar prieš informuojant suinteresuotąjį asmenį jo kalbama ar suprantama kalba, viena vertus, apie jo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas ir jos apimtį ir, kita vertus, apie nagrinėjamo esminio dokumento egzistavimą ir turinį bei jo keliamas pasekmes (pagal analogiją žr. 2015 m. spalio 15 d. Sprendimo Covaci, C‑216/14, EU:C:2015:686, 66 ir 67 punktus).

84

Tačiau, nagrinėjamu atveju remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kuris vienintelis turi kompetenciją aiškinti nacionalinės teisės nuostatas, konstatavimais darytina išvada, kad paprastas CPP 120 straipsnio taikymas pagrindinėje byloje nagrinėjamai situacijai, kaip, atrodo, padarė pirmosios instancijos teismas, negalėjo užtikrinti, kad būtų paisoma šio sprendimo ankstesniame punkte nustatytų reikalavimų.

85

Konkrečiai kalbant, remiantis Teisingumo Teismo turima informacija darytina išvada, kad, taikant CPP 120 straipsnio 3 dalies a punktą, dokumento, kurį rengiant dalyvauja suinteresuotasis asmuo, negaliojimas turi būti užginčytas prieš baigiant rengti tą dokumentą, nes vėliau prarandama teisė jį užginčyti.

86

Tai reiškia, kad tokioje padėtyje kaip TL esantis asmuo faktiškai neturi galimybės kelti klausimo dėl tokio procesinio dokumento kaip DIR negaliojimo. Iš tiesų, kai šis asmuo, nemokantis baudžiamojo proceso kalbos, negali suprasti procesinio dokumento įteikimo ir jo pasekmių, jis neturi pakankamai informacijos, kad įvertintų, ar rengiant šį dokumentą jam reikalingos vertėjo žodžiu paslaugos arba to dokumento vertimas raštu, kuris gali būti tik formalumas. Be to, nelieka galimybės remtis to dokumento negaliojimu vėliau dėl to, kad, viena vertus, nėra informacijos apie teisę gauti tokį vertimą raštu ir vertėjo žodžiu paslaugas ir, kita vertus, terminas kelti klausimui dėl negaliojimo iš esmės baigiasi nedelsiant, vos parengus aptariamą procesinį dokumentą.

87

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar jis gali išaiškinti nacionalinės teisės nuostatas taip, kad būtų laikomasi šio sprendimo 83 punkte nustatytų reikalavimų ir taip užtikrinti naudojimąsi teise į gynybą vykstant teisingam bylos nagrinėjimui.

88

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad toks pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės aktų aiškinimas yra negalimas, reikia priminti, kad jei nacionalinis teismas, pagal Sąjungos teisės viršenybės principą įpareigotas taikyti Sąjungos teisės nuostatas pagal jam suteiktą jurisdikciją, negali išaiškinti nacionalinės teisės aktų taip, kad jie atitiktų Sąjungos teisės reikalavimus, jam tenka pareiga užtikrinti visišką šios teisės reikalavimų veiksmingumą nagrinėjamam ginčui, prireikus savo iniciatyva netaikant jokių, net ir vėliau priimtų, tiesioginio veikimo Sąjungos teisės nuostatai prieštaraujančių nacionalinės teisės aktų ar praktikos, ir jis neprivalo prašyti, kad šie nacionalinės teisės aktai ar praktika būtų panaikinti teisėkūros arba kitokiomis konstitucinėmis priemonėmis, arba laukti, kol tai bus padaryta (2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 37 punktas).

89

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, į pateiktą prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2010/64 2 straipsnio 1 dalis bei 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2012/13 3 straipsnio 1 dalies d punktas, siejami su Chartijos 47 straipsniu, 48 straipsnio 2 dalimi ir su veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad tomis nuostatomis draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos klausimą dėl šių direktyvų nuostatose numatytų teisių pažeidimo tų teisių turėtojas turi iškelti per nustatytą naikinamąjį terminą, kai šis terminas pradedamas skaičiuoti dar prieš informuojant suinteresuotąjį asmenį jo kalbama ar suprantama kalba, viena vertus, apie jo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas ir jos apimtį ir, kita vertus, apie nagrinėjamo esminio dokumento egzistavimą ir turinį bei jo keliamas pasekmes.

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2010 m. spalio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2010/64/ES dėl teisės į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas baudžiamajame procese 2 straipsnio 1 dalis bei 3 straipsnio 1 dalis ir 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/13/ES dėl teisės į informaciją baudžiamajame procese 3 straipsnio 1 dalies d punktas, siejami su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsniu, 48 straipsnio 2 dalimi ir veiksmingumo principu, turi būti aiškinami taip, kad tomis nuostatomis draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos klausimą dėl šių direktyvų nuostatose numatytų teisių pažeidimo tų teisių turėtojas turi iškelti per nustatytą naikinamąjį terminą, kai šis terminas pradedamas skaičiuoti dar prieš informuojant suinteresuotąjį asmenį jo kalbama ar suprantama kalba, viena vertus, apie jo teisę į vertimo žodžiu ir raštu paslaugas ir jos apimtį ir, kita vertus, apie nagrinėjamo esminio dokumento egzistavimą ir turinį bei jo keliamas pasekmes.