–

Harry Mensing, atstovaujamo Rechtsanwalt O.‑G. Lippross,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir A. Hoesch,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos R. Pethke ir V. Uher,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (OL L 347, 2006, p. 1, toliau – PVM direktyva) 311 ir paskesnių straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Finanzamt Hamm (Hamo mokesčių inspekcija, Vokietija) ir meno kūrinių pardavėjo H. Mensing ginčą dėl pridėtinės vertės mokesčio (PVM) apmokestinamosios vertės apskaičiavimo tuo atveju, kai maržos apmokestinimo schema taikoma meno kūrinių, kuriuos suinteresuotasis asmuo įsigijo pasinaudodamas tiekimu Bendrijos viduje, tiekimui.

3

PVM direktyvos 4, 7 ir 51 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 193 straipsnyje nustatyta:

„PVM moka apmokestinamasis asmuo, vykdantis apmokestinamą prekių tiekimą ar paslaugų teikimą, išskyrus 194–199 ir 202 straipsniuose nurodytus atvejus, kai PVM moka kitas asmuo.“

5

PVM direktyvos XII antraštinėje dalyje „Specialios schemos“ yra 4 skyrius „Naudotoms prekėms, meno kūriniams, kolekcionavimo objektams ir antikvariniams daiktams skirtos specialios procedūros“. Šio skyriaus 1 skirsnyje yra 311 straipsnis, kuriame, be kita ko, apibrėžtos sąvokos„meno kūrinys“ ir „apmokestinamasis prekybininkas“. Šio skyriaus 2 skirsnio, kuriame nustatyta speciali apmokestinamiesiems prekybininkams skirta schema, 1 poskirsnis „Maržos apmokestinimo schema“ apima 312–325 straipsnius.

6

Direktyvos 312 straipsnyje nurodyta:

„Taikant šį poskirsnį naudojamos šios sąvokos:

7

Direktyvos 314 straipsnyje nustatyta:

„Maržos apmokestinimo schema taikoma naudotų prekių, meno kūrinių, kolekcionavimo objektų ar antikvarinių daiktų tiekimui, kurį atlieka apmokestinamasis prekybininkas, kai tas prekes jam [Europos] Bendrijos viduje tiekė vienas iš šių asmenų:

8

Šios direktyvos 315 straipsnis suformuluotas taip:

„314 straipsnyje nurodyto prekių tiekimo apmokestinamoji vertė yra apmokestinamojo prekybininko pelno marža, atėmus maržai tenkantį PVM.

Apmokestinamojo prekybininko pelno marža yra lygi apmokestinamojo prekybininko nustatytos prekių pardavimo kainos ir pirkimo kainos skirtumui.“

9

Tos pačios direktyvos 316 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybės narės apmokestinamiesiems prekybininkams suteikia teisę pasirinktinai taikyti maržos apmokestinimo schemą šiems sandoriams:

2.   Valstybės narės nustato išsamias taisykles, kaip naudotis 1 dalyje nurodyta galimybe, kuri bet kuriuo atveju taikoma ne trumpiau kaip dvejus kalendorinius metus.“

10

Direktyvos 317 straipsnyje įtvirtinta:

„Jei apmokestinamasis prekybininkas naudojasi 316 straipsnyje nurodyta galimybe, apmokestinamoji vertė nustatoma pagal 315 straipsnį.

Apmokestinamojo prekybininko importuotų meno kūrinių, kolekcionavimo objektų arba antikvarinių daiktų tiekimo atveju pirkimo kaina, kuri naudojama apskaičiuojant pelno maržą, turi būti lygi importo apmokestinamajai vertei, nustatomai pagal 85–89 straipsnius, pridėjus mokėtiną arba sumokėtą importo PVM.“

11

2005 m. vasario 21 d. redakcijos Umsatzsteuergesetz (Apyvartos mokesčio įstatymas, BGBl. I, p. 386, toliau – UStG) 25a straipsnis suformuluotas taip:

„(1)   Kilnojamojo materialiojo turto tiekimo sandoriai, kaip jie suprantami pagal 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, apmokestinami pagal tolesnes nuostatas (maržos apmokestinimo schema), jei įvykdytos šios sąlygos:

(2)   Prekybininkas ne vėliau kaip pateikdamas pirmą kalendorinių metų išankstinę deklaraciją mokesčių administratoriui gali pareikšti, kad nuo tų kalendorinių metų pradžios maržos apmokestinimo schemą taiko ir šiam turtui:

Pareiškimas prekybininką saisto ne trumpiau kaip dvejus kalendorinius metus.

(3)   Apyvarta apskaičiuojama pagal sumą, kuria pardavimo kaina viršija pirkimo kainą; jeigu tai yra 3 straipsnio 1b dalyje apibrėžtas tiekimas ir 10 straipsnio 5 dalies atvejais pardavimo kaina pakeičiama verte pagal 10 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Jeigu meno kūrinio pirkimo kainos neįmanoma nustatyti (2 priedo 53 punktas) arba jeigu pirkimo kaina yra nereikšminga, sumą, pagal kurią skaičiuojama apyvarta, sudaro 30 procentų pardavimo kainos. PVM neįtraukiamas į apmokestinamąją vertę. 2 dalies pirmo sakinio 1 punkto atveju pirkimo kaina laikoma vertė, kaip ji suprantama pagal 11 straipsnio 1 dalį, pridėjus importo PVM. 2 dalies pirmo sakinio 2 punkto atveju į pirkimo kainą įeina tiekėjo sumokėtas PVM.

<…>

(7)   Taikomos šios specialiosios nuostatos:

<…>“

12

H. Mensing yra meno kūrinių pardavėjas, įsisteigęs Vokietijoje; jis valdo galerijas keliuose Vokietijos miestuose. 2014 m. jam buvo patiekti kitose valstybėse narėse įsisteigusių menininkų meno kūriniai. Šie tiekimai menininkų įsisteigimo valstybėje narėje buvo deklaruoti kaip neapmokestinami tiekimai Bendrijos viduje. H. Mensing sumokėjo PVM už įsigijimą Bendrijos viduje.

13

H. Mensing prašė Hamo mokesčių inspekcijos šiems tiekimams taikyti maržos apmokestinimo schemą. Kadangi UStG 25a straipsnio 7 dalies 1 punkto a papunktyje numatyta, kad maržos apmokestinimo schema netaikoma prekių, kurias prekybininkas įsigijo Bendrijos viduje, tiekimui, kai prekės tiekimas perpardavėjui likusioje Europos Sąjungos teritorijoje buvo neapmokestintas kaip tiekimas Bendrijos viduje, Hamo mokesčių inspekcija atsisakė patenkinti jo prašymą ir nurodė H. Mensing sumokėti papildomą PVM sumą.

14

Atmetus H. Mensing skundą dėl pranešimo apie mokėtiną mokestį, susijusį su šia papildoma PVM suma, jis pareiškė ieškinį Finanzgericht Münster (Miunsterio finansų teismas, Vokietija), tvirtindamas, kad nagrinėjamos nacionalinės teisės nuostatos neatitinka Sąjungos teisės, ir paprašė tiesiogiai taikyti PVM direktyvos 316 straipsnio 1 dalies b punktą.

15

Kadangi šiam teismui kilo abejonių šiuo klausimu, jis pateikė Teisingumo Teismui prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

16

2018 m. lapkričio 29 d. Sprendime Mensing (C‑264/17, EU:C:2018:968), priimtame gavus šį prašymą, Teisingumo Teismas nusprendė, pirma, kad PVM direktyvos 316 straipsnio 1 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad apmokestinamasis prekybininkas gali pasirinkti taikyti maržos apmokestinimo schemą meno kūrinių, kurie jam buvo patiekti nusipirkus, tiekimui jų autoriui arba jo teisių perėmėjams vykdant neapmokestinamą tiekimą Bendrijos viduje, nors jie nepriklauso asmenims, išvardytiems šios direktyvos 314 straipsnyje, ir, antra, apmokestinamasis prekybininkas negali pasirinkti taikyti maržos apmokestinimo schemos, numatytos Direktyvos 2006/112 316 straipsnio 1 dalies b punkte, meno kūrinių, kurie jam buvo tiekiami nusipirkus vykdant neapmokestinamą tiekimą Bendrijos viduje, tiekimui ir pretenduoti į teisę atskaityti pirkimo PVM tais atvejais, kai tokia teisė netaikoma pagal šios direktyvos 322 straipsnio b punktą, jei ši nuostata nebuvo perkelta į nacionalinę teisę.

17

Priėmus šį sprendimą, 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu Finanzgericht Münster (Miunsterio finansų teismas) patenkino H. Mensing ieškinį. Iš esmės šis teismas nusprendė, kad apmokestinamoji vertė turi būti nustatoma pagal Sąjungos teisę ir kad, atsižvelgiant į PVM direktyvos 317 straipsnio pirmos pastraipos, siejamos su šios direktyvos 312, 315 ir 316 straipsniais, nuostatas, apyvartos mokestis, kaip „pirkimo kainos“ elementas, turi sumažinti pelno maržą.

18

Hamo mokesčių inspekcija pateikė kasacinį skundą dėl šio sprendimo Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas, Vokietija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Iš esmės ji tvirtina, kad įsigyjant prekes Bendrijos viduje mokamas PVM nemažina apmokestinamosios vertės. Šiuo klausimu Hamo mokesčių inspekcija daro nuorodą į generalinio advokato M. Szpunar išvadą byloje Mensing (C‑264/17, EU:C:2018:722), kurioje pažymėta, kad importo iš trečiųjų šalių atveju pagal PVM direktyvos 317 straipsnio antrą pastraipą reikalaujama iš pardavimo kainos atimti importo apmokestinamąją vertę ir su importu susijusį PVM, todėl buvo nuspręsta, kad analogiško sprendimo nebuvimas, kiek tai susiję su įsigijimu Bendrijos viduje, yra teisinė spraga.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad pagal nacionalinę teisę apskaičiuojant apmokestinamąją vertę pagal maržos apmokestinimo schemą galima atsižvelgti į apyvartos mokestį remiantis UStG 25a straipsnio 3 dalies trečio sakinio aiškinimu, atitinkančiu Sąjungos teisę. Vis dėlto šiam teismui kyla abejonių dėl to, ar tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo remiasi maržos apmokestinimo schemos, numatytos PVM direktyvos 311 ir paskesniuose straipsniuose, taikymu, paskutinės instancijos nacionalinis teismas gali UStG 25a straipsnio 3 dalies trečią sakinį aiškinti taip, kad mokestis už įsigijimą Bendrijos viduje nėra apmokestinamosios vertės dalis.

20

Šiomis aplinkybėmis Bundesfinanzhof (Federalinis finansų teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

21

Antruoju klausimu, kurį reikia nagrinėti pirmiausia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar PVM direktyvos 312 ir 315 straipsniai ir 317 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamojo prekybininko sumokėtas PVM už meno kūrinio, kuris yra tiekimo, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema pagal šios direktyvos 316 straipsnio 1 dalį, objektas, įsigijimą Bendrijos viduje yra šio tiekimo apmokestinamosios vertės dalis.

22

Pagal suformuotą jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Mensing, C‑264/17, EU:C:2018:968, 24 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

23

Dėl nagrinėjamų nuostatų formuluotės pirmiausia reikia pažymėti, kad iš PVM direktyvos 317 straipsnio pirmos pastraipos matyti, kad kai apmokestinamasis prekybininkas pagal šios direktyvos 316 straipsnį nusprendžia taikyti maržos apmokestinimo schemą šioje nuostatoje nurodytiems prekių tiekimams, apmokestinamoji vertė apibrėžiama pagal minėtos direktyvos 315 straipsnį.

24

Pagal šio 315 straipsnio pirmą pastraipą prekių, kurioms taikoma maržos apmokestinimo schema, tiekimo apmokestinamąją vertę sudaro apmokestinamojo prekybininko pelno marža, apskaičiuota pagal šio straipsnio antrą pastraipą, atėmus pačiai pelno maržai tenkantį PVM.

25

Šiuo klausimu, pirma, iš PVM direktyvos 315 straipsnio antros pastraipos matyti, kad apmokestinamojo prekybininko pelno marža yra lygi „pardavimo kainos“, kurios apmokestinamasis prekybininkas prašo už prekę, ir „pirkimo kainos“ skirtumui.

26

PVM direktyvos 312 straipsnio 1 dalyje apibrėžta, kad „pardavimo kaina“ – „viskas, kas sudaro atlygį, kurį apmokestinamasis prekybininkas gauna arba turi gauti iš prekes įsigyjančio asmens ar trečiosios šalies, įskaitant tiesiogiai su sandoriu susijusias subsidijas, mokesčius, muitus, rinkliavas ir įmokas bei atsitiktines [papildomas] išlaidas, pavyzdžiui, apmokestinamojo prekybininko iš prekes įsigyjančio asmens imamus komisinius mokesčius, pakavimo, gabenimo ir draudimo išlaidas“. Sąvoka „pirkimo kaina“ apibrėžta šios direktyvos 312 straipsnio 2 punkte kaip „viskas, kas sudaro 1 punkte apibrėžtą atlygį, kurį iš apmokestinamojo prekybininko gauna arba turi gauti jo tiekėjas“.

27

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 31–33 punktuose, iš pačios PVM direktyvos 312 straipsnio formuluotės matyti, kad šioje nuostatoje minimos sąvokos „pardavimo kaina“ ir „pirkimo kaina“ atitinkamai apima, pirma, išlaidų dalis, kurias apmokestinamasis prekybininkas gavo kaip atlygį už tiekimą, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema, ir, antra, išlaidų dalis, kurias jis sumokėjo tiekėjui pirkdamas prekę, kuri vėliau yra šio tiekimo objektas.

28

Iš to, kalbant konkrečiai apie „pirkimo kainos“ sąvoką, matyti, kad ji neapima išlaidų dalių, kurias apmokestinamasis prekybininkas sumokėjo ne tiekėjui, o tretiesiems asmenims, todėl į šią pirkimo kainą neįtraukiamas PVM, sumokėtas į valstybės biudžetą už prekės, kuri vėliau yra nagrinėjamo tiekimo objektas, įsigijimą Bendrijos viduje.

29

Dėl pačios PVM nuo pelno maržos sumos, kuri pagal PVM direktyvos 315 straipsnio pirmą pastraipą, kaip priminta šio sprendimo 24 punkte, turi būti atimta iš apmokestinamojo prekybininko pelno maržos, reikia pažymėti, kad, kaip nurodė Vokietijos vyriausybė ir išvados 37 punkte pabrėžė generalinis advokatas, šis PVM yra mokestis, kurį apmokestinamasis prekybininkas turi sumokėti už savo meno kūrinio pardavimą. Vis dėlto šis PVM negali apimti mokesčio, kurį apmokestinamasis prekybininkas sumokėjo už meno kūrinio įsigijimą Bendrijos viduje, kuris susijęs su šio kūrinio įsigijimo kaina.

30

Taigi, atsižvelgiant į PVM direktyvos 312, 315 straipsnių ir 317 straipsnio pirmos pastraipos formuluotes, reikia konstatuoti, kad apmokestinamojo prekybininko sumokėtas PVM už meno kūrinio, kuris yra tiekimo, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema, objektas, įsigijimą Bendrijos viduje nėra šios prekės pirkimo kainos dalis, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 312 straipsnio 2 punktą, todėl šio mokesčio sumos nereikia neįtraukti į šio tiekimo apmokestinamąją vertę.

31

Vis dėlto tiek H. Mensing, tiek Europos Komisija iš esmės mano, kad griežtai pažodžiui aiškinant PVM direktyvos 312 ir 315 straipsnius ir 317 straipsnio pirmą pastraipą neatsižvelgiama į šiomis nuostatomis siekiamus tikslus ir jų kontekstą. Kalbant konkrečiai, Komisija pažymi, kad toks PVM direktyvos 312 straipsnio aiškinimas, kad meno kūrinio, apmokestinamojo prekybininko įsigyto iš kitoje valstybėje narėje įsisteigusio tiekėjo, kai šis objektas įsigyjamas Bendrijos viduje, įsigijimo kaina apima PVM, sumokėtą už šį įsigijimą, leistų išvengti dvigubo apmokestinimo ir konkurencijos iškraipymo, neatsižvelgiant į tai, ar šis objektas buvo įsigytas toje pačioje valstybėje narėje, kitoje valstybėje narėje ar trečiojoje šalyje.

32

Kalbant apie PVM direktyvos tikslus, iš direktyvos 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad šia direktyva siekiama nustatyti PVM sistemą, kuri neiškraipo konkurencijos sąlygų ir netrukdo laisvai judėti prekėms ir paslaugoms. Be to, pagal šios direktyvos 7 konstatuojamąją dalį net jeigu mokesčio tarifai ir neapmokestinimo atvejai nebus visiškai suderinti, taikant bendrą PVM sistemą turėtų būti sudarytos neutralios konkurencijos sąlygos, kuriomis kiekvienos valstybės narės teritorijoje panašioms prekėms ir paslaugoms taikomi vienodi mokesčiai nepriklausomai nuo gamybos ir paskirstymo grandinių ilgio. Be to, kaip Teisingumo Teismas priminė 2018 m. lapkričio 29 d. Sprendime Mensing (C‑264/17, EU:C:2018:968, 32 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija), iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad mokesčių neutralumo principas yra būdingas PVM direktyvoje įtvirtintai bendrai PVM sistemai ir kad pagal šį principą, be kita ko, draudžiama apmokestinant PVM skirtingai vertinti tokius pačius sandorius vykdančius ūkio subjektus.

33

Kalbant konkrečiai apie maržos apmokestinimo schemos tikslus, Teisingumo Teismas jau pažymėjo, kad pagal PVM direktyvos 51 konstatuojamąją dalį šia schema siekiama naudotų prekių, meno kūrinių, antikvarinių daiktų ir kolekcionavimo objektų srityje išvengti dvigubo apmokestinimo ir konkurencijos tarp apmokestinamųjų asmenų iškraipymo (2018 m. lapkričio 29 d. Sprendimo Mensing, C‑264/17, EU:C:2018:968, 35 punktas).

34

Atsižvelgiant į tai, reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu pagal jos kontekstą ir tikslą neturi būti panaikintas aiškios ir tikslios šios nuostatos formuluotės veiksmingumas. Vadinasi, kadangi Sąjungos teisės nuostatos prasmė aiškiai matyti iš pačios jos teksto, Teisingumo Teismas negali nukrypti nuo šio aiškinimo (šiuo klausimu žr. 2006 m. spalio 26 d. Sprendimo Europos bendrija, C‑199/05, EU:C:2006:678, 42 punktą ir 2022 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo VD ir SR, C‑339/20 ir C‑397/20, EU:C:2022:703, 71 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Šiuo klausimu, nors mokesčių neutralumo principas yra būdingas bendrai PVM sistemai, įtvirtintai PVM direktyva, šis principas, kuris yra konkreti lygybės principo išraiška Sąjungos antrinėje teisėje ir specifinėje mokesčių srityje, neleidžia išplėsti šios direktyvos nuostatos taikymo apimties taip, kad tai prieštarautų jos aiškiai formuluotei (šiuo klausimu žr. 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimo Zimmermann, C‑174/11, EU:C:2012:716, 50 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją), kuri gali būti pakeista tik įsikišus Sąjungos teisės aktui leidėjui, kaip tai nurodė generalinis advokatas išvados 61 punkte.

36

Neginčijama, kaip iš esmės pažymėjo Komisija, kad šio sprendimo 30 punkte minėtas PVM direktyvos 312 ir 315 straipsnių ir 317 straipsnio pirmos pastraipos pažodinis aiškinimas lemia skirtingą mokestinę naštą, taikomą tiekimams valstybėje narėje, atsižvelgiant į tai, ar meno kūrinys buvo įsigytas Bendrijos viduje, ar jį apmokestinamasis prekybininkas įsigijo tos pačios valstybės narės teritorijoje, ar jis buvo importuotas iš trečiosios šalies.

37

Vis dėlto reikia konstatuoti, kad ši situacija tiesiogiai išplaukia iš taikytinų nuostatų teksto.

38

Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 30 punkte, nors PVM, kurį apmokestinamasis prekybininkas sumokėjo už meno kūrinio, kuris yra pardavimo sandorio, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema, objektas, įsigijimą Bendrijos viduje, nėra šios prekės pirkimo kainos dalis, kaip tai suprantama pagal PVM direktyvos 312 straipsnio 2 punktą, šio apmokestinamojo prekybininko mokamą PVM už įsigijimą valstybėje narėje meno kūrinio, kuris yra tiekimo, kuriam taikoma ši schema toje pačioje valstybėje narėje, objektas, šis apmokestinamasis prekybininkas paprastai sumoka tiesiogiai savo tiekėjui, kuris pagal šios direktyvos 193 straipsnį iš principo turi jį sumokėti valstybės iždui, todėl jį apima sąvoka „pirkimo kaina“, kaip ji suprantama pagal minėtos direktyvos 312 straipsnio 2 punktą.

39

Be to, apmokestinamojo prekybininko importuotų meno kūrinių tiekimo atveju tos pačios direktyvos 317 straipsnio antroje pastraipoje aiškiai numatyta, kad pirkimo kaina, į kurią reikia atsižvelgti apskaičiuojant pelno maržą, yra lygi importo apmokestinamajai vertei, pridėjus mokėtiną ar sumokėtą importo PVM.

40

Pagal šio sprendimo 34 punkte primintą jurisprudenciją Teisingumo Teismas negali nukrypti nuo aiškios ir tikslios šių nuostatų formuluotės.

41

Tokiomis aplinkybėmis ir pagal dabartinę Sąjungos teisę PVM direktyvos 312 ir 315 straipsniai ir 317 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinami taip, kad apmokestinamojo prekybininko sumokėtas PVM už meno kūrinio, kuris yra tiekimo, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema pagal šios direktyvos 316 straipsnio 1 dalį, objektas, įsigijimą Bendrijos viduje yra šio tiekimo apmokestinamosios vertės dalis.

42

Atsižvelgiant į atsakymą į antrąjį klausimą, į pirmąjį klausimą atsakyti nereikia.

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos. Remdamasis

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 312 ir 315 straipsniai bei 317 straipsnio pirma pastraipa

turi būti aiškinami taip:

apmokestinamojo prekybininko sumokėtas pridėtinės vertės mokestis už meno kūrinio, kuris yra tiekimo, kuriam taikoma maržos apmokestinimo schema pagal šios direktyvos 316 straipsnio 1 dalį, objektas, įsigijimą Bendrijos viduje yra šio tiekimo apmokestinamosios vertės dalis.