I. Įvadas

II. Faktinės aplinkybės

A. Ginčijamas kartelis

B. Procedūra Komisijoje ir ginčijamas sprendimas

C. Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiami sprendimai

III. Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

IV. Analizė

A. Dėl pagrindų, susijusių su Komisijos kompetencijos konstatuoti SESV 101 straipsnio 1 dalies ir EEE susitarimo dėl krovinių pervežimo paslaugų atvykstamuosiuose maršrutuose 53 straipsnio pažeidimą ir skirti už jį sankcijas nebuvimu

1. Dėl Komisijos kompetencijos nustatyti pažeidimą, susijusį su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis, ir už jį skirti sankcijas remiantis vien apibrėžto poveikio kriterijumi

2. Dėl apibrėžto poveikio kriterijaus taikymo

a) Dėl atskiro atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo apibrėžto poveikio tyrimo

1) Dėl konkurencijos ribojimo dėl tikslo kriterijaus kaip nereikšmingo kriterijaus

2) Dėl apibrėžto poveikio buvimo įrodymo

i) Dėl tinkamo įrodymų lygio

ii) Dėl apibrėžto poveikio buvimo nagrinėjamu atveju

– Dėl poveikio tiesioginio pobūdžio

– Dėl poveikio esminio pobūdžio

– Dėl poveikio numatomumo

b) Dėl vartojamos sąvokos „vienas ir tęstinis pažeidimas“, kaip visumos

1) Dėl atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo apibrėžto poveikio analizės reikšmingumo vertinant vieną ir tęstinį pažeidimą kaip visumą

2) Dėl vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikio įrodymo

3) Dėl vartojamos sąvokos „pasaulinio masto kartelis“

3. Dėl skundžiamų sprendimų procesinių trūkumų

a) Dėl motyvų pakeitimo

b) Dėl teisės į gynybą pažeidimo

c) Dėl įrodinėjimo pareigos perkėlimo

B. Dėl pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo pagrįstumu

1. Dėl dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą

a) Dėl „Air Canada“ atsakomybės už nereikšmingus maršrutus

b) Dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo „Cargolux“ atveju

c) Dėl „Cargolux“ atsakomybės už papildomą saugumo mokestį

d) Dėl klaidų vertinant įrodymus, kiek tai susiję su „Cathay Pacific Airways“

2. Dėl (tik) dalinio ginčijamo sprendimo panaikinimo „LATAM Airlines Group“ ir „Lan Cargo“ atžvilgiu

3. Dėl Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas „Air Canada“ ir „Singapore Airlines“ senaties

C. Dėl Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos įgyvendinimo SAS Cargo atžvilgiu

1. Dėl teisės būti išklausytam ir rungimosi principo

2. Dėl pareigos motyvuoti

3. Dėl principo „ne ultra petita“

4. Dėl nekaltumo prezumpcijos ir vienodo požiūrio principo

V. Išvada

1.

Ši išvada susijusi su trylika oro vežėjų (toliau – apeliantės) ( 2 ) pateiktų apeliacinių skundų dėl 2022 m. kovo 30 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimų (toliau – skundžiami sprendimai) ( 3 ) dėl 2017 m. kovo 17 d. Europos Komisijos sprendimo (toliau – ginčijamas sprendimas) ( 4 ) dėl kartelio, t. y. vieno ir tęstinio pažeidimo krovinių vežimo oro transportu paslaugų rinkoje (toliau – ginčijamas kartelis), panaikinimo.

2.

Visas ginčijamas kartelis, įgyvendintas nuo 1999 m. gruodžio 7 d. iki 2006 m. vasario 14 d., už kurį Komisija skyrė sankciją pagal SESV 101 straipsnį, Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį ir Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos susitarimo dėl oro transporto (toliau – EB ir Šveicarijos susitarimas dėl oro transporto) 8 straipsnį, apėmė krovinių vežimo paslaugas, teiktas tokiuose maršrutuose: tarp EEE oro uostų (toliau – EEE vidaus maršrutai), tarp Europos Sąjungos oro uostų ir už EEE ribų esančių oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių), tarp oro uostų, esančių šalyse, kurios yra EEE susitarimo susitariančiosios šalys ir kurios nėra Sąjungos narės, ir trečiosiose šalyse esančių oro uostų (toliau – EEE maršrutai, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių, o kartu su maršrutais tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių – maršrutai tarp EEE ir trečiųjų šalių) ir tarp Sąjungos oro uostų ir Šveicarijos oro uostų (toliau – maršrutai tarp Sąjungos ir Šveicarijos).

3.

Ši išvada, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama įvairiems apeliacinių skundų pagrindams, iš esmės susijusi su Komisijos kompetencija konstatuoti ir skirti sankciją už vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su krovinių vežimo paslaugomis maršrutuose iš trečiųjų šalių į EEE (toliau – atvykstamieji maršrutai ir atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugos), konkrečiau kalbant, su apibrėžto poveikio kriterijaus taikymu EEE teritorijoje susitarimams, įgyvendinamiems už EEE ribų. Pagrindiniai šiuose apeliaciniuose skunduose keliami klausimai yra susiję su:

4.

Kiek tai svarbu rengiant šią išvadą, ginčijamame sprendime ir skundžiamuose sprendimuose nagrinėtas bylų, dėl kurių pateikti apeliaciniai skundai, faktines aplinkybes ir teisinį pagrindą galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau.

5.

Krovinių vežimo sektoriuje krovinių vežimą oro transportu vykdo oro vežėjai (toliau – vežėjai) ir paprastai jis vykdomas kelių lygmenų rinkoje: aukštutinės grandies rinkoje vežėjai teikia krovinių vežimo paslaugas ekspeditoriams už kainą, kurią sudaro, pirma, už kilogramą apskaičiuota kaina ir, antra, papildomi mokesčiai, skirti tam tikroms sąnaudoms padengti; žemutinės grandies rinkoje ekspeditoriai organizuoja šių krovinių pristatymą siuntėjų vardu. Kad galėtų pakankamai dažnai vežti krovinius į visas pagrindines krovinių vežimo paskirties vietas visame pasaulyje, vežėjai sukūrė susitarimų sistemą, apėmusią ir platesnius vežėjų komercinius aljansus.

6.

Ginčijamas kartelis susijęs su šiais trimis aspektais: papildomo kuro mokesčiu, kuriuo siekta sumažinti didėjančias išlaidas kurui (toliau – papildomas kuro mokestis) ( 7 ), ir papildomo mokesčio, nustatyto siekiant sumažinti išlaidas tam tikroms saugumo priemonėms, įvestoms po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristų išpuolių (toliau – papildomas saugumo mokestis) ( 8 ), nustatymu ir valdymu, taip pat atsisakymu mokėti komisinius už papildomus mokesčius (toliau – atsisakymas mokėti komisinius) ( 9 ).

7.

Atlikusi 2005 m. pradėtą tyrimą ( 10 ) ir 2007 m. gruodžio 19 d. išsiuntusi pranešimą apie prieštaravimus (toliau – pranešimas apie prieštaravimus) ( 11 ), 2010 m. lapkričio 9 d. Komisija priėmė pirmąjį sprendimą (toliau – 2010 m. sprendimas) ( 12 ), jame konstatavo vieną tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą, susijusį, be kita ko, su papildomu kuro mokesčiu, papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius ( 13 ).

8.

Kai Bendrasis Teismas 2015 m. gruodžio 16 d. sprendimais ( 14 ) visiškai arba iš dalies panaikino 2010 m. sprendimą dėl motyvavimo trūkumų, Komisija atnaujino procedūrą ir 2017 m. kovo 17 d. priėmė ginčijamą sprendimą dėl 19 vežėjų (toliau – vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai), įskaitant apeliantes ( 15 ). Tame sprendime Komisija nustatė, kad buvo padarytas vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimas, kurį darydami šie vežėjai derino veiksmus, nustatydami įkainius už krovinių vežimo paslaugų teikimą visame pasaulyje ir taikydami papildomą kuro mokestį, papildomą saugumo mokestį, taip pat atsisakydami mokėti komisinius.

9.

Visų pirma Komisija aprašė ir išanalizavo ginčijamo kartelio pagrindinius principus ir struktūrą, nurodydama, kad tyrimo metu buvo atskleistas pasaulinio masto kartelis, pagrįstas konkurentų ilgalaikių dvišalių ir daugiašalių ryšių tinklu, kurio bendras tikslas buvo derinti jų elgesį atsižvelgiant į įvairius krovinių vežimo paslaugų kainos elementus, t. y. papildomą kuro mokestį, papildomą saugumo mokestį ir atsisakymą mokėti komisinius ( 16 ).

10.

Antra, Komisija nagrinėjamoms faktinėms aplinkybėms pritaikė SESV 101 straipsnį, EEE susitarimo 53 straipsnį ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnį ( 17 ).

11.

Iš pradžių ji išnagrinėjo savo kompetencijos ribas teritorijos ir laiko atžvilgiu, kad galėtų nustatyti konkurencijos taisyklių pažeidimą nagrinėjamu atveju ir skirti sankciją, taip pat nusprendė, kad netaikys SESV 101 straipsnio iki 2004 m. gegužės 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungos ir trečiųjų šalių ( 18 ), EEE susitarimo 53 straipsnio – iki 2005 m. gegužės 19 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp EEE ir trečiųjų šalių ( 19 ), o EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio – iki 2002 m. birželio 1 d. sudarytiems susitarimams ir vykdytiems veiksmams dėl maršrutų tarp Sąjungos ir Šveicarijos ( 20 ).

12.

Be to, atsakydama į argumentus, kuriais ginčijamas eksteritorialus SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymas atvykstamojo krovinių vežimo paslaugoms ( 21 ), Komisija, priminusi, kad šios nuostatos taikomos Sąjungoje ar EEE įgyvendinamiems susitarimams (pagal vadinamąjį įgyvendinimo kriterijų) arba kurie turi tiesioginį, didelį ir numatomą poveikį Sąjungoje ar EEE (pagal vadinamąjį apibrėžto poveikio kriterijų) ( 22 ), nusprendė, kad nagrinėjamu atveju abu šie kriterijai buvo įvykdyti.

13.

Viena vertus, įgyvendinimo kriterijus buvo tenkinamas dėl to, kad ginčijamas kartelis buvo taikomas EEE: dalis nagrinėjamų paslaugų buvo teikiama EEE teritorijoje ir daug bendravimo epizodų, per kuriuos įmonės, kurioms skirtas sprendimas, derino papildomus mokesčius ir komisinių nemokėjimą, vyko EEE arba su jais buvo susiję EEE esantys dalyviai‑ ( 23 ).

14.

Kita vertus, apibrėžto poveikio kriterijus buvo tenkinamas dėl trijų priežasčių. Pirmieji du ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje nurodyti motyvai buvo susiję su atskirai vertinamo atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikiu, o trečiasis motyvas, išdėstytas ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje, buvo susijęs su vieno ir tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikiu. Tiksliau:

15.

Svarbiausia, kad Komisija visų pirma konstatavo, jog vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai ( 25 ), derino savo veiksmus arba darė įtaką kainų nustatymui, o tai galiausiai reiškė kainos nustatymą, kiek tai susiję su papildomu kuro mokesčiu, papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius ( 26 ). Ji nusprendė, kad atitinkamas elgesys buvo vienas ir tęstinis SESV 101 straipsnio pažeidimas ( 27 ), taip pat konkurencijos ribojimas „dėl tikslo“, bent jau Sąjungoje, EEE ir Šveicarijoje ( 28 ).

16.

Paskui Komisija nusprendė, kad vienas ir tęstinis pažeidimas gali daryti reikšmingą įtaką valstybių narių, EEE susitarimo šalių ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto susitariančiųjų šalių tarpusavio prekybai ( 29 ) ir atmetė galimybę nagrinėjamam karteliui taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį ( 30 ).

17.

Galiausiai Komisija nustatė bendrą pažeidimo trukmę, nurodydama, kad ginčijamas kartelis prasidėjo 1999 m. gruodžio 7 d. ir truko iki 2006 m. vasario 14 d. ( 31 ), taip pat šio pažeidimo trukmę kiekvienos apeliantės atžvilgiu ( 32 ).

18.

Trečia, galiausiai Komisija nustatė korekcines priemones ir skyrė baudas ( 33 ).

19.

2017 m. gegužės 29, 30 ir 31 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo apeliančių ieškinius, jose jos iš esmės prašė visiškai arba iš dalies panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su jomis, ir panaikinti arba sumažinti skirtą baudą.

20.

Grįsdamos šiuos ieškinius apeliantės, be kita ko, rėmėsi pagrindais, susijusiais su Komisijos kompetencija ( 34 ), procedūros pažeidimais ir ginčijamo sprendimo pagrįstumu. Paskui Bendrasis Teismas savo iniciatyva nurodė pagrindą dėl Komisijos kompetencijos, atsižvelgiant į EB ir Šveicarijos susitarimą dėl oro transporto, konstatuoti EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą maršrutuose EEE, išskyrus maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos, ir skirti už jį sankciją nebuvimo.

21.

Skundžiamais sprendimais Bendrasis Teismas atmetė Martinair, KLM, Cargolux, Air France-KLM, Air France, Lufthansa ir Singapore Airline Cargo ieškinius ( 35 ). Vis dėlto jis iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą ir sumažino baudą, atsižvelgdamas į tam tikrų vežėjų dalyvavimą darant pažeidimą šiuose maršrutuose:

22.

2023 m. birželio 7–17 d. Teisingumo Teismo kanceliarija gavo apeliančių skundus dėl skundžiamų sprendimų. Jos iš esmės Teisingumo Teismo prašo:

23.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

24.

Šalys taip pat atsakė į Teisingumo Teismo klausimus, pateiktus per 2024 m. balandžio 10–22 d. vykusius posėdžius.

25.

Apeliančių pateiktus skundus sudaro keli pagrindai, kurie didžiąja dalimi sutampa. Ši išvada teikiama dėl toliau išvardytų apeliacinių skundų pagrindų:

26.

Ginčijamame sprendime Komisija teigė esanti kompetentinga konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimu (toliau – Komisijos ekstrateritorinė kompetencija ( 41 )), ir skirti už jį sankcijas, motyvuodama tuo, kad buvo tenkinami tiek įgyvendinimo, tiek apibrėžto poveikio kriterijai ( 42 ).

27.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją galima nustatyti remiantis arba įgyvendinimo kriterijumi, arba apibrėžto poveikio kriterijumi ( 43 ) ir kad šie kriterijai yra alternatyvūs ( 44 ). Šiuo atveju jis padarė išvadą, kad apibrėžto poveikio kriterijus tenkinamas, todėl nagrinėti įgyvendinimo kriterijaus taikymo nereikia ( 45 ).

28.

Apeliantės ginčija šią analizę, iš esmės pasitelkdamos dvi argumentų grupes, iš kurių pirmoji susijusi su tuo, kad Komisijos kompetencija negalėjo būti grindžiama vien apibrėžto poveikio kriterijaus taikymu (1), o antroji yra grindžiama šio kriterijaus taikymo klaidomis (2). Jos taip pat pateikia pagrindus ar prieštaravimus, susijusius su tam tikrais skundžiamų sprendimų procedūriniais trūkumais, kuriuos reikės išnagrinėti paskiausiai (3).

29.

Kelios apeliantės ( 46 ) priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidą, kai Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją vertino tik pagal apibrėžto poveikio kriterijų, kuris yra būtina, bet nepakankama sąlyga šiai kompetencijai nustatyti, antikonkurencinio poveikio vidaus rinkai neišnagrinėjęs pagal įgyvendinimo kriterijų ( 47 ). Apeliančių teigimu, pirma, apibrėžto poveikio kriterijus yra tik tarptautinės viešosios teisės kriterijus, pagal kurį nustatoma taikytina nacionalinė teisė (nagrinėjamu atveju – Sąjungos teisė), siekiant reguliuoti trečiojoje šalyje atliekamus veiksmus, o ne kriterijus, pagal kurį būtų galima pagal Sąjungos teisę patikrinti Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją ( 48 ). Kita vertus, įgyvendinimo kriterijus, kurio Bendrasis Teismas neišnagrinėjo, buvo Sąjungos teisės kriterijus, būtinas siekiant nustatyti Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją ( 49 ), todėl reikėtų apibrėžti atitinkamą rinką, išnagrinėti ekonomines ir teisines aplinkybes ir ištirti priešingos padėties scenarijų.

30.

Taigi reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas teisingai nusprendė, kad nagrinėjamos bylos aplinkybėmis Komisijos kompetencijos pagrindu galėjo būti laikomas vien apibrėžto poveikio kriterijus.

31.

Pažymiu, kad apibrėžto poveikio kriterijus, net nesant nustatytos ir visuotinai priimtos formuluotės ( 50 ), tarptautinėje viešojoje teisėje visuotinai pripažįstamas ( 51 ) kaip teisminis principas, pagal kurį nacionalinė konkurencijos teisė gali būti taikoma veiksmų, kuriuos už nacionalinės teritorijos ribų vykdė įmonės, įsteigtos už šios teritorijos ribų, ekonominiams padariniams nacionalinėje teritorijoje (tai vadinamasis „ekstrateritorinis“ šios teisės taikymas) ( 52 ), ir šalys, atrodo, to neginčija ( 53 ).

32.

Vis dėlto dar daugiau prieštaravimų reiškiama dėl įgyvendinimo kriterijaus kilmės ir pobūdžio. Apeliančių teigimu, šis kriterijus pirmiausia kyla iš Sprendimo Medienos plaušiena ir yra ne tarptautinės viešosios teisės kriterijus, o Sąjungos teisės sąvoka, kurią Teisingumo Teismas išplėtojo siekdamas įtvirtinti SESV 101 straipsnio taikymą. Vis dėlto man neatrodo, kad Sprendime Medienos plaušiena Teisingumo Teismas būtų norėjęs nustatyti papildomą kriterijų šiai kompetencijai nustatyti ( 54 ) ar, bet kuriuo atveju, išimtinį, kumuliacinį ar aukštesnio rango kriterijų Komisijos kompetencijai nustatyti, palyginti su apibrėžto poveikio kriterijumi, ir tai Teisingumo Teismas netiesiogiai pripažino Sprendime Intel ( 55 ).

33.

Atkreipus dėmesį į tai, man atrodo, kad apeliantės painioja, viena vertus, Komisijos ekstrateritorinės kompetencijos klausimą pagal tarptautinę viešąją teisę ir, kita vertus, SESV 101 straipsnio bei EEE susitarimo 53 straipsnio taikymą nagrinėjamoje byloje, t. y. klausimą dėl ginčijamo kartelio antikonkurencinio pobūdžio vidaus rinkoje ( 56 ).

34.

Iš tikrųjų Komisija turi kompetenciją taikyti Sąjungos ir EEE konkurencijos taisykles tiek, kiek atitinkamai taikoma SESV ir EEE susitarimas. Nors „ekstrateritoriniam“ šių taisyklių taikymui galioja tarptautinėje viešojoje teisėje nustatytos sąlygos, taigi, be kita ko, apibrėžto poveikio kriterijus, Komisijos kompetencijai pagal Sąjungos teisę nustatyti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir skirti sankcijas už jį taikomas tik (esminis) konkurencijos ribojimo (dėl tikslo arba dėl poveikio) vidaus rinkoje kriterijus.

35.

Apeliantės siekia išvengti šio aspekto, tvirtindamos, kad SESV 101 straipsnyje ir EEE susitarimo 53 straipsnyje pateikta nuoroda į konkurencijos ribojimą „vidaus rinkoje“ iš esmės apima kompetencijos kriterijų, kuris reiškia, kad Komisija turi įrodyti, jog inkriminuojamas elgesys turi konkretų poveikį vidaus rinkai, prieš galėdama pagal šias nuostatas įvertinti konkurencijos ribojimo dėl tikslo arba dėl poveikio buvimą. Man atrodo, kad toks aiškinimas prieštarauja minėtų nuostatų tekstui ir tikslui, nes pagal jį dirbtinai atskiriamas, viena vertus, inkriminuojamo elgesio poveikis vidaus rinkoje (kriterijus, tariamai susijęs su Komisijos kompetencija patraukti atsakomybėn už tokį elgesį) ir, kita vertus, konkurencijos ribojimo dėl tikslo ar poveikio buvimas (esminis kriterijus, susijęs su nagrinėjamos nuostatos taikymu). Mano nuomone, tose pačiose nuostatose daroma nuoroda į poveikį vidaus rinkai yra ne kriterijus, kuriuo konkrečiai reglamentuojama Komisijos kompetencija ( 57 ), o veikiau vienas iš nagrinėjamų nuostatų taikymo esminio kriterijaus elementų.

36.

Mano nuomone, Komisija turėjo savo ekstrateritorinę kompetenciją pagrįsti remdamasi tik tarptautine viešąja teise (taigi ir apibrėžto poveikio kriterijumi). Nustačiusi, kad ši sąlyga įvykdyta, Komisija galėjo konstatuoti bet kokį SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą ir skirti už jį sankcijas, jeigu inkriminuojamu elgesiu įvykdomos šiose nuostatose numatytos esminės sąlygos, įskaitant konkurencijos ribojimo vidaus rinkoje dėl tikslo ar poveikio sąlygą.

37.

Galiausiai manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad Komisijos ekstrateritorinė kompetencija turi būti vertinama remiantis vien apibrėžto poveikio kriterijumi. Taigi dabar reikia patikrinti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, kad Komisija teisingai pritaikė šį kriterijų.

38.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nusprendė, kad ginčijamame sprendime darydama išvadą, jog apibrėžto poveikio kriterijus tenkinamas, Komisija rėmėsi trimis motyvais: pirmieji du buvo susiję su atskirai vertinamo atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikiu (ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamoji dalis), o trečiasis motyvas – su vieno ir tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikiu (šio sprendimo 1046 konstatuojamoji dalis) ( 58 ). Šiuose sprendimuose Bendrasis Teismas rėmėsi pirmuoju ir trečiuoju motyvais, nes laikėsi nuomonės, kad antrojo motyvo nagrinėti nereikia ( 59 ).

39.

Apeliantės ginčija Bendrojo Teismo vertinimą dėl, viena vertus, atskirai vertinamo atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo apibrėžto poveikio įrodymo (Komisijos pasirinktas pirmasis motyvas) (a) ir, kita vertus, sąvokos „vienas ir tęstinis pažeidimas“, kaip visumos, vartojimo (Komisijos pasirinktas trečiasis motyvas) (b) ( 60 ).

40.

Kiek tai susiję su ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje Komisijos nurodytu pirmuoju motyvu, kelios apeliantės ( 61 ) priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidų, pirma, kai patvirtino Komisijos išvadą, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimas galėjo būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos ribojimas dėl tikslo ir dėl to ji neprivalėjo vertinti antikonkurencinio poveikio (1), ir, antra, kai nusprendė, kad Komisija įrodė, jog šis elgesys turėjo apibrėžtą poveikį, t. y. tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį EEE (2).

41.

Apeliančių požiūriu, konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimas, kurį nurodė Komisija ir patvirtino Bendrasis Teismas, nėra reikšmingas kriterijus nagrinėjant apibrėžto poveikio kriterijų, kiek tai susiję su Komisijos ekstrateritorine kompetencija. Tikrinant šią kompetenciją siekiama kitokio tikslo, nei įvertinti konkurencijos ribojimo dėl tikslo buvimą, todėl reikalaujama aukštesnio lygio įrodymo. Vadinasi, Komisija negalėjo neatlikti konkretaus atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo poveikio analizės vien dėl to, kad inkriminuojamas elgesys yra konkurencijos ribojimas dėl tikslo ( 62 ), ir turėjo įvertinti, ar tarp šio elgesio ir nurodyto antikonkurencinio poveikio EEE buvo priežastinis ryšys ( 63 ).

42.

Kaip pažymėjau šios išvados 33 ir 34 punktuose, reikia atskirti, viena vertus, Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją pagal tarptautinę viešąją teisę ir, kita vertus, ginčijamo kartelio antikonkurencinio pobūdžio klausimą vidaus rinkoje. Apibrėžto poveikio kriterijus, kuriuo tarptautinėje viešojoje teisėje remiamasi konkurencijos taisyklių ekstrateritorialaus taikymo tikslais, nesutampa su konkurencijos ribojimo dėl tikslo ar poveikio analize siekiant taikyti minėtas nuostatas ( 64 ). Tai paprasčiausiai yra du skirtingi analizės aspektai ( 65 ).

43.

Nagrinėjamu atveju Komisija išnagrinėjo apibrėžto poveikio buvimą pagal tarptautinę viešąją teisę ginčijamo sprendimo 1045 ir 1046 konstatuojamosiose dalyse, kurios yra jo 5.3.8 skirsnyje, skirtame jos ekstrateritorinei kompetencijai ( 66 ). Šiose konstatuojamosiose dalyse Komisija nesirėmė konkurencijos ribojimu dėl tikslo. Nors kitose šio sprendimo konstatuojamosiose dalyse Komisija nusprendė, kad neturi atlikti konkretaus vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, elgesio antikonkurencinio poveikio įvertinimo, nes rėmėsi šio elgesio antikonkurenciniu tikslu, tai įvyko kitokiomis aplinkybėmis ir kitokiu tikslu. Pavyzdžiui, minėto sprendimo 917 konstatuojamojoje dalyje Komisija nusprendė, kad norint konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą nereikėjo įrodyti realaus antikonkurencinio poveikio. Ji nesirėmė šiuo argumentu, kad visų pirma pagrįstų ekstrateritorinį šių nuostatų taikymą atsižvelgiant į viešąją tarptautinę teisę. Be to, šis argumentas išdėstytas ginčijamo sprendimo 5.3.3 skirsnyje, skirtame (esminei) konkurencijos ribojimo analizei ( 67 ).

44.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas apibrėžto poveikio kriterijų išaiškino iš esmės nurodydamas, kad pagal šį kriterijų „nereikalaujama įrodyti, kad ginčijami veiksmai sukėlė poveikį, kuris iš tikrųjų pasireiškė vidaus rinkoje ar EEE“; „atvirkščiai, remiantis jurisprudencija, pakanka atsižvelgti į galimą šio elgesio poveikį konkurencijai“ ( 68 ).

45.

Atsižvelgdamas į šiuos patikslinimus, nepritariu apeliančių argumentui, kad Bendrasis Teismas nusprendė, jog Komisija, kvalifikavusi nagrinėjamą elgesį kaip konkurencijos ribojimą dėl tikslo, nebeprivalėjo įrodyti, kad šis elgesys turėjo apibrėžtą poveikį.

46.

Žinoma, vienoje galinčioje sutrikdyti pastraipoje Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, „[k]ai nagrinėjamas toks elgesys, kurį Komisija, kaip ir šioje byloje, laiko tokiu kenksmingu konkurencijai vidaus rinkoje ar EEE, kad jis gali būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos ribojimas„dėl tikslo“ pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, apibrėžto poveikio kriterijaus taikymas taip pat nereikalauja įrodyti konkretaus poveikio, kurį suponuoja elgesio kvalifikavimas kaip konkurencijos ribojimo „dėl poveikio“ pagal tas nuostatas“ ( 69 ).

47.

Vis dėlto, mano nuomone, šiuo teiginiu Bendrasis Teismas galbūt ketino nurodyti, jog būtų paradoksalu reikalauti konkurencijos ribojimą nagrinėti dėl poveikio tuo atveju, kai elgesys gali būti kvalifikuojamas kaip konkurencijos suvaržymas dėl tikslo ( 70 ). Bet kuriuo atveju minėta ištrauka neturi jokios įtakos Bendrojo Teismo argumentų esmei, nes paskesniuose skundžiamų sprendimų punktuose jis teisingai analizavo Komisijos apibrėžto poveikio kriterijaus taikymą, atsižvelgdamas į pagrindines jo aplinkybes, t. y. į tai, kad poveikis yra numatomas, esminis ir tiesioginis, o ne į galimą ribojimo dėl tikslo buvimą ( 71 ).

48.

Be to, apeliančių argumentas, kad tuo atveju, kai tam tikras veiksmas vykdomas už EEE ribų, juo negali būti ribojama konkurencija EEE viduje ( 72 ), yra nereikšmingas, nes susijęs su Bendrojo Teismo faktinio vertinimo, ar būta konkurencijos iškraipymo, pagrįstumu ( 73 ). Bet kuriuo atveju man atrodo, kad apeliantėms nepavyko įrodyti šio argumento pagrįstumo, nes, kaip nustatė Komisija ir patvirtino Bendrasis Teismas, kartelis buvo įgyvendinamas visame pasaulyje ir jo bendras tikslas buvo riboti konkurenciją visame pasaulyje, įskaitant EEE.

49.

Galiausiai manau, kad nei Komisija, nei Bendrasis Teismas netaikė konkurencijos ribojimo dėl tikslo kriterijaus kaip reikšmingo kriterijaus, kiek tai susiję su Komisijos ekstrateritorinės kompetencijos vertinimu, ir kad apeliančių argumentai šiuo klausimu yra nereikšmingi.

50.

Apeliančių teigimu, Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, kad ginčijamame sprendime Komisija, kuriai tenka įrodinėjimo pareiga, įrodė, jog inkriminuojamas elgesys turėjo apibrėžtą poveikį, t. y. tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį EEE. Tiksliau tariant, pirma, Bendrasis Teismas pasitenkino konstatavimu, kad Komisijos nurodytos pasekmės buvo paprasčiausiai „tikėtinos“, iš esmės taikydamas netinkamą įrodymų lygį (i), ir, antra, Bendrojo Teismo atlikta apibrėžto poveikio analizė bet kuriuo atveju būtų klaidinga, nes inkriminuojamo elgesio poveikis konkurencijai EEE nėra tiesioginis, esminis ir numanomas (ii).

51.

Pirmajame motyve, nurodytame ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje, Komisija padarė išvadą, kad antikonkurenciniai veiksmai trečiosiose šalyse, susiję su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis, galėjo turėti tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį Sąjungoje arba EEE, iš esmės dėl to, kad padidėjusios oro transporto į EEE sąnaudos, taigi ir didesnės importuotų prekių kainos, „dėl savo pobūdžio“„galėjo“ daryti poveikį vartotojams EEE.

52.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas išplėtojo šį argumentą, remdamasis ginčijamo sprendimo 14, 17 ir 70 konstatuojamosiomis dalimis ir šalių atsakymais į proceso organizavimo priemones. Jis nustatė, kad vežėjai savo teikiamas krovinių vežimo paslaugas parduoda beveik vien ekspeditoriams ir kad ekspeditoriai perka šias paslaugas būtent kaip tarpininkai, kad jas konsoliduotų į paslaugų grupę, kurios tikslas iš esmės yra organizuoti integruotą prekių vežimą į EEE teritoriją siuntėjų vardu, o siuntėjai gali, be kita ko, būti vežamų prekių pirkėjai arba savininkai ir veikiausiai yra įsisteigę EEE. Bendrojo Teismo teigimu, „nors“ galimą sąnaudų padidėjimą dėl ginčijamo kartelio ekspeditoriai perkelia į jų paslaugų grupių kainą, vienas ir tęstinis pažeidimas, susijęs su atvykstamaisiais maršrutais, galėjo daryti įtaką būtent ekspeditorių konkurencijai pritraukiant siuntėjų klientus, paskui aptariamas poveikis galėjo pasireikšti būtent vidaus rinkoje arba EEE. Vadinasi, ginčijamo elgesio sukeltas poveikis pasireiškia papildomomis sąnaudomis, kurių galėjo patirti siuntėjai, ir dėl to galėjusiu įvykti į EEE importuojamų prekių pabrangimu ( 74 ). Bendrasis Teismas, be kita ko, padarė išvadą, kad šį poveikį lėmė „įprasta įvykių eiga ir ekonominė logika“ arba „įprastas rinkos veikimas“ ( 75 ).

53.

Apeliantės iš esmės kritikuoja „atlaidų“ Bendrojo Teismo požiūrį į Komisijos taikytą įrodymų lygį, dėl kurio ji galėjo savo kompetenciją nustatyti remdamasi visiškai hipotetiniu poveikiu, o tai jai leido vykdyti persekiojimą už bet kokį konkurencijos pažeidimą visame pasaulyje. Jos tvirtina, kad Komisija nenustatė konkurencijos ribojimų vidaus rinkoje, nors turėjo įrodyti, kad poveikis buvo ne tik „galimas“, bet ir „tikėtinas“, arba bet kuriuo atveju „labiau tikėtinas, nei netikėtinas“.

54.

Šiuo klausimu manau, kad Komisija galėjo remtis tuo, kad inkriminuojamas elgesys, vykdytas už EEE ribų, „galėjo“ sukelti apibrėžtą poveikį EEE. Vadinasi, siekdama įrodyti apibrėžto poveikio buvimą (taigi ir savo ekstrateritorinę kompetenciją), Komisija neprivalėjo įrodyti, kad būta apibrėžto poveikio, pavyzdžiui, tokio, kuris būtinas konkurencijos ribojimui dėl poveikio įrodyti, kaip tai suprantama pagal SESV 101 straipsnį. Kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime Intel, apibrėžto poveikio kriterijumi siekiama to paties tikslo, būtent – aprėpti veiksmus, kurie gal ir nebuvo atliekami Sąjungos teritorijoje, bet jų antikonkurencinis poveikis gali pasireikšti Sąjungos rinkoje ( 76 ).

55.

Šis teiginys nekvestionuojamas skundžiamuose sprendimuose Bendrojo Teismo daroma nuoroda į Sprendimo Intel 51 punktą, kuriame kalbama apie inkriminuojamo elgesio „galimą poveikį“ konkurencijai ( 77 ). Iš to apeliantės daro išvadą, jog nepakanka, kad šis poveikis „galėtų“ atsirasti (priešingai nei įrodymų lygis, kurio reikalaujama konkurencijos ribojimui dėl tikslo įrodyti), ir kad tikimybės ar tikėtinumo riba pasiekiama tik įrodžius, jog „labiau tikėtina, nei netikėtina“, kad veiksmas turės antikonkurencinį poveikį. Vis dėlto atsižvelgiant į Sprendimo Intel struktūrą poveikio nuspėjamumo analizė, kaip ir poveikio tiesioginio ir esminio pobūdžio analizė, yra bendros apibrėžto poveikio kriterijaus analizės dalis, o dėl jos Teisingumo Teismas, be kita ko, to sprendimo 45 punkte nurodė, kad kalbama apie poveikį, kuris „gali“ pasireikšti vidaus rinkoje. Būtent taip, mano nuomone, reikia aiškinti skundžiamuose sprendimuose daromą nuorodą į minėto sprendimo 51 punktą.

56.

Beje, nors vertindama antikonkurencinio elgesio įrodymą Komisija gali tik konstatuoti, kad inkriminuojamais veiksmais siekiama antikonkurencinio tikslo, ir neprivalo įrodyti konkretaus poveikio rinkai, man atrodo juo labiau pagrįsta, kad siekdama iš anksto nustatyti savo kompetenciją Komisija neprivalo įrodyti, jog inkriminuojami veiksmai, atlikti už vidaus rinkos ribų, joje sukelia konkretų poveikį. Priešingu atveju būtų paradoksalu, pavyzdžiui, kad net konkurencijos ribojimas dėl tikslo, kai vyksta ekstrateritorinėmis sąlygomis, iš esmės būtų vertinamas kaip konkurencijos ribojimas dėl poveikio.

57.

Galiausiai manau, kad, priešingai, nei teigia bylos šalys, Komisija turėjo nurodyti, kad nagrinėjami veiksmai „galėjo“ daryti apibrėžtą poveikį konkurencijai vidaus rinkoje, ir neprivalėjo pateikti įrodymų, kad šis poveikis buvo daromas arba kad jo įgyvendinimas „labiau tikėtinas nei netikėtinas“. Taigi atsižvelgiant į pirma apibrėžtą įrodymų lygį reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai pripažino, jog nagrinėjamu atveju Komisija įrodė apibrėžto poveikio buvimą.

58.

Kaip pažymi apeliantės, ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje labai glaustai dėstydama motyvus Komisija rėmėsi santykinai ilga įvykių grandine ir darė prielaidą, kad jie įvyko. Tiesa, Komisija išsamiai neplėtojo savo argumentų, kurie atrodo gana glausti. Vis dėlto reikia išnagrinėti, ar jų pakanka, kad jos kompetencija būtų nustatyta atsižvelgiant į šios išvados 54–57 punktuose apibrėžtą įrodymų lygį.

59.

Iš esmės man atrodo, kad vartodama gana paprastą formuluotę Komisija taikė prezumpciją, kuri buvo suformuluota taip: visų pirma vežėjų veiksmų derinimas, susijęs su papildomais mokesčiais ir atsisakymu mokėti komisinius, turėjo įtakos ekspeditoriams parduodamų krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainoms, paskui šis padidinimas savo ruožtu nulemdavo kainų, kurias ekspeditoriai taiko siuntėjams, padidėjimą, o tai galiausiai turėdavo poveikį kainoms, kurias siuntėjai taikė EEE įsisteigusiems vartotojams.

60.

Taigi kyla klausimas, ar, kaip Bendrasis Teismas konstatavo skundžiamuose sprendimuose, Komisijos numatomas poveikis buvo susijęs su „įprasta įvykių eiga ir ekonomine logika“ ( 78 ). Kitaip tariant, ar, remiantis iš esmės prielaida grindžiamais argumentais, galima daryti išvadą, jog vežėjų veiksmų derinimas, susijęs su papildomais mokesčiais ir atsisakymu mokėti komisinius, kalbant apie atvykstamojo krovinių vežimo paslaugas, galėjo turėti tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį transporto paslaugų kainų padidėjimui EEE įsisteigusiems vartotojams?

61.

Šiuo klausimu atsižvelgdamas į apdairumą, būtiną, kai konkurencijos teisėje ( 79 ) prezumpcijomis remiamasi kaip įrodymais, bet taip pat į tai, kad šioje byloje Komisijos ekstrateritorinės kompetencijos nustatymas buvo tik preliminarus jos sprendimo pagrįstumo nagrinėjimo etapas, manau, kad Bendrasis Teismas, nustatęs, jog, remiantis įprasta įvykių eiga, tokia įvykių grandinė buvo „galima“, bent jau prima facie galėjo padaryti išvadą, kad Komisija įvykdė bent pirminę jai tenkančią įrodinėjimo pareigą ( 80 ) ir kad dėl to apeliantės turėjo pateikti priešingą įrodymą.

62.

Taigi reikia išnagrinėti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai nusprendė, kad remiantis apeliančių pateiktais argumentais ir įrodymais, kuriais siekiama užginčyti apibrėžto poveikio buvimą, nebuvo galima paneigti Komisijos išvados, atitinkamai susijusios su šio poveikio tiesioginiu ir esminiu pobūdžiais bei numatomumu ( 81 ).

63.

Anot apeliančių, vežėjų elgesio poveikis konkurencijai EEE nebuvo tiesioginis ar nedelsiant atsirandantis, nes priklausė nuo kitų vertės grandinės dalyvių, t. y. ekspeditorių ir siuntėjų, nepriklausomų veiksmų, o tuo remiantis galima paneigti bet kokį priežastinį ryšį tarp vežėjų elgesio ir preziumuojamo jo poveikio. Bendrojo Teismo patvirtintoje analizėje Komisija apibrėžė tik netiesioginį poveikį kaip „apibrėžtą“, t. y. galimą dėl ginčijamo kartelio nulemtų papildomų sąnaudų poveikį kainoms, kurias ekspeditoriai taiko siuntėjams, o pastarieji – savo klientams, neatlikusi jokio atitinkamų rinkų, ypač žemutinės grandies, tyrimo ir net neapibrėžusi rinkos, nors tai buvo iš esmės svarbu nustatant, ar kartelio šalys buvo konkurentės ( 82 ).

64.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas patvirtino labai glaustus Komisijos argumentus, išdėstytus ginčijamame sprendime, iš esmės laikydamasis nuomonės, jog reikalavimas, kad nagrinėjamą elgesį ir tiriamą poveikį sietų tiesioginis „priežastinis ryšys“, neturi būti painiojamas su „vieninteliu priežastiniu ryšiu“, kurį įrodinėjant būtina visais atvejais ir absoliučiai konstatuoti, kad priežastinis ryšys nutrūko, jeigu trečioji šalis prisidėjo prie nagrinėjamo poveikio atsiradimo ( 83 ). Nagrinėjamu atveju ekspeditorių įsikišimas, dėl kurio buvo galima numatyti, kad jie visiškai savarankiškai perkels siuntėjams jų patirtas papildomas išlaidas, žinoma, galėjo prisidėti prie nagrinėjamo poveikio atsiradimo, tačiau pats savaime negalėjo nutraukti priežastinio ryšio grandinės, kurią lėmė ginčijamas kartelis, „atsižvelgiant į įprastą rinkos veikimą“ ( 84 ).

65.

Man atrodo, kad šiuo atžvilgiu apeliantės ginčija tik spekuliacinį ar paviršutinišką šių teiginių pobūdį.

66.

Žinoma, Bendrojo Teismo patvirtinta Komisijos analizė yra labai supaprastinta ir, pavyzdžiui, veikiausiai neatitiktų tokio įrodymų lygio, kokio reikia konkurencijos ribojimui dėl poveikio įrodyti, arba juo labiau lygio, kurio reikalaujama nagrinėjant ieškinį dėl žalos atlyginimo. Vis dėlto atsižvelgdamas į šios išvados 51–57 punktuose apibrėžtą įrodymų lygį nemanau, kad apeliantėms pavyktų įrodyti, jog Komisijos preziumuojama įvykių grandinė bent jau „gali“ įvykti ( 85 ), ar kad Bendrojo Teismo šiuo klausimu padarytose išvadose buvo iškraipytos faktinės aplinkybės.

67.

Apeliančių teigimu, Komisija neįrodė, kad vežėjų veiksmų poveikis konkurencijai EEE buvo esminis, ir neatliko jokios klausimo, ar krovinių vežimo paslaugos sudarė didelę EEE įsisteigusių siuntėjų sąnaudų dalį, analizės ( 86 ).

68.

Šiuo klausimu pažymėtina, kad ginčijamame sprendime Komisija nenustatė tariamo atvykstamojo krovinių vežimo oro transportu paslaugų kainų padidėjimo kiekybinio poveikio EEE įsisteigusių siuntėjų mokamoms galutinėms kainoms arba EEE įsisteigusių jų klientų mokamoms kainoms.

69.

Vis dėlto skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos išvadą, iš esmės remdamasis konteksto elementais, kurie nepaminėti ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje, bet matyti iš bendros jo analizės. Jis pirmiausia rėmėsi šio sprendimo 1146 konstatuojamojoje dalyje nurodyta ilga pažeidimo trukme; antra, jis nurodė šio pažeidimo, kuris, kaip galima teigti remiantis minėto sprendimo 889 konstatuojamąja dalimi, buvo susijęs su visuotinai taikomomis priemonėmis, kaip antai papildomu kuro mokesčiu ir papildomu saugumo mokesčiu, kurios nebuvo būdingos konkrečiam maršrutui ir turėjo būti taikomos visiems maršrutams visame pasaulyje, įskaitant maršrutus į EEE, apimtį; trečia, jis rėmėsi minėto pažeidimo pobūdžiu ir pabrėžė, kad, kaip matyti iš to paties sprendimo 1030 ir 1208 konstatuojamųjų dalių, jo tikslas buvo konkurencijos ribojimas ir jis buvo susijęs su labai dideliu apribojimu, t. y. įvairių kainos sudedamųjų dalių nustatymu ( 87 ). Siekdamas išsamumo Bendrasis Teismas taip pat paminėjo, pirma, aplinkybę, kad papildomi mokesčiai, dėl kurių buvo sudarytas ginčijamas kartelis, per pažeidimo laikotarpį sudarė didelę dalį visos krovinių vežimo paslaugų kainos, kaip Komisija nurodė ginčijamo sprendimo 1031 konstatuojamojoje dalyje ( 88 ), ir, antra, inkriminuojamuose veiksmuose dalyvavusių įmonių, kurių bendra pasaulinės rinkos dalis, kaip nurodyta šio sprendimo 1209 konstatuojamojoje dalyje, 2005 m. siekė 34 %, įskaitant bendrus (išvykstamuosius ir atvykstamuosius) maršrutus tarp EEE ir trečiųjų šalių, svarbą ( 89 ).

70.

Šiuo klausimu apeliantės tik pažymi, kad Komisijos atliktoje ir Bendrojo Teismo patvirtintoje analizėje neatlikta tikslaus skaičiavimo. Vis dėlto atsižvelgdamas į šios išvados 51–57 punktuose apibrėžtą įrodymų lygį manau, kad vertindama savo kompetenciją Komisija neprivalėjo atlikti tokio skaičiavimo ( 90 ). Konkrečių ekonominių pasekmių apskaičiavimo įvairiais grandinės lygmenimis klausimas gali kilti analizuojant konkurencijos ribojimą dėl poveikio, baudos nustatymą arba ieškinius dėl žalos atlyginimo.

71.

Apeliančių teigimu, Komisijos vertinamas ir Bendrojo Teismo pripažįstamas poveikis nėra numatomas ar tikėtinas, nes prielaida, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų kainų padidėjimą ekspeditoriai perkėlė vidaus rinkoje įsteigtiems siuntėjams, yra mažai tikėtina ( 91 ). Komisija nepatikrino inkriminuojamų veiksmų (vien papildomų mokesčių) poveikio krovinių vežimo paslaugų pardavimo kainai, visoms ekspeditorių siuntėjams išrašytose sąskaitose faktūrose nurodytoms transporto sąnaudoms ir siuntėjų vartotojams taikomai kainai. Tariami inkriminuojamo elgesio padariniai yra hipotetiniai arba nereikšmingi, o priežastinio ryšio, kurį nurodė Bendrasis Teismas, buvimas yra nereikšmingas ir nepagrįstas ( 92 ).

72.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas priminė, kad poveikis, apie kurį ginčijamo kartelio šalims turi būti pagrįstai žinoma remiantis bendrąja gyvenimiška patirtimi, tenkina nuspėjamumo reikalavimą ( 93 ), ir dar kartą rėmėsi konteksto elementais, kurie paminėti ne ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje, o kitose jo vietose, ir padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju šis reikalavimas tenkinamas. Remdamasis šio sprendimo 846, 909, 1199 ir 1208 konstatuojamosiomis dalimis priminęs, kad, kaip rodo patirtis, slapti horizontalaus kainų nustatymo veiksmai lemia, be kita ko, kainų augimą ( 94 ), Bendrasis Teismas išnagrinėjo inkriminuojamo elgesio poveikio numatomumą, pirma, vežėjų taikomoms kainoms ir, antra, ekspeditorių taikomoms kainoms. Pirma, dėl vežėjų taikomų kainų Bendrasis Teismas nusprendė, kad buvo galima numatyti, jog horizontalus papildomo kuro mokesčio ir papildomo saugumo mokesčio nustatymas lems jų lygio augimą, kurį sustiprina atsisakymas mokėti komisinius, ir kad dėl to padidės krovinių vežimo paslaugų kaina ( 95 ). Antra, kiek tai susiję su atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų kainos poveikiu ekspeditorių taikomoms kainoms, jis padarė išvadą, kad krovinių vežimo paslaugų kaina ekspeditoriams yra kintamosios sąnaudos, dėl kurių didėjimo iš principo didėja ribinės sąnaudos, į kurias atsižvelgdami ekspeditoriai nustato savo kainas ( 96 ), ir kad vežėjai pagrįstai galėjo numatyti, jog ekspeditoriai tokias papildomas sąnaudas perkels siuntėjams ( 97 ). Bendrojo Teismo nuomone, šių įrodymų pakako, kad būtų galima padaryti išvadą, jog inkriminuojamo elgesio poveikį lėmė „įprasta įvykių eiga“ ir „ekonominė logika“ ( 98 ).

73.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sprendimo Intel 51 punkte Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį, jog tam, kad sąlyga, susijusi su poveikio nuspėjamumo reikalavimu, būtų tenkinama, pakanka atsižvelgti į galimą elgesio poveikį konkurencijai. Be to, kaip generalinė advokatė J. Kokott nurodė savo išvadoje byloje Kone ir kt. ( 99 ), iš anksto numatoma (arba tinkamu priežastiniu ryšiu susijusi) yra bet kokia žala, kurios kartelio dalyviai turėjo protingai tikėtis, remdamiesi bendrąja gyvenimiška patirtimi, priešingai nei žala, atsiradusi visiškai neįprastai susiklosčius aplinkybėms, t. y. dėl netipiško priežastinio ryšio. Šiuo atžvilgiu, kaip yra nusprendęs Teisingumo Teismas, veiksmai, lemiantys horizontalų kainų nustatymą karteliuose, gali padaryti ypač didelę neigiamą įtaką konkurencijai ( 100 ).

74.

Man atrodo, kad šie principai taikytini nagrinėjamoje byloje, nes, be kita ko, buvo labai tikėtina, kad kartelio nulemtas papildomų mokesčių padidėjimas prisideda prie krovinių vežimo paslaugų, kurias teikia ekspeditoriai, kainų didėjimo ir kad dėl krovinių vežimo paslaugų, kurios yra ekspeditorių sąnaudų sudedamoji dalis, padidėja ribinės sąnaudos, į kurias atsižvelgdami ekspeditoriai nustato savo kainas, o paskesnėje grandyje – padidėja siuntėjų sąnaudos, taigi ir jų taikomos kainos. Be to, aplinkybė, kad tam tikra ginčijamo kartelio dalimi buvo siekiama derinti ekspeditorių atsisakymą mokėti komisinius, rodo jų polinkį sistemingai perkelti papildomus mokesčius ( 101 ).

75.

Galiausiai nemanau, kad apeliantėms pavyko paneigti šios išvados 59 punkte apibendrintą prielaidą ir įrodyti, kad inkriminuojamas elgesys negalėjo turėti tiesioginio, esminio ir numatomo poveikio vidaus rinkoje ar kad Komisijos teiginiuose šiuo klausimu buvo iškraipytos faktinės aplinkybės.

76.

Kiek tai susiję su trečiuoju motyvu, kuriuo Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje, siekdama įrodyti, kad apibrėžto poveikio kriterijus taip pat tenkinamas atsižvelgiant į vieno ir tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikį, pažymėtina, kad apeliantės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis padarė teisės klaidų, kai patvirtino Komisijos išvadas dėl, pirma, atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimo apibrėžto poveikio analizės reikšmingumo vertinant visą vieną ir tęstinį pažeidimą (1), antra, vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikio įrodymo (2) ir galiausiai dėl vartojamos netipiškos sąvokos „pasaulinio masto kartelis“(3).

77.

Kelios apeliantės ( 102 ) teigia, kad skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas nurodė, jog ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija galėjo pagrįsti savo ekstrateritorinę kompetenciją, atsižvelgdama į vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, apibrėžtą poveikį, o ne į kiekvieną atskirai vertinamą veiksmą, nors tam, kad būtų galima nustatyti tokią kompetenciją, kiekvienas vieno ir tęstinio pažeidimo elementas, vertinamas atskirai, turėtų galėti daryti tokį poveikį ir juo turi būti siekiama vienintelio tikslo – riboti konkurenciją EEE (taigi jį turėtų būti galima laikyti nagrinėjamų nuostatų pažeidimu) ( 103 ). Be to, tam tikru elgesiu EEE atžvilgiu išorinėse rinkose negali būti siekiama riboti konkurenciją EEE viduje. Toje pačioje ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje esanti nuoroda į sąvoką „pasaulinio masto kartelis“, siekiant apibūdinti vieną ir tęstinį pažeidimą, irgi neturi įtakos elgesio teisiniam kvalifikavimui pagal SESV 101 straipsnio 1 dalį ir EEE susitarimo 53 straipsnį.

78.

Skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, niekas netrukdo įvertinti, ar Komisija turi kompetenciją kiekvienu konkrečiu atveju taikyti Sąjungos (arba EEE) konkurencijos teisę aptariamų įmonių elgesiui, vertinamam kaip visuma, atsižvelgiant į vieną ir tęstinį pažeidimą ( 104 ). Nagrinėjamu atveju jis pažymėjo, kad ginčijamo sprendimo 869 ir 1046 konstatuojamosiose dalyse Komisija ginčijamą elgesį iš esmės kvalifikavo kaip „vieną ir tęstinį pažeidimą“ net ir tuo atveju, kai jis buvo susijęs su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis, ir išnagrinėjo viso šio pažeidimo, kaip pasaulinio masto kartelio, poveikį ( 105 ). Šias išvadas patvirtinęs ieškinio pagrindo, susijusio su atsakomybės už vieną ir tęstinį pažeidimą priskyrimo apeliantėms pagrįstumu, analizėje Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad buvo galima numatyti, jog vienas ir tęstinis pažeidimas, vertinamas kaip visuma, turės tiesioginį ir esminį poveikį vidaus rinkai, atsižvelgiant į tai, kad, kaip Komisija pažymėjo atitinkamai to sprendimo 903, 1209 ir 1146 konstatuojamosiose dalyse, inkriminuojamu elgesiu buvo siekiama riboti konkurenciją, be kita ko, Sąjungoje ir EEE, ir kad jis siejo vežėjus, kurie užima dideles rinkos dalis ir kurių didelė dalis ilgiau nei šešerius metus buvo susijusi su EEE vidaus maršrutais.

79.

Šioje srityje reikia išnagrinėti, ar, kaip teigia apeliantės, sąvoka „vienas ir tęstinis pažeidimas“ netiesiogiai reiškia, kad kiekvienas pažeidimo elementas, nagrinėjamas atskirai, yra pažeidimas ir juo siekiama tikslo riboti konkurenciją EEE, ar, kaip nusprendė Bendrasis Teismas, vartojant šią sąvoką galima atsižvelgti į vieno ir tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, antikonkurencinį tikslą.

80.

Sprendime Sony Teisingumo Teismas, priminęs sąvokos „vienas ir tęstinis pažeidimas“ požymius ( 106 ) ir atkreipęs dėmesį į tai, kad darant tokį pažeidimą dalyvavusi įmonė taip pat gali būti atsakinga už kitų įmonių veiksmus darant šį pažeidimą visą jos dalyvavimo darant tą pažeidimą laikotarpį, ir tam nereikia tiesiogiai dalyvauti visuose šį pažeidimą sudarančiuose antikonkurenciniuose veiksmuose ( 107 ), padarė išvadą, kad nors sąvoka „vienas ir tęstinis pažeidimas“ apima visus veiksmus, kurie patys gali būti laikomi SESV 101 straipsnio pažeidimu (tas pats pasakytina apie EEE susitarimo 53 straipsnį), iš to negalima daryti išvados, jog kiekvienas iš šių veiksmų, vertinamas atskirai, būtinai turi būti kvalifikuojamas kaip atskiras šių nuostatų pažeidimas ( 108 ).

81.

Nors šie principai buvo išplėtoti nagrinėjant argumentą, grindžiamą teisės į gynybą pažeidimu ( 109 ), neįžvelgiu jokios priežasties, kuria būtų galima pateisinti jų netaikymą vertinant Komisijos ekstrateritorinę kompetenciją ( 110 ).

82.

Galiausiai man atrodo, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, jog Komisija galėjo teisėtai pagrįsti savo ekstrateritorinę kompetenciją, atsižvelgdama į vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, poveikį. Taigi reikia patikrinti, ar jis taip pat teisingai nusprendė, jog Komisija buvo įrodžiusi šio vieno ir tęstinio pažeidimo poveikį vidaus rinkai.

83.

Air Canada ir SAS Cargo Group ( 111 ) teigia, kad Komisijos atliktas apibrėžto poveikio kriterijaus taikymas vienam tęstiniam pažeidimui, kurį patvirtino Bendrasis Teismas, buvo klaida, nes ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje neišdėstyta jokios šio poveikio analizės.

84.

Šioje konstatuojamojoje dalyje Komisija iš esmės nurodė, kad kartelis įgyvendintas pasaulio mastu ir kad jo susitarimai dėl atvykstamųjų maršrutų buvo vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamoji dalis ( 112 ).

85.

Šiuo klausimu pasakytina, kad tiesa, jog toje konstatuojamojoje dalyje nenurodyta jokios konkrečios vieno ir tęstinio pažeidimo, vertinamo kaip visuma, poveikio vidaus rinkai analizės, atsižvelgiant į elgesį, susijusį su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis. Vis dėlto siekdamas patvirtinti Komisijos išvadą Bendrasis Teismas dar kartą rėmėsi kitomis šio sprendimo konstatuojamosiomis dalimis, iš kurių matyti, kad Komisija nusprendė, jog nagrinėjami veiksmai visų pirma reiškė konkurencijos ribojimą dėl tikslo (minėto sprendimo 903 konstatuojamoji dalis), paskui buvo susiję su dideles rinkų dalis užimančiais vežėjais (to paties sprendimo 1209 konstatuojamoji dalis), o galiausiai didele dalimi apėmė EEE vidaus maršrutus ir buvo vykdomi daugiau nei šešerius metus (ginčijamo sprendimo 1146 konstatuojamoji dalis) ( 113 ).

86.

Dar kartą reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje išdėstyta Komisijos analizė neatitinka, pavyzdžiui, įrodymų lygio, kurio reikalaujama konkurencijos ribojimui dėl poveikio įrodyti. Vis dėlto atsižvelgdamas į šios išvados 51–57 punktuose apibrėžtą įrodymų lygį ir į tai, kas matyti iš viso ginčijamo sprendimo, manau, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, jog Komisija pateikė bent jau pradinį vieno ir tęstinio pažeidimo, kaip visumos, apibrėžto poveikio įrodymą.

87.

Apeliantės savo ruožtu ginčija tik tai, kad nebuvo atlikta inkriminuojamo elgesio apibrėžto poveikio analizės, bet neįrodo, kad Komisijos išvadose iškraipytos faktinės aplinkybės. Be to, vertinant argumentą, jog tam, kad būtų galima taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, inkriminuojamu elgesiu turi būti konkrečiai siekiama apriboti konkurenciją EEE, pakanka pažymėti, kad karteliu buvo siekiama užtikrinti vienodą papildomų mokesčių taikymą pasaulio mastu, kad būtų išvengta jų apėjimo pasinaudojant kitais (atvykstamaisiais) maršrutais, o tai rodo ketinimą riboti konkurenciją ir EEE ( 114 ). Be to, priešingai, nei teigia apeliantės, vien šis aiškinimas, mano nuomone, nekelia pavojaus, kad Komisijai bus sudaryta galimybė vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoką vartoti siekiant išplėsti savo kompetenciją įtraukiant bet kur pasaulyje vykdomus veiksmus, nesusijusius su EEE, taigi pasauliniu mastu atlikti „konkurencijos arbitro“ vaidmenį. Iš tikrųjų Komisija vis dėlto privalo įrodyti, kad šis elgesys, kuriuo siekiama bendro tikslo, gali turėti antikonkurencinį poveikį EEE tiek dėl apibrėžto poveikio kriterijaus (susijusio su kompetencija), tiek dėl (materialaus) konkurencijos ribojimo vidaus rinkoje – dėl tikslo ar dėl poveikio – kriterijaus ( 115 ).

88.

Taigi, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, kai nusprendė, kad atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų derinimas galėjo daryti apibrėžtą poveikį ne tik savaime, bet ir vieno tęstinio pažeidimo, ir šiuo pažeidimu siekiamo antikonkurencinio tikslo aplinkybėmis.

89.

LATAM Airlines Group ir Lan Cargo priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad neišnagrinėjo pagrindo, pagal kurį Komisija neturėjo kompetencijos konstatuoti „pasaulinio masto kartelio“ buvimo ( 116 ). Bendrasis Teismas nusprendė, kad šis pagrindas grindžiamas klaidinga prielaida, jog ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje Komisija konstatavo konkurencijos taisyklių pažeidimą, susijusį su maršrutais tarp ne EEE teritorijoje esančių oro uostų, nors apeliantės tvirtino, kad Komisija neturėjo kompetencijos konstatuoti kartelio pasaulinio pobūdžio, nes konstatavimas, nesvarbu, ar tai būtų faktinių aplinkybių konstatavimas, ar teisinė išvada sui generis, daro neigiamą poveikį, kadangi, be kita ko, yra privalomas nacionaliniams teismams, kurie nagrinėja su šiuo karteliu susijusius civilinius ieškinius dėl žalos atlyginimo.

90.

Šiuo klausimu pažymiu, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje Komisija pažymėjo, jog apeliantės padarė vieną ir tęstinį SESV 101 straipsnio, EEE susitarimo 53 straipsnio ir EB ir Šveicarijos susitarimo dėl oro transporto 8 straipsnio pažeidimą, „derindamos veiksmus dėl tarifų už krovinių vežimo paslaugų teikimą visame pasaulyje“. Šio sprendimo motyvuose Komisija tokį elgesį apibūdino kaip „pasaulinio masto kartelį“ ( 117 ).

91.

Kaip Bendrasis Teismas konstatavo Sprendimo LATAM Airlines Group ir Lan Cargo 151 ir 358 punktuose, minėto sprendimo 1 straipsnyje daroma nuoroda į tai, kad derinimas vyko „visame pasaulyje“ (tas pats pasakytina ir apie to paties sprendimo motyvuose esančias nuorodas į „pasaulinio masto kartelį“), yra tik faktinė išvada, kuria remdamasi Komisija padarė išvadą, kad buvo padarytas vienas ir tęstinis minėtų nuostatų pažeidimas ( 118 ). Nemanau, kad Komisija viršijo savo kompetencijos ribas. Ji tik apibrėžė (pasaulinį) kartelio pobūdį ir iš to padarė išvadas, atlikdama konstatavimus, kurie neabejotinai patenka į jos kompetencijos sritį.

92.

Šiuo klausimu tai, kad Sprendimo LATAM Airlines Group ir Lan Cargo 362 punkte Bendrasis Teismas nusprendė, jog apeliančių argumentai grindžiami klaidinga prielaida, kad Komisija konstatavo konkurencijos taisyklių pažeidimą, apimantį maršrutus tarp už EEE ribų esančių oro uostų, yra tik nuoroda, kad, Bendrojo Teismo nuomone, Komisijos kompetenciją galėjo paveikti tik teisinis konstatavimas, jog buvo pažeistos konkurencijos taisyklės pasauliniu lygmeniu, o nagrinėjamu atveju taip nebuvo (tai tiesiog buvo faktinis konstatavimas, kad apeliantės derino savo elgesį pasauliniu mastu) ( 119 ).

93.

Be to, Komisijos galimybės konstatuoti faktus juo labiau negalima atmesti remiantis galimu šių konstatavimų privalomu ar įtikinamu poveikiu nacionalinių institucijų ir teismų sprendimams, įskaitant pagal Reglamento (EB) Nr. 1/2003 16 straipsnį ( 120 ), atsižvelgiant į tai, kad minėti konstatavimai nelemia konkurencijos taisyklių taikymo peržengiant Komisijos įgaliojimų ribas ( 121 ). Šios institucijos ar teismai turės įvertinti įrodomąją galią, kurią jie turi priskirti Komisijos atliktiems faktų konstatavimams.

94.

Bet kuriuo atveju reikia ne atsakyti į klausimą, ar Komisija galėjo vartoti sąvoką „pasaulinio masto kartelis“, o veikiau patikrinti, ar jos vartojimas yra teisės, ar vertinimo klaida arba faktinių aplinkybių iškraipymo pasekmė, o nagrinėjamu atveju tai nebuvo įrodyta.

95.

Kai kurių apeliančių teigimu, nagrinėdamas Komisijos atliktą savo ekstrateritorinės kompetencijos įvertinimą Bendrasis Teismas visų pirma pakeitė nepakankamą Komisijos įvertinimą savuoju, taip pakeisdamas motyvus (a), paskui įvertino ginčijamo sprendimo teisėtumą, remdamasis vėlesnėmis nei šis sprendimas aplinkybėmis, ir taip pažeidė apeliančių teisę į gynybą (b), o galiausiai perkėlė Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą apeliantėms (c).

96.

Kelios apeliantės ( 122 ) tvirtina, kad, kiek tai susiję su apibrėžto poveikio kriterijaus taikymu, Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos motyvus savaisiais. Nors atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų koordinavimo apibrėžto poveikio analizei Komisija skyrė tik ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamąją dalį, vien bendrai paminėdama atvykstamųjų krovinių vežimo paslaugų koordinavimo „tiesioginį, esminį ir numatomą poveikį“, Bendrasis Teismas labai daug skundžiamų sprendimų punktų skyrė šio kriterijaus taikymui, be kita ko, atsižvelgdamas į tai, kad poveikis yra numatomo, esminio ir tiesioginio pobūdžių. Be to, ginčijamo sprendimo 1046 konstatuojamąją dalį jis irgi aiškino taip, kad ji taip pat grindžiama apibrėžto poveikio kriterijumi ( 123 ). Bendrasis Teismas taip pat užpildė ginčijamo sprendimo spragas, remdamasis naujomis faktinėmis aplinkybėmis, visų pirma kiek tai susiję su poveikiu konkurencijai tarp ekspeditorių, siuntėjams ir prekėms, taip pat remdamasis įrodymais, paimtais iš konstatuojamųjų dalių, neįtrauktų į ginčijamo sprendimo skirsnį, susijusį su apibrėžtu poveikiu arba poveikiu, kuris jame nenurodytas. Taigi Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos vertinimą savuoju.

97.

Šiuo atžvilgiu tiesa, kad, kaip pažymėjau šios išvados 58 ir 85 punktuose, ginčijamo sprendimo 1045 ir 1046 konstatuojamosiose dalyse Komisija savo ekstrateritorinę kompetenciją išnagrinėjo labai glaustai, o Bendrasis Teismas šio kriterijaus analizei skyrė po kelis skundžiamų sprendimų punktus ir įdėjo daug pastangų, kad atsižvelgdamas į šalių argumentus smulkiai išaiškintų santykinai paprastų Komisijos argumentų pagrįstumą. Vis dėlto prieš priimant sprendimą dėl motyvų pakeitimo dar reikia patikrinti, pirma, kiek Komisija privalėjo ginčijamame sprendime motyvuoti savo ekstrateritorinę kompetenciją, antra, ar ginčijamo sprendimo motyvai dėl ekstrateritorinės kompetencijos gali būti laikomi tinkamais, ir galiausiai, ar skundžiamų sprendimų tekstų ilgumas šiuo atžvilgiu gali būti pateisinamas tuo, kad Bendrajam Teismui reikėjo atsakyti į apeliančių argumentus.

98.

Visų pirma man atrodo tikėtina, kad, kaip šiose bylose pabrėžė Komisija, ginčijamo sprendimo 5.3.8 skirsnis, susijęs su SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio taikymu atvykstamiesiems maršrutams (taigi ir Komisijos ekstrateritorinei kompetencijai), buvo įtrauktas atsakant į šalių argumentus, kuriais ginčijama šios institucijos kompetencija, susijusi su šiais maršrutais. Iš tikrųjų nė vienas šio sprendimo skirsnis nėra susijęs su Komisijos kompetencija EEE vidaus maršrutų ir išvykstamųjų maršrutų srityje, kuri nebuvo ginčijama. Beje, nemanau, kad priimdama sprendimą Komisija iš esmės privalo sistemingai pagrįsti savo kompetenciją, neatsižvelgdama į bylos šalių per administracinę procedūrą pateiktus argumentus.

99.

Dar pažymėsiu, kad, viena vertus, skundžiamuose sprendimuose Bendrasis Teismas patvirtino ginčijamo sprendimo 1045 konstatuojamojoje dalyje Komisijos padarytą išvadą, kurią, kaip pažymėjau šios išvados 59 punkte, sudaro prielaida, taip pat grindžiama aplinkybėmis, kurios, žinoma, neminimos šioje konstatuojamojoje dalyje, bet vis dėlto matyti iš kitose šio sprendimo dalyse Komisijos atliktos analizės. Kita vertus, man atrodo, kad minėto sprendimo 1046 konstatuojamojoje dalyje Komisija paprasčiausiai susiejo savo ekstrateritorinę kompetenciją su savo bendra kompetencija konstatuoti nagrinėjamą vieną ir tęstinį pažeidimą ir skirti už jį sankcijas. Šiuo klausimu, kaip pažymėjau šios išvados 83–87 punktuose, Bendrasis Teismas paprasčiausiai patvirtino šią analizę, remdamasis paskesnėmis to sprendimo konstatuojamosiomis dalimis.

100.

Mano nuomone, kadangi ginčijamame sprendime, vertinamame kaip visuma, yra aspektų, rodančių, kad su atvykstamojo krovinių vežimo paslaugomis susijęs elgesys galėjo turėti apibrėžtą poveikį vidaus rinkai, atsižvelgiant į šios išvados 51–57 punktuose apibrėžtą įrodymų lygį, dėl to savaime galima daryti išvadą, kad šio sprendimo motyvų pakanka Komisijos išvadai pagrįsti. Iš tikrųjų iš šios išvados 58–75 punktų matyti, jog Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad Komisijos apibrėžto poveikio buvimo nagrinėjimo pakanka jos išvadai dėl šio aspekto pagrįsti.

101.

Galiausiai šiomis aplinkybėmis neatitiktį tarp Komisijos pateikto labai glausto išaiškinimo ginčijamame sprendime ir ilgo to paties aspekto argumentavimo, kurį Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamuose sprendimuose, galima paaiškinti tuo, kad Bendrajam Teismui reikėjo atsakyti į apeliančių pateiktus argumentus ( 124 ).

102.

Air Canada, Cargolux ir SAS Cargo Group priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad jis ginčijamo sprendimo teisėtumą vertino remdamasis aplinkybėmis, susiklosčiusiomis po pranešimo apie prieštaravimus ( 125 ) ar šio sprendimo priėmimo ( 126 ). Bendrasis Teismas Komisijos kompetenciją esą grindė apibrėžto poveikio kriterijumi, kurio nebuvo nei pranešime apie prieštaravimus, nei ginčijamame sprendime, ir taip pažeidė jų teisę į gynybą ( 127 ).

103.

Šiuo klausimu Reglamente Nr. 1/2003 numatyta, kad Komisija adresuoja įmonei, kuriai ketina skirti sankciją už konkurencijos taisyklių pažeidimą, pranešimą apie prieštaravimus, kuriame turi būti nurodyti esminiai elementai, kuriais remdamasi ji kaltina šią įmonę, kaip antai faktinės aplinkybės, kuriomis kaltinama, jų kvalifikavimas ir įrodymai, kuriais remiasi Komisija, kad minėta įmonė turėtų galimybę pateikti savo argumentus per jos atžvilgiu pradėtą administracinę procedūrą ( 128 ).

104.

Nors galutiniame sprendime Komisija, atsižvelgdama į administracinės procedūros aplinkybes, gali patikslinti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, kurį preliminariai pateikė pranešime apie prieštaravimus, arba tam, kad atsisakytų prieštaravimų, kurie pasirodė nepagrįsti, arba tam, kad tiek faktiniu, tiek teisiniu požiūriais performuluotų ir papildytų savo argumentus, kuriais ji grindžia prieštaravimus, tai reiškia, kad pranešime apie prieštaravimus ji turi nurodyti faktinių aplinkybių teisinį kvalifikavimą, kurį ketina taikyti galutiniame sprendime ( 129 ).

105.

Tuo remiantis darytina išvada, kad atitinkamos įmonės teisė į gynybą pažeidžiama dėl pranešimo apie prieštaravimus ir galutinio sprendimo tarpusavio neatitikties tik tuo atveju, jeigu galutiniame sprendime nurodytas prieštaravimas nebuvo nurodytas pranešime apie prieštaravimus arba jeigu jis nebuvo pakankamai paaiškintas, kad šio pranešimo adresatai galėtų veiksmingai pateikti savo argumentus per jų atžvilgiu pradėtą procedūrą ( 130 ).

106.

Šiuo klausimu manau taip: kadangi pranešime apie prieštaravimus buvo nurodyta, jog Komisijos ginčijamas vienas ir tęstinis pažeidimas apėmė maršrutus su trečiosiomis šalimis, apeliantės galėjo pateikti savo argumentus šiuo klausimu.

107.

Dėl ginčijamo sprendimo Air Canada ir Cargolux teigia, kad nuodugnus ir išsamus Bendrojo Teismo argumentavimas ir išaiškinimas dėl apibrėžto poveikio kriterijaus taikymo nėra šio sprendimo dalis ( 131 ). Vis dėlto, kaip matyti iš pateiktos analizės, reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime, visų pirma jo 1045 konstatuojamojoje dalyje, aiškiai nurodomas tiesioginis, esminis ir numatomas inkriminuojamo elgesio poveikis vidaus rinkoje, todėl šioms apeliantėms buvo suteikta galimybė pateikti Bendrajam Teismui išsamius pagrindus ar prieštaravimus ( 132 ).

108.

Kai kurios apeliantės ( 133 ) priekaištauja Bendrajam Teismui, kad jis atmetė pagrindą, susijusį su tuo, kad pažeidimas nepadarė apibrėžto poveikio, nes jos neatmetė galimybės, kad šio poveikio būta, nors Komisija jo bet kuriuo atveju nenustatė ( 134 ). Taigi Bendrasis Teismas perkėlė Komisijai tenkančią įrodinėjimo pareigą apeliantėms ( 135 ).

109.

Šiuo klausimu pažymiu, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, nors tuo atveju, kai Komisija teigia, kad buvo pažeistos konkurencijos taisyklės, teisės aktuose numatyta įrodinėjimo pareiga tenka jai, dėl jos nurodytų faktinių aplinkybių kitai šaliai gali tekti pateikti tam tikrą paaiškinimą arba pagrindimą, kurio nepateikus leidžiama daryti išvadą, kad įrodinėjimo pareiga buvo įvykdyta ( 136 ).

110.

Mano nuomone, aptariamas argumentas priklauso nuo argumento, susijusio su apibrėžto poveikio buvimo įrodymu, t. y. nors Bendrasis Teismas skundžiamuose sprendimuose teisingai konstatavo, kad ginčijamame sprendime Komisijos pateikti argumentai dėl inkriminuojamo elgesio apibrėžto poveikio vidaus rinkai buvo teisingi ( 137 ), pagrįsta daryti išvadą, kad Komisija įvykdė savo (pradinę) įrodinėjimo pareigą ir kad šalys turėjo pateikti įrodymų, kuriais remiantis būtų galima paneigti Komisijos vertinimus, įrodydamos, kad ginčijamame sprendime šiuo klausimu buvo padaryta teisės klaidų.

111.

Taigi manau, kad atmesdamas šalių argumentus šiuo klausimu Bendrasis Teismas ne perkėlė įrodinėjimo pareigą, o tik konstatavo, kad šalys negali pateikti priešingų įrodymų.

112.

Darau išvadą, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų, kai nustatė, jog Komisija turi kompetenciją konstatuoti SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo dėl krovinių pervežimo paslaugų atvykstamuosiuose maršrutuose 53 straipsnio pažeidimą ir už jį skirti sankcijas.

113.

Kai kurios apeliantės pateikė pagrindus, atitinkamai susijusius su: dalyvavimu darant vieną ir tęstinį pažeidimą (1), ginčijamo sprendimo panaikinimu tik iš dalies, kiek tai susiję su LATAM Airlines Group ir Lan Cargo (2), ir Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas Air Canada ir Singapore Airlines senaties terminu (3).

114.

Toliau analizuojamuose pagrinduose kai kurios apeliantės skirtingais aspektais ginčija savo dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą, už kurį Komisija skyrė sankciją. Turiu omenyje Air Canada atsakomybę už maršrutus, kuriais ji niekada neskraidė arba negalėjo jų teisėtai eksploatuoti, t. y. EEE vidaus maršrutus ir maršrutus tarp Sąjungos ir Šveicarijos (toliau – nereikšmingi maršrutai) (a), vienodo požiūrio principo pažeidimą, kiek tai susiję su Cargolux (b), atsakomybę už papildomą saugumo mokestį, kiek tai susiję ir su Cargolux (c), taip pat klaidas vertinant įrodymus, kiek tai susiję su Cathay Pacific Airways (d).

115.

Antrajame pagrinde Air Canada teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų, kai pripažino jos atsakomybę už nereikšmingus maršrutus.

116.

Ginčijamame sprendime Komisija atmetė tam tikrų šalių argumentus dėl bendravimo epizodų, susijusių su nereikšmingais maršrutais, reikšmingumo, iš esmės remdamasi „vieno ir tęstinio pažeidimo“ sąvoka. Kalbant konkrečiai, Komisija padarė išvadą, pirma, kad, „visi ryšiai buvo susiję su papildomais mokesčiais <…>, buvo palaikomi vienu metu <…> ir didele dalimi buvo susiję su tais pačiais vežėjais“ (888 konstatuojamoji dalis), antra, kad „papildomi mokesčiai [buvo] bendrojo taikymo priemonės, nesusijusios su konkrečiu maršrutu“ (889 konstatuojamoji dalis), ir, trečia, kad „bendravimas dėl maršrutų, kuriais vežėjai nevežė ar kuriais negalėjo vežti pagal teisės aktus, turėjo reikšmės įrodinėjant vieno ir tęstinio pažeidimo egzistavimą, nes jokia neįveikiama kliūtis netrukdė šalims teikti krovinių vežimo oro transportu paslaugų šiuose maršrutuose“ (890 konstatuojamoji dalis) ( 138 ).

117.

Sprendime Air Canada Bendrasis Teismas atmetė apeliantės argumentą, susijusį su tuo, kad ji įrodė, jog susidūrė su „neįveikiamomis kliūtimis“, kurios jai sutrukdė teikti krovinių vežimo oro transportu paslaugas nereikšmingais maršrutais ( 139 ).

118.

Manydama, kad Bendrasis Teismas, remdamasis klaidinga prielaida, atmetė šį argumentą dėl to, kad potencialaus konkurento statusas nebuvo sąlyga pripažinti ją atsakinga už šiuos maršrutus, apeliantė pateikia keturis prieštaravimus.

119.

Pirma, Sprendimo Air Canada 376–379 punktuose Bendrasis Teismas, savo atsakyme sutelkdamas dėmesį tik į potencialaus konkurento statuso klausimą, pakeitė jo motyvus. Šiuo klausimu pažymiu, kad šiuose punktuose Bendrasis Teismas tiesiog pabrėžė, kad potencialaus konkurento statusas, kurį Komisija akcentavo ginčijamo sprendimo 890 konstatuojamojoje dalyje, nebuvo lemiamas veiksnys atsižvelgiant į kitas šiame sprendime nagrinėtas aplinkybes, būtent į bendrą tikslą riboti konkurenciją, taip pat į apeliantės dalyvavimą derinant veiksmus, susijusius su nereikšmingais maršrutais, ir į tai, kad ji žinojo apie veiklą, susijusią su šiais maršrutais, kuriuose ji tiesiogiai nedalyvavo. Taigi man neatrodo, kad Bendrasis Teismas pakeitė Komisijos vertinimą savuoju.

120.

Antra, Bendrasis Teismas pažeidė jos teisę į gynybą, nes Sprendimo Air Canada 364–377 punktuose rėmėsi jurisprudencija ir argumentais, kurių ginčijamame sprendime nebuvo. Atkreipiu dėmesį, kad šiuose punktuose Bendrasis Teismas tik nurodė principus, taikomus konkurencijos ribojimo dėl tikslo srityje, nagrinėdamas vieną ir tęstinį pažeidimą, ir nepažeidė apeliantės teisės į gynybą ( 140 ).

121.

Trečia, Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes nepaaiškino minėtos jurisprudencijos svarbos Sprendimo Air Canada 377 punkte išdėstytai išvadai padaryti. Šiuo klausimu pakanka pažymėti, kad šioje to sprendimo vietoje Bendrasis Teismas, remdamasis ta pačia minėto sprendimo 364–376 punktuose nurodyta jurisprudencija, tik apibendrino sąlygas, kuriomis Komisija galėjo pripažinti apeliantę atsakinga už vieną ir tęstinį pažeidimą, kiek jis susijęs su nereikšmingais maršrutais. Vis dėlto šis apibendrinimas nėra jo vertinimo, susijusio su apeliantės atsakomybe, motyvavimas, nes šis vertinimas buvo atliktas vėliau, t. y. to paties sprendimo 378–385 punktuose.

122.

Ketvirta, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, jog minėta jurisprudencija galima pagrįsti išvadą, jog tai, kad tarp vežėjų, bent jau potencialiai, egzistuoja konkurencijos santykiai, apie kuriuos netiesiogiai kalbama ginčijamo sprendimo 890 konstatuojamojoje dalyje, nėra sąlyga, kuria remiantis apeliantei gali būti priskirta atsakomybė už nagrinėjamą vieną ir tęstinį pažeidimą. Man atrodo, kad šiuo prieštaravimu apeliantė, neginčydama dviejų pirmųjų motyvų, kuriuose Komisija atsižvelgė į bendravimo epizodus, susijusius su nesvarbiais maršrutais (ginčijamo sprendimo 888 ir 889 konstatuojamosios dalys), ginčija Bendrojo Teismo vertinimą dėl trečiojo motyvo (šio sprendimo 890 konstatuojamoji dalis), nurodydama, kad, priešingai, nei nustatė Komisija, buvo „neįveikiamų kliūčių“, dėl kurių ji negalėjo teikti paslaugų šiuose maršrutuose (taigi ir būti pripažinta „potencialia konkurente“). Šalių nuomonės skiriasi dėl to, ar trys motyvai, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamo sprendimo 888–890 konstatuojamosiose dalyse, yra kumuliaciniai, kaip teigia Air Canada, ar, priešingai, alternatyvūs, kaip savo rašytinėse pastabose teigia Komisija.

123.

Mano nuomone, ginčijamo sprendimo 888–890 konstatuojamosiose dalyse Komisija tik išvardijo įvairias aplinkybes, iš kurių nagrinėjamu atveju kildino ginčijamą argumentą pateikusių šalių atsakomybę. Be to, kaip Sprendimo Air Canada 377 punkte apibendrino Bendrasis Teismas, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad atsakomybės už vieną ir tęstinį pažeidimą priskyrimas tam tikrai įmonei iš esmės priklauso nuo dviejų aspektų, t. y. pirma, nuo to, kad įmonė savo elgesiu siekė prisidėti prie atitinkamų įmonių siekiamų bendrų tikslų įgyvendinimo, ir, antra, nuo to, ar ji žinojo apie neteisėtą elgesį, kurį planavo ar įgyvendino kitos įmonės, siekdamos tų pačių tikslų, ar galėjo pagrįstai jį numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti su juo susijusią riziką ( 141 ). Kaip šiuo klausimu, Sprendimo Air Canada 379 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas, (potencialaus) konkurento statusas nėra lemiamas veiksnys priskiriant atsakomybę.

124.

Taigi, nors tiesa, kad argumentas, grindžiamas „neįveikiamų kliūčių“ teikti krovinių vežimo oro transportu paslaugas nereikšminguose maršrutuose nebuvimu, buvo vienas iš veiksnių, kuriais remdamasi Komisija pripažino apeliantę atsakinga už elgesį šiuose maršrutuose, ši aplinkybė neturėjo lemiamos reikšmės šiuo atžvilgiu. Taigi man atrodo, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidų, kai Sprendimo Air Canada 380–385 punktuose patvirtino Komisijos išvadą, kurioje ši pripažino apeliantės atsakomybę, motyvuodamas tuo, kad, pirma, ji dalyvavo derinant veiksmus dėl nereikšmingų maršrutų ir, antra, žinojo apie su šiais maršrutais susijusią antikonkurencinę veiklą, kurioje ji tiesiogiai nedalyvavo.

125.

Ketvirtojo pagrindo antroje dalyje Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas pažeidė vienodo požiūrio principą ( 142 ), kai, pirma, neatsižvelgė į British Airways dalyvavimą pažeidimo epizode, susijusiame su atsisakymu mokėti komisinius, ir sumažino baudą jai, o ne Cargolux, nepaisydamas panašių įrodymų buvimo, ir, antra, sumažino SAS Cargo Group skirtą baudą, atsižvelgdamas į ribotą jos dalyvavimą pažeidimo epizode, susijusiame su pastarosios bendrovės, bet ne Cargolux, atsisakymu mokėti komisinius, nors ginčijamų veiksmų trukmė buvo panaši.

126.

Kalbant apie tai, kad tariamai buvo pažeistas vienodo požiūrio principas (Cargolux, palyginti su British Airways), visų pirma pakanka konstatuoti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, sprendimas, kuriuo konstatuojamas kartelio egzistavimas, yra atskiriems jo adresatams skirtų sprendimų rinkinys ir vieno iš šių sprendimų galiojimas neturi neigiamos įtakos kitų sprendimų galiojimui ( 143 ). Be to, pagal suformuotą jurisprudenciją vienodo požiūrio principo paisymas turi derėti su teisėtumo laikymusi, o tai reiškia, kad niekas negali savo naudai remtis neteisėtumu, padarytu kito asmens naudai ( 144 ). Be to, kaip teigia Komisija, svarbus ne įrodymų, į kuriuos atsižvelgiama siekiant įrodyti dalyvavimą, skaičius, o tai, ar jos pateiktų įrodymų visuma, vertinama bendrai, yra pakankamai tiksli ir nuosekli, kad ja būtų galima pagrįsti tvirtą įsitikinimą, jog įmonė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą ( 145 ). Galiausiai šioje byloje įrodymai yra susiję su įvairių vežėjų dalyvavimu darant vieną ir tęstinį pažeidimą. Taigi Komisija turi išnagrinėti šias aplinkybes, atsižvelgdama į konkrečią kiekvieno vežėjo padėtį, ir jos negali būti aiškinamos vienareikšmiškai, neatsižvelgiant į jų kontekstą ( 146 ). Vadinasi, šis argumentas turi būti atmestas.

127.

Dėl tariamo vienodo požiūrio principo pažeidimo Cargolux atžvilgiu, palyginti su SAS Cargo Group, pakanka pažymėti, kad nors naudodamasis neribota jurisdikcija Bendrasis Teismas, be kita ko, privalo laikytis pareigos motyvuoti ir vienodo požiūrio principo ( 147 ), nagrinėjamoje byloje jis pakankamai teisiškai išdėstė įrodymus, kuriais rėmėsi nustatydamas Cargolux skirtiną baudą ( 148 ). Kadangi nagrinėjamoje byloje į Bendrąjį Teismą dėl ginčijamo sprendimo kreiptasi tik tiek, kiek jis susijęs su Cargolux, negalima teigti, kad jis turėjo atsižvelgti į kitų įmonių, dėl kurių priimtas šis sprendimas, situaciją, juo labiau kad, kaip matyti iš Sprendimo Cargolux Airlines, apeliantė Bendrajame Teisme nepateikė skirtingu požiūriu grindžiamo argumento.

128.

Ketvirtojo pagrindo trečiojoje dalyje Cargolux teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai nusprendė, jog Komisija pagrįstai laikėsi nuomonės, kad Cargolux toliau dalyvavo darant vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamąją dalį, susijusią su papildomu saugumo mokesčiu, laikotarpiais, kai buvo neginčijama, kad nėra įrodymų, jog būta kontaktų, kuriuose ji dalyvavo (toliau – „tušti laikotarpiai“).

129.

Sprendime Cargolux Airlines Bendrasis Teismas iš tikrųjų pripažino, kad ginčijamame sprendime iš dokumentų, kuriais turėjo būti patvirtintas jos dalyvavimas, buvo aiškiai matyti „tuštuma“ (467 punktas) ( 149 ). Todėl Bendrasis Teismas, remdamasis nagrinėjamo atvejo aplinkybėmis (473–476 punktai), padarė išvadą, kad Komisija pagrįstai nurodė, jog apeliantės dalyvavimas darant vieno ir tęstinio pažeidimo dalį, susijusią su papildomu saugumo mokesčiu, šiais laikotarpiais tęsėsi (477 punktas). Visų šių aplinkybių reikšmingumą apeliantė ginčija pagrįsdama argumentus, kurie vis dėlto manęs neįtikina.

130.

Pirmiausia konstatuoju, kad, vadovaujantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, reikia priminti, jog tai, kad dėl konkrečių laikotarpių nebuvo pateikta įrodymų, susijusių su susitarimo egzistavimu arba bent jau tuo, kad tam tikra įmonė jį įgyvendino, netrukdo pripažinti, jog pažeidimas truko šiuos laikotarpius apimantį ilgesnį laiką, jei tai konstatuota remiantis objektyviais ir nuosekliais požymiais. Kai pažeidimas trunka daugelį metų, tai, kad kartelio veiksmai vyksta skirtingu metu ir juos gali skirti trumpesnis ar ilgesnis laikas, nedaro įtakos šio kartelio egzistavimui, jei įvairiais šį pažeidimą sudarančiais veiksmais siekiama vieno tikslo ir jie yra vieno ir tęstinio pažeidimo dalis ( 150 ).

131.

Dėl apeliantės argumentų pasakytina, pirma, kad ji atmeta Sprendimo Cargolux Airlines 473 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, jog papildomą mokestį už kurą (kurį taikydama apeliantė dalyvavo darant pažeidimą visą reikšmingą laikotarpį) ir papildomą saugumo mokestį apėmė vienas ir tas pats pažeidimas, kuriuo siekta vienintelio tikslo, pakartodama apeliacinio skundo trečiojo pagrindo antrojoje dalyje išdėstytus argumentus, kurie šioje tikslinėje išvadoje nenagrinėjami ( 151 ).

132.

Antra, apeliantė ginčija Sprendimo Cargolux Airlines 474 punkte Bendrojo Teismo padarytą išvadą, kad taikant papildomą saugumo mokestį reikėjo gerokai rečiau palaikyti ryšius, nei taikant papildomą kuro mokestį, nes ji nebuvo pagrįsta požymiu, kurio raidą reikėjo reguliariai koreguoti. Taip ji ginčija Bendrojo Teismo atliktą faktinių aplinkybių įvertinimą, neįrodydama jokio faktinių aplinkybių ar įrodymų iškraipymo.

133.

Trečia, apeliantė teigia, kad Sprendimo Cargolux Airlines 475 punkte Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą, kai nusprendė, jog ji neginčijo to, kad papildomo saugumo mokesčio derinimo poveikis tęsėsi tuščiais laikotarpiais, ir netvirtino nežinojusi, kad kiti vežėjai, kuriems pateikti prieštaravimai, šiuo laikotarpiu toliau derino veiksmus dėl papildomo saugumo mokesčio. Vis dėlto man atrodo, kad šiomis pastabomis Bendrasis Teismas paprasčiausiai norėjo pažymėti, kad po to, kai Komisija, vykdydama jai tenkančią įrodinėjimo pareigą, nustatė, kad papildomas saugumo mokestis darė poveikį iki reikšmingo laikotarpio pabaigos ir kad per šį laikotarpį vežėjai palaikė ryšius, apeliantė galbūt turėjo pateikti priešingų įrodymų.

134.

Ketvirta, apeliantė ginčija Sprendimo Cargolux Airlines 476 punkte išdėstytą argumentą, kad ji neįrodė ir net neteigė, jog viešai atsiribojo nuo papildomo saugumo mokesčio derinimo tuščiais laikotarpiais, ir neįrodė, kad šiuo laikotarpiu buvo atnaujinusi sąžiningą ir nepriklausomą konkurenciją nagrinėjamoje rinkoje. Vis dėlto ji nepateikia įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad ši išvada padaryta iškreipiant faktines aplinkybes. Be to, šis argumentas man atrodo nereikšmingas, nes šis viešo atsiribojimo nebuvimas nėra vienintelis elementas, kuriuo Bendrasis Teismas grindė savo išvadą ( 152 ).

135.

Taigi siūlau atmesti šią nagrinėjamo pagrindo dalį.

136.

Ketvirtajame ir penktajame pagrinduose Cathay Pacific Airways, be kita ko, teigia, kad Bendrasis Teismas padarė klaidą, kai priėmė įrodymus, susijusius su elgesiu iki pažeidimo laikotarpio, arba įrodymus, kurie nepriskirti Komisijos teritorinei kompetencijai, kad pagrįstų savo išvadą, jog apeliantė dalyvavo darant vieną ir tęstinį pažeidimą ( 153 ). Pagrindinis apeliantės argumentas grindžiamas tuo, kad Bendrasis Teismas patvirtino Komisijos pateiktus įrodymus, nepaaiškinęs, ar šiuos įrodymus jis laikė kitų (tiesioginių) įrodymų „patvirtinimo“ sudedamosiomis dalimis, ar tiesioginiais apeliantės dalyvavimo darant vieną ir tęstinį pažeidimą įrodymais ( 154 ).

137.

Šiuo klausimu Sprendime Cathay Pacific Airways Bendrasis Teismas, nagrinėdamas trečiojo pagrindo trečiosios dalies pirmąjį prieštaravimą, susijusį su klaidomis priskiriant apeliantei vieną ir tęstinį pažeidimą, išnagrinėjo, kaip, be kita ko, atsižvelgiama į ryšius, palaikytus iki pažeidimo laikotarpio ir nepatenkančius į Komisijos teritorinės kompetencijos sritį ( 155 ).

138.

Pirma, vertindamas ryšius, palaikytus iki pažeidimo laikotarpio, Bendrasis Teismas, pirma, pažymėjo, kad keli apeliantės ginčijami bendravimo epizodai buvo susiję su jos kompetencijai priskirtais ryšiais (315–321 punktai). Antra, jis nusprendė, kad nors likę ginčijami bendravimo epizodai vyko trečiosiose šalyse arba juose dalyvavo vežėjų, kuriems pateikti prieštaravimai, vietiniai darbuotojai, jie vis dėlto galėjo būti reikšmingi (322 punktas) ( 156 ) ir kad iš esmės šių bendravimo epizodų vertinimas neturėjo lemiamos reikšmės priimant sprendimą (323 punktas). Tik šiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas iš esmės patikrino šių ryšių reikšmingumą nagrinėjamam vienam ir tęstiniam pažeidimui (325–327 punktai) ( 157 ) ir padarė išvadą, kad apeliantė „netvirtino, kad šie ryšiai nepatvirtina kitų įrodymų aiškinimo“ ir kad nebuvo teigiama, kad „jie nepriklauso Komisijos kompetencijai“. Jis pažymėjo, kad apie 40 apeliantės ginčijamų bendravimo epizodų pateko tarp beveik 90 ginčijamų bendravimo epizodų, kuriuos Komisija išnagrinėjo ginčijamame sprendime (328 punktas).

139.

Antra, vertindamas ryšius, nepatenkančius į Komisijos teritorinės kompetencijos sritį, Bendrasis Teismas panašiai pažymėjo, pirma, kad dėl to, jog šie bendravimo epizodai buvo susiję su maršrutais iš Šveicarijos, nenurodant konkrečių vietovių, Komisijai negalima priekaištauti dėl to, kad ji nusprendė, jog jie taip pat buvo susiję su maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos (332 punktas), ir, antra, kad šiais kontaktais taip pat siekiama patvirtinti beveik 90 bendravimo epizodų, kuriuos Komisija nustatė siekdama įrodyti apeliantės dalyvavimą darant vieną ir tęstinį pažeidimą (333 ir 334 punktai).

140.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Sąjungos teisėje vyraujantis principas, susijęs su įrodymų įrodomąja galia, yra laisvo įrodymų pateikimo principas ir kad vienintelis tinkamas kriterijus įvertinti pateiktus įrodymus yra jų patikimumas ( 158 ). Nors būtent Komisija privalo pateikti pakankamai tikslius ir nuoseklius padarytą pažeidimą patvirtinančius įrodymus, nebūtinai kiekvienas Komisijos pateiktas įrodymas turi atitikti šiuos kriterijus dėl kiekvieno pažeidimo epizodo. Pakanka, kad šį reikalavimą atitiktų bendrai vertinama Komisijos pateiktų įrodymų visuma ( 159 ).

141.

Manau, kad nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas neprivalėjo nurodyti kiekvieno Sprendime Cathay Pacific Airways nagrinėto tiesioginio įrodymo ar įrodymą patvirtinančio elemento, nes nagrinėjamų įrodymų pakanka įsitikinimui, kad pažeidimas buvo padarytas, pagrįsti pagal pirmesniame šios išvados punkte nurodytą laisvo įrodymų pateikimo principą.

142.

Iš tikrųjų Sprendime Cathay Pacific Airways Bendrasis Teismas, viena vertus, nurodė kai kurių apeliantės ginčijamų įrodymų svarbą (315–321 punktai), kurios apeliantė nagrinėjamuose argumentuose neginčijo, ir, kita vertus, paaiškino, kad kiti apeliantės ginčijami įrodymai gali būti svarbūs (322 ir 332 punktai), bet kartu nurodė, kad bet kuriuo atveju šie ryšiai gali būti naudingi siekiant „patvirtinti“ kitus įrodymus, atsižvelgiant į tai, kad tie ryšiai sudarė tik dalį beveik 90 bendravimo epizodų, kuriais Komisija rėmėsi ginčijamame sprendime (328 ir 333 punktai).

143.

Taigi dalį ginčijamų ryšių Bendrasis Teismas papildomai kvalifikavo kaip ryšius, kuriais siekiama „patvirtinti“ kitus įrodymus, ir to negalima paneigti apeliantės išdėstytais argumentais.

144.

Taigi remdamasis nagrinėjamos bylos aplinkybėmis manau, kad Bendrasis Teismas neprivalėjo kvalifikuoti kiekvieno iš šių įrodymų įrodomosios galios, siekdamas patvirtinti Komisijos atliktą šių ryšių svarbos įvertinimą, ir kad apeliantės argumentus reikia atmesti.

145.

Pirmajame pagrinde bendrovės LATAM Airlines Group ir Lan Cargo teigia, kad Bendrasis Teismas, nepripažinęs apeliančių atsakomybės už vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamąsias dalis, susijusias su papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius, klaidingai tik iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, nes, kaip jos mano, šios sudedamosios dalys negali būti atskirtos nuo kitos vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamosios dalies, t. y. papildomo kuro mokesčio. Konkrečiai kalbant, Bendrasis Teismas nemotyvavo šių sudedamųjų dalių atskiriamumo ir perkėlė apeliantėms pareigą įrodyti, kad jos nėra atsakingos už papildomą kuro mokestį. Jis bet kuriuo atveju padarė klaidą dėl sudedamųjų dalių atskyrimo.

146.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas iš esmės jau yra nusprendęs, kad vieno ir tęstinio pažeidimo atveju Komisija turi teisę priskirti įmonei atsakomybę tik už tuos veiksmus, kuriuos darant ji tiesiogiai dalyvavo, ir už kitų dalyvių numatytus ar įgyvendintus veiksmus siekiant tų pačių tikslų, kurių ji siekė ir dėl kurių buvo įrodyta, kad ji žinojo apie juos arba galėjo protingai numatyti ir buvo pasirengusi prisiimti riziką. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad dėl to ši įmonė neturėtų būti atleista nuo atsakomybės už veiksmus, kuriuos darant neginčijamai dalyvavo arba už kuriuos gali iš tikrųjų būti laikoma atsakinga ( 160 ). Vis dėlto taip padalyti Komisijos sprendimą, kuriuo visas kartelis kvalifikuojamas kaip vienas ir tęstinis pažeidimas, galima tik jei, pirma, minėta įmonė per administracinę procedūrą galėjo suprasti, kad buvo kaltinama ir dėl kiekvieno jį sudarančio veiksmo, todėl galėjo gintis šiuo aspektu, ir jei, antra, minėtas sprendimas šiuo aspektu yra pakankamai aiškus ( 161 ).

147.

Kaip savo rašytinėse pastabose pažymi Komisija, nagrinėjamoje byloje šios dvi sąlygos neginčijamos, nes pranešime apie prieštaravimus ir ginčijamame sprendime aiškiai išdėstytas teiginys, kad apeliantės dalyvavo visose vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamosiose dalyse.

148.

Apeliantės nurodo, kad nagrinėjamu atveju papildomas saugumo mokestis ir atsisakymas mokėti komisinius nebuvo atskiriami nuo papildomo kuro mokesčio, nes tai buvo vieno ir tęstinio pažeidimo „lygiavertės dalys“ ir ginčijamame sprendime Komisija nenustatė jokios jų hierarchijos ( 162 ). Beje, ji pati pripažino, kad abi aptariamos sudedamosios dalys yra neatskiriamos, kai šio sprendimo 863 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad būtų „nenatūralu išskaidyti tęstinį elgesį, kuriam būdingas bendras tikslas, ir vertinti jį kaip kelis atskirus pažeidimus, kai tai yra vienas pažeidimas, laipsniškai pasireiškiantis tiek susitarimų, tiek suderintų veiksmų forma“ ( 163 ).

149.

Pažymėtina, kad, kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžia Komisija, būtinybė įrodyti, jog elementai, kuriuos prašoma iš dalies panaikinti, gali būti „atskiriami“ nuo likusios dokumento dalies, nereiškia, kad šie elementai būtinai turi būti klasifikuojami kaip „papildomi“ ( 164 ). Taigi kyla klausimas, ar elgesys, susijęs su papildomu kuro mokesčiu, už kurį Bendrasis Teismas pripažino apeliančių atsakomybę, yra „atskiriamas“ nuo elgesio, susijusio su papildomu saugumo mokesčiu, su kuriuo susijusios apeliančių atsakomybės Bendrasis Teismas nepripažino.

150.

Be to, nemanau, kad ginčijamo sprendimo 863 konstatuojamojoje dalyje Komisijos vartota formuluotė, pagal kurią būtų „nenatūralu išskaidyti tęstinį elgesį <…> ir vertinti jį kaip kelis atskirus pažeidimus“, būtų lemiama kvalifikuojant nagrinėjamą pažeidimą. Iš tikrųjų šiuo posakiu Komisija norėjo aiškiau apibrėžti sąvokos „vienas ir tęstinis pažeidimas“, kuri taikoma įvairiems šalių veiksmams ir kuria siekiama to paties antikonkurencinio tikslo, ribas, neatsižvelgiant į tai, ar buvo atskiri pažeidimai, ar ne, ir ji tai aiškiai įvardijo šio sprendimo 862 konstatuojamojoje dalyje ( 165 ). Beje, kaip Komisija priminė vykstant procesui Teisingumo Teisme, bet koks vieno ir tęstinio pažeidimo konstatavimas grindžiamas prielaida, kad būtų nenatūralu jį išskaidyti sudėtinėmis dalimis.

151.

Vis dėlto, nors pranešime apie prieštaravimus ir ginčijamame sprendime Komisija įrodė, kad apeliantės dalyvavo vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su papildomu degalų mokesčiu ( 166 ) (tai nagrinėjamame pagrinde neginčijama), taip pat tiesa, kad tame sprendime Komisija nepatikslino, jog papildomo kuro mokesčio derinimas, už kurį apeliantės pripažintos atsakingomis, buvo ne tik vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamoji dalis, bet ir atskiras pažeidimas.

152.

Sprendimu LATAM Airlines Group ir Lan Cargo Bendrasis Teismas panaikino ginčijamą sprendimą, kiek juo apeliantėms buvo priskirtos vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamosios dalys, susijusios su papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius, bet nusprendė, kad viso ginčijamo sprendimo panaikinti nereikia, nes apeliantės neįrodė, kad Komisija padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad jos dalyvavo darant minėtą pažeidimą ( 167 ). Taigi Bendrasis Teismas nepateikė jokio paaiškinimo dėl to, ar su papildomu kuro mokesčiu susijęs elgesys yra atskiras nuo elgesio, siejamo su papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius, pažeidimas.

153.

Vis dėlto atsižvelgiant į Komisijos atlikto vertinimo esmę iš viso ginčijamo sprendimo matyti, kad veiksmus, susijusius su kiekvienu vieno ir tęstinio pažeidimo epizodu, Komisija laikė SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimais. Pavyzdžiui, šio sprendimo 846 konstatuojamojoje dalyje Komisija paaiškino, kad jo adresatai palaikė dvišalius ir daugiašalius ryšius, per kuriuos derino savo veiksmus arba darė įtaką įkainių nustatymui, o tai galiausiai prilygo kainų nustatymui, susijusiam su papildomu kuro mokesčiu, papildomu saugumo mokesčiu ir atsisakymu mokėti komisinius. Taigi iš šios ištraukos aiškiai matyti, kad inkriminuojamą elgesį, kvalifikuojamą kaip „kainų nustatymą“, taigi, netiesiogiai, kaip minėtų nuostatų pažeidimą, sudarė trys vieno ir tęstinio pažeidimo elementai. Abejoju, ar nė viena iš susijusių šalių nežinojo, kad jų elgesys dėl kiekvienos pažeidimo sudedamosios dalies ar bent jau dėl abiejų papildomų mokesčių derinimo ( 168 ) savaime nėra „kainos nustatymas“, taigi ir pirma minėtų nuostatų pažeidimas ( 169 ).

154.

Man atrodo, kad Bendrasis Teismas neprivalėjo aiškiai motyvuoti savo pozicijos dėl klausimo, ar papildomas kuro mokestis yra tiesiog „pažeidimas“, nes per administracinę procedūrą apeliantėms buvo suteikta galimybė suprasti, kad joms taip pat priekaištaujama dėl kiekvieno vieną ir tęstinį pažeidimą sudarančio atskiro veiksmo, taigi ir gintis šiuo klausimu, o ginčijamas sprendimas šiuo klausimu buvo pakankamai aiškus ( 170 ).

155.

Galiausiai dėl apeliančių argumento, susijusio su įrodinėjimo pareigos perkėlimu, pakanka pažymėti, kad Sprendimo LATAM Airlines Group ir Lan Cargo, kurį ginčija apeliantės, 632 punkte Bendrasis Teismas, pažymėdamas, kad apeliantės „neįrodė, jog Komisija padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad jos dalyvavo darant minėtą pažeidimą“, daro nuorodą į šio sprendimo 581 punktą, kuriuo buvo užbaigta ankstesnė Bendrojo Teismo analizė dėl apeliančių dalyvavimo vieno ir tęstinio pažeidimo sudedamojoje dalyje, susijusioje su papildomu kuro mokesčiu, nuo 2005 m. liepos 22 d., kaip nurodyta minėto sprendimo 580 punkte. Taigi būtent nusprendęs, kad Komisija pateikė tokio dalyvavimo įrodymų, Bendrasis Teismas pridūrė, jog apeliantės nepateikė priešingų įrodymų. Tai darydamas jis neperkėlė įrodinėjimo pareigos, o tik konstatavo, kad atsižvelgdamos į Komisijos pateiktus įrodymus apeliantės nepateikė priešingų įrodymų.

156.

Atitinkamai trečiajame ir ketvirtajame pagrinduose Air Canada ir Singapore Airlines teigia, kad Bendrasis Teismas turėjo ex officio konstatuoti, kad įgaliojimų skirti sankcijas už jų veiksmus, susijusius su EEE vidaus maršrutais ir maršrutais tarp Sąjungos ir Šveicarijos, senaties terminas suėjo 2016 m. vasario 14 d. ( 171 ), kaip jis tai padarė proceso šalių prašymu dėl Japan Airlines, Cathay Pacific Airways ir LATAM Airlines Group ( 172 ). Iš tikrųjų pagrindas, susijęs su Komisijos įgaliojimų skirti sankcijas pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį senatimi, pagal kelis pagrindinius principus yra su viešąja tvarka susijęs pagrindas ( 173 ).

157.

Visų pirma primenu, kad, kaip nurodė tam tikri generaliniai advokatai ( 174 ), pagrindas yra susijęs su viešąja tvarka, jeigu, pirma, pažeista norma siekiama įgyvendinti Sąjungos teisės sistemos pagrindinį tikslą arba įdiegti pagrindinę vertybę ir jos vaidmuo įgyvendinant šį tikslą arba diegiant šią vertybę yra reikšmingas ir, antra, ši norma buvo nustatyta siekiant tenkinti trečiųjų šalių interesus arba bendruomenės interesus apskritai, o ne tik tiesiogiai susijusių asmenų interesus.

158.

Nors iki šiol Sąjungos teismas nėra priėmęs sprendimo dėl to, ar Bendrasis Teismas turi jurisdikciją savo iniciatyva pateikti pagrindą, susijusį su sprendimo skirti baudą už konkurencijos teisės pažeidimą senatimi, siūlau į šį klausimą atsakyti neigiamai. Iš tikrųjų nagrinėjamas senaties terminas gali tam tikru mastu padėti siekti pagrindinių Sąjungos teisės sistemos tikslų. Vis dėlto jis nustatomas atsižvelgiant ne į trečiųjų šalių ar visuomenės interesus, o tik į suinteresuotųjų asmenų interesus.

159.

Visų pirma, man atrodo, kad šis terminas yra ne procesinis, o veikiau terminas, lemiantis teisės pareikšti ieškinį išnykimą.

160.

Šiuo klausimu pažymiu, kad, Teisingumo Teismas, nors ir kitose srityse, be kita ko, yra nusprendęs, kad senatis yra nepriimtinumo pagrindas, kuris, skirtingai nei procesiniai terminai, nėra susijęs su viešąja tvarka, bet dėl jo teisė pareikšti ieškinį dėl atsakomybės išnyksta tik jei atsakovas to prašo ( 175 ), o nagrinėdamas ieškinį, susijusį su viešąja tarnyba – kad pagrindas, grindžiamas senaties termino nesilaikymu, nėra susijęs su viešąja tvarka ( 176 ). Mano nuomone, šioje byloje reikėtų taikyti šių sprendimų loginį pagrindą. Iš tikrųjų nagrinėjama taisykle siekiama apsaugoti ne viešąjį interesą, o teisės subjektų interesus.

161.

Taigi, priešingai, nei teigia apeliantės, nagrinėjamas senaties terminas negali būti lyginamas su ieškinio pareiškimo pagal SESV 263 straipsnį terminu, nes neginčijama, kad pastarasis savo pobūdžiu susijęs su viešąja tvarka. Iš tiesų pastaruoju atveju egzistuoja viešasis interesas, be kita ko, grindžiamas teisinio saugumo principu, kad ieškiniai dėl sprendimų panaikinimo nebūtų pareikšti pasibaigus taikytinam terminui, nes tai labai pakenktų teisiniam saugumui, kuris užtikrinamas trečiosioms šalims, kiek tai susiję su Sąjungos institucijos akto teisėtumu pasibaigus šiam terminui ( 177 ).

162.

Antra, nemanau, kad nagrinėjamo termino praleidimas galėtų būti susijęs su atitinkamos institucijos kompetencijos nebuvimu.

163.

Nors Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tam tikri naikinamieji terminai yra su viešąja tvarka susiję pagrindai, nes siejami su institucijos, priėmusios ginčijamus aktus, kompetencija ratione temporis ( 178 ), tokia pasekmė būna susijusi ne vien su termino aktui priimti pasibaigimu, bet veikiau su tuo, kad akto rengėjui nelieka teisinio pagrindo imtis veiksmų arba jis panaikinamas ( 179 ). Taigi nagrinėjamo senaties termino pasibaigimas savaime nereiškia, kad Komisija neturėjo kompetencijos skirti sankcijas.

164.

Trečia, pagrindo, susijusio su senaties termino pasibaigimu, sąsajų su viešąja tvarka negalima pateisinti tuo, kad konkurencijos srityje skiriamos baudos iš esmės yra baudžiamojo pobūdžio pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 6 straipsnio 1 dalį ( 180 ).

165.

Nors, nepaisant Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 5 dalies nuostatų, iš kurių matyti, kad sprendimai, kuriais skiriamos baudos už konkurencijos teisės pažeidimą, nėra baudžiamojo pobūdžio, Teisingumo Teismas bent jau netiesiogiai pripažino, kad sankcijos už Sąjungos konkurencijos teisės pažeidimą de facto yra baudžiamojo pobūdžio, kiek tai susiję su EŽTK 6 straipsnio 1 dalies baudžiamojo aspekto taikymu ( 181 ); manau, kad konkurencijos teisė nėra baudžiamosios teisės „branduolio“ dalis, todėl baudžiamojoje teisėje siaurąja prasme numatytos garantijos neturi būti taikomos maksimaliai griežtai ( 182 ). Darytina išvada, kad vien baudų de facto baudžiamasis pobūdis savaime nereiškia viešojo intereso, kad įgaliojimams skirti sankcijas pagal Reglamento Nr. 1/2003 25 straipsnį būtų taikomas senaties terminas.

166.

Ketvirta, tą patį galima pasakyti apie Teisingumo Teismo jurisprudencijoje daromas nuorodas į tai, kad konkurencijos teisė yra susijusi su viešąja tvarka ( 183 ), konkrečiau – su ekonomine viešąja tvarka ( 184 ). Iš tikrųjų aplinkybė, kad konkurencijos teisė iš esmės yra naudinga viešajai (ekonominei) tvarkai, nereiškia, kad visos šios nuostatos priskiriamos šiai viešajai tvarkai ( 185 ).

167.

Galiausiai, kalbant apie vienodo požiūrio principą, reikia pateikti dvejopą pastabą: viena vertus, pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją sprendimą, kuriuo konstatuojamas kartelio egzistavimas, iš esmės sudaro individualiems jo adresatams skirtų sprendimų rinkinys, o vieno iš šių sprendimų galiojimas neturi įtakos kitų sprendimų galiojimui ( 186 ); kita vertus, jei pagal suformuotą jurisprudenciją ieškinį pareiškusių įmonių ir jo nepareiškusių įmonių procesinė padėtis nėra tokia pat ( 187 ), mano nuomone, tas pats principas turėtų būti taikomas ir įmonėms, kurios nepateikė pagrindo, susijusio su senatimi.

168.

Be to, pažymėtina, kad senaties termino tyrimas paprastai apima faktinio pobūdžio vertinimą, kuris, atitinkamai šaliai nepateikus pasiūlymų dėl faktinių įrodymų, prieštarauja dispozityvumo principui ir jo Sąjungos teismas negali pradėti savo iniciatyva ( 188 ). Taip pat man kyla klausimas, ar dėl galimybės ex officio panaikinti sprendimą, kuriuo pažeidimas konstatuojamas pasibaigus ieškinio pareiškimo terminui, gali būti mažiau aiškumo dėl privačių asmenų ieškinių dėl žalos atlyginimo (angl. private enforcement) ( 189 ), ar ne.

169.

Baigdamas nurodysiu, jog senaties terminas neturėtų būti aiškinamas kaip su viešąja tvarka susijęs pagrindas, kurį Sąjungos teismas turi iškelti savo iniciatyva. Taigi aptariami pagrindai turi būti atmesti.

170.

Sprendimu SAS Cargo Group Bendrasis Teismas, patenkinęs antrąjį apeliančių reikalavimą sumažinti baudos sumą, iš dalies panaikino ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su SAS Cargo Group bendrovėmis, ir pasinaudojo neribota jurisdikcija ( 190 ), kad sumažintų apeliantėms skirtą baudą. Vis dėlto apskaičiuodamas bazinį baudos dydį jis atsižvelgė į šių bendrovių apyvartą, pasiektą maršrutuose vienoje valstybėje narėje (toliau – vidaus pardavimai ( 191 )), ir pažymėjo, kad Komisija į šią apyvartą neatsižvelgė „per neapsižiūrėjimą“ ( 192 ). Bendrasis Teismas taip elgėsi dėl to, kad su šiais vidaus pardavimais susijusi apyvarta patenka į vieno ir tęstinio pažeidimo taikymo sritį ( 193 ) ir „taip pat siekdamas užtikrinti vienodą požiūrį į ieškinį dėl ginčijamo sprendimo pareiškusius vežėjus, kuriems pateikti prieštaravimai“ ( 194 ), nepaisant to, kad Bendrojo Teismo paklausta, ar toks neįtraukimas suderinamas su vienodo požiūrio principu ir baudų apskaičiavimo gairių 13 punktu ( 195 ), Komisija nusprendė, jog apskaičiuojant baudą nereikėjo atsižvelgti į šią apyvartą ( 196 ). Taigi Bendrasis Teismas sumažino baudą mažiau, nei būtų sumažinęs tuo atveju, jei šio koregavimo nebūtų.

171.

Penktajame pagrinde apeliantės byloje SAS Cargo Group teigia, kad įgyvendindamas savo neribotą jurisdikciją Bendrasis Teismas pažeidė teisę būti išklausytam ir rungimosi principą (1), pareigą motyvuoti (2), principą ne ultra petita (3), taip pat nekaltumo prezumpciją ir vienodo požiūrio principą (4).

172.

Pirma, dėl teisės būti išklausytam ir rungimosi principo, apeliantės byloje SAS Cargo Group tvirtina, kad jos neturėjo galimybės užginčyti Bendrojo Teismo išvados, kad bauda buvo diskriminacinė, nes nė viena proceso šalis to nenurodė.

173.

Pirmiausia reikia priminti, kad teisė būti išklausytam ir rungimosi principas yra teisės į gynybą dalis ir taikomi bet kuriai procedūrai, per kurią Sąjungos institucija gali priimti sprendimą, kuris labai paveiktų tam tikro asmens interesus ( 197 ).

174.

Paprastai teise būti išklausytam bet kuriam asmeniui užtikrinama galimybė vykstant administracinei procedūrai iki sprendimo, galinčio neigiamai paveikti jo interesus, priėmimo tinkamai ir veiksmingai pareikšti savo nuomonę ( 198 ), o rungimosi principas reiškia, pirma, proceso šalių teisę susipažinti su teismui pateiktais įrodymais ir pastabomis ir dėl jų pareikšti savo nuomonę ir, antra, draudimą teismo sprendimą grįsti faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir negalėjo pareikšti savo pozicijos ( 199 ).

175.

Kaip Sprendimo SAS Cargo Group 937 punkte pažymėjo Bendrasis Teismas ir savo rašytinėse pastabose byloje SAS Cargo Group primena pačios apeliantės, Bendrasis Teismas paprašė jų pareikšti nuomonę dėl Komisijos atsakymų į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus, įskaitant klausimą dėl apyvartos, kuria Komisija grindė savo skaičiavimus, susijusius su skirtomis baudomis, kuriame Bendrasis Teismas aiškiai paprašė nurodyti priežastį, dėl kurios Komisija neatsižvelgė į vidaus pardavimų apyvartą.

176.

Šiomis aplinkybėmis man atrodo, kad Bendrasis Teismas nepažeidė apeliančių byloje SAS Cargo Group teisės būti išklausytoms ar rungimosi principo, nes jos, pateikusios pagrindą dėl joms skirtos baudos peržiūros, buvo išklausytos dėl atsižvelgimo į apyvartą, susijusią su vidaus pardavimais, ir galėjo veiksmingai pareikšti savo nuomonę šiuo klausimu.

177.

Dėl apeliančių byloje SAS Cargo Group argumento, kad joms pateiktas klausimas nebuvo pakankamai aiškus, kad būtų įgyvendinta teisė būti išklausytoms, reikia pažymėti, kad Komisijai pateiktame klausime, dėl kurio apeliančių paprašyta pareikšti savo nuomonę, buvo aiškiai nurodyta aplinkybė, kad į apyvartą neįtrauktas vadinamasis „kabotažas Skandinavijoje“. Taigi buvo galima numatyti, kad Bendrasis Teismas, nepriklausomai nuo to, kokios pozicijos laikysis Komisija, savo analizėje peržiūrės šį aspektą ( 200 ). Beje, nors Bendrasis Teismas privalo užtikrinti šalių teisę į gynybą, jis vis dėlto nėra įpareigotas jų prašyti pareikšti nuomonę dėl motyvų, kuriais ketina vadovautis, nagrinėdamas jam perduotą bylą ( 201 ).

178.

Apeliančių byloje SAS Cargo Group teigimu, Bendrasis Teismas pažeidė pareigą motyvuoti, nes neatsakė į pastabas, kad jų situacija nebuvo panaši į kitų vežėjų situaciją ir kad vidaus maršrutuose nebuvo atlikta neteisėtų veiksmų, kuriais būtų galima pateisinti vidaus pardavimų apyvartos įtraukimą į pardavimų vertę.

179.

Sprendimo byloje SAS Cargo Group 935, 936 ir 939 punktuose Bendrasis Teismas pažymėjo, pirma, kad ginčijamo sprendimo 1 straipsnio 1 dalis susijusi su veiksmais tiek maršrutuose tarp valstybių narių ar EEE susitarimo šalių, tiek maršrutuose, kuriais skrydžiai vykdomi vienos valstybės narės arba vienos susitariančiosios šalies viduje; antra, kad tokiomis aplinkybėmis vidaus pardavimai patenka į vieno ir tęstinio pažeidimo taikymo sritį; ir, trečia, kad šie vidaus pardavimai „per neapsižiūrėjimą“ nebuvo įtraukti į pardavimų vertę. Šio sprendimo 940 punkte Bendrasis Teismas padarė išvadą, kad „taip pat siekiant užtikrinti vienodą požiūrį į ieškinį dėl ginčijamo sprendimo pareiškusius vežėjus, kuriems pateikti prieštaravimai“, buvo svarbu į pardavimų vertę integruoti vidaus pardavimų apyvartą.

180.

Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad Bendrasis Teismas aiškiai nurodė argumentus, kuriais vadovavosi, o tai, beje, apeliantėms sudarė galimybę šioje byloje pateikti savo argumentus dėl Bendrojo Teismo išvadų ( 202 ). Žinoma, Bendrojo Teismo argumentai neatrodo nuoseklūs, kai Sprendimo SAS Cargo Group 932 punkte jis, remdamasis Komisijos atsakymu į jo klausimus, padarė išvadą, kad galėjo būti, jog vidaus pardavimų apyvarta nebuvo atimta iš pardavimų vertės, taikytos kitiems vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, o to sprendimo 939 punkte jis nurodo, kad ši apyvarta nebuvo įtraukta į pardavimų vertę. Vis dėlto atrodo, kad ši išvada veikiau susijusi su Bendrojo Teismo motyvų pagrįstumu ( 203 ), ir ji bus išnagrinėta vėliau ( 204 ).

181.

Apeliančių byloje SAS Cargo Group teigimu, Bendrasis Teismas, pakoreguodamas apeliantėms nepalankų bazinį baudos dydį daugiau, nei (ar net priešingai tam, ką) nurodė Komisija, pažeidė principą ne ultra petita, nes atliko ex officio kontrolę, kuri nepriskirta jo jurisdikcijai.

182.

Visų pirma dera priminti, kaip padariau savo išvadoje byloje Westfälische Drahtindustrie ir Pampus Industriebeteiligungen / Komisija ( 205 ), naudodamasis Reglamento Nr. 1/2003 31 straipsnyje jam suteikta neribota jurisdikcija Sąjungos teismas, be nuobaudos teisėtumo kontrolės, kai jam yra pateiktas nagrinėti baudos dydžio klausimas, gali pakeisti Komisijos, kuri yra akto, kur ši bauda iš pradžių buvo nustatyta, rengėja, vertinimą savuoju. Vadinasi, Sąjungos teismas gali pakeisti ginčijamą aktą net jo nepanaikinęs, kad panaikintų, sumažintų ar padidintų skirtą baudą, nes šia jurisdikcija naudojamasi atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes (de novo kontrolė) ( 206 ). Iš to matyti, kad nors šios neribotos jurisdikcijos apimtis, skirtingai nei teisėtumo kontrolė, yra griežtai apribota baudos dydžio nustatymu ( 207 ), Sąjungos teismas gali naudotis jurisdikcija tik tada, kai turi nagrinėti jam pateiktą baudos dydžio klausimą ( 208 ), o naudojimasis ja reiškia, kad jam galutinai pereina teisė skirti sankcijas ( 209 ).

183.

Vis dėlto taip pat reikia priminti, kad, kaip teigia Teisingumo Teismas, neribotos jurisdikcijos įgyvendinimas neprilygsta kontrolei savo iniciatyva, o Sąjungos teismuose vyksta rungimosi procesas. Taigi, išskyrus su viešąja tvarka susijusius pagrindus, kuriuos teismas pateikia savo iniciatyva, būtent ieškovas turi nurodyti su ginčijamu sprendimu susijusius pagrindus ir pateikti įrodymų šiems pagrindams pagrįsti ( 210 ). Iš to matyti, jog Bendrojo Teismo neribotos jurisdikcijos įgaliojimams irgi taikomas dispozityvumo principas, kurio aukščiausia išraiška yra principas ne ultra petita ( 211 ).

184.

Be šių nuorodų, tai, kokiu mastu Sąjungos teismas įgyvendina savo neribotą jurisdikciją, kai tikrina Komisijos skirtos baudos dydį pagal SESV 101 ir 102 straipsnius, yra labai prieštaringa ( 212 ), ypač kiek tai susiję su galimybe padidinti baudą nepateikus atitinkamo prašymo (reformatio in peius) ( 213 ) arba iškelti tam tikrus klausimus ex officio ( 214 ); iki šiol Teisingumo Teismas dar nėra pateikęs atsakymo į šį klausimą ( 215 ).

185.

Sprendime SAS Cargo Group Bendrasis Teismas išnagrinėjo apeliančių reikalavimus dėl baudos dydžio pakeitimo (tiksliau – sumažinimo) (911–917 punktai) ir iš dalies juos patenkino, sumažindamas baudą (961 ir 962 punktai), bet kartu minėtoms apeliantėms nepalankiu ir abiejų šalių pozicijoms prieštaraujančiu būdu atsižvelgė į vieną faktinę aplinkybę, kuri nebuvo ginčijama, t. y. vidaus pardavimų apyvartą.

186.

Tai darydamas Bendrasis Teismas, į kurį kreiptasi dėl jo neribotos jurisdikcijos, priėmė sprendimą dėl vieno pagrindo, kurį apeliantės išdėstė byloje SAS Cargo Group, siekdamos baudos sumažinimo, ir iš naujo išnagrinėjo visas su baudos apskaičiavimu susijusias sudedamąsias dalis, pasinaudodamas savo diskrecija ( 216 ) ir atsižvelgdamas į visas reikšmingas faktines aplinkybes ( 217 ).

187.

Šiuo klausimu manau, kad nors iš principo Bendrasis Teismas, į kurį kreiptasi remiantis jo neribota jurisdikcija dėl ieškinio pagrindo, susijusio su baudos sumažinimu, neviršijo apeliančių byloje SAS Cargo Group ( 218 ) reikalavimų (petitum), man kyla klausimas, ar jis neperžengė savo neribotos jurisdikcijos ribų, kai prieštaraudamas dėl abiejų šalių pozicijų iš dalies pakeitė vieną iš pardavimų bazinės vertės sudedamųjų dalių. Iš tikrųjų, nors Bendrasis Teismas, priimdamas sprendimą dėl šalių pateikto pagrindo, gali naudodamasis savo diskrecija iš naujo išnagrinėti visas su baudos apskaičiavimu susijusias sudedamąsias dalis, jis negali kvestionuoti faktinių aplinkybių konstatavimų, kurių neginčijo bylos šalys. Jeigu taip būtų, priešingai šios išvados 183 punkte nurodytai jurisprudencijai, nebūtų jokios priežasties Bendrajam Teismui naudojantis neribota jurisdikcija taikyti dispozityvumo principą ( 219 ).

188.

Man taip pat kyla klausimas, ar Bendrasis Teismas gali atskirai nuo ginčijamo sprendimo teisėtumo vertinimo ex officio kvestionuoti tokį parametrą, kaip vidaus pardavimų apyvarta, kuris yra susijęs su ginčijamo kartelio geografine aprėptimi ir svarbus ne tik apskaičiuojant baudos dydį, bet ir nustatant pažeidimą. Man atrodo, kad nors šis klausimas šiuo metu irgi vis dar kelia daug diskusijų, Teisingumo Teismas nusprendė, kad Bendrojo Teismo neribota jurisdikcija apsiriboja Komisijos skirtos baudos dydžio nustatymu, tačiau ne faktinėmis aplinkybėmis, darančiomis poveikį pažeidimo nustatymui ( 220 ).

189.

Nagrinėjamu atveju manau, kad Komisija aiškiai neapibrėžė pažeidimo geografinės aprėpties ribų tarpvalstybinių skrydžių atveju. Pažeidimo geografinę aprėptį Komisija nagrinėjo tik ginčijamo sprendimo 5.3.7 punkte, susijusiame su „poveikiu valstybių narių, EEE susitarimo šalių ir Šveicarijos susitarimo šalių tarpusavio prekybai“. Šiuo klausimu šiame sprendime Komisija paaiškino, kad „kartelių susitarimai apėmė visą EEE teritoriją ir Šveicariją“ ir iš esmės jais buvo siekiama apriboti vežėjų konkurenciją „EEE vidaus maršrutuose, maršrutuose tarp Sąjungos ir Šveicarijos susitarimo šalių bei maršrutuose tarp EEE susitarimo šalių ir trečiųjų šalių“ (1030 konstatuojamoji dalis). Priešingai, nei Bendrasis Teismas konstatavo Sprendimo SAS Cargo Group 935 ir 936 punktuose, iš šių ištraukų nematyti, kad su vidaus pardavimais susijusi apyvarta „akivaizdžiai susijusi su vieno ir tęstinio pažeidimo taikymo sritimi“.

190.

Apeliančių byloje SAS Cargo Group teigimu, Bendrasis Teismas pažeidė nekaltumo prezumpciją ( 221 ) ir vienodo požiūrio principą ( 222 ), nes į pardavimų vertę įtraukė su vidaus pardavimais susijusią apyvartą, kad jas vertintų taip pat kaip ir kitus vežėjus, nors paprasčiausiai manė, jog „galima“ (bet ne pakankamai teisiškai įrodyta), kad šie kiti vežėjai nebuvo neatsižvelgę į šią apyvartą.

191.

Sprendimo SAS Cargo Group 935–937 punktuose Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, kad vidaus pardavimai patenka į vieno ir tęstinio pažeidimo taikymo sritį, todėl turėjo būti įtraukti į pardavimų vertę, o tai, Bendrojo Teismo teigimu, ketino padaryti ir Komisija.

192.

Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame procese Teisingumo Teismo vykdoma Bendrojo Teismo veiksmų kontrolė yra ribota ( 223 ), reikia pažymėti, kad ši išvada negrindžiama jokiu patikimu įrodymu. Iš tikrųjų, kaip pažymi apeliantės, Sprendimo SAS Cargo Group 932 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad, kaip matyti iš Komisijos atsakymo į jo klausimus, galėjo būti, kad su vidaus pardavimais susijusi apyvarta nebuvo atimta iš kitiems vežėjams, kuriems pateikti prieštaravimai, taikytos pardavimų vertės ( 224 ). Atsižvelgdamas į tai, šio sprendimo 939 punkte Bendrasis Teismas iš esmės padarė išvadą, kad ši apyvarta nebuvo įtraukta į pardavimų vertę, ir minėto sprendimo 940 punkte tai padarė. Kitaip tariant, prielaida, kad buvo įmanoma, jog kitos apeliantės nebuvo įtraukusios šių pardavimų į pardavimų vertę, paskatino Bendrąjį Teismą padaryti išvadą, jog šie pardavimai iš tikrųjų buvo įtraukti į šią vertę, todėl jis privalėjo įtraukti minėtus pardavimus į apeliančių byloje SAS Cargo Group pardavimų vertę. Mano nuomone, tai darydamas Bendrasis Teismas iškraipė įrodymus ( 225 ).

193.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau patenkinti apeliančių byloje SAS Cargo Group penktąjį pagrindą ir tuo remiantis grąžinti bylą nagrinėti Bendrajam Teismui, kad jis priimtų sprendimą iš esmės dėl prašymo antrojo punkto, susijusio su baudos dydžio sumažinimu.

194.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui: