1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas vienoje iš kelių bylų, kuriose nuo 2011 m. kreiptasi į Teisingumo Teismą dėl tam tikrų Prancūzijos Užsieniečių atvykimo į šalį, buvimo joje ir prieglobsčio teisės kodekso (toliau – Ceseda) nuostatų atitikties Direktyvos 2008/115/EB ( 2 ) ir Reglamento (ES) 2016/399 ( 3 ) (toliau – Šengeno sienų kodeksas) reikalavimams ( 4 ). Nagrinėjamu atveju svarbios būtent dvi paskutinės iš šių bylų, kuriose priimti sprendimai Affum ir Arib ir kt.

2.

Nagrinėjamu atveju kelios asociacijos pateikė skundą Conseil d’Etat (Prancūzija), prašydamos, be kita ko, panaikinti 2020 m. gruodžio 16 d. Potvarkį Nr. 2020-1733 dėl Užsieniečių atvykimo į šalį, buvimo joje ir prieglobsčio teisės kodekso ( 5 ) įstatyminės dalies (toliau – Potvarkis Nr. 2020-1733). Pagrindinis šiame prašyme priimti prejudicinį sprendimą keliamas klausimas yra tas, ar valstybė narė, nusprendusi įvesti vidaus sienų kontrolę pagal Šengeno sienų kodeksą, privalo taikyti Direktyvos 2008/115 nuostatas, o gal priimdama sprendimą atsisakyti leisti atvykti trečiosios šalies piliečiui ji gali remtis šio kodekso 14 straipsniu.

3.

Šioje išvadoje siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad tokia situacija, kokią apibūdino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atitinka situacijas, dėl kurių buvo priimti sprendimai Affum ir Arib ir kt., ir kad turi būti taikomos Direktyvos 2008/115 nuostatos. Tačiau reikia atmesti galimybę taikyti Šengeno sienų kodekso 14 straipsnį.

4.

Šengeno sienų kodekso 2 straipsnyje nustatyta:

„Šiame reglamente naudojami tokie apibrėžimai:

<…>“

5.

Šio kodekso 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Numatomam buvimui valstybių narių teritorijoje, kurio bendra trukmė neviršija 90 dienų per bet kurį 180 dienų laikotarpį, kai laikoma, kad kiekviena tokio buvimo diena įeina į 180 dienų laikotarpį, trečiųjų šalių piliečių atvykimo sąlygos yra tokios:

<…>“

6.

Minėto kodekso 13 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Svarbiausias pasienio kontrolės tikslas – užkirsti kelią nelegaliam sienos kirtimui, kovoti su tarpvalstybiniu nusikalstamumu ir imtis priemonių prieš asmenis, kurie nelegaliai kirto sieną. Asmuo, kuris nelegaliai kirto sieną ir kuris neturi teisės pasilikti atitinkamos valstybės narės teritorijoje, sulaikomas, ir jam taikomos procedūros laikantis Direktyvos [2008/115].“

7.

Šengeno sienų kodekso 14 straipsnyje nustatyta:

„1.   Trečiosios šalies piliečiui, kuris neatitinka visų 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ir nepriklauso 6 straipsnio 5 dalyje nurodytoms asmenų kategorijoms, neleidžiama atvykti į valstybių narių teritorijas. Tai nepažeidžia specialių nuostatų dėl teisės į prieglobstį ir tarptautinę apsaugą arba dėl ilgalaikių vizų išdavimo taikymo.

2.   Atsisakyti leisti atvykti galima tik motyvuotu sprendimu, kuriame nurodomos aiškios atsisakymo priežastys. Sprendimą priima pagal nacionalinę teisę įgaliota institucija. Jis įsigalioja nedelsiant.

Motyvuotas sprendimas, kuriame nurodomos tikslios atsisakymo priežastys, pateikiamas V priedo B dalyje nustatytame standartiniame blanke, kurį užpildo institucija, pagal nacionalinę teisę įgaliota priimti sprendimą atsisakyti leisti atvykti. Užpildytas standartinis blankas perduodamas atitinkamam trečiosios šalies piliečiui, kuris tame blanke patvirtina sprendimo neleisti atvykti gavimo faktą.

3.   Asmenys, kuriems buvo atsisakyta leisti atvykti, turi teisę apskųsti sprendimą. Skundai nagrinėjami pagal nacionalinę teisę. Trečiosios šalies piliečiui raštu nurodomi kontaktiniai centrai, kuriuose galima gauti informacijos apie atstovus, kompetentingus pagal nacionalinę teisę veikti trečiosios šalies piliečio vardu.

Skundo padavimas nesustabdo sprendimo atsisakyti leisti atvykti galios.

Nepažeidžiant jokios kompensacijos, paskirtos pagal nacionalinę teisę, atitinkamas trečiosios šalies pilietis turi teisę į perbraukto atvykimo spaudo arba į kitų perbraukimų ar papildymų korekciją, kurią atliktų sprendimą neleisti atvykti priėmusi valstybė narė, jeigu išnagrinėjus skundą būtų nustatyta, kad sprendimas neleisti atvykti buvo nepagrįstas.

4.   Sienos apsaugos pareigūnai užtikrina, kad trečiosios šalies pilietis, kuriam buvo atsisakyta leisti atvykti, neatvyktų į atitinkamos valstybės narės teritoriją.

<…>

6.   Atsisakymą leisti atvykti reglamentuojančios išsamios taisyklės pateikiamos V priedo A dalyje.“

8.

Šengeno sienų kodekso 23 straipsnyje nurodyta:

„Kontrolės kertant vidaus sienas nebuvimas neturi įtakos:

<…>“

9.

Šio kodekso 25 straipsnyje nustatyta:

„1.   Erdvėje be vidaus sienų kontrolės iškilus rimtai grėsmei viešajai tvarkai arba vidaus saugumui valstybėje narėje, ta valstybė narė išimties tvarka gali atnaujinti sienų kontrolę prie visų savo vidaus sienų arba konkrečiuose jų ruožuose ribotam, ne ilgesniam nei 30 dienų, laikotarpiui arba numatomam rimtos grėsmės trukmės laikotarpiui, jei jis viršija 30 dienų. Laikino vidaus sienų kontrolės atnaujinimo mastas ir trukmė neviršija to, kas tikrai būtina siekiant reaguoti į rimtą grėsmę.

2.   Vidaus sienų kontrolė atnaujinama tik kaip kraštutinė priemonė ir laikantis 27, 28 ir 29 straipsnių. Kiekvienu atveju svarstant galimybę pagal atitinkamai 27, 28 arba 29 straipsnius priimti sprendimą atnaujinti vidaus sienų kontrolę, atsižvelgiama į 26 ir 30 straipsniuose nurodytus kriterijus.

3.   Jeigu rimta grėsmė viešajai tvarkai ar vidaus saugumui atitinkamoje valstybėje narėje išlieka ilgesnį nei šio straipsnio 1 dalyje numatytą laikotarpį, ta valstybė narė gali pratęsti savo vidaus sienų kontrolę atsižvelgdama į 26 straipsnyje nurodytus kriterijus ir laikydamasi 27 straipsnio, dėl tų pačių priežasčių, kaip nurodyta šio straipsnio 1 dalyje, ir, atsižvelgusi į visus naujus elementus, ne ilgesniems nei 30 dienų laikotarpiams, kuriuos galima pratęsti.

4.   Visas laikotarpis, kurį atnaujinama vidaus sienų kontrolė, įskaitant bet kurį pratęsimą, numatytą pagal šio straipsnio 3 dalį, neturi viršyti šešių mėnesių. Jei esama išimtinių aplinkybių, kaip nurodyta 29 straipsnyje, visas tas laikotarpis gali būti tęsiamas daugiausia iki dvejų metų pagal to straipsnio 1 dalį.“

10.

Šengeno sienų kodekso 32 straipsnyje nustatyta:

„Kai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, mutatis mutandis taikomos atitinkamos II antraštinės dalies nuostatos.“

11.

Šengeno sienų kodekso 5, 13 ir 14 straipsniai įtraukti į jo II antraštinę dalį „Išorės sienos“, o 23, 25 ir 32 straipsniai – į jo III antraštinę dalį „Vidaus sienos“.

12.

Šengeno sienų kodekso V priedo A dalyje numatyta:

„1. Atsisakydamas leisti atvykti, kompetentingas sienos apsaugos pareigūnas:

2. Jei trečiosios šalies pilietį, kuriam nebuvo leista atvykti, prie sienos atvežė vežėjas, vietos valdžios institucija:

<…>“

13.

Direktyvos 2008/115 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje.

2.   Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams:

<…>“

14.

Šios direktyvos 3 straipsnyje nurodyta:

„Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>“

15.

Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 4 dalyje numatyta:

„Į šios direktyvos taikymo sritį nepatenkančių trečiosios šalies piliečių atžvilgiu pagal 2 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės:

16.

Direktyvos 2008/115 6 straipsnyje nustatyta:

„1.   Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių.

2.   Reikalaujama, kad neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantys trečiosios šalies piliečiai, kurie turi kitos valstybės narės išduotą galiojantį leidimą gyventi [šalyje] ar kitą teisę joje būti suteikiantį leidimą, nedelsdami vyktų į tos kitos valstybės narės teritoriją. Kai suinteresuotas trečiosios šalies pilietis nesilaiko šio reikalavimo arba kai trečiosios šalies piliečio neatidėliotinas išvykimas yra būtinas viešosios tvarkos ar nacionalinio saugumo sumetimais, taikoma 1 dalis.

3.   Valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jei atitinkamą trečiosios šalies pilietį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojančius dvišalius susitarimus ar nuostatas. Tuo atveju valstybė narė, kuri priima atgal atitinkamą trečiosios šalies pilietį, taiko 1 dalį.

<…>

6.   Šia direktyva valstybėms narėms neužkertamas kelias vienu administraciniu ar teismo sprendimu ar aktu priimti sprendimą užbaigti teisėtą buvimą [šalyje] kartu su sprendimu grąžinti ir (arba) sprendimu dėl išsiuntimo ir (arba) sprendimu uždrausti atvykti, kaip tai numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nepažeidžiant III skyriuje numatytų procesinės apsaugos priemonių arba kitų Bendrijos ir nacionalinėje teisėje numatytų atitinkamų nuostatų.“

17.

Potvarkiu Nr. 2020-1733 išdėstytame Ceseda L. 332-2 straipsnyje nustatyta:

„Rašytinį ir motyvuotą sprendimą atsisakyti leisti atvykti priima teisės aktuose nustatytos kategorijos pareigūnas.

Pranešime apie sprendimą atsisakyti leisti atvykti nurodoma užsieniečio teisė įspėti arba nurodyti įspėti asmenį, pas kurį, kaip nurodė, jis turėjo vykti, jo konsulatą arba pasirinktą patarėją. Jame nurodoma užsieniečio teisė atsisakyti būti grąžintam L. 333-2 straipsnyje nustatytomis sąlygomis nepasibaigus vienos darbo dienos terminui.

Sprendimas ir prie jo pridedamas pranešimas apie teises įteikiami jam suprantama kalba.

Ypatingas dėmesys skiriamas pažeidžiamiems asmenims, visų pirma suaugusiojo lydimiems arba nelydimiems nepilnamečiams.“

18.

Potvarkiu Nr. 2020-1733 išdėstytame Ceseda L. 332-3 straipsnyje numatyta:

„L. 332-2 straipsnyje nustatyta procedūra taikoma sprendimui atsisakyti leisti užsieniečiui atvykti, priimtam pagal [Šengeno sienų kodekso] 6 straipsnį. Ji taip pat taikoma atliekant patikrinimus prie vidaus sienos, kai [Šengeno sienų kodekso] III antraštinės dalies II skyriuje numatytomis sąlygomis laikinai atnaujinama vidaus sienų kontrolė.“

19.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje pateikė Conseil d’État skundą, jame, be kita ko, prašė panaikinti Ceseda L. 332-3 straipsnį. Jie teigia, kad šiuo straipsniu pažeidžiama Direktyva 2008/115, nes pagal jį galima priimti sprendimus atsisakyti leisti atvykti per vidaus sienas, kurių kontrolė buvo atnaujinta.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad Sprendime Arib ir kt. Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktas, siejamas su Šengeno sienų kodekso 32 straipsniu, netaikomas trečiosios šalies piliečio, sulaikyto prie pat vidaus sienos ir neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, situacijai, net jeigu ši valstybė narė pagal šio kodekso 25 straipsnį atnaujino šios sienos kontrolę dėl didelės grėsmės viešajai tvarkai arba vidaus saugumui minėtoje valstybėje narėje.

21.

2020 m. lapkričio 27 d. šis nacionalinis teismas nusprendė, kad Ceseda L.213-3-1 straipsnio nuostatos, kuriose numatyta, kad, laikinai atnaujinus vidaus sienų kontrolę, gali būti atsisakyta leisti atvykti šio kodekso L.213-2 straipsnyje nustatytomis sąlygomis užsieniečiui, tiesiogiai atvykstančiam iš valstybės, Šengeno konvencijos šalies, teritorijos, jeigu šis užsienietis pateko į žemyninę šalies teritoriją neleistinai kirsdamas vidaus sausumos sieną ir buvo sulaikytas dešimties kilometrų atstumu nuo šios sienos esančioje teritorijoje, neatitinka Direktyvos 2008/115 nuostatų, kaip jos Teisingumo Teismo išaiškintos Sprendime Arib ir kt.

22.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Ceseda L. 332-3 straipsnyje, dėl kurio pateiktas skundas jo nagrinėjamoje byloje, nepakartotos šio kodekso L. 213-3-1 straipsnio nuostatos, todėl šio kodekso L. 332-3 straipsniu res judicata galia nepažeidžiama. Tačiau to paties kodekso L. 332-3 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad sprendimas atsisakyti leisti atvykti gali būti priimtas atliekant patikrinimus prie vidaus sienų, jei Šengeno sienų kodekso III antraštinės dalies II skyriuje nustatytomis sąlygomis laikinai atnaujinama šių sienų kontrolė.

23.

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia nustatyti, ar tokiu atveju trečiosios šalies piliečiui, tiesiogiai atvykstančiam iš valstybės, Šengeno konvencijos šalies, teritorijos į patvirtintą sienos kirtimo punktą ir neturinčiam dokumentų, kurie leistų pateisinti leidimą atvykti į Prancūziją arba teisę joje būti, gali būti atsisakyta leisti atvykti pagal Šengeno sienų kodekso 14 straipsnį, netaikant Direktyvos 2008/115.

24.

Tokiomis aplinkybėmis Conseil d’État (Valstybės Taryba) 2022 m. vasario 24 d. sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2022 m. kovo 1 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Kai [Šengeno sienų kodekso] III antraštinės dalies II skyriaus sąlygomis laikinai atnaujinama vidaus sienų kontrolė, ar atliekant patikrinimus prie vidaus sienos galima nuspręsti neįleisti užsieniečio, tiesiogiai atvykstančio iš valstybės, Šengeno konvencijos šalies, teritorijos, remiantis šio [kodekso] 14 straipsniu, kai Direktyva 2008/115 netaikoma?“

25.

Pareiškėjai pagrindinėje byloje, Défenseur des droits (teisių gynėjas), Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės bei Europos Komisija pateikė pastabas. Tos pačios šalys buvo išklausytos per 2023 m. sausio 19 d. įvykusį teismo posėdį.

26.

Savo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia nustatyti, ar, laikinai atnaujinus vidaus sienų kontrolę Šengeno sienų kodekso III antraštinės dalies II skyriuje numatytomis sąlygomis, taikytinos šio kodekso 14 straipsnio, ar Direktyvos 2008/115 nuostatos.

27.

Noriu iš karto pažymėti, kad prašoma ne nustatyti, ar vidaus sienų kontrolės atnaujinimas yra teisėtas, o tik apibrėžti, kokios yra tokio atnaujinimo pasekmės ( 9 ).

28.

Siūlau Teisingumo Teismui atsakyti, kad Direktyvos 2008/115 nuostatos taikytinos, o Šengeno sienų kodekso 14 straipsnis netaikytinas. Ši išvada, mano nuomone, kyla iš Teisingumo Teismo argumentų, kuriais jis rėmėsi sprendimuose Affum ir Arib ir kt.

29.

Kaip nurodyta Direktyvos 2008/115 1 straipsnyje, jos tikslas – nustatyti bendrus standartus ir tvarką, taikomą valstybėse narėse, grąžinant neteisėtai šalyje esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis ir tarptautine teise. Iš šios direktyvos 4 konstatuojamosios dalies matyti, kad ja siekiama nustatyti aiškias, skaidrias ir teisingas taisykles siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką, kaip privalomą gerai veikiančios migracijos politikos elementą.

30.

Direktyvos 2008/115 2 straipsnyje apibrėžta jos taikymo ratione personae sritis yra plati ( 10 ). Pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje. Sąvoka „neteisėtas buvimas [šalyje]“ šios direktyvos 3 straipsnio 2 punkte apibrėžiama kaip „trečiosios šalies piliečio, kuris neatitinka arba nebeatitinka Šengeno sienų kodekso [6] straipsnyje ( 11 ) nustatytų atvykimo sąlygų ar kitų atvykimo, buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų, buvimas valstybės narės teritorijoje“ ( 12 ). Iš šios apibrėžties matyti, kad bet kuris trečiosios šalies pilietis, kuris yra valstybės narės teritorijoje, bet neatitinka atvykimo į ją, buvimo ar gyvenimo joje sąlygų, vien dėl šios aplinkybės joje yra neteisėtai, ir tokiam buvimui netaikoma minimalios trukmės ar ketinimo pasilikti šioje teritorijoje sąlyga ( 13 ). Be to, buvimo šalyje laikinai ar dėl tranzito nėra ir tarp Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalyje išvardytų pagrindų, kuriais remdamosi valstybės narės gali nuspręsti, kad neteisėtai jose esančiam trečiosios šalies piliečiui ši direktyva netaikoma ( 14 ).

31.

Be to, Teisingumo Teismas jau konstatavo, kad Direktyvoje 2008/115 sąvokos „neteisėtas buvimas“ ir „neteisėtas atvykimas“ glaudžiai susijusios, ir iš tiesų toks atvykimas yra viena iš aplinkybių, dėl kurių gali būti laikoma, kad trečiosios šalies pilietis atitinkamos valstybės narės teritorijoje yra neteisėtai ( 15 ). Jeigu trečiosios šalies pilietis neteisėtai atvyksta į valstybės narės teritoriją ir dėl to laikoma, kad jis joje yra neteisėtai, taigi pagal šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalį (jei netaikoma šio 2 straipsnio 2 dalis) jis patenka į šios direktyvos taikymo sritį, jam turi būti taikomi joje numatyti bendri standartai ir tvarka, kad jis būtų išsiųstas, išskyrus tam tikrus atvejus, kai buvimas šalyje tampa teisėtas ( 16 ).

32.

Pagal Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalį valstybės narės turi teisę netaikyti šios direktyvos kai kuriais tiksliai apibrėžtais atvejais. Iš tikrųjų pagal minėtos direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punktą valstybė narė gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams, kuriems atsisakyta leisti atvykti pagal Šengeno sienų kodekso 14 straipsnį ( 17 ) arba kuriuos kompetentingos institucijos sulaikė ar suėmė dėl neteisėto valstybės narės išorės sienos kirtimo ir kurie vėliau negavo leidimo ar teisės būti toje valstybėje narėje.

33.

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę paaiškinti, kad iš Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punkto matyti, jog abi joje aptartos situacijos susijusios tik su valstybės narės išorės sienos, kaip ji apibrėžta Šengeno sienų kodekso 2 straipsnio 2 punkte, kirtimu, taigi nėra susijusios su bendros Šengeno erdvei priklausančių valstybių narių sienos kirtimu. Vadinasi, pagal šią nuostatą valstybės narės negali netaikyti šios direktyvos neteisėtai šalyje esantiems trečiųjų šalių piliečiams dėl to, kad jie neteisėtai atvyko į šalį, kirsdami vidaus sieną ( 18 ). Be to, Teisingumo Teismas išaiškino, kad, kiek tai susiję su pirmąja Direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte numatyta situacija, akivaizdu, jog pagal Šengeno sienų kodekso 14 straipsnį atsisakoma leisti atvykti tik trečiųjų šalių piliečiams, kurie neteisėtai kerta išorės sieną, kad atvyktų į šią erdvę ( 19 ).

34.

Remiantis šiomis išvadomis, negalima pritarti Prancūzijos vyriausybės argumentui, kad trečiosios šalies piliečio, dėl kurio priimtas sprendimas neįleisti į valstybės narės teritoriją, nėra vienos iš šių valstybių narių teritorijoje, nes toks argumentas prilygsta vienašališkam valstybės narės sprendimui apriboti Direktyvos 2008/115 taikymo sritį. Iš tikrųjų ši valstybė narė galėtų atšaukti jau nustatytą buvimą šalyje. Manau, kad toks vienašališkas šios direktyvos taikymo srities apribojimas negalimas.

35.

Darytina preliminari išvada, kad Prancūzijos Respublika, remdamasi Direktyvos 2008/115 2 straipsnio 2 dalies a punktu, negali nuspręsti netaikyti šios direktyvos pasienyje sulaikytam neteisėtai šalyje esančiam trečiosios šalies piliečiui.

36.

Dėl šios išvados norėčiau pridurti, kad ji tiksliai atitinka Teisingumo Teismo išvadą, kad Direktyvos 2008/115 nuostatos taikomos trečiosios šalies piliečio, sulaikyto prie pat vidaus sienos ir neteisėtai esančio valstybės narės teritorijoje, situacijai, net jei ši valstybė narė pagal Šengeno sienų kodeksą atnaujino šios sienos kontrolę ( 20 ). Mano nuomone, tokia pati išvada darytina ir tuo atveju, kai atitinkamas asmuo sulaikomas prie pačios sienos.

37.

Taigi, remiantis šiomis išvadomis, valstybė narė privalo taikyti Direktyvos 2008/115 nuostatas visiems asmenims, sulaikomiems prie vidaus sienos Šengeno erdvėje.

38.

Šengeno sienų kodekso nuostatos, įskaitant jo 14 straipsnį, negali pakeisti šios išvados.

39.

Šengeno sienų kodekse nustatyta tvarka, taikoma asmenims kertant sienas.

40.

Asmenys, nepriklausomai nuo jų pilietybės, neturėtų būti tikrinami, kai jie kerta vidaus sienas. Sienų kirtimas nesant jokios kontrolės de facto galimas tik tuo atveju, jei tai taikoma visiems asmenims ( 21 ). Taigi kontrolės kertant vidaus sienas panaikinimas dėl paties kontrolės nebuvimo pobūdžio neišvengiamai taikomas trečiųjų šalių piliečiams ( 22 ). Tai taip pat reiškia, kad patekimui per valstybių narių išorės sienas taikoma Sąjungos teisė.

41.

Šengeno sienų kodekso 14 straipsnis, kuriame įtvirtinta valstybių narių pareiga neleisti atvykti į teritoriją per išorės sieną trečiosios šalies piliečiui, neatitinkančiam šio kodekso 6 straipsnio 1 dalyje nustatytų atvykimo sąlygų ( 23 ), neturi būti taikomas vidaus sienai, net ir – remiantis minėto kodekso 32 straipsniu – mutatis mutandis. Šių nuostatų ratio legis – valstybės narės, turinčios išorės sienas, privalo užtikrinti, kad trečiųjų šalių piliečiai, neturintys teisės atvykti, nepatektų į Šengeno erdvę. Šiems piliečiams atvykus, kiekviena valstybė narė privalo ne priimti sprendimus neleisti atvykti remiantis Šengeno sienų kodeksu, o taikyti Direktyvą 2008/115.

42.

Be to, valstybės narės ( 24 ) prie išorės ir vidaus sienų gina ne tuos pačius teisinius interesus: valstybė narė, kuri pagal Šengeno sienų kodeksą yra atsakinga už Šengeno erdvės išorės sienų kontrolę, veikia dėl visų Šengeno erdvės valstybių narių interesų. Atvirkščiai, valstybė narė, kuri nusprendžia atnaujinti vidaus sienų kontrolę, veikia dėl savo pačios interesų ( 25 ).

43.

Remdamasis išdėstytais argumentais, siūlau į prejudicinį klausimą atsakyti, kad, laikinai atnaujinus vidaus sienų kontrolę Šengeno sienų kodekso III antraštinės dalies II skyriuje nustatytomis sąlygomis, taikytinos Direktyvos 2008/115 nuostatos. Tačiau galimybė taikyti šio kodekso 14 straipsnį turi būti atmesta.

44.

Nors laikinai atnaujinus vidaus sienų kontrolę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašytomis sąlygomis taikytinos Direktyvos 2008/115 nuostatos, o Šengeno sienų kodekso 14 straipsnis netaikytinas, valstybėms narėms vis dėlto lieka kelios galimybės užtikrinti veiksmingą neteisėtai šalyje esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimą.

45.

Šiuo klausimu primintina, kad Direktyvoje 2008/115 numatyta grąžinimo procedūra yra orientuota į sprendimą grąžinti, kurį pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį valstybės narės privalo ( 26 ) priimti dėl kiekvieno neteisėtai jų teritorijoje esančio trečiosios šalies piliečio ( 27 ). Ši nuostata yra minėtos direktyvos kertinis akmuo, kuriuo grindžiamos kitos jos nuostatos ( 28 ). Pareigos, kurios valstybėms narėms kyla iš Direktyvos 2008/115 6 ir paskesnių straipsnių, yra nuolatinės, tęstinės ir taikomos nepertraukiamai, t. y. jos atsiranda automatiškai iš karto po to, kai įvykdomos šiuose straipsniuose nustatytos sąlygos ( 29 ). Kitaip tariant, jeigu trečiosios šalies pilietis šalyje yra neteisėtai ir netaikomos šios direktyvos 6 straipsnio 2–5 dalyse numatytos išimtys, valstybė narė privalo priimti sprendimą grąžinti ir jį vykdyti.

46.

Tuo atveju, jei trečiosios šalies pilietis, dėl kurio priimtas sprendimas grąžinti, keltų grėsmę viešajai tvarkai ar vidaus saugumui, pagal Direktyvą 2008/115 valstybei narei nebūtų draudžiama šiam piliečiui taikyti sulaikymo priemonę ( 30 ). Tokiu atveju atitinkama valstybė narė neprivalėtų suteikti savanoriško išvykimo laikotarpio pagal šios direktyvos 7 straipsnio 4 dalį.

47.

Be to, norėčiau priminti Direktyvos 2008/115 6 straipsnio 3 dalies nuostatą, pagal kurią valstybės narės gali nepriimti sprendimo grąžinti jų teritorijoje neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį, jeigu jį priima atgal kita valstybė narė pagal šios direktyvos įsigaliojimo dieną galiojusius dvišalius susitarimus ar nuostatas.

48.

Galiausiai, jei dėl itin didelio trečiųjų šalių piliečių, kurie turi būti grąžinti, skaičiaus atsiranda nenumatyta didelė našta valstybės narės sulaikymo centrams arba jos administracinių ir teisminių institucijų darbuotojams, atitinkama valstybė narė gali imtis neatidėliotinų priemonių pagal Direktyvos 2008/115 18 straipsnį.

49.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Valstybės Taryba, Prancūzija) pateiktą prejudicinį klausimą:

Laikinai atnaujinus vidaus sienų kontrolę 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/399 dėl taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Sąjungos kodekso (Šengeno sienų kodeksas) III antraštinės dalies II skyriuje nustatytomis sąlygomis taikytinos 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse nuostatos. Tačiau galimybė taikyti šio reglamento 14 straipsnį turi būti atmesta.