1

SESV 263 straipsniu grindžiamu ieškiniu ieškovė Banque postale prašo panaikinti 2021 m. balandžio 14 d. Bendros pertvarkymo valdybos (BPV) sprendimą SRB/ES/2021/22 dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m. apskaičiavimo (toliau – ginčijamas sprendimas), kiek tas sprendimas susijęs su ieškove.

2

Ieškovė yra Prancūzijoje įsteigta kredito įstaiga.

3

Ginčijamu sprendimu BPV, remdamasi 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 70 straipsnio 2 dalimi, nustatė įstaigų, kurioms taikomos šio reglamento 2 straipsnio ir 67 straipsnio 4 dalies nuostatos (toliau – įstaigos), įskaitant ieškovę, ex ante įnašus į Bendrą pertvarkymo fondą (BPF) (toliau – ex ante įnašai) už 2021 m. (toliau – 2021 m. įnašų laikotarpis).

4

2021 m. balandžio 28 d. pranešimu apie mokėtiną sumą Autorité de contrôle prudentiel et de résolution (ACPR, Prancūzija), kaip nacionalinė pertvarkymo institucija, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 3 punktą, įpareigojo ieškovę sumokėti jos ex ante įnašą, kurį nustatė BVP, už 2021 m. įnašų laikotarpį.

5

Ginčijamą sprendimą sudaro pagrindinis tekstas ir trys priedai.

6

Ginčijamo sprendimo tekste aprašytas visoms įstaigoms taikomas ex ante įnašų už 2021 m. įnašų laikotarpį nustatymo procesas.

7

Konkrečiau kalbant, to sprendimo 5 skirsnyje BPV nustatė metinį tikslinį lygį, nurodytą 2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamento (ES) 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Reglamento Nr. 806/2014 nuostatų dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1), 4 straipsnyje, dėl 2021 m. įnašų laikotarpio (toliau – metinis tikslinis lygis).

8

BPV paaiškino, kad nustatė šį metinį tikslinį lygį, lygų vienai aštuntajai 1,35 % nuo visų įstaigų apdraustųjų indėlių vidutinės 2020 m. sumos, apskaičiuojamos kas ketvirtį (toliau – vidutinė apdraustųjų indėlių suma 2020 m.), apskaičiuotos remiantis duomenimis, kuriuos indėlių garantijų sistemos pateikė pagal 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 16 straipsnį.

9

Ginčijamo sprendimo 6 skirsnyje BPV aprašė ex ante įnašų už 2021 m. laikotarpį apskaičiavimo metodiką. Šiuo klausimu minėto sprendimo 59 konstatuojamojoje dalyje ji patikslino, kad šiuo laikotarpiu 13,33 % ex ante įnašų buvo apskaičiuota pagal „nacionalinę bazę“, t. y. remiantis įstaigų, gavusių veiklos leidimą atitinkamos dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, pateiktais duomenimis (toliau – nacionalinė bazė), kaip numatyta 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, [Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 103 straipsnyje ir Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnyje. Likusi ex ante įnašų dalis (t. y. 86,67 %) buvo apskaičiuota pagal „bankų sąjungos bazę“, t. y. remiantis visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų bendrame pertvarkymo mechanizme (BPeM) dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, pateiktais duomenimis (toliau – sąjungos bazė; dalyvaujančios valstybės narės), kaip numatyta Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsniuose ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnyje.

10

Tada BPV apskaičiavo įstaigų, tarp jų ieškovės, ex ante įnašus laikydamasi toliau nurodytų pagrindinių etapų.

11

Pirmuoju etapu BPV pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktą apskaičiavo kiekvienos įstaigos bazinį metinį įnašą, kuris yra proporcingas atitinkamos įstaigos įsipareigojimų sumos, atėmus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, įsipareigojimų sumos (atėmus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius) santykiui. Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalį BPV išskaitė tam tikrų rūšių įsipareigojimus iš visų įstaigos įsipareigojimų, į kuriuos reikia atsižvelgti nustatant šį įnašą.

12

Antruoju ex ante įnašo apskaičiavimo etapu BPV atliko bazinio metinio įnašo koregavimą pagal atitinkamos įstaigos rizikos profilį, kaip numatyta Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punkte. Šį rizikos profilį ji įvertino remdamasi keturiais rizikos ramsčiais, nurodytais Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje, kuriuos sudaro rizikos rodikliai. Kad įstaigos būtų suskirstytos pagal jų rizikos lygį, visų pirma BPV kiekvienam rizikos rodikliui, taikomam 2021 m. įnašų laikotarpiui, nustatė intervalus (krepšelius), į kuriuos įstaigos buvo sugrupuotos pagal šio deleguotojo reglamento I priedo skyriaus „2 žingsnis“ 3 punktą. Tam pačiam intervalui priklausančioms įstaigoms buvo suteikta bendra konkretaus rizikos rodiklio vertė, vadinamoji „diskretizuota vertė“. Derindama kiekvieno rizikos rodiklio diskretizuotas vertes BPV apskaičiavo atitinkamos įstaigos „koregavimo pagal rizikos profilį daugiklį“ (toliau – koregavimo daugiklis). Padauginusi šios įstaigos bazinį metinį įnašą iš jo koregavimo daugiklio, BPV gavo tos įstaigos „bazinį metinį įnašą, pakoreguotą atsižvelgiant į rizikos profilį“.

13

Paskui BPV sudėjo visus pagal rizikos profilius pakoreguotus bazinius metinius įnašus ir gavo „bendrą vardiklį“, naudojamą apskaičiuojant metinio tikslinio lygio dalį, kurią turi sumokėti kiekviena įstaiga.

14

Galiausiai BPV apskaičiavo kiekvienos įstaigos ex ante įnašą, paskirstydama metinį tikslinį lygį visoms įstaigoms, remdamasi santykiu tarp bazinio metinio įnašo, pakoreguoto pagal rizikos profilį, ir bendro vardiklio.

15

Ginčijamo sprendimo I priede dėl kiekvienos įstaigos, turinčios mokėti ex ante įnašus, įskaitant ieškovę, yra pateikta individuali suvestinė, kurioje pateikiami kiekvienos iš šių įstaigų ex ante įnašo apskaičiavimo rezultatai (toliau – individuali suvestinė). Kiekvienoje iš šių suvestinių nurodoma atitinkamos įstaigos bazinio metinio įnašo suma ir jos koregavimo daugiklio vertė tiek pagal sąjungos bazę, tiek pagal nacionalinę bazę, kiekvieno rizikos rodiklio atveju nurodant intervalo, prie kurio ta įstaiga buvo priskirta, numerį. Be to, individualioje suvestinėje pateikiami duomenys, kurie naudojami visų atitinkamų įstaigų ex ante įnašams apskaičiuoti ir kuriuos BPV nustatė sudėjusi arba suderinusi visų tų įstaigų individualius duomenis. Galiausiai šioje suvestinėje pateikiami atitinkamos įstaigos deklaracijos formoje nurodyti duomenys, naudoti apskaičiuojant jos ex ante įnašą.

16

Ginčijamo sprendimo II priede santraukos ir apibendrinta forma pateikta statistinė informacija, susijusi su ex ante įnašų apskaičiavimu kiekvienai dalyvaujančiai valstybei narei. Šiame priede, be kita ko, nurodyta bendra ex ante įnašų, kuriuos atitinkamos įstaigos turi sumokėti už kiekvieną iš šių valstybių narių, suma. Be to, minėtame priede dėl kiekvieno rizikos rodiklio pateikiamas intervalų skaičius, kiekvienam intervalui priklausančių įstaigų skaičius, taip pat mažiausios ir didžiausios šių intervalų vertės. Su nacionaline baze susijusių intervalų atveju šios vertės dėl konfidencialumo sumažinamos arba padidinamos atsitiktine suma, išlaikant pirminį įstaigų paskirstymą.

17

Ginčijamo sprendimo III priede „Komentarų, pateiktų per konsultacijas dėl ex ante įnašų į Bendrą pertvarkymo fondą už 2021 m., vertinimas“ nagrinėjamos pastabos, kurias įstaigos pateikė per 2021 m. kovo 5–19 d. BPV vykdytą konsultavimosi procedūrą siekiant priimti ginčijamą sprendimą.

18

Ieškovė Bendrojo Teismo prašo:

19

BPV Bendrojo Teismo prašo:

20

Europos Parlamentas Bendrojo Teismo prašo:

21

Europos Sąjungos Taryba prašo Bendrojo Teismo atmesti ieškinį.

22

Europos Komisija Bendrojo Teismo prašo:

23

Ieškovė savo ieškinyje pateikia aštuonis pagrindus, grindžiamus, pirma, vienodo požiūrio principo pažeidimu, antra, proporcingumo principo pažeidimu, trečia, teisinio saugumo principo pažeidimu, ketvirta, gero administravimo principo pažeidimu, penkta, veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu, šešta, pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą, kiek tai susiję su NMĮ naudojimu, pažeidimu, septinta, akivaizdžiomis BPV vertinimo klaidomis, kiek tai susiję su NMĮ naudojimo apribojimu iki 15 % ex ante įnašų sumos ir užstatu tik grynaisiais pinigais, ir, aštunta, teisės klaida, kiek tai susiję su NMĮ naudojimo apribojimu.

24

Per teismo posėdį ieškovė nurodė, kad atsiima šeštąjį ieškinio pagrindą.

25

Pirmuose penkiuose ieškinio pagrinduose pateikiami tam tikrų Reglamento Nr. 806/2014, Deleguotojo reglamento 2015/63 ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 nuostatų neteisėtumu grindžiami prieštaravimai.

26

Komisija mano, kad neteisėtumu grindžiamus prieštaravimus, kuriais grindžiami pirmi trys ieškinio pagrindai, reikia atmesti kaip nepriimtinus.

27

Šioje byloje BPV nepateikė jokio nepriimtinumo pagrindo.

28

Kadangi Komisija, kaip įstojusi į bylą šalis, turi teisę pateikti tik tuos nepriimtinumo pagrindus, kuriuos pateikė byloje jos palaikoma šalis (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 1993 m. kovo 24 d. Sprendimo CIRFS ir kt. / Komisija, C‑313/90, EU:C:1993:111, 20–22 punktus; 1998 m. birželio 17 d. Sprendimo Svenska Journalistförbundet / Taryba, T‑174/95, EU:T:1998:127, 77 ir 78 punktus ir 2013 m. kovo 7 d. Sprendimo Cindu Chemicals ir kt. / ECHA, T‑95/10, EU:T:2013:108, 32 punktą), o šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra, jos pateikti nepriimtinumo pagrindai yra nepriimtini.

29

Vis dėlto reikia ex officio išnagrinėti ieškovės pateiktų neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų priimtinumą, nes minėti nepriimtinumo pagrindai susiję su viešąja tvarka.

30

Pagal tuos pagrindus Komisija mano, kad ieškovė neįrodė ryšio tarp ginčijamo sprendimo ir ginčijamų nuostatų ir kad ieškovė nėra suinteresuota, kad ginčijamos nuostatos būtų pripažintos neteisėtomis.

31

Šiuo klausimu, pirma, iš jurisprudencijos matyti, kad neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas, pateiktas atskirai pagal SESV 277 straipsnį dėl to, kad pagrindinėje byloje ginčijamas kito akto teisėtumas, priimtinas tik tada, kai tarp šio akto ir normos, kurios galimu neteisėtumu remiamasi, yra ryšys (2019 m. balandžio 30 d. Sprendimo Wattiau / Parlamentas, T‑737/17, EU:T:2019:273, 56 punktas ir 2021 m. birželio 16 d. Sprendimo Krajowa Izba Gospodarcza Chłodnictwa i Klimatyzacji / Komisija, T‑126/19, EU:T:2021:360, 33 punktas).

32

Šioje byloje nagrinėjamu atveju iš ginčijamo sprendimo matyti, kad visos nuostatos, kurių neteisėtumą nurodo ieškovė, yra pritaikytos tame sprendime, t. y. šios nuostatos yra arba iš ieškovės reikalaujamų sumokėti ex ante įnašų pagrindas (kaip Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 ir 2 dalys), arba jose nustatomi šių įnašų apskaičiavimo parametrai (kaip Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniai ir I priedas). Taigi, priešingai nei teigia Komisija, tarp ginčijamo sprendimo ir ginčijamų nuostatų yra tiesioginis teisinis ryšys.

33

Antra, fizinio ar juridinio asmens pareikštas ieškinys dėl panaikinimo yra priimtinas tik tuo atveju, jei tas asmuo yra suinteresuotas ginčijamo akto panaikinimu. Toks suinteresuotumas reiškia, kad pats šio akto panaikinimas gali turėti teisinių pasekmių ir kad tokiu atveju ieškinio baigtis gali būti naudinga jį pareiškusiai šaliai. Ieškovo suinteresuotumas pareikšti ieškinį turi būti atsiradęs ir esamas. Jis negali būti susijęs su būsima hipotetine situacija (žr. 2021 m. gegužės 5 d. Sprendimo Pharmaceutical Works Polpharma / EMA, T‑611/18, EU:T:2021:241, 139 ir 141 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

34

Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju visos nuostatos, dėl kurių pateikti neteisėtumu grindžiami prieštaravimai, yra ex ante įnašų, kurių iš ieškovės buvo pareikalauta už 2021 m., pagrindas arba jose nustatomi šių įnašų apskaičiavimo parametrai, todėl ieškovė turi atsiradusį ir esamą suinteresuotumą, kad šios nuostatos būtų pripažintos neteisėtomis. Jeigu ieškovė laimėtų bylą, šie įnašai neturėtų teisinio pagrindo. Todėl, priešingai, nei teigia Komisija, ieškovė yra suinteresuota, kad šios nuostatos būtų pripažintos neteisėtomis.

35

Vadinasi, Komisijos pateiktus nepriimtinumo pagrindus reikia atmesti.

36

Pirmajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies antros pastraipos a ir b punktais, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 bei 7 straipsniais ir I priedu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas. Šiam pagrindui pagrįsti pateikti argumentai padalyti į keturias dalis, susijusias, pirma, su tuo, kad neatsižvelgta į bankų sąjungoje esančių įstaigų padėties skirtumus, antra, su nepagrįstu apdraustųjų indėlių neįtraukimu į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę, trečia, su nepateisinamu tinkamų įsipareigojimų neatskaitymu ir, ketvirta, su bazinio metinio įnašo koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijų netinkamumu.

37

Pirmiausia reikia pažymėti, jog nė viena iš šių dalių negali būti suprantama taip, kad ieškovė iš tikrųjų tvirtina, kad minėtose nuostatose dėl šio sprendimo 36 punkte nurodytų priežasčių padaryta vertinimo klaida. Per teismo posėdį atsakydama į Bendrojo Teismo klausimą, ieškovė iš tikrųjų patvirtino, kad visas pirmasis jos ieškinio pagrindas skirtas tik vienodo požiūrio principo pažeidimui, o ne vertinimo klaidai.

38

Be to, dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo reikia priminti, kad pagal šį principą, kaip bendrąjį Sąjungos teisės principą, reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, nebent toks vertinimas būtų objektyviai pagrįstas (2021 m. vasario 3 d. Sprendimo Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 95 punktas).

39

Kadangi ieškovė remiasi vienodo požiūrio principo pažeidimu, ji turi tiksliai nurodyti panašias situacijas, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos skirtingai, arba skirtingas situacijas, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos vienodai (2013 m. balandžio 12 d. Sprendimo Du Pont de Nemours (Prancūzija) ir kt. / Komisija, T‑31/07, nepaskelbtas Rink., EU:T:2013:167, 311 punktas).

40

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tokių situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant į visus jas apibūdinančius elementus. Šiuos elementus ir jų panašumą reikia nustatyti ir įvertinti atsižvelgiant visų pirma į akto, kuriame įtvirtintas atitinkamas skirtumas, dalyką ir tikslą. Be to, reikia atsižvelgti į srities, prie kurios priskirtas atitinkamas aktas, principus ir tikslus (žr. 2021 m. vasario 3 d. Sprendimą Fussl Modestraße Mayr, C‑555/19, EU:C:2021:89, 99 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

41

Kiek tai susiję su Reglamento Nr. 806/2014 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 dalyku ir tikslu, reikia priminti, kad šie aktai, kaip ir Direktyva 2014/59, patenka į BPeM sritį, o šis mechanizmas, remiantis Reglamento Nr. 806/2014 12 konstatuojamąja dalimi, sukurtas siekiant užtikrinti neutralų požiūrį į žlungančių įstaigų problemų sprendimą, padidinti dalyvaujančių valstybių narių įstaigų stabilumą ir užkirsti kelią galimų krizių šalutiniam poveikiui šiame mechanizme nedalyvaujančioms valstybėms narėms, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos visos vidaus rinkos veikimui.

42

Siekiant užtikrinti BPeM veiklos finansavimą, Direktyva 2014/59, Reglamentu Nr. 806/2014 ir Deleguotuoju reglamentu 2015/63 nustatyti ex ante įnašai, dėl kurių specifinio pobūdžio, kaip matyti iš šios direktyvos 105–107 konstatuojamųjų dalių ir šio reglamento 41 konstatuojamosios dalies, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius suteiktų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

43

Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti, ar teisėtos nuostatos, kurių neteisėtumą nurodo ieškovė.

44

Tarp šių nuostatų visų pirma yra Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalis ir 2 dalies antros pastraipos a ir b punktai, kuriuose apibrėžtas metinis tikslinis lygis, paskirstytinas įstaigoms, gavusioms veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje.

45

Be to, ieškovė ginčija Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsnių, kuriuose nurodyti ex ante įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos profilį kriterijai, nustatyti Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje, teisėtumą. Kalbant konkrečiai, šio deleguotojo reglamento 6 straipsnyje išvardyti rizikos ramsčiai ir rizikos rodikliai, į kuriuos BPV turi atsižvelgti, kad įvertintų įstaigų rizikos profilį, o to paties deleguotojo reglamento 7 straipsnyje nurodytas kiekvieno rizikos ramsčio ir rizikos rodiklio santykinis svoris, kurį BPV turi taikyti, vertindama kiekvienos įstaigos rizikos profilį.

46

Galiausiai ieškovė remiasi Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo, kuriame išsamiai nurodyti įvairūs apskaičiavimo metodo, kurį BPV taikė ex ante įnašų dydžiui nustatyti, etapai ir pateiktos matematinės formulės, kurias turi taikyti BPV, neteisėtumu.

47

Ieškinio pirmojo pagrindo pirmoje dalyje pateikiami du prieštaravimai, grindžiami, pirma, neatsižvelgimu į dalyvaujančių valstybių narių bankų sektorių padėties skirtumus ir, antra, nenuoseklumu, susijusiu su neatsižvelgimu į vertinimo kriterijus, naudojamus dėl bendro priežiūros mechanizmo (BPM).

48

Ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje ieškovė iš esmės teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes jame numatytas apdraustųjų indėlių neįtraukimas į įsipareigojimus, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant bazinį metinį įnašą.

49

BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

50

Pirma, pirmoje dalyje pateiktu pirmuoju prieštaravimu ieškovė teigia, kad ex ante įnašų paskirstymas įvairioms bankų sąjungos įstaigoms, grindžiamas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu, taikomas remiantis kriterijais, kurių apskaičiavimo taisyklėse neatsižvelgiama į dalyvaujančių valstybių narių bankų sektorių padėties skirtumus. Konkrečiai kalbant, šiose nuostatose neatsižvelgta į buveinę Prancūzijoje turinčių įstaigų (toliau – Prancūzijos įstaigos), kaip antai ieškovės, ypatumus ir neeilinį pobūdį. Taigi, nors šių įstaigų padėtis skiriasi nuo įstaigų, kurių buveinė yra kitose dalyvaujančiose valstybėse narėse (toliau – kitų valstybių narių įstaigos), padėties, apskaičiuojant minėtų įnašų dydį jos vertinamos vienodai.

51

Šiuo klausimu ieškovė tvirtina, kad Prancūzijos įstaigos skiriasi nuo kitų valstybių narių įstaigų tuo, kad, nors apskritai visa jų įsipareigojimų suma yra didelė, jų apdraustųjų indėlių suma yra palyginti maža.

52

Ieškovė teigia norinti atkreipti dėmesį į tokį ypatumą, nes patiria neigiamą poveikį dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo. Šį pažeidimą lėmė tai, kad dėl mažos apdraustųjų indėlių sumos ji negali sumažinti savo bazinio metinio įnašo, todėl apskaičiuojant visą jos ex ante įnašą „dirbtinai“ padidėja šio įnašo santykinis svoris.

53

Taigi ieškovės argumentas turi būti suprantamas taip, kad juo iš esmės teigiama, jog ieškovės padėtis yra mažiau palanki, palyginti su įstaigomis, turinčiomis didelę apdraustųjų indėlių sumą, be kita ko, įsteigtomis kitose valstybėse narėse, nes toms įstaigoms gali būti daugiau sumažinti įsipareigojimai, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant ex ante įnašą, ir todėl iš tikrųjų ieškovė turėtų būti vertinama kitaip nei tos kitos įstaigos.

54

Šis argumentas sutampa su ieškinio pirmojo pagrindo antroje dalyje pateiktais argumentais, grindžiamais tuo, kad apdraustieji indėliai nepagrįstai neįtraukti į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę. Todėl juos reikia nagrinėti kartu.

55

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punkte numatytas apdraustųjų indėlių neįtraukimas į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę vienodai taikomas visoms į šios nuostatos taikymo sritį patenkančioms įstaigoms, taigi įskaitant Prancūzijos įstaigas, tarp jų – ieškovę, ir kitų valstybių narių įstaigas, neatsižvelgiant į jų apdraustųjų indėlių sumą.

56

Toliau dėl klausimo, ar Prancūzijos įstaigų, įskaitant ieškovę, padėtis yra panaši į kitų valstybių narių įstaigų padėtį tokio neįtraukimo taikymo tikslais, reikia priminti, kad Direktyva 2014/59 ir Reglamentu Nr. 806/2014, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama, be kita ko, užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, kaip nurodyta šio sprendimo 42 punkte. Mainais už joms tenkančius įpareigojimus mokėti ex ante įnašus visos įstaigos iš šių įnašų gauna naudos dėl pasitelkus BPF užtikrinamo finansų sistemos stabilumo. Ši nauda atsiranda neatsižvelgiant į įstaigų turimų apdraustųjų indėlių sumą ir į tai, kokiu mastu jos gali neįtraukti šios sumos į savo bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę.

57

Šiomis aplinkybėmis vien dėl to, kad įstaigos turi skirtingas apdraustųjų indėlių sumas, jų padėtis nesiskiria, atsižvelgiant į Direktyvos 2014/59 ir Reglamento Nr. 806/2014 dalyką ir tikslą.

58

Galiausiai tai, kad dėl šių kriterijų taikymo ieškovei ir kitoms įstaigoms nustatomi skirtingi ex ante įnašų dydžiai, lemia paprasta aplinkybė – jos turi skirtingas apdraustųjų indėlių sumas.

59

Net darant prielaidą, kad Prancūzijos įstaigos, įskaitant ieškovę, turi mažesnę apdraustųjų indėlių sumą nei kitų valstybių narių įstaigos, vien šios aplinkybės nepakanka vienodo požiūrio principo pažeidimui konstatuoti.

60

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad tai, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas priima teisės aktus konkrečioje veiklos srityje, gali turėti skirtingą poveikį tam tikriems ūkio subjektams, atsižvelgiant į jų individualią padėtį arba jiems taikomas nacionalines taisykles, bet tokia pasekmė negali būti laikoma vienodo požiūrio principo pažeidimu, jei šie teisės aktai grindžiami objektyviais ir jais siekiamus tikslus atitinkančiais kriterijais (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Panellinios Syndesmos Viomichanion Metapoiisis Kapnou, C‑373/11, EU:C:2013:567, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

61

Nagrinėjamu atveju, viena vertus, reikia konstatuoti, kad apdraustųjų indėlių neįtraukimas į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę grindžiamas objektyviais kriterijais. Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 11 punkto, kuriame daroma nuoroda į 2014 m. balandžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/49/ES dėl indėlių garantijų sistemų (OL L 173, 2014, p. 149) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, matyti, kad sąvoka „apdraustieji indėliai“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 806/2014, kalbant apie šių indėlių neįtraukimą į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę, atitinka sąvoką „apdraustieji indėliai“ indėlių garantijų sistemos (toliau – IGS) kontekste. Pastaroji sąvoka apibrėžta remiantis Direktyvos 2014/49 2 straipsnio 3 ir 4 punktuose bei 6 straipsnyje numatytais kriterijais, kurie yra objektyvūs.

62

Kita vertus, reikia pažymėti, kad šis neįtraukimas grindžiamas kriterijais, atitinkančiais Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktu siekiamus tikslus. Kaip paaiškino BPV, taikant šį neįtraukimą siekiama išvengti, kad apdraustieji indėliai būtų įskaičiuojami dukart. Šiuo klausimu reikia priminti, kad dėl tokių indėlių įstaigos pagal Direktyvą 2014/49 privalo mokėti įmokas į IGS, kuriai jos priklauso. Jeigu, kaip siūlo ieškovė, apdraustieji indėliai būtų įtraukiami į ex ante įnašų apskaičiavimo bazę, įstaigos dėl tų pačių apdraustųjų indėlių turėtų mokėti ex ante įnašus lygiagrečiai įmokoms, skirtoms finansuoti IGS.

63

Šiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punkte neįtraukti apdraustųjų indėlių į visus įstaigų įsipareigojimus, į kuriuos reikia atsižvelgti apskaičiuojant bazinį metinį įnašą, gali būti laikomas pagrįstu objektyviais ir šia nuostata siekiamus tikslus atitinkančiais kriterijais.

64

Taigi reikia atmesti pirmąjį ieškovės prieštaravimą, pateiktą grindžiant ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies pirmąjį argumentą, ir šio pagrindo antrą dalį.

65

Antra, ieškovė tvirtina, kad pagal šio sprendimo 50 punkte nurodytose nuostatose numatytą apskaičiavimo metodą Prancūzijos įstaigų ex ante įnašai yra gerokai didesni nei kitų valstybių narių įstaigų ir kad nuo 2016 m. jie labai padidėjo.

66

Šiuo klausimu visų pirma ieškovė neginčija, kad šių ex ante įnašų apskaičiavimo kriterijai vienodai taikomi Prancūzijos įstaigoms, įskaitant ieškovę, ir kitų valstybių narių įstaigoms.

67

Be to, ji nepaaiškina, kokį poveikį šio sprendimo 65 punkte nurodyta aplinkybė turi klausimo, ar ieškovės padėtis skiriasi nuo kitų valstybių narių įstaigų padėties, nagrinėjimui.

68

Galiausiai ir bet kuriuo atveju didelė Prancūzijos įstaigų mokamų ex ante įnašų suma paaiškinama keliais veiksniais, kurių ieškovė neginčijo.

69

Iš pradžių BPV patikslino, ir jai nebuvo paprieštarauta, kad Prancūzijos įstaigų bendra įsipareigojimų dalis apskritai yra didesnė nei kitų valstybių narių įstaigų ir sudaro daugiau kaip trečdalį šių įsipareigojimų per laikotarpį, kuris yra reikšmingas ex ante įnašams apskaičiuoti.

70

Tokia aplinkybė turi didelę įtaką atitinkamų įstaigų bazinių metinių įnašų sumai, taigi ir jų ex ante įnašų dydžiui. Pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalį kiekvienos įstaigos bazinis metinis įnašas yra proporcingas tos įstaigos įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, santykiui. Taigi taikant šias nuostatas Prancūzijos įstaigų metiniai įnašai dažnai yra didesni nei kitų valstybių narių įstaigų įnašai.

71

Vis dėlto ieškovė neginčijo Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalies ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalies, pagal kurias Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė ex ante įnašų apskaičiavimą grįsti įstaigų įsipareigojimų suma, teisėtumo.

72

Toliau ieškovė taip pat neginčijo BPV teiginio, kad 2016–2021 m. Prancūzijos įstaigų balansas ir įsipareigojimai padidėjo, todėl padidėjo šių įstaigų bazinis metinis įnašas, vadinasi, ir ex ante įnašai, kuriuos ieškovė turėjo mokėti.

73

Be to, BPV paaiškino, ir jos paaiškinimas nebuvo paneigtas, kad Prancūzijos įstaigų ex ante įnašų padidėjimą paskatino vadinamasis „phasing-in“ mechanizmas, taikomas šiems įnašams apskaičiuoti, numatytas Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalyje (toliau – „phasing-in“ mechanizmas). Pagal šį mechanizmą, kuris, beje, taikomas visoms atitinkamoms įstaigoms, vis didesnė įstaigų ex ante įnašų dalis apskaičiuojama remiantis sąjungos, o ne nacionaline baze; ši dalis apskaičiuojant ex ante įnašus už 2021 m. įnašų laikotarpį sudarė 86,67 %.

74

Šiuo klausimu BPV patikslino, jog tokia aplinkybė reiškia, kad Prancūzijos įstaigų rizikos profilis vis dažniau vertinamas atsižvelgiant į kitų valstybių narių įstaigų rizikos profilį. Taigi, turint omenyje Prancūzijos įstaigų visų įsipareigojimų dalį, palyginti su visais kitų valstybių narių įstaigų įsipareigojimais, kaip nurodyta šio sprendimo 69 punkte, „phasing-in“ mechanizmas, kaip matyti iš tų pačių neginčytų BPV paaiškinimų, paaiškina, kodėl Prancūzijos įstaigų, įskaitant ieškovę, ex ante įnašų dydis 2016–2021 m. išaugo labiau nei kitų valstybių narių įstaigų ex ante įnašų dydis.

75

Taigi Prancūzijos įstaigų, tarp jų ir ieškovės, ex ante įnašo padidėjimą galima paaiškinti visuma objektyvių veiksnių, tarp kurių yra vis didesnė jų įsipareigojimų suma, o ne nevienodu požiūriu į jas.

76

Tokiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad šio sprendimo 50 punkte minėtomis nuostatomis pažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

77

Trečia, taip pat negalima pritarti ieškovės argumentui, kad iš esmės taikant „phasing-in“ mechanizmą neatsižvelgiama į kiekvieno bankų sektoriaus ypatumus ir bankų sektoriai iškraipomi Prancūzijos sektoriaus nenaudai.

78

Šiuo argumentu siekiama paneigti patį šio „phasing-in“ mechanizmo buvimą, nors ieškovė neteigia, kad jį numatanti nuostata, t. y. Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 1 dalis, yra neteisėta.

79

Bet kuriuo atveju ši nuostata taikoma visoms įstaigoms, įskaitant ieškovę. Todėl „phasing-in“ mechanizmas vienodai taikomas Prancūzijos įstaigoms, įskaitant ieškovę, ir kitų valstybių narių įstaigoms. Be to, jei ieškovės kritiką reikėtų suprasti taip, kad ji tvirtina, jog taikant „phasing-in“ mechanizmą Prancūzijos įstaigų padėtis nėra panaši į kitų valstybių narių įstaigų padėtį, reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokių konkrečių įrodymų, kurie patvirtintų, jog Prancūzijos įstaigų padėtis taikant šį mechanizmą išties skiriasi nuo kitų valstybių narių įstaigų padėties.

80

Ketvirta, ieškovė teigia, kad jos rizika nėra tokia pati kaip kitų valstybių narių įstaigų, ir mažai tikėtina, kad ji galės pasinaudoti BPF, atsižvelgiant į jai taikomą minimalų nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų (toliau – MNLTĮ) reikalavimą ir būtinybę įgyvendinti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę dideliu mastu ir prieš bet kokią BPF intervenciją.

81

Pirmiausia reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 1 dalies 40 punktą nuosavos lėšos – tai priemonės, kurias įstaigai suteikia jos akcininkai arba kiti investuotojai, ir gautas pelnas, kuris nebuvo paskirstytas.

82

Be to, pagal Reglamento Nr. 806/2014 3 straipsnio 49 punktą „tinkami įsipareigojimai“ – tai įsipareigojimai ir kapitalo priemonės, kurie nelaikomi tam tikrų kategorijų nuosavo kapitalo priemonėmis ir kuriems gali būti taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė.

83

Toliau Reglamento Nr. 806/2014 12 straipsnio 16 dalies pirmos pastraipos a–f punktuose numatyta, kad tinkamas įsipareigojimas, skirtas tam, kad būtų laikomasi MNLTĮ, kaip tai suprantama pagal to paties straipsnio 1 dalį, turi būti išleista ir visiškai apmokėta priemonė, tai neturi būti įsipareigojimas pačiai įstaigai ar jos garantuotas įsipareigojimas, priemonės pirkimas neturi būti nei tiesiogiai, nei netiesiogiai finansuojamas įstaigos, likęs įsipareigojimo įvykdymo terminas turi būti ne trumpesnis kaip vieneri metai ir įsipareigojimas turi atsirasti ne dėl išvestinės finansinės priemonės ir ne dėl indėlio, kuriam teikiama pirmenybė pagal nacionalinį eiliškumą nemokumo atveju.

84

Galiausiai reikia priminti, kad, kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 73 konstatuojamosios dalies ir 27 straipsnio, gelbėjimo privačiomis lėšomis priemone ribojamos mokesčių mokėtojo patiriamos žlungančio subjekto pertvarkymo išlaidos, užtikrinant, kad žlungančio subjekto akcininkai ir kreditoriai patirtų atitinkamų nuostolių ir prisiimtų tinkamą dėl subjekto žlugimo patiriamų išlaidų dalį. Iš Reglamento Nr. 806/2014 83 konstatuojamosios dalies taip pat matyti, jog siekiant užtikrinti, kad gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė būtų veiksminga, šio reglamento 12 straipsnyje numatyta, kad įstaigos turi turėti pakankamai nuosavų lėšų ir tinkamų įsipareigojimų, kad galėtų padengti nuostolius ir rekapitalizuoti žlungančias įstaigas.

85

Atsižvelgiant į tai, ieškovė neginčija, kad pagal Reglamentą Nr. 806/2014 ir Deleguotąjį reglamentą 2015/63 ji vertinama taip pat, kaip ir kitos atitinkamos įstaigos, kiek tai susiję su atsižvelgimu į MNLTĮ srities reikalavimus ir gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės įgyvendinimu.

86

Jeigu šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentus reikėtų suprasti taip, kad ji iš tikrųjų teigia atsidūrusi nepalankesnėje padėtyje dėl to, kad Reglamentu Nr. 806/2014 ir Deleguotuoju reglamentu 2015/63 nebuvo pakankamai atsižvelgta į MNLTĮ srities reikalavimus ir gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonės įgyvendinimą siekiant apskaičiuoti ex ante įnašų dydį, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

87

Visų pirma ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokios konkrečios informacijos, kuri paneigtų BPV teiginį, kad didelių įsipareigojimų turinčios įstaigos, kaip antai ieškovė, gali geriausiai pasinaudoti Reglamente Nr. 806/2014 nustatytais pertvarkymo mechanizmais, nepaisant joms taikomų reikalavimų, susijusių su MNLTĮ, ar kitų prudencinių reikalavimų. Šiuo klausimu Deleguotojo reglamento 2015/63 5 konstatuojamojoje dalyje, be kita ko, pabrėžiama, kad kuo didesnė įstaiga, tuo labiau tikėtina, jog iškilus sunkumams pertvarkymo institucija manys, kad dėl viešojo intereso šią įstaigą būtų tikslinga pertvarkyti ir pasinaudoti BPF, kad būtų užtikrintas veiksmingas pertvarkymo priemonių taikymas.

88

Be to, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 2 dalies a punkte numatytas rizikos rodiklis, grindžiamas, be kita ko, MNLTĮ srities reikalavimais ir taikomas vertinant įstaigų rizikos profilį, siekiant apskaičiuoti jų ex ante įnašo sumą. Vis dėlto ieškovė neteigė, kad apskaičiuojant ex ante įnašus šio rizikos rodiklio svoris buvo nepakankamas.

89

Šiuo klausimu reikia pridurti, kad nors Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnyje BPV pereinamuoju laikotarpiu leidžiama apskaičiuojant ex ante įnašą neatsižvelgti į minėtą rizikos rodiklį, ieškovė neginčijo šios nuostatos galiojimo.

90

Galiausiai iš Reglamento Nr. 806/2014 22 ir 27 straipsnių matyti, kad, kai pagal šį reglamentą taikomas pertvarkymas, prieš pasinaudojant BPF visoms įstaigoms gali būti vienodai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė. Be to, galimybė pasinaudoti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemone neužkerta kelio galimybei pasinaudoti BPF. Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad Prancūzijos įstaigų padėtis skiriasi nuo kitų valstybių narių įstaigų padėties dėl jų MNLTĮ ar galimybės taikyti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę.

91

Penkta, ieškovė tvirtina, kad 2014 m. gruodžio 9 d. posėdyje Taryba sudarė politinį susitarimą, pagal kurį „Prancūzijos ir Vokietijos įnašai“ pereinamuoju laikotarpiu turėtų būti tokio paties dydžio.

92

Vis dėlto iš šio Tarybos posėdžio protokolo, paskelbto jos interneto svetainėje, nematyti, kad toks susitarimas buvo sudarytas.

93

Taigi ieškovės argumentą reikia atmesti.

94

Šešta, ieškovė mano, kad buvo vertinama nevienodai, nes negalėjo pasinaudoti mažoms ir vidutinėms įstaigoms taikoma ex ante įnašų apskaičiavimo tvarka.

95

Deleguotojo reglamento 2015/63 10 straipsnyje ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 5 dalyje numatytos konkrečios tvarkos, taikomos mažoms ir vidutinėms įstaigoms, iš jų matyti, pirma, kad mažų įstaigų ex ante įnašus iš principo ir išskyrus ypatingas aplinkybes sudaro fiksuotos sumos ir, antra, kad vidutinių įstaigų vieną ex ante įnašo dalį sudaro fiksuota suma, o kita jo dalis gali būti apskaičiuojama pagal visoms kitoms įstaigoms taikomas taisykles. Vis dėlto, atsižvelgiant į šio sprendimo 87 punkte pateiktus motyvus, didelių įstaigų, kurių įsipareigojimų suma yra labai didelė, kaip antai ieškovės, kiek tai susiję su BPF naudojimu, rizikingumas neprilygsta mažų ir vidutinių įstaigų rizikingumui ir nėra už jį mažesnis. Taigi apskaičiuojant ex ante įnašus šių dviejų kategorijų padėtis nėra panaši.

96

Taigi atsižvelgiant į visa, kas išdėstyta, ieškovė neįrodė, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies antros pastraipos a ir b punktais, taip pat Deleguotojo reglamento 2015/63 6, 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas.

97

Todėl ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies pirmąjį prieštaravimą ir pirmojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstus.

98

Ieškovė teigia, kad, atsižvelgiant į BPM ir BPeM tęstinumą ir stiprų šių mechanizmų tarpusavio ryšį, įstaigos keliamą riziką nenuoseklu vertinti pagal BPeM, neatsižvelgus į vertinimo kriterijus, naudojamus taikant BPM, leidžiančius užtikrinti, kad įstaigos, kurių atveju labiausiai tikėtina, kad bus pasitelktas BPF, yra tos, kurios labiausiai prisideda prie jo finansavimo. Taigi neatsižvelgimas į taikant BPM naudojamus vertinimo kriterijus reikštų, kad būtų baudžiamos įstaigos, kurioms BPF panaudojimas yra mažiausiai tikėtinas, atsižvelgiant, be kita ko, į pripažintą jų patikimumą BPM.

99

Šiuo klausimu visų pirma reikia konstatuoti, kad, nepaisant reikalavimų, kylančių iš šio sprendimo 38 ir 39 punktuose primintos jurisprudencijos, ieškovė pakankamai aiškiai nepaaiškina, kodėl tariamas šio sprendimo 98 punkte nurodytų kriterijų nuoseklumo reikalavimas yra svarbus nustatant, ar jos atveju buvo pažeistas vienodo požiūrio principas.

100

Jeigu šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentus reikia suprasti taip, kad ji iš tikrųjų teigia, jog yra vertinama taip pat kaip ir kitos įstaigos, kurių rizikingumas didesnis, atsižvelgiant į taikant BPM naudojamus vertinimo kriterijus, nors pagal šiuos kriterijus tikimybė, kad jai bus panaudotas BPF, yra mažesnė, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

101

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 806/2014 11, 13, 15 ir 52 konstatuojamųjų dalių, pagal BPeM nustatytos taisyklės ir pagal BPM nustatytos taisyklės išties papildo vienos kitas.

102

Visų pirma kai kurie taikant BPeM naudojami vertinimo kriterijai yra panašūs į taikant BPM naudojamus vertinimo kriterijus, numatytus, be kita ko, 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1).

103

Taigi daugelyje su BPeM susijusiuose teisės aktuose nustatytų kriterijų vartojamos sąvokos atitinka dėl BPM priimtuose teisės aktuose nustatytų kriterijų sąvokas ir netgi yra apibrėžtos darant aiškią nuorodą į BPM. Taip yra, be kita ko, kalbant apie sąvokas „nuosavos lėšos“, „sverto koeficientas“ arba „bendro 1 lygio nuosavo kapitalo pakankamumo koeficientas“, kurios yra lemiamos taikant Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnio 2 dalies a–c punktuose išvardytus rizikos rodiklius ir yra apibrėžtos šio deleguotojo reglamento 3 straipsnyje, darant nuorodą į Reglamentą Nr. 575/2013.

104

Vis dėlto, nepaisant šio tarpusavio papildomumo, reikia konstatuoti, kad, kaip nurodo BPV, ir šiuo klausimu jai niekas neprieštaravo, tikslai, kurių siekiama teisės aktais, susijusiais su BPeM įstaigų pertvarkymo srityje, skiriasi nuo tikslų, kurių siekiama teisės aktais, susijusiais su BPM priežiūros reikalavimų srityje.

105

Pavyzdžiui, pirma, Sąjungos teisės aktais įstaigų pertvarkymo srityje, kiek tai susiję su ex ante įnašais, kaip matyti iš šio sprendimo 42 punkto, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų atlikti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus.

106

Antra, pagal Reglamento Nr. 575/2013 32 konstatuojamąją dalį Sąjungos teisės aktų, susijusių su prudenciniais reikalavimais, tikslas yra skatinti ekonomiškai naudingą bankininkystės veiklą, kuri tarnautų bendrajam interesui, ir užkirsti kelią netvarioms finansinėms spekuliacijoms, neduodančioms tikros papildomos naudos, ir pagal to paties reglamento 42 konstatuojamąją dalį šiais teisės aktais taip pat siekiama taikyti geresnius rizikos valdymo ir vertinimo metodus, taip pat naudoti juos nuosavų lėšų reguliavimo tikslais.

107

Konkrečiai kalbant, darytina išvada, kad rizikos vertinimu taikant su BPeM susijusius teisės aktus, ir rizikos vertinimu, susijusiu su BPM, siekiama skirtingų tikslų. Taigi rizikos vertinimas pagal BPM II ramstį atliekamas siekiant įvykdyti šiuo mechanizmu nustatytus prudencinius reikalavimus, užtikrinant, kad konkreti įstaiga turėtų pakankamai nuosavų lėšų bet kokiai konkrečiai rizikai, kuri nepatektų į BPM I ramstį, padengti, o tai atitinka įstaigos rizikos kompleksinį vertinimą. Tokio vertinimo rezultatais siekiama nustatyti prudencinius reikalavimus, kurie turi būti taikomi konkrečiai įstaigai, siekiant išvengti jos žlugimo.

108

Rizikos vertinimas koreguojant bazinį metinį įnašą pagal rizikos profilį, numatytas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punkte ir Deleguotojo reglamento 2015/63 5–9 straipsniuose, atliekamas siekiant paskirstyti ex ante įnašus visoms atitinkamoms įstaigoms. Tokio vertinimo rezultatu siekiama įvertinti ne tik konkrečios įstaigos žlugimo riziką, bet ir apskritai riziką, kad žlunganti įstaiga pasinaudos BPF.

109

Be to, BPeM reglamentuojantys teisės aktai atitinka specifinę logiką, t. y. kad konkrečios įstaigos rizikos profilis taip pat vertinamas atsižvelgiant į visų kitų atitinkamų įstaigų rizikos profilį.

110

Atsižvelgiant į teisės aktų, susijusių su BPM ir BPeM, konkretų dalyką ir tikslus, taip pat į BPeM teisės aktų lyginamąją logiką, vienodo požiūrio principas negali būti pažeistas vien dėl to, kad teisiniame pagrinde, kuriuo reglamentuojamas BPeM ex ante įnašų apskaičiavimas, nėra pakartoti pagal BPM nustatyti rizikos vertinimo kriterijai.

111

Taigi ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies antrąjį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą, o kartu atmesti ir visą šią dalį.

112

Ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes nei Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punkte, nei Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje nenumatyta iš įsipareigojimų, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant bazinį metinį įnašą, atskaityti tinkamus įsipareigojimus. Šiuose teisės aktuose turėjo būti numatytas toks atskaitymas, nes tinkami įsipareigojimai yra „beveik nuosavos lėšos“, skirtos tam, kad būtų laikomasi prudencinių MNLTĮ reikalavimų, ir naudojamos nuostoliams padengti bei gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonei įgyvendinti.

113

BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

114

Atsižvelgiant į ieškovės per teismo posėdį pateiktus paaiškinimus, reikia konstatuoti, jog ji iš esmės teigia, pirma, kad vienodo požiūrio principas pažeidžiamas todėl, kad tinkamų įsipareigojimų padėtis yra panaši į nuosavų lėšų, tačiau jie vertinami skirtingai nuo šių lėšų, nes pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktą jie nėra neįtraukti į įsipareigojimus, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant bazinį metinį įnašą.

115

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punktą nuosavos lėšos neįtraukiamos į įsipareigojimus, į kuriuos atsižvelgiama apskaičiuojant bazinį metinį įnašą. Vis dėlto nei Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalyje, nei Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje, kuriose numatyta, kad apskaičiuojant bazinį metinį įnašą neįtraukiami tam tikri įsipareigojimai, į juos nebuvo neįtraukti tinkami įsipareigojimai.

116

Atsižvelgiant į šio sprendimo 40 punkte nurodytą jurisprudenciją, reikia išnagrinėti, ar, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 806/2014 dalyką ir tikslą, tinkamų įsipareigojimų padėtis yra panaši į nuosavų lėšų ir todėl jie neturėtų būti įtraukiami apskaičiuojant bazinį metinį įnašą.

117

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 17 straipsnio 1 dalį ir Direktyvos 2014/59 48 straipsnio 1 dalį tais atvejais, kai vykdant pertvarkymo procedūrą įstaigai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, nacionalinės pertvarkymo institucijos iš pradžių pasinaudoja įgaliojimais nurašyti ir konvertuoti skolinius reikalavimus iš nuosavų lėšų, o tada – „tik jei“ turimos nuosavos lėšos negalėjo padengti nuostolių, – iš tinkamų įsipareigojimų.

118

Be to, pagal Reglamento Nr. 806/2014 21 straipsnio 1 ir 7a dalis BPV naudojasi tinkamų įsipareigojimų nurašymo arba konvertavimo įgaliojimais, neatsižvelgdama į pertvarkymo priemonę, tik tiek, kiek tai susiję su tinkamais įsipareigojimais, kurie atitinka šio reglamento 12g straipsnio 2 dalies a punkte nustatytas specialias ir ribojamąsias sąlygas, išskyrus Reglamento Nr. 575/2013 72c straipsnio 1 dalyje nurodytą sąlygą, susijusią su likusiu įsipareigojimų įvykdymo terminu. Iš šių nuostatų aišku, kad, skirtingai nei nuosavų lėšų atveju, BPV galimybėms, neatsižvelgiant į pertvarkymo priemonę, nurašyti ir konvertuoti tinkamus įsipareigojimus nustatytos konkrečios ir ribojamosios sąlygos.

119

Galiausiai Reglamento Nr. 806/2014 27 straipsnio 5 dalyje numatyta, kad išimtinėmis aplinkybėmis, kai taikoma gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonė, nurašymo arba konvertavimo įgaliojimai gali būti visiškai arba iš dalies netaikomi tam tikriems tinkamiems įsipareigojimams. Vis dėlto tokios galimybės nėra, kalbant apie nuosavas lėšas.

120

Taigi, priešingai, nei teigia ieškovė, tinkami įsipareigojimai neturi tokios pačios galimybės padengti įstaigų nuostolius kaip nuosavos lėšos.

121

Šiomis aplinkybėmis darytina išvada, kad, nepaisant reikalavimų, kylančių iš šio sprendimo 39 punkte primintos jurisprudencijos, ieškovė neįrodė, kad tinkamų įsipareigojimų padėtis yra panaši į nuosavų lėšų, kiek tai susiję su jų galimybe padengti nuostolius ir įgyvendinti gelbėjimo privačiomis lėšomis priemonę.

122

Antra, ieškovė kritikuoja tai, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje nenumatytas tinkamų įsipareigojimų neįtraukimas į įsipareigojimus, kuriais remiantis apskaičiuojamas bazinis metinis įnašas.

123

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad toje nuostatoje taip pat nenurodyta, kad į įsipareigojimus, kuriais remiantis apskaičiuojamas bazinis metinis įnašas, neįtraukiamos nuosavos lėšos, nes jų neįtraukimas numatytas Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punkte.

124

Be to, iš jurisprudencijos matyti, kad atsižvelgimas į vienodo požiūrio principą negali pateisinti tinkamų įsipareigojimų neįtraukimo į įsipareigojimus, kuriais remiantis apskaičiuojamas bazinis metinis įnašas, nes Deleguotajame reglamente 2015/63 buvo išskirtos situacijos, pasižyminčios reikšmingais ypatumais, tiesiogiai susijusiais su nagrinėjamų įsipareigojimų keliama rizika (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 3 d. Sprendimo Iccrea Banca, C‑414/18, EU:C:2019:1036, 95 punktą).

125

Iš to, kas išdėstyta, darytina išvada, jog vienodo požiūrio principas nebuvo pažeistas dėl to, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje nebuvo numatytas tinkamų įsipareigojimų neįtraukimas į įsipareigojimus, kuriais remiantis apskaičiuojamas bazinis metinis įnašas.

126

Taigi ieškinio pirmojo pagrindo trečia dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

127

Ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtoje dalyje ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis ir Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes ex ante įnašai neatspindi rizikos, kuri realiai kyla dėl koregavimo daugiklio apskaičiavimo kriterijų. Šiuo klausimu ieškovė pateikia tris prieštaravimus, grindžiamus, pirma, neatsižvelgimu į kiekvienai įstaigai būdingą bendrą rizikos profilį, antra, rizikos veiksnių neįvertinimu atsižvelgiant į bet kokį priežiūros institucijos pagal BPM nustatytą reikalavimą ir, trečia, negalėjimu bendrai atsižvelgti į visą individualią kiekvienos įstaigos specifiką.

128

Ieškovė teigia, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 „6 ir paskesniuose straipsniuose“ nustatyti kriterijai grindžiami atsižvelgimu į rizikos veiksnius, vertinamus individualiai, o ne į kiekvienai įstaigai būdingą bendrą rizikos profilį.

129

BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

130

Visų pirma reikia pažymėti, kad, nepaisydama šio sprendimo 39 punkte nurodytos jurisprudencijos, ieškovė tiksliai nenurodė panašių situacijų, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos skirtingai, arba skirtingų situacijų, kurios, jos nuomone, buvo vertinamos vienodai, kiek tai susiję su Sąjungos teisės aktų leidėjo atliktu bazinio metinio įnašo koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijų nustatymu.

131

Taip pat neginčijama, kad koregavimo daugiklio apskaičiavimo kriterijai, dėl kurių bazinis metinis įnašas koreguojamas atsižvelgiant į rizikos kriterijų, taikomi visoms atitinkamoms įstaigoms, tarp jų ir ieškovei, išskyrus tas, kurios atitinka fiksuoto įnašo mokėjimo reikalavimus pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 10 straipsnį, ir tas, kurios nurodytos šio deleguotojo reglamento 11 straipsnyje. Tokiomis aplinkybėmis, kiek tai susiję su minėtais kriterijais, ieškovė nėra vertinama skirtingai.

132

Be to, ieškovė neteigė ir juo labiau neįrodė, kad vienodo požiūrio principas pažeistas todėl, kad taikant minėtus koregavimo daugiklio apskaičiavimo kriterijus ji neturėtų būti vertinama taip pat kaip kitos įstaigos.

133

Be to, net darant prielaidą, kad ieškovės kritika turi būti suprantama taip, jog ji teigia, kad jos padėtis nėra panaši į kitų įstaigų padėtį ir kad ji turi būti vertinama skirtingai, reikia pažymėti, kad ieškovė Bendrajam Teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jos padėtis yra būtent tokia.

134

Galiausiai ir bet kuriuo atveju ieškovės argumentai grindžiami klaidingomis prielaidomis. Pirma, ji klaidingai teigia, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytais kriterijais neatsižvelgiama į įstaigoms būdingą bendrą rizikos profilį. Iš tikrųjų kai kurie iš keturių rizikos ramsčių, nurodytų Deleguotojo reglamento 2015/63 6 straipsnyje, visų pirma rizikos ramstis, susijęs su įstaigos svarba finansų sistemos ar ekonomikos stabilumui, leidžia atlikti tokią bendrą analizę.

135

Antra, reikia atmesti ieškovės kritiką dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 „6 ir paskesniuose straipsniuose“ numatytų kriterijų, kad jais atsižvelgiama į mažus regioninius bankus, o tai lemia neigiamą nusistatymą didelių įstaigų atžvilgiu, nes šiuose regioniniuose bankuose laikoma didelė apdraustųjų indėlių suma, priešingai nei didelėse įstaigose, kaip ieškovės įstaiga, kurių veikla vis dėlto nėra rizikingesnė.

136

Pirma, iš šio sprendimo 51–63 punktų matyti, jog ieškovė neįrodė, kad dėl neapdraustų indėlių neįtraukimo apskaičiuojant ex ante įnašą pažeidžiamas vienodo požiūrio principas. Antra, atsižvelgiant į šio sprendimo 94 ir 96 punktuose nurodytus motyvus, didelių įstaigų, kurių įsipareigojimų sumos yra labai didelės, kaip antai ieškovės, rizikingumas neprilygsta mažų ir vidutinių įstaigų rizikingumui ir nėra mažesnis už šių įstaigų. Todėl šių dviejų kategorijų padėtis nėra panaši vertinimo, kurį turi atlikti BPV, kad apskaičiuotų ex ante įnašus, tikslais.

137

Taigi šį prieštaravimą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

138

Ieškovė teigia, kad bazinio metinio įnašo koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį metodas reiškia, kad rizikos veiksniai vertinami neatsižvelgiant į jokius priežiūros institucijos pagal BPM nustatytus reikalavimus. Vis dėlto pagal BPM kriterijus Prancūzijos įstaigos yra mažiausiai rizikingos bankų sąjungoje, nors pagal Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytus vertinimo kriterijus jos atrodytų pačios rizikingiausios.

139

BPV ir Taryba ginčija šiuos argumentus.

140

Šis prieštaravimas ir ieškinio pirmojo pagrindo pirmos dalies antrasis argumentas, kuris buvo atmestas šio sprendimo 100–110 punktuose, iš esmės sutampa.

141

Taigi šį prieštaravimą reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių.

142

Ieškovė mano, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas vienodo požiūrio principas, nes esant visoms įstaigoms vienodai taikomam procesui ir siekiant vienodai ir proporcingai joms paskirstyti metinį tikslinį lygį atitinkančią sumą, neįmanoma bendrai atsižvelgti į visą individualią kiekvienos tokios įstaigos specifiką.

143

BPV ir Taryba ginčija šiuos argumentus.

144

Visų pirma reikia pažymėti, jog formuluodama savo prieštaravimą ieškovė pati pripažįsta, kad kritikuojamas ex ante įnašų apskaičiavimo metodas vienodai taikomas visoms įstaigoms.

145

Be to, jei ieškovės kritiką reikėtų suprasti kaip teiginį, kad jos padėtis nėra panaši į kitų įstaigų padėtį ir kad ji turėtų būti vertinama kitaip, reikia pažymėti, kad ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, kad jos padėtis yra tokia.

146

Galiausiai bet kuriuo atveju ieškovės argumentais iš tikrųjų teigiama, kad bazinio metinio įnašo koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį kriterijai yra netinkami. Vis dėlto ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokios išsamios informacijos, kuria būtų konkrečiai siekiama įrodyti šių kriterijų netinkamumą, ir apsiribojo tik nepagrįstais teiginiais.

147

Taigi reikia atmesti trečiąjį prieštaravimą, o kartu ir ieškinio pirmojo pagrindo ketvirtą dalį bei visą šį pagrindą.

148

Ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies antros pastraipos a ir b punktuose, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniuose ir I priede nustatyta ex ante įnašų apskaičiavimo tvarka, kuria pažeidžiamas proporcingumo principas.

149

BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

150

Pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl, kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Philip Morris Brands ir kt., C‑547/14, EU:C:2016:325, 165 punktas ir 2021 m. sausio 20 d. Sprendimo ABLV Bank / BPV, T‑758/18, EU:T:2021:28, 142 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2010 m. birželio 8 d. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 51 punktą).

151

Dėl šio sprendimo 150 punkte nurodytų sąlygų teisminės kontrolės reikia priminti, kad nustatydamas ex ante įnašų apskaičiavimo metodą Sąjungos teisės aktų leidėjas naudojasi didele diskrecija, nes turi imtis veiksmų srityje, kurioje jam reikia priimti politinius ir ekonominius sprendimus ir atlikti sudėtingus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 117 ir 118 punktus).

152

Be to, deleguotųjų įgaliojimų, kaip jie suprantami pagal SESV 290 straipsnį, atveju Komisija, naudodamasi jai suteiktais įgaliojimais, turi didelę diskreciją, kai jai reikia, be kita ko, atlikti sudėtingus vertinimus (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 11 d. Sprendimo Dyson / Komisija, C‑44/16 P, EU:C:2017:357, 53 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

153

Tas pats pasakytina, be kita ko, apie Deleguotąjį reglamentą 2015/63, kuriame Komisija nustatė ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į rizikos profilį taisykles pagal Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalį.

154

Kaip matyti iš Deleguotojo reglamento 2015/63 priėmimo dokumentų, be kita ko, dokumentų „JRC technical work supporting Commission second level legislation on risk based contributions to the (single) resolution fund“ (JTC techninė studija, kuria remiami Komisijos antrojo lygio teisės aktai dėl rizika grindžiamų įnašų į (bendrą) pertvarkymo fondą, toliau – JTC techninė studija), ir „Commission Staff Working Document: estimates of the application of the proposed methodology for the calculation of contributions to resolution financing arrangements“ (Komisijos tarnybų darbinis dokumentas: siūlomos metodikos dėl įnašų į pertvarkymo finansavimo struktūras apskaičiavimo numatomas taikymas), rengdama tokias taisykles Komisija turėjo atlikti sudėtingus vertinimus, kad išnagrinėtų įvairius duomenis, kurių atžvilgiu bankų ir finansų sektoriuose nustatytos įvairių rūšių rizikos.

155

Šiomis aplinkybėmis ir vadovaujantis jurisprudencija (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 4 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑358/14, EU:C:2016:323, 79, 96 ir 97 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2022 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Firearms United Network ir kt./Komisija, T‑187/21, nepaskelbtas Rink., dėl kurio pateiktas apeliacinis skundas, EU:T:2022:848, 122 ir 123 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją), Bendrojo Teismo atliekama proporcingumo principo laikymosi kontrolė turi apsiriboti patikrinimu, ar Sąjungos teisės aktų leidėjo ir Komisijos priimti aktai yra akivaizdžiai netinkami numatytam tikslui pasiekti, ar jais akivaizdžiai neviršijama to, kas būtina šiam tikslui pasiekti, arba ar jie nesukelia akivaizdžiai neproporcingų nepatogumų, palyginti su minėtu tikslu.

156

Šiuo klausimu ieškovė iš esmės pateikia tris argumentus.

157

Pirma, reikia išnagrinėti jos argumentą, kad Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 1 dalimi ir 2 dalies antros pastraipos a ir b punktais, Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas proporcingumo principas, nes kiekvienos įstaigos ex ante įnašo apskaičiavimas priklauso nuo kitų įstaigų padėties, tačiau nesilaikoma subalansuoto paskirstymo pagal riziką tikslo. Konkrečiai kalbant, dėl šios įstaigų tarpusavio priklausomybės Prancūzijos bankų sektoriui tenka neproporcinga našta.

158

Visų pirma dėl ex ante įnašų apskaičiavimo metodo tinkamumo, viena vertus, reikia priminti, jog Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas, naudodamasis plačia diskrecija, galėjo pasirinkti ex ante įnašų apskaičiavimo metodą, grindžiamą pirmiausia kiekvienos įstaigos, gavusios veiklos leidimą dalyvaujančiose valstybėse narėse, finansinės padėties palyginimu (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 118 punktą).

159

Kita vertus, ieškovė nepateikė jokio įrodymo, galinčio paneigti šią išvadą pagrindžiančius motyvus ar BPV teiginį, kad tokiu apskaičiavimo metodu siekiama paskatinti įstaigas taikyti mažiau rizikingus veikimo būdus, visų pirma pagerinti savo padėtį, palyginti su kitomis įstaigomis.

160

Tokiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad ex ante įnašų apskaičiavimas remiantis kiekvienos įstaigos finansinės padėties palyginimu yra akivaizdžiai netinkama priemonė šio sprendimo 159 punkte nurodytam tikslui pasiekti.

161

Dėl šio sprendimo 159 punkte nurodyto metodo būtinumo ieškovė nurodo, kad ex ante įnašai galėjo būti apskaičiuojami naudojant kitą metodą, grindžiamą vien konkrečiai įstaigai būdingais duomenimis. Vis dėlto, darant prielaidą, kad taikant tokį metodą būtų gaunamas mažesnisex ante įnašas ir dėl to jis mažiau varžytų įstaigas, neįrodyta, kad jis leistų pasiekti šio sprendimo 159 punkte nurodytą tikslą taip pat veiksmingai kaip ir Sąjungos teisės aktų leidėjo ir Komisijos nustatytas lyginamasis apskaičiavimo metodas.

162

Taigi, atsižvelgiant į ieškovės argumentų turinį, neįrodyta, kad šiuo apskaičiavimo metodu akivaizdžiai viršijama tai, kas būtina šio sprendimo 159 punkte nurodytam tikslui pasiekti.

163

Galiausiai ieškovė neįrodė, kad ex ante įnašų apskaičiavimas, grindžiamas kiekvienos įstaigos finansinės padėties palyginimu, sukeltų akivaizdžiai neproporcingų nepatogumų, atsižvelgiant į siekiamą tikslą, aprašytą šio sprendimo 159 punkte.

164

Antra, ieškovė teigia, kad įstaigų rizikos profilio vertinimas siekiant apskaičiuoti ex ante įnašus grindžiamas kriterijais, kurie nekoreliuoja su kriterijais, taikomais pagal BPM. Nesant šios koreliacijos, ieškovė turi mokėti ex ante įnašą, kuris yra dirbtinai padidintas ir neproporcingas.

165

Iš pradžių, kalbant apie įstaigų rizikos profilio vertinimo kriterijų, nustatytų Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 7 dalyje (į kurią, beje, daroma nuoroda Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos b punkte) ir Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniuose ir I priede, tinkamumą, pažymėtina, jog iš šių nuostatų turinio ir Direktyvos 2014/59 107 konstatuojamosios dalies, Reglamento Nr. 806/2014 109 konstatuojamosios dalies ir Deleguotojo reglamento 2015/63 5 konstatuojamosios dalies matyti, kad šiais kriterijais siekiama užtikrinti, kad rizikingiau veikiančios įstaigos turėtų mokėti didesnius ex ante įnašus nei įstaigos, pasirinkusios mažiau rizikingą veiklos modelį.

166

Ieškovė taip pat nepateikė Bendrajam Teismui jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų suabejoti aplinkybe, kad minėti kriterijai leidžia pasiekti tokį tikslą. Šiuo klausimu ji tik pateikė niekuo nepagrįstą teiginį, kad kriterijai, taikomi rizikos vertinimui pagal BPM, yra tinkamesni užtikrinti, kad didesnę riziką keliančios įstaigos daugiausia prisidėtų prie BPF. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta šio sprendimo 104–111 punktuose, tokiam argumentui negalima pritarti, nes BPeM ir BPM reglamentuojančių teisės aktų tikslai skiriasi.

167

Šiomis aplinkybėmis reikia atmesti ieškovės argumentus, kuriais siekiama įrodyti, kad šio sprendimo 165 punkte nurodytos nuostatos, kuriose nustatyti ex ante įnašų koregavimo atsižvelgiant į įstaigų rizikos profilį kriterijai, yra akivaizdžiai netinkamos, atsižvelgiant į tame punkte primintą tikslu.

168

Toliau, kiek tai susiję su būtinybe atsižvelgti į kriterijus, kylančius iš šio sprendimo 165 punkte nurodytų nuostatų, ieškovė teigia, kad jeigu apskaičiuojant ex ante įnašus būtų atsižvelgiama į taikant BPM naudojamus kriterijus, atitinkamos įstaigos galėtų patirti mažiau išlaidų.

169

Vis dėlto, kaip Teisingumo Teismas pažymėjo 2021 m. liepos 15 d. Sprendime Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV (C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktas), šio sprendimo 165 punkte nurodytose nuostatose numatytais kriterijais siekiama paskirstyti metinio tikslinio lygio sumą visoms atitinkamoms įstaigoms. Taigi, jeigu kriterijai, alternatyvūs iš šių nuostatų kylantiems kriterijams, kaip antai taikant BPM naudojami kriterijai, reikštų mažesnes išlaidas kai kurioms įstaigoms, jie kartu reikštų didesnes išlaidas kitoms įstaigoms. Nepaisant to, ieškovė nepaaiškino, kaip minėtų alternatyvių kriterijų taikymas lemtų mažesnes išlaidas visoms atitinkamoms įstaigoms.

170

Be to, darydama prielaidą, kad dėl tokių kriterijų įstaigoms nustatomas mažesnis ex ante įnašas, ieškovė nepaaiškina, kaip taikant šiuos kriterijus šio sprendimo 165 punkte nurodytą tikslą būtų galima pasiekti taip pat veiksmingai kaip ir taikant iš šiame punkte nurodytų nuostatų kylančius kriterijus, nepaisant to, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 104–111 punktų, BPM ir, konkrečiau kalbant, Sąjungos teisės aktais, susijusiais su priežiūros reikalavimais, siekiami tikslai skiriasi nuo tikslų, numatytų teisės aktuose, kuriais reglamentuojamas įstaigų pertvarkymas.

171

Tokiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kodėl šio sprendimo 165 punkte nurodytose nuostatose įtvirtintais kriterijais akivaizdžiai viršyta tai, kas būtina tame pačiame punkte nurodytam tikslui pasiekti.

172

Galiausiai ieškovė taip pat neįrodė, kad ex ante įnašų koregavimas pagal įstaigų rizikos profilį, atsižvelgiant į šio sprendimo 165 punkte nurodytose nuostatose nustatytus kriterijus, sukėlė akivaizdžiai neproporcingų nepatogumų, atsižvelgiant į minėtame punkte nurodytą siekiamą tikslą.

173

Trečia, ieškovė teigia, kad pažeidžiamas proporcingumo principas, nes ex ante įnašų dydį lemia beveik vien bazinis metinis įnašas. Jos teigimu, pagrindinis ex ante įnašų parametras išlieka balanso dydis, o ne koregavimo daugiklis, kuris, turint omenyje, kad jis svyruoja nuo 0,8 iki 1,5, turi ribotą poveikį. Toks mechanizmas reiškia, kad didelių įstaigų baziniai metiniai įnašai nustatomi per dideli, nors jų rizikingumas pagal BPM yra nedidelis.

174

Šiuo klausimu iš Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalies antros pastraipos a punkto, siejamo su Deleguotojo reglamento 2015/63 5 konstatuojamąja dalimi, matyti, kad bazinis metinis įnašas yra proporcingas atitinkamos įstaigos įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, visų įsipareigojimų sumos, išskyrus nuosavas lėšas ir apdraustuosius indėlius, santykiui, taigi šis įnašas grindžiamas įstaigos dydžiu.

175

Dėl to, ar apskaičiuojant bazinį metinį įnašą tinkama atsižvelgti į įstaigų dydį, turint omenyje tai, kas išdėstyta šio sprendimo 87 punkte, reikia priminti, jog labiausiai tikėtina, kad įstaigoms, kurių įsipareigojimai dideli, vadinasi, didelėms įstaigoms bus taikoma pertvarkymo priemonė ir todėl skiriamas BPF finansavimas.

176

Sąjungos teisės aktų leidėjas ir Komisija, remdamiesi būtent įstaigų įsipareigojimų dydžio, taigi ir įstaigų dydžio kriterijumi, siekė užtikrinti šio sprendimo 42 punkte primintus tikslus, t. y. pirma, suteikti BPeM pakankamai finansinių išteklių, kad būtų veiksmingai taikomos pertvarkymo priemonės, ir, antra, paskatinti įstaigas taikyti mažiau rizikingus veiklos būdus mažinant, be kita ko, savo įsipareigojimus.

177

Šiuo klausimu ieškovė neįrodė, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas ir Komisija, grįsdami bazinio metinio įnašo apskaičiavimą įstaigų dydžiu, pasirinko priemonę, akivaizdžiai netinkamą šio sprendimo 176 punkte nurodytiems tikslams pasiekti.

178

Dėl su dydžiu susijusio kriterijaus būtinumo ieškovė iš esmės teigia, kad jeigu ex ante įnašų apskaičiavimas būtų labiau pagrįstas koregavimo daugikliu, o ne įstaigų dydžiu, šių įnašų dydis būtų mažesnis, nes atspindėtų nedidelį įstaigų rizikingumą.

179

Jeigu ieškovės argumentus reikėtų aiškinti taip, kad ji prašo taikyti didesnę koregavimo daugiklio skalę, nei numatytoji Deleguotojo reglamento 2015/63 9 straipsnio 3 dalyje, t. y. skalę, kurioje yra ir didesnės nei 1,5 % reikšmės, neįrodyta, kad ex ante įnašų apskaičiavimas remiantis tokia skale reikštų mažesnes išlaidas įstaigoms. Tokiu atveju galėtų būti nustatytas didesnis nei 1,5 % koregavimo koeficientas, todėl šių įnašų suma padidėtų.

180

Vadinasi, negalima teigti, kad, kai ex ante įnašo apskaičiavimas labiau grindžiamas įstaigų dydžiu, o ne koregavimo daugikliu, Sąjungos teisės aktų leidėjo numatytas ir Komisijos patikslintas minėtų įnašų apskaičiavimo metodas akivaizdžiai viršija tai, kas būtina šio sprendimo 176 punkte nurodytam tikslui pasiekti.

181

Taigi ieškovė neįrodė, kad atsižvelgimas į įstaigų dydį apskaičiuojant ex ante įnašus sukėlė nepatogumų, akivaizdžiai neproporcingų, turint omenyje siekiamus tikslus.

182

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, antrąjį ieškinio pagrindą reikia atmesti kaip nepagrįstą.

183

Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 70 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalimi, 6 ir 7 straipsniais ir I priedu bei Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsniu pažeidžiamas teisinio saugumo principas. Argumentus, kuriais grindžiamas šis ieškinio pagrindas, sudaro trys dalys, susijusios, pirma, su įstaigų negalėjimu iš anksto žinoti ex ante įnašo sumos, antra, su neatsižvelgimu į tam tikrus rizikos rodiklius ir, trečia, su netinkama „apdraustųjų indėlių augimo tempo“, pagal kurį nustatomas metinis tikslinis lygis, nustatymo tvarka. Pateikdama šį ieškinio pagrindą ieškovė taip pat suformulavo ketvirtą dalį, susijusią su SESV 290 straipsnio pažeidimu.

184

Pirmiausia reikia patikslinti šio neteisėtumu grindžiamo prieštaravimo apimtį.

185

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors ieškovė formaliai pateikia neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą dėl visų šio sprendimo 183 punkte nurodytų nuostatų, jos argumentai, kuriais grindžiamas šis prieštaravimas, susiję tik su Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsnių ir I priedo atitiktimi teisinio saugumo principui. Taigi ieškovė nepateikia jokių argumentų konkrečiai dėl Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 ir 2 dalių ir 70 straipsnio 1 ir 2 dalių, Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio teisėtumo atsižvelgiant į minėtą principą. Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad šis neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas iš tikrųjų susijęs tik su Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu.

186

Ieškovė iš esmės teigia, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniais bei I priedu pažeidžiamas teisinio saugumo principas, nes ieškovė negali pakankamai iš anksto žinoti jai nustatytino ex ante įnašo dydžio. Pirmiausia, visą apskaičiavimo metodą sunku suprasti. Be to, bazinio metinio įnašo koregavimas atsižvelgiant į rizikos profilį priklauso nuo šiose nuostatose numatytų sąlygų, kurios yra neaiškios. Galiausiai ieškovės priskyrimas įvairiems intervalams yra vienašališkas ir sunkiai suprantamas.

187

Be to, ex ante įnašų nustatymas grindžiamas viešai nepaskelbtų duomenų naudojimu. Galiausiai ex ante įnašų dydis priklauso nuo kitų įstaigų padėties pokyčių, o tai lemia didelę skirtingų įstaigų individualių įnašų sumų tarpusavio priklausomybę, todėl neįmanoma iš anksto apskaičiuoti tikslaus ex ante įnašo.

188

BPV, Parlamentas, Taryba ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

189

Pagal teisinio saugumo principą reikalaujama, pirma, kad teisės normos būtų aiškios ir tikslios, ir, antra, kad jų taikymas būtų nuspėjamas teisės subjektams, visų pirma kai jos gali turėti neigiamų pasekmių. Pagal šį principą, be kita ko, reikalaujama, kad teisės aktai leistų suinteresuotiesiems asmenims tiksliai sužinoti jais nustatytų pareigų apimtį, kad šie asmenys galėtų aiškiai žinoti savo teises ir pareigas ir imtis atitinkamų veiksmų (2021 m. balandžio 29 d. Sprendimo Banco de Portugal ir kt., C‑504/19, EU:C:2021:335, 51 punktas ir 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 319 punktas).

190

Vis dėlto šie reikalavimai negali būti suprantami kaip draudžiantys Sąjungos institucijai jos priimamame teisės akte pateikti abstrakčią teisės sąvoką ar kaip įpareigojantys, kad tokioje abstrakčioje normoje būtų paminėti įvairūs konkretūs galimo šios normos taikymo atvejai, jeigu ši institucija negali iš anksto jų visų nustatyti (pagal analogiją žr. 2017 m. liepos 20 d. Sprendimo Marco Tronchetti Provera ir kt., C‑206/16, EU:C:2017:572, 39 ir 40 punktus ir 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 320 punktą).

191

Taigi Sąjungos teisės akto nuostata teisinio saugumo principas pažeidžiamas dėl jos aiškumo trūkumo tik tuo atveju, jeigu ši nuostata yra tokia dviprasmiška, kad neleidžia teisės subjektams pakankamai užtikrintai išsklaidyti abejones dėl šios nuostatos apimties ir prasmės (šiuo klausimu žr. 2005 m. balandžio 14 d. Sprendimo Belgija /Komisija, C‑110/03, EU:C:2005:223, 31 punktą ir 2007 m. gegužės 22 d. Sprendimo Mebrom / Komisija, T‑216/05, EU:T:2007:148, 108 punktą).

192

Be to, tai, kad Sąjungos teisės aktu už jo įgyvendinimą atsakingoms institucijoms suteikiama tam tikra diskrecija, savaime nepažeidžia nuspėjamumo reikalavimo, jei, atsižvelgiant į atitinkamus teisėtus tikslus, yra pakankamai aiškiai nustatyta naudojimosi tokiais įgaliojimais apimtis ir sąlygos, siekiant užtikrinti tinkamą apsaugą nuo savivalės (žr. 2022 m. vasario 16 d. Sprendimo Lenkija / Parlamentas ir Taryba, C‑157/21, EU:C:2022:98, 321 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

193

Taigi pagal šio sprendimo 191 ir 192 punktuose nurodytą jurisprudenciją šioje byloje reikia išnagrinėti, ar taikytini teisės aktai yra tokie dviprasmiški, kad įstaigos negali pakankamai užtikrintai išsklaidyti galimų abejonių dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsnių ir I priedo, kurių neteisėtumą nurodo ieškovė, apimties ar prasmės.

194

Pirma, kalbant apie tariamą viso apskaičiavimo metodo neaiškumą, pažymėtina, kad ieškovė turi įvardyti jos ginčijamų teisės normų aiškumo stoką, netikslumus ar nuspėjamumo stoką. Tačiau ieškovė šių aspektų neįvardijo, o tik pateikė bendrus nepagrįstus teiginius.

195

Bet kuriuo atveju iš jurisprudencijos matyti, kad taikytini teisės aktai nebūtinai turi leisti įstaigoms patikrinti jų ex ante įnašų apskaičiavimo tikslumą, nes toks reikalavimas neišvengiamai reikštų draudimą Sąjungos teisės aktų leidėjui ir Komisijai nustatyti šio įnašo apskaičiavimo būdą, kurį taikant naudojami duomenys, kurių konfidencialumas yra saugomas pagal Sąjungos teisę, taigi būtų pernelyg susiaurinama plati diskrecija, kurią šiuo klausimu turi turėti teisės aktų leidėjas ir Komisija, be kita ko, neleidžiant jam pasirinkti metodo, galinčio užtikrinti dinamišką BPF finansavimo pritaikymą prie finansų sektoriaus pokyčių, konkrečiai atsižvelgiant į kiekvienos įstaigos, gavusios veiklos leidimą BPF dalyvaujančios valstybės narės teritorijoje, padėtį (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 118 punktą).

196

Taigi pakanka, kad asmenys, kuriems skirtas sprendimas, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, nors jiems nebuvo pateikti duomenys, kuriems taikoma komercinė paslaptis, žinotų BPV naudotą apskaičiavimo metodą ir turėtų pakankamai informacijos, kad iš esmės galėtų suprasti, kaip apskaičiuojant jų ex ante įnašus buvo atsižvelgta į jų individualią padėtį, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

197

Informacija, kuri turi būti pateikta įstaigoms, apima, be kita ko, kiekvieno intervalo ir su juo susijusių rizikos rodiklių ribines vertes, kuriomis remiantis įstaigų ex ante įnašas buvo pakoreguotas atsižvelgiant į jų rizikos profilį (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 167 punktą).

198

Be to, Deleguotasis reglamentas 2015/63 visiškai netrukdo BPV atskleisti apibendrintos ir nuasmenintos informacijos, kuri būtų pakankama įstaigai suprasti, kaip į jos individualią padėtį buvo atsižvelgta apskaičiuojant jos ex ante įnašą, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 139 punktas).

199

Šiomis aplinkybėmis pirmąjį prieštaravimą reikia atmesti.

200

Antra, kiek tai susiję su įstaigų bazinio metinio įnašo koregavimu pagal rizikos profilį, reikia pažymėti, kad ieškovė nurodo tik tiek, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsniai yra „neaiškūs dėl savo apimties“, taigi bendrai teigia, kad šiose nuostatose vartojamos sąvokos yra nepakankamai aiškios, todėl pažeidžiamas teisinio saugumo principas.

201

Vis dėlto ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokių konkrečių įrodymų, kad užginčytų Deleguotojo reglamento 2015/63 6 ir 7 straipsnių teisėtumą dėl jų tariamo neaiškumo, netikslumo ar nuspėjamumo stokos.

202

Šiomis aplinkybėmis antrasis prieštaravimas yra nepriimtinas.

203

Trečia, dėl ieškovės argumento, kad šio sprendimo 204 punkte aprašytas vadinamasis „binning“, būtent priskyrimo skirtingiems intervalams, metodas buvo taikomas vienašališkai ir nesuprantamai, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

204

Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 I priedo skyrių „2 žingsnis“ BPV pirmiausia turi apskaičiuoti intervalų skaičių, kad palygintų įstaigas, atsižvelgdama į įvairius rizikos rodiklius ir subrodiklius. Tada BPV turi priskirti įstaigas prie kiekvieno intervalo. Galiausiai, BPV turi visoms atitinkamame intervale esančioms įstaigoms skirti tą patį įvertį, vadinamą „diskretizuotu rodikliu“, į kurį ji turi atsižvelgti apskaičiuodama likusią jų koregavimo daugiklio dalį.

205

Be to, Deleguotojo reglamento 2015/63 I priede, be kita ko, detalizuojami įvairūs skirstymo į intervalus metodo etapai ir išdėstytos matematinės formulės, kurias turi taikyti BPV.

206

Vis dėlto ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokių konkrečių įrodymų, kurie leistų nustatyti aiškumo, tikslumo ar nuspėjamumo stoką, susijusią su šiais skirtingais etapais ar formulėmis.

207

Bet kuriuo atveju, atsižvelgiant į šio sprendimo 195–197 punktuose išdėstytus argumentus, Komisija neprivalėjo numatyti, kad įstaigoms turi būti pateikti duomenys, leidžiantys joms išsamiai patikrinti skirstymo į intervalus metodo taikymo teisingumą.

208

Be to, pagal Deleguotąjį reglamentą 2015/63 BPV visiškai nedraudžiama, siekiant laikytis šio sprendimo 196 ir 197 punktuose nurodytų reikalavimų, atskleisti kiekvieno intervalo ribinių verčių ir atitinkamų rodiklių, kad atitinkama įstaiga galėtų įsitikinti, be kita ko, kad jai priskirtas klasifikavimas diskretizuojant rodiklius, kaip apibrėžta šio deleguotojo reglamento I priede, iš tikrųjų atspindi jos ekonominę padėtį, kad šis diskretizavimas buvo atliktas laikantis šiame deleguotajame reglamente apibrėžto metodo, remiantis patikimais duomenimis, ir kad visi rizikos veiksniai, į kuriuos reikia atsižvelgti pagal Reglamentą Nr. 806/2014 ir minėtą deleguotąjį reglamentą, iš tikrųjų buvo įvertinti.

209

Ketvirta, ieškovė, grįsdama šį neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą, negali remtis tuo, kad apskaičiavimo priemonė, kurią BPV pateikė įstaigoms prieš priimdama ginčijamą sprendimą, neleido šioms įstaigoms patikrinti BPV analizių, kurias ši atlikto siekdama priskirti įstaigas skirtingiems intervalams. Ši apskaičiavimo priemonė nėra numatyta taikytinuose teisės aktuose, konkrečiai kalbant – Deleguotajame reglamente 2015/63. Taigi tokia kritika susijusi su BPV veiksmų, o ne su šio deleguotojo reglamento teisėtumu.

210

Darant prielaidą, kad minėtas argumentas turi būti suprantamas taip, kad juo ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą, pakanka pažymėti, kad ji nepaaiškina, kodėl, nepaisant to, kad pagal taikytinus teisės aktus BPV neįpareigojama įstaigoms pateikti šio sprendimo 209 punkte paminėtos apskaičiavimo priemonės ir kad apie ją pranešta prieš priimant ginčijamą sprendimą, duomenys, kurių galimai nepakanka minėtoje priemonėje, turėtų įtakos to sprendimo galiojimui. Bet kuriuo atveju iš šio sprendimo 195 ir 196 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad BPV neturi atskleisti duomenų, kuriems taikoma komercinė paslaptis, susijusių su kiekvienos kitos atitinkamos įstaigos ekonomine padėtimi.

211

Penkta, ieškovė pabrėžia, kad tam tikrų apibendrintų konfidencialių duomenų paskelbimo sprendimuose, kuriais nustatomi atitinkamų metų ex ante įnašai, nepakanka, nes BPV vis dėlto neskelbia kitų nekonfidencialių duomenų, kurių reikia, kad būtų galima tinkamai suprasti ir numatyti apskaičiavimus.

212

Tokiais argumentais ieškovė taip pat nekvestionuoja šio sprendimo 186 punkte minėtų taikytinų teisės aktų nuostatų, kurių neteisėtumu ji remiasi, nurodydama teisinio saugumo principo pažeidimą.

213

Ieškovė kritikuoja tik tai, kad prieš priimdama sprendimus, kuriais nustatomi ex ante įnašai, BPV nepaskelbė tam tikros nekonfidencialios informacijos, būtinos ex ante įnašams apskaičiuoti. Todėl šis prieštaravimas susijęs ne su taikytinų teisės aktų teisėtumu, o su tuo, kaip juos taikė BPV.

214

Darant prielaidą, kad minėtas prieštaravimas turi būti suprantamas taip, kad juo ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo teisėtumą, ji pakankamai aiškiai nepaaiškina, kokios konkrečios informacijos nepaskelbė, bet privalėjo paskelbti BPV, kad įvykdytų reikalavimus, kylančius iš šio sprendimo 195 ir 196 punktuose primintos jurisprudencijos. Be to, šiuo klausimu iš tos pačios jurisprudencijos matyti, jog būtų nepagrįsta reikalauti, kad BPV pateiktų kiekvieną skaičių, kuriuo grindžiamas kiekvienos atitinkamos įstaigos ex ante įnašo apskaičiavimas (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 123 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

215

Šešta, dėl aplinkybės, kad įstaigos ex ante įnašų apskaičiavimas priklauso nuo konfidencialių duomenų, susijusių su kitų įstaigų padėtimi, o tai padidina apskaičiavimo metodo nenuspėjamumą, reikia pažymėti, kad ieškovės argumentai šiuo klausimu visiškai neišplėtoti.

216

Bet kuriuo atveju šie argumentai prieštarauja 2021 m. liepos 15 d. Sprendime Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV (C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601) pateiktam išaiškinimui, kuris susijęs su pareigos motyvuoti laikymusi, bet taikomas ir kalbant apie teisinio saugumo principo laikymąsi.

217

2021 m. liepos 15 d. Sprendime Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV (C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601) Teisingumo Teismas pripažino, kad pagal patį ex ante įnašų apskaičiavimo metodo principą, kylantį iš Direktyvos 2014/59 ir Reglamento Nr. 806/2014, BPV gali reikėti panaudoti kitų įstaigų duomenis, kuriems taikoma komercinės paslapties apsauga (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 114 punktą).

218

Tokiomis aplinkybėmis, pirma, ieškovė negali remtis vien tuo, kad ji negali iš anksto apskaičiuoti jos mokėtino ex ante įnašo, nes jai nebuvo pateikti kitų įstaigų duomenys.

219

Antra, kaip pažymėta šio sprendimo 198 punkte, Deleguotajame reglamente 2015/63 BPV niekaip neužkertamas kelias atskleisti apibendrintos ir nuasmenintos informacijos, kurios įstaigai pakaktų, kad ji galėtų suprasti, kaip apskaičiuojant jos ex ante įnašą buvo atsižvelgta į jos individualią padėtį, palyginti su visų kitų atitinkamų įstaigų padėtimi.

220

Taigi ieškinio trečiojo pagrindo pirmą dalį reikia atmesti.

221

Ieškovė teigia, kad apskaičiuojant ex ante įnašus už 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpį nebuvo taikomi kai kurie rizikos rodikliai, t. y. „grynasis pastovaus finansavimo rodiklis“, MNLTĮ, taip pat „sudėtingumo“ ir „sėkmingo pertvarkymo galimybės“ rodikliai. Neatsižvelgimas į šiuos rizikos rodiklius ir negalėjimas numatyti jų įgyvendinimo prieštarautų teisinio saugumo principui, nes ieškovė negali numatyti jų pritaikymo.

222

Be to, tai, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 pereinamojo laikotarpio nuostatose BPV palikta galimybė neatsižvelgti į tam tikrus rizikos rodiklius, vis vien leidžiant jai koreguoti bazinį metinį įnašą pagal rizikos profilį, kelia teisinį nesaugumą.

223

BPV ir Komisija ginčija šiuos argumentus.

224

Remiantis šio sprendimo 189–192 punktuose nurodyta jurisprudencija, šioje byloje reikia išnagrinėti, ar taikytini teisės aktai yra tokie dviprasmiški, kad įstaigos negali pakankamai užtikrintai išsklaidyti galimų abejonių dėl tam tikrų rizikos rodiklių, kaip antai grynojo pastovaus finansavimo rodiklio, MNLTĮ, „sudėtingumo“ ir „sėkmingo pertvarkymo galimybės“ rodiklių taikymo.

225

Sąlygos, kuriomis BPV pereinamuoju laikotarpiu gali netaikyti tokių rizikos rodiklių, numatytos Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią „[j]eigu informacija, kurios reikalaujama pagal [šio deleguotojo reglamento] II priede nurodytą rodiklį, nėra įtraukta į [minėto deleguotojo reglamento] 14 straipsnyje nurodytą priežiūros ataskaitų teikimo reikalavimą, taikomą ataskaitiniais metais, tas rizikos rodiklis netaikomas tol, kol tas priežiūros ataskaitų teikimo reikalavimas nepradedamas taikyti“.

226

Taigi Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1 dalyje numatytos dvi sąlygos, kurioms esant BPV pereinamuoju laikotarpiu netaiko rizikos rodiklio, t. y. pirma, kai informacija, kurios reikalaujama pagal tokį rodiklį, neįtraukta į šio deleguotojo reglamento 14 straipsnyje nurodytus prudencinės informacijos reikalavimus ir, antra, kai šis rodiklis nurodytas minėto deleguotojo reglamento II priede „Pertvarkymo institucijoms teiktini duomenys“ ir kuriame yra 15 duomenų kategorijų. Vis dėlto ieškovė neteigė ir juo labiau neįrodė, kad šios sąlygos yra tokios dviprasmiškos, kad neleidžia įstaigoms pakankamai užtikrintai išsklaidyti galimų abejonių dėl tam tikrų rizikos rodiklių taikymo.

227

Šiomis aplinkybėmis ieškovės argumentai, kuriais ji siekia įrodyti, kad Reglamentas Nr. 806/2014 arba Deleguotasis reglamentas 2015/63 yra neteisėti, nes jais, nesant galimybės numatyti rizikos rodiklių naudojimo, galimai pažeistas teisinio saugumo principas, turi būti atmesti.

228

Taigi ieškinio trečiojo pagrindo antrą dalį reikia atmesti.

229

Ieškovė mano, kad tikslas pasiekti galutinį tikslinį lygį, lygų 1 % bankų sąjungos apdraustųjų indėlių sumos, reiškia, kad kiekvienais metais BPV turi įvertinti „šių apdraustųjų indėlių augimo tempą“, o jis nustatomas neaiškiai ir jo pokyčius įstaigoms sunku numatyti.

230

BPV ginčija šiuos argumentus.

231

Reikia pažymėti, kad ieškovė Bendrajam Teismui nepateikė jokių konkrečių įrodymų, skirtų įrodyti, jog šio sprendimo 183 punkte nurodytos nuostatos yra tokios dviprasmiškos, kad neleidžia įstaigoms pakankamai užtikrintai išsklaidyti galimų abejonių dėl galutinio tikslinio lygio ar metinio tikslinio lygio nustatymo.

232

Be to, dalimi savo argumentų ieškovė iš tikrųjų ginčija ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymą, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu. Šis prieštaravimas nesusijęs su šio sprendimo 183 punkte nurodytų nuostatų teisėtumu ir bus nagrinėjamas šio sprendimo 271–308 punktuose.

233

Taigi ieškinio trečiojo pagrindo trečią dalį reikia atmesti tiek, kiek ja ieškovė ginčija tų nuostatų teisėtumą.

234

Trečiajame ieškinio pagrinde ieškovė taip pat nurodė, jog dėl to, kad esminiai apskaičiavimo kriterijai buvo apibrėžti Deleguotajame reglamente 2015/63, o ne Reglamente Nr. 806/2014, pažeidžiamas SESV 290 straipsnis. Per teismo posėdį ieškovė patikslino, kad šiuo argumentu ji tvirtino, jog Direktyvoje 2014/59 nustatytos tik pagrindinės rizikos kategorijos, suskirstytos į keturis rizikos ramsčius, tačiau joje nieko nenurodyta dėl pačių kriterijų, kuriuos Komisija apibrėžė Deleguotajame reglamente 2015/63.

235

Parlamentas ginčija šios ieškinio trečiojo pagrindo dalies pagrįstumą ir kelia klausimą dėl jos priimtinumo, nes ieškinyje ji nebuvo pakankamai aiškiai ir tiksliai nurodyta.

236

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, jog tam, kad ieškinys būtų priimtinas, reikia, kad svarbiausios faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis jis pagrįstas, būtų bent jau trumpai, bet nuosekliai ir suprantamai nurodytos pačiame ieškinio tekste, kad būtų užtikrintas teisinis saugumas ir geras teisingumo vykdymas. Taigi bet koks ieškinio pagrindas, kuris nėra pakankamai aiškiai suformuluotas ieškinyje, turi būti laikomas nepriimtinu. Analogiški reikalavimai taikomi tada, kai grindžiant ieškinio pagrindą pateikiamas prieštaravimas. Šiuo tikslu nepriimtinumo pagrindas, grindžiamas viešąja tvarka, turi būti nurodytas Sąjungos teismo iniciatyva (žr. 2021 m. birželio 30 d. Sprendimo Italija / Komisija, T‑265/19, nepaskelbtas Rink., EU:T:2021:392, 33 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. liepos 7 d. Sprendimo Bateni / Taryba, T‑455/17, EU:T:2021:411, 135 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

237

Nagrinėjamu atveju ieškinio 125 punkte tik nurodyta, kad „labai struktūruojanti ir lemiama Deleguotajame reglamente [2015/63] apibrėžtų apskaičiavimo kriterijų funkcija leid[o] manyti, kad šie kriterijai iš esmės yra būtini [Reglamentui Nr. 806/2014], todėl pažei[stas] SESV 290 straipsnis“, o jo 139 punkte nurodyta, kad „tai, kad būtini skaičiavimo kriterijai buvo nustatyti pagal deleguotąjį reglamentą, o ne pagal [Reglamentą Nr. 806/2014], prieštarauja SESV 290 straipsnio [1 daliai]“.

238

Ieškinyje šie teiginiai visiškai neargumentuoti. Visų pirma ieškovė nenurodė Deleguotojo reglamento 2015/63 nuostatų, kurios, jos nuomone, yra esminės, kaip tai suprantama pagal SESV 290 straipsnio 1 dalies antros pastraipos antrą sakinį, ir kurios turėjo būti Direktyvoje 2014/59. Be to, ieškovė nenurodė, kurios konkrečiai minėtų nuostatų dalys yra „esminės“ ir šiuo tikslu nepateikė jokių argumentų.

239

Galiausiai šios dalies neaiškumą padidina tai, kad ji buvo suformuluota pateikiant ieškinio pagrindą, grindžiamą kitos teisės normos, t. y. teisinio saugumo principo pažeidimu.

240

Taigi reikia konstatuoti, kad esminės faktinės ir teisinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas prieštaravimas dėl SESV 290 straipsnio pažeidimo, bent jau glaustai neišplaukia iš paties ieškinio teksto. Taigi toks prieštaravimas neatitinka šio sprendimo 236 punkte nurodytų reikalavimų.

241

Šiomis aplinkybėmis ieškovės per teismo posėdį pateiktų argumentų negalima laikyti ieškinio 125 ir 139 punktuose nurodyto prieštaravimo išplėtimu, nes toks prieštaravimas nebuvo tinkamai pateiktas.

242

Vadinasi, ieškinio trečiojo pagrindo ketvirtą dalį reikia atmesti kaip nepriimtiną.

243

Ieškovė mano, kad tiek Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalimi, 6 ir 7 straipsniais bei I priedu, tiek šiomis nuostatomis grindžiamu ginčijamu sprendimu pažeidžiamas gero administravimo principas, kuris apima pareigą motyvuoti, ir veiksmingos teisminės gynybos principas. Ieškovės teigimu, įstaigos neturi galimybės susipažinti su visais esminiais duomenimis, kurie leistų joms suprasti ir patikrinti ginčijamą sprendimą. Konkrečiai kalbant, įstaigoms nėra žinoma išsami „apdraustųjų indėlių koregavimo normos“ apskaičiavimo tvarka, o tai neleidžia joms įsitikinti tuo remiantis atliktų apskaičiavimų teisingumu.

244

BPV ginčija šiuos argumentus.

245

Pirma, reikia priminti, jog pagal gero administravimo principą reikalaujama, kad tais atvejais, kai, kaip šioje byloje, Sąjungos institucijos ar organai turi diskreciją, būtų paisoma Sąjungos teisės sistemos suteikiamų garantijų per administracines procedūras, tarp kurių, be kita ko, yra kompetentingos institucijos ar įstaigos pareiga rūpestingai ir nešališkai išnagrinėti visas reikšmingas konkretaus atvejo aplinkybes (1991 m. lapkričio 21 d. Sprendimo Technische Universität München, C‑269/90, EU:C:1991:438, 14 punktas; 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Atlantic Container Line ir kt. / Komisija, T‑191/98, T‑212/98–T‑214/98, EU:T:2003:245, 404 punktas ir 2019 m. balandžio 9 d. Sprendimo Qualcomm ir Qualcomm Europe / Komisija, T‑371/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2019:232, 200 punktas).

246

Antra, iš suformuotos jurisprudencijos matyti, kad dėl Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnyje garantuojamos teisminės kontrolės veiksmingumo reikalaujama, kad atitinkamas asmuo galėtų sužinoti dėl jo priimto sprendimo motyvus arba perskaitęs patį sprendimą, arba jo prašymu pranešus jam šiuos motyvus, neribojant kompetentingo teismo įgaliojimų reikalauti iš atitinkamos institucijos pranešti apie tuos motyvus, tam, kad jis galėtų ginti savo teises geriausiomis įmanomomis sąlygomis ir žinodamas visas aplinkybes nuspręsti, ar tikslinga kreiptis į kompetentingą teismą, taip pat siekiant, kad šis atliktų visišką atitinkamo sprendimo teisėtumo kontrolę (žr. 2018 m. balandžio 26 d. Sprendimo Donnelan, C‑34/17, EU:C:2018:282, 55 punktą ir 2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Minister van Buitenlandse Zaken, C‑225/19 ir C‑226/19, EU:C:2020:951, 43 punktą).

247

Be to, atsižvelgiant į rungimosi principą, kuris yra Chartijos 47 straipsnyje nurodytos teisės į gynybą dalis, bylos šalims turi būti suteikta teisė susipažinti su visais teismui pateiktais dokumentais arba pastabomis, kad galėtų daryti įtaką jo sprendimui ir pareikšti dėl jų savo nuomonę. Pagrindinė teisė į veiksmingą teisminę gynybą būtų pažeista, jeigu teismas sprendimą grįstų faktinėmis aplinkybėmis ir dokumentais, su kuriais šalys ar viena iš jų negalėjo susipažinti ir pareikšti dėl jų savo nuomonės (žr. 2013 m. birželio 4 d. Sprendimo ZZ, C‑300/11, EU:C:2013:363, 55 ir 56 punktus ir 2014 m. spalio 23 d. Sprendimo Unitrading, C‑437/13, EU:C:2014:2318, 21 punktą).

248

Vis dėlto tam tikrais išimtiniais atvejais Sąjungos institucija gali nesutikti, kad suinteresuotajam asmeniui būtų atskleisti tikslūs ir išsamūs motyvai, kuriais grindžiamas dėl jo priimtas sprendimas, remdamasi konfidencialių duomenų apsaugos pagrindais. Tokiu atveju reikia taikyti priemones ir teisės normas, kurios leistų suderinti, viena vertus, teisėtus motyvus, susijusius su konfidencialių duomenų, į kuriuos atsižvelgta priimant tokį sprendimą, apsauga, ir, kita vertus, būtinybę teisės subjektui pakankamai užtikrinti jo procesinių teisių, pavyzdžiui, teisės būti išklausytam ir rungimosi principo paisymą (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 115–120 punktus; šiuo klausimu ir pagal analogiją taip pat žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 125 punktą).

249

Atsižvelgiant į specifinį ex ante įnašų pobūdį, toks suderinimas taip pat yra būtinas apskaičiuojant šiuos įnašus. Kaip matyti iš Direktyvos 2014/59 105–107 konstatuojamųjų dalių ir Reglamento Nr. 806/2014 41 konstatuojamosios dalies, minėtais įnašais, laikantis draudimo principais pagrįstos logikos, siekiama užtikrinti, kad finansų sektorius skirtų pakankamai finansinių išteklių BPeM, kad šis galėtų vykdyti savo funkcijas, ir kartu paskatinti atitinkamas įstaigas nustatyti mažiau rizikingus veikimo būdus. Taigi šių įnašų apskaičiavimas grindžiamas ne tarifo taikymu apmokestinimo bazei, bet, vadovaujantis Direktyvos 2014/59 102 ir 103 straipsniais ir Reglamento Nr. 806/2014 69 ir 70 straipsniais, galutinio tikslinio lygio, kurį turi pasiekti minėtų įnašų, surinktų prieš pasibaigiant pradiniam aštuonerių metų laikotarpiui, prasidėjusiam 2016 m. sausio 1 d. (toliau – pradinis laikotarpis ir galutinis tikslinis lygis), suma, ir vėliau metinio tikslinio lygio, kuris turi būti paskirstytas įstaigoms, turinčioms veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, nustatymu (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 113 punktą).

250

Kadangi galutinis tikslinis lygis yra ne mažesnis kaip 1 % visų šių įstaigų apdraustųjų indėlių sumos, o kiekvienos įstaigos bazinis metinis įnašas apskaičiuojamas proporcingai jos įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas), iš kurios atimami apdraustieji indėliai, ir visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų šių valstybių narių teritorijoje, bendros įsipareigojimų sumos (išskyrus nuosavas lėšas), iš kurios atimami apdraustieji indėliai, santykiui, atrodo, kad pats ex ante įnašų apskaičiavimo metodo principas, įtvirtintas Direktyvoje 2014/59 ir Reglamente Nr. 806/2014, reiškia, kad BPV naudoja duomenis, kuriems taikoma komercinė paslaptis (2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 114 punktas).

251

Vis dėlto Sąjungos institucijos, įstaigos ir organai, taikydami komercinių paslapčių apsaugos principą, kuris yra bendrasis Sąjungos teisės principas, sukonkretintas SESV 339 straipsnyje, iš esmės turi neatskleisti privataus veiklos vykdytojo konkurentams jo pateiktos konfidencialios informacijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 109 ir 114 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

252

Šiomis aplinkybėmis Deleguotuoju reglamentu 2015/63 ir Įgyvendinimo reglamentu 2015/81 nustatydamos ex ante įnašų apskaičiavimo sistemą, Komisija ir Europos Sąjungos Taryba turėjo suderinti verslo paslapčių apsaugą su veiksmingos teisminės gynybos principu, kad duomenys, kuriems taikomas ši apsauga, negalėtų būti atskleisti suinteresuotiesiems asmenims ir negalėtų būti įtraukti, be kita ko, į sprendimų, kuriais nustatomas ex ante įnašų dydis, motyvus.

253

Vis dėlto ši ex ante įnašų apskaičiavimo sistemos ypatybė netrukdo Sąjungos teismui vykdyti veiksmingos teisminės kontrolės.

254

Viena vertus, nuostatose, kurių neteisėtumu remiasi ieškovė, nedraudžiama, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 88 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą BPV, priimdama sprendimą, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, atskleistų vykdant savo veiklą gautą konfidencialią informaciją santraukos ar apibendrinta forma taip, kad nebūtų galima identifikuoti atitinkamų įstaigų (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 136 punktą).

255

Kita vertus, tuo atveju, kai tokio sprendimo motyvai turi būti apriboti siekiant užtikrinti konfidencialių duomenų apsaugą, šio sprendimo rengėjas turi pateikti pateisinimų Sąjungos teismams, atliekantiems tyrimą, kai juose pareiškiamas ieškinys, kuriuo tokie duomenys ginčijami (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 1 d. Sprendimo Chronopost ir La Poste / UFEX ir kt., C‑341/06 P ir C‑342/06 P, EU:C:2008:375, 110 punktą ir 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 145 punktą).

256

Tam tikrais atvejais siekdami atlikti veiksmingą teisminę kontrolę, atitinkančią Chartijos 47 straipsnio reikalavimus, Sąjungos teismai gali nurodyti BPV pateikti duomenis, galinčius pagrįsti skaičiavimus, kurių tikslumas ginčijamas šiuose teismuose, prireikus užtikrinant šių duomenų konfidencialumą (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 146 punktą).

257

Be to, nagrinėdamas visas BPV nurodytas teisines ir faktines aplinkybes, Sąjungos teismas turi patikrinti priežasčių, kurias ji nurodė prieštaraudama, kad būtų pateikti duomenys, naudoti apskaičiuojant ex ante įnašą, pagrįstumą (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 126 punktą).

258

Paaiškėjus, kad BPV nurodytos priežastys iš tikrųjų neleidžia perduoti Sąjungos teismui pateiktos informacijos ar įrodymų, būtina tinkamai suderinti reikalavimus, susijusius su teise į veiksmingą teisminę gynybą, visų pirma su rungimosi principo paisymu, ir komercinių paslapčių apsaugos reikalavimus (šiuo klausimu ir pagal analogiją žr. 2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Komisija ir kt. / Kadi, C‑584/10 P, C‑593/10 P ir C‑595/10 P, EU:C:2013:518, 128 punktą).

259

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad ex ante įnašų apskaičiavimas remiantis duomenimis, kurie laikomi komercine paslaptimi, pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalį, 6 ir 7 straipsnius bei I priedą, kai šie duomenys nėra prieinami suinteresuotiesiems asmenims, savaime nereiškia, kad šios nuostatos nesuderinamos su gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principais.

260

Ieškovės argumentai nepaneigia šios išvados.

261

Šiuo klausimu ieškovė negali, pirma, remtis 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimu Portigon / BPV (T‑365/16, EU:T:2019:824) ir 2020 m. rugsėjo 23 d. Sprendimu Landesbank Baden-Württemberg / BPV (T‑411/17, EU:T:2020:435). Viena vertus, pastarąjį sprendimą Teisingumo Teismas panaikino 2021 m. liepos 15 d. Sprendimu Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV (C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601) ir atmetė argumentus, susijusius su veiksmingos teisminės gynybos principu, kuriais remiasi ieškovė. Kita vertus, priešingai, nei teigia ieškovė, 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendime Portigon / BPV (T‑365/16, EU:T:2019:824) nėra jokios analizės, konkrečiai susijusios su veiksmingos teisminės gynybos principu.

262

Antra, ieškovė negali ginčyti Deleguotojo reglamento 2015/63 teisėtumo, motyvuodamas tuo, kad nei Reglamente Nr. 806/2014, nei Direktyvoje 2014/59 nenustatytas ex ante įnašų apskaičiavimo metodas, pagal kurį pirmiausia būtų nustatomas tikslinis lygis, o tada tie patys įnašai būtų paskirstomi įstaigoms.

263

Šiuo klausimu pakanka priminti, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 254–258 punktuose, Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali taikyti apskaičiavimo metodą, grindžiamą tikslinio lygio, o vėliau – tikslinio metinio lygio, kuris turi būti paskirstytas visoms įstaigoms, nustatymu, ir dėl to nėra pažeidžiama pareiga motyvuoti ar veiksmingos teisminės gynybos principas (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 136, 145 ir 146 punktus).

264

Šiomis aplinkybėmis Deleguotuoju reglamentu 2015/63 taip pat galėjo būti nustatytas toks metodas.

265

Trečia, ieškovė mano, kad įstaigos neturi prieigos prie visų duomenų, kurie yra būtini, kad jos galėtų suprasti ir patikrinti ginčijamą sprendimą.

266

Šiuo klausimu, viena vertus, pakanka priminti, kad šio sprendimo 243 punkte nurodytos nuostatos nedraudžia BPV, siekiant įvykdyti šio sprendimo 245–258 punktuose nurodytus reikalavimus, atskleisti informaciją, reikalingą tam, kad atitinkamos įstaigos galėtų, be kita ko, įsitikinti, kad jos turi prieigą prie visų duomenų, būtinų siekiant suprasti ir patikrinti ginčijamą sprendimą,.

267

Kita vertus, kiek šis prieštaravimas susijęs su ginčijamo sprendimo teisėtumu, ieškovė nepateikė Bendrajam Teismui jokių argumentų šiam prieštaravimui pagrįsti.

268

Taigi tokiam prieštaravimui negalima pritarti.

269

Ketvirta, dėl ieškovės argumentų, susijusių su tuo, kad ginčijamame sprendime nėra duomenų, susijusių su „apdraustųjų indėlių koregavimo normos“, kuria remiantis nustatomas metinis tikslinis lygis, nustatymu, pažymėtina, kad tokiais argumentais ginčijamos ne šio sprendimo 243 punkte nurodytos nuostatos, kurių neteisėtumu atsižvelgiant į gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principus ieškovė remiasi, o ginčijamo sprendimo teisėtumas. Jie bus nagrinėjami šio sprendimo 309–314 punktuose.

270

Taigi reikia atmesti ketvirtąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus, kiek jie pateikti grindžiant Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalies, 6 ir 7 straipsnių ir I priedo neteisėtumu grindžiamą prieštaravimą.

271

Kaip nurodyta šio sprendimo 232 punkte, ieškinio trečiojo pagrindo trečioje dalyje ieškovė iš tikrųjų ginčija, be kita ko, ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymą, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

272

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį pradinio laikotarpio pabaigoje BPF turimų finansinių išteklių galutinis tikslinis lygis turi siekti bent 1 % visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, apdraustųjų indėlių sumos.

273

Pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 2 dalį pradiniu laikotarpiu ex ante įnašai turi būti paskirstyti kuo tolygiau, kol bus pasiektas šio sprendimo 272 punkte nurodytas galutinis tikslinis lygis, tačiau tinkamai atsižvelgiant į verslo ciklo etapą ir galimą prociklinių įnašų poveikį įstaigų finansinei būklei.

274

Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kiekvienais metais visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, mokėtini įnašai neturi viršyti 12,5 % galutinio tikslinio lygio.

275

Dėl ex ante įnašų apskaičiavimo metodo Deleguotojo reglamento 2015/63 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad BPV nustato jų sumą remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į galutinį tikslinį lygį ir remdamasi visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, vidutine ankstesnių metų apdraustųjų indėlių suma, apskaičiuota kas ketvirtį.

276

Be to, pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnį BPV apskaičiuoja ex ante įnašą kiekvienai įstaigai remdamasi metiniu tiksliniu lygiu, kuris turi būti nustatytas atsižvelgiant į galutinį tikslinį lygį ir pagal Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatytą metodiką.

277

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamosios dalies, BPV nustatė, kad 2021 m. įnašų laikotarpiu metinio tikslinio lygio suma yra 11287677212,56 EUR.

278

Ginčijamo sprendimo 36 ir 37 konstatuojamosiose dalyse BPV iš esmės paaiškino, kad metinis tikslinis lygis turi būti nustatytas remiantis analize, susijusia su apdraustųjų indėlių pokyčiais ankstesniais metais, visais reikšmingais ekonominės padėties pokyčiais, taip pat rodiklių, susijusių su veiklos ciklo etapu, analize ir prociklinių įnašų poveikiu įstaigų finansinei padėčiai. Paskui BPV nusprendė, kad tikslinga nustatyti koeficientą, grindžiamą šia analize ir BPF turimais finansiniais ištekliais (toliau – koeficientas). Siekdama apskaičiuoti metinį tikslinį lygį, BPV taikė šį koeficientą vienai aštuntajai vidutinės apdraustųjų indėlių sumos 2020 m.

279

Ginčijamo sprendimo 38–47 konstatuojamosiose dalyse BPV išdėstė, kuo remdamasi ji nustatė koeficientą.

280

Ginčijamo sprendimo 38 konstatuojamojoje dalyje BPV konstatavo pastovią apdraustųjų indėlių augimo tendenciją visose dalyvaujančių valstybių narių įstaigose. Konkrečiai kalbant, vidutinė kas ketvirtį apskaičiuota šių indėlių suma 2020 m. buvo 6,689 trln. EUR.

281

Ginčijamo sprendimo 40 ir 41 konstatuojamosiose dalyse BPV pristatė prognozuojamą apdraustųjų indėlių raidą per likusius trejus pradinio laikotarpio metus, t. y. nuo 2021 m. iki 2023 m. Ji laikėsi nuomonės, kad iki pradinio laikotarpio pabaigos metinis apdraustųjų indėlių augimo tempas bus 4–7 %.

282

Ginčijamo sprendimo 42–45 konstatuojamosiose dalyse BPV pateikė veiklos ciklo etapo ir galimo prociklinio poveikio, kurį ex ante įnašai gali turėti įstaigų finansinei padėčiai, vertinimą. Šiuo tikslu ji nurodė, kad atsižvelgė į kelis rodiklius, pavyzdžiui, Komisijos prognozę dėl bendrojo vidaus produkto augimo ir Europos Centrinio Banko (ECB) prognozes šiuo klausimu ar privačiojo sektoriaus kredito srautą, išreikštą bendrojo vidaus produkto procentine dalimi.

283

Ginčijamo sprendimo 46 konstatuojamojoje dalyje BPV padarė išvadą, kad nors pagrįsta tikėtis tolesnio apdraustųjų indėlių augimo bankų sąjungoje, šio augimo tempas bus mažesnis nei 2020 m. Šiuo klausimu ginčijamo sprendimo 47 konstatuojamojoje dalyje BPV nurodė, kad laikėsi „atsargaus požiūrio“ dėl apdraustųjų indėlių augimo tempo ateinančiais metais iki 2023 m.

284

Atsižvelgdama į šias aplinkybes, ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje BPV nustatė 1,35 % koeficientą. Tada ji apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, 2020 m. vidutinę apdraustųjų indėlių sumą padauginusi iš šio koeficiento ir šią sandaugą padalijusi iš aštuonių pagal minėto sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje pateiktą matematinę formulę:

„Tikslas0 [metinio tikslinio lygio suma] = Apdraustųjų indėlių suma2020 * 0,0135 * ⅛ = 11287677212,56 EUR“.

285

Vis dėlto per teismo posėdį BPV nurodė, kad 2021 m. įnašų laikotarpio metinį tikslinį lygį nustatė taip, kaip nurodyta toliau.

286

Pirma, remdamasi perspektyvine analize, BPV nustatė, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, apdraustųjų indėlių suma, prognozuojama pradinio laikotarpio pabaigoje, yra maždaug 7,5 trln. EUR. Apskaičiuodama šią sumą, BPV atsižvelgė į vidutinę apdraustųjų indėlių sumą 2020 m., t. y. 6,689 trln. EUR, 4 % metinį apdraustųjų indėlių augimo tempą ir iki pradinio laikotarpio pabaigos likusių įnašų mokėjimo laikotarpių skaičių (trys).

287

Antra, pagal Reglamento Nr. 806/2014 69 straipsnio 1 dalį BPV apskaičiavo 1 % nuo šių 7,5 trln. EUR – numatomą galutinio tikslinio lygio sumą, kuri turi būti pasiekta pradinio laikotarpio pabaigoje, t. y. apie 75 mlrd. EUR.

288

Trečia, BPV iš šios sumos atskaitė finansinius išteklius, kurių BPF jau buvo 2021 m., t. y. apie 42 mlrd. EUR, ir gavo sumą, kurią iki pradinio laikotarpio pabaigos likusiais įnašų mokėjimo laikotarpiais, t. y. 2021–2023 m., dar reikėjo surinkti. Ši suma sudarė apie 33 mlrd. EUR.

289

Ketvirta, BPV padalijo tą sumą iš trijų, kad vienodai ją paskirstytų minėtiems likusiems trims įnašų mokėjimo laikotarpiams. Taigi 2021 m. įnašų laikotarpio metinis tikslinis lygis buvo tokio dydžio, koks nurodytas šio sprendimo 277 punkte, t. y. apie 11,287 mlrd. EUR.

290

Per teismo posėdį BPV taip pat tvirtino, kad viešai paskelbė informaciją, kuria buvo grindžiamas šio sprendimo 286–289 punktuose aprašyta metodika ir kuri leido ieškovei suprasti metodą, pagal kurį buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Konkrečiai kalbant, ji patikslino, kad savo interneto svetainėje 2021 m. gegužės mėn., t. y. po to, kai buvo priimtas ginčijamas sprendimas, bet prieš šio ieškinio pareiškimą, paskelbė faktų suvestinę „Fact Sheet 2021“ (toliau – faktų suvestinė), kurioje buvo nurodyta numatoma galutinio tikslinio lygio suma. Be to, BPV tvirtino, kad BPF turimų finansinių išteklių suma taip pat buvo prieinama jos interneto svetainėje ir per kitus viešus šaltinius dar gerokai iki ginčijamo sprendimo priėmimo.

291

Siekiant išnagrinėti, ar BPV laikėsi pareigos motyvuoti, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, pirmiausia reikia priminti, kad motyvų nenurodymas ar nepakankamas motyvavimas yra viešąja tvarka grindžiamas pagrindas, kurį Sąjungos teismas gali ar net turi iškelti savo iniciatyva (žr. 2009 m. gruodžio 2 d. Sprendimo Komisija / Airija ir kt., C‑89/08 P, EU:C:2009:742, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taigi Bendrasis Teismas gali ar net turi atsižvelgti ir į kitus motyvavimo trūkumus nei tie, kuriais remiasi ieškovas, ypač kai jie paaiškėja vykstant procesui.

292

Šiuo tikslu per žodinę proceso dalį šalys buvo išklausytos dėl visų galimų ginčijamo sprendimo motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu. Keliskart konkrečiai dėl to paklausta, BPV patvirtino metodiką, kurią faktiškai taikė nustatydama metinį tikslinį lygį 2021 m. įnašų laikotarpiui, aprašytą šio sprendimo 286–289 punktuose.

293

Be to, kiek tai susiję su pareigos motyvuoti turiniu, iš jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos institucijos, įstaigos ar organo priimto sprendimo motyvai yra ypač svarbūs, nes leidžia suinteresuotajam asmeniui susipažinus su visa informacija nuspręsti, ar jis ketina pareikšti ieškinį dėl šio sprendimo, o kompetentingam teismui – vykdyti kontrolę, todėl tai yra viena iš Chartijos 47 straipsnyje užtikrinamos teisminės kontrolės veiksmingumo sąlygų (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 103 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

294

Tokie motyvai turi būti pritaikyti prie nagrinėjamo akto pobūdžio ir aplinkybių, kuriomis jis buvo priimtas. Šiuo tikslu nurodant motyvus nereikalaujama tiksliai nurodyti visų svarbių faktinių ir teisinių aplinkybių, nes tai, ar akto motyvai yra pakankami, turi būti vertinama atsižvelgiant ne tik į jo tekstą, bet ir į priėmimo aplinkybes bei į visas nagrinėjamąją sritį reglamentuojančias teisės normas, ypač į interesą gauti paaiškinimų, kurį asmenys, kuriems šis aktas skirtas, gali turėti. Tad asmens nenaudai priimtas aktas yra pakankamai motyvuotas, jeigu priimtas suinteresuotajam asmeniui žinomomis aplinkybėmis, leidžiančiomis suprasti jam skirtos priemonės esmę (šiuo klausimu žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 104 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

295

Be to, tokie motyvai, be kita ko, turi būti neprieštaringi, kad suinteresuotieji asmenys, siekdami apginti savo teises kompetentingame teisme, galėtų žinoti tikruosius šio sprendimo motyvus, o šis teismas – vykdyti kontrolę (šiuo klausimu žr. 2008 m. liepos 10 d. Sprendimo Bertelsmann ir Sony Corporation of America / Impala, C‑413/06 P, EU:C:2008:392, 169 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją; 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 20 ir 45–47 punktus ir 2015 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Graikija / Komisija, T‑241/13, EU:T:2015:982, 56 punktą).

296

Be to, kai ginčijamo sprendimo rengėjas per procesą Sąjungos teisme pateikia savo motyvų paaiškinimų, jie turi atitikti tame sprendime išdėstytus argumentus (šiuo klausimu žr. 2005 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Suproco / Komisija, T‑101/03, EU:T:2005:336, 45–47 punktus ir 2016 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Printeos ir kt. / Komisija, T‑95/15, EU:T:2016:722, 54 ir 55 punktus).

297

Jeigu ginčijamame sprendime išdėstyti argumentai neatitinka tokių paaiškinimų, pateiktų per teismo procesą, atitinkamo sprendimo motyvai neatlieka šio sprendimo 293 ir 294 punktuose nurodytų funkcijų. Konkrečiai kalbant, toks nenuoseklumas trukdo, pirma, suinteresuotiesiems asmenims prieš pareiškiant ieškinį sužinoti tikruosius ginčijamo sprendimo motyvus ir pasirengti gynybai jų atžvilgiu ir, antra, Sąjungos teismui nustatyti motyvus, kuriais teisiškai paremtas tas sprendimas, ir išnagrinėti jų atitiktį taikytinoms normoms.

298

Galiausiai reikia priminti: kai BPV priima sprendimą, kuriuo nustatomi ex ante įnašai, ji turi supažindinti atitinkamas įstaigas su šių įnašų apskaičiavimo metodu (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir BPV, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 122 punktą).

299

Tas pats turi būti taikoma metinio tikslinio lygio nustatymo metodui, nes ši suma turi esminę reikšmę tokio sprendimo struktūroje. Kaip matyti iš Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio, ex ante įnašai apskaičiuojami paskirstant minėtą sumą visoms atitinkamoms įstaigoms, todėl tos sumos padidinimas ar sumažinimas atitinkamai lemia kiekvienos iš šių įstaigų ex ante įnašo padidėjimą arba sumažėjimą.

300

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kai BPV ginčijamame sprendime turi pateikti įstaigoms paaiškinimus dėl metinio tikslinio lygio nustatymo metodo, šie paaiškinimai turi atitikti per teismo procesą BPV pateiktus paaiškinimus dėl faktiškai taikyto metodo.

301

Vis dėlto šioje byloje nagrinėjamu atveju taip nėra.

302

Pirmiausia reikia pažymėti, kad ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje pateikta matematinė formulė, kuria remiantis, kaip teigiama tame sprendime, buvo nustatytas metinis tikslinis lygis. Vis dėlto matyti, kad ši formuluotė neapima BPV faktiškai taikytos metodikos, paaiškintos per teismo posėdį, elementų. Kaip matyti iš šio sprendimo 286–289 punktų, BPV pagal šią metodiką apskaičiavo metinio tikslinio lygio sumą, iš galutinio tikslinio lygio atėmusi BPF turimus finansinius išteklius ir gautą sumą, liekančią surinkti iki pradinio laikotarpio pabaigos, padalijusi iš trijų. Tačiau šių dviejų skaičiavimo etapų minėtoje matematinėje formulėje nėra.

303

Be to, šios išvados negali paneigti BPV teiginys, kad 2021 m. gegužės mėn. ji paskelbė faktų suvestinę, kurioje buvo nurodyta galimų galutinio tikslinio lygio sumų skalė, o jos interneto svetainėje buvo paskelbta BPF turimų finansinių išteklių suma. Neatsižvelgiant į tai, ar ieškovė faktiškai žinojo apie šias sumas, vien šios sumos neleido jai suprasti, kad BPV iš tikrųjų atliko abu šio sprendimo 302 punkte nurodytus veiksmus, be to, reikia patikslinti, kad jie nepaminėti ir ginčijamo sprendimo 48 konstatuojamojoje dalyje numatytoje matematinėje formulėje.

304

Panašūs neatitikimai taip pat turi įtakos tam, kaip buvo nustatytas 1,35 % koeficientas, o jis šio sprendimo 303 punkte nurodytoje matematinėje formulėje yra itin svarbus. Šį koeficientą galima suprasti taip, kad jis, be kitų parametrų, grindžiamas prognozuojamu apdraustųjų indėlių augimu likusiais pradinio laikotarpio metais. Vis dėlto tai neatitinka per teismo posėdį BPV pateiktų paaiškinimų, iš kurių matyti, kad šis koeficientas buvo nustatytas taip, kad būtų galima pagrįsti metinio tikslinio lygio sumos apskaičiavimo rezultatą, t. y. po to, kai BPV apskaičiavo šią sumą keturiais etapais, nurodytais šio sprendimo 286–289 punktuose, be kita ko, iš galutinio tikslinio lygio atėmusi BPF turimus finansinius išteklius ir gautą sumą padalijus iš trijų. Tokių veiksmų visiškai nematyti iš ginčijamo sprendimo.

305

Dar reikia priminti, kad, remiantis faktų suvestine, numatoma galutinio tikslinio lygio suma svyravo nuo 70 iki 75 mlrd. EUR. Vis dėlto ši skalė neatitinka ginčijamo sprendimo 41 konstatuojamojoje dalyje nurodytos apdraustųjų indėlių augimo tempo skalės – nuo 4 % iki 7 %. Per teismo posėdį BPV nurodė, kad, siekdama nustatyti metinį tikslinį lygį, ji atsižvelgė į apdraustųjų indėlių augimo tempą (4 %), kuris buvo mažiausias antrosios skalės dydis, ir taip apskaičiavo galutinį tikslinį lygį (75 mlrd. EUR), kuris buvo didžiausia pirmosios skalės reikšmė. Taigi matyti, kad esama neatitikties tarp šių dviejų skalių. Viena vertus, skalė, susijusi su apdraustųjų indėlių raidos rodikliu, taip pat apima 4 % viršijančias reikšmes, kurias taikant apskaičiuota galutinio tikslinio lygio suma būtų didesnė už sumą, kurią apima su šiuo tiksliniu lygiu susijusi skalė. Kita vertus, ieškovė negali suprasti priežasties, dėl kurios BPV į su minėtu tiksliniu lygiu susijusią skalę įtraukė mažesnes nei 75 mlrd. EUR sumas. Tam reikėjo taikyti mažesnį nei 4 % dydį, kurio neapima su apdraustųjų indėlių augimo tempu susijusi skalė. Šiomis aplinkybėmis ieškovė negalėjo nustatyti, kaip BPV naudojo skalę, susijusią su šių indėlių raidos rodikliu, kad apskaičiuotų numatomą galutinį tikslinį lygį.

306

Darytina išvada, kad, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, BPV faktiškai taikytas metodas, paaiškintas per teismo posėdį, neatitinka ginčijamame sprendime aprašyto metodo, todėl nei įstaigos, nei Bendrasis Teismas negalėjo iš ginčijamo sprendimo nustatyti tikrųjų motyvų, į kuriuos atsižvelgiant buvo nustatytas šis tikslinis lygis.

307

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad ginčijamas sprendimas turi motyvavimo trūkumų, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

308

Taigi ieškinio trečiojo pagrindo trečią dalį, kiek ji susijusi su ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, reikia pripažinti pagrįsta. Vis dėlto, turint omenyje teisines ir ekonomines šios bylos pasekmes, siekiant tinkamo teisingumo vykdymo reikia toliau išnagrinėti kitus ieškinio pagrindus.

309

Kaip matyti iš šio sprendimo 269 punkto, ketvirtuoju ir penktuoju ieškinio pagrindais ieškovė taip pat ginčija gero administravimo principo ir veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimą pačiu ginčijamu sprendimu.

310

Konkrečiau kalbant, ieškovės argumentai susiję su tuo, kad ginčijamame sprendime nėra duomenų, susijusių su „apdraustųjų indėlių koregavimo normos“, pagal kurią nustatomas metinis tikslinis lygis, t. y. koeficiento, nustatymu.

311

Kaip matyti iš šio sprendimo 271–308 punktuose pateiktos analizės, BPV pažeidė pareigą motyvuoti, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu.

312

Be to, iš Chartijos 41 straipsnio 2 dalies c punkto ir šio sprendimo 246 punkte nurodytos jurisprudencijos matyti, kad Sąjungos įstaigos sprendimo motyvavimas yra viena iš gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principų veiksmingumo sąlygų.

313

Tai reiškia, kad pareigos motyvuoti ginčijamą sprendimą pažeidimas, kiek tai susiję su metinio tikslinio lygio nustatymu, taip pat yra gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principų pažeidimas.

314

Taigi ketvirtąjį ir penktąjį ieškinio pagrindus reikia pripažinti pagrįstais tiek, kiek juose remiamasi gero administravimo ir veiksmingos teisminės gynybos principų pažeidimu dėl pareigos motyvuoti pažeidimo.

315

Septintajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad BPV padarė kelias akivaizdžias vertinimo klaidas, kai įvertino NMĮ naudojimo lygį ir mainais priimtiną užstatą.

316

Aštuntajame ieškinio pagrinde ieškovė teigia, kad BPV pažeidė Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalį ir Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalį, kai nustatė NMĮ naudojimo lygį ir mainais priimtiną užstatą.

317

BPV ginčija šiuos argumentus.

318

Pirmiausia reikia priminti, kad ex ante įnašai gali būti mokami arba nedelsiant sumokant grynaisiais pinigais, arba pateikiant NMĮ pagal Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalį. Jeigu naudojami NMĮ, įstaiga su BPV sudaro susitarimą, pagal kurį įsipareigoja pagal pirmąjį pareikalavimą sumokėti atitinkamą sumą kaip ex ante įnašo dalį.

319

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad ginčijamame sprendime BPV apribojo NMĮ naudojimą iki 15 % ex ante įnašų, mokėtinų už 2021 m. įnašų laikotarpį, sumos ir nustatė, kad užstatas dėl NMĮ gali būti pateikiamas tik grynaisiais pinigais.

320

Be to, reikia priminti, jog Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad į turimus finansinius išteklius, į kuriuos reikia atsižvelgti, kad būtų pasiektas galutinis tikslinis lygis, galima įtraukti NMĮ, visiškai užtikrintus jokiomis trečiųjų asmenų teisėmis nesuvaržyto mažos rizikos turto užstatu ir skirtus naudoti išimtinai BPV, patikslinant, kad NMĮ dalis negali viršyti 30 % visos ex ante įnašų sumos kiekvienais metais. Tokia galimybė taip pat numatyta Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalyje.

321

Pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 13 straipsnio 3 dalį sprendime dėl ex ante įnašų už konkretų įnašų mokėjimo laikotarpį BPV turi nurodyti NMĮ dalį, kurią gali naudoti kiekviena įstaiga, ir BPV priima tik tokios rūšies įkaitą ir tik tokiomis sąlygomis, kuriomis jį būtų galima greitai realizuoti, net ir tuo atveju, jeigu pertvarkymo sprendimas būtų priimtas savaitgalį.

322

Kai BPV nustato šių NMĮ dalį, ji pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 7 straipsnio 1 dalį turi užtikrinti, kad NMĮ naudojimas niekaip nepakenktų BPF finansavimo pajėgumui ir likvidumui.

323

Galiausiai Įgyvendinimo reglamento 2015/81 8 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pradiniu laikotarpiu įprastomis aplinkybėmis BPV leidžia naudoti NMĮ įstaigos prašymu ir užtikrina teisingą šių įsipareigojimų paskirstymą tarp įstaigų, kurios to prašo. Šioje nuostatoje taip pat nurodyta, kad paskirstyti NMĮ turi sudaryti ne mažiau kaip 15 % visų atitinkamos įstaigos mokėjimo įsipareigojimų ir kad apskaičiuodama kiekvienos įstaigos metinius įnašus BPV užtikrina, kad kiekvienais konkrečiais metais tų NMĮ suma neviršytų 30 % visos šių metinių įnašų sumos.

324

Iš minėtų nuostatų matyti, kad, pirma, konkreti NMĮ norma, suteikiama to prašančiai įstaigai, turi sudaryti ne mažiau kaip 15 % visų jos mokėjimo įsipareigojimų, ir, antra, kad visų leidžiamų NMĮ suma neturi viršyti maksimalios 30 % visų ex ante įnašų sumos per visą konkretų įnašų mokėjimo laikotarpį. Šia Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatyta viršutine riba siekiama, kaip patvirtinta Įgyvendinimo reglamento 2015/81 7 straipsnio 1 dalyje, nepakenkti BPF likvidumui ir veiklos pajėgumui.

325

Taigi BPV turi nustatyti konkrečią NMĮ dalį įstaigai, kuri to prašo, ir ši dalis turi sudaryti ne mažiau kaip 15 % visų tokios įstaigos mokėjimo įsipareigojimų, ir kartu užtikrinti, kad nebūtų viršyta šio sprendimo 324 punkte minėta maksimali riba, susijusi su visų leidžiamų NMĮ suma. Be to, nors šiose nuostatose nėra patikslinimų dėl užstato, kuris gali būti priimtas, pobūdžio, BPV gali priimti NMĮ tik tuo atveju, jeigu jie yra užtikrinti trečiųjų šalių teisėmis nesuvaržyto mažos rizikos turto užstatu, ir jeigu pagal užstato sąlygas jį būtų galima greitai realizuoti.

326

Taigi tikslios NMĮ dalies nustatymas to prašančiai įstaigai ir priimtino užstato pobūdžio nustatymas reiškia, kad reikės atlikti sudėtingus ekonominio ir techninio pobūdžio vertinimus, todėl Sąjungos teismo kontrolė turi apsiriboti patikra, ar BPV naudojantis jai suteikta diskrecija nebuvo padaryta akivaizdi klaida ar piktnaudžiauta įgaliojimais, ir ar BPV akivaizdžiai neviršijo šių įgaliojimų ribų.

327

Atsižvelgiant būtent į šiuos aspektus reikia išnagrinėti ieškovės argumentus.

328

Pirma, dėl NMĮ apribojimo iki 15 % ex ante įnašų sumos ieškovė mano, kad toks apribojimas neatitinka Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalies esmės, konteksto ir tikslų, nes BPV nesiekė suteikti įstaigoms galimybės naudoti NMĮ viršijant šią 15 % ribą.

329

Šiuo klausimu, kaip jau nurodyta šio sprendimo 320 punkte, Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad NMĮ dalis negali viršyti 30 % visos kasmet mokamų ex ante įnašų sumos. Vis dėlto šioje nuostatoje nenumatyta, jog BPV turi nustatyti, kad NMĮ dalis sudarytų 30 % visų to prašančios įstaigos mokėjimo įsipareigojimų.

330

Be to, BPV, nustatydama prašymą pateikusioms įstaigoms suteiktiną NMĮ dalį, turi remtis konkrečiu šių įstaigų ir BPF padėties vertinimu, nes ji taip pat turi užtikrinti, kad NMĮ naudojimas nesukeltų jokio pavojaus BPF finansiniam pajėgumui ar likvidumui pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 16 konstatuojamąją dalį ir 7 straipsnio 1 dalį.

331

Kaip matyti, be kita ko, iš ginčijamo sprendimo 150 konstatuojamosios dalies, BPV nusprendė nenustatyti didesnės NMĮ dalies nei 15 % visų ex ante įnašų sumos, remdamasi konkrečiu visų aplinkybių, kurias ji laikė reikšmingomis, be kita ko, susijusių su COVID-19 pandemija, nagrinėjimu ir ilgalaikėmis pasekmėmis, kurias įstaigų padėčiai sukeltų didesnės NMĮ sumos nustatymas.

332

Tokiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad NMĮ dalies apribojimas iki 15 % visų to prašančių įstaigų mokėjimo įsipareigojimų prieštarautų Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 daliai.

333

Antra, dėl BPV nustatyto reikalavimo, kad NMĮ užstatas turi būti teikiamas grynaisiais pinigais, ieškovė teigia, kad nei Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalyje, nei Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalyje užstato, kurį įstaigos gali pateikti, rūšies nepaliekama nustatyti BPV diskrecijai. Taigi BPV, iš esmės ir kvazinorminiu būdu nustatydama tokios rūšies užstatą, peržengė teisės aktų reikalavimų, kuriais apibrėžiama jos kompetencija, ribas.

334

Šiuo klausimu, kaip konstatuota šio sprendimo 326 punkte, iš šio sprendimo 320–323 punktuose nurodytų nuostatų matyti, kad BPV turi plačią diskreciją apibrėžti NMĮ naudojimo tvarką ir už juos priimtino užstato pobūdį.

335

Žinoma, šią diskreciją riboja reikalavimas, kad šis užstatas turi būti mažos rizikos turtas, nesuvaržytas trečiųjų asmenų teisėmis, skirtas naudoti išimtinai BPV ir niekaip nekenkiantis BPF finansiniam pajėgumui ar likvidumui.

336

Vis dėlto ieškovė Bendrajam Teismui nepateikė jokių įrodymų, galinčių patvirtinti, koks kitos rūšies turtas prilygtų užstatui grynaisiais pinigais, kiek tai susiję su šiomis sąlygomis.

337

Šiomis aplinkybėmis ieškovė negali teigti, kad apibrėždama užstato, kurį įstaigos turi pateikti dėl NMĮ, rūšį BPV pažeidė Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 3 dalį ir Reglamento Nr. 806/2014 70 straipsnio 3 dalį.

338

Šios išvados nepaneigia tai, kad BPV pateisino šį reikalavimą, ginčijamo sprendimo 152 konstatuojamojoje dalyje darydama nuorodą į ankstesniais įnašų mokėjimo laikotarpiais jau priimtus NMĮ, nes ši aplinkybė neturi jokios įtakos galimai teisės klaidai.

339

Trečia, ieškovė teigia, kad NMĮ naudojimo reglamentavimas yra neaiškus, nes BPV atmetė tam tikrų įstaigų prašymą joms pateikti arba paskelbti 2020 m. gruodžio 16 d. Sprendimą SRB/ES/2020/71, kuriuo nustatoma įnašų už 2021 m. laikotarpį politika dėl NMĮ (toliau – sprendimas, kuriuo nustatoma NMĮ politika).

340

Šiuo klausimu ieškovė nepakankamai paaiškina šios aplinkybės poveikį šiuose ieškinio pagrinduose nurodytos teisės klaidos nagrinėjimui.

341

Be to, jeigu šį prieštaravimą reikia suprasti taip, kad juo ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo motyvų pakankamumą, reikia pažymėti, kad šis prieštaravimas ir šeštasis ieškinio pagrindas, grindžiami ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su NMĮ, sutampa. Be to, per teismo posėdį ieškovė atsisakė šio pagrindo, taip leisdama suprasti, kad nebeginčija ginčijamo sprendimo motyvų, susijusių su NMĮ įtraukimu.

342

Bet kuriuo atveju BPV, atsakydama į 2022 m. lapkričio 9 d. Bendrojo Teismo taikytą tyrimo priemonę, pateikė tarpinius sprendimus, kurie buvo svarbūs apskaičiuojant ex ante įnašus už 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpį. Tie sprendimai, kurių nekonfidencialios versijos vėliau perduotos ieškovei, be kita ko, apima sprendimą, kuriuo nustatoma NMĮ politika. Be to, paties ginčijamo sprendimo 145–155 konstatuojamosiose dalyse pateikti motyvai dėl NMĮ.

343

Ieškovė taip pat nenurodė jokio sprendime, kuriuo nustatoma NMĮ politika, esančio elemento, kuris nebuvo nurodytas pačiame ginčijamame sprendime.

344

Taigi nėra požymių, kad sprendimo, kuriuo nustatoma NMĮ politika, nepaskelbimas turėjo kokios nors įtakos informacijos, kurią ieškovė turėjo, kad galėtų patikrinti NMĮ naudojimo teisėtumą, apimčiai.

345

Ketvirta, ieškovė teigia, kad BPV padarė akivaizdžių vertinimo klaidų, kiek tai susiję su likvidumo ir procikliškumo rizika, kurią sukeltų NMĮ naudojimas viršijant 15 % ex ante įnašų sumą. Priešingai, nei įvertino BPV, NMĮ buvo numatyta naudoti siekiant sušvelninti prociklinį poveikį, kurį dėl savo dydžio galėjo sukelti ex ante įnašai. Taigi, atsižvelgiant į 2020 m. makroekonomines aplinkybes, didesnis NMĮ naudojimas būtų leidęs atsverti šių įnašų padidėjimą išaugus įstaigų indėliams.

346

Iš tiesų, kai BPV nustato NMĮ dalį, viršijančią 15 % visų įstaigos mokėjimo įsipareigojimų, kiekvienai to prašančiai įstaigai, dėl šio dydžio, ieškovės teigimu, gali būti trumpam palengvinta šių įstaigų padėtis, nes sumažėja ex ante įnašų, kuriuos jos turi iš karto sumokėti grynaisiais pinigais, dalis.

347

Vis dėlto, kaip iš esmės pažymi BPV, ir šiuo klausimu jai nebuvo prieštaraujama, 15 % viršijantis dydis gali turėti prociklinį poveikį įstaigų padėčiai ilguoju laikotarpiu. Įgyvendinimo reglamento 2015/81 7 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kai imantis pertvarkymo veiksmų naudojamasi BPF pagal Reglamento Nr. 806/2014 76 straipsnį, BPV reikalauja įvykdyti dalį NMĮ arba juos visus, kad atitinkamos sumos būtų pervestos į BPF. Tai reiškia, kad esant tokiai situacijai įstaigos, kurios naudojasi NMĮ, turi juos mobilizuoti ir pervesti atitinkamas sumas, o tai joms kelia didelių nuostolių riziką, kuri būtų dar didesnė, jeigu būtų nustatyta didelė NMĮ dalis.

348

Taip yra dar ir todėl, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas ypatingomis aplinkybėmis, kurioms buvo būdingas su COVID‑19 pandemija susijęs ekonominis netikrumas. Šiomis aplinkybėmis galimo NMĮ naudojimo padariniai įstaigų padėčiai galėjo būti dar sunkesni, kaip ginčijamo sprendimo 150, 152 ir 153 konstatuojamosiose dalyse iš esmės pažymi BPV.

349

Šiomis aplinkybėmis BPV turėjo teisę nuspręsti, kad didesnis NMĮ lygis galėtų turėti prociklinį poveikį įstaigoms ilguoju laikotarpiu, nes taikant galimą pertvarkymo priemonę dėl NMĮ atitinkančių sumų sumokėjimo padidėtų įstaigų nuostoliai.

350

Taigi ieškovė neįrodė, kad BPV padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, piktnaudžiavo įgaliojimais arba akivaizdžiai viršijo turimos plačios diskrecijos ribas, kai nustatė, kad NMĮ dalis sudarys 15 % ex ante įnašų sumos 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpiu.

351

Šios išvados nepaneigia ieškovės nurodyti sprendimai, t. y. 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Société générale / ECB (T‑143/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:389), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Crédit agricole ir kt. / ECB (T‑144/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:390), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Confédération nationale du Crédit mutuel ir kt. / ECB (T‑145/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:391), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas BPCE ir kt. / ECB (T‑146/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:392), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas Arkéa Direct Bank ir kt. / ECB (T‑149/18, nepaskelbtas Rink., EU:T:2020:393), 2020 m. rugsėjo 9 d. Sprendimas BNP Paribas / ECB (T‑150/18 ir T‑345/18, EU:T:2020:394). Šie sprendimai susiję su ECB sprendimais, kuriuose jis nustatė, kad bendros NMĮ sumos, dėl kurių įsipareigota BPF arba IGS atžvilgiu, turi būti atimtos iš nuosavų lėšų. Tuose sprendimuose Sąjungos teismas nesprendė dėl BPV nustatyto NMĮ naudojimo lygio ir už tai pateiktino užstato.

352

Penkta, ieškovė teigia, kad BPV nepaaiškino, kodėl esama likvidumo rizikos, kai užstatas teikiamas tik grynaisiais pinigais ir yra išreikštas eurais. Šiuo klausimu pažymėtina, kad pavyzdiniame susitarime dėl NMĮ buvo numatytas mechanizmas, užtikrinantis tinkamą BPF likvidumą, nes jame buvo numatyta, pirma, BPV galimybė greitai gauti NMĮ atitinkančius grynuosius pinigus, kurie pateikiami kaip užstatas, ir, antra, visiška BPV nuosavybės teisė į šiuos grynuosius pinigus, taip pat galimybė laisvai jais disponuoti, jei atitinkama įstaiga nesumokėtų.

353

Jeigu šį prieštaravimą irgi reikia suprasti taip, kad juo ieškovė ginčija ginčijamo sprendimo motyvų pakankamumą, kiek tai susiję su likvidumo rizika, kai užstatas teikiamas tik grynaisiais pinigais ir išreikštas eurais, reikia pažymėti, kad šis prieštaravimas ir šeštasis ieškinio pagrindas, susijęs su ginčijamo sprendimo motyvų nenurodymu, kiek tai susiję su NMĮ, sutampa. Vis dėlto, kaip nurodyta šio sprendimo 341 punkte, per teismo posėdį ieškovė atsisakė šio ieškinio pagrindo.

354

Be to, jeigu ieškovės argumentai, susiję su šiuo prieštaravimu, turėtų būti suprantami taip, kad, jos teigimu, BPV padarė akivaizdžią vertinimo klaidą, kai NMĮ dalį apribojo 15 % ex ante įnašų suma, nors toks užstatas teikiamas tik grynaisiais pinigais, taigi, atsižvelgiant į pavyzdinį susitarimą dėl NMĮ, nekelia likvidumo rizikos, reikia pažymėti tai, kas nurodyta toliau.

355

Viena vertus, nors neginčijama, kad užstatas, susijęs su NMĮ ir mokamas tik grynaisiais pinigais, yra mažos rizikos turtas dėl galimybės jį greitai likviduoti, ši aplinkybė nepaneigia šio sprendimo 347–349 punktuose išdėstytų argumentų, kad konkrečiomis aplinkybėmis, apimančiomis atitinkamą laikotarpį, BPV, nepadarydama akivaizdžios vertinimo klaidos, galėjo nuspręsti, kad didesnė nei 15 % ex ante įnašų sumos NMĮ norma galėjo turėti prociklišką poveikį įstaigoms ilguoju laikotarpiu.

356

Kita vertus, ieškovė klaidingai remiasi pavyzdiniu susitarimu dėl NMĮ, teigdama, kad BPV turėjo leisti didesnę nei 15 % NMĮ dalį, nes šiame pavyzdiniame susitarime nurodyta, kad BPV turi visišką nuosavybės teisę į pervestus grynuosius pinigus, todėl šie pinigai yra mažos rizikos turtas.

357

Žinoma, pavyzdinio susitarimo dėl NMĮ 3.1 straipsnyje numatyta, kad, siekiant užtikrinti visišką užtikrintų įsipareigojimų apmokėjimą laiku, įstaiga pateikia BPV užstatą grynaisiais pinigais ir perduoda jai visas nuosavybės teises į grynųjų pinigų sumą, lygią NMĮ sumai, o šio susitarimo 3.5 straipsnyje numatyta, kad BPV turi visišką nuosavybės teisę į perduotus grynuosius pinigus ir teisę laisvai jais naudotis, su sąlyga, kad bus grąžinta užstatą atitinkanti suma grynaisiais pinigais, jeigu užtikrinti įsipareigojimai jų mokėjimo dieną būtų apmokėti.

358

Vis dėlto pavyzdinio susitarimo dėl NMĮ 2, 5 ir 6 straipsniuose yra nustatyta tvarka, kurią taikydama BPV reikalauja apmokėti NMĮ, ir apibrėžtos pasekmės atitinkamai įstaigai.

359

Pavyzdinio susitarimo dėl NMĮ 2.1 ir 2.2 straipsniuose numatyta, kad BPV pateikia įstaigai pranešimą, kuriame reikalauja apmokėti NMĮ. To paties pavyzdinio susitarimo 5 straipsnyje nustatyta, kad, kai gaunama prašoma suma, BPV grąžina užstato sumą grynaisiais pinigais, lygią reikalaujamai ir sumokėtai mokėjimo sumai. Pavyzdinio susitarimo dėl NMĮ 6 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad tuo atveju, kai įstaiga nesumoka pagal pirmąjį pareikalavimą, BPV turi teisę konfiskuoti užstatą grynaisiais pinigais, kad būtų galima padengti užtikrintus įsipareigojimus, ir gali, be kita ko, šiuo pagrindu atlikti neapmokėtų užtikrintų įsipareigojimų sumos ir savo įsipareigojimo grąžinti užstatą grynaisiais pinigais įskaitymą.

360

Iš šių pavyzdinio susitarimo dėl NMĮ nuostatų analizės matyti, kad net jei BPV turi visišką nuosavybės teisę į grynuosius pinigus, kuriais užtikrinami NMĮ, ji gali juos mobilizuoti BPF naudai tik laikydamasi specialios tvarkos.

361

Šiomis aplinkybėmis BPV, remdamasi Įgyvendinimo reglamento 2015/81 7 straipsnio 1 dalimi, galėjo nuspręsti, kad tokie NMĮ nėra tokio pat lygio užstatas, kiek tai susiję su BPF finansiniu pajėgumu ir likvidumu, kaip neatidėliotinas sumokėjimas grynaisiais pinigais.

362

Šešta, nors ieškovė teigia, kad BPV nenurodė galimybės pasitelkti ne grynuosius pinigus, o kitos rūšies turtą, kuris taip pat galėtų būti laikomas keliančiu mažą riziką ir nesuvaržytų trečiųjų asmenų teisių, ieškovė nepatikslino, koks kitos rūšies turtas prilygtų užstatui grynaisiais pinigais, kad nebūtų pakenkta BPF finansiniam pajėgumui ar likvidumui, todėl šį argumentą reikia atmesti.

363

Šiomis aplinkybėmis ieškovė neįrodė, kad BPV padarė akivaizdžių vertinimo klaidų ar teisės klaidą, kai apribojo NMĮ naudojimą iki 15 % ex ante įnašų, mokėtinų už 2021 m. įnašų laikotarpį, sumos, ir nustatė, kad užstatas dėl NMĮ gali būti pateikiamas tik grynaisiais pinigais.

364

Taigi septintąjį ir aštuntąjį ieškinio pagrindus reikia atmesti.

365

Atsižvelgiant į ieškinio trečiojo pagrindo trečios dalies ir ketvirtojo bei penktojo pagrindų pagrįstumą, kiek jie tiesiogiai nukreipti prieš ginčijamą sprendimą, reikia panaikinti ginčijamą sprendimą, kiek jis susijęs su ieškove.

366

BPV prašo Bendrojo Teismo, jeigu ginčijamas sprendimas būtų panaikintas, palikti galioti jo padarinius, kol jis bus pakeistas arba bent šešis mėnesius nuo tos dienos, kai teismo sprendimas taps galutinis.

367

Ieškovė per teismo posėdį pažymėjo, kad jeigu ginčijamas sprendimas būtų panaikintas dėl jo neteisėtumo iš esmės, BPV turėtų jai grąžinti jos ex ante įnašo sumą. Be to, toks panaikinimas neturėtų jokios įtakos BPV veikimui ir Sąjungos finansiniam stabilumui, nes BPF formavimas yra labai pažengęs.

368

Reikia priminti, kad pagal SESV 264 straipsnio antrą pastraipą Teisingumo Teismas gali, jei mano, kad tai reikalinga, nurodyti, kurie panaikinto akto padariniai turi būti laikomi galutiniais.

369

Šiuo klausimu iš jurisprudencijos matyti, kad, atsižvelgiant į su teisiniu saugumu susijusius motyvus, tokio akto padariniai gali būti palikti galioti, be kita ko, jeigu jo panaikinimo įsigaliojimas nedelsiant lemtų dideles neigiamas pasekmes ir jei ginčijamo akto teisėtumas ginčijamas ne dėl akto tikslo ar turinio, bet dėl procedūrinių reikalavimų pažeidimo (žr. 2021 m. liepos 15 d. Sprendimo Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir CRU, C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 175 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

370

Šiuo atveju ginčijamas sprendimas buvo priimtas pažeidžiant esminius procedūrinius reikalavimus. Vis dėlto Bendrasis Teismas šioje byloje nekonstatavo klaidos, kuri turėtų įtakos šio sprendimo teisėtumui iš esmės.

371

Be to, kaip Teisingumo Teismas konstatavo 2021 m. liepos 15 d. Sprendime Komisija / Landesbank Baden-Württemberg ir CRU (C‑584/20 P ir C‑621/20 P, EU:C:2021:601, 177 punktas), reikia pripažinti, kad jeigu ginčijamas sprendimas būtų panaikintas nenumatant, kad jo padariniai lieka galioti, kol jis bus pakeistas nauju aktu, būtų pakenkta Direktyvos 2014/59, Reglamento Nr. 806/2014 ir Deleguotojo reglamento 2015/63, sudarančių esminę bankų sąjungos, prisidedančios prie euro zonos stabilumo, dalį, įgyvendinimui.

372

Šiomis aplinkybėmis reikia palikti galioti ginčijamo sprendimo padarinius, kiek jis susijęs su ieškove, kol per protingą terminą, kuris negali viršyti šešių mėnesių nuo šio Bendrojo Teismo sprendimo paskelbimo dienos, įsigalios naujas BPV sprendimas, kuriuo nustatomas ieškovės ex ante įnašas į BPF už 2021 m. įnašų mokėjimo laikotarpį.

373

Pagal Bendrojo Teismo procedūros reglamento 134 straipsnio 1 dalį pralaimėjusiai šaliai nurodoma padengti bylinėjimosi išlaidas, jeigu laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi BPV pralaimėjo bylą, ji privalo padengti savo ir ieškovės bylinėjimosi išlaidas pagal ieškovės reikalavimus.

374

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį Parlamentas, Taryba ir Komisija padengia savo bylinėjimosi išlaidas.

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (aštuntoji išplėstinė kolegija)

nusprendžia:

I. Ginčo aplinkybės

II. Ginčijamas sprendimas

III. Šalių reikalavimai

IV. Dėl teisės

A. Dėl nepriimtinumu grindžiamų prieštaravimų

B. Dėl Reglamento Nr. 806/2014, Deleguotojo reglamento 2015/63 ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 neteisėtumu grindžiamų prieštaravimų

1. Dėl ieškinio pirmojo pagrindo, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu

a) Dėl pirmosios ir antrosios dalių, grindžiamų neatsižvelgimu į bankų sąjungos įstaigų padėties skirtumus ir apdraustųjų indėlių neįtraukimo į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę nepagrįstumu

1) Dėl pirmos dalies pirmojo prieštaravimo, susijusio su neatsižvelgimu į dalyvaujančių valstybių narių bankų sektoriaus padėties skirtumus, ir dėl antros dalies, susijusios su nepagrįstu apdraustųjų indėlių neįtraukimu į bazinio metinio įnašo apskaičiavimo bazę

2) Dėl pirmos dalies antrojo prieštaravimo, grindžiamo nenuoseklumu, susijusiu su neatsižvelgimu į vertinimo kriterijus, naudojamus taikant BPM

b) Dėl trečios dalies, grindžiamos tinkamų įsipareigojimų, atitinkančių prudencinius MNLTĮ reikalavimus, neatskaitymo nepateisinamu pobūdžiu

c) Dėl ketvirtos dalies, grindžiamos tuo, kad ex ante įnašai neatspindi realios rizikos, patiriamos dėl koregavimo daugiklio apskaičiavimo kriterijų

1) Dėl pirmojo prieštaravimo, grindžiamo neatsižvelgimu į kiekvienai įstaigai būdingą bendrą rizikos profilį

2) Dėl antrojo prieštaravimo, grindžiamo rizikos veiksnių nevertinimu atsižvelgiant į priežiūros institucijos pagal BPM nustatytus reikalavimus

3) Dėl trečiojo prieštaravimo, grindžiamo negalėjimu bendrai atsižvelgti į visą individualią kiekvienos įstaigos specifiką

2. Dėl ieškinio antrojo pagrindo, grindžiamo proporcingumo principo pažeidimu

3. Dėl ieškinio trečiojo pagrindo, grindžiamo teisinio saugumo principo pažeidimu

a) Dėl pirmos dalies, grindžiamos negalėjimu iš anksto žinoti ex ante įnašo dydžio

b) Dėl antros dalies, susijusios su nuspėjamumo dėl tam tikrų rizikos rodiklių taikymo nebuvimu

c) Dėl trečios dalies, grindžiamos „apdraustųjų indėlių augimo tempo“ nustatymo tvarka

d) Dėl ketvirtos dalies, grindžiamos tuo, kad Deleguotajame reglamente 2015/63 nustatyti apskaičiavimo kriterijai pažeidžia SESV 290 straipsnį

4. Dėl ieškinio ketvirtojo ir penktojo pagrindų, grindžiamų gero administravimo principo ir veiksmingos teisminės gynybos principo pažeidimu, nes juose pateiktas neteisėtumu grindžiamas prieštaravimas

C. Dėl ieškinio pagrindų, susijusių su ginčijamo sprendimo teisėtumu

1. Dėl metinio tikslinio lygio nustatymo motyvų

2. Dėl likusių ieškinio ketvirtojo ir penktojo pagrindų, grindžiamų tuo, kad ginčijamame sprendime BPV pažeidė gero administravimo principą ir veiksmingos teisminės gynybos principą

3. Dėl ieškinio septintojo ir aštuntojo pagrindų, grindžiamų akivaizdžiomis vertinimo klaidomis ir teisės klaida dėl NMĮ naudojimo apribojimų

D. Išvada

E. Dėl sprendimo padarinių ribojimo laiko atžvilgiu

Dėl bylinėjimosi išlaidų