TEISINGUMO TEISMO (antroji kolegija) SPRENDIMAS

2016 m. gegužės 4 d. ( *1 )

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą — Teisės aktų derinimas — Direktyva 2014/40/ES — 7 straipsnis, 18 straipsnis ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalys — 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 1 dalies a, c ir g punktai, 13 straipsnis ir 14 straipsnis — Tabako gaminių gamyba, pateikimas ir pardavimas — Galiojimas — Teisinis pagrindas — SESV 114 straipsnis — Proporcingumo principas — Subsidiarumo principas — Sąjungos pagrindinės teisės — Saviraiškos laisvė — Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija — 11 straipsnis“

Byloje C‑547/14

dėl 2014 m. lapkričio 7 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2014 m. gruodžio 1 d., pagal SESV 267 straipsnį High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) (Aukštasis Teisingumo Teismas (Anglija ir Velsas), Karalienės rūmų skyrius (administracinių bylų kolegija), Jungtinė Karalystė) pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

The Queen, prašoma

Philip Morris Brands SARL,

Philip Morris Ltd,

British American Tobacco UK Ltd,

prieš

Secretary of State for Health,

dalyvaujant

Imperial Tobacco Ltd,

JT International SA,

Gallaher Ltd,

Tann UK Ltd,

Tannpapier GmbH,

V. Mane Fils,

Deutsche Benkert GmbH & Co. KG,

Benkert UK Ltd,

Joh. Wilh. von Eicken GmbH,

TEISINGUMO TEISMAS (antroji kolegija),

kurį sudaro antrosios kolegijos pirmininko pareigas einanti pirmosios kolegijos pirmininkė R. Silva de Lapuerta, teisėjai J. L. da Cruz Vilaça, A. Arabadjiev (pranešėjas), C. Lycourgos ir J.‑C. Bonichot,

generalinė avokatė J. Kokott,

posėdžio sekretorius I. Illéssy, administratorius,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį ir įvykus 2015 m. spalio 1 d. posėdžiui,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

—	Philip Morris Brands SARL ir Philip Morris Ltd, atstovaujamų QC M. Demetriou ir K. Nairn, baristerių D. Piccinin ir J. Egerton-Peters,

—	British American Tobacco UK Ltd, atstovaujamos QC N. Pleming, baristerių S. Ford ir D. Scannell ir advocaat L. Van Den Hende, įgaliotų solisitoriaus A. Lidbetter,

—	Imperial Tobacco Ltd, atstovaujamos QC D. Rose, baristerių B. Kennelly ir J. Pobjoy, įgaliotų solisitorių E. Sparrow ir J. Gale,

—	JT International SA ir Gallaher Ltd, atstovaujamų QC J. MacLeod, D. Anderson ir J. Flynn ir baristerės V. Wakefield, įgaliotų solisitorių A. Morfey, T. Snelling, ir T. Baildam,

—	Tann UK ir Tannpapier GmbH, atstovaujamų baristerio T. Johnston, įgalioto solisitorės S. Singleton,

—	V. Mane Fils, atstovaujamos QC M. Chamberlain ir baristerės Z. Al-Rikabi, įgaliotų solisitorių P. Wareham ir J. Robinson,

—	Deutsche Benkert GmbH & Co. KG ir Benkert UK Ltd, atstovaujamų QC A. Henshaw ir D. Jowell, įgaliotų solisitorių M. Evans ir F. Liberatore,

—	Joh. Wilh. von Eicken GmbH, atstovaujamos baristerės A. Howard ir advocate A.-M. Irwin, įgaliotų solisitorių A.‑M. Irwin ir A. Rook,

—	Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos V. Kaye ir C. Brodie, padedamų QC M. Hoskins ir I. Rogers bei baristerių S. Abram ir E. Metcalfe,

—	Airijos, atstovaujamos J. Quaney ir A. Joyce, padedamų SC E. Barrington ir J. Cooke ir BL E. Carolan,

—	Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir R. Coesme,

—	Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. G. Marrone,

—	Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos Z. Fehér, G. Koós ir M. Bóra,

—	Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—	Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes ir A. Seiça Neves,

—	Europos Parlamento, atstovaujamo L. Visaggio, A. Tamás ir M. Sammut,

—	Europos Sąjungos Tarybos, atstovaujamos J. Herrmann, O. Segnana ir M. Simm,

—	Europos Komisijos, atstovaujamos M. Van Hoof, J. Tomkin ir C. Cattabriga,

—	Norvegijos Karalystės, atstovaujamos K. Moen ir K. Kloster,

susipažinęs su 2015 m. gruodžio 23 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl kai kurių 2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/40/EB dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių tabako ir susijusių gaminių gamybą, pateikimą ir pardavimą, suderinimo ir kuria panaikinama Direktyva 2001/37/EB (OL L 127, p. 1), nuostatų išaiškinimo ir galiojimo.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant du ginčus: pirma, Philip Morris Brands SARL ir Philip Morris Ltd (toliau – PMI) ir, antra, British American Tobacco UK Ltd (toliau – BAT) ir Secretary of State for Health (Valstybės sekretorius sveikatos klausimais) dėl Jungtinės Karalystės „ketinimo ir (arba) pareigos“ perkelti Direktyvą 2014/40.

Teisinis pagrindas

Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencija

2003 m. gegužės 21 d. Ženevoje pasirašytos Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos (toliau – TKPK), kurios šalys yra Europos Sąjunga ir jos valstybės narės, preambulėje nustatyta, jog šios konvencijos šalys pripažįsta, pirma, kad „moksl[o] tyrimais nedviprasmiškai įrodyta, jog tabako vartojimas ir priverstinis kvėpavimas tabako dūmais sukelia mirtį, ligas bei neįgalumą“ ir, antra, „kad cigaretės ir kai kurie kiti tabako turintys gaminiai yra sukurti taip, kad sukeltų ir palaikytų priklausomybę, kad daugelis iš juose esančių junginių ir jų dūmai yra farmakologiškai aktyvūs, toksiški, mutageniški bei kancerogeniški, ir kad priklausomybė nuo tabako svarbiausiose tarptautinėse ligų klasifikavimo sistemose išskiriama kaip atskiras sutrikimas“.

TKPK 7 straipsnyje „Su kainodara nesusijusios priemonės tabako paklausai mažinti“ numatyta:

„<...> Kiekviena Šalis patvirtina ir įgyvendina atitinkamas įstatymines, vykdomąsias, administracines ir kitokias priemones, būtinas savo įsipareigojimams pagal 8–13 straipsnius įgyvendinti, ir šiuo tikslu tiesiogiai arba per kompetentingas tarptautines institucijas bendradarbiauja. Šalių konferencija siūlo atitinkamas rekomendacijas dėl šių straipsnių nuostatų įgyvendinimo.“

TKPK 9 straipsnyje „Tabako gaminių sudėties reguliavimas“ nurodyta:

„Šalių konferencija, pasitarusi su kompetentingomis tarptautinėmis institucijomis, rekomenduoja, kaip tirti ir nustatyti tabako gaminių sudėtį bei išsiskiriančias medžiagas ir kaip šią sudėtį bei išsiskiriančias medžiagas reguliuoti. Kiekviena Šalis, pritariant kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, patvirtina ir įgyvendina su šiuo tyrimu bei nustatymu ir reguliavimu susijusias įstatymines, vykdomąsias, administracines ir kitas priemones.“

TKPK 11 straipsnyje „Tabako gaminių pakuotės ir etiketės“ nustatyta:

„1. Kiekviena Šalis per trejus metus nuo [TKPK] įsigaliojimo tai Šaliai pagal savo nacionalinę teisę patvirtina ir įgyvendina priemones, užtikrinančias, kad:

tabako gaminio pakuotė ir etiketė neskatintų tabako gaminio pardavimo jokiomis neteisingomis, klaidinančiomis ar apgaulingomis priemonėmis, arba priemonėmis, kurios galėtų sudaryti neteisingą įspūdį apie jo savybes, poveikį sveikatai, galimą grėsmę ar išsiskiriančias kenksmingąsias medžiagas, įskaitant bet kokį terminą, deskriptorių, prekių ženklą, figūrinį ar kitokį ženklą, tiesiogiai ar netiesiogiai sudarantį klaidingą įspūdį, kad tam tikras tabako gaminys yra mažiau kenksmingas nei kiti tabako gaminiai; iš tokių terminų minėtini „mažas dervų kiekis“, „švelnus“, „labai švelnus“ arba „nestiprus“;

ant kiekvieno tabako gaminio pakelio ar išorinės pakuotės bei etiketės taip pat būtų įspėjimai, apibūdinantys kenksmingą tabako vartojimo poveikį; juose gali būti ir kitos specialios informacijos. Tokie įspėjimai ir informacija:

<...>

iii)	turi būti dideli, aiškiai matomi ir įskaitomi,

iv)	turi užimti 50 % arba daugiau, bet ne mažiau kaip 30 % pagrindinių informacijos pateikimo vietų ploto,

v)	gali būti paveikslėlio ar piktogramos formos arba juose gali būti paveikslėlių ar piktogramų.“

7	Dalinių Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gairių (toliau – Dalinės TKPK 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gairės) 1.1 punkte numatyta, kad šalys „raginamos įgyvendinti ir kitas priemones nei rekomenduojamosios šiose gairėse“.

Šių dalinių gairių 3.1.2 punkte „Sudedamosios dalys (reglamentavimas)“ apibūdinamos priemonės, kurių gali imtis susitariančiosios šalys, reglamentuodamos sudedamąsias dalis; tame punkte nustatyta:

„3.1.2.1 Bendroji informacija

Sudedamųjų dalių reglamentavimu siekiant sumažinti tabako gaminių patrauklumą gali būti prisidėta mažinant naujų ir esamų vartotojų tabako vartojimą ir priklausomybę <...>

3.1.2.2 Tabako gaminiai

i) Sudedamosios dalys, naudojamos maloniosioms savybėms pagerinti

Tai, kad tabako dūmai yra aitrūs ir dirginantys, yra didelė kliūtis bandyti ir pradėti vartoti tabako gaminius. Iš tabako pramonės dokumentų matyti, kad buvo įdėta labai daug pastangų siekiant sumažinti šias nemalonias savybes. Yra įvairių būdų aitrumui sumažinti, pavyzdžiui, pridėti įvairių sudedamųjų dalių, pašalinti medžiagą, kuri, kaip žinoma, turi dirginančių savybių, aitrumą atsverti kitu maloniu poveikiu ar pakeisti tabako gaminio chemines savybes pridedant ar pašalinant tam tikras medžiagas.

<...>

Maskuojant tabako dūmų aitrumą kvapiosiomis medžiagomis prisidedama skatinant rūkymą ir išlaikant jo mastą. Naudojamos aromatinės medžiagos, pavyzdžiui, yra benzaldehidas, maltolis, mentolis ir vanilė.

Be to, siekiant pagerinti tabako gaminių maloniąsias savybes gali būti naudojami prieskoniai ir augalų ekstraktai, pavyzdžiui, cinamono, imbiero ir mėtos.

Rekomendacija

Šalys, ribodamos ar drausdamos, turėtų reglamentuoti sudedamųjų dalių, dėl kurių gali būti pagerintos tabako gaminių maloniosios savybės, naudojimą.

<...>“

Pasaulio sveikatos organizacijos Tabako kontrolės pagrindų konvencijos 11 straipsnio (Tabako gaminių pakuotės ir etiketės) įgyvendinimo gairių (toliau – TKPK 11 straipsnio įgyvendinimo gairės) 7 punkte nustatyta:

„Tinkamai suformuluoti įspėjimai ir pranešimai apie pavojų sveikatai yra viena iš veiksmingų priemonių pranešti apie riziką sveikatai ir sumažinti tabako vartojimą. Faktai rodo, kad įspėjimų ir pranešimų apie pavojų sveikatai veiksmingumas didėja, jeigu jie yra labiau matomi. Palyginti su mažais įspėjimais, kuriuose pateikiamas tik tekstas, didesni įspėjimai su paveikslėliais, tikėtina, bus labiau pastebimi ir jais bus geriau pranešta apie riziką sveikatai, bus sukeltas didesnis emocinis poveikis ir padidinta tabako vartotojų motyvacija nustoti arba mažiau vartoti tabaką. Be to, labiau tikėtina, kad didesni įspėjimai su paveikslėliais išliks veiksmingi ilgą laiką, ir tokie įspėjimai yra ypač veiksmingi pranešant apie riziką sveikatai menką išsilavinimą turintiems asmenims, vaikams ir jaunimui. Kiti veiksmingumą didinantys veiksniai yra tai, kad įspėjimai ir pranešimai apie pavojų sveikatai būtų pateikiami pagrindinėse informacijos pateikimo vietose ir šių vietų viršuje, būtų naudojama daugiau spalvų, o ne tik juoda ir balta, būtų reikalaujama pateikti kartu kelis įspėjimus ir pranešimus apie pavojų sveikatai ir jie būtų reguliariai peržiūrimi.“

Šių gairių 12 punkte „Matmenys“ nustatyta:

„[TKPK] 11 straipsnio 1 dalies b punkto iv papunktyje numatyta, kad įspėjimai ir pranešimai apie pavojų sveikatai ant įvairių pakuočių ir įvairiose etiketėse turėtų užimti 50 % arba daugiau pagrindinių informacijos pateikimo vietų ploto, bet ne mažiau kaip 30 %. Kadangi įrodyta, kad įspėjimų ir pranešimų apie pavojų sveikatai veiksmingumas didėja kartu su jų dydžiu, šalys turėtų apsvarstyti galimybę naudoti įspėjimus ir pranešimus apie pavojų sveikatai, kurie užimtų daugiau kaip 50 % pagrindinių informacijos pateikimo vietų ploto, ir siekti, kad būtų užimtas kuo didesnis šių vietų plotas. Įspėjimų ir pranešimų apie pavojų sveikatai tekstas turėtų būti atspausdintas paryškintuoju, lengvai įskaitomo dydžio šriftu ir naudojant konkretų stilių ir spalvą (-as), kad būtų užtikrintas kuo didesnis matomumas ir įskaitomumas.“

Direktyva 2014/40

Direktyvoje 2014/40, be kitų, yra šios konstatuojamosios dalys:

„(7)

teisėkūros veiksmai Sąjungos lygmeniu būtini <...> siekiant įgyvendinti [TKPK], kurios nuostatos Sąjungai ir jos valstybėms narėms yra privalomos. Ypač svarbios yra TKPK nuostatos dėl tabako gaminių sudėties reguliavimo, informacijos apie tabako gaminius paskelbimo reguliavimo, tabako gaminių pakuočių ir etikečių, reklamos ir neteisėtos prekybos tabako gaminiais. TKPK Šalys, įskaitant Sąjungą ir jos valstybes nares, įvairių konferencijų metu bendru sutarimu priėmė keletą gairių TKPK nuostatoms įgyvendinti;

<...>

(15)

tai, kad tabako gaminių sudedamosios dalys reglamentuojamos nepakankamai darniai, daro poveikį vidaus rinkos sklandžiam veikimui ir trukdo laisvam prekių judėjimui Sąjungoje. Kai kurios valstybės narės priėmė teisės aktus arba sudarė privalomus susitarimus su pramonės subjektais, kuriais leidžiamos ar draudžiamos tam tikros sudedamosios dalys. Dėl to kai kuriose valstybėse narėse kai kurios sudedamosios dalys yra reglamentuojamos, o kitose – ne. Valstybės narės taip pat taiko skirtingus metodus dėl priedų, esančių cigarečių filtruose, ir priedų, dažančių tabako dūmus. Nesuderinus nuostatų tikėtina, kad kliūtys vidaus rinkos sklandžiam veikimui ateinančiais metais didės, atsižvelgiant į TKPK ir atitinkamų TKPK gairių įgyvendinimą Sąjungoje, bei į patirtį, įgytą kitose šalyse už Sąjungos ribų. TKPK gairėse dėl tabako gaminių sudėties reglamentavimo bei dėl informacijos apie tabako gaminius atskleidimo raginama, visų pirma, pašalinti sudedamąsias dalis, kurios pagerina maloniąsias savybes, sudaro įspūdį, kad tabako gaminiai yra naudingi sveikatai, yra susiję su energija ir gyvybingumu arba turi dažančiųjų medžiagų savybių;

(16)

skirtingo reglamentavimo tikimybė didėja taip pat dėl tabako gaminių, kuriems būdingas kitas nei tabako kvapas ar skonis, kuris gali paskatinti pradėti vartoti tabaką arba padaryti įtakos vartojimo įpročiams. Reikėtų vengti priemonių, kuriomis nustatomi nepagrįsti skirtingų rūšių aromatizuotų cigarečių vertinimo skirtumai. Vis dėlto prekyba būdingo kvapo ar skonio gaminiais, kurių pardavimo apimtys didesnės, turėtų būti laipsniškai nutraukta per ilgesnį laikotarpį, suteikiant vartotojams pakankamai laiko pereiti prie kitų gaminių vartojimo;

(17)	būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių draudimas nereiškia draudimo naudoti atskirų priedų apskritai, bet įpareigoja gamintojus sumažinti priedo ar priedų derinio kiekį tiek, kad nebeliktų būdingo kvapo ar skonio <...>

<...>

(22)	iki šiol skiriasi nacionalinės nuostatos dėl tabako gaminių ženklinimo, ypač dėl kombinuotų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai, kuriuos sudaro paveikslėlis ir tekstas, informacijos apie metimo rūkyti pagalbos paslaugas ir reklaminių elementų vienetiniuose pakeliuose ir ant jų;

(23)

tokie skirtumai gali sudaryti kliūčių prekybai bei trukdyti sklandžiam tabako gaminių vidaus rinkos veikimui, todėl juos reikėtų pašalinti. Be to, įmanoma, kad vartotojai kai kuriose valstybėse narėse gali būti geriau informuojami apie tabako gaminių keliamą riziką sveikatai nei vartotojai kitose valstybėse narėse. Nesiėmus tolesnių veiksmų Sąjungos lygiu, tikėtina, kad esami skirtumai ateinančiais metais didės;

(24)

nuostatų dėl ženklinimo pritaikymas taip pat būtinas siekiant suderinti Sąjungos lygiu taikomas taisykles su tarptautiniais pokyčiais. Pavyzdžiui, TKPK gairėse dėl tabako gaminių pakuočių ir ženklinimo raginama pateikti didelius vaizdinius įspėjimus abiejose pagrindinėse informacijos pateikimo vietose, nustatyti privalomą informacijos dėl metimo rūkyti teikimą ir griežtas taisykles dėl klaidinančios informacijos <...>

(25)

ženklinimo nuostatas taip pat reikėtų pritaikyti atsižvelgiant į naujus mokslinius įrodymus. Pavyzdžiui, ant cigarečių vienetinių pakelių nurodomi dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekiai išsiskiriančiose medžiagose pasirodė esanti klaidinanti informacija, nes vartotojai dėl to mano, kad tam tikros cigaretės yra mažiau kenksmingos negu kitos. Taip pat yra įrodymų, kad dideli kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai, kuriuos sudaro tekstinis įspėjimas ir atitinkama spalvota nuotrauka, yra veiksmingesni nei įspėjimai, kuriuos sudaro vien tekstas. Todėl kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai turėtų būti privalomi visoje Sąjungoje ir užimti reikšmingą bei matomą vienetinio pakelio paviršiaus dalį. Siekiant užtikrinti visų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai matomumą ir veiksmingumą, turėtų būti nustatyti minimalūs jų matmenys;

<...>

(27)

tabako gaminiai arba jų pakuotė gali klaidinti vartotojus, ypač jaunimą, jei jie sudaro įspūdį, kad tie gaminiai yra mažiau kenksmingi. Taip gali būti, pavyzdžiui, kai vartojami tam tikri žodžiai ar elementai, kaip antai „mažai dervų“, „lengvos“, „labai lengvos“, „švelnios“, „natūralus“, „ekologiškas“, „be priedų“, „bekvapis“, „plonos“, arba tam tikros pavardės, nuotraukos ir metaforiniai ar kiti ženklai. Kitais klaidinančiais elementais gali būti laikomi informaciniai lapeliai pakuotės viduje arba kita papildoma medžiaga, tokia kaip klijuojamos etiketės, lipdukai, ant pakuotės pritvirtinti informaciniai lapeliai, nutrinami elementai ir apvalkalai, arba susiję su paties tabako gaminio forma elementai, taip pat kiti nepaminėti elementai. Kai kurios pakuotės ir tabako gaminiai galėtų klaidinti vartotojus ir dėl to, kad jais daroma užuomina į naudą, susijusią su lieknėjimu, fiziniu patrauklumu, socialine padėtimi, socialiniu gyvenimu ar tokiomis savybėmis kaip moteriškumas, vyriškumas arba elegancija. Panašiai pavienių cigarečių dydis ir išvaizda galėtų klaidinti vartotojus, nes sudaromas įspūdis, kad jos yra mažiau kenksmingos <...>

(28)

siekiant užtikrinti įspėjimų apie galimą žalą sveikatai vientisumą ir matomumą bei padidinti jų efektyvumą, turėtų būti priimtos nuostatos dėl įspėjimų apie galimą žalą sveikatai matmenų, taip pat dėl tam tikrų tabako gaminių vienetinių pakelių išvaizdos aspektų, įskaitant jų formą ir atidarymo mechanizmą <...> Valstybės narės taiko skirtingas taisykles dėl minimalaus cigarečių skaičiaus viename vienetiniame pakelyje. Tos taisyklės turėtų būti suvienodintos, kad būtų galima užtikrinti laisvą atitinkamų gaminių apyvartą;

<...>

(33)

tarpvalstybinė nuotolinė prekyba tabako gaminiais galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įsigyti tabako gaminių, kurie neatitinka šios direktyvos. Taip pat kyla didesnė rizika, kad tabako gaminių įsigys jaunimas. Todėl kyla rizika, kad gali sumažėti tabako kontrolės teisės aktų poveikis. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leista uždrausti tarpvalstybinę nuotolinę prekybą. Jeigu tarpvalstybinė nuotolinė prekyba nedraudžiama, bendrosios mažmeninės prekybos vietų, vykdančių tokią prekybą, registravimo taisyklės turi būti tokios, kad būtų užtikrintas šios direktyvos veiksmingumas <...>

<...>

(48)	be to, šia direktyva nederinamos taisyklės dėl aplinkos be tabako <...> Valstybės narės gali laisvai reglamentuoti tokius klausimus pagal savo jurisdikciją ir yra raginamos tai daryti;

<...>

(53)

šios direktyvos reikalavimus atitinkantiems tabako ir susijusiems gaminiams turėtų būti taikomas laisvo prekių judėjimo principas. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad šia direktyva pasiekiamas suderinimo lygis skiriasi, valstybėms narėms tam tikromis sąlygomis turėtų būti palikta teisė tam tikrais atžvilgiais taikyti griežtesnius reikalavimus, siekiant apsaugoti visuomenės sveikatą. Tai taikoma tabako gaminių pateikimui ir pakuotei, įskaitant spalvas, išskyrus įspėjimus apie galimą žalą sveikatai, kurių atžvilgiu šioje direktyvoje numatytas pirmasis pagrindinių bendrų taisyklių rinkinys. Todėl valstybės narės galėtų, pavyzdžiui, priimti nuostatas, kuriomis numatoma toliau standartizuoti tabako gaminių pakuotes, su sąlyga, kad tos nuostatos yra suderinamos su SESV, PPO įsipareigojimais ir neturi įtakos visapusiškam šios direktyvos taikymui;

(54)

be to, siekiant atsižvelgti į galimus rinkos pokyčius ateityje, valstybėms narėms taip pat turėtų būti leidžiama drausti tam tikros kategorijos tabako ar susijusius gaminius, remiantis priežastimis, susijusiomis su atitinkamos valstybės narės ypatinga padėtimi ir su sąlyga, kad nuostatos yra pagrįstos poreikiu apsaugoti visuomenės sveikatą, atsižvelgiant į šia direktyva pasiektą aukštą apsaugos lygį. Valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie tokias griežtesnes nacionalines nuostatas;

(55)	valstybė narė turėtų turėti galimybę palikti galioti ar priimti nacionalinės teisės aktus, taikomus visiems jos nacionalinei rinkai pateikiamiems gaminiams dėl aspektų, kurie nėra reglamentuojami šia direktyva, su sąlyga, kad jie atitinka SESV ir netrukdo visiškai įgyvendinti šią direktyvą <...>

<...>

(60)

kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl tabako ir susijusių gaminių gamybos, pateikimo ir pardavimo valstybės narės negali deramai pasiekti, o dėl jų apimties ir poveikio tų tikslų būtų geriau siekti Sąjungos lygiu, remdamasi ES sutarties 5 straipsnyje nustatytu subsidiarumo principu Sąjunga gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.“

Direktyvos 2014/40 1 straipsnyje „Dalykas“ nurodyta:

„Šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius:

a)	tabako gaminių sudedamąsias dalis bei išsiskiriančias medžiagas ir susijusias prievoles teikti pranešimus, įskaitant didžiausią leistiną dervų, nikotino ir anglies monoksido kiekį iš cigarečių išsiskiriančiose medžiagose;

tam tikrus tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių aspektus, įskaitant įspėjimus apie galimą žalą sveikatai, pateikiamus ant vienetinių tabako gaminių pakelių ir bet kokios išorinės pakuotės, taip pat atsekamumą ir saugumo elementus, kurie taikomi tabako gaminiams, siekiant užtikrinti jų atitiktį šiai direktyvai;

c)	draudimą pateikti rinkai oraliniam vartojimui skirtą tabaką;

d)	tarpvalstybinę nuotolinę prekybą tabako gaminiais;

e)	prievolę pateikti pranešimą apie naujoviškus tabako gaminius;

f)	tam tikrų gaminių, susijusių su tabako gaminiais – elektroninių cigarečių ir pildomųjų talpyklų, taip pat rūkomųjų žolinių gaminių pateikimą rinkai ir ženklinimą,

siekiant sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimui, pagrindu laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį, ir laikytis Sąjungos įsipareigojimų pagal [TKPK].“

Remiantis šios direktyvos 2 straipsnio „Terminų apibrėžtys“ 24 ir 25 punktais, terminas „kvapioji medžiaga“ apibrėžiamas kaip „priedas, suteikiantis kvapą ir (arba) skonį“, o terminas „būdingas kvapas ar skonis“ – kaip „aiškiai juntamas ne tabako kvapas ar skonis, kurį sukelia priedas ar priedų derinys, įskaitant vaisių, prieskonių, žolių, alkoholio, karamelės, mentolio ar vanilės, bet jais neapsiribojant, ir kuris jaučiamas prieš vartojant arba vartojant tabako gaminį“.

Minėtos direktyvos 7 straipsnyje „Sudedamųjų dalių reglamentavimas“ numatyta:

„1. Valstybės narės draudžia pateikti rinkai būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius.

<...>

7. Valstybės narės draudžia pateikti rinkai tabako gaminius, kurių bet kokiuose komponentuose, pavyzdžiui, filtruose, popieriuje, pakuotėse, kapsulėse ar bet kuriuose techniniuose elementuose, yra kvapiųjų medžiagų, leidžiančių pakeisti atitinkamų tabako gaminių kvapo ar skonio stiprumą ar jų dūmo sodrumą. Filtruose, popieriuje ir kapsulėse negali būti tabako arba nikotino.

<...>

14. Būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiams, kurių pardavimo apimtys Sąjungos mastu sudaro 3 % arba daugiau konkrečios kategorijos gaminių pardavimo apimčių, šio straipsnio nuostatos pradedamos taikyti nuo 2020 m. gegužės 20 d.“

Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus „Ženklinimas ir pakuotės“ nuostatose, be kita ko, įtvirtintos taisyklės dėl įspėjimų apie galimą žalą sveikatai, kurie turi būti nurodyti etiketėje ir ant vienetinių pakelių, dėl tabako gaminių pateikimo, vienetinių pakelių išvaizdos ir turinio, šių gaminių atsekamumo ir saugumo elementų, kurie turi būti minėtuose gaminiuose.

Kalbant konkrečiai, šios direktyvos 8 straipsnio „Bendrosios nuostatos“ 3 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad ant vienetinio pakelio ir bet kokios išorinės pakuotės esantys įspėjimai apie galimą žalą sveikatai būtų atspausdinti nenutrinamais aiškiai matomais spaudmenimis ir matomi visi, jie nebūtų iš dalies ar visiškai uždengti ar pertraukti banderolėmis, kainų ženklais, saugumo elementais, vynio[ti] skirtais maišeliais, aplankais, dėžutėmis ar kitomis priemonėmis, kai tabako gaminiai pateikiami rinkai. Ant vienetinių tabako gaminių pakelių, išskyrus cigarečių pakelius ir cigaretėms sukti skirto tabako maišelius, įspėjimai apie galimą žalą sveikatai gali būti pateikti lipdukuose su sąlyga, kad tokių lipdukų neįmanoma pašalinti. Įspėjimai apie galimą žalą sveikatai turi išlikti nepaliesti atidarant vienetinį pakelį, išskyrus pakelių su viršutiniu atverčiamu dangteliu atveju, kai įspėjimai apie galimą žalą sveikatai gali būti perplėšiami atidarant pakelį, bet tik taip, kad nebūtų pažeistas teksto, nuotraukų ir informacijos dėl metimo rūkyti grafinis vientisumas ir matomumas.“

Direktyvos 2014/40 9 straipsnyje „Bendro pobūdžio įspėjimai ir informacinis pranešimas dėl rūkomojo tabako gaminių“ nustatyta:

„1. Ant kiekvieno vienetinio rūkomojo tabako gaminių pakelio ir ant bet kokios išorinės pakuotės turi būti vienas iš tokių bendro pobūdžio įspėjimų:

„Rūkymas žudo – mesk rūkyti tuojau pat“

arba

„Rūkymas žudo“

Valstybės narės nustato, kuris iš pirmoje pastraipoje nurodytų bendro pobūdžio įspėjimų turi būti naudojamas.

2. Ant kiekvieno vienetinio rūkomojo tabako gaminių pakelio ir ant bet kokios išorinės pakuotės turi būti toks informacinis pranešimas:

„Tabako dūmuose yra daugiau kaip 70 medžiagų, kurios, kaip žinoma, sukelia vėžį.“

3. Cigarečių pakeliuose ir cigaretėms sukti skirto tabako stačiakampio gretasienio formos pakeliuose bendro pobūdžio įspėjimas turi būti ant vienetinių pakelių šoninių paviršių apatinės dalies, o informacinis pranešimas – ant kito šoninio paviršiaus apatinės dalies. Šių įspėjimų apie galimą žalą sveikatai plotis turi būti ne mažesnis kaip 20 mm.

Dėžutės formos pakeliuose su varstomuoju dangteliu, dėl kurio atidarius pakelį šoniniai paviršiai pasidalija į dvi dalis, visas bendro pobūdžio įspėjimas ir informacinis pranešimas turi būti ant didesniosios iš tų dviejų padal[y]tų paviršių pusės. Bendro pobūdžio įspėjimas taip pat pateikiamas ant vidinės viršutinio paviršiaus dalies, kuri matoma atidarius pakelį.

Šios rūšies pakelio šoninės dalys turi būti ne mažiau kaip 16 mm aukščio.

Cigaretėms sukti skirto tabako, parduodamo maišeliuose, atveju bendro pobūdžio įspėjimas ir informacinis pranešimas turi būti ant paviršių, ant kurių užtikrinamas visiškas tų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai matomumas. Cigaretėms sukti skirto tabako cilindro formos pakeliuose bendro pobūdžio įspėjimas turi būti išoriniame dangtelio paviršiuje, o informacinis pranešimas – vidiniame dangtelio paviršiuje.

Tiek bendro pobūdžio įspėjimas, tiek informacinis pranešimas turi užimti 50 % paviršių, ant kurių jie spausdinami, ploto.

<...>“

Šios direktyvos 10 straipsnyje „Kombinuoti įspėjimai apie rūkomojo tabako gaminių galimą žalą sveikatai“ nurodyta:

„1. Ant kiekvieno vienetinio rūkomojo tabako gaminių pakelio ir ant bet kokios išorinės pakuotės pateikiami kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai. Kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai turi:

a)	būti sudaryti iš tekstinių įspėjimų, nurodytų I priede, ir atitinkamos spalvotos nuotraukos, pateiktos vaizdinių įspėjimų pavyzdžiuose II priede;

<...>

padengti vienetinio pakelio ir bet kokios išorinės pakuotės tiek priekinio, tiek užpakalinio paviršiaus 65 % išorės ploto. Ant cilindro formos pakelių vienodu atstumu vienas nuo kito pateikiami du kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai ir kiekvienas įspėjimas užima 65 % savo išlenkto paviršiaus pusės;

<...>

tuo atveju, jei skirti cigarečių vienetiniams pakeliams, atitikti šiuos matmenis:

i)	aukštis – ne mažesnis kaip 44 mm;

ii)	plotis – ne mažesnis kaip 52 mm.

<...>“

Minėtos direktyvos 13 straipsnyje „Gaminio pateikimas“ nustatyta:

„1. Vienetinių pakelių ir bet kokios išorinės pakuotės etiketėje ir pačiame tabako gaminyje neturi būti jokių elementų ar požymių, kurie:

a)	skatina pirkti tabako gaminį ar jį vartoti sudarant klaidingą įspūdį apie jo savybes, poveikį sveikatai, riziką ar išsiskiriančias medžiagas; etiketėse nepateikiama jokia informacija apie nikotino, dervų ar anglies monoksido tabako gaminyje kiekį;

sudaro įspūdį, kad tam tikras tabako gaminys yra mažiau kenksmingas nei kiti ar juo siekiama sumažinti tam tikrų kenksmingų dūmų sudedamųjų dalių poveikį arba turi gyvybingumo suteikiančių, energetinių, gydomųjų, atjauninančių, natūralių, ekologinių savybių ar kitokį teigiamą poveikį sveikatai ar gyvenimo būdui;

c)	nurodo skonį, kvapą, bet kokias kvapiąsias medžiagas ar kitus priedus arba jų nebuvimą;

d)	suteikia panašumo į maisto ar kosmetikos produktą;

e)	sudaro įspūdį, kad tam tikro tabako gaminio biologinis skaidumas yra didesnis arba jis turi kitų ekologinių pranašumų.

2. Vienetiniai pakeliai ir bet kokia išorinė pakuotė neturi sudaryti įspūdžio, kad suteikiama ekonominė nauda, joje pateikiant spausdintus kuponus, siūlant nuolaidas, nemokamą platinimą, du gaminius už vieno kainą ar teikiant kitus panašius pasiūlymus.

3. Pagal 1 ir 2 dalis draudžiamiems elementams ir požymiams gali būti priskiriami tekstai, simboliai, pavadinimai, prekių ženklai, metaforiniai ar kiti ženklai (tačiau jais neapsiribojant).“

Tos pačios direktyvos 14 straipsnyje „Vienetinių pakelių išvaizda ir turinys“ numatyta:

„1. Vienetiniai cigarečių pakeliai turi būti stačiakampio gretasienio formos. Vienetiniai cigaretėms sukti skirto tabako pakeliai turi būti stačiakampio gretasienio, cilindro arba maišelio formos. Vienetiniame cigarečių pakelyje turi būti ne mažiau kaip 20 cigarečių. Vienetinio cigaretėms sukti skirto tabako pakelyje esančio tabako svoris turi būti ne mažesnis kaip 30 g.

2. Vienetinis cigarečių pakelis gali būti iš kartono ar minkštos medžiagos ir jame neturi būti dangtelio, kuris gali būti vėl uždarytas ar užsandarintas po pirmo atidarymo, išskyrus viršutinį atverčiamą dangtelį ir dėžutės varstomąjį dangtelį. Pakeliams, atidaromiems atverčiamu dangeliu ir varstomuoju dangteliu, dangtelis varstomas tik vienetinio pakelio gale.“

Direktyvos 2014/40 18 straipsnyje „Tarpvalstybinė nuotolinė prekyba tabako gaminiais“ numatyta:

„1. Valstybės narės gali uždrausti tarpvalstybinį nuotolinį tabako gaminių pardavimą vartotojams. Valstybės narės bendradarbiauja siekdamos užkirsti kelią tokiai prekybai. Mažmeninės prekybos vietos, kurios užsiima tarpvalstybine nuotoline prekyba tabako gaminiais, negali tiekti tokių gaminių vartotojams valstybėse narėse, kuriose tokia prekyba uždrausta. Valstybės narės, kuriose tokia prekyba nedraudžiama, įpareigoja mažmeninės prekybos vietas, numatančias užsiimti tarpvalstybiniu nuotoliniu gaminių pardavimu Sąjungoje esantiems vartotojams, registruotis valstybės narės, kurioje mažmeninės prekybos vieta yra įsteigta, ir valstybės narės, kurioje yra faktiniai ar potencialūs vartotojai, kompetentingose valdžios institucijose <...>

<...>

3. Tabako gaminių, parduodamų tarpvalstybinės nuotolinės prekybos būdu, paskirties valstybės narės gali reikalauti, kad tiekiančioje mažmeninės prekybos vietoje būtų paskirtas fizinis asmuo, atsakingas už patikrą, kad tabako gaminiai prieš jiems pasiekiant vartotoją atitiktų pagal šią direktyvą priimtas nacionalines nuostatas paskirties valstybėje narėje, jei tokia patikra reikalinga siekiant užtikrinti atitiktį ir padėti užtikrinti vykdymą.

<...>“

Šios direktyvos 24 straipsnyje „Laisvas judėjimas“ nurodyta:

„1. Valstybės narės negali dėl priežasčių, susijusių su šioje direktyvoje reglamentuojamais klausimais, ir atsižvelgiant į šio straipsnio 2 ir 3 dalis, drausti ar riboti tabako ar susijusių gaminių, kurie atitinka šios direktyvos reikalavimus, pateikimą rinkai.

2. Šia direktyva nedaromas poveikis valstybės narės teisei toliau taikyti ar nustatyti papildomus reikalavimus, taikytinus visiems jos rinkai pateikiamiems gaminiams ir susijusius su tabako gaminių pakuočių standartizavimu, kai tai pateisinama visuomenės sveikatos motyvais, atsižvelgiant į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, pasiektą įgyvendinant šią direktyvą. Tokios priemonės turi būti proporcingos ir negali būti savavališkos diskriminacijos priemonė ar užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas. Apie tas priemones pranešama Komisijai kartu pateikiant jų tolesnio taikymo ar nustatymo motyvus.

3. Valstybė narė taip pat gali uždrausti tam tikros kategorijos tabako ar susijusius gaminius, remdamasi su konkrečia tos valstybės narės padėtimi susijusiais motyvais ir su sąlyga, kad nuostatos yra grindžiamos būtinumu apsaugoti visuomenės sveikatą, atsižvelgiant į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, pasiektą įgyvendinant šią direktyvą. Apie tokias nacionalines nuostatas pranešama Komisijai kartu pateikiant jų nustatymo motyvus. Komisija per šešis mėnesius nuo šioje dalyje numatyto pranešimo gavimo datos patvirtina arba atmeta nacionalines priemones, patikrinusi, atsižvelgdama į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, pasiektą įgyvendinant šią direktyvą, ar priemonės yra pagrįstos, ar jos būtinos ir proporcingos siekiamam tikslui, taip pat, ar jos nėra savavališkos diskriminacijos priemonė ar užslėptas valstybių narių tarpusavio prekybos apribojimas. Jeigu Komisija per šešių mėnesių laikotarpį nepriima jokio sprendimo, laikoma, kad nacionalinės priemonės buvo patvirtintos.“

Direktyvos 2014/40 28 straipsnio „Ataskaita“ 2 dalies a punkte nustatyta, jog šios direktyvos taikymo ataskaitoje Komisija pirmiausia nurodo „patirtį, įgytą dėl pakuočių paviršių, nereglamentuojamų šioje direktyvoje, dizaino atsižvelgiant į nacionalinius, tarptautinius, teisinius, ekonominius ir mokslo pokyčius“.

24	Pagal minėtos direktyvos 29 straipsnį direktyvos nuostatos turi būti perkeltos į valstybių narių teisines sistemas ne vėliau kaip 2016 m. gegužės 20 d. ir įsigalioti nuo tos dienos.

Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

25	PMI ir BAT prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui padavė skundus, kuriais siekiama, kad būtų atlikta Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ į nacionalinę teisinę sistemą perkelti Direktyvą 2014/40 teisėtumo kontrolė („judicial review“).

26	Jos teigia, kad visa ši direktyva arba jos dalis negalioja, nes ja pažeidžiami SESV 114, 290 ir 291 straipsniai, proporcingumo ir subsidiarumo principai ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 11 straipsnis.

27	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pareiškėjų pagrindinėje byloje nurodyti argumentai „kelia pagrįstų abejonių“.

Tokiomis aplinkybėmis High Court of Justice (England and Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

„1.

Ar dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas teisinis pagrindas, visa Direktyva 2014/40 arba jos dalis negalioja? Visų pirma:

dėl Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalies:

i)	kiek tai susiję su jos tinkamu aiškinimu, kiek pagal šią nuostatą valstybės narės gali patvirtinti griežtesnes taisykles, susijusias su tabako gaminių pakuotės „standartizavimu“; ir

ii)	atsižvelgiant į šį aiškinimą, ar 24 straipsnio 2 dalis negalioja, nes SESV 114 straipsnis nėra tinkamas teisinis pagrindas?

b)	Ar dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas teisinis pagrindas, negalioja Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalis, pagal kurią tam tikromis aplinkybėmis valstybės narės gali uždrausti tam tikros kategorijos tabako ar susijusius gaminius?

Ar dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas teisinis pagrindas, negalioja šios nuostatos:

i)	Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatos, susijusios su pakuotėmis ir etiketėmis;

ii)	Direktyvos 2014/40 7 straipsnis, kuriuo draudžiamos mentolio cigaretės ir būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiai;

iii)	Direktyvos 2014/40 18 straipsnis, pagal kurį valstybės narės gali uždrausti tarpvalstybinį nuotolinį tabako gaminių pardavimą;

iv)	Direktyvos 2014/40 3 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnio 5 dalis, pagal kurias Komisijai suteikiami įgaliojimai, susiję su iš cigarečių išsiskiriančių medžiagų kiekiais?

Dėl Direktyvos 2014/40 13 straipsnio:

a)	teisingai aiškinant šią nuostatą, ar pagal ją draudžiama gaminio pakuotėje spausdinti teisingus ir neklaidinančius teiginius apie tabako gaminius?

b)	jei taip, ar jis negalioja todėl, kad juo pažeidžiamas proporcingumo principas ir (arba) Chartijos 11 straipsnis?

Ar kurios nors arba visos šios direktyvos nuostatos negalioja dėl to, kad jomis pažeidžiamas proporcingumo principas:

a)	7 straipsnio 1 ir 7 dalys, kuriomis draudžiama pateikti į rinką būdingo mentolio kvapo ar skonio tabako gaminius ir pateikti į rinką tabako gaminius, kurių bet kokiuose komponentuose yra kvapiųjų medžiagų;

b)	8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio l dalies g punktas ir 14 straipsnis, kuriuose nustatomi įvairūs pakuočių standartizavimo reikalavimai;

c)	10 straipsnio l dalies a ir c punktai, pagal kuriuos reikalaujama, kad įspėjimais apie galimą žalą sveikatai būtų padengta vienetinio pakelio ir bet kokios išorinės pakuotės tiek priekinio, tiek užpakalinio paviršiaus 65 % išorės ploto?

Ar kurios nors arba visos šios Direktyvos 2014/40 nuostatos negalioja, nes jomis pažeidžiamas SESV 290 straipsnis:

a)	3 straipsnio 2 ir 4 dalys, susijusios su didžiausiais leistinais iš cigarečių išsiskiriančių medžiagų kiekiais;

b)	4 straipsnio 5 dalis, susijusi su iš cigarečių išsiskiriančių medžiagų kiekio matavimo metodais;

c)	7 straipsnio 5, 11 ir 12 dalys, susijusios su sudedamųjų dalių reglamentavimu;

d)	9 straipsnio 5 dalis, 10 straipsnio l dalies f punktas, 10 straipsnio 3 dalis, 11 straipsnio 6 dalis, 12 straipsnio 3 dalis ir 20 straipsnio 12 dalis, susijusios su įspėjimais apie galimą žalą sveikatai;

e)	20 straipsnio 11 dalis dėl elektroninių cigarečių arba pildomųjų talpyklų draudimo;

f)	15 straipsnio 12 dalis, susijusi su sutartimis dėl duomenų saugojimo?

5.	Ar Direktyvos 2014/40 3 straipsnio 4 dalis ir 4 straipsnio 5 dalis negalioja, nes jomis pažeidžiamas teisinio tikrumo principas ir (arba) netinkamai deleguojami įgaliojimai išorės įstaigoms, kurioms netaikomos pagal ES teisę reikalaujamos procedūrinės apsaugos priemonės?

Ar kai kurios arba visos šios Direktyvos 2014/40 nuostatos negalioja, nes jomis pažeidžiamas SESV 291 straipsnis:

a)	6 straipsnio 1 dalis, susijusi su prievolėmis teikti pranešimus;

b)	7 straipsnio 2–4 dalys ir 7 straipsnio 10 dalis, susijusios su įgyvendinimo aktais, priimamais siekiant tam tikromis aplinkybėmis uždrausti tabako gaminius; ir (arba)

c)	9 straipsnio 6 dalis ir 10 straipsnio 4 dalis, susijusios su įspėjimais apie galimą žalą sveikatai?

7.	Ar Direktyva 2014/40, visų pirma jos 7 straipsnis, 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio l dalies g punktas, 13 ir 14 straipsniai, negalioja, nes neatitinka subsidiarumo principo?“

Dėl prejudicinių klausimų

Dėl priimtinumo

29	Europos Parlamentas, Europos Sąjungos Taryba ir Komisija bei Prancūzijos vyriausybė tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra visiškai ar iš dalies nepriimtinas.

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą priimtinumo apskritai

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų visiškai nepriimtinas dėl to, kad, pirma, tarp šalių nėra kilę realaus ginčo ir, antra, skundas, kuriuo siekiama, kad būtų atlikta Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ į nacionalinę teisę perkelti direktyvą teisėtumo kontrolė („judicial review“), yra būdas apeiti ESV sutartyje įtvirtintą teisių gynimo priemonių sistemą.

Šiuo klausimu reikia priminti, jog tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir kokia Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarba. Todėl, kai pateikti klausimai susiję su Sąjungos teisės nuostatos aiškinimu arba galiojimu, Teisingumo Teismas iš principo privalo priimti sprendimą (Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 24 punktas).

Iš to matyti, kad klausimams, susijusiems su Sąjungos teise, taikoma reikšmingumo prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės nuostatos išaiškinimas arba jos galiojimo vertinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba kai Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 25 punktas).

Pirma, kalbant apie ginčo pagrindinėje byloje realumą, pažymėtina, jog prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pareiškėjų pagrindinėje byloje jam pateiktą skundą, kuriuo siekiama, kad būtų atlikta Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą 2014/40 teisėtumo kontrolė, pripažino priimtinu, nors šio skundo pateikimo dieną dar nebuvo pasibaigęs šios direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas ir nebuvo imtasi jokios šią direktyvą perkeliančios nacionalinės priemonės. Be to, pareiškėjos pagrindinėje byloje ir Secretary of State for Health nesutaria, ar minėti skundai yra pagrįsti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo buvo paprašyta išspręsti šį nesutarimą, todėl neatrodo, kad ginčas pagrindinėje byloje akivaizdžiai nėra realus (pagal analogiją žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 36 ir 38 punktus).

Antra, kalbant apie argumentą, jog skundas, kuriuo siekiama, kad būtų atlikta Jungtinės Karalystės vyriausybės „ketinimo ir (arba) pareigos“ į nacionalinę teisę perkelti direktyvą teisėtumo kontrolė („judicial review“), yra būdas apeiti ESV sutartyje įtvirtintą teisių gynimo priemonių sistemą, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra pripažinęs priimtinais kelis prašymus priimti prejudicinį sprendimą, pateiktus dėl antrinės teisės aktų galiojimo nagrinėjant tokius skundus ar ieškinius, visų pirma bylose, kuriose priimti sprendimai British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco (C‑491/01, EU:C:2002:741), Intertanko ir kt. (C‑308/06, EU:C:2008:312) ir Afton Chemical (C‑343/09, EU:C:2010:419).

Be to, privačių asmenų galimybė ginčyti visuotinai taikomo Sąjungos akto galiojimą nacionaliniuose teismuose nesiejama su sąlyga, kad minėtas aktas būtų iš tikrųjų įgyvendintas pagal nacionalinę teisę nustatytomis taikymo priemonėmis. Šiuo atžvilgiu pakanka, kad nacionalinis teismas nagrinėtų realų ginčą, kuriame netiesiogiai kyla tokio akto galiojimo klausimas. Taigi, kaip matyti iš šio sprendimo 33 punkto, ši sąlyga yra įvykdyta ginčo pagrindinėje byloje atveju (pagal analogiją žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 40 punktą ir Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 29 punktą).

36	Tokiomis aplinkybėmis prašymas priimti prejudicinį sprendimą negali būti pripažintas visiškai nepriimtinu.

Dėl tam tikrų prejudicinių klausimų priimtinumo

Reikia išnagrinėti tam tikrų prejudicinių klausimų priimtinumą atsižvelgiant, pirma, į argumentą, kad pirmojo klausimo a ir b punktai ir c punkto iii papunktis, susiję su Direktyvos 2014/40 18 straipsnio ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalių išaiškinimu ir galiojimu, yra hipotetiniai ir nesusiję su pagrindinės bylos dalyku.

Reikia konstatuoti, kad šios nuostatos skirtos valstybėms narėms ir pagal jas valstybėms narėms iš esmės leidžiama savo teisinėje sistemoje nustatyti arba išlaikyti tam tikrus draudimus arba naujus reikalavimus. Nors tiesa, kad taip minėtose nuostatose numatyta valstybių narių galimybė, o ne pareiga imtis veiksmų, į jas gali būti atsižvelgta imantis nacionalinių šios direktyvos perkėlimo priemonių. Iš tiesų šių priemonių pobūdis, turinys ir apimtis gali skirtis atsižvelgiant į minėtos direktyvos 18 straipsnio ir 24 straipsnio 2 ir 3 dalių aiškinimą ir galiojimą.

Tai, jog sprendime pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nėra nurodyta, ar Jungtinė Karalystė, į nacionalinę teisę perkeldama Direktyvą 2014/40, ketina remtis šiomis nuostatomis, nereiškia, kad su jų aiškinimu ir galiojimu susiję klausimai yra visiškai hipotetiniai. Iš tiesų sprendimas pasinaudoti minėtomis nuostatomis gali priklausyti nuo pagrindinės bylos, kuri būtent susijusi su Jungtinės Karalystės ketinimu ir (arba) pareiga perkelti šią direktyvą, baigties.

40	Taigi nėra akivaizdu, kad tų pačių nuostatų išaiškinimas ir jų galiojimo vertinimas neturi jokio ryšio su pagrindinės bylos dalyku ar kad iškeltos problemos yra hipotetinės.

41	Taigi pirmojo klausimo a ir b punktai ir c punkto iii papunktis yra priimtini.

Antra, kalbant apie pirmojo klausimo c punkto iv papunkčio ir ketvirtojo–šeštojo klausimų priimtinumą, pažymėtina, kad jie susiję su Direktyvos 2014/40 3 straipsnio 2 ir 4 dalių, 4 straipsnio 5 dalies, 6 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2–5 ir 10–12 dalių, 9 straipsnio 5 ir 6 dalių, 10 straipsnio 1 dalies f punkto, 3 ir 4 dalių, 11 straipsnio 6 dalies, 12 straipsnio 3 dalies, 15 straipsnio 12 dalies ir 20 straipsnio 11 ir 12 dalių galiojimu. Šiomis nuostatomis Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti įvairius deleguotuosius ir įgyvendinimo aktus.

43	Reikia konstatuoti, kad nė viena iš šių nuostatų nėra skirta valstybėms narėms. Taigi šios nuostatos nėra susijusios su šios direktyvos perkėlimu į valstybių narių nacionalines teisines sistemas.

44	Be to, nebuvo teigiama, kad vienos ar kelių iš šių nuostatų negaliojimas lemia kitų minėtos direktyvos nuostatų, kurios turi būti perkeltos, negaliojimą.

45	Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad pirmojo klausimo c punkto iv papunktis ir ketvirtasis–šeštasis klausimai neturi jokio ryšio su Jungtinės Karalystės ketinimu ir (arba) pareiga perkelti Direktyvą 2014/40; šis ketinimas ir (arba) pareiga yra ginčo pagrindinėje byloje dalykas.

46	Todėl pirmojo klausimo c punkto iv papunktį ir ketvirtąjį–šeštąjį klausimus reikia pripažinti nepriimtinais.

Trečia, dėl septintojo klausimo, susijusio su Direktyvos 2014/40 7 straipsnio, 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 1 dalies g punkto, 13 ir 14 straipsnių galiojimu, priimtinumo reikia priminti, jog vadovaujantis bendradarbiavimo dvasia, kuri turi vyrauti procese dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, būtina, kad nacionalinis teismas savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą nurodytų aiškias priežastis, dėl kurių mano, kad atsakymas į jo klausimus dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų išaiškinimo ir galiojimo yra reikalingas sprendžiant ginčą (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Bertini ir kt., 98/85, 162/85 ir 258/85, EU:C:1986:246, 6 punktą; Sprendimo ABNA ir kt., C‑453/03, C‑11/04, C‑12/04 ir C‑194/04, EU:C:2005:741, 46 punktą ir Sprendimo IATA ir ELFAA, C‑344/04, EU:C:2006:10, 31 punktą).

Todėl svarbu, kad nacionalinis teismas visų pirma nurodytų konkrečias priežastis, paskatinusias jį iškelti klausimą dėl tam tikrų Sąjungos teisės nuostatų galiojimo, ir pateiktų negaliojimo motyvus, į kuriuos, jo manymu, būtų galima atitinkamai atsižvelgti (šiuo klausimu, be kita ko, žr. Sprendimo Greenpeace France ir kt., C‑6/99, EU:C:2000:148, 55 punktą ir Nutarties Adiamix, C‑368/12, EU:C:2013:257, 22 punktą). Toks reikalavimas taip pat įtvirtintas Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio c punkte.

Be to, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką sprendimuose dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta informacija turi ne tik leisti Teisingumo Teismui pateikti naudingus atsakymus, bet ir suteikti valstybių narių vyriausybėms ir kitiems suinteresuotiesiems asmenims galimybę pateikti pastabas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23 straipsnį. Teisingumo Teismas turi užtikrinti, kad ši galimybė būtų išsaugota, nes pagal šį straipsnį suinteresuotosioms šalims pateikiami tik sprendimai dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą kartu su vertimu į kiekvienos valstybės narės valstybinę kalbą, tačiau nepateikiami nacionalinės bylos dokumentai, kuriuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą teikiantis teismas prireikus perduoda Teisingumo Teismui (žr., be kita ko, Sprendimo Holdijk ir kt., 141/81–143/81, EU:C:1982:122, 6 punktą; Sprendimo Lehtonen ir Castors Braine, C‑176/96, EU:C:2000:201, 23 punktą ir Nutarties Adiamix, C‑368/12, EU:C:2013:257, 24 punktą).

Iš to, kas išdėstyta, matyti, pirma, kad gavęs prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas nagrinėja Sąjungos akto ar tam tikrų jo nuostatų galiojimą atsižvelgdamas į sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktus negaliojimo motyvus. Antra, tai, kad visiškai nenurodytos konkrečios priežastys, paskatinusios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kelti klausimą dėl to akto ar tų nuostatų galiojimo, lemia su jų galiojimu susijusių klausimų nepriimtinumą.

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nenurodo priežasčių, dėl kurių nusprendė Teisingumo Teismui pateikti septintąjį klausimą dėl Direktyvos 2014/40 8 straipsnio 3 dalies, 9 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 1 dalies g punkto, 13 ir 14 straipsnių galiojimo. Iš tiesų visi nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu pateikti duomenys susiję tik su minėtos direktyvos 7 straipsniu.

52	Tokiomis aplinkybėmis septintasis klausimas priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su Direktyvos 2014/40 7 straipsniu.

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, reikia pripažinti nepriimtinais pirmojo klausimo c punkto iv papunktį, ketvirtąjį–šeštąjį klausimus bei septintąjį klausimą, kiek jis susijęs su Direktyvos 2014/40 8 straipsnio 3 dalimi, 9 straipsnio 3 dalimi, 10 straipsnio 1 dalies g punktu, 13 ir 14 straipsniais.

Dėl pirmojo klausimo

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/40 visiškai arba iš dalies negalioja dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas jos teisinis pagrindas. Kalbant konkrečiai, tas teismas klausia dėl minėtos direktyvos 7 straipsnio, 18 straipsnio, 24 straipsnio 2 ir 3 dalių ir II antraštinės dalies II skyriaus nuostatų galiojimo.

Reikia pažymėti, kad, nepaisant pirmojo klausimo formuluotės, nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nenurodytas joks konkretus visos Direktyvos 2014/40 negaliojimo motyvas. Toje nutartyje išdėstyti svarstymai susiję tik su kiekvienos iš pirmesniame šio sprendimo punkte išvardytų nuostatų, paėmus atskirai, galiojimu.

Šiomis aplinkybėmis į pirmąjį klausimą reikia atsakyti nagrinėjant negaliojimo motyvus, pateiktus dėl kiekvienos iš minėtų nuostatų. Jeigu atlikus šį nagrinėjimą viena iš šių nuostatų turėtų būti pripažinta negaliojančia, reikėtų išnagrinėti, ar šis negaliojimas turi įtakos visos Direktyvos 2014/40 galiojimui.

57	SESV 114 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Parlamentas ir Taryba nustato priemones valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkai sukurti ir jai veikti, suderinti.

Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad nors siekiant pateisinti rėmimąsi SESV 114 straipsniu nepakanka vien konstatuoti nacionalinės teisės skirtumų, kitaip yra, kai dėl nacionalinių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų skirtumų gali būti pažeistos pagrindinės laisvės ir padaryta tiesioginė įtaka vidaus rinkos veikimui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑376/98, EU:C:2000:544, 84 ir 95 punktus; Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 59 ir 60 punktus; Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 30 punktą; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 29 punktą; Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 37 punktą ir Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 32 punktą).

Iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos taip pat matyti, kad nors SESV 114 straipsnį galima pasirinkti kaip teisinį pagrindą siekiant užkirsti kelią naujoms prekybos kliūtims, kylančioms dėl nevienodos nacionalinės teisės aktų raidos, tokių kliūčių atsiradimas turi būti tikėtinas, o atitinkama priemonė – skirta joms išvengti (Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 61 punktas; Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 31 punktas; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 30 punktas; Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 38 punktas ir Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 33 punktas).

Be to, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad jeigu įvykdytos sąlygos remtis SESV 114 straipsniu, kaip teisiniu pagrindu, Sąjungos teisės aktų leidėjui negali būti kliudoma šiuo teisiniu pagrindu remtis dėl to, kad visuomenės sveikatos apsauga yra lemiamas veiksnys priimant sprendimą (Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 62 punktas; Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 32 punktas; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 31 punktas ir Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 39 punktas).

Taip pat reikia pabrėžti, jog SESV 168 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta, kad aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga užtikrinama nustatant ir įgyvendinant visas Sąjungos politikos ir veiklos kryptis ir pagal SESV 114 straipsnio 3 dalį aiškiai reikalaujama, kad siekiant suderinimo turėtų būti garantuojama aukšto lygio žmonių sveikatos apsauga (Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 62 punktas; Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 33 punktas; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 32 punktas ir Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 40 punktas).

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad kai egzistuoja prekybos kliūčių arba yra tikėtina, kad jų atsiras ateityje dėl to, kad valstybės narės dėl tam tikro gaminio ar tam tikros gaminių rūšies ėmėsi ar imasi skirtingų priemonių, kuriomis gali būti užtikrintas skirtingas apsaugos lygis ir dėl to trukdoma laisvam atitinkamo (-ų) gaminio (-ių) judėjimui Sąjungoje, SESV 114 straipsnis Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikia teisę veikti nustatant tinkamas priemones, atsižvelgiant į šio straipsnio 3 dalį ir ESV sutartyje paminėtus ar teismo praktikoje suformuluotus teisės principus, ypač proporcingumo principą (Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 34 punktas; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 33 punktas ir Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 41 punktas).

Taip pat reikia pažymėti, kad SESV 114 straipsnyje pateiktu žodžių junginiu „priemonės <...> įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatoms <...> suderinti“ Sutarties autoriai norėjo Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikti diskreciją, atsižvelgiant į derintinos srities bendrą kontekstą ir ypatingas aplinkybes, parinkti derinimo techniką, kuri būtų tinkamiausia norimam rezultatui pasiekti, ypač srityse, kurioms būdingi kompleksiniai techniniai ypatumai (Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 42 punktas ir Sprendimo Jungtinė Karalystė / Parlamentas ir Taryba, C‑270/12, EU:C:2014:18, 102 punktas). Taigi naudodamasis šia diskrecija Sąjungos teisės aktų leidėjas gali imtis suderinimo veiksmų tik etapais ir reikalauti tik laipsniškai panaikinti valstybių narių nustatytas vienašales priemones (Sprendimo Rewe-Zentrale, 37/83, EU:C:1984:89, 20 punktas).

Atsižvelgiant į aplinkybes, SESV 114 straipsnio 1 dalyje nurodytos priemonės gali apimti reikalavimą visoms valstybėms narėms leisti prekiauti atitinkamu (-ais) gaminiu (-iais), nustatyti tokiai pareigai suteikti leidimą tam tikras sąlygas ar net laikinai arba visiškai uždrausti prekybą tam tikru (-ais) gaminiu (-iais) (Sprendimo Arnold André, C‑434/02, EU:C:2004:800, 35 punktas; Sprendimo Swedish Match, C‑210/03, EU:C:2004:802, 34 punktas ir Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑380/03, EU:C:2006:772, 43 punktas).

65	Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia patikrinti, ar tenkinamos rėmimosi SESV 114 straipsniu, kaip Direktyvos 2014/40 nuostatų, dėl kurių pateiktas pirmasis klausimas, teisiniu pagrindu, sąlygos.

Dėl pirmojo klausimo a punkto

Pirmojo klausimo a punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybėms narėms leidžiama priimti griežtesnes taisykles, susijusias su tabako gaminių pakuotės standartizavimu, nei numatytosios šioje direktyvoje, ir ar, atsižvelgiant į šį aiškinimą, ši nuostata negalioja dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas jos teisinis pagrindas.

Pagal Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 1 dalį valstybės narės negali dėl priežasčių, susijusių su šioje direktyvoje reglamentuojamais klausimais, ir atsižvelgiant į šio 24 straipsnio 2 ir 3 dalis, drausti ar riboti tabako ar susijusių gaminių, kurie atitinka šios direktyvos reikalavimus, pateikimo rinkai. Pagal minėto 24 straipsnio 2 dalį Direktyva 2014/40 nedaromas poveikis valstybės narės teisei tam tikromis sąlygomis toliau taikyti ar nustatyti „papildomus reikalavimus, taikytinus visiems jos rinkai pateikiamiems gaminiams ir susijusius su tabako gaminių pakuočių standartizavimu“.

Pareiškėjos pagrindinėje byloje, Airija, Jungtinės Karalystės vyriausybė ir Norvegijos vyriausybė mano, kad pagal Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus, susijusius su bet kokiu tabako gaminių pakuočių aspektu, nesvarbu, ar jis reglamentuojamas šioje direktyvoje, ar ne. Portugalijos vyriausybė, Parlamentas, Taryba ir Komisija, priešingai, mano, kad ši galimybė gali apimti tik tuos pakuočių aspektus, kurie nebuvo suderinti minėta direktyva.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalį iš tikrųjų galima aiškinti įvairiai, todėl tokios valstybėms narėms suteiktos galimybės tiksli apimtis nėra visiškai aiški. Pirma, šioje direktyvoje nepateiktos jos 24 straipsnio 2 dalyje vartojamų sąvokų „papildomi reikalavimai“ ir „standartizavimas“ apibrėžtys. Antra, šioje nuostatoje nenurodyta, ar ši galimybė apima ir tuos tabako gaminių pakuočių aspektus, kurie minėta direktyva buvo suderinti.

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką, kai antrinės teisės aktą galima aiškinti įvairiai, pirmenybę reikia teikti Sutartį atitinkančiam aiškinimui, o ne tokiam, dėl kurio reikėtų konstatuoti nesuderinamumą su ja (žr., be kita ko, Sprendimo Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt., C‑305/05, EU:C:2007:383 28 punktą).

Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalį aiškinant taip, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti arba nustatyti naujus reikalavimus, susijusius su bet kokiu tabako gaminių pakuočių aspektu, įskaitant aspektus, kurie nebuvo suderinti šia direktyva, iš esmės būtų paneigtas šia direktyva atliktas suderinimas tų gaminių pakuočių srityje. Iš tiesų dėl tokio aiškinimo valstybėms narėms būtų leista minėta direktyva suderintus reikalavimus pakuočių srityje pakeisti kitais nacionaliniu lygmeniu įtvirtintais reikalavimais, o taip būtų pažeistos SESV 114 straipsnio 4–10 dalyse numatytos taisyklės dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis nukrypstama nuo suderinimo priemonės, tolesnio taikymo ir priėmimo.

72	Dėl tokio aiškinimo Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalis taptų nesuderinama su SESV 114 straipsniu.

Tačiau Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalis taip pat gali būti aiškinama taip, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus tik dėl tabako gaminių pakuočių aspektų, kurie šia direktyva nebuvo suderinti. Nors tiesa, kad šios 24 straipsnio 2 dalies formuluotėje tai nenurodyta, toks aiškinimas atitinka minėtos direktyvos tikslą ir bendrą struktūrą.

Iš Direktyvos 2014/40 1 straipsnio b punkto matyti, kad šios direktyvos tikslas – suderinti valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus, reglamentuojančius „tam tikrus“ tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių aspektus. Remiantis tuo darytina išvada, kad šia direktyva nesiekiama suderinti visų šių gaminių ženklinimo ir pakuočių aspektų.

75	Ši išvada patvirtinama Direktyvos 2014/40 28 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį rengdama šios direktyvos 28 straipsnio 1 dalyje nurodytą ataskaitą Komisija, be kita ko, skiria ypatingą dėmesį „patirčiai, įgytai dėl pakuočių paviršių, nereglamentuojamų šioje direktyvoje, dizaino“.

Šiuo klausimu Direktyvos 2014/40 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, jog, atsižvelgiant į tai, kad šia direktyva pasiekiamas suderinimo lygis skiriasi, valstybėms narėms turi būti palikta galimybė nustatyti reikalavimus dėl, pavyzdžiui, tabako gaminių pakuočių spalvų arba numatyti toliau standartizuoti šias pakuotes. Iš tiesų jokioje minėtos direktyvos nuostatoje nėra numatytas ar draudžiamas toks tolesnis standartizavimas ir išsamiau nereglamentuojamos tabako gaminių pakuočių spalvos, nepažeidžiant tos direktyvos 13 straipsnyje nustatytų reikalavimų.

Be to, iš Direktyvos 2014/40 bendros struktūros matyti, kad ja neatliekamas išsamus suderinimas tabako ir susijusių gaminių gamybos, pateikimo ir pardavimo srityje. Tai, be kita ko, patvirtinama šios direktyvos 47 ir 48 konstatuojamosiomis dalimis, kuriose minimi keli direktyvoje nereglamentuojami aspektai. Be to, minėtos direktyvos 55 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad valstybės narės turėtų turėti galimybę palikti galioti ar priimti nacionalinės teisės aktus, taikomus visiems jų nacionalinėms rinkoms pateikiamiems gaminiams „dėl aspektų, kurie nėra reglamentuojami šia direktyva“.

78	Todėl reikia išnagrinėti klausimą, ar vadovaujantis šio sprendimo 73 punkte numatytu Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalies aiškinimu ši nuostata atitinka SESV 114 straipsnį.

Tiesa, kad pagal Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalį leidžiant valstybėms narėms toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus dėl pakuočių aspektų, kurie nebuvo suderinti šia direktyva, pagal minėtą 24 straipsnio 2 dalį nėra garantuojama, kad gaminiai, kurių pakuotės atitinka šios direktyvos reikalavimus, gali laisvai judėti vidaus rinkoje.

Tačiau ši aplinkybė yra neišvengiama suderinimo metodo, kurį šiuo atveju pasirinko Sąjungos teisės aktų leidėjas, pasekmė. Kaip priminta šio sprendimo 63 punkte, šis teisės aktų leidėjas turi diskreciją, visų pirma kiek tai susiję su galimybe imtis suderinimo veiksmų tik etapais ir reikalauti tik laipsniškai panaikinti valstybių narių nustatytas vienašales priemones.

81	Kaip savo išvados 119 punkte pažymėjo generalinė advokatė, dalinio suderinimo priemonė tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių srityje, kaip antai Direktyva 2014/40 įgyvendinta priemonė, yra naudinga vidaus rinkos veikimui, nes pašalina nors ir ne visas, tačiau bent kai kurias prekybos kliūtis.

Skirtingai nuo direktyvos, nagrinėtos byloje, kurioje priimtas Sprendimas Vokietija / Parlementas ir Taryba (C‑376/98, EU:C:2000:544), pagal Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 1 dalį, siejamą su šio straipsnio 2 dalimi, kaip ji aiškinama šio sprendimo 73 punkte, draudžiama valstybėms narėms dėl priežasčių, susijusių su šia direktyva suderintų pakuočių aspektų, trukdyti importuoti, parduoti ir vartoti tabako gaminius, kurie atitinka minėtoje direktyvoje nustatytus reikalavimus. Taigi šiomis nuostatomis prisidedama įgyvendinant tikslą pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas, todėl jos atitinka SESV 114 straipsnį (pagal analogiją žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 74 punktą).

Remiantis tuo darytina išvada, jog vadovaujantis Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalies aiškinimu, kad pagal šią nuostatą valstybėms narėms leidžiama toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus tik dėl tabako gaminių pakuočių aspektų, kurie šia direktyva nėra suderinti, ši nuostata gali atitikti SESV 114 straipsnį. Todėl pagal šio sprendimo 70 punkte minėtą teismo praktiką reikia laikytis tokio aiškinimo.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, į pirmojo klausimo a punktą reikia atsakyti:

—	Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus dėl tabako gaminių pakuočių aspektų, kurie šia direktyva nėra suderinti,

—	išnagrinėjus šį klausimą, nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti šios nuostatos galiojimą.

Dėl pirmojo klausimo b punkto

85	Pirmojo klausimo b punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalis negalioja dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas šios nuostatos teisinis pagrindas.

Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalyje, be kita ko, numatyta, kad valstybė narė gali uždrausti „tam tikros kategorijos“ tabako ar susijusius gaminius, remdamasi su konkrečia tos valstybės narės padėtimi susijusiais motyvais ir su sąlyga, kad nuostatos yra grindžiamos būtinumu apsaugoti visuomenės sveikatą, atsižvelgiant į aukšto lygio žmonių sveikatos apsaugą, pasiektą įgyvendinant šią direktyvą.

87	Tiesa, kad pagal Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalį leidžiant valstybėms narėms uždrausti tam tikros kategorijos tabako ir susijusius gaminius, net jeigu jie atitinka toje direktyvoje nustatytus reikalavimus, minėta nuostata gali būti apribotas laisvas šių gaminių judėjimas.

88	Vis dėlto reikia konstatuoti, kad Direktyva 2014/40 nesiekiama kištis į valstybių narių politiką tabako gaminių teisėtumo srityje.

89	Direktyvos 48 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad ja „nederinamos taisyklės dėl aplinkos be tabako“. Tokios taisyklės gali apimti nuo draudimo rūkyti tam tikrose vietose iki draudimo pateikti rinkai visą tabako gaminių kategoriją.

Remiantis tuo darytina išvada, kad Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalis susijusi su aspektu, dėl kurio nebuvo imtasi šia direktyva nustatytų suderinimo priemonių, todėl jam neturi būti taikomos SESV 114 straipsnio 4–10 dalyse numatytos taisyklės dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis nukrypstama nuo suderinimo priemonės, priėmimo.

Taigi Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalimi, siejama su šio straipsnio 1 dalimi, siekiama apriboti šios direktyvos taikymo sritį paaiškinant, kad tabako ir susiję gaminiai, atitinkantys minėtoje direktyvoje nustatytus reikalavimus, gali laisvai judėti vidaus rinkoje, jeigu tie gaminiai priskiriami prie tabako ar susijusių gaminių kategorijos, kuri yra teisėta valstybėje narėje, kurioje jie parduodami.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas gali pagrįstai nuspręsti į remiantis SESV 114 straipsniu pagal teisėkūros procedūrą priimamą aktą įtraukti nuostatas, skirtas išsamiau paaiškinti klausimams, dėl kurių nesiimta nustatytų suderinimo priemonių, juo labiau kad Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalyje, siekiant tinkamo vidaus rinkos veikimo, numatytos sąlygos ir mechanizmas, skirtas užkirsti kelią savavališkai diskriminacijai ar užslėptam valstybių narių tarpusavio prekybos ribojimui.

Be to, turi būti atmesti argumentai dėl Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalies ir 7 straipsnio neatitikties dėl to, kad, pirma, pastarojoje nuostatoje numatytu būdingo kvapo ar skonio draudimu siekiama pašalinti valstybių narių nacionalinės teisės aktų skirtumus, nors, antra, šia 24 straipsnio 3 dalis palengvina tokių skirtumų atsiradimą.

Šie argumentai pateikti dėl klaidingo Direktyvos 2014/40 7 straipsnio ir 24 straipsnio 3 dalies sąsajos supratimo. Visiškai viena kitai neprieštaraudamos šios nuostatos viena kitą papildo. Iš tiesų pagal 7 straipsnį uždraudžiant būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius juo siekiama pašalinti šioje srityje esamus valstybių narių teisės aktų skirtumus tam, kad, be kita ko, būtų užtikrintas laisvas tabako gaminių judėjimas apskritai. Pagal minėtos direktyvos 24 straipsnio 1 dalį šie gaminiai, jeigu jie, be kita ko, atitinka minėtą 7 straipsnį, gali laisvai judėti vidaus rinkoje tol, kol tabako gaminių kategorija, prie kurios jie priskiriami, nėra, kaip matyti iš tos direktyvos 24 straipsnio 3 dalies, uždraudžiama valstybėje narėje, kurioje jais prekiaujama.

95	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad išnagrinėjus pirmojo klausimo b punktą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 24 straipsnio 3 dalies galiojimą.

Dėl pirmojo klausimo c punkto

96	Pirmojo klausimo c punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatos bei 7 ir 18 straipsniai negalioja dėl to, kad SESV 114 straipsnis nėra tinkamas šių nuostatų teisinis pagrindas.

– Dėl pirmojo klausimo c punkto i papunkčio

Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nurodyti motyvai dėl Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus „Ženklinimas ir pakuotės“ nuostatų negaliojimo susiję, pirma, su tariamu nacionalinės teisės aktų tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių srityje skirtumų, dėl kurių gali būti apribotas šių gaminių laisvas judėjimas, ar pavojaus, kad gali atsirasti tokių skirtumų, nebuvimu. Iš tiesų esamų nevienodumų atsirado ne dėl tokių teisės aktų skirtumų, bet dėl gamintojų taikomos rinkodaros strategijos – pritaikyti savo gaminių ženklinimą ir pakuotes prie vartotojų poreikių, kurie valstybėse narėse yra skirtingi.

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog iš Direktyvos 2014/40 22, 23 ir 28 konstatuojamųjų dalių ir 2012 m. gruodžio 19 d. Komisijos parengto poveikio vertinimo, pridėto prie pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių tabako ir susijusių gaminių gamybą, pateikimą ir pardavimą, suderinimo (SWD(2012) 452 final, 1 dalis, p. 30 ir paskesni), matyti, kad Direktyvos 2014/40 priėmimo dieną nacionalinės teisės aktai tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių srityje labai skyrėsi. Pavyzdžiui, kai kurios valstybės narės reikalavo kombinuotų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai, kuriuos sudaro paveikslėlis ir tekstas, o kitos – tik tekstinių įspėjimų. Be to, nacionaliniu lygiu skyrėsi cigarečių pakelių dydis, minimalus cigarečių skaičius viename vienetiniame pakelyje ir ant šių vienetinių pakelių leistina pateikti reklaminė informacija.

Be to, kaip matyti iš Direktyvos 2014/40 23 ir 24 konstatuojamųjų dalių, nesiėmus tolesnių veiksmų Sąjungos lygiu, tikėtina, kad šie skirtumai ateinančiais metais didės, ypač atsižvelgiant į būtinybę pritaikyti Sąjungos lygiu taikomas taisykles prie tarptautinių pokyčių šioje srityje, kaip antai numatytųjų TKPK gairėse dėl tabako gaminių pakuočių ir ženklinimo.

100

Kadangi tabako gaminių rinka yra rinka, kurioje valstybių narių tarpusavio prekyba sudaro palyginti didelę dalį, nacionalinės taisyklės dėl sąlygų, kurias turi atitikti šie gaminiai, visų pirma taisyklės, susijusios su jų pavadinimu, sudėtimi ir ženklinimu, savaime, nesant suderinimo Sąjungos lygiu, gali sudaryti laisvo prekių judėjimo kliūčių (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 64 punktą).

101

Remiantis šio sprendimo 62 punkte nurodyta teismo praktika, kai yra prekybos kliūčių arba tikėtina, kad jų atsiras ateityje dėl to, kad valstybės narės dėl tam tikro gaminio ar tam tikros gaminių kategorijos ėmėsi ar imasi skirtingų priemonių užtikrindamos skirtingą apsaugos lygį ir dėl šios priežasties trukdydamos laisvam atitinkamo (-ų) gaminio (-ių) judėjimui Sąjungoje, SESV 114 straipsnis Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikia teisę veikti.

102

Antra, Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatos ginčijamos remiantis tuo, kad jomis neprisidedama šalinant laisvo tabako gaminių judėjimo kliūtis, nes pagal kai kurias iš šių nuostatų bet kuriuo atveju reikalaujama, kad gamintojai kiekvienai valstybei narei gamintų skirtingas pakuotes. Taip, be kita ko, būtų kalbant apie taisykles banderolių srityje, kurios yra skirtingos kiekvienai valstybei narei, ir taisykles dėl įspėjimų apie galimą žalą sveikatai, kurie turi būti parengti valstybės narės, kurioje prekiaujama, valstybine (-ėmis) kalba (-omis).

103

Nors iš tiesų pagal Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatas reikalaujama, kad tam tikri tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių aspektai būtų pritaikyti, be kita ko, pagal valstybės narės, kurioje prekiaujama, valstybinę (-es) kalbą (-as) ar mokesčių teisės aktus, šia direktyva suderinami kiti šių gaminių ženklinimo ir pakuočių aspektai, kaip antai vienetinių pakelių forma, minimalus cigarečių skaičius viename vienetiniame pakelyje, įspėjimų apie galimą žalą sveikatai dydis ir jų kombinuotas pobūdis. Kaip savo išvados 98 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šiomis priemonėmis prisidedama šalinant prekybos kliūtis, nes jomis sudaromos sąlygos atitinkamoms įmonėms sumažinti sąnaudas vykdant masto ekonomiją.

104

Trečia, dėl argumento, jog dėl Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatų gali būti iškreipta konkurencija apsunkinant gamintojų galimybę diferencijuoti savo gaminius, reikia konstatuoti, kad jis susijęs su proporcingumo principo paisymu, o tai yra trečiojo klausimo b ir c punktų dalykas.

105	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad išnagrinėjus pirmojo klausimo c punkto i papunktį nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatų galiojimą.

– Dėl pirmojo klausimo c punkto ii papunkčio

106

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyvos 2014/40 7 straipsnio, pagal kurį draudžiama prekiauti būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiais, galiojimas ginčijamas remiantis, pirma, tuo, kad nėra realių ar galimų valstybių narių teisės aktų skirtumų, kiek tai konkrečiai susiję su mentolio naudojimu, dėl kurių gali kilti prekybos kliūčių.

107

Šis argumentas konkrečiai susijęs su mentolio, kaip būdingo kvapo ar skonio, naudojimu, o ne su visų kvapų ar skonių, kuriems taikomas minėtas draudimas, naudojimu. Remiantis prielaida, kuria grindžiamas tas argumentas, pagal SESV 114 straipsnį Sąjungos teisės aktų leidėjas įpareigojamas nustatyti, ar yra realių ar galimų valstybių narių teisės aktų skirtumų, kiek tai susiję su tabako gaminių, ypač tų, kuriuose yra mentolio, pateikimu rinkai.

108

Tačiau šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas nusprendė priimti vienodas taisykles dėl visų būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių. Kaip matyti iš Direktyvos 2014/40 16 konstatuojamosios dalies, jis manė, kad šie gaminiai gali paskatinti pradėti vartoti tabaką arba padaryti įtakos vartojimo įpročiams.

109

Be to, kaip patvirtinama minėtos direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje, Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į Dalines TKPK 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gaires; jose visų pirma raginama pašalinti sudedamąsias dalis, kurios pagerina maloniąsias savybes, sudaro įspūdį, kad tabako gaminiai yra naudingi sveikatai, yra susiję su energija ir gyvybingumu arba turi dažomųjų savybių.

110

Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, kad šiose dalinėse gairėse taip pat nedaromas skirtumas tarp įvairių kvapiųjų medžiagų, kurių gali būti dedama į tabako gaminius. Priešingai, minėtų dalinių gairių 3.1.2.2 punkte rekomenduojama reglamentuoti, ribojant arba draudžiant, sudedamųjų dalių, dėl kurių gali pagerėti tabako gaminių maloniosios savybės, naudojimą. Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad tame skyriuje mentolis aiškiai nurodytas kaip kvapioji medžiaga, kuria maskuojamas tabako dūmų aitrumas ir prisidedama skatinant rūkymą bei išlaikant jo mastą.

111	Nors tiesa, kad TKPK gairės nėra privalomos, remiantis TKPK 7 ir 9 straipsniais jomis siekiama padėti susitariančiosioms šalims taikyti privalomas šios konvencijos nuostatas.

112	Be to, kaip matyti iš šių gairių 1.1 punkto, jos grindžiamos geriausiais turimais mokslo duomenimis ir TKPK šalių praktika ir, kaip nurodyta Direktyvos 2014/40 7 konstatuojamojoje dalyje, buvo priimtos bendru sutarimu, įskaitant Sąjungą ir jos valstybes nares.

113	Taigi taip parengtomis rekomendacijomis gali būti labai paveiktas atitinkamoje srityje priimamų teisės aktų turinys, kaip patvirtina Sąjungos teisės aktų leidėjo aiškus sprendimas į jas atsižvelgti priimant Direktyvą 2014/40, kaip nurodyta šios direktyvos 7 ir 15 konstatuojamosiose dalyse.

114	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, matyti, kad būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiai – ar tai būtų mentolis, ar kita kvapioji medžiaga – pirma, turi bendrų panašių objektyvių požymių ir, antra, panašų poveikį pradedant vartoti tabaką ir išlaikant rūkymo mastą.

115	Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai visoms būdingo kvapo ar skonio medžiagoms taikyti tokią pačią teisinę tvarką.

116

Todėl tam, kad SESV 114 straipsnis galėtų būti tinkamas Direktyvos 2014/40 7 straipsnio teisinis pagrindas, pakanka įrodyti, jog yra nacionalinės teisės aktų skirtumų, kiek tai susiję su būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiais apskritai, dėl kurių gali būti apribotas šių gaminių laisvas judėjimas, arba tokių skirtumų atsiradimo ateityje tikėtinumą.

117

Antra, dėl argumento, jog Direktyvos 2014/40 7 straipsnyje numatytu draudimu nesiekiama sudaryti palankesnių sąlygų sklandžiam vidaus rinkos veikimui, reikia konstatuoti, kad iš šios direktyvos 15 konstatuojamosios dalies ir šio sprendimo 98 punkte nurodyto poveikio vertinimo (1 dalis, p. 34 ir 4 dalis, p. 6 ir paskesni) matyti, kad priimant minėtą direktyvą labai skyrėsi valstybių narių teisės aktai: kai kurios valstybės narės buvo sudariusios skirtingus leidžiamų ar draudžiamų kvapiųjų medžiagų sąrašus, o kitos nebuvo priėmusios konkrečių teisės aktų šiuo klausimu.

118	Be to, atrodo tikėtina, kad, nesant Sąjungos lygiu nustatytų priemonių, nacionaliniu lygiu būtų buvusios įgyvendintos skirtingos būdingo kvapo ar skonio, įskaitant mentolį, tabako gaminiams taikomos sistemos.

119

Iš tiesų, kaip nurodyta šio sprendimo 110 punkte, Dalinėse TKPK 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gairėse šios pagrindų konvencijos šalims rekomenduojama „reglamentuoti, ribojant ar draudžiant, sudedamųjų dalių, dėl kurių gali būti pagerintos tabako gaminių maloniosios savybės, [įskaitant mentolį,] naudojimą“.

120

Kadangi šiose dalinėse gairėse šitaip paliekama plati diskrecija susitariančiosioms šalims, atsižvelgiant į jas galima pakankamai pagrįstai numatyti, kad, nesant Sąjungos lygiu nustatytų priemonių, nacionalinės teisės aktų atitinkamoje srityje raida galėtų būti nevienoda, įskaitant kiek tai susiję su mentolio naudojimu.

121	Pagal Direktyvos 2014/40 7 straipsnį uždraudus būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pateikimą rinkai, šia nuostata būtent užkertamas kelias tokiai nevienodai valstybių narių teisės aktų raidai.

122

Remiantis šio sprendimo 59 punkte nurodyta teismo praktika, SESV 114 straipsnį galima pasirinkti kaip teisinį pagrindą siekiant užkirsti kelią naujoms prekybos kliūtims, kylančioms dėl nevienodos nacionalinės teisės aktų raidos, kai tokių kliūčių atsiradimas yra tikėtinas, o atitinkama priemonė – skirta joms išvengti.

123

Be to, kaip jau nurodyta šio sprendimo 100 punkte, tabako gaminių rinka yra rinka, kur valstybių narių tarpusavio prekyba sudaro palyginti didelę dalį, todėl nacionalinės taisyklės dėl sąlygų, kurias turi atitikti šie gaminiai, visų pirma taisyklės, susijusios su jų sudėtimi, nesant suderinimo Sąjungos lygiu, savaime gali sudaryti laisvo prekių judėjimo kliūčių.

124	Taip pat reikia priminti, kad, remiantis šio sprendimo 64 punkte nurodyta teismo praktika, priemonės, kurios gali būti patvirtintos remiantis SESV 114 straipsniu, be kita ko, gali apimti laikiną arba visišką draudimą prekiauti tam tikru (-ais) gaminiu (-iais).

125

Remiantis tuo darytina išvada, kad šalinant nacionalinės teisės aktų skirtumus, kiek tai susiję su tabako gaminių sudėtimi, arba užkertant kelią nevienodai šių teisės aktų raidai, taip pat Sąjungos mastu uždraudžiant tam tikrus priedus, siekiama sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam atitinkamų gaminių vidaus rinkos veikimui.

126	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad išnagrinėjus pirmojo klausimo c punkto ii papunktį nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 7 straipsnio galiojimą.

– Dėl pirmojo klausimo c punkto iii papunkčio

127

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Direktyvos 2014/40 18 straipsnio galiojimas ginčijamas remiantis tuo, kad juo neprisidedama gerinant vidaus rinkos veikimą, tačiau, priešingai, sudaromos palankesnės sąlygos nacionalinės teisės aktų skirtumams atsirasti, todėl SESV 114 straipsnis nėra tinkamas šio 18 straipsnio teisinis pagrindas.

128	Direktyvos 2014/40 18 straipsnyje, pirma, numatyta, kad valstybės narės gali uždrausti tarpvalstybinį nuotolinį tabako gaminių pardavimą vartotojams ir, antra, nustatytos įvairios bendros taisyklės valstybėms narėms, kuriose leidžiamas toks prekybos būdas.

129

Pagrindinis šio 18 straipsnio tikslas matyti iš Direktyvos 2014/40 33 konstatuojamosios dalies, kurioje nustatyta, kad, pirma, tarpvalstybinė nuotolinė prekyba tabako gaminiais galėtų sudaryti palankesnes sąlygas įsigyti tabako gaminių, kurie neatitinka šios direktyvos, ir, antra, dėl tokios prekybos kyla didesnė rizika, kad šių gaminių įsigys jaunimas.

130	Taigi šia nuostata siekiama užkirsti kelią Direktyvoje 2014/40 nustatytų atitikties taisyklių apėjimui, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

131

Teisingumo Teismas jau turėjo galimybę pabrėžti, kad į remiantis SESV 114 straipsniu priimtą aktą gali būti įtraukta nuostatų, skirtų išvengti reikalavimų, kuriais siekiama pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas, apėjimui (šiuo klausimu žr. Sprendimo Vokietija / Parlamentas ir Taryba, C‑376/98, EU:C:2000:544, 100 punktą ir Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 82 punktą).

132

Dėl prieštaravimo, jog dėl Direktyvos 2014/40 18 straipsnio atsiras atitinkamos srities nacionalinės teisės aktų skirtumų dėl to, kad kai kurios valstybės narės gali nuspręsti uždrausti tarpvalstybinę nuotolinę prekybą, o kitos gali toliau ją leisti, reikia priminti, kad prieš priimant šią direktyvą tabako gaminių tarpvalstybinės nuotolinės prekybos srityje nustatytai tvarkai nebuvo taikytos suderinimo priemonės Sąjungos lygiu. Todėl valstybės narės jau taikė skirtingą tvarką atitinkamoje srityje, kaip patvirtina šio sprendimo 98 ir 117 punktuose nurodytas poveikio vertinimas (4e dalis, p. 8). Taigi argumentas, kad minėtos direktyvos 18 straipsnis yra šių skirtumų priežastis, negali būti pripažintas pagrįstu.

133

Be to, kaip nurodyta šio sprendimo 128 punkte, šiame 18 straipsnyje taip pat nustatytos įvairios bendros taisyklės, taikomos visoms tokios prekybos neuždraudusioms valstybėms narėms, ir taip derinamos jų atitinkamos srities įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kaip tai suprantama pagal SESV 114 straipsnį.

134

Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad remiantis šio sprendimo 63 punkte nurodyta teismo praktika SESV 114 straipsnyje Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama diskrecija, visų pirma kiek tai susiję su galimybe imtis suderinimo veiksmų tik etapais ir reikalauti tik laipsniškai panaikinti valstybių narių nustatytas vienašales priemones.

135	Taigi, paisydamas šios diskrecijos, teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai imtis suderinimo veiksmų dėl tam tikrų tarpvalstybinės prekybos aspektų, kitus aspektus palikdamas valstybių narių vertinimui.

136	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išnagrinėjus pirmojo klausimo c punkto iii papunktį nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 18 straipsnio galiojimą.

Dėl antrojo klausimo

137

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje ir ant pačių tabako gaminių nurodyti tam tikrą informaciją, net jeigu jos turinys būtų teisingas, ir, jeigu atsakymas būtų teigiamas, ar ši nuostata negalioja remiantis tuo, kad ja pažeidžiamas Chartijos 11 straipsnis ir proporcingumo principas.

Dėl Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies išaiškinimo

138	Pagal Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalį iš esmės draudžiama vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje ir ant paties tabako gaminio nurodyti kokius nors elementus ar požymius, dėl kurių gali būti skatinama pirkti šiuos gaminius ar raginama juos vartoti.

139	Šiuo atžvilgiu reikia paminėti, kad toks skatinamas ar raginimas gali būti vykdomas pateikiant tam tikrus pareiškimus ar teiginius, net kai šių turinys yra teisingas.

140

Pavyzdžiui, pagal Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies a punktą „etiketėse nepateikiama jokia informacija apie nikotino, dervų ar anglies monoksido tabako gaminyje kiekį“. Taigi šioje nuostatoje akivaizdžiai jokios reikšmės neteikiama tam, ar tokios rūšies informacijos turinys yra teisingas. Šis reikšmės nesuteikimas susijęs su šios direktyvos 25 konstatuojamojoje dalyje paaiškinta aplinkybe, jog tokios rūšies duomenys gali klaidinti, nes vartotojai skatinami manyti, kad tam tikros cigaretės yra mažiau kenksmingos negu kitos.

141

Be to, bet kokių elementų ar požymių, kurie sudaro įspūdį, kad tam tikras tabako gaminys yra mažiau kenksmingas nei kiti, draudimas, nurodytas Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies b punkte, bet kokių elementų ar požymių, kurie nurodo skonį, kvapą, bet kokias kvapiąsias medžiagas ar kitus priedus, draudimas, minėtas šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalies c punkte, ar bet kokių elementų ar požymių, kurie sudaro įspūdį, kad tam tikro tabako gaminio biologinis skaidumas yra didesnis arba jis turi kitų ekologinių pranašumų, draudimas, nurodytas tos direktyvos 13 straipsnio 1 dalies e punkte, taip pat taikomi neatsižvelgiant į tai, ar atitinkamų teiginių turinys yra teisingas.

142

Iš tiesų, kaip nustatyta Direktyvos 2014/40 27 konstatuojamojoje dalyje, kai kurie žodžiai ar žodžių junginiai, kaip antai „mažai dervų“, „lengvos“, „labai lengvos“, „natūralus“, „ekologiškas“, „be priedų“, „bekvapis“, „plonos“, ir kiti elementai ar požymiai gali klaidinti vartotojus, ypač jaunimą, jeigu jie sudaro įspūdį, kad tie gaminiai yra mažiau kenksmingi ar turi teigiamą poveikį.

143	Šis aiškinimas atitinka Direktyva 2014/40 siekiamą tikslą, kuris, remiantis jos 1 straipsniu, yra sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimui, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

144

Siekiant tokio aukšto sveikatos apsaugos lygio iš tiesų reikia, kad tabako gaminių vartotojai, kurie sudaro itin pažeidžiamą vartotojų kategoriją dėl nikotino sukeliamos priklausomybės, nebebūtų skatinami vartoti šių produktų pateikiant informaciją, net jeigu jos turinys būtų teisingas, kurią jie gali suprasti kaip sumažinančią su jų įpročiais susijusią riziką arba priskiriančią minėtiems gaminiams teigiamą poveikį.

145	Todėl Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje ir ant pačių tabako gaminių nurodyti toje nuostatoje numatytą informaciją, net jeigu jos turinys yra teisingas.

Dėl Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies galiojimo

146	Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išnagrinėti Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies galiojimą atsižvelgiant į Chartijos 11 straipsnį ir proporcingumo principą.

147

Chartijos 11 straipsnyje įtvirtinta saviraiškos laisvė ir informacijos laisvė. Ši laisvė taip pat ginama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnį, kuris, kaip matyti iš Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, be kita ko, taikomas verslininko komercinio pobūdžio informacijos, įskaitant reklaminius pranešimus, skleidimui. Kadangi Chartijos 11 straipsnyje numatytos saviraiškos ir informacijos laisvės prasmė ir taikymo sritis, kaip matyti iš Chartijos 52 straipsnio 3 dalies ir su Chartija susijusių išaiškinimų, yra tokios pačios kaip EŽTK įtvirtintos atitinkamos laisvės atveju, reikia konstatuoti, kad ši laisvė apima ant tabako gaminių pakuočių ir etikečių vartojamus teiginius, kaip antai nurodytuosius Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalyje (Sprendimo Neptune Distribution, C‑157/14, EU:C:2015:823, 64 ir 65 punktai).

148	Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, jog draudimas vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje ir ant paties tabako gaminio nurodyti šios direktyvos 13 straipsnio 1 dalyje numatytus elementus ir požymius, žinoma, yra kišimasis į verslininko saviraiškos ir informacijos laisvę.

149

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet koks šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo, nekeisti jų esmės ir, remiantis proporcingumo principu, gali būti leidžiamas tik tuo atveju, kai jis būtinas ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

150	Šiuo atžvilgiu svarbu konstatuoti, kad, pirma, šio sprendimo 148 punkte nustatytas kišimasis turi būti laikomas numatytu įstatyme, nes jis kyla iš Sąjungos teisės aktų leidėjo priimtos nuostatos.

151

Antra, verslininko saviraiškos ir informacijos laisvės esmė nekeičiama šia 13 straipsnio 1 dalimi, nes pagal šią nuostatą tikrai neuždraudžiama pateikti visą informaciją apie gaminį, bet tik aiškiai apibrėžtoje srityje reglamentuojamas šių gaminių ženklinimas uždraudžiant nurodyti tik tam tikrus elementus ir požymius (pagal analogiją žr. Sprendimo Deutsches Weintor, C‑544/10, EU:C:2012:526, 57 punktą ir Sprendimo, Neptune Distribution, C‑157/14, EU:C:2015:823, 71 punktą).

152

Trečia, nustatytas kišimasis atitinka Sąjungos pripažintą bendrojo intereso tikslą, t. y. sveikatos apsaugą. Kadangi neginčijama, kad tabako vartojimas ir tabako dūmų poveikis yra mirčių, ligų ir neįgalumo priežastys, Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu prisidedama siekiant minėto tikslo, nes šiuo draudimu siekiama užkirsti kelią skatinimui pirkti tabako gaminius ir raginimui juos vartoti.

153

Ketvirta, dėl konstatuoto kišimosi proporcingumo reikia pabrėžti, kad Chartijos 35 straipsnio antrame sakinyje ir SESV 9 straipsnyje, 114 straipsnio 3 dalyje ir 168 straipsnio 1 dalyje reikalaujama apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį.

154

Tokiomis aplinkybėmis Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies galiojimas turi būti vertinamas taip, kad būtų užtikrintas būtinas reikalavimų, susijusių su šių skirtingų Sąjungos teisinėje sistemoje saugomų pagrindinių teisių ir teisėtų bendrojo intereso tikslų apsauga, suderinimas ir teisinga jų pusiausvyra (šiuo klausimu žr. Sprendimo Neptune Distribution, C‑157/14, EU:C:2015:823, 75 punktą).

155

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjo diskrecija, kuria jis naudojasi nustatydamas šią teisingą pusiausvyrą, yra skirtinga kiekvieno tikslo, kuris pateisina šios teisės apribojimą, atveju ir priklauso nuo nagrinėjamos veiklos pobūdžio. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos pagrindinėje byloje pagal Chartijos 11 straipsnį iš esmės remiasi laisve skleisti informaciją, skirtą jų komerciniams interesams įgyvendinti.

156

Tačiau reikia pabrėžti, kad žmonių sveikatos apsaugos lygis srityje, pasižyminčioje patvirtintu dideliu tabako gaminių vartojimo kenksmingumu, šių gaminių poveikiu priklausomybės aspektu ir sunkių ligų išsivystymu dėl šiuose gaminiuose esančių farmakologiškai aktyvių, toksinių, mutageninių ir kancerogeninių medžiagų, yra svarbesnis už pareiškėjų pagrindinėje byloje nurodytus interesus.

157	Kaip matyti iš Chartijos 35 straipsnio antro sakinio, SESV 9 straipsnio, 114 straipsnio 3 dalies ir 168 straipsnio 1 dalies, aukštas žmonių sveikatos apsaugos lygis turi būti užtikrinamas apibrėžiant ir vykdant visą Sąjungos politiką ir veiklą.

158

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalyje numatytu draudimu, pirma, galima apsaugoti vartotojus nuo su rūkymu susijusios rizikos, kaip matyti iš šio sprendimo 152 punkto, ir, antra, šiuo draudimu neviršijama tai, kas būtina siekiamam tikslui įgyvendinti.

159

Šiuo atžvilgiu negalima pritarti argumentui, kad minėtas draudimas nėra būtinas, nes vartotojų apsauga jau pakankamai užtikrinama privalomais įspėjimais apie galimą žalą sveikatai, kuriuose minima su rūkymu susijusi rizika. Iš tiesų žinojimas apie šią riziką gali sumažėti dėl teiginių, kuriais remiantis galima manyti, kad atitinkamas gaminys yra mažiau kenksmingas ar yra naudingas tam tikrais aspektais.

160

Be to, negalima pritarti argumentui, kad siekiamas tikslas gali būti įgyvendintas kitomis mažiau varžančiomis priemonėmis, kaip antai Direktyvos 2014/40 13 straipsnyje nurodytų elementų ir požymių vartojimo reglamentavimu, užuot juos uždraudus, arba tam tikrų papildomų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai pridėjimu. Tokios priemonės nebūtų tokios pat veiksmingos, kad būtų užtikrinta vartotojų sveikatos apsauga, nes šiame 13 straipsnyje nurodyti elementai ir požymiai savaime gali skatinti rūkymą (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 140 punktą). Negalima pritarti tam, kad šie elementai ir požymiai būtų nurodyti siekiant aiškiai ir tiksliai informuoti vartotojus, nes jie labiau skirti pasinaudoti tabako gaminių vartotojų pažeidžiamumu; šie vartotojai dėl priklausomybės nikotinui ypač jautriai reaguoja į bet kokį elementą, kuris sudaro įspūdį, jog yra koks nors su rūkymu susijęs teigiamas poveikis, kad pateisintų ar sumažintų su savo įpročiais susijusią riziką.

161

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad uždrausdamas nurodyti Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalyje numatytus elementus vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje ir ant pačių tabako gaminių, net jeigu jais pateikiamos informacijos turinys būtų teisingas, Sąjungos teisės aktų leidėjas išlaikė tinkamą su saviraiškos ir informacijos laisve, taip pat su žmonių sveikatos apsauga susijusių reikalavimų pusiausvyrą.

162	Taigi Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalis nepažeidžia nei Chartijos 11 straipsnio, nei proporcingumo principo.

163	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad išnagrinėjus antrąjį klausimą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalies galiojimą.

Dėl trečiojo klausimo

164

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/40 7 straipsnio 1 ir 7 dalys, 8 straipsnio 3 dalis, 9 straipsnio 3 dalis, 10 straipsnio 1 dalies a, c ir g punktai ir 14 straipsnis negalioja dėl to, kad šiomis nuostatomis pažeidžiamas proporcingumo principas.

165

Remiantis teismo praktika, pagal šį principą reikalaujama, kad Sąjungos institucijų veiksmai būtų tinkami atitinkamais teisės aktais siekiamiems teisėtiems tikslams įgyvendinti ir neviršytų to, kas būtina jiems pasiekti, todėl kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia pasirinkti mažiausiai suvaržančią, o sukelti nepatogumai neturi būti neproporcingi siekiamiems tikslams (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 122 punktą; Sprendimo ERG ir kt., C‑379/08 ir C‑380/08, EU:C:2010:127, 86 punktą ir Sprendimo Gauweiler ir kt., C‑62/14, EU:C:2015:400, 67 ir 91 punktus).

166

Dėl šio sprendimo pirmesniame punkte minėtų sąlygų teisminės kontrolės reikia pripažinti, kad tokioje srityje, kaip nagrinėjamoji pagrindinėje byloje, kurioje būtina priimti politinius, ekonominius ir socialinius sprendimus ir privaloma atlikti sudėtingus vertinimus, Sąjungos teisės aktų leidėjui suteikiama plati diskrecija. Todėl tik akivaizdžiai netinkamas šioje srityje nustatytos priemonės pobūdis, atsižvelgiant į kompetentingų institucijų siekiamą tikslą, gali turėti įtakos tokios priemonės teisėtumui (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 123 punktą).

167	Būtent atsižvelgiant į šiuos principus reikia patikrinti, ar trečiajame klausime nurodytomis Direktyvos 2014/40 nuostatomis pažeidžiamas proporcingumo principas.

Dėl trečiojo klausimo a punkto

168

Trečiojo klausimo a punktas susijęs su Direktyvos 2014/40 7 straipsnio 1 ir 7 dalių galiojimu atsižvelgiant į proporcingumo principą. Pagal šias nuostatas draudžiama pateikti rinkai būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius ar tabako gaminius, kurių bet kokiuose komponentuose, pavyzdžiui, filtruose, popieriuje, pakuotėse, kapsulėse ar bet kuriuose techniniuose elementuose, yra kvapiųjų medžiagų, leidžiančių pakeisti atitinkamų tabako gaminių kvapo ar skonio stiprumą ar jų dūmo sodrumą.

169	Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog minėtų nuostatų galiojimas ginčijamas remiantis tuo, kad mentolio naudojimo draudimas nėra nei tinkamas, nei būtinas šia direktyva siekiamam tikslui įgyvendinti, ir minėto draudimo poveikis yra neproporcingas.

170

Pirma, kalbant apie draudimo pateikti rinkai mentolio turinčius tabako gaminius, tinkamumą, iš esmės teigiama, kad šiuo draudimu negali būti pasiektas žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos tikslas, nes mentolis jiems visiškai nepatrauklus, todėl jį naudojant negali būti skatinama pradėti vartoti tabaką.

171	Šiuo atžvilgiu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2014/40 1 straipsnį ja siekiama dvejopo tikslo – sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimui, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

172	Šiuo atžvilgiu reikia konstatuoti, viena vertus, kad, kaip matyti iš šio sprendimo 125 punkto, draudimu pateikti rinkai būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius gali būti sudarytos palankesnės sąlygos sklandžiam tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimui.

173	Kita vertus, šis draudimas taip pat yra tinkamas siekiant užtikrinti aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį. Iš tiesų neginčijama, kad tam tikros kvapiosios medžiagos yra ypač patrauklios jaunimui ir jomis skatinama pradėti vartoti tabaką.

174

Dėl teiginio, kad jaunimas neturi potraukio mentoliui ir kad jį naudojant nebūtų sudarytos palankesnės sąlygos pradėti vartoti tabaką, šio sprendimo 115 punkte jau buvo pažymėta, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai visoms būdingo kvapo ar skonio medžiagoms taikyti tokią pačią teisinę tvarką. Remiantis tuo darytina išvada, kad minėto draudimo tinkamumas žmonių sveikatos apsaugos tikslui pasiekti negali būti paneigtas tik dėl konkrečios kvapiosios medžiagos.

175

Taip pat svarbu pažymėti, jog pagal Dalines TKPK 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gaires, kurioms dėl to, kas konstatuota šio sprendimo 112 punkte, reikia pripažinti itin didelę įrodomąją galią, mentoliu, kaip viena iš kvapiųjų medžiagų, prisidedama skatinant rūkymą ir išlaikant jo mastą ir juo dėl jo malonaus pobūdžio siekiama, kad tabako gaminiai taptų patrauklesni vartotojams.

176	Be to, Direktyva 2014/40 siekiama užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį visiems vartotojams, todėl jos tinkamumas šiam tikslui pasiekti negali būti vertinamas atsižvelgiant tik į vieną vartotojų kategoriją.

177	Taigi Direktyvos 2014/40 7 straipsnyje numatytas draudimas negali būti laikomas akivaizdžiai netinkamu siekiant tikslo užtikrinti sklandų tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimą, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

178

Antra, kalbant apie šio draudimo būtinumą, reikia priminti, viena vertus, kad, kaip jau nurodyta šio sprendimo 110 punkte, Dalinėse TKPK 9 ir 10 straipsnių įgyvendinimo gairėse TKPK šalims, be kita ko, rekomenduojama uždrausti sudedamųjų dalių, kaip antai mentolio, dėl kurių gali būti pagerintos tabako gaminių maloniosios savybės, naudojimą. Be to, remiantis šių gairių 1.1 punktu, šios pagrindų konvencijos šalys raginamos įgyvendinti ir kitas priemones nei rekomenduojamos minėtose gairėse.

179	Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas, atsižvelgdamas į šias rekomendacijas ir pasinaudodamas plačia diskrecija, galėjo teisėtai nustatyti visų būdingo kvapo ar skonio medžiagų draudimą.

180	Kita vertus, dėl mažiau varžančių priemonių, kurių siūlė imtis kai kurios pagrindinės bylos šalys, pažymėtina, kad jos neatrodo tokios pat tinkamos siekiamam tikslui įgyvendinti.

181

Iš tiesų tik būdingo kvapo ar skonio tabako gaminiams padidinus amžiaus ribą, nuo kurios leidžiama juos vartoti, negali būti sumažintas šių gaminių patrauklumas, todėl ir užkirstas kelias asmenų, kurių amžius didesnis už nustatytą ribą, sprendimui pradėti vartoti tabaką. Be to, draudimas parduoti, kylantis iš šios amžiaus ribos padidinimo, bet kuriuo atveju gali būti lengvai apeitas minėtus gaminius pateikiant rinkai.

182	Tikslinių informavimo kampanijų apie būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pavojingumą rengimas savaime nėra tinkama priemonė siekiant pašalinti nacionalinės teisės aktų, susijusių su tokiu gaminių pateikimu rinkai, skirtumus, taigi ir pagerinti vidaus rinkos veikimo sąlygas.

183

Kalbant apie draudžiamų ar leidžiamų kvapiųjų medžiagų sąrašų sudarymą, pažymėtina, kad ėmusis tokios priemonės galėtų būti nustatyti nepagrįsti skirtingų rūšių būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių vertinimo skirtumai. Be to, tokie sąrašai greitai gali tapti nebeaktualūs dėl nuolat kintančių gamintojų verslo strategijų arba gali būti lengvai apeiti.

184	Todėl reikia konstatuoti, kad draudimu pateikti rinkai būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius akivaizdžiai neviršijama to, kas būtina nurodytam tikslui pasiekti.

185

Trečia, kalbant apie tariamai neproporcingą mentolio, kaip būdingo kvapo ar skonio medžiagos, uždraudimo poveikį dėl neigiamų ekonominių ir socialinių pasekmių, kurių sukeltų šis draudimas, reikia priminti, kad net ir turėdamas, kaip nagrinėjamu atveju, plačius teisėkūros įgaliojimus Sąjungos teisės aktų leidėjas turi savo pasirinkimą pagrįsti objektyviais kriterijais ir išnagrinėti, ar pasirinkta priemone siekiamais tikslais gali būti pateisinamos neigiamos, ar net ypač neigiamos, ekonominės pasekmės tam tikriems ūkio subjektams (šiuo klausimu žr. Sprendimo Liuksemburgas / Parlamentas ir Taryba, C‑176/09, EU:C:2011:290, 63 punktą ir jame nurodytą teismo praktiką).

186

Iš tiesų pagal prie ES sutarties ir ESV sutarties pridėto Protokolo (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 5 straipsnį pagal teisėkūros procedūrą priimamų aktų projektuose turi būti atsižvelgiama į būtinybę bet kokią ūkio subjektams tenkančią naštą padaryti minimalią ir proporcingą tikslui, kurį reikia pasiekti.

187	Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas užtikrino, kad būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pateikimo rinkai draudimo neigiamos ekonominės ir socialinės pasekmės būtų sumažintos.

188

Taigi, pirma, siekiant tabako pramonei ir vartotojams suteikti prisitaikymo laikotarpį Direktyvos 2014/40 7 straipsnio 14 dalyje numatyta, kad draudimas pateikti Sąjungos rinkai būdingo kvapo ar skonio tabako gaminius, kurių pardavimo apimtys Sąjungos mastu sudaro 3 % arba daugiau konkrečios kategorijos gaminių pardavimo apimčių, taikomas tik nuo 2020 m. gegužės 20 d.

189	Antra, iš šio sprendimo 98, 117 ir 132 punktuose nurodyto poveikio vertinimo (1 dalis, p. 114 ir 6 dalis, p. 2), kuris nebuvo ginčytas šiuo aspektu, matyti, kad dėl šio draudimo per penkerių metų laikotarpį cigarečių vartojimas Sąjungoje turėtų sumažėti nuo 0,5 % iki 0,8 %.

190

Šie duomenys įrodo, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas suderino minėto draudimo ekonomines pasekmes su imperatyviu reikalavimu, remiantis Chartijos 35 straipsnio antru sakiniu ir SESV 9 straipsniu, 114 straipsnio 3 dalimi ir 168 straipsnio 1 dalimi, užtikrinti aukštą lygio žmonių sveikatos apsaugą, kiek tai susiję su gaminiu, pasižyminčiu kancerogeninėmis, mutageninėmis arba toksiškomis reprodukcijai savybėmis. Taigi neatrodo, kad Direktyvos 2014/40 7 straipsnyje numatytas draudimas yra akivaizdžiai neproporcingas.

191	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad išnagrinėjus trečiojo klausimo a punktą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 7 straipsnio 1 ir 7 dalių galiojimą.

Dėl trečiojo klausimo b punkto

192

Nuostatos, dėl kurių pateiktas trečiojo klausimo b punktas, apima įvairias taisykles dėl tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių, iš esmės susijusias su įspėjimų apie galimą žalą sveikatai vientisumu atidarius pakelį, numatytu Direktyvos 2014/40 8 straipsnio 3 dalyje, bendro pobūdžio įspėjimo apie galimą žalą sveikatai ir informacinio pranešimo vieta, nurodyta šios direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje, minimaliais kombinuotų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai matmenimis, nustatytais minėtos direktyvos 10 straipsnio 1 dalies g punkte, ir vienetinių cigarečių pakelių forma ir minimaliu cigarečių skaičiumi viename vienetiniame pakelyje, nurodytais tos pačios direktyvos 14 straipsnyje.

193

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad visų šių nuostatų galiojimas labai glaustai ir bendrai ginčijamas remiantis tuo, kad, pirma, jos nėra nei tinkamos, nei būtinos siekiant visuomenės sveikatos apsaugos tikslo. Iš tiesų vietoj numatytų reikalavimų, laikomų labai ribojančiais, yra mažiau varžančių priemonių, kaip antai, be kita ko, reikalavimas, kad įspėjimai apie galimą žalą sveikatai būtų gerai matomi ir neiškraipyti dėl pakelio formos. Antra, ginčijami reikalavimai sudarytų kliūčių tabako gaminių diferenciacijai ir dėl jų būtų iškraipyta konkurencija. Trečia, Direktyvos 2014/40 14 straipsnio 1 dalyje numatytas reikalavimas, kad vienetiniame cigarečių pakelyje būtų ne mažiau kaip 20 cigarečių, negali būti pateisinamas visuomenės sveikatos apsauga.

194

Daugeliu šių prieštaravimų keliamos abejonės dėl šių reikalavimų proporcingumo atsižvelgiant tik į tikslą užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį ir nepaisant tikslo sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam vidaus rinkos veikimui, taip neatsižvelgiant į aplinkybę, kad minėta direktyva, ypač trečiojo klausimo b punkte nurodytomis nuostatomis, siekiama dvejopo tikslo.

195

Pirma, kaip konstatuota šio sprendimo 97–105 punktuose, Direktyvos 2014/40 II antraštinės dalies II skyriaus nuostatomis, prie kurių priskiriamos minėtame klausime nurodytos nuostatos, prisidedama gerinant tabako gaminių vidaus rinkos veikimo sąlygas šalinant valstybių narių teisės aktų skirtumus atitinkamoje srityje.

196

Tas pats pasakytina apie minimalų cigarečių skaičių viename pakelyje, nustatytą Direktyvos 2014/40 14 straipsnio 1 dalyje ir konkrečiai nurodytą nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą. Iš tiesų šiuo reikalavimu visų pirma siekiama panaikinti valstybių narių teisės aktų skirtumus, kaip patvirtinama šios direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje.

197

Antra, nagrinėjamais reikalavimais prisidedama įgyvendinant tikslą užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį. Kaip savo išvados 191 ir 192 punktuose pažymėjo generalinė advokatė, naujoviškomis, nematytomis ar originaliomis formomis gali būti prisidedama išlaikant ar didinant gaminio patrauklumą ir skatinant jo vartojimą. Be to, kai kurios pakuočių formos gali trukdyti matyti įspėjimus apie galimą žalą sveikatai, todėl ir sumažinti jų veiksmingumą, kaip matyti iš Direktyvos 2014/40 25 ir 28 punktų. Dėl reikalavimo, kad viename vienetiniame pakelyje būtų ne mažiau kaip 20 cigarečių, pažymėtina, jog jis susijęs su aplinkybe, kad mažais pardavimo pakeliais labiau skatinama pradėti vartoti tabaką dėl to, kad vartotojas yra linkęs manyti, kad jie yra pigesni, ne tokie suvaržantys ir priimtinesni psichologiškai.

198	Dėl šio sprendimo 193 punkte siūlomos mažiau varžančios priemonės pakanka pažymėti, kad ji nėra skirta valstybių narių teisės aktų skirtumams tabako gaminių ženklinimo ir pakuočių srityje pašalinti, taigi ir nėra tinkama įgyvendinant tikslą pagerinti vidaus rinkos veikimą.

199	Nors tiesa, kad šiais reikalavimais dėl jų pobūdžio gali būti tam tikru mastu padidintas tabako gaminių panašumas, jie susiję tik su tam tikrais šių produktų ženklinimo ir pakuočių aspektais, todėl palieka pakankamai galimybių diferencijuoti šiuos produktus.

200

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima pritarti tam, kad Direktyvos 2014/40 8 straipsnio 3 dalyje, 9 straipsnio 3 dalyje, 10 straipsnio 1 dalies g punkte ir 14 straipsnyje numatyti reikalavimai yra akivaizdžiai neproporcingi ar akivaizdžiai viršija tai, kas būtina siekiant tikslo pagerinti tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimo sąlygas, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

201	Taigi reikia konstatuoti, kad išnagrinėjus trečiojo klausimo b punktą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti šių nuostatų galiojimą.

Dėl trečiojo klausimo c punkto

202

Direktyvos 2014/40 10 straipsnio 1 dalies a ir c punktuose, dėl kurių pateiktas trečiojo klausimo c punktas, iš esmės numatyta, kad ant kiekvieno vienetinio pakelio ir išorinės pakuotės turi būti pateikiami kombinuoti įspėjimai apie galimą žalą sveikatai, kurie turi būti sudaryti iš vieno iš tekstinių įspėjimų, nurodytų šios direktyvos I priede, ir atitinkamos spalvotos nuotraukos, pateiktos jos II priede, turintys padengti kiekvieno vienetinio pakelio priekinio ir užpakalinio paviršiaus 65 % išorės ploto.

203

Šių nuostatų galiojimas ginčijamas iš esmės dėl minėtiems įspėjimams skirto ploto dydžio. Taigi teigiama, kad: pirma, toks dydis nėra nei tinkamas, nei būtinas siekiant visuomenės sveikatos apsaugos tikslo, antra, ši 65 % dalis yra nustatyta savavališkai ir jos negalima pateisinti TPKP gairėmis ir, trečia, jo pasekmės yra akivaizdžiai neproporcingos.

204

Visų pirma kalbant apie didelį plotą užimančių kombinuotų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai tinkamumą, pažymėtina, jog TPKP 11 straipsnio įgyvendinimo gairių 7 punkte paaiškinama, kad, priešingai nuo mažą plotą užimančių įspėjimų, kuriuose pateikiamas tik tekstas, didesni įspėjimai su paveikslėliais, tikėtina, bus labiau pastebimi ir jais bus geriau pranešta apie riziką sveikatai, bus sukeltas didesnis emocinis poveikis ir padidinta tabako vartotojų motyvacija nustoti arba mažiau vartoti tabaką. Labiau tikėtina, kad tokie įspėjimai išliks veiksmingi ilgą laiką; jie yra ypač veiksmingi pranešant apie riziką sveikatai menką išsilavinimą turintiems asmenims, vaikams ir jaunimui.

205	Taigi neatrodo, kad didelį plotą užimančių kombinuotų įspėjimų apie galimą žalą sveikatai pateikimas yra akivaizdžiai netinkamas siekiant nurodyto tikslo.

206

Be to, kalbant apie ploto, pagal Direktyvos 2014/40 10 straipsnio 1 dalies a ir c punktus skirto kombinuotiems įspėjimams apie galimą žalą sveikatai, tariamą nustatymą savavališkai, reikia pažymėti, kad remiantis TKPK 11 straipsnio 1 dalies b punktu šie įspėjimai turi užimti „50 % arba daugiau“, bet ne mažiau kaip 30 % vienetinių pakelių pagrindinių informacijos pateikimo vietų ploto.

207

Šiuo atžvilgiu TPKP 11 straipsnio įgyvendinimo gairių 12 punkte susitariančiosioms šalims rekomenduojama apsvarstyti galimybę naudoti įspėjimus ir pranešimus apie pavojų sveikatai, kurie užimtų „daugiau kaip 50 %“ pagrindinių informacijos pateikimo vietų plotų, ir siekti, kad būtų užimtas „kuo didesnis šių vietų plotas“, nes remiantis turimais įrodymais „įspėjimų ir pranešimų apie pavojų sveikatai veiksmingumas didėja kartu su jų dydžiu“.

208

Tokiomis aplinkybėmis Sąjungos teisės aktų leidėjo negalima kaltinti tuo, kad veikė savavališkai, kai pasirinko 65 % dalį plotui, skirtam kombinuotiems įspėjimams apie galimą žalą sveikatai pagal Direktyvos 2014/40 10 straipsnio 1 dalies a ir c punktus. Iš tiesų šis pasirinkimas pagrįstas kriterijais, kylančiais iš TPKP rekomendacijų, taip pat atliktas paisant plačios šio teisės aktų leidėjo turimo diskrecijos, nurodytos šio sprendimo 166 punkte.

209

Galiausiai, kalbant apie nagrinėjamos priemonės būtinumą ir jos tariamai neproporcingas pasekmes gamintojų gebėjimui pateikti vartotojams informaciją apie atitinkamą gaminį, svarbu pažymėti, pirma, kad, atsižvelgiant į šiems įspėjimams skirtą dalį, lieka pakankamai ploto šios rūšies informacijai ant vienetinių pakelių.

210	Antra, taip nustatyti apribojimai turi būti suderinti su imperatyviu reikalavimu užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį srityje, pasižyminčioje atitinkamo produkto toksiškumu ir jo poveikiu priklausomybės aspektu.

211

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, neatrodo, kad priimdamas Direktyvos 2014/40 10 straipsnio 1 dalies a ir c punktus Sąjungos teisės aktų leidėjas akivaizdžiai viršijo tai, kas tinkama ir būtina siekiant tikslo pagerinti tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimo sąlygas, kaip pagrindą laikant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

212	Taigi reikia konstatuoti, kad išnagrinėjus trečiojo klausimo c punktą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 10 straipsnio 1 dalies a ir c punktų galiojimą.

Dėl septintojo klausimo

213	Atsižvelgiant į tai, kas konstatuota šio sprendimo 52 punkte, į septintąjį klausimą reikia atsakyti tik tiek, kiek jis susijęs su Direktyvos 2014/40 7 straipsnio galiojimu atsižvelgiant į subsidiarumo principą.

214

Šiuo atžvilgiu reikia patikslinti, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra jokio negaliojimo motyvo, pateikto remiantis šiuo principu ir dėl visos minėtos direktyvos. Iš tiesų ginčijamas tik šios direktyvos 7 straipsnis, kiek pagal jį draudžiama Sąjungos rinkai pateikti būdingo mentolio kvapo ar skonio tabako gaminius. Teigiama, kad Sąjungos teisės aktų leidėjas tik stereotipiškai nurodė, jog laikomasi subsidiarumo principo, tačiau neįrodė, kad iš šio draudimo kylanti nauda yra tokia didelė, kad pateisina Sąjungos veiksmus. Iš tiesų visuomenės sveikatos apsaugos tikslas galėjo būti deramai pasiektas valstybių narių lygmeniu.

215

Subsidiarumo principas įtvirtintas ESS 5 straipsnio 3 dalyje, pagal kurią Sąjunga imasi veiksmų srityse, kurios nepriklauso jos išimtinei kompetencijai, tik tuomet, kai norimų tikslų valstybės narės negali deramai pasiekti, o Sąjunga dėl siūlomo veiksmo masto arba poveikio juos pasiektų geriau. Be to, prie ES sutarties ir ESV sutarties pridėto Protokolo (Nr. 2) dėl subsidiarumo ir proporcingumo principų taikymo 5 straipsnyje išdėstytos gairės, kaip nustatyti, ar įvykdytos minėtos sąlygos (Sprendimo Estija / Parlamentas ir Taryba, C‑508/13, EU:C:2015:403, 44 punktas).

216	Subsidiarumo principo laikymosi kontrolę visų pirma politiniu lygmeniu atlieka nacionaliniai parlamentai pagal šiame protokole šiuo tikslu nustatytą tvarką.

217	Paskui šią kontrolę atlieka Sąjungos teismas, kuris turi patikrinti, ar laikytasi ESS 5 straipsnio 3 dalyje nustatytų esminių reikalavimų ir minėtame protokole numatytų procedūrinių garantijų.

218

Pirma, kalbant apie ESS 5 straipsnio 3 dalyje numatytų esminių reikalavimų teisminę kontrolę, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas turi patikrinti, ar remdamasis konkrečiomis aplinkybėmis pagrįsta informacija Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo nuspręsti, kad numatomo veiksmo tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu.

219

Nagrinėjamu atveju, kalbant apie sritį, kaip antai vidaus rinkos veikimo pagerinimą, kurios nėra tarp sričių, kur Sąjunga turi išimtinę kompetenciją, reikia patikrinti, ar Direktyvos 2014/40 tikslas galėjo būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu (šiuo klausimu žr. Sprendimo British American Tobacco (Investments) ir Imperial Tobacco, C‑491/01, EU:C:2002:741, 179 ir 180 punktus).

220	Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 143 punkte, Direktyva 2014/40 siekiama dvejopo tikslo – sudaryti palankesnes sąlygas sklandžiam tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimui, kartu užtikrinant aukštą žmonių, ypač jaunimo, sveikatos apsaugos lygį.

221

Net darant prielaidą, kad antrasis tikslas galėtų būti geriau pasiektas valstybių narių lygmeniu, šio tikslo siekimas tokiu lygmeniu galėtų paremti ar net lemti situacijas, kai vienos valstybės narės leistų būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pateikimą rinką, o kitos tai draustų, taip veikdamos visiškai priešingai pirmajam Direktyvos 2014/40 tikslui – pagerinti tabako ir susijusių gaminių vidaus rinkos veikimą.

222

Darytina išvada, kad minėtoje direktyvoje numatytų dviejų tikslų tarpusavio priklausomybė reiškia, jog Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo teisėtai manyti, kad jo veiksmai turi apimti būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pateikimo Sąjungos rinkai tvarkos nustatymą ir kad dėl šios tarpusavio priklausomybės šis dvejopas tikslas gali būti geriau pasiektas Sąjungos lygmeniu (pagal analogiją žr. Sprendimo Vodafone ir kt., C‑58/08, EU:C:2010:321, 78 punktą ir Sprendimo Estija / Parlamentas ir Taryba, C‑508/13, EU:C:2015:403, 48 punktą).

223	Be to, kaip konstatuota šio sprendimo 115 punkte, Sąjungos teisės aktų leidėjas galėjo pagrįstai visoms būdingo kvapo ar skonio medžiagoms taikyti tokią pačią teisinę tvarką.

224	Todėl argumentai, kuriais siekiama įrodyti, kad žmonių sveikatos apsaugos tikslas galėjo būti geriau pasiektas nacionaliniu lygmeniu, kiek tai konkrečiai susiję su būdingo kvapo ar skonio tabako gaminių pateikimu rinkai, turi būti atmesti.

225

Antra, kalbant apie formalių reikalavimų, ypač Direktyvos 2014/40 motyvavimo atsižvelgiant į subsidiarumo principą, laikymąsi, reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką pareigos motyvuoti laikymasis turi būti vertinamas atsižvelgiant ne tik į ginčijamo akto tekstą, bet ir į jo kontekstą ir konkretaus atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Estija / Parlamentas ir Taryba, C‑508/13, EU:C:2015:403, 61 punktą).

226	Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad Komisijos pateiktas direktyvos pasiūlymas ir jos parengtas poveikio vertinimas yra pakankami duomenys, iš kurių aiškiai ir nedviprasmiškai matyti nauda imtis veiksmų Sąjungos, o ne valstybių narių lygmeniu.

227

Tokiomis aplinkybėmis teisės požiūriu pakankamai įrodyta, kad remdamasis šiais duomenimis Sąjungos teisės aktų leidėjas ir nacionaliniai parlamentai galėjo įvertinti, ar minėtas pasiūlymas atitinka subsidiarumo principą, ir tie duomenys sudarė sąlygas privatiems asmenims susipažinti su su šiuo principu susijusiais motyvais, o Teisingumo Teismui – vykdyti savo kontrolę.

228	Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia konstatuoti, kad išnagrinėjus septintąjį klausimą nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 7 straipsnio galiojimą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

229

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2014 m. balandžio 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/40/ES dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių tabako ir susijusių gaminių gamybą, pateikimą ir pardavimą, suderinimo ir kuria panaikinama Direktyva 2001/37/EB, 24 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad valstybės narės gali toliau taikyti ar nustatyti naujus reikalavimus dėl tabako gaminių pakuočių aspektų, kurie šia direktyva nėra suderinti.

2.	Direktyvos 2014/40 13 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama vienetinių pakelių ir išorinės pakuotės etiketėje, taip pat ant pačių tabako gaminių nurodyti toje nuostatoje numatytą informaciją, net jeigu jos turinys yra teisingas.

Išnagrinėjus High Court of Justice (England & Wales), Queen’s Bench Division (Administrative Court) pateiktus prejudicinius klausimus nepaaiškėjo nieko, kas galėtų paveikti Direktyvos 2014/40 7 straipsnio, 18 straipsnio, 24 straipsnio 2 ir 3 dalių ir jos II antraštinės dalies II skyriuje esančių nuostatų galiojimą.

Parašai.

( *1 ) Proceso kalba: anglų.