1.

Ar (turint mintyje autonomišką sąvoką „nemokumas“) pagal Direktyvos 2008/94 (1) 1 straipsnio 1 dalies ir 2 straipsnio 1 dalies nuostatas draudžiamos šią direktyvą į nacionalinę teisę perkeliančios nacionalinės teisės nuostatos, kaip antai Legea nr. 200/2006 privind constituirea și utilizarea Fondului de garantare pentru plata creanțelor salariale (Įstatymas Nr. 200/2006 dėl Darbo užmokesčio reikalavimų garantijų fondo įsteigimo ir naudojimo) 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, siejamos su Normele metodologice de aplicare a Legii nr. 200/2006 (Įstatymo Nr. 200/2006 taikymo metodinės normos) 7 straipsniu, kaip jos išaiškintos Înalta Curte de Casație și Justiție – Completul pentru dezlegarea unor chestiuni de drept (Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas – Teisės klausimų nagrinėjimo kolegija, Rumunija) Sprendime Nr. 16/2018, pagal kurį 3 mėnesių laikotarpis, kuriuo Darbo užmokesčio reikalavimų garantijų fondas gali perimti ir patenkinti reikalavimus sumokėti nemokaus darbdavio mokėtiną darbo užmokestį, siejamas tik su nemokumo bylos iškėlimo data?

2.

Ar pagal Direktyvos 2008/94 3 straipsnio [antrą pastraipą] ir 4 straipsnio 2 dalį draudžiamos Įstatymo Nr. 200/2006 dėl Darbo užmokesčio reikalavimų garantijų fondo įsteigimo ir naudojimo 15 straipsnio 1 ir 2 dalys, kaip jos išaiškintos Înalta Curte de Casație și Justiție – Completul pentru dezlegarea unor chestiuni de drept (Aukščiausiasis Kasacinis ir Teisingumo Teismas – Teisės klausimų nagrinėjimo kolegija, Rumunija) Sprendime Nr. 16/2018, pagal kurį maksimalus 3 mėnesių laikotarpis, per kurį Garantijų fondas gali perimti ir patenkinti reikalavimus sumokėti nemokaus darbdavio mokėtiną darbo užmokestį, patenka į referencinį laikotarpį, apimantį 3 mėnesius iki nemokumo bylos iškėlimo ir 3 mėnesius po nemokumo bylos iškėlimo?

3.

Ar Direktyvos 2008/94 socialinį tikslą ir direktyvos 12 straipsnio a punkto nuostatas atitinka tokia nacionalinių administracinių teismų praktika, pagal kurią iš darbuotojo išieškomos sumos, kurios tariamai jam buvo sumokėtos už teisės aktuose nenumatytus laikotarpius arba kurias sumokėti pareikalauta pasibaigus teisės aktuose nustatytam senaties terminui, tuo tikslu vadovaujantis Curtea de Conturi (Audito rūmai) sprendimu ir nesant konkrečių nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos darbuotojas turėtų prievolę šias sumas grąžinti?

4.

Ar, aiškinant Direktyvos 2008/94 12 straipsnio a punkte vartojamą sąvoką „piktnaudžiavimas“, reikalaujamų darbo užmokesčio sumų, kurias tarpininkaujant teismo paskirtam likvidatoriui išmokėjo Garantijų fondas, susigrąžinimas iš darbuotojo, nurodant, jog siekiama laikytis bendrojo senaties termino, yra pakankamai objektyviai pagrįstas?

5.

Ar toks aiškinimas ir tokia nacionalinė administracinė praktika, pagal kuriuos darbo užmokesčio skolos, kurias darbuotojai privalo grąžinti, prilyginamos mokesčių skoloms, už kurias skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai, atitinka šios direktyvos nuostatas ir tikslą?