–

Austrijos vyriausybės, atstovaujamos A. Posch, J. Schmoll ir A. Kögl,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos S. L. Kalėdos ir I. Zaloguin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo (OL L 157, 2004, p. 45; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 2 t., p. 32) 13 straipsnio ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 49 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą G. ST. T. dėl prekių ženklų pažeidimo.

3

Sutarties dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų, susijusių su prekyba (toliau – TRIPS sutartis), kuri yra Pasaulio prekybos organizacijos (PPO) Steigimo sutarties, pasirašytos 1994 m. balandžio 15 d. Marakeše ir patvirtintos 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos sprendimu 94/800/EB dėl daugiašalių derybų Urugvajaus raunde (1986–1994) priimtų susitarimų patvirtinimo Europos bendrijos vardu jos kompetencijai priklausančių klausimų atžvilgiu (OL L 336, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 21 t., p. 80), 1 C priede, III dalis pavadinta „Intelektinės nuosavybės teisių, jų apimties ir naudojimo standartai“.

4

TRIPS sutarties III dalies 5 skyriaus „Baudžiamasis procesas“ 61 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės numato, jog bent tyčinio prekės ženklo suklastojimo ar autorinių teisių piratavimo komerciniu mastu atvejais turi būti taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės. Galimas žalos atlyginimo priemones sudaro laisvės atėmimas ir (ar) piniginės baudos, pakankamos, kad atgrasintų nuo pažeidinėjimo, ir atitinkančios bausmes, skiriamas už panašaus sunkumo nusikaltimus. Atitinkamais atvejais galimas žalos atlyginimo priemones taip pat sudaro neteisėtų prekių ir visų medžiagų bei įrangos, kurių naudojimas vyravo darant pažeidimą (prekių gamyboje), areštas, konfiskavimas bei sunaikinimas. Valstybės narės gali numatyti, kaip taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės kitais intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atvejais, ypač jeigu pažeidimai daromi sąmoningai ir komerciniu mastu.“

5

Direktyvos 2004/48 28 konstatuojamojoje dalyje numatyta:

„Be civilinių ir administracinių priemonių, procedūrų ir gynimo būdų, numatytų šioje direktyvoje, sankcijos pagal baudžiamąją teisę atitinkamais atvejais taip pat yra priemonė, užtikrinanti intelektinės nuosavybės teisių gynimą.“

6

Pagal šios direktyvos 1 straipsnį „Objektas“ šioje direktyvoje nustatomos priemonės, procedūros ir gynybos būdai intelektinės nuosavybės teisių gynimui užtikrinti.

7

Tos pačios direktyvos 2 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Nepažeidžiant priemonių, kurios yra ar gali būti numatytos Bendrijos ar nacionalinės teisės aktuose, jei tokios priemonės yra palankesnės teisių turėtojams, šioje direktyvoje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai yra taikomi 3 straipsnio nustatyta tvarka visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Bendrijos ir (arba) atitinkamos valstybės narės nacionaliniuose teisės aktuose.

2.   Ši direktyva nepažeidžia specialių nuostatų dėl teisių gynimo bei dėl autorių teisių ir gretutinių teisių apribojimų nustatytų Bendrijos teisės aktuose, visų pirma [1991 m. gegužės 14 d. Tarybos] direktyvoje 91/250/EEB [dėl kompiuterių programų teisinės apsaugos (OL L 122, 1991, p. 42; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 114)] ir, ypač, jos 7 straipsnio nuostatų ar [2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos] direktyvoje 2001/29/EB [dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo (OL L 167, 2001, p. 10; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 230)] ir, ypač, jos 2–6 ir 8 straipsnių nuostatų.

3.   Ši direktyva neturi poveikio:

<…>

8

Tos pačios direktyvos 13 straipsnyje „Žala“ numatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kompetentingos teismo institucijos nukentėjusiojo asmens prašymu reikalautų pažeidėjo, kuris, žinodamas arba turėdamas pakankamą pagrindą žinoti, dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje, atlyginti teisių turėtojui žalą, kuri atitiktų faktiškai jo patirtus nuostolius dėl pažeidimo.

Nustatydamos nuostolių dydį, teismo institucijos:

2.   Kai pažeidėjas dalyvavo teises pažeidžiančioje veikloje nežinodamas arba neturėdamas pagrindo žinoti, valstybės narės gali nustatyti, kad teismo institucijos galėtų reikalauti atiduoti pelną arba atlyginti žalą, ir tai galėtų būti iš anksto nustatyta.“

9

Minėtos direktyvos 16 straipsnyje „Valstybių narių sankcijos“ nurodyta:

„Nepažeisdamos civilinių ir administracinių priemonių, procedūrų ir gynybos būdų, nustatytų šioje direktyvoje, valstybės narės gali taikyti kitas atitinkamas sankcijas tais atvejais, kai yra pažeistos intelektinės nuosavybės teisės.“

10

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Nakazatelen kodeks (Baudžiamasis kodeksas, toliau – Baudžiamasis kodeksas) 172b straipsnyje nustatyta:

„(1)   Tas, kas vykdydamas komercinę veiklą be išimtinės teisės turėtojo sutikimo naudoja prekių ženklą <…>, baudžiamas laisvės atėmimo bausme iki penkerių metų ir bauda iki penkių tūkstančių [Bulgarijos levų (BGN)].

(2)   Jei 1 dalyje nurodyta veika daroma pakartotinai arba turi didelių neigiamų pasekmių, už tai baudžiama laisvės atėmimo bausme nuo penkerių iki aštuonerių metų ir bauda nuo penkių tūkstančių iki aštuonių tūkstančių BGN.

(3)   Nusikalstamos veikos objektas, neatsižvelgiant į tai, kieno nuosavybė jis yra, konfiskuojamas valstybės naudai ir sunaikinamas.“

11

Klostantis pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms galiojusios redakcijos Zakon za markite i geografskite oznachenia (Prekių ženklų ir geografinių nuorodų įstatymas) (DV, Nr. 81, 1999 m. rugsėjo 14 d.) (toliau – ankstesnis ZMGO) 13 straipsnyje buvo numatyta:

„(1)   Teisė į prekių ženklą apima prekių ženklo savininko teisę juo naudotis, disponuoti ir uždrausti trečiosioms šalims, neturinčioms jo sutikimo, komercinėje veikloje naudoti bet kokį žymenį:

1. kuris yra tapatus prekių ženklui, kuriuo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas;

2. nes dėl to, kad yra tapatus prekių ženklui arba į jį panašus ir juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas, arba į jas panašios, atsiranda galimybė suklaidinti vartotojus, įskaitant galimybę susieti žymenį su prekių ženklu;

3. kuris yra tapatus prekių ženklui ar į jį panašus ir juo žymimos prekės arba paslaugos nėra tapačios toms prekėms arba paslaugoms, kurioms prekių ženklas buvo įregistruotas, arba į jas panašios, jeigu pastarasis turi reputaciją Bulgarijos Respublikos teritorijoje ir jeigu be tinkamos priežasties naudojant tą žymenį nesąžiningai pasinaudojama prekių ženklo skiriamuoju požymiu arba reputacija <…> arba tam pakenkiama.

(2)   Naudojimas komercinėje veikloje, kaip apibrėžta 1 dalyje, yra:

1. prekių arba jų pakuočių žymėjimas žymeniu;

2. šiuo žymeniu pažymėtų prekių siūlymas arba jų pateikimas rinkai, jų sandėliavimas šiais tikslais, taip pat šiuo žymeniu pažymėtų paslaugų siūlymas ar teikimas;

3. šiuo žymeniu pažymėtų prekių importas ar eksportas;

<…>“

12

Šio įstatymo 76b straipsnyje „Ypatingi žalos atlyginimo atvejai“ buvo numatyta:

„(1)   Jeigu reikalavimas yra pagrįstas, tačiau informacijos apie jo dydį nepakanka, ieškovas gali reikalauti žalos atlyginimo:

1. nuo 500 BGN iki 100000 BGN, tikslios sumos nustatymą paliekant teismo vertinimui 76a straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytomis sąlygomis, arba

2. teisėtai pagamintų prekių, kurios yra tapačios prekėms, dėl kurių padarytas pažeidimas, arba yra į jas panašios, mažmeninių kainų ekvivalento.

(2)   Nustatant 1 dalyje numatyto žalos atlyginimo dydį taip pat atsižvelgiama į dėl pažeidimo gautą pelną.“

13

Minėto įstatymo 81 straipsnyje „Administraciniai nusižengimai ir sankcijos“ buvo nustatyta:

„(1)   Asmeniui, kuris, vykdydamas komercinę veiklą, be teisių turėtojo sutikimo naudoja prekes ar paslaugas, pažymėtas įregistruotam prekių ženklui tapačiu ar į jį panašiu žymeniu, kaip tai suprantama pagal 13 straipsnį, skiriama bauda nuo 500 iki 1500 BGN, o individualioms įmonėms ir juridiniams asmenims – piniginė nuobauda nuo 1000 iki 3000 BGN.

(2)   Pakartotinio nusižengimo, kaip apibrėžta 1 dalyje, atveju asmeniui skiriama bauda nuo 1500 iki 3000 BGN, o individualioms įmonėms ir juridiniams asmenims – piniginė nuobauda nuo 3000 iki 5000 BGN.

(3)   Nusižengimas laikomas pakartotiniu, jeigu jis padaromas per vienus metus nuo sprendimo, kuriuo už tos pačios rūšies nusižengimą skiriama administracinė sankcija, įsigaliojimo.

<…>

(5)   1 dalyje nurodytos prekės, neatsižvelgiant į jų savininką, konfiskuojamos valstybės naudai ir perduodamos sunaikinti, o prekių ženklo savininkas ar jo įgaliotas asmuo gali prisidėti jas sunaikinant.

<…>“

14

Ankstesnis ZMGO buvo panaikintas ir pakeistas Zakon za markite i geografskite oznachenia (Prekių ženklų ir geografinių nuorodų įstatymas) (DV, Nr. 98, 2019 m. gruodžio 13 d.) (toliau – naujasis ZMGO). Naujojo ZMGO 13 straipsnio tekstas sutampa su panaikinto senojo ZMGO 13 straipsnio tekstu.

15

Naujojo ZMGO 127 straipsnio „Administraciniai nusižengimai ir sankcijos“ 1 dalyje numatyta:

„Tam, kas, vykdydamas komercinę veiklą, be teisių turėtojo sutikimo naudoja prekes ar paslaugas, pažymėtas įregistruotam prekių ženklui tapačiu ar į jį panašiu žymeniu, kaip tai suprantama pagal 13 straipsnio 1 ir 2 dalis, skiriama bauda nuo 2000 iki 10000 BGN, o individualioms įmonėms ir juridiniams asmenims – piniginė nuobauda nuo 3000 iki 20000 BGN.“

16

G. ST. T. yra individualios įmonės, užsiimančios drabužių prekyba, savininkė.

17

2016 m. Bulgarijos vidaus reikalų ministerijos pareigūnai patikrino šios įmonės nuomojamas komercines patalpas Nesebero savivaldybėje (Bulgarija) ir konfiskavo jose parduodamas prekes. Iš paskirtos teisminės ekspertizės buvo nustatyta, kad žymenys, kuriais pažymėtos šios prekės, buvo panašūs į įregistruotus prekių ženklus, o bendra šių prekių vertė siekė 1404590 BGN (apie 718000 EUR) vertinant originalias prekes ir 80201 BGN (apie 41000 EUR) vertinant klastotes.

18

Rayonna prokuratura Burgas, TO Nesebur (Burgaso apygardos prokuratūra, Nesebero teritorinis padalinys, Bulgarija) nustatė, kad G. ST. T., vykdydama komercinę veiklą, be išimtinių teisių turėtojų sutikimo naudojo prekių ženklus, kuriems taikomos šios išimtinės teisės, ir kad ši veikla sukėlė „didelių neigiamų pasekmių“, todėl susijusio asmens byla buvo perduota Rayonen sad – Nesebar (Nesebero apylinkės teismas, Bulgarija) – jis yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas – dėl Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sunkinančiomis aplinkybėmis.

19

Nė vienas iš nukentėjusiųjų juridinių asmenų nepateikė G. ST. T. reikalavimo atlyginti žalą ir šiame procese nepareiškė civilinio ieškinio.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nurodo, kad, pagal Direktyvos 2004/48 28 konstatuojamąją dalį valstybėms narėms suteikus galimybę numatyti baudžiamąsias sankcijas už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, Bulgarijos Respublika į Baudžiamąjį kodeksą įtraukė 172b straipsnio 1 ir 2 dalis. Šios nuostatos 1 dalyje nusikalstama veika laikomas prekių ženklo naudojimas komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, o 2 dalyje kalbama apie atvejus, kai tokie veiksmai buvo atlikti keletą kartų arba dėl jų atsirado „didelių neigiamų pasekmių“. Ši valstybė narė į ankstesnio ZMGO 81 straipsnio 1 dalį, kuri vėliau buvo pakeista naujojo ZMGO 127 straipsnio 1 dalimi, taip pat įtraukė administracinį nusižengimą, už kurį baudžiama padarius tuos pačius veiksmus.

21

Pirma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalis, pagal kurią prekių ženklo savininko patirta žala yra joje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties požymis, suderinama su Direktyvoje 2004/48 nustatytomis normomis dėl žalos, padarytos neteisėtai pasinaudojus intelektinės nuosavybės teisėmis, ir, jei taip, ar Bulgarijos jurisprudencijoje įtvirtintas žalos nustatymo mechanizmas, grindžiamas prezumpcija, t. y. parduodamų prekių vertės, apskaičiuotos pagal teisėtai pagamintų prekių mažmenines kainas, dydžiu, suderinamas su šiomis normomis.

22

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas primena, kad pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principą reikalaujama, kad teisės aktuose, patenkančiuose į Sąjungos teisės taikymo sritį, būtų aiškiai nustatytos elgesio, kuris laikomas nusikalstama veika, ribos ir visų pirma apibrėžti atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiai. Tačiau Bulgarijos teisės aktuose yra nuostatų, pagal kurias tas pats elgesys, t. y. prekių ženklo naudojimas komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, apibrėžiamas kaip administracinis nusižengimas (ankstesnio ZMGO 81 straipsnio 1 dalis ir naujojo ZMGO 127 straipsnio 1 dalis) ir kaip nusikalstama veika (Baudžiamojo kodekso 172b straipsnis). Vis dėlto šiuose teisės aktuose nėra skiriamojo kriterijaus, pagal kurį tokie veiksmai būtų kvalifikuojami kaip nusikalstama veika arba kaip administracinis nusižengimas. Dėl tokio aiškaus ir tikslaus kriterijaus nebuvimo atsiranda prieštaringa praktika ir nevienodas teisės subjektų, iš esmės padariusių tuos pačius veiksmus, vertinimas.

23

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar pagal Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą proporcingumo principą draudžiami tokie teisės aktai, kaip Bulgarijos teisės aktai, atsižvelgiant į sankcijų, numatytų už Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, t. y. didelės laisvės atėmimo bausmės, subendrintos su didele bauda, griežtumą. Šiomis aplinkybėmis tas teismas patikslina, kad galimybės sutrumpinti bausmę ir sustabdyti jos vykdymą yra ribotos ir kad kartu su šiomis bausmėmis skiriamas suklastotų prekių konfiskavimas ir sunaikinimas.

24

Tokiomis aplinkybėmis Rayonen sad – Nesebar (Nesebero apylinkės teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2004/48 13 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiami nacionalinės teisės aktai ir jurisprudencija, pagal kuriuos patirtos žalos dydis yra vienas iš nusikalstamos veikos, kurią sudaro prekių ženklo pažeidimas sunkinančiomis aplinkybėmis, sudėties požymių. Jei atsakymas būtų neigiamas, jam kyla klausimas, ar automatiška žalos nustatymo prezumpcija yra suderinama su šioje direktyvoje nustatytomis normomis.

26

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Direktyvos 2004/48 2 straipsnio, susijusio su jos taikymo sritimi, 1 ir 2 dalyse numatyta, kad joje numatytos priemonės, procedūros ir gynybos būdai taikomi visiems intelektinės nuosavybės teisių pažeidimams, numatytiems Sąjungos teisės aktuose arba atitinkamos valstybės narės nacionalinės teisės aktuose, ir kad šia direktyva nepažeidžiamos specialios nuostatos dėl teisių gynimo ir išimčių, numatytos Sąjungos teisės aktuose autorių teisių ir gretutinių teisių srityje.

27

Vis dėlto Direktyvos 2004/48 2 straipsnio 3 dalies b ir c punktuose numatyta, kad ši direktyva neturi poveikio valstybių narių tarptautiniams įsipareigojimams ir visų pirma TRIPS sutarčiai, įskaitant įsipareigojimus, susijusius su baudžiamosiomis procedūromis ir bausmėmis, arba bet kurioms valstybių narių nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su baudžiamosiomis procedūromis ar bausmėmis dėl intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo.

28

Be to, šios direktyvos 16 straipsnyje patikslinta, kad nepažeisdamos civilinių ir administracinių priemonių, procedūrų ir gynybos būdų, nustatytų šioje direktyvoje, valstybės narės gali taikyti kitas atitinkamas sankcijas tais atvejais, kai yra pažeistos intelektinės nuosavybės teisės.

29

Galiausiai minėtos direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad, be minėtų civilinių ir administracinių priemonių, procedūrų ir gynybos būdų, numatytų toje pačioje direktyvoje, baudžiamosios sankcijos atitinkamais atvejais taip pat yra priemonė užtikrinti intelektinės nuosavybės teisių laikymąsi.

30

Iš šių nuostatų ir šios konstatuojamosios dalies matyti, kad Direktyvoje 2004/48 nereglamentuojamos baudžiamosios procedūros ir sankcijos už intelektinės nuosavybės teisių pažeidimus, kartu pripažįstant valstybių narių galimybę remiantis nacionaline ar tarptautine teise priimti teisės aktus, kuriuose būtų numatytos būtent baudžiamojo pobūdžio sankcijos, kurias jos laiko tinkamomis tokių teisių pažeidimo atveju.

31

Pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas turi įvertinti sąlygas, kuriomis į jį kreipiasi nacionalinis teismas, ir patikrinti savo paties jurisdikciją arba jam pateikto prašymo priimtinumą. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas nuolat pabrėžia, kad SESV 267 straipsnyje numatyta procedūra yra Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo priemonė, dėl kurios Teisingumo Teismas pateikia nacionaliniams teismams Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris reikalingas sprendimui jų nagrinėjamose bylose priimti, ir kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateikiamas ne dėl to, kad būtų suformuluotos patariamosios nuomonės bendro pobūdžio arba hipotetiniais klausimais, o dėl to, kad reikia veiksmingai išspręsti ginčą. Kaip matyti iš pačios SESV 267 straipsnio formuluotės, prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti „reikalingas“, kad jį pateikęs teismas galėtų „priimti sprendimą“ savo nagrinėjamoje byloje (2022 m. kovo 22 d. Sprendimo Prokurator Generalny ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegija – Paskyrimas), C‑508/19, EU:C:2022:201, 59–61 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija).

32

Kadangi Direktyva 2004/48 netaikoma nacionalinėms nuostatoms, susijusioms su baudžiamosiomis procedūromis ir baudžiamosiomis sankcijomis intelektinės nuosavybės teisių pažeidimo atveju, šios direktyvos išaiškinimas, kurio prašė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pirmuoju ir antruoju klausimais, nėra būtinas pagrindinei bylai, susijusiai tik su baudžiamuoju procesu, išspręsti.

33

Darytina išvada, kad pirmasis ir antrasis klausimai yra nepriimtini.

34

Trečiuoju ir ketvirtuoju klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti Chartijos 49 straipsnį, kad patikrintų, ar su juo suderinama Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalis.

35

Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į pateiktus prejudicinius klausimus, kai pagrindinėje byloje nagrinėjama teisinė situacija patenka į Sąjungos teisės taikymo sritį. Šiuo klausimu suformuotoje jurisprudencijoje nurodyta, kad Chartijos nuostatos, kuriomis galbūt remiamasi, per se negali pagrįsti šios jurisdikcijos (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo Viva Telecom Bulgaria, C‑257/20, EU:C:2022:125, 128 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Austrijos vyriausybė teigia, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus. Iš tiesų pagrindinėje byloje nagrinėjamomis baudžiamosios teisės nuostatomis nėra įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, todėl jos negali būti vertinamos pagal Chartijos 49 straipsnį.

37

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį jos nuostatos valstybėms narėms taikomos tik tuomet, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Taigi, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, Chartijoje garantuojamos pagrindinės teisės yra taikytinos visose situacijose, kurios reglamentuojamos pagal Sąjungos teisę, bet neperžengiant tokių situacijų ribų (2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 17 ir 19 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija, taip pat 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BPC Lux 2 ir kt., C‑83/20, EU:C:2022:346, 25 ir 26 punktai).

38

Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai valstybės narės vykdo įsipareigojimus, kylančius iš Europos Sąjungos sudaryto tarptautinio susitarimo, kuris nuo jo įsigaliojimo dienos yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis, jos turi būti laikomos įgyvendinančiomis Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 69 ir 213 punktus).

39

PPO steigimo sutartį, į kurią įeina ir TRIPS sutartis, sudarė Europos Sąjunga, todėl nuo jos įsigaliojimo dienos, t. y. nuo 1995 m. sausio 1 d., ji yra sudedamoji Sąjungos teisės dalis (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 39 ir 40 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją, taip pat 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Komisija / Vengrija (Aukštasis mokslas), C‑66/18, EU:C:2020:792, 69–71 punktus).

40

TRIPS sutartimi visų pirma siekiama sumažinti tarptautinės prekybos iškraipymus kiekvienos PPO narės teritorijoje užtikrinant veiksmingą ir tinkamą intelektinės nuosavybės teisių apsaugą. Minėtos sutarties II dalimi prisidedama prie šio tikslo, nes joje dėl kiekvienos iš intelektinės nuosavybės teisių pagrindinių kategorijų yra įtvirtintos normos, kurias turi taikyti kiekviena PPO narė (2013 m. liepos 18 d. Sprendimo Daiichi Sankyo et Sanofi-Aventis Deutschland, C‑414/11, EU:C:2013:520, 58 punktas). Tos pačios sutarties III dalis, kuria taip pat siekiama to paties tikslo, susijusi su „intelektinės nuosavybės teisių gynimo priemonėmis“ ir joje, be kita ko, nustatytos procedūros ir priemonės, kurias, siekdamos šio tikslo, PPO narės privalo nustatyti savo teisės aktuose.

41

TRIPS sutarties III dalies 5 skyriaus „Baudžiamasis procesas“ 61 straipsnyje nustatyta, kad „[PPO narės] numato, jog bent tyčinio prekės ženklo suklastojimo ar autorinių teisių piratavimo komerciniu mastu atvejais turi būti taikomas baudžiamasis procesas ir bausmės“, kad „[g]alimas žalos atlyginimo priemones [sankcijas] sudaro laisvės atėmimas ir (ar) piniginės baudos, pakankamos, kad atgrasintų nuo pažeidinėjimo, ir atitinkančios bausmes, skiriamas už panašaus sunkumo nusikaltimus“, ir kad „[a]titinkamais atvejais galimas žalos atlyginimo priemones [sankcijas] taip pat sudaro neteisėtų prekių ir visų medžiagų bei įrangos, kurių naudojimas vyravo darant pažeidimą (prekių gamyboje), areštas, konfiskavimas bei sunaikinimas“.

42

Iš to matyti, kad, kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 30 punkte, kai valstybės narės vykdo savo įsipareigojimus pagal TRIPS sutartį, įskaitant įsipareigojimus, kylančius iš šios sutarties 61 straipsnio, jos turi būti laikomos įgyvendinančiomis Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį.

43

Iš tiesų iš TRIPS sutarties 61 straipsnio kylanti pareiga numatyti baudžiamojo proceso taikymą, kai bent jau už tyčinius prekių ženklo suklastojimo ar piratavimo komerciniu mastu veiksmus, kuriais pažeidžiamos autorių teisės, gali būti skiriamos veiksmingos, atgrasomos ir proporcingos sankcijos, yra privaloma kiekvienai PPO narei, įskaitant Sąjungą ir jos valstybes nares, ir, kaip matyti iš šio sprendimo 39 punkte primintos jurisprudencijos, yra Sąjungos teisės dalis, neatsižvelgiant į vidaus derinimo aktus. Šiuo atveju taikoma Teisingumo Teismo jurisprudencija, pagal kurią valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, kai įvykdo Sąjungos teisės nuostatoje įtvirtintą pareigą numatyti veiksmingas, proporcingas ir atgrasomas sankcijas asmenims, atsakingiems už šioje nuostatoje nurodytus pažeidimus (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 20 d. Sprendimo Garlsson Real Estate ir kt., C‑537/16, EU:C:2018:193, 22 ir 23 punktus). Tai, kad ši pareiga įtvirtinta Sąjungos sudarytame tarptautiniame susitarime, o ne jos vidaus teisės akte, šiuo klausimu neturi reikšmės, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkte primintos jurisprudencijos.

44

Taigi, jei valstybė narė įvykdo TRIPS sutarties 61 straipsnyje įtvirtintą pareigą, ji įgyvendina Sąjungos teisę, todėl Chartija yra taikytina.

45

Nagrinėjamu atveju atrodo, kad Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 1 ir 2 dalimis Bulgarijos teisėje įgyvendinami iš TRIPS sutarties 61 straipsnio kylantys įsipareigojimai, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

46

Darytina išvada, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją atsakyti į trečiąjį ir ketvirtąjį klausimus.

47

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 49 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principą draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad tuo atveju, kai vykdant komercinę veiklą prekių ženklas naudojamas neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, tie patys veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip administracinis nusižengimas, ir kaip nusikalstama veika, nenumatant jokių kriterijų, leidžiančių atskirti administracinį nusižengimą nuo nusikalstamos veikos ar net nuo nusikalstamos veikos sunkinančiomis aplinkybėmis.

48

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad pagal Bulgarijos teisės aktus tam tikri veiksmai gali būti laikomi ir administraciniu nusižengimu, ir nusikalstama veika. Taip yra tuo atveju, kai vykdant komercinę veiklą prekių ženklas naudojamas neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, t. y. atliekamas veiksmas, kuris sudaro ne tik ankstesnio ZMGO 81 straipsnio 1 dalyje, taikytinoje pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms, nurodytą administracinį nusižengimą, bet ir Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 1 dalyje apibrėžtą nusikalstamą veiką. Be to, šio kodekso 172b straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, kiek tai susiję su jos sudėties požymiais, iš dalies sutampa su minėto kodekso 172b straipsnio 1 dalimi, nes ja taip pat siekiama nubausti už tokį draudžiamą naudojimą.

49

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principą baudžiamosios teisės nuostatos turi atitikti tam tikrus prieinamumo ir numatomumo reikalavimus, kiek tai susiję su nusikalstamos veikos apibrėžtimi ir bausmės nustatymu (2020 m. birželio 11 d. Sprendimo Prokuratura Rejonowa w Słupsku, C‑364/18, EU:C:2020:455, 48 punktas).

50

Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją šis principas yra konkreti bendrojo teisinio saugumo principo išraiška ir, be kita ko, reiškia, kad įstatyme turi būti aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir bausmės už jas (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 8 d. Sprendimo Bezirkshauptmannschaft Hartberg-Fürstenfeld (Tiesioginis veikimas), C‑205/20, EU:C:2022:168, 47 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

51

Šis reikalavimas laikomas įvykdytu, jei teisės subjektas iš atitinkamos nuostatos teksto ir prireikus iš teismų pateikto išaiškinimo ir teisinės nuomonės gali žinoti, kurie veiksmai ar neveikimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 5 d. Sprendimo M.A.S. ir M.B., C‑42/17, EU:C:2017:936, 56 punktą ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Nagrinėjamu atveju Baudžiamojo kodekso 172b straipsnyje numatyta, kad bet koks prekių ženklo naudojimas komercinėje veikloje, neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, yra nusikalstama veika, už kurią skiriamos šioje nuostatoje numatytos bausmės.

53

Tiesa, pagal Bulgarijos prekių ženklų įstatymą – ZMGO – tie patys veiksmai taip pat kvalifikuojami kaip administracinis nusižengimas ir už juos gali būti skiriama administracinė bauda.

54

Taigi iš šių nuostatų matyti, kad tie patys veiksmai, t. y. prekių ženklo naudojimas komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, kvalifikuojami kaip nusikalstama veika ir kaip administracinis nusižengimas, todėl už juos gali būti skiriamos ir baudžiamosios sankcijos, ir administracinės nuobaudos.

55

Vis dėlto su sąlyga, kad laikomasi bendrųjų Sąjungos teisės principų, įskaitant proporcingumo principą, su kuriuo susijęs ketvirtasis klausimas, valstybės narės dėl tų pačių faktinių aplinkybių gali taikyti ir administracines nuobaudas, ir baudžiamąsias sankcijas (šiuo klausimu žr. 2013 m. vasario 26 d. Sprendimo Åkerberg Fransson, C‑617/10, EU:C:2013:105, 34 punktą ir 2023 m. liepos 24 d. Sprendimo Lin, C‑107/23 PPU, EU:C:2023:606, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Darytina išvada, kad, jeigu baudžiamosios teisės nuostata savaime atitinka reikalavimus, kylančius iš šio sprendimo 50 ir 51 punktuose nurodyto nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principo, pagal šį principą nedraudžiama nacionalinės teisės aktuose tuos pačius veiksmus kvalifikuoti kaip nusikalstamą veiką ir kaip administracinį nusižengimą, taigi panašiai ar net identiškai apibrėžti veiksmus, už kuriuos baudžiama kaip už nusikalstamą veiką ar nusižengimą.

57

Prekių ženklo naudojimas komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo Baudžiamojo kodekso 172b straipsnyje aiškiai apibūdinamas kaip nusikalstama veika, už kurią skiriamos jame nurodytos bausmės. Šiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 50 ir 51 punktuose priminta jurisprudencija, Chartijos 49 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principas turi būti laikomas nepažeistu su sąlyga, kad tai patikrins prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

58

Dėl nacionalinio teismo nurodytos aplinkybės, kad nacionalinės teisės aktuose, visų pirma ankstesnio ZMGO 81 straipsnio 1 dalyje ir Baudžiamojo kodekso 172b straipsnyje, nėra kriterijų, kuriais remiantis būtų galima atskirti administracinį nusižengimą nuo nusikalstamos veikos, reikia pažymėti, kad iš šio principo neišplaukia reikalavimas, jog nacionalinės teisės aktuose turi būti įtvirtinti tokie kriterijai.

59

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti: Chartijos 49 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal nusikalstamų veikų ir bausmių teisėtumo principą nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose numatyta, kad tuo atveju, kai vykdant komercinę veiklą prekių ženklas naudojamas neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, tie patys veiksmai gali būti kvalifikuojami ir kaip administracinis nusižengimas, ir kaip nusikalstama veika, nenumatant jokių kriterijų, leidžiančių atskirti administracinį nusižengimą nuo nusikalstamos veikos, o baudžiamojoje teisėje ir prekių ženklų teisėje šis pažeidimas (administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika) apibūdinamas panašiai ar net identiškai.

60

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Chartijos 49 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės akto nuostata, kurioje už prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo numatytos baudžiamosios sankcijos – tiek laisvės atėmimas, tiek piniginė bauda, o laisvės atėmimo bausmė siekia nuo penkerių iki aštuonerių metų, jei toks naudojimas kartojosi arba sukėlė didelių neigiamų pasekmių.

61

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad šios laisvės atėmimo bausmės apatinė riba yra itin didelė ir kad ši bausmė, be kita ko, yra subendrinta su bauda, kurios dydis taip pat yra didelis. Be to, teismo turimos galimybės sumažinti arba sustabdyti bausmės vykdymą yra labai ribotos. Galiausiai papildoma priemonė konfiskuoti ir sunaikinti turtą, kuris yra nusikaltimo objektas, padėtų padidinti bendrą taikomų sankcijų griežtumą.

62

Pagal Chartijos 49 straipsnio 3 dalį, kuri, kaip pažymėta šio sprendimo 44 ir 45 punktuose, taikoma tiek, kiek pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionaline nuostata įgyvendinamas TRIPS sutarties 61 straipsnis, bausmės griežtumas turi atitikti padarytą nusikalstamą veiką.

63

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal TRIPS sutarties 61 straipsnį, paliekant PPO narių nuožiūrai taikytino baudžiamojo proceso ir sankcijų pasirinkimą ir taisykles, PPO narės įpareigojamos skirti baudžiamąsias sankcijas bent jau už tam tikrus intelektinės nuosavybės teisės pažeidimus, pavyzdžiui, už tyčinio prekių ženklų klastojimo komerciniu mastu veiksmus. Be to, minėtame straipsnyje nurodyta, kad sankcijos turi apimti „laisvės atėmimą ir (ar) pinigines baudas, pakankamas, kad atgrasintų nuo pažeidinėjimo“, ir turi „[atitikti] bausmių, skiriamų už panašaus sunkumo nusikaltimus, [dydį]“. Atitinkamais atvejais sankcijos turi apimti „taip pat <…> neteisėtų prekių ir visų medžiagų bei įrangos, kurių naudojimas vyravo darant pažeidimą (prekių gamyboje), areštą, konfiskavimą bei sunaikinimą“.

64

Kaip pažymėjo generalinis advokatas išvados 46 punkte, nesant Sąjungos vidaus teisėkūros priemonių taikytinų sankcijų srityje, valstybės narės turi kompetenciją nustatyti šių sankcijų pobūdį ir dydį, laikydamosi, be kita ko, proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 11 d. Sprendimo K. M. (Laivo kapitonui skirtos sankcijos), C‑77/20, EU:C:2021:112, 36 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija pažymėtina, kad pagal nacionalinės teisės aktus leidžiamos baudžiamosios priemonės neturi peržengti to, kas būtina šių teisės aktų teisėtiems tikslams pasiekti. Sankcijų griežtumas turi atitikti pažeidimų, už kuriuos jos skiriamos, sunkumą, visų pirma užtikrinant realų atgrasomąjį poveikį, ir neviršyti to, kas būtina minėtiems tikslams pasiekti (šiuo klausimu žr. 2021 m. vasario 11 d. Sprendimo K. M. (Laivo kapitonui skirtos sankcijos), C‑77/20, EU:C:2021:112, 37 ir 38 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją ir 2021 m. spalio 14 d. Sprendimo Landespolizeidirektion Steiermark(Lošimo automatai), C‑231/20, EU:C:2021:845, 45 punktą).

66

Taigi, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta kartu taikyti baudžiamojo pobūdžio sankcijas, kaip antai pinigines baudas ir laisvės atėmimo bausmę, kompetentingos institucijos privalo užtikrinti, kad visų paskirtų bausmių griežtumas neviršytų nustatytos nusikalstamos veikos sunkumo, nes priešingu atveju būtų nesilaikoma proporcingumo principo (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo BV, C‑570/20, EU:C:2022:348, 49 ir 50 punktus).

67

Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog pagal proporcingumo principą reikalaujama, kad nustatant sankciją ir baudos dydį būtų atsižvelgta į konkrečias kiekvieno atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 4 d.Link Logistik N & N, C‑384/17, EU:C:2018:810, 45 punktą).

68

Vertinant sankcijų proporcingumą taip pat reikia atsižvelgti į nacionalinio teismo galimybę pakeisti kaltinamajame akte nurodytą nusikalstamos veikos kvalifikavimą – tai gali lemti švelnesnės sankcijos taikymą – ir galimybę pakeisti sankciją atsižvelgiant į konstatuoto pažeidimo sunkumą (šiuo klausimu žr. 2015 m. liepos 16 d. Sprendimo Chmielewski, C‑255/14, EU:C:2015:475, 26 punktą ir 2021 m. vasario 11 d. Sprendimo K. M. (Laivo kapitonui skirtos sankcijos), C‑77/20, EU:C:2021:112, 51 punktą).

69

Nagrinėjamu atveju, pirma, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalį, kuria remiantis buvo iškelta byla G. ST. T., siekiama nubausti už prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, kai toks naudojimas yra tam tikro sunkumo, nes kartojosi arba dėl jo atsirado didelė žala.

70

Kadangi už tokią veiką numatyta laisvės atėmimo bausmė nuo penkerių iki aštuonerių metų ir bauda nuo 5000 iki 8000 BGN, šie nacionalinės teisės aktai, atrodo, yra tinkami įgyvendinant teisėtus tikslus, kurių siekiama TRIPS sutarties 61 straipsniu, pagal kurį įpareigojama taikyti baudžiamąją sankciją bent jau už tyčinius prekių ženklo klastojimo komerciniu mastu veiksmus.

71

Antra, dėl klausimo, ar priemonė neviršija to, kas būtina siekiamiems tikslams įgyvendinti, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalyje numatyta laisvės atėmimo bausmė už nusikalstamą veiką sunkinančiomis aplinkybėmis, kurios minimali riba penkeri metai, o tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, yra „itin didelė“ riba.

72

Be to, toje pačioje nuostatoje numatyta, kad prie šios laisvės atėmimo bausmės pridedama baudžiamojo pobūdžio bauda nuo 5000 iki 8000 BGN, kurią tas teismas taip pat laiko didele.

73

Taip pat pažymėtina, kad minėtas teismas nurodo Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 3 dalyje nustatytą pareigą taikyti papildomą priemonę – turto, kuris yra nusikalstamos veikos objektas, konfiskavimą ir jo sunaikinimą. To paties teismo teigimu, šios priemonės padeda padidinti visos paskirtos sankcijos griežtumą.

74

Šiuo klausimu svarbu pažymėti, kad, kaip buvo priminta šio sprendimo 63 punkte, TRIPS sutarties 61 straipsnyje numatyta, jog sankcijas, kurias turi skirti PPO narės, „sudaro laisvės atėmimas ir (ar) piniginės baudos, pakankamos, kad atgrasintų nuo pažeidinėjimo“. Taigi vartojant jungtukus „ir“ ir „arba“ pagal šią nuostatą leidžiama, kad teisės aktuose šios narės numatytų laisvės atėmimo bausmės ir baudos subendrinimą siekiant nubausti už tokius veiksmus.

75

Be to, pagal minėtą TRIPS sutarties 61 straipsnį PPO narės įpareigojamos numatyti, kad atitinkamais atvejais galimos sankcijos „taip pat [apimtų] neteisėtų prekių ir visų medžiagų bei įrangos, kurių naudojimas vyravo darant pažeidimą (prekių gamyboje), areštą, konfiskavimą bei sunaikinimą“. Tokios priemonės ne tik sukelia finansinių pasekmių pažeidėjui, bet ir gali prisidėti prie bausmės veiksmingumo tuo, kad jos užkerta kelią intelektinės nuosavybės teises pažeidžiančioms prekėms likti rinkoje ir būti vėliau naudojamoms.

76

Taigi pagal TRIPS sutarties 61 straipsnio nuostatas savaime reikalaujama pakankamai didelio griežtumo, kad būtų užkirstas kelias veiksmams, kuriais kaltinama, ar jų kartojimuisi.

77

Vadinasi, negalima tvirtinti, kad baudžiamosios teisės aktai, kuriuos valstybė narė priėmė siekdama nubausti už tam tikro sunkumo prekių ženklą pažeidžiančius veiksmus, yra neproporcingi vien dėl to, kad atitinkamais atvejais, be baudos skyrimo ir atitinkamų prekių bei priemonių, kuriomis buvo padaryta nusikalstama veika, sunaikinimo, numatyta skirti ir laisvės atėmimo bausmę.

78

Vis dėlto, kaip matyti ir iš TRIPS sutarties 61 straipsnio, kuris šiuo klausimu atspindi proporcingumo reikalavimą, taip pat įtvirtintą Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje, bet kokia šiuose teisės aktuose numatyta baudžiamoji sankcija turi atitikti atitinkamos nusikalstamos veikos sunkumą.

79

Vis dėlto atrodo, kad Baudžiamojo kodekso 172b straipsnyje nurodyta nusikalstama veika, kurią sudaro prekių ženklo „naudojimas“ komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo, apima visus tiek ankstesnio, tiek naujojo ZMGO 13 straipsnio 1 dalyje nurodytus veiksmus, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas. Pastarosios nuostatos iš esmės atitinka 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES) 2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (OL L 336, 2015, p. 1) 10 straipsnio 2 ir 3 dalis.

80

Taigi atrodo, kad Baudžiamojo kodekso 172b straipsnis gali būti susijęs su bet kokiu prekių ženklo naudojimu komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo. Be to, pagal šio kodekso 172b straipsnio 2 dalį už bet kokį šį aprašymą atitinkantį veiksmą, kuris buvo padarytas pakartotinai arba dėl kurio atsirado reikšmingų neigiamų pasekmių, baudžiama, be kita ko, ne mažesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme.

81

Nors tokia sankcija nebūtinai yra neproporcinga tam tikrais pažeidimo atvejais, vis dėlto reikia konstatuoti, kad pagal tokią nuostatą, kaip Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalis, kurioje itin platus nusikalstamos veikos aprašymas derinamas su ne mažesne kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausme, neleidžiama užtikrinti kompetentingų valdžios institucijų galimybės kiekvienu konkrečiu atveju, laikantis šio sprendimo 66 punkte nurodytos Chartijos 49 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos pareigos, garantuoti, kad paskirtų bausmių griežtumas neviršytų nustatytos nusikalstamos veikos sunkumo.

82

Iš tiesų šioms valdžios institucijoms gali tekti nagrinėti prekių ženklo naudojimo neturint sutikimo veiksmus, kai poveikis komercinėje veikloje tebėra ypač ribotas, net jei tie veiksmai buvo padaryti tyčia ir pakartotinai.

83

Išskyrus atvejus, susijusius su suklastotomis prekėmis, minėtoms valdžios institucijoms taip pat gali tekti nagrinėti prekių ženklo naudojimo neturint sutikimo veiksmus, kurie, nors ir buvo tyčiniai, padaryti pakartotinai ir turi didelį poveikį komercinėje veikloje, pasirodo esantys neteisėti tik atlikus nuodugnų išimtinės teisės apimties vertinimą.

84

Numatant ne mažesnę kaip penkerių metų laisvės atėmimo bausmę už visus atvejus, kai prekių ženklas be sutikimo naudojamas komercinėje veikloje, tokia nacionalinės teisės nuostata, kaip nurodyta ketvirtajame prejudiciniame klausime, pernelyg apsunkinama kompetentingų valdžios institucijų užduotis, atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius, nustatyti sankciją, kurios griežtumas neviršytų konstatuoto pažeidimo sunkumo.

85

Iš tiesų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodė, kad Bulgarijos baudžiamojoje teisėje numatyta galimybė nustatyti mažesnę nei Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalyje nurodytą minimalią bausmę taikoma tik tais atvejais, kai atsakomybę lengvinančios aplinkybės yra arba išimtinės, arba jų yra daug. Minėtas teismas taip pat nurodė, kad galimybė sustabdyti laisvės atėmimo bausmės vykdymą egzistuoja tik tuo atveju, jei ši bausmė neviršija trejų metų. Atsižvelgiant į tai, kad Baudžiamojo kodekso 172b straipsnio 2 dalyje numatyta minimali penkerių metų laisvės atėmimo bausmė už visus prekių ženklo naudojimo komercinėje veikloje neturint sutikimo atvejus, šios ribotos galimybės sumažinti bausmę ir sustabdyti jos vykdymą gali pasirodyti nepakankamos, kad kiekvienu atveju būtų galima skirti bausmę, proporcingą minėtam pažeidimo sunkumui.

86

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti: Chartijos 49 straipsnio 3 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama nacionalinės teisės nuostata, kurioje už pakartotinį arba didelių neigiamų pasekmių sukeliantį prekių ženklo naudojimą komercinėje veikloje neturint išimtinės teisės turėtojo sutikimo yra numatyta penkerių metų laisvės atėmimo bausmė.

87

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia: