–

ZG, atstovaujamo avocate C. Sarli,

–

Beobank SA, atstovaujamos advocaat D. Bracke,

–

Belgijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jacobs, C. Pochet ir L. Van den Broeck,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos J. Očková, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos T. Scharf ir H. Tserepa-Lacombe,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (OL L 319, 2007, p. 1), 38 straipsnio a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ZG ir Belgijos banko Beobank SA, kuriame ieškovas pagrindinėje byloje turi banko sąskaitą, ginčą dėl dviejų mokėjimo operacijų, atliktų pasinaudojant šio ieškovo debeto kortele, kurias pastarasis laiko neautorizuotomis operacijomis.

3

Direktyvos 2007/64 1, 21, 23, 27, 40, 43 ir 46 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 4 straipsnyje „Sąvokų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje taikomos tokios sąvokų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

5

Minėtos direktyvos III antraštinėje dalyje „Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informacijos reikalavimai“ buvo 2 skyrius „Vieno mokėjimo operacijos“.

6

Tos pačios direktyvos 38 straipsnio „Mokėtojui teikiama informacija gavus mokėjimo nurodymą“ a punkte buvo numatyta:

„Gavęs mokėjimo nurodymą, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas tokiu pačiu būdu, kaip numatyta 36 straipsnio 1 dalyje, mokėtojui nedelsdamas suteikia tokią informaciją arba sudaro sąlygas su ja susipažinti:

7

Direktyvos 2007/64 III antraštinės dalies 3 skyriaus „Bendrosios sutartys“ 41 straipsnio „Išankstinė bendro pobūdžio informacija“ 1 dalyje buvo numatyta:

„<…> Informacija ir sąlygos išdėstomos lengvai suprantamais žodžiais, aiškia ir suprantama forma, valstybės narės, kurioje siūloma mokėjimo paslauga, oficialia kalba arba kita kalba, dėl kurios susitarė šalys.“

8

Šios direktyvos 47 straipsnio „Mokėtojui teikiama informacija apie atskiras mokėjimo operacijas“ 1 ir 2 dalyse buvo nustatyta:

„1.   Po to, kai atskiros mokėjimo operacijos suma nurašoma iš mokėtojo sąskaitos, arba, kai mokėtojas nenaudoja mokėjimo sąskaitos, gavęs mokėjimo nurodymą, mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui tokiu pačiu būdu, kaip nustatyta 41 straipsnio 1 dalyje, nedelsdamas pateikia šią informaciją:

2.   Bendrojoje sutartyje gali būti nustatyta sąlyga, jog 1 dalyje nurodyta informacija turi būti pateikta ar sąlygos su ja susipažinti sudaromos reguliariai ne rečiau kaip kartą per mėnesį bei sutartu būdu, kad mokėtojas galėtų saugoti ir atkurti nepakitusią informaciją.“

9

Minėtos direktyvos 58 straipsnis „Pranešimas apie nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas“ buvo suformuluotas taip:

„Mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei jis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai įskaitant 75 straipsnyje nurodytus reikalavimus, praneša savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo nurašymo iš sąskaitos datos, išskyrus atvejus, kai taikytina, kuriais mokėjimo paslaugų teikėjas nepateikė informacijos apie tą mokėjimo operaciją ar nesudarė sąlygų su ja susipažinti pagal III antraštinę dalį.“

10

Tos pačios direktyvos 59 straipsnyje „Mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės turi reikalauti, kad jei mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri buvo įvykdyta, ar teigia, kad mokėjimo operacija buvo įvykdyta netinkamai, tai jo mokėjimo paslaugų teikėjas turi įrodyti, kad mokėjimo operacijos autentiškumas buvo patvirtintas, ji buvo tinkamai užregistruota, įrašyta į sąskaitas ir jos nepaveikė techninis sutrikimas arba kitas trūkumas.

2.   Kai mokėjimo paslaugų vartotojas neigia sankcionavęs mokėjimo operaciją, kuri yra įvykdyta, mokėjimo paslaugų teikėjo užregistruotas mokėjimo priemonės naudojimas nebūtinai yra pakankamas įrodymas, kad mokėtojas sankcionavo mokėjimo operaciją ar kad mokėtojas veikė nesąžiningai arba tyčia ar dėl didelio neatsargumo neįvykdė vieno ar kelių savo pareigų pagal 56 straipsnį.“

11

Direktyvos 2007/64 60 straipsnyje „Mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybė už nesankcionuotas mokėjimo operacijas“ buvo nustatyta:

„1.   Valstybės narės turi užtikrinti, kad, nedarant poveikio 58 straipsniui, nesankcionuotos mokėjimo operacijos atveju mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui sugrąžintų nesankcionuotos mokėjimo operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atstatytų mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu nesankcionuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta.

2.   Gali būti nustatyta tolesnė finansinė kompensacija laikantis mokėtojo ir jo mokėjimo paslaugų teikėjo sudarytai sutarčiai taikomos teisės nuostatų.“

12

Šios direktyvos 61 straipsnio „Mokėtojo atsakomybė už nesankcionuotą mokėjimo priemonės naudojimą“ 1–3 dalyse buvo nustatyta:

„1.   Nukrypstant nuo 60 straipsnio, mokėtojui tenka su nesankcionuotomis mokėjimo operacijomis susiję nuostoliai iki 150 [eurų], patirti dėl prarastos ar pavogtos mokėjimo priemonės panaudojimo arba, mokėtojui neapsaugojus personalizuotų saugumo požymių, dėl neteisėto jos įgijimo.

2.   Mokėtojui tenka visi su nesankcionuotomis operacijomis susiję nuotoliai, jei jis juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl didelio neatsargumo ar tyčia neįvykdęs vieno ar kelių pareigų pagal 56 straipsnį. Tokiais atvejais šio straipsnio 1 dalyje nustatyta maksimali suma netaikoma.

3.   Tais atvejais, kai mokėtojas nei veikė nesąžiningai, nei tyčia neįvykdė savo pareigų pagal 56 straipsnį, valstybės narės gali sumažinti šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytą atsakomybę atsižvelgdamos visų pirma į mokėjimo priemonės personalizuotų saugumo požymių pobūdį ir aplinkybes, kuriomis ji buvo prarasta, pavogta ar neteisėtai įgyta.“

13

Minėtos direktyvos 86 straipsnio „Visiškas suderinimas“ 1 dalyje buvo numatyta, kad, „[n]edarant poveikio <…> 61 straipsnio 3 dalies <…> taikymui, kai šioje direktyvoje numatytos suderintos nuostatos, valstybės narės negali toliau taikyti arba nustatyti kitų nuostatų, nei nustatytos šioje direktyvoje“.

14

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Code de droit économique (Ekonominės teisės kodeksas, toliau – Ekonominės teisės kodeksas) VII.18 straipsnio 1 punkte buvo nustatyta:

„Iš mokėtojo sąskaitos nuskaičiavęs atskiros mokėjimo operacijos sumą arba, kai mokėtojas nenaudoja mokėjimo sąskaitos, gavęs mokėjimo nurodymą mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas ir VII.12 straipsnio 1 dalyje nurodytu būdu pateikia mokėtojui šią informaciją:

15

Ekonominės teisės kodekso VII.35 straipsnyje buvo numatyta:

„Nedarant poveikio VII.33 straipsnio taikymui, neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas, prima facie patikrinęs, ar mokėtojo veiksmuose yra, ar ne sukčiavimo požymių, turi nedelsdamas grąžinti mokėtojui neautorizuotos mokėjimo operacijos sumą ir, kai taikytina, atkurti sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų buvęs, jei neautorizuota mokėjimo operacija nebūtų buvusi įvykdyta, ir, kai taikytina, sumokėti nuo tos sumos palūkanas.

Be to, mokėjimo paslaugų teikėjas turi atlyginti mokėtojui bet kokias kitas finansines pasekmes, visų pirma išlaidų, kurių turėtojas patyrė nustatydamas atlygintinus nuostolius, sumą.“

16

Belgijos rezidentas ZG turi banko sąskaitą Beobank banke Belgijoje ir su ja susietą debeto kortelę.

17

Naktį iš 2017 m. balandžio 20 d. į 21 d. ZG buvo Valensijoje (Ispanija). Pirmas 100 eurų mokėjimas jo debeto kortele, buvo atliktas 00 val. 35 min. įstaigoje, dėl kurios pobūdžio pagrindinės bylos šalys nesutaria. Vėliau atlikti du kiti mokėjimai šia kortele ir tame pačiame mokėjimo mobiliuoju telefonu terminale, kurių sumos siekia atitinkamai 991 EUR (1 val. 35 min.) ir 993 eurų (2 val. 6 min.). Ketvirtasis mokėjimas, kurio suma siekia 994 eurus, atliktas 2 val. 35 min., bet buvo atmestas.

18

ZG neginčija pirmojo 100 EUR mokėjimo, tačiau ginčija antrąjį ir trečiąjį mokėjimus (toliau – pagrindinėje byloje ginčijami mokėjimai). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme jis paaiškino, kad nebeprisimena įvykių, kurie įvyko po to, kai jis vartojo produktus minėtoje įstaigoje. Jis taip pat neprisimena šios įstaigos pavadinimo ir adreso ir teigia, kad yra sukčiavimo, kurio padarymą palengvino narkotikų vartojimas, auka.

19

2017 m. balandžio 23 d. ZG užblokavo savo kortelę, o 2017 m. balandžio 29 d. pateikė skundą Briuselio (Belgija) policijai dėl šios banko kortelės vagystės ir apgaulingo panaudojimo.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Justice de paix du canton de Forest (Vorsto kantono taikos teismas, Belgija) ieškovas pagrindinėje byloje prašo ne tik atlyginti 500 EUR dydžio nuostolius ir palūkanas, bet ir grąžinti pagrindinėje byloje ginčijamų mokėjimų sumas, t. y. 1984 EUR, nes laiko juos „neautorizuotais“ pagal Ekonominės teisės kodekso VII.35 straipsnį.

21

Beobank nesutinka su ZG aprašytais faktais ir atsisako grąžinti lėšas, nes mano, kad šie mokėjimai buvo autorizuoti arba bent jau ZG elgėsi „labai neatsargiai“.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, svarbu žinoti, kieno naudai buvo atlikti minėti mokėjimai. Paprastai trečiojo asmens sukčiavimas nukentėjusiojo debeto kortele leidžia sukčiautojui atlikti pirkimus ar išgryninti pinigus. Nagrinėjamu atveju, remiantis ZG teiginiais, dėl sukčiavimo pinigų buvo pervesta į trečiųjų asmenų banko sąskaitą.

23

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad gavęs ZG patarėjo prašymą Beobank nurodė tik terminalo skaitmeninį kodą ir jo geografinę vietą, o asmenį, kurio naudai atliktos operacijos, tik įvardijo, pateikdamas nuorodą „COM SU VALENCIA ESP“. Šis teismas paaiškina, kad, išklausius šalis, bylos svarstymas buvo atidėtas, kad Beobank galėtų pateikti paaiškinimų šiuo klausimu, tačiau jis to nepadarė, o tik pažymėjo, kad negavo jokios papildomos informacijos iš šį mokėjimo terminalą valdančios bendrovės ATOS. Pasak Beobank, būtent gavėjo bankas Ispanijoje, t. y. Sabadell, atsisakė pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti atitinkamą prekybininką.

24

Remdamasis Ekonominės teisės kodekso VII.18 straipsniu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad reikia nustatyti, ar pagal šią nuostatą, kiek tai susiję su šios informacijos pateikimu, susijusiai banko įstaigai taikoma pareiga imtis priemonių, ar pareiga gauti rezultatą. Jeigu remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu būtų galima daryti išvadą, kad Beobank neįvykdė savo pareigos, tai, šio teismo nuomone, reikštų, kad jis „gali priimti sprendimą dėl [banko pareigos] grąžinti ginčijamų operacijų sumas ir (arba) dėl prašymo atlyginti žalą, patirtą dėl prarastos galimybės susigrąžinti lėšas iš trečiojo asmens“.

25

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Beobank teigia, kad Ekonominės teisės kodekso VII.18 straipsnyje atitinkamam bankui nustatyta vien pareiga imtis priemonių, pagal kurią jis privalo tik pateikti tą informaciją, kurią jam perdavė asmuo, į kurį kreipėsi, o vartotojui suteikiama galimybė pačiam kreiptis į tą asmenį, jei šios informacijos nepakanka. Nagrinėjamu atveju Beobank ragina šį teismą, jei reikia, „išduoti teismo nurodymą“Sabadell pateikti dokumentus, leidžiančius nustatyti asmenį, kurio naudai atlikta nagrinėjama operacija. Anot Beobank, negavus tinkamo atsakymo reikėtų išduoti nurodymą atlikti tyrimą ir apklausti Sabadell atstovus. Grįsdamas savo nuomonę Beobank remiasi aptariamoje nuostatoje pavartotu žodžių junginiu „kai taikytina“. O ZG mano, kad Beobank turi būti pripažintas atsakingu už tai, kad Sabadell nepateikė duomenų.

26

Šiomis aplinkybėmis Justice de paix du canton de Forest (Vorsto kantono taikos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Visų pirma reikia pažymėti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Direktyvos 2007/64 38 straipsnio a punkto, taigi, ir šios direktyvos 2 skyriaus nuostatos, kurioje, kalbant apie jos III antraštinę dalį „Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų skaidrumas ir informacijos reikalavimai“, buvo reglamentuojamos „vieno mokėjimo operacijo[s]“, išaiškinimo.

28

Šis 2 skyrius, kaip buvo nurodyta Direktyvos 2007/64 35 straipsnio 1 dalyje, buvo taikomas „mokėjimo operacijoms, kurioms netaikoma bendroji sutartis“.

29

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad ZG turi mokėjimo sąskaitą Beobank ir su ja susietą debeto kortelę, kuria buvo atlikti pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai.

30

Šiomis aplinkybėmis, kaip teigia Beobank, Čekijos vyriausybė ir Europos Komisija, pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai nėra „vieno mokėjimo operacijos“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2007/64 III antraštinės dalies 2 skyrių, bet patenka į šios direktyvos III antraštinės dalies 3 skyriaus „Bendrosios sutartys“ taikymo sritį.

31

Pagal minėtos direktyvos 40 straipsnį šis 3 skyrius buvo taikomas mokėjimo operacijoms, kurias apima bendroji sutartis. Tos pačios direktyvos 4 straipsnio 12 punkte „bendroji sutartis“ apibrėžiama kaip „mokėjimo paslaugų sutartis, reglamentuojanti būsimą atskirų ir paskesnių mokėjimo operacijų įvykdymą, ir kurioje gali būti nustatyta pareiga atidaryti mokėjimo sąskaitą bei jos atidarymo sąlygos“.

32

Taigi reikia remtis prielaida, kad Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktas taikytinas pagrindinėje byloje nagrinėjamiems mokėjimams.

33

Darytina išvada, kad, siekiant pateikti naudingą atsakymą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, šiuos klausimus reikia suprasti kaip susijusius su Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkto, o ne šios direktyvos 38 straipsnio a punkto, aiškinimu.

34

Antra, reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ZG prašo, be kita ko, grąžinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokėjimų, kuriuos jis laiko „neautorizuotais“, sumas po to, kai Beobank atsisakė tenkinti jo prašymą ir grąžinti šias mokėjimų sumas, motyvuodamas tuo, kad, kaip teigia šis bankas, ZG iš tikrųjų juos autorizavo arba bent jau elgėsi „labai neatsargiai“.

35

Kaip buvo patvirtinta atsakymuose į Teisingumo Teismo raštu pateiktus klausimus, ZG pareikštas ieškinys grindžiamas Ekonominės teisės kodekso VII.35 straipsniu. Šiuo straipsniu į Belgijos teisę perkeltas Direktyvos 2007/64 60 straipsnis, pagal kurį neautorizuotos mokėjimo operacijos atveju mokėjimo paslaugų teikėjas nedelsdamas mokėtojui turi sugrąžinti šios operacijos sumą ir atitinkamais atvejais atkurti mokėjimo sąskaitos, iš kurios ta suma nurašyta, likutį, kuris būtų, jeigu minėta mokėjimo operacija nebūtų buvusi atlikta. Tačiau, remiantis šios direktyvos 61 straipsnio 2 dalimi, mokėtojui tenka visi su neautorizuotomis operacijomis susiję nuotoliai, jeigu jis juos patyrė veikdamas nesąžiningai arba dėl „didelio neatsargumo“ ar tyčia neįvykdęs vieno ar kelių jam tenkančių pareigų pagal minėtos direktyvos 56 straipsnį.

36

Atrodo, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jei paaiškėtų, jog, atsižvelgiant į atsakymus, pateiktus Teisingumo Teismo į jam užduotus klausimus, Beobank neįvykdė savo pareigos pateikti ZG Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą informaciją, jis tuo remdamasis gali padaryti išvadas, be kita ko, dėl Beobank pareigos grąžinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokėjimų sumas.

37

Šiuo klausimu reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog Direktyvos 2007/64 60 straipsnio 1 dalyje ir šios direktyvos 58 bei 59 straipsniuose numatyta mokėjimo paslaugų teikėjų atsakomybės sistema buvo visiškai suderinta. Tai reiškia, kad su minėta direktyva yra nesuderinama tiek lygiagrečios atsakomybės už tą pačią žalą lėmusią įvykį sistema, tiek konkuruojanti atsakomybės sistema, kuri leistų mokėjimo paslaugų vartotojui kelti tokių paslaugų teikėjo atsakomybės klausimą dėl šios operacijos (šiuo klausimu žr. 2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 42 ir 46 punktus).

38

Iš tiesų Direktyvoje 2007/64 nustatytos suderintos atsakomybės už neautorizuotas ar netinkamai įvykdytas operacijas sistemos negali nukonkuruoti kita nacionalinėje teisėje numatyta atsakomybės sistema, pagrįsta tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis ir tuo pačiu pagrindu, nebent ji nekenktų šiai suderintai sistemai ir šios direktyvos tikslams ir veiksmingumui (2021 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo CRCAM, C‑337/20, EU:C:2021:671, 45 punktas).

39

Kaip savo išvados 53 ir 60 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nacionalinis teismas negali neatsižvelgti į šioje direktyvoje įtvirtintą skirtumą, kiek tai susiję su mokėjimo operacijomis, atsižvelgiant į tai, ar jos yra autorizuotos, ar ne, todėl negali priimti sprendimo dėl prašymo grąžinti mokėjimus, kaip antai pagrindinėje byloje nagrinėjamus mokėjimus, prieš tai nekvalifikavęs šių mokėjimų kaip autorizuotų, ar neautorizuotų. Iš tiesų pagal tos pačios direktyvos 60 straipsnio 1 dalį, siejamą su jos 86 straipsnio 1 dalimi, draudžiama, kad mokėjimo paslaugų vartotojas turėtų galimybę patraukti mokėjimo paslaugų teikėją atsakomybėn už tai, kad šis teikėjas neįvykdė pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą jam tenkančios pareigos pateikti informaciją, tiek, kiek ši atsakomybė yra susijusi su mokėjimo operacijų sumų grąžinimu.

40

Darytina išvada, kad, priešingai, nei, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, galimas Beobank pareigos pateikti Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkte numatytą informaciją neįvykdymas, nurodytas prejudiciniuose klausimuose, savaime negali lemti pareigos grąžinti pagrindinėje byloje nagrinėjamų mokėjimų sumas.

41

Vis dėlto iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo paaiškinimų matyti, kad jis mano, jog ZG lankytos įstaigos pobūdis ir šioje įstaigoje teikiamos paslaugos gali turėti įtakos vertinant, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai buvo autorizuoti. Šalių ginčas šiuo klausimu galėtų būti išspręstas, jei būtų žinoma šių mokėjimų gavėjo tapatybė, o tai reikalauja nustatyti, kas galiausiai turi pareigą pateikti šiuo klausimu reikalingą informaciją. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą taip pat matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nagrinėja Beobank prašymą imtis proceso organizavimo priemonių, kuriomis siekiama, kad šių mokėjimų gavėjo mokėjimo paslaugų teikėjas pateiktų tam tikrą informaciją, susijusią su minėtu gavėju.

42

Šiuo klausimu reikia priminti, kad nacionaliniams teismams suteikiama labai didelė diskrecija kreiptis į Teisingumo Teismą, kai mano, kad jų nagrinėjamoje byloje kyla klausimų, kuriems išspręsti reikia išsiaiškinti Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra svarbios sprendžiant jiems pateiktą ginčą, ar įvertinti jų galiojimą, ir kad, be kita ko, jie gali laisvai pasinaudoti šia diskrecija bet kuriuo, kaip jie mano, tinkamu proceso momentu (2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Memoria ir Dall’Antonia, C‑342/17, EU:C:2018:906, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Be to, iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad tik už sprendimo priėmimą atsakingas bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos aplinkybes, turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamo klausimo svarbą. Taigi, kai pateikti klausimai yra susiję su Sąjungos teisės normos išaiškinimu ar galiojimu, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą. Darytina išvada, kad su Sąjungos teise susijusiems prejudiciniams klausimams taikoma svarbos prezumpcija. Teisingumo Teismas gali atmesti nacionalinio teismo pateiktą prašymą priimti prejudicinį sprendimą tik tuomet, kai akivaizdu, jog prašomas Sąjungos teisės normos išaiškinimas ar galiojimo vertinimas nesusijęs su pagrindinės bylos aplinkybėmis arba dalyku, kai problema hipotetinė arba Teisingumo Teismas neturi faktinės arba teisinės informacijos, būtinos naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Cilevičs ir kt., C‑391/20, EU:C:2022:638, 41 ir 42 punktai).

44

Remiantis šia jurisprudencija, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, vertindamas tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami mokėjimai buvo autorizuoti, ar ne, įskaitant proceso organizavimo priemones, kurių šiomis aplinkybėmis gali būti imamasi, mano, kad būtina žinoti informacijos, kurią atitinkamas mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi jam pateikti pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą, pobūdį ir apimtį, neturėtų būti abejojama dėl prejudicinių klausimų svarbos sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

45

Savo klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas privalo jam pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, gavusį mokėjimą, nurašytą iš šio mokėtojo sąskaitos, o ne vien informaciją, kurią šis paslaugų teikėjas, įdėjęs visas pastangas, turi dėl šio mokėjimo.

46

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą bei teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr., be kita ko, 2023 m. sausio 12 d. Sprendimo Nemzeti Adatvédelmi és Információszabadság Hatóság, C‑132/21, EU:C:2023:2, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

47

Dėl Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies formuluotės pažymėtina, kad šioje nuostatoje numatyta, jog po to, kai atskiros mokėjimo operacijos suma nurašoma iš mokėtojo sąskaitos, arba, kai šis mokėtojas nenaudoja mokėjimo sąskaitos, gavęs mokėjimo nurodymą, minėto mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui tokiu pačiu būdu, kaip nustatyta šios direktyvos 41 straipsnio 1 dalyje, nedelsdamas pateikia tam tikrą informaciją.

48

Kad įvykdytų šį reikalavimą, atitinkamas mokėjimo paslaugų teikėjas privalo pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą pateikti nuorodą, pagal kurią mokėtojas gali nustatyti kiekvieną mokėjimo operaciją ir „atitinkamais atvejais su gavėju susijusią informaciją“.

49

Reikia konstatuoti, kad nors šioje nuostatoje esanti sąvoka „gavėjas“ Direktyvos 2007/64 4 straipsnio 8 punkte apibrėžta kaip fizinis arba juridinis asmuo, kuris yra numatytas gavėjas lėšų, kurios buvo mokėjimo operacijos dalykas, „informacija“, kuri pagal šio 47 straipsnio 1 dalies a punktą turi būti pateikta, kiek tai susiję su atitinkamos mokėjimo operacijos gavėju, nėra patikslinta šioje direktyvoje.

50

Konkrečiai kalbant, remiantis šios nuostatos formuluote negalima nustatyti, kaip pažymėjo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, ar pareiga pateikti šią informaciją yra pareiga imtis priemonių, ar pareiga pasiekti rezultatą, be kita ko, dėl joje esančios frazės „atitinkamais atvejais“.

51

Šiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 46 punkte priminta jurisprudencija, reikia išnagrinėti Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkto kontekstą ir šia direktyva siekiamus tikslus.

52

Šiuo klausimu dėl reikšmingų aplinkybių reikia priminti, kad, kaip matyti iš Direktyvos 2007/64 86 straipsnio 1 dalies, šia direktyva, kaip jau buvo pažymėta šio sprendimo 37 punkte, atliekamas visiškas suderinimas, kuris draudžia valstybėms narėms palikti galioti arba priimti kitokias nuostatas, nei numatytos šioje direktyvoje, nebent joje numatyta kitaip, tačiau taip nėra 47 straipsnio 1 dalyje numatytos informavimo pareigos atveju. Šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje patikslinama, kad valstybėms narėms neleidžiama priimti kitokių su informavimu susijusių nuostatų nei tos, kurios nustatytos minėtoje direktyvoje.

53

Atsižvelgiant į tokį visišką suderinimą, reikia konstatuoti, kad Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalyje numatytos informavimo pareigos neišvengiamai yra pareigos, kurias valstybės narės turi įgyvendinti, negalėdamos nuo jų nukrypti, ir netgi negali jų sušvelninti, kvalifikuodamos jas kaip pareigas imtis priemonių, o ne kaip pareigas pasiekti rezultatą. Be to, niekas šio 47 straipsnio struktūroje neleidžia manyti, kad numatydamas pareigas, kuriose tiksliai nurodomi veiksmai, kurių reikia imtis, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė tik to, kad būtų imtasi pastangų šiuo klausimu, o ne nustatyti konkrečius siektinus rezultatus.

54

Šią išvadą patvirtina tai, kad kai kurios kitos Direktyvos 2007/64 nuostatos suformuluotos taip, kad aiškiai matyti, jog pastangų nustatymo pakanka, kad būtų įvykdyti šiose nuostatose įtvirtinti reikalavimai. Taip yra, be kita ko, šios direktyvos 74 straipsnio 2 dalies antros pastraipos arba 75 straipsnio 1 dalies ketvirtos pastraipos atveju, t. y. nuostatų, pagal kurias mokėtojo mokėjimo paslaugų teikėjas turi „imtis priemonių“ atgauti lėšas arba siekdamas atsekti neįvykdytą ar netinkamai įvykdytą mokėjimo operaciją. Taigi logiškai galima daryti prielaidą, kad teisės aktų leidėjas būtų vartojęs analogiškus terminus kaip numatytieji jos 47 straipsnio 1 dalies a punkte, jei vien pastangų, skirtų mokėtojui pateikti su mokėjimo gavėju susijusią informaciją, pakaktų, kad būtų įvykdyta šioje nuostatoje numatyta pareiga.

55

Dėl Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkte esančios frazės „atitinkamais atvejais“ pažymėtina, kad, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, negalima šios frazės aiškinti taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas turi pateikti mokėtojui informacijos, kuri leistų nustatyti mokėjimo gavėją tik jeigu jis, įdėjęs pastangų šiuo klausimu, pats turi šią informaciją.

56

Vis dėlto minėta frazė turi būti suprantama kaip reiškianti, kad informacija apie mokėjimo gavėją, kurią šio mokėjimo paslaugų teikėjas turi pateikti atitinkamam mokėtojui po to, kai mokėjimo suma buvo nurašyta iš šio mokėtojo sąskaitos arba tuo metu, dėl kurio susitarta pagal šios direktyvos 47 straipsnio 2 dalį, apima informaciją, kurią šis mokėjimo paslaugų teikėjas turi arba turėtų turėti pagal Sąjungos teisę.

57

Šį aiškinimą patvirtina Direktyva 2007/64 siekiamas tikslas, kaip matyti iš jos 1, 21, 23, 40 ir 43 konstatuojamųjų dalių, t. y. be kita ko, siekis užtikrinti tinkamą bendrosios mokėjimo paslaugų rinkos funkcionavimą, užtikrinti, kad šių paslaugų vartotojai galėtų lengvai nustatyti mokėjimo operacijas, turėdami „tokią pačią aiškiai išdėstytą informaciją“, būtiną ir pakankamą tiek dėl mokėjimo paslaugų sutarties, tiek dėl pačių mokėjimo operacijų, taip pat pateiktą standartinės formos, siekiant, pirma, užtikrinti visiškai integruotą ir automatizuotą tam tikrų operacijų apdorojimą ir, antra, pagerinti mokėjimų veiksmingumą ir spartą (šiuo klausimu žr. 2019 m. kovo 21 d. Sprendimo Tecnoservice Int., C‑245/18, EU:C:2019:242, 28 punktą).

58

Iš to matyti, kad Direktyva 2007/64 buvo siekiama nustatyti aukštą „standartą“, kiek tai susiję su informacija, kurią mokėjimo paslaugų teikėjai privalo pateikti vartotojams.

59

Tam, kad būtų įvykdyti šio sprendimo 57 punkte nurodyti reikalavimai, informacija, kurią mokėjimo paslaugų teikėjas turėjo pateikti atitinkamam mokėtojui pagal Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktą, turėjo būti pakankamai tiksli ir reikšminga. Priešingu atveju šis mokėtojas, remdamasis šia informacija, negalėtų užtikrintai nustatyti atitinkamos mokėjimo operacijos. Be to, kitos informacijos, reikalaujamos pagal šios direktyvos 47 straipsnio 1 dalį, pateikimas, kaip atitinkamos operacijos suma, jos vertės ar gavimo data ir, nelygu atvejis, taikomi mokesčiai ir valiutų kursas, minėtam mokėtojui neturi reikšmės, nes jis šios informacijos nesieja su konkrečia mokėjimo operacija.

60

Kadangi Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punkto pirmoje sakinio dalyje pateikta „nuorod[a], pagal kurią mokėtojas gali nustatyti kiekvieną mokėjimo operaciją“, yra raidžių ir (arba) skaičių, kurių pasirinkimas iš esmės atitinka informacinius poreikius, derinys, todėl ši nuoroda, jeigu apdorojama integruotai ir automatizuotai, nesuteikia atitinkamam mokėtojui galimybės susieti jos su konkrečia mokėjimo operacija, neišvengiamai pateikdamas papildomą elementą, nurodytą šio 47 straipsnio 1 dalies a punkto sakinio antroje dalyje, t. y. „su gavėju susijusią informaciją“, mokėjimo paslaugų teikėjas mokėtojui turi pateikti būtiną informaciją, kad visiškai įvykdytų iš šios nuostatos išplaukiančius reikalavimus.

61

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Direktyvos 2007/64 27 konstatuojamąją dalį nustatant būdą, kuriuo mokėjimo paslaugų teikėjas turi teikti reikalaujamą informaciją mokėjimo paslaugų vartotojui, reikėtų atsižvelgti, be kita ko, į pastarojo poreikius.

62

Be to, kaip nurodyta Direktyvos 2007/64 46 konstatuojamojoje dalyje, būtent mokėjimo paslaugų teikėjas pasirūpina mokėjimo sistema, imasi priemonių atšaukti neteisingai nukreiptas arba paskirstytas lėšas ir dažniausiai priima sprendimą dėl vykdant mokėjimo operaciją dalyvaujančių tarpininkų. Ši kontrolė, kurią jis vykdo per visus mokėjimo operacijos vykdymo etapus, taip pat leidžia iš tarpininkų reikalauti pateikti jam atitinkamą informaciją apie atitinkamą gavėją, be kita ko, kai, kaip šiuo atveju, ši mokėjimo operacija pradedama naudojant tokiam tarpininkui priklausančią techninę infrastruktūrą.

63

Be to, kaip taip pat nurodyta Direktyvos 2007/64 46 konstatuojamojoje dalyje, galima daryti prielaidą, kad dažniausiai įstaiga tarpininkė (kuri dažnai yra „neutralus“ subjektas, pavyzdžiui, centrinis bankas arba kliringo namai), pervedanti mokėjimo sumą iš siunčiančiojo gaunančiajam mokėjimo paslaugų teikėjui, saugo duomenis apie sąskaitą ir prireikus gali ją pateikti.

64

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2007/64 47 straipsnio 1 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad mokėjimo paslaugų teikėjas privalo mokėtojui pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, gavusį mokėjimą, nurašytą iš šio mokėtojo sąskaitos, o ne vien informaciją, kurią šis paslaugų teikėjas, įdėjęs visas pastangas, turi dėl šios mokėjimo operacijos.

65

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia:

2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB, 2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB, 47 straipsnio 1 dalies a punktas

turi būti aiškinamas taip:

mokėjimo paslaugų teikėjas privalo mokėtojui pateikti informaciją, leidžiančią nustatyti fizinį ar juridinį asmenį, gavusį mokėjimą, nurašytą iš šio mokėtojo sąskaitos, o ne vien informaciją, kurią šis paslaugų teikėjas, įdėjęs visas pastangas, turi dėl šios mokėjimo operacijos.