–

Generalstaatsanwaltschaft München, atstovaujamos J. Ettenhofer ir F. Halabi,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir M. Hellmann,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos A. Edelmannová, M. Smolek ir J. Vláčil,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos L. Aguilera Ruiz,

–

Kroatijos vyriausybės, atstovaujamos G. Vidović Mesarek,

–

Lietuvos vyriausybės, atstovaujamos K. Dieninio ir R. Dzikovič,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos L. Baumgart, S. Grünheid ir H. Leupold,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 18 ir 21 straipsnių išaiškinimo.

2

Jis pateiktas nagrinėjant ekstradicijos prašymą, kurį Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos valdžios institucijoms, dėl Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir Serbijos piliečio S. M. išdavimo siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę.

3

1957 m. gruodžio 13 d. Paryžiuje pasirašytos Europos konvencijos dėl ekstradicijos (toliau – Europos konvencija dėl ekstradicijos) 1 straipsnyje nustatyta:

„Konvenciją sudarančios Šalys, vadovaudamosi Konvencijoje nustatytomis taisyklėmis, įsipareigoja perduoti viena kitai visus asmenis, kuriems prašančiosios Šalies kompetentinga valdžia kelia bylą arba kurių minėta Šalis reikalauja, kad galima būtų įvykdyti nuosprendį arba tuos asmenis sulaikyti.“

4

Šios konvencijos 6 straipsnyje „Piliečių ekstradicija“ nustatyta:

„1.   

2.   Jei prašomoji Šalis nesutinka išduoti savo piliečio prašančiajai Šaliai reikalaujant, ji turi pateikti svarstyti bylą kompetentingoms institucijoms, kad reikiamu atveju būtų pradėti procesiniai veiksmai. Šiam tikslui nemokamai turi būti perduodamos bylos, informacija ir su nusikaltimu susiję daiktiniai įrodymai, vadovaujantis 12 straipsnio 1 dalimi. Prašančiąją Šalį būtina informuoti apie pareikalavimo rezultatus.“

5

1976 m. spalio 2 d. deponuodama ratifikavimo dokumentą Vokietijos Federacinė Respublika paskelbė tokią deklaraciją, kaip ji suprantama pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 6 straipsnio 1 dalies b punktą:

„Vokietijos piliečių ekstradicija iš Vokietijos Federacinės Respublikos į užsienio valstybę draudžiama pagal [1949 m. gegužės 23 d.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucija) (BGBl., 1949, I, p. 1)] 16 straipsnio 2 dalies pirmą sakinį, todėl bet kuriuo atveju turi būti atsisakyta juos išduoti.

Sąvoka „piliečiai“, kaip ji suprantama pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 6 straipsnio 1 dalies b punktą, apima visus vokiečius, kaip jie suprantami pagal Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 116 straipsnio 1 dalį.“

6

Pagal 1983 m. kovo 21 d. Europos Tarybos Konvencijos dėl nuteistųjų asmenų perdavimo (toliau – Nuteistųjų asmenų perdavimo konvencija) 2 straipsnį vienos valstybės, šios konvencijos šalies (nuteisusi valstybė), teritorijoje nuteistas asmuo gali būti perduotas į savo kilmės valstybę (vykdančiąją valstybę), kad ten atliktų jam paskirtą bausmę. Pagal šios konvencijos 9 straipsnio 1 dalies b punktą nuteisusioje valstybėje paskirta bausmė gali būti pakeista vykdančiosios valstybės teisės aktuose už tokią pačią nusikalstamą veiką numatyta bausme.

7

Pagal šios konvencijos konstatuojamąsias dalis tokio perdavimo tikslas, be kita ko, yra sudaryti palankias sąlygas nuteistų asmenų socialinei reintegracijai, leidžiant užsieniečiams, nubaustiems laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką, atlikti bausmę įprastoje socialinėje aplinkoje.

8

Nuo 1995 m. lapkričio 1 d. Konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo taikoma visoms Europos Sąjungos valstybėms narėms. Ši konvencija, kuri taip pat privaloma Bosnijai ir Hercegovinai, Vokietijoje įsigaliojo 1992 m. vasario 1 dieną.

9

Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 16 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Joks vokietis negali būti perduotas užsienio valstybei. Įstatyme gali būti numatytos ekstradicijai į kitas [Sąjungos] valstybes nares ar tarptautiniam teismui taikomos išimtys, jei užtikrinami teisinės valstybės principai.“

10

Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucijos 116 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šioje Konstitucijoje vokietis, jei teisės aktuose nenustatyta kitaip, yra asmuo, kuris turi Vokietijos pilietybę, arba vokiečių tautybės pabėgėlis ar perkeltasis asmuo arba jo sutuoktinis ar tiesiosios žemutinės linijos giminaitis, kuris buvo priimtas į Vokietijos Reicho teritoriją, kokia ji buvo 1937 m. gruodžio 31 d.“

11

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 1982 m. gruodžio 23 d.Gesetz über die internationale Rechtshilfe in Strafsachen (Įstatymas dėl tarptautinės teisinės pagalbos baudžiamosiose bylose; BGBl., 1982, I, p. 2071, toliau – IRG) 48 straipsnyje numatyta:

„Tarpusavio teisinė pagalba baudžiamajame procese gali būti teikiama vykdant užsienyje įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę ar bet kokią kitą sankciją. <…>“

12

Pagal IRG 54 ir 55 straipsnius tiek, kiek Vokietijoje leidžiama vykdyti užsienio valstybėje priimtą sprendimą, paskirta sankcija pakeičiama artimiausia Vokietijos teisėje numatyta sankcija, o užsienio teismo sprendimas paskelbiamas vykdytinu. Pagal IRG 57 straipsnio 1 dalį sankciją vykdo Vokietijos prokuratūra, „jei užsienio valstybė sutinka su tuo vykdymu“.

13

2020 m. lapkričio 5 d. Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos paprašė Vokietijos Federacinės Respublikos įvykdyti Kroatijos, Bosnijos ir Hercegovinos ir Serbijos piliečio S. M. ekstradiciją siekiant, kad būtų įvykdyta 2017 m. kovo 24 d. Bosanskos Krupos (Bosnija ir Hercegovina) municipalinio teismo nuosprendžiu už korupciją paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. S. M. su savo sutuoktine nuo 2017 m. vidurio gyvena Vokietijoje. Jis ten dirba nuo 2020 m. gegužės 22 d. ir buvo paleistas į laisvę po to, kai buvo suimtas dėl ekstradicijos.

14

Vokietijos valdžios institucijos informavo Kroatijos valdžios institucijas apie prašymą dėl S. M. ekstradicijos, tačiau jos į šią informaciją nereagavo.

15

Generalstaatsanwaltschaft München (Miuncheno generalinė prokuratūra, Vokietija), remdamasi 2018 m. lapkričio 13 d. Sprendimu Raugevičius (C‑247/17, EU:C:2018:898; toliau – Sprendimas Raugevičius), paprašė pripažinti S. M. ekstradiciją negalima.

16

Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), kuris šioje byloje yra prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, teigimu, Miuncheno generalinės prokuratūros prašymo pagrįstumas priklauso nuo to, ar SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiama vykdyti Sąjungos piliečio ekstradiciją, net jei pagal tarptautines sutartis prašomoji valstybė narė privalo jį išduoti.

17

Jis mano, kad į šį klausimą nebuvo atsakyta Sprendime Raugevičius, nes byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Suomijos Respublika turėjo teisę neišduoti Lietuvos piliečio Rusijos Federacijai.

18

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal konkrečias ekstradicijos sutartis arba Europos konvenciją dėl ekstradicijos, nagrinėtas bylose, kuriose priimti 2016 m. rugsėjo 6 d. Sprendimas Petruhhin (C‑182/15, EU:C:2016:630), 2018 m. balandžio 10 d. Sprendimas Pisciotti (C‑191/16, EU:C:2018:222) ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą) (C‑398/19, EU:C:2020:1032), prašomoji valstybė narė galėjo nuspręsti, kuriai iš prašančiųjų valstybių turi būti išduotas asmuo, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdomas. Minėtose bylose būtų buvę galima perduoti Sąjungos pilietį, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdomas, į kilmės valstybę narę, ir atitinkamos valstybės narės nebūtų pažeidusios įsipareigojimų pagal tarptautines sutartis atitinkamų trečiųjų šalių atžvilgiu.

19

O šioje byloje Vokietijos Federacinė Respublika privalo išduoti S. M. Bosnijai ir Hercegovinai pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 1 straipsnį.

20

Pagal šią nuostatą Vokietijos Federacinė Respublika ir Bosnija ir Hercegovina privalo perduoti viena kitai visus asmenis, kuriuos prašančiosios valstybės teisminės institucijos prašo perduoti, kad būtų įvykdyta bausmė, jei įvykdytos šioje konvencijoje numatytos sąlygos ir jokioje kitoje šios konvencijos nuostatoje nenumatyta išimties.

21

Nagrinėjamu atveju šioje konvencijoje numatytos S. M. ekstradicijai keliamos sąlygos yra įvykdytos ir nėra jokių kliūčių šiai ekstradicijai pagal taikytinas Europos konvencijos dėl ekstradicijos nuostatas. Konkrečiai kalbant, ši ekstradicija ir aktai, kuriais ji grindžiama, atitinka Vokietijos Federacinėje Respublikoje taikytinus minimalius tarptautinės teisės standartus ir nepažeidžia privalomų konstitucinių principų ar privalomo pagrindinių teisių apsaugos lygio.

22

Taigi, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, kyla abejonių dėl to, ar Sprendime Raugevičius suformuota jurisprudencija taikytina tokiam atvejui, koks nagrinėjamas pagrindinėje byloje.

23

Šiuo klausimu jis pabrėžia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama Sąjungos piliečio, turinčio ne prašomosios valstybės narės, o kitos valstybės narės pilietybę, ekstradicija, priešingai nei prašomosios valstybės narės piliečio, yra SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje apribojimas.

24

Toks apribojimas pateisinamas tik tuo atveju, jeigu jis pagrįstas objektyviomis priežastimis ir yra proporcingas prašomosios valstybės narės siekiamam teisėtam tikslui. Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tikslas išvengti nusikalstamą veiką padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos turi būti laikomas teisėtu tikslu, kuris iš esmės gali pateisinti tokią ribojamąją priemonę, kaip ekstradicija.

25

Klausimas, ar būtinybė numatyti mažiau ribojančias priemones nei ekstradicija gali reikšti, kad prašomoji valstybė narė pažeidžia iš tarptautinės teisės kylančius įsipareigojimus, Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nebuvo nagrinėtas.

26

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Vokietijoje galėtų būti įvykdyta Bosanskos Krupos municipalinio teismo skirta laisvės atėmimo bausmė. Kadangi S. M. jau yra Vokietijos teritorijoje, Nuteistųjų asmenų perdavimo konvencija, kurią ratifikavo tiek Vokietijos Federacinė Respublika, tiek Bosnija ir Hercegovina, neturi reikšmės. Bausmės vykdymą reglamentuoja Vokietijos teisė, o pagal ją nereikalaujama, kad kaltinamasis turėtų Vokietijos pilietybę ar duotų sutikimą. Vis dėlto toks vykdymas galimas, tik jei ir tiek, kiek nuosprendį priėmusi valstybė su tuo sutinka. Nagrinėjamu atveju taip nėra, nes Bosnijos ir Hercegovinos valdžios institucijos paprašė vykdyti S. M. ekstradiciją, o ne kad Vokietijos valdžios institucijos perimtų jam skirtos bausmės vykdymą.

27

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht München (Miuncheno aukštesnysis apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar trečiosios šalies prašymas dėl Sąjungos piliečio ekstradicijos siekiant įvykdyti bausmę, pateiktas vadovaujantis [Europos konvencija dėl ekstradicijos], pagal [Sprendime Raugevičius] išdėstytus principus, susijusius su SESV 18 ir 21 straipsnių taikymu, gali būti atmetamas ir tuo atveju, jei prašomoji valstybė narė pagal šią konvenciją privalo išduoti Sąjungos pilietį pagal tarptautinę teisę, nes terminą „piliečiai“ pagal [minėtos] konvencijos 6 straipsnio 1 dalies b punktą ji apibrėžė kaip apimantį tik jos pačios piliečius ir neapimantį kitų Sąjungos piliečių?“

28

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad pagal juos valstybei narei, gavusiai trečiosios valstybės ekstradicijos prašymą, pateiktą siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę kitos valstybės narės piliečiui, nuolat gyvenančiam pirmojoje valstybėje narėje, pagal kurios nacionalinę teisę draudžiama tik jos pačios piliečių ekstradicija už Sąjungos teritorijos ribų ir numatyta galimybė šią bausmę atlikti jos teritorijoje, jei trečioji valstybė su tuo sutinka, draudžiama išduoti šį Sąjungos pilietį vadovaujantis pagal tarptautinę konvenciją jai tenkančiais įsipareigojimais, jeigu ji faktiškai negali perimti skirtos bausmės vykdymo, nes negavo trečiosios valstybės sutikimo.

29

Pirma, primintina, kad Sprendimas Raugevičius, kaip ir pagrindinė byla, susijęs su trečiosios valstybės, su kuria Sąjunga nėra sudariusi ekstradicijos susitarimo, pateiktu ekstradicijos prašymu. To sprendimo 45 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, kad nors, nesant Sąjungos teisės nuostatų, reglamentuojančių valstybių narių piliečių ekstradiciją į trečiąsias valstybes, valstybės narės turi kompetenciją priimti tokias nuostatas, šios valstybės narės privalo įgyvendinti šią kompetenciją laikydamosi Sąjungos teisės, be kita ko, SESV 18 straipsnyje numatyto diskriminacijos draudimo ir laisvės judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje, garantuojamos pagal SESV 21 straipsnio 1 dalį.

30

Tad dėl savo, kaip Sąjungos piliečio, statuso valstybės narės pilietis, gyvenantis kitoje valstybėje narėje, turi teisę remtis SESV 21 straipsnio 1 dalimi ir patenka į Sutarčių taikymo sritį, kaip apibrėžta SESV 18 straipsnyje, kuriame įtvirtintas nediskriminavimo dėl pilietybės principas (2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 30 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

31

Aplinkybė, kad toks kitos valstybės narės nei ta, kuriai pateiktas ekstradicijos prašymas, pilietis turi ir šį prašymą pateikusios trečiosios valstybės pilietybę, negali kliudyti šiam piliečiui pasinaudoti dėl Sąjungos piliečio statuso suteikiamomis teisėmis ir laisvėmis, be kita ko, garantuojamomis SESV 18 ir 21 straipsniuose. Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad dėl dvigubos, t. y. valstybės narės ir trečiosios valstybės, pilietybės suinteresuotasis asmuo negali prarasti šių teisių ir laisvių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Raugevičius 29 punktą ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 32 punktą).

32

Nagrinėjamu atveju iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad S. M. turi, be kita ko, Kroatijos pilietybę ir kaip Sąjungos pilietis pasinaudojo SESV 21 straipsnio 1 dalyje numatyta teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, šiuo atveju – Vokietijos Federacinėje Respublikoje, todėl jo situacija patenka į Sutarčių taikymo sritį, kaip tai suprantama pagal SESV 18 straipsnį, nepaisant to, kad jis yra ir dėl jo ekstradicijos prašymą pateikusios trečiosios šalies pilietis.

33

Antra, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją valstybės narės nacionalinės teisės normomis dėl ekstradicijos, kuriose, kaip pagrindinėje byloje, įtvirtinamas skirtingas požiūris, atsižvelgiant į tai, ar prašomas perduoti asmuo yra šios, ar kitos valstybės narės pilietis, nes pagal šias normas kitų valstybių narių piliečiams, kurie teisėtai gyvena prašomos valstybės teritorijoje, nesuteikiama apsauga nuo ekstradicijos, kuria naudojasi pastarosios valstybės piliečiai, gali paveikti pirmųjų piliečių teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Raugevičius 28 punktą ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 39 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Vadinasi, esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, nevienodas požiūris, dėl kurio leidžiama Sąjungos piliečio, turinčio ne prašomosios valstybės narės, o kitos valstybės narės pilietybę, ekstradicija, lemia laisvės vykti į valstybių narių teritoriją ir ten gyventi apribojimą, kaip jis suprantamas pagal SESV 21 straipsnį (Sprendimo Raugevičius 30 punktas ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 40 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

35

Toks apribojimas gali būti pateisinamas, tik jeigu yra pagrįstas objektyviomis priežastimis ir proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui (Sprendimo Raugevičius 31 punktas ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

36

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tikslas išvengti nusikalstamą veiką padariusių asmenų nebaudžiamumo rizikos yra teisėtas ir leidžia pateisinti pagrindinę laisvę, kaip antai įtvirtintą SESV 21 straipsnyje, ribojančią priemonę, tik jeigu ji yra būtina interesų, kuriuos ja siekiama užtikrinti, apsaugai ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis (Sprendimo Raugevičius 32 punktas ir 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendimo Generalstaatsanwaltschaft Berlin (Ekstradicija į Ukrainą), C‑398/19, EU:C:2020:1032, 42 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

37

Nors ne bis in idem principas, taikomas pagal nacionalinę teisę, gali būti valstybės narės vykdomo ekstradicijos prašyme nurodytų asmenų baudžiamojo persekiojimo siekiant vykdyti bausmę kliūtis, vis dėlto siekiant išvengti rizikos, kad tokie asmenys neliktų nenubausti, nacionalinėje ir (arba) tarptautinėje teisėje yra mechanizmų, leidžiančių asmenims atlikti bausmes, be kita ko, valstybėje, kurios piliečiai jie yra, ir taip padidėja jų socialinės reintegracijos galimybės įvykdžius bausmes (šiuo klausimu žr. Sprendimo Raugevičius 36 punktą).

38

Tokia išvada darytina, be kita ko, remiantis ir Konvencija dėl nuteistųjų asmenų perdavimo, kurios šalys yra visos valstybės narės, taip pat Bosnija ir Hercegovina. Pagal šią konvenciją asmenys, nuteisti vienos konvenciją pasirašiusios valstybės teritorijoje, pagal jos 2 straipsnį gali pareikšti pageidavimą būti perduoti savo kilmės valstybei atlikti paskirtą bausmę, nes tos pačios konvencijos konstatuojamosiose dalyse nurodyta, kad tokio perdavimo tikslas – sudaryti palankias sąlygas nuteistųjų asmenų socialinei reabilitacijai, suteikiant užsieniečiams, nubaustiems laisvės atėmimu už nusikalstamą veiką, galimybę atlikti bausmę kilmės socialinėje aplinkoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Raugevičius 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

39

Be to, kai kurios valstybės narės, kaip antai Vokietijos Federacinė Respublika, numato galimybę, kad tarpusavio teisinė pagalba baudžiamosiose bylose būtų teikiama vykdant užsienyje paskirtą bausmę.

40

Kaip savo išvados 50 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tuo atveju, kai ekstradicijos prašymas pateikiamas siekiant įvykdyti laisvės atėmimo bausmę, ekstradicijai alternatyvi priemonė, mažiau ribojanti Sąjungos piliečio, kuris nuolat gyvena prašomojoje valstybėje narėje, teisę laisvai judėti ir gyventi šalyje, būtent yra galimybė įvykdyti šią bausmę šios valstybės narės teritorijoje, kai tokia galimybė numatyta jos teisėje.

41

Be to, kai tokia galimybė egzistuoja, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad, atsižvelgiant į tikslą išvengti nebaudžiamumo rizikos, pirma, prašomosios valstybės narės piliečiai ir, antra, kitų valstybių narių piliečiai, kurie nuolat gyvena prašomojoje valstybėje narėje ir gali įrodyti tam tikrą integracijos į jos visuomenę lygį, atsiduria panašioje padėtyje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Raugevičius 46 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Šiomis aplinkybėmis pagal SESV 18 ir 21 straipsnius reikalaujama, kad kitų valstybių narių piliečiai, nuolat gyvenantys prašomojoje valstybėje narėje, dėl kurių trečioji valstybė pateikė ekstradicijos prašymą, kad būtų įvykdyta laisvės atėmimo bausmė, galėtų atlikti jiems paskirtą bausmę šios valstybės narės teritorijoje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir jos piliečiai.

43

Nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas remiasi prielaida, kad S. M., kuris nuo 2017 m. su savo sutuoktine gyvena Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje ir nuo 2020 m. joje dirba, turi būti laikomas Sąjungos piliečiu, nuolat gyvenančiu šioje valstybėje narėje.

44

Be to, remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui nurodyta informacija, Bosnijoje ir Hercegovinoje S. M. skirtos bausmės vykdymas Vokietijos teritorijoje yra galimas. Pagal IRG 48 straipsnį ir 57 straipsnio 1 dalį trečiojoje valstybėje paskirtos bausmės vykdymas Vokietijos teritorijoje leidžiamas, jei ši trečioji valstybė su tuo sutinka.

45

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad nagrinėjamu atveju šios bausmės vykdymas Vokietijos Federacinės Respublikos teritorijoje reikštų, kad Vokietija nepaiso ekstradicijos pareigos, tenkančios prašomajai valstybei narei pagal Europos konvenciją dėl ekstradicijos.

46

Šiuo klausimu jis nurodo, kad, vadovaujantis Vokietijos Federacinės Respublikos pagal Europos konvencijos dėl ekstradicijos 6 straipsnio 1 dalies b punktą pateikta deklaracija, sąvoka „piliečiai“, kaip ji suprantama pagal šią konvenciją, šioje valstybėje narėje apima tik asmenis, turinčius jos pilietybę. Taigi, kitaip nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas Raugevičius, galimas Vokietijos Federacinės Respublikos atsisakymas išduoti S. M. Bosnijai ir Hercegovinai būtų nesuderinamas su pagal šią konvenciją šiai valstybei narei tenkančiais įsipareigojimais.

47

Trečia, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, reikia patikslinti, kad, kaip savo išvados 32 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Sprendime Raugevičius įtvirtintoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nebuvo įtvirtinta automatiška ir absoliuti Sąjungos piliečių teisė nebūti išduotiems už Sąjungos teritorijos ribų.

48

Kaip matyti iš šio sprendimo 35–42 punktų, esant nacionalinės teisės nuostatai, pagal kurią, kaip pagrindinėje byloje, skirtingai vertinami prašomosios valstybės narės piliečiai ir joje nuolat gyvenantys Sąjungos piliečiai, draudžiant tik savo piliečių ekstradiciją, šiai valstybei narei tenka pareiga aktyviai ieškoti ekstradicijai alternatyvios priemonės, mažiau kliudančios įgyvendinti teises ir laisves, kurias tokie Sąjungos piliečiai kildina iš SESV 18 ir 21 straipsnių, kai dėl jų trečioji valstybė pateikia ekstradicijos prašymą.

49

Kai tokios ekstradicijai alternatyvios priemonės taikymas, kaip nagrinėjamu atveju, reiškia, kad Sąjungos piliečiai, nuolat gyvenantys prašomojoje valstybėje narėje, gali atlikti jiems skirtą bausmę šioje valstybėje narėje tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir tos valstybės narės piliečiai, tačiau šis taikymas priklauso nuo ekstradicijos prašymą pateikusios trečiosios valstybės sutikimo, pagal SESV 18 ir 21 straipsnius prašomoji valstybė narė privalo aktyviai siekti šios trečiosios valstybės sutikimo. Šiuo tikslu prašomoji valstybė narė privalo naudotis visais bendradarbiavimo ir pagalbos baudžiamosiose bylose mechanizmais, kuriais ji gali naudotis, palaikydama santykius su ta trečiąja valstybe.

50

Jei ekstradicijos prašymą pateikusi trečioji valstybė sutinka, kad laisvės atėmimo bausmė būtų vykdoma prašomosios valstybės narės teritorijoje, ši valstybė narė gali leisti Sąjungos piliečiams, dėl kurių pateiktas šis prašymas ir kurie nuolat gyvena jos teritorijoje, atlikti joje bausmę ir taip užtikrinti, kad ekstradicijos klausimu su jais bus elgiamasi taip pat kaip su šios valstybės narės piliečiais.

51

Tokiu atveju iš Teisingumo Teismui pateiktos informacijos matyti, kad taikydama ekstradicijai alternatyvią priemonę prašomoji valstybė narė taip pat galėtų įgyvendinti savo įgaliojimus, laikydamasi sutartinių įsipareigojimų, kurie ją sieja su ekstradicijos prašymą pateikusia trečiąja valstybe. Iš tiesų šios trečiosios valstybės sutikimas vykdyti visą ekstradicijos prašyme nurodytą bausmę prašomosios valstybės narės teritorijoje reikštų, kad šio prašymo vykdymas iš principo tampa perteklinis, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

52

Taigi, jeigu nagrinėjamu atveju Vokietijos Federacinė Respublika būtų gavusi Bosnijos ir Hercegovinos sutikimą, kad S. M. šioje trečiojoje valstybėje paskirtą bausmę atliktų šios valstybės narės teritorijoje, tokios ekstradicijai alternatyvios priemonės, kurios reikalaujama pagal SESV 18 ir 21 straipsnius, taikymas nebūtinai reikštų, kad ta valstybė narė nesilaiko pagal Europos konvenciją dėl ekstradicijos jai tenkančių įsipareigojimų šiai trečiajai valstybei, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

53

Vis dėlto, jeigu, nepaisant šio sprendimo 49 punkte nurodytų mechanizmų įgyvendinimo, ši trečioji valstybė nesutinka, kad nagrinėjama laisvės atėmimo bausmė būtų atlikta prašomosios valstybės narės teritorijoje, ekstradicijai alternatyvi priemonė, kurios reikalaujama pagal SESV 18 ir 21 straipsnius, negali būti taikoma. Tokiu atveju ši valstybė narė gali vykdyti atitinkamo asmens ekstradiciją, laikydamasi jai pagal šią konvenciją tenkančių įpareigojimų, nes atsisakymas vykdyti ekstradiciją tokiu atveju neleistų išvengti šio asmens nebaudžiamumo rizikos.

54

Tokiu atveju atitinkamo asmens ekstradicija atsižvelgiant į šį tikslą yra būtina ir proporcinga priemonė minėtam tikslui pasiekti, todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamas teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje apribojimas, kaip tai suprantama pagal SESV 21 straipsnį, yra pateisinamas atsižvelgiant į šio sprendimo 35 ir 36 punktuose nurodytą jurisprudenciją.

55

Vis dėlto pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją prašomoji valstybė narė turi patikrinti, ar išdavus šį asmenį nebus pažeistos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos, visų pirma jos 19 straipsnyje, įtvirtintos teisės (Sprendimo Raugevičius 49 punktas; šiuo klausimu taip pat žr. 2020 m. balandžio 2 d. Sprendimo Ruska Federacija, C‑897/19 PPU, EU:C:2020:262, 64 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

56

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip:

57

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

SESV 18 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip: