Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

PRIIT PIKAMÄE IŠVADA,

pateikta 2023 m. gruodžio 7 d.(1)

Byla C‑587/21 P

DD

prieš

Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūrą (FRA)

„Apeliacinis skundas – Viešoji tarnyba – Laikinieji tarnautojai – Drausminė procedūra – Europos Sąjungos tarnautojų teismo ir Bendrojo Teismo sprendimų vykdymas – Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis – Papeikimo panaikinimas – Neturtinė žala – Sąjungos teisės nuostatoje nenustatytas senaties terminas – Sąvoka „protingas terminas“ – Protingo termino eigos pradžia – Sąjungos teismo pareiga atsižvelgti į kiekvienai bylai būdingas aplinkybes – Reglamento (EB) Nr. 45/2001 32 straipsnio 2 dalis – Rūpestingumo pareiga – Prieštaringi motyvai“

I.      Įvadas

1.        Apeliaciniu skundu apeliantas DD prašo panaikinti 2021 m. liepos 14 d. Bendrojo Teismo sprendimą DD / FRA (T‑632/19, EU:T:2021:434, toliau – skundžiamas sprendimas), juo Bendrasis Teismas atmetė SESV 270 straipsniu grindžiamą apelianto ieškinį dėl jo tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir dėl 2018 m. lapkričio 19 d. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūros (toliau – FRA) direktoriaus sprendimo atmesti jo prašymą atlyginti žalą panaikinimo.

2.        Šiame apeliaciniame skunde, kuris patenka į Europos Sąjungos viešosios tarnybos teisės taikymo sritį, nurodyti aštuoni pagrindai; juose apeliantas priekaištauja Bendrajam Teismui padarius kelias teisės klaidas. Teisingumo Teismo prašymu šioje išvadoje daugiausia dėmesio bus skiriama antrajam apeliacinio skundo pagrindui, iš esmės susijusiam su Sąjungos administracijos pagal SESV 266 straipsnį vykdant sprendimą, kuriuo panaikintas jos per drausminę procedūrą priimtas sprendimas, turimos diskrecijos ribomis. Tokiu atveju neišvengiamai kyla klausimas, kiek administracija privalo paisyti atitinkamo pareigūno ar tarnautojo procedūrinių teisių, visų pirma teisės būti išklausytam.

3.        Ši byla suteikia Teisingumo Teismui galimybę patikslinti savo jurisprudenciją šioje srityje, siekiant užtikrinti teisinį saugumą ir veiksmingą Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 41 straipsnyje įtvirtintų teisių, susijusių su geru administravimu, visų pirma teisės būti išklausytam, apsaugą. Tai darydamas Teisingumo Teismas turės nuspręsti dėl tam tikrų nagrinėjamoje byloje taikytinos redakcijos Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatuose (toliau – Pareigūnų tarnybos nuostatai) įtvirtintų nuostatų, kuriomis reglamentuojami esminiai drausminės procedūros aspektai, svarbos.

II.    Teisinis pagrindas

Europos Sąjungos pareigūnų tarnybos nuostatai

4.        Pareigūnų tarnybos nuostatų VI antraštinėje dalyje „Drausminės priemonės“ esantis 86 straipsnis suformuluotas taip:

„1.      Pareigūnui arba buvusiam pareigūnui, tyčia ar dėl aplaidumo nesilaikiusiam pagal šiuos Tarnybos nuostatus kylančių įsipareigojimų, gali būti taikoma drausminė nuobauda.

2.      Jeigu [p]askyrimų tarnyba arba [Europos kovos su sukčiavimu tarnyba (OLAF)] sužino faktų apie 1 dalyje minėtą įsipareigojimų nesilaikymą, [jos] gali pradėti administracinį tyrimą, kad patikrintų, ar įsipareigojimų nebuvo laikomasi.

3.      Drausminės taisyklės, tvarka ir priemonės bei administracinio tyrimo taisyklės ir tvarka nustatytos IX priede.“

5.        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnyje nurodyta:

„Remdamasi tyrim[o] ataskaita, informavusi atitinkamą pareigūną apie visus bylose surinktus įrodymus ir išklausiusi to pareigūno, [p]askyrimų tarnyba gali:

a)      nuspręsti, kad nėra pagrindo pareigūnui kelti kokią nors bylą, tokiu atveju pareigūnas apie tai informuojamas raštu; arba

b)      nuspręsti, net jeigu įsipareigojimai ir buvo ar greičiausiai buvo pažeisti, kad nebus imtasi jokių drausminių priemonių ir, jei reikia, pareigūnui nusiųsti įspėjimą; arba

c)      jeigu įsipareigojimai pažeidžiami, kaip apibrėžta Tarnybos nuostatų 86 straipsnyje:

i)      nuspręsti pradėti drausminę procedūrą, numatytą šio priedo 4 skirsnyje, arba

ii)      nuspręsti pradėti drausminę procedūrą drausmės komisijoje.“

6.        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 22 straipsnyje nustatyta:

„1.      Išklausiusi pareigūną, [p]askyrimų tarnyba priima sprendimą taip, kaip nustatyta šio priedo 9 ir 10 straipsniuose, per du mėnesius nuo komisijos išvados gavimo. Turi būti nurodytos tokio sprendimo priežastys.

2.      Jeigu [p]askyrimų tarnyba nusprendžia baigti bylą nepaskirdama jokios drausminės nuobaudos, apie tai ji nedelsdama informuoja suinteresuotą pareigūną. Suinteresuotas pareigūnas gali paprašyti, kad šis sprendimas būtų įtrauktas į jo asmens bylą.“

7.        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnyje nurodyta:

„Pareigūnas, kuriam paskirta drausminė nuobauda nėra pašalinimas iš posto, po trejų metų, jeigu tai buvo rašytinis įspėjimas ar papeikimas, arba po šešerių metų, jeigu tai buvo kitokia nuobauda, gali pateikti prašymą pašalinti iš jo asmens bylos visas nuorodas apie tokią priemonę. Paskyrimų tarnyba nusprendžia, ar patenkinti šį prašymą.“

8.        Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 29 straipsnis suformuluotas taip:

„Jeigu pareigūnui pagal šio priedo 1 straipsnio 3 dalį ir 22 straipsnio 2 dalį nebuvo patvirtinta jokių kaltinimų, pareigūnas turi teisę reikalauti, kad patirta žala būtų atitaisyta tinkamai viešai paskelbiant [p]askyrimų tarnybos sprendimą.“

III. Ginčo aplinkybės, procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

A.      Ginčo aplinkybės

9.        2000 m. rugpjūčio 1 d. apeliantas DD buvo įdarbintas Sąjungos organizacijoje, t. y. Europos rasizmo ir ksenofobijos kontrolės centre (EUMC), tapusiame FRA, kaip laikinasis tarnautojas, kaip tai suprantama pagal Kitų Europos Bendrijų tarnautojų įdarbinimo sąlygų (toliau – KTĮS) 2 straipsnio a punktą. Iš pradžių jis buvo įdarbintas pagal terminuotą sutartį, bet nuo 2006 m. gruodžio 16 d. su juo buvo sudaryta neterminuota darbo sutartis.

10.      2009 m., o vėliau tuo metu, kai buvo atliekamas vertinimas už 2011 m., visų pirma pasinaudojęs FRA vidaus taisyklėse numatyta galimybe apskųsti vertinimo ataskaitos projektą (toliau – vidaus skundas), apeliantas teigė patyręs diskriminaciją dėl rasės ar etninės priklausomybės.

11.      2012 m. lapkričio 9 d. FRA direktorius, atsižvelgdamas į vidaus skunde pavartotas formuluotes ir toną, pradėjo administracinį tyrimą.

12.      2013 m. vasario 20 d. surengus apklausą, kurios tikslas buvo išklausyti apeliantą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 2 ir 11 straipsnius, kurie pagal analogiją taikomi sutartininkams, FRA direktorius skyrė jam papeikimą.

13.      Galiausiai 2013 m. birželio 13 d. raštu FRA direktorius informavo apeliantą apie savo sprendimą nutraukti su juo neterminuotą darbo sutartį (toliau – sprendimas nutraukti sutartį).

14.      2015 m. spalio 8 d. Sprendimu DD / FRA (F‑106/13 ir F‑25/14, EU:F:2015:118, toliau – sprendimas dėl panaikinimo) Tarnautojų teismas panaikino papeikimą. Šis panaikinimas buvo motyvuotas tuo, kad buvo pažeista apelianto teisė būti išklausytam, nes FRA direktorius nepateikė jam administracinio tyrimo išvadų prieš 2013 m. vasario 20 d. apklausą, taigi neleido veiksmingai pasiruošti gynybai (sprendimo dėl panaikinimo 63 punktas).

15.      Tame sprendime Tarnautojų teismas taip pat panaikino sprendimą nutraukti sutartį, motyvuodamas tuo, kad prieš jį priimdamas FRA direktorius aiškiai neinformavo apelianto apie tai, kad, atsižvelgdamas į įvairius incidentus, ketina nutraukti jo sutartį ir kad nepaprašė apelianto pateikti pastabų šiuo klausimu (sprendimo dėl panaikinimo 90 punktas).

16.      Vis dėlto Tarnautojų teismas atmetė apelianto reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl administracinio tyrimo, ir nurodė tris tokio atmetimo motyvus: pirma, apeliantas negalėjo pagrįstai teigti, kad jam pareikšti kaltinimai nebuvo pakankamai apibrėžti, kad būtų pradėtas minėtas tyrimas (sprendimo dėl panaikinimo 74 punktas); antra, šis tyrimas negalėjo būti neteisėtas dėl to, kad administracinis tyrimas buvo atliktas, FRA prieš tai nepriėmus Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 2 straipsnio bendrųjų įgyvendinimo nuostatų tam, kad būtų apibrėžtos tyrimo procedūros taisyklės (sprendimo dėl panaikinimo 75 punktas); ir, trečia, nors apelianto apklausa buvo surengta prieš tai jam negalėjus tinkamai pasiruošti gynybai, reikia konstatuoti, kad ieškinyje jis nurodė tik stresą ir nerimą per administracinį tyrimą, tačiau papildomai nepagrindė savo teiginių (sprendimo dėl panaikinimo 76 punktas).

17.      Tarnautojų teismas taip pat atmetė apelianto reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl to, kad papeikimas nepagrįstai pakenkė jo sąžiningumui, orumui ir reputacijai FRA. Šiuo klausimu Tarnautojų teismas, be kita ko, pažymėjo: kadangi papeikimas buvo panaikintas dėl apelianto teisės būti išklausytam pažeidimo, negalima atmesti galimybės, kad tuo atveju, jeigu jis būtų buvęs išklausytas, būtų buvęs priimtas kitoks sprendimas. Taigi Tarnautojų teismas nusprendė, kad šis reikalavimas atlyginti žalą yra per ankstyvas, antraip būtų iš anksto nuspręsta dėl to, kaip FRA turi įvykdyti sprendimą dėl panaikinimo (sprendimo dėl panaikinimo 78–82 punktai).

18.      Tarnautojų teismas taip pat atmetė apelianto reikalavimą atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, patirtą dėl sprendimo nutraukti sutartį neteisėtumo. Dėl neturtinės žalos Tarnautojų teismas konstatavo, jog apeliantas nurodė tik tai, kad toks sprendimas jį psichologiškai traumavo ir kad buvo padaryta žala jo reputacijai ir orumui, tačiau neįrodė, kad ši žala negali būti visiškai atlyginta teismo sprendimu dėl panaikinimo (107 punktas).

19.      Apeliantas padavė apeliacinį skundą dėl sprendimo dėl panaikinimo; Bendrasis Teismas jį atmetė 2017 m. liepos 19 d. Sprendimu DD / FRA (T‑742/15 P, EU:T:2017:528, toliau – sprendimas dėl apeliacinio skundo).

20.      Per tą laiką FRA nuo 2016 m. kovo 1 d. grąžino apeliantą į darbą ir pervedė jam nesumokėtą darbo užmokestį.

21.      Be to, 2013 m. balandžio 12 d. apeliantas pateikė skundą Europos duomenų apsaugos priežiūros pareigūnui (toliau – EDAPP), motyvuodamas jį tuo, kad administracinis tyrimas buvo atliktas pažeidžiant 2000 m. gruodžio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą Nr. 45/2001 dėl asmenų apsaugos Bendrijos institucijoms ir įstaigoms tvarkant asmens duomenis ir laisvo tokių duomenų judėjimo (OL L 8, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 26 t., p. 102). EDAPP sustabdė šio skundo nagrinėjimą, kol bus priimtas sprendimas dėl panaikinimo ir sprendimas dėl apeliacinio skundo.

22.      2017 m. gruodžio 18 d. EDAPP nusprendė, kad, nenustačius pakankamo teisinio pagrindo administraciniams tyrimams pradėti ir vykdyti, atliekant tyrimą dėl apelianto buvo pažeisti Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnis, 5 straipsnio a punktas, 11 ir 12 straipsniai. EDAPP atmetus suinteresuotojo asmens ir FRA prašymus dėl peržiūros, 2018 m. kovo 16 d. šios išvados tapo galutinės.

23.      2018 m. liepos 19 d. apeliantas, remdamasis Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalimi, pateikė prašymą sumokėti 100 000 EUR piniginę kompensaciją už FRA padarytus pažeidimus (toliau – prašymas atlyginti žalą). Pirma, apeliantas tame prašyme teigė, kad administracinis tyrimas buvo pradėtas nesant pakankamai svarių ir įrodymais pagrįstų įtarimų, kad jis apkaltino savo vadovą rasine diskriminacija, ir kad tyrimas buvo labiau grindžiamas sureikšminimu ir manipuliavimu. Antra, jis teigė, kad administracinis tyrimas, drausminė procedūra, papeikimas ir sprendimas nutraukti sutartį yra diskriminacija dėl jo etninės kilmės. Trečia, apeliantas nurodė, kad pradėjus ir vykdant administracinį tyrimą buvo pažeistas Reglamento Nr. 45/2001 4 straipsnis, 5 straipsnio a punktas ir 11 bei 12 straipsniai. Ketvirta, jis teigė, kad papeikimas ir sprendimas nutraukti sutartį buvo grindžiami neteisėtu administraciniu tyrimu, kuriame buvo įžeidžiančių ir šmeižikiškų teiginių. Penkta, apeliantas teigė, kad FRA pateikė įžeidžiančius ir šmeižikiškus teiginius, pažeidė jo teisę į nekaltumo prezumpciją ir kad per administracinį tyrimą, per drausminę procedūrą, papeikimu ir sprendimu nutraukti sutartį, vykstant procesams Tarnautojų teisme, Bendrajame Teisme ir Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitete, taip pat dėl straipsnių, susijusių su sprendimu dėl panaikinimo, paskelbimo spaudoje FRA pažeidė apelianto teisę į privatų gyvenimą ir asmens duomenų apsaugą. Apelianto teigimu, visas šis elgesys reiškė psichologinį priekabiavimą. Šešta, apeliantas laikėsi nuomonės, kad taip FRA pažeidė pareigą elgtis rūpestingai, nes neatsižvelgė į visus veiksnius, galėjusius turėti įtakos jos sprendimams ir elgesiui, ir ypač kuo greičiau jo neinformavo apie jam pareikštus kaltinimus. Galiausiai apeliantas pridūrė, kad visi šie pažeidimai jam sukėlė stresą, nerimą, netikrumą ir apleistumo bei abejingumo jausmą. Be to, kadangi buvo žeminamas, jis taip pat kentėjo nuo to, kad buvo vertinamas iš aukšto ir su panieka.

24.      2018 m. lapkričio 19 d. sudaryti tarnybos sutartis įgaliota tarnyba (toliau – STSĮT) atmetė apelianto prašymą atlyginti žalą ir, be kita ko, nurodė, kad sprendimas dėl panaikinimo buvo įvykdytas, nes apeliantas buvo grąžintas į darbą ir papeikimas pašalintas iš jo asmens bylos.

25.      2019 m. vasario 14 d. apeliantas pateikė skundą, kurį STSĮT tų pačių metų birželio 12 d. atmetė. Sprendime atmesti skundą STSĮT, be kita ko, nurodė, kad FRA nusprendė iš naujo nepradėti procedūros ir kad visi su administraciniu tyrimu susiję aktai buvo pašalinti iš apelianto asmens bylos.

B.      Procesas Bendrajame Teisme ir skundžiamas sprendimas

26.      2019 m. rugsėjo 23 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo SESV 270 straipsniu grindžiamą apelianto ieškinį, pirma, dėl jo tariamai patirtos neturtinės žalos atlyginimo, antra, dėl 2018 m. lapkričio 19 d. FRA direktoriaus sprendimo atmesti jo prašymą atlyginti žalą panaikinimo ir, trečia, prireikus – dėl 2019 m. birželio 12 d. sprendimo atmesti skundą dėl minėto 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo panaikinimo.

27.      Grįsdamas ieškinį apeliantas nurodė šešis neteisėtumu grindžiamus pagrindus, susijusius su veiksmais, dėl kurių priekaištaujama FRA (skundžiamo sprendimo 39, 51, 69, 80, 100 ir 125 punktai); šie pagrindai grindžiami:

–         pirma, tuo, kad, priėmus sprendimą dėl panaikinimo, FRA neišklausė apelianto ir nepriėmė sprendimo pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą,

–        antra, tuo, kad administracinis tyrimas ir pirminė drausminė procedūra buvo pradėti neteisėtai,

–        trečia, tuo, kad FRA neatlygino neturtinės žalos, patirtos dėl papeikimo, panaikinto sprendimu dėl panaikinimo,

–        ketvirta, tuo, kad FRA neįvykdė teismo sprendimo dėl panaikinimo ir nevykdė drausminės procedūros per protingą terminą ir rūpestingai,

–        penkta, tuo, kad pradėjus ir vykdant administracinį tyrimą buvo pažeistas Reglamentas Nr. 45/2001, Pareigūnų tarnybos nuostatai ir Chartijos 7 straipsnyje garantuojama teisė į privataus gyvenimo gerbimą, ir,

–        šešta, tuo, kad FRA neatlygino žalos, atsiradusios dėl nepagrįstų, šmeižikiškų ir įžeidžiančių pareiškimų, taip pažeisdama sprendimo dėl panaikinimo res judicata galią, teisę į nekaltumo prezumpciją ir rūpestingumo pareigą, taip pat pareigą susilaikyti nuo bet kokio psichologinio priekabiavimo.

28.      Be to, kadangi apeliantas prašė atlyginti tariamą neturtinę žalą, patirtą dėl šių tariamai neteisėtų FRA veiksmų, jis šiuo tikslu pateikė kelis argumentus dėl žalos realumo ir priežastinio ryšio.

29.      Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas konstatavo, kad institucijos atsakomybei kilti keliamos sąlygos nebuvo įvykdytos. Pirma, jis nepripažino pagrįstu nė vieno apelianto nurodyto neteisėtumu grindžiamo pagrindo. Antra, Bendrasis Teismas konstatavo, kad nebuvo įrodyta neturtinė žala ir priežastinis ryšys tarp šios žalos ir neteisėto elgesio.

IV.    Procesas Teisingumo Teisme ir šalių reikalavimai

A.      Procesas Teisingumo Teisme

30.      Pagal Procedūros reglamento 76 straipsnio 2 dalį Teisingumo Teismas nusprendė nerengti teismo posėdžio.

B.      Šalių reikalavimai

31.      Apeliantas Teisingumo Teismo prašo:

–        panaikinti skundžiamą sprendimą,

–        atitinkamai panaikinti 2018 m. lapkričio 19 d. FRA direktoriaus sprendimą, kuriuo atmestas apelianto prašymas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 1 dalį, prireikus panaikinti 2019 m. birželio 12 d. FRA direktoriaus sprendimą, gautą 2019 m. birželio 13 d., kuriuo atmestas apelianto skundas pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų 90 straipsnio 2 dalį dėl minėto 2018 m. lapkričio 19 d. sprendimo, ir priteisti apeliantui kompensaciją už patirtą neturtinę žalą, ex æquo et bono įvertintą 100 000 EUR, ir

–        priteisti iš FRA visas bylinėjimosi išlaidas.

32.      FRA Teisingumo Teismo prašo:

–        atmesti apeliacinį skundą ir

–        priteisti iš apelianto visas bylinėjimosi išlaidas.

V.      Teisinė analizė

A.      Įžanginės pastabos

33.      Kaip nurodžiau įvade, mano išvadoje bus nagrinėjamas tik antrasis apeliacinio skundo pagrindas. Svarbu pažymėti, kad ši byla yra gana sudėtinga, nes dėl faktinių jos aplinkybių buvo priimti kelių Sąjungos teismų sprendimai. Siekiant geriau suprasti pagrindinius šios bylos teisinius klausimus, manau, kad prieš pradedant pačią teisinę analizę tikslinga juos glaustai apibendrinti.

34.      Nagrinėjamais teisės klausimais iš esmės siekiama išsiaiškinti, ar Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad FRA veikė laikydamasi Sąjungos teisės, kai tam, kad įvykdytų Tarnautojų teismo sprendimą dėl panaikinimo, nusprendė nutraukti administracinį tyrimą dėl apelianto jo neišklausiusi, kaip to reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnį. Bendrasis Teismas remiasi prielaida, kad šioje nuostatoje numatyta procedūra nebuvo privaloma ir kad buvo kita išeitis, leidžianti užtikrinti tinkamą šio sprendimo dėl panaikinimo vykdymą, t. y. nutraukti drausminę procedūrą.

35.      Savo analizėje parodysiu, kad ši pozicija teisiniu požiūriu kelia problemų, nes suteikia administracijai galimybę per drausminę procedūrą taikyti alternatyvų būdą, kuris nėra aiškiai numatytas Pareigūnų tarnybos nuostatuose, todėl per ją nenumatyta jokio atitinkamo pareigūno(2) dalyvavimo. Taigi negalima atmesti galimybės, kad bus pažeistos šio pareigūno procedūrinės teisės. Vis dėlto Bendrasis Teismas mano, kad neprivaloma paisyti teisės į gynybą, nes FRA atsisakė bet kokio apelianto atžvilgiu pradėto persekiojimo. Bendrasis Teismas savo argumentus grindžia tuo, kad FRA nepriėmė apeliantui nepalankaus akto, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnį.

B.      Dėl apeliacinio skundo antrojo pagrindo

1.      Šalių argumentai

36.      Antrąjį apeliacinio skundo pagrindą iš esmės sudaro keturios dalys.

37.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo pirmoje dalyje apeliantas iš esmės priekaištauja Bendrajam Teismui dėl to, kad šis klaidingai aiškino 2014 m. rugsėjo 5 d. Sprendimą Éditions Odile Jacob / Komisija (T‑471/11, EU:T:2014:739), konstatavęs, jog iš minėto sprendimo matyti, kad akto panaikinimas leidžia atnaujinti procedūrą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas. Apeliantas nurodo, kad, teisingai aiškinant tą sprendimą, procedūra, kuria siekiama pakeisti panaikintą aktą, turi būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, nes sprendimo panaikinimas nebūtinai turi įtakos parengiamiesiems aktams.

38.      FRA mano, kad ši apeliacinio skundo antrojo pagrindo dalis yra nereikšminga. Šiuo klausimu ji nurodo, kad skundžiamo sprendimo 45 punkte nurodyta jurisprudencija, priešingai, nei teigia apeliantas, nereiškia, kad paskyrimų tarnyba turi atnaujinti drausminę procedūrą, per kurią, kaip paaiškėjo, buvo padarytas procedūrinis pažeidimas. Ji priduria, kad bet kuriuo atveju apeliantas neturi jokio teisėto intereso teigti, kad FRA turėjo atnaujinti drausminę procedūrą, o ne ją nutraukti.

39.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo antroje dalyje apeliantas priekaištauja, kad Bendrasis Teismas klaidingai taikė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą, kai nusprendė, kad šis straipsnis netaikomas, jeigu administracinis tyrimas atšaukiamas arba nutraukiamas, ir tokiomis aplinkybėmis, kokios nagrinėjamos šioje byloje, kai FRA nusprendė neatnaujinti ginčijamos procedūros nuo tos stadijos, kurioje skiriant papeikimą buvo padarytas pažeidimas. Apelianto teigimu, Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punkte išsamiai išvardytos galimybės, kurias atsakovė turi po to, kai pateikiama administracinio tyrimo ataskaita. Be to, jis pažymi, kad šio straipsnio tikslas turi būti siejamas su Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 29 straipsniu, kad būtų galima atsižvelgti į atitinkamo pareigūno interesus, todėl administracinio tyrimo ataskaitos atšaukimas nenurodant jokių motyvų ir nepaskelbus apie tai yra šių straipsnių pažeidimas. Apeliantas teigia, kad Bendrasis Teismas dirbtinai atskyrė administracinio tyrimo užbaigimą nuo jo atšaukimo ar nutraukimo, todėl Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 ir 29 straipsniai tampa beveik neveiksmingi.

40.      FRA atsikerta, kad nei pagal SESV 266 straipsnį, kuriame reglamentuojamas teismo sprendimų vykdymas, nei pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnį jai nedraudžiama neatnaujinti administracinės procedūros ir pašalinti iš apelianto bylos visų ankstesnių aktų, susijusių su administraciniu tyrimu. Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis netaikytinas.

41.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo trečioje dalyje apeliantas teigia, kad skundžiamame sprendime padaryta teisės klaida ir pažeistas teisinio saugumo principas, nes skundžiamo sprendimo 49 punkte Bendrasis Teismas konstatavo, kad šioje byloje nebuvo privaloma paisyti teisės į gynybą, kadangi „FRA atsisakė bet kokio prieš apeliantą nukreipto persekiojimo <...> ir todėl nepriėmė jam nepalankaus akto, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnį“.

42.      FRA mano, kad nepriėmė sprendimo apelianto nenaudai, todėl neprivalėjo prieš tai jo išklausyti. Taigi apeliantas neatsižvelgė į Tarnautojų teismo sprendimo, dėl kurio apeliantas buvo grąžintas į darbą, vykdymo aplinkybes. Be to, FRA paaiškina, jog „nenuspr[endė], kad nėra pagrindo kelti kokią nors bylą“, kaip to reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnį, bet nutraukė drausminę procedūrą, t. y. nepriėmė tokio sprendimo.

43.      Apeliacinio skundo antrojo pagrindo ketvirtoje dalyje apeliantas teigia, kad skundžiamo sprendimo motyvai yra prieštaringi, nes, pirma, to sprendimo 49 punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktas netaikytinas, ir, antra, to paties sprendimo 76 punkte teigė priešingai.

44.      FRA nuomone, tarp skundžiamo sprendimo 49 ir 76 punktų nėra jokio prieštaravimo, nes nagrinėjamu atveju kompetentinga paskyrimų tarnyba neatnaujino drausminės procedūros ir iš apelianto asmens bylos pašalino visus ankstesnius aktus, susijusius su administraciniu tyrimu.

2.      Vertinimas

45.      Kadangi apeliacinio skundo antrojo pagrindo keturios dalys yra glaudžiai susijusios, jas reikia nagrinėti kartu, struktūriškai ir temine tvarka.

a)      Dėl Tarnautojų teismo sprendimo dėl panaikinimo vykdymo

46.      Pirmiausia reikia nustatyti, kokie reikalavimai taikytini sprendimo dėl panaikinimo vykdymui šioje byloje nagrinėjamu atveju. Kaip matyti iš šalių pastabų, skiriasi nuomonės dėl skundžiamo sprendimo 46 punkte pateiktos Bendrojo Teismo analizės, pagal kurią sprendimu dėl panaikinimo, pagrįstu apelianto teisės į gynybą pažeidimu pasibaigus administracinei procedūrai, FRA buvo įpareigota tik pašalinti papeikimą iš apelianto asmeninės bylos ir neprivalėjo nei išklausyti jo dėl kaltinimų, dėl kurių buvo pradėtas administracinis tyrimas, nei oficialiai pranešti apie sprendimą atsisakyti jam pareikštų kaltinimų.

47.      Pagal SESV 266 straipsnį „[i]nstitucija, įstaiga ar organas, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu <...> privalo imtis būtinų priemonių Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti“ (kursyvu išskirta mano). Šia nuostata nustatomi įpareigojimai institucijoms ir – aiškiai nuo Lisabonos sutarties įsigaliojimo – Sąjungos įstaigoms ir organams, kurių aktai teismo sprendimu buvo pripažinti negaliojančiais. Šia nuostata papildomi SESV 263–265 straipsniai, pagal kuriuos Sąjungos teismai savo atsakomybės srityse gali tik pripažinti aktą negaliojančiu. Vis dėlto pagal SESV 266 straipsnį jiems nesuteikiama kompetencijos nustatyti konkrečių įpareigojimų institucijoms, kurių aktą teismas pripažino negaliojančiu, imtis veiksmų ar nurodyti joms imtis būtinų priemonių. Institucija, kurios aktas pripažintas negaliojančiu, veikiau pati turi imtis būtinų priemonių teismo sprendimui įvykdyti(3).

48.      Šiuo požiūriu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 45 punkte teisingai nurodė, kad Sąjungos institucijos ir įstaigos turi diskreciją nuspręsti, kokių priemonių imtis, kad galėtų padaryti išvadas iš teismo sprendimo dėl panaikinimo. Vis dėlto tai nereiškia, kad ši diskrecija yra neribota, nes priešingu atveju administracija turėtų teisę ignoruoti tokio teismo sprendimo pasekmes. Tokiu atveju Sąjungos teismų vykdoma teisminė kontrolė būtų iliuzinė, o tai sukeltų abejonių dėl Sąjungos kaip „teisinės sąjungos“(4). Kaip paaiškinsiu toliau šioje išvadoje, dėl kelių priežasčių esu linkęs manyti, kad šioje byloje nagrinėjamu atveju Bendrasis Teismas pažeidė ribas, kurias nagrinėjamu atveju Sąjungos teisė nustato FRA.

49.      Pirma, man atrodo, kad Bendrasis Teismas nepaisė iš SESV 266 straipsnio kylančios pareigos apimties. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Sąjungos teismų priimti sprendimai dėl panaikinimo turi absoliučią res judicata galią, kai tik tampa galutiniai. Tai taikoma ne tik sprendimo dėl panaikinimo rezoliucinei daliai, bet ir motyvams, kurie yra būtinas rezoliucinės dalies pamatas, todėl nuo jos neatskiriami(5). Taigi sprendimas dėl panaikinimo reiškia, kad panaikinto akto autorius priima naują aktą laikydamasis ne tik sprendimo rezoliucinės dalies, bet ir jo motyvų, kuriais remiantis priimta ta rezoliucinė dalis ir kurie yra būtinas jos pamatas, ir taip užtikrina, kad naujajame akte nepasikartotų tie patys pažeidimai, kurie nustatyti sprendime dėl panaikinimo(6).

50.      Be to, siekiant išnagrinėti šį apeliacinio skundo pagrindą, reikia priminti, kad procedūra, kuria siekiama pakeisti panaikintą aktą, turi būti atnaujinta tiksliai nuo to momento, kai buvo padarytas pažeidimas, o akto panaikinimas nebūtinai turi įtakos parengiamiesiems aktams(7). Akto, kuriuo baigiama iš kelių skirtingų etapų sudaryta administracinė procedūra, panaikinimas nebūtinai reiškia, kad panaikinama visa procedūra iki ginčijamo akto priėmimo, neatsižvelgiant į sprendimo dėl panaikinimo motyvus dėl esmės ar procedūros. Taigi akto autorius turi grįžti į tą dieną, kai priėmė panaikintą aktą, kad priimtų jį pakeičiantį aktą. Naujajame sprendime jis vis dėlto gali remtis kitais motyvais nei tie, kuriais grindė pirmąjį sprendimą. Be to, jis neprivalo iš naujo nuspręsti dėl pradinio sprendimo aspektų, kurie nebuvo kvestionuojami teismo sprendime dėl panaikinimo.

51.      Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad, priešingai, nei, atrodo, skundžiamo sprendimo 45 punkte pripažino Bendrasis Teismas, nėra taip, kad akto panaikinimas „leidžia“ administracijai atnaujinti procedūrą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas. Kaip aiškiai matyti iš paties Bendrojo Teismo nurodytos jurisprudencijos, tai veikiau yra privaloma pareiga. Todėl, kadangi atrodo, jog Bendrasis Teismas šią jurisprudenciją aiškina taip, kad pagal ją administracijai bendrai pripažįstama teisė vykdant sprendimą dėl panaikinimo pagal SESV 266 straipsnį pačiai nustatyti, kuriuo etapu ji ketina atnaujinti procedūrą, per kurią padaryta pažeidimų, reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

52.      Antra, manau, kad skundžiamo sprendimo 45 punkte Bendrojo Teismo pateiktas aiškinimas, pagal kurį administracijai turi būti pripažįstama „didelė diskrecija“, pažeistų esminį teisinės valstybės principą (vieną iš Sąjungos vertybių pagal ESS 2 straipsnį), pagal kurį institucijų, įstaigų ir organų aktai turi atitikti „įstatymą“(8) (kursyvu išskirta mano). Šiomis aplinkybėmis taip pat reikia priminti, kad pagal kompetencijos suteikimo principą, įtvirtintą ESS 5 straipsnio 2 dalyje, Sąjunga veikia tik neperžengdama Sutartyse, įskaitant antrinę teisę, jai suteiktų įgaliojimų ribų. Specifinėje viešosios tarnybos srityje tai reiškia administracijos pareigą veikti pagal Pareigūnų tarnybos nuostatus.

53.      Darytina logiška išvada, kad administracijos diskreciją riboja Pareigūnų tarnybos nuostatų normos, kuriomis siekiama reglamentuoti nagrinėjamą atvejį. Šiomis aplinkybėmis svarbu paminėti ne tik Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnį, bet ir jų IX priedą, nes šiame priede, be kitų drausminių nuostatų, įtvirtintos administracinių tyrimų taisyklės ir procedūros. Pačią drausminę procedūrą sudaro du atskiri etapai, iš kurių pirmasis pradedamas sprendimu pradėti procedūrą ir baigiamas kitu sprendimu, išklausius suinteresuotąjį asmenį remiantis tyrimo ataskaita(9).

54.      Kaip nurodžiau savo įžanginėse pastabose, šioje byloje kyla Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio, kuriuo siekiama reglamentuoti administracijos veiksmus pasibaigus tyrimo etapui, taikytinumo klausimas. Šioje nuostatoje pateikiamas administracijai prieinamų pasirinkimo galimybių sąrašas ir suteikiama galimybė po tyrimo ataskaitos parengimo pradėti drausminę procedūrą arba jos nepradėti, jeigu tenkinamos šioje nuostatoje numatytos sąlygos.

55.      Mano nuomone, nekyla jokių abejonių, kad, kaip tai matyti ir iš skundžiamo sprendimo 46 punkto, FRA buvo būtent šiame procedūros etape, kai buvo priimtas sprendimas dėl panaikinimo, grindžiamas apelianto teisės į gynybą pažeidimu pasibaigus administracinei procedūros stadijai. Vadinasi, FRA turėjo taikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnį, pasirinkdama galimybę, kuri jai atrodė reikšminga atsižvelgiant į aplinkybes.

56.      Kitaip tariant, priešingai Bendrojo Teismo išvadoms, FRA privalėjo atnaujinti procedūrą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, t. y. nuo to momento, kai ji turėjo priimti sprendimą dėl drausminės procedūros tęsimo. Toliau šioje išvadoje išnagrinėsiu konkrečias pasekmes, kurių dėl to kyla FRA, atsižvelgiant į Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio reikalavimus. Bet kuriuo atveju šiuo analizės etapu reikia pažymėti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes klaidingai nusprendė, kad FRA neprivalėjo taikyti šios nuostatos šios bylos aplinkybėms.

b)      Dėl Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio taikymo nagrinėjamam atvejui

57.      Ši išvada juo labiau darytina nagrinėjant Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio funkciją atsižvelgiant į bendrą drausminės procedūros kontekstą. Jau buvo nurodyta, kad ją sudaro du etapai. Pirmajame etape numatyta pradėti administracinį tyrimą, kurio tikslas – leisti paskyrimų tarnybai patikrinti, ar pareigūnai pažeidė jiems tenkančias pareigas. Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo bendrosios nuostatos, kuriose yra keturi straipsniai, sujungti į 1 skirsnį, yra susijusios su administraciniais tyrimais ir jomis siekiama patikslinti Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnio 2 dalies įgyvendinimo taisykles. Nors administracija turi didelę diskreciją atlikti administracinius tyrimus, ji turi laikytis tam tikrų procedūrinių reikalavimų, įskaitant galutinės tyrimo ataskaitos, į kurią daroma nuoroda Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnyje, parengimą.

58.      Tokioje ataskaitoje išdėstomi tiriami faktai ir aplinkybės, nustatoma, ar buvo laikytasi situacijai taikytinų taisyklių ir procedūrų, nustatomos lengvinančios ar sunkinančios aplinkybės, nurodomas institucijos patirtos žalos dydis ir suformuluojama rekomendacija, kokių veiksmų toliau imtis(10). Remdamasi šia ataskaita paskyrimų tarnyba gali, pirma, nuspręsti, kad atitinkamam pareigūnui nereikia kelti jokios bylos; tokiu atveju apie tai jam turi būti pranešta raštu. Antra, net tuo atveju, kai atitinkamos pareigos buvo pažeistos arba preziumuojama, kad jos buvo pažeistos, paskyrimų tarnyba gali nuspręsti, kad nereikia skirti jokios drausminės nuobaudos, ir prireikus suinteresuotajam asmeniui skirti tik įspėjimą. Trečia, pareigų pažeidimo atveju ji gali pradėti drausminę procedūrą nepasitarusi su drausmės komisija arba šioje komisijoje.

59.      Akivaizdu, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų rengėjas siekė kuo išsamiau apibrėžti administracijos įgaliojimus pareigūno atžvilgiu per šią procedūrą. Toks požiūris būtinas ne tik atsižvelgiant į šios išvados 52 punkte nurodytus principus, bet ir į būtinybę gerbti atitinkamo pareigūno procedūrines teises. Atsižvelgiant į šią išvadą, Bendrojo Teismo argumentai, kad FRA turi „didelę diskreciją“, kad įvykdytų sprendimą dėl panaikinimo, man neatrodo teisingi. Dėl šios priežasties manau, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą.

60.      Tas pats pasakytina apie Bendrojo Teismo teiginį skundžiamo sprendimo 48 punkte, kad FRA neprivalėjo iš naujo pradėti aptariamos procedūros nuo tos stadijos, kurioje skiriant papeikimą buvo padaryta pažeidimų, o veikiau turėjo teisę pasirinkti „kitą išeitį“, t. y. atsisakyti šios procedūros, be to, pašalindama iš apelianto asmens bylos visus ankstesnius su administraciniu tyrimu susijusius aktus. Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio formuluotė, struktūra ir dalykas aiškiai rodo, kad jame pateiktas išsamus administracijos turimų galimybių sąrašas. Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad joje išvardijami aiškiai apibrėžti variantai, kurie negali būti derinami tarpusavyje.

61.      Darytina išvada, kad administracija privalo priimti sprendimą remdamasi viena iš šių galimybių, kuri bus teisinis pagrindas. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, logiška daryti išvadą, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų rengėjas siekė atmesti bet kokią kitą galimybę. Taigi Bendrojo Teismo teiginys, kad administracija, atlikusi administracinį tyrimą, turėjo teisę pasirinkti kitą galimybę, turi būti laikomas paremtu klaidingu Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio aiškinimu.

62.      Ši teisės klaida man atrodo ypač šiurkšti, juo labiau kad Bendrasis Teismas nekvestionuoja terminijos, kurią FRA vartojo savo požiūriui per drausminę procedūrą apibūdinti. Be kita ko, iš skundžiamo sprendimo 43 ir 48 punktų matyti, kad FRA „atsisakė“ apeliantui pareikštų kaltinimų ir taip „atsisakė“ aptariamos procedūros. Pažymėtina, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnyje nėra tokių sąvokų, todėl kyla klausimas, ar tai tikrai yra kita šioje nuostatoje nenumatyta galimybė, kaip, atrodo, preziumuoja Bendrasis Teismas („kita išeitis“), ar veikiau tai yra sinonimas, kurio vienintelis tikslas – apibūdinti Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punkte numatytą atvejį.

63.      Manau, kad pareigūno persekiojimo „nutraukimas“ arba „atsisakymas“ tik iš esmės apibūdina minėtą atvejį. Iš tiesų, kaip įtikinamai paaiškina apeliantas, jei administracija atsisako drausminės procedūros, tai iš esmės reiškia, kad atitinkamam pareigūnui negali būti keliama jokios bylos. Taigi vartojamos sąvokos turi būti suprantamos tik kaip du skirtingi būdai išreikšti tą pačią mintį. Manau, kad ši pozicija atitinka sveiką protą. Jei šis vertinimas pasirodytų teisingas, reikėtų išnagrinėti priežastis, dėl kurių FRA nukrypo nuo Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo taisyklių. Nors rašytinės pastabos neleidžia užtikrintai atsakyti į šį klausimą, vis dėlto toks požiūris jokiu būdu neatitinka šios išvados 52 punkte nurodytų principų, kurių administracija turi laikytis.

64.      Be to, kaip išsamiau paaiškinsiu toliau, man atrodo, kad toks požiūris gali pažeisti atitinkamo pareigūno procedūrines teises. Taigi reikia manyti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nusprendęs, kad FRA veikė nepažeisdama Sąjungos teisės, kai atsisakė bet kokios procedūros apelianto atžvilgiu, netaikydama Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio.

c)      Dėl pareigūno ar tarnautojo procedūrinių teisių pažeidimo

65.      Nepaisant bet kurios administracinės valdžios institucijos turimos diskrecijos, ji privalo laikytis pagrindinių proceso teisės principų. Tokia pareiga kyla iš Chartijos 41 straipsnio, kuriame įvairiomis formomis įtvirtinta teisė į gerą administravimą(11). Procedūrinių garantijų būtina paisyti visų pirma drausminėje srityje, atsižvelgiant į tai, kad pareigūnui gresia įvairaus sunkumo laipsnio sankcijos. Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priede numatytomis garantijomis, kuriomis įgyvendinama teisė į gerą administravimą, siekiama dviejų tikslų: pirma, leisti kaltinamam pareigūnui veiksmingai gintis ir, antra, užkirsti kelią galimam savavališkam administracijos elgesiui vykdant drausminę procedūrą(12).

66.      Viena iš šių garantijų yra teisė būti išklausytam, kuri yra ypač svarbi(13); tai rodo aplinkybė, kad ši teisė paminėta keliose nuostatose, įskaitant Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnį. Šioje nuostatoje numatyta pareiga išklausyti atitinkamą pareigūną prieš priimant sprendimą dėl drausminės procedūros vykdymo, remiantis tyrimo ataskaita ir pateikus jam visus bylos dokumentus. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, kad šiame straipsnyje nėra aiškiai numatyta jokios leidžiančios nukrypti nuostatos. Taigi logiška, kad šios pareigos nesilaikymas reiškia pareigūno procedūrinių teisių pažeidimą. Atrodo, kad būtent taip yra šios bylos aplinkybėmis, nes FRA netaikė Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio.

67.      Kadangi teisės būti išklausytam garantija yra besąlyginė, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai skundžiamo sprendimo 49 punkte teigė, kad „teisės į gynybą taip pat nebuvo privaloma paisyti“. Kaip jau nurodžiau savo analizėje, ši teisės klaida grindžiama, pirma, klaidingais motyvais, t. y. tuo, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis nagrinėjamu atveju netaikomas, ir, antra, argumentu, kad FRA nepriėmė apeliantui nepalankių aktų, kaip tai suprantama pagal Chartijos 41 straipsnį. Dėl pastarojo argumento reikia pateikti kelias bendro pobūdžio pastabas.

68.      Iš Chartijos 41 straipsnio 2 dalies matyti, kad teisė į gerą administravimą apima kiekvieno asmens teisę būti išklausytam prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę. Taigi Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnyje, kiek tai susiję su teise būti išklausytam, nedaroma jokio skirtumo pagal tai, ar sprendimas, kurį turi priimti administracija, pareigūnui bus palankus, ar nepalankus. Kitaip tariant, ši teisė užtikrinama visais atvejais, ir tai paaiškinama pačiu drausminės procedūros pobūdžiu. Taigi Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis yra lex specialis, kuriuo atsižvelgiama į drausminės tvarkos ypatumus.

69.      Šiuo klausimu verta pažymėti, kad drausminės procedūros pradėjimas gali labai smarkiai pakenkti atitinkamo pareigūno garbei ir profesinei reputacijai(14). Taigi prieš priimdama sprendimą pradėti procedūrą administracija privalo patikrinti aplinkybių, kuriuo šis pareigūnas kaltinamas, tikrumą ir rimtumą. Be to, pernelyg ilga drausminės procedūros trukmė turi būti laikoma leidžiančia preziumuoti, kad pareigūnas patyrė neturtinę žalą(15). Todėl drausminės institucijos turi pareigą rūpestingai vykdyti drausminę procedūrą ir veikti taip, kad kiekvieno procedūros veiksmo būtų imtasi per protingą terminą nuo ankstesnio veiksmo. Dėl šio termino, kuris gali būti įvertintas tik atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, nesilaikymo priimtas aktas gali būti panaikintas(16). Dėl šios priežasties Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 22 straipsnio 1 dalyje nustatytas dviejų mėnesių terminas sprendimui priimti nuo komisijos nuomonės, kai paskyrimų tarnyba numato skirti nuobaudas. Tiek pareigūno, tiek administracijos interesais sprendimas, kuriuo užbaigiama drausminė procedūra, negali būti atidėtas be pateisinimo(17).

70.      Suprasdamas neigiamą poveikį, kurį nepateisinamas drausminės procedūros pradėjimas gali turėti pareigūno reputacijai, teisės aktų leidėjas Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 22 straipsnio 2 dalyje numatė, kad jeigu paskyrimų tarnyba nusprendžia nutraukti bylą nepaskyrusi drausminės nuobaudos, ji nedelsdama apie tai raštu praneša pareigūnui. Atitinkamas pareigūnas gali paprašyti, kad šis sprendimas būtų įtrauktas į jo asmens bylą. Be to, iš šio priedo 29 straipsnio matyti, kad jei suinteresuotajam asmeniui pagal minėtą nuostatą nebuvo patvirtinta jokių kaltinimų, jis turi teisę reikalauti, kad patirta žala būtų atlyginta tinkamai paskelbiant paskyrimų tarnybos sprendimą. Visa tai rodo, jog Pareigūnų tarnybos nuostatų rengėjas mano, kad būtina imtis įvairių priemonių siekiant neutralizuoti neigiamus padarinius, kurių kyla dėl nepagrįsto persekiojimo.

71.      Galiausiai nereikia pamiršti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 27 straipsnį net pareigūnas, kuriam taikoma drausminė priemonė, gali pateikti prašymą, kad jo asmens byloje nebūtų jokios nuorodos į šią nuobaudą. Paskyrimų tarnyba sprendžia, ar patenkinti šį prašymą. Mano nuomone, šis mechanizmas simbolizuoja teisę būti pamirštam ir atitinka principą, pagal kurį drausminė nuobauda neturi nei neterminuotai pakenkti asmens gyvenimo aprašymui, nei uždrausti jam tęsti karjerą(18). Akivaizdu, kad tai yra mechanizmas, sukurtas užtikrinti, kad pareigūno garbė ir profesinė reputacija būtų atkurta pasibaigus protingam laikotarpiui, t. y. praėjus trejiems metams, jeigu jam buvo pateiktas rašytinis įspėjimas arba papeikimas, arba po šešerių metų, jeigu tai yra kitos nuobaudos.

72.      Vis dėlto iš šių argumentų negalima daryti išvados, kad tik nepagrįstos drausminės procedūros pradėjimas gali turėti neigiamų pasekmių pareigūnui. Kaip teisingai nurodo apeliantas, reikia atsižvelgti į tai, kad esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama šioje byloje, kai vyko administracinis tyrimas, administracija dar turi tyrimo ataskaitą. Pati ataskaita yra ne sprendimas, kurį galima atšaukti, o aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti. Atsižvelgiant į tai, kad nei teismo sprendimu dėl panaikinimo, nei sprendimu „nutraukti“ pareigūno atžvilgiu pradėtą persekiojimą ši ataskaita neišnyksta, administracija teoriškai turi galimybę vėliau atnaujinti drausminę procedūrą. Svarbu pažymėti, kad pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą taip pat neleidžiama atšaukti tyrimo ataskaitos ar jos atsisakyti.

73.      Šiuo požiūriu man atrodo, kad tinkamas būdas atkurti atitinkamo pareigūno garbę ir profesinę reputaciją tokiomis aplinkybėmis yra numatyti apklausą ir priimti sprendimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą, kartu užtikrinant būtiną viešumą, kaip to reikalaujama pagal šio priedo 29 straipsnį. Taip pat reikėtų užtikrinti, kad pareigūnas galėtų prašyti, kad šis sprendimas pagal to paties priedo 22 straipsnio 2 dalį būtų įtrauktas į jo asmens bylą. Toks požiūris, kuris nepalieka jokių abejonių dėl administracijos ketinimų, geriausiai atitiktų pareigūno teisinio saugumo poreikį.

74.      Man atrodo, kad toks požiūris juo labiau būtinas, kai, kaip šioje byloje, Tarnautojų teismas panaikino drausminę nuobaudą dėl procedūrinio pažeidimo. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, jeigu sprendimas panaikinamas dėl procedūrinių trūkumų, nepriėmus sprendimo dėl esmės ir neįvertinus atitinkamų veikų, sprendimas dėl panaikinimo neprilygsta „išteisinimui“, kaip ši sąvoka suprantama baudžiamosiose bylose(19). Manau, tai reiškia, kad priėmus sprendimą dėl panaikinimo FRA turi pareigą priimti sprendimą, kuriuo paaiškinama apelianto teisinė padėtis, nes dėl jo pradėta drausmine procedūra grįžtama prie konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas. Vis dėlto nagrinėjamu atveju, kaip pripažįsta pati FRA, ji nenusprendė, kad negali būti keliama jokios bylos, kaip to reikalaujama pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą, o tiesiog „nutraukė“ drausminę procedūrą, nepriėmusi tokio sprendimo.

75.      Kaip ir apeliantas, manau, kad FRA veikimo būdas, pasireiškęs drausminės procedūros „nutraukimu“ po to, kai buvo parengta tyrimo ataskaita, visiškai nemotyvuojant, neišklausius ir nepaviešinant, reiškia minėtose nuostatose numatytų procedūrinių garantijų apėjimą. Taigi reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, nes klaidingai nusprendė, kad dėl tokio FRA požiūrio nebuvo pažeista Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo nuostatomis užtikrinama teisė į gynybą. Šią teisės klaidą lėmė siauras Chartijos 41 straipsnio aiškinimas, kuriuo, be to, neatsižvelgiama į drausminių priemonių sistemos ypatumus.

76.      FRA sprendimas „nutraukti“ apelianto persekiojimą nenumačius jo išklausymo yra procedūrinis pažeidimas. Pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją teisės į gynybą, visų pirma teisės būti išklausytam, pažeidimas lemia pasibaigus atitinkamai administracinei procedūrai priimto sprendimo panaikinimą tik tuo atveju, jeigu, nesant šio pažeidimo, šios procedūros rezultatas būtų kitoks(20). Vis dėlto Teisingumo Teismas pažymėjo, kad negalima reikalauti, kad ieškovas, kuris remiasi savo teisės į gynybą pažeidimu, įrodytų, kad atitinkamos Sąjungos institucijos sprendimo turinys būtų buvęs kitoks; jis turėtų įrodyti tik tai, kad tokia galimybė nėra visiškai atmestina(21). Be to, šis klausimas turi būti vertinamas atsižvelgiant į konkrečias kiekvienos bylos faktines ir teisines aplinkybes(22). Manau, kad Bendrasis Teismas turėtų atsižvelgti į šią jurisprudenciją, jeigu byla būtų jam grąžinta, kad jis priimtų naują sprendimą.

d)      Dėl skundžiamo sprendimo motyvų prieštaringumo

77.      Kaip matyti iš skundžiamo sprendimo 48 ir 49 punktų, Bendrojo Teismo motyvai, kuriais remdamasis jis padarė išvadą, kad apelianto teisė į gynybą nebuvo pažeista, iš esmės grindžiami argumentu, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktas netaikytinas, nes FRA pasirinko „kitą išeitį“, t. y. „nutraukti“ apelianto persekiojimą. Šioje išvadoje išsamiai įrodžiau, kad Bendrojo Teismo motyvai šiuo klausimu yra teisiškai klaidingi keliais aspektais.

78.      Vis dėlto reikia pažymėti, kad šie motyvai, be kita ko, yra nenuoseklūs, nes skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas kaip tik teigia priešingai. Konkrečiau kalbant, Bendrojo Teismo teigimu, nagrinėjamu atveju „FRA nusprendė nutraukti ieškovo persekiojimą pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą“ (kursyvu išskirta mano). Šis teiginys man atrodo ypač problemiškas šiomis aplinkybėmis, nes šioje ištraukoje daroma nuoroda į skundžiamo sprendimo 48 punktą, kuriame Bendrasis Teismas plėtoja savo argumentus, grindžiamus tariamu alternatyviu požiūriu, kuriuo vadovavosi FRA, t. y. būtent netaikyti Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo nuostatų. Minėti punktai suformuluoti labai aiškiai, taigi galima atmesti bet kokią redakcinę klaidą, todėl reikia daryti prielaidą, kad jie iš tikrųjų atspindi Bendrojo Teismo motyvus.

79.      Akivaizdu, kad šie du teiginiai negali būti kartu nurodyti skundžiamo sprendimo motyvuose, antraip kiltų rimtas klausimas dėl Bendrojo Teismo motyvų logikos. Šiai išvadai neturi įtakos tai, kad skundžiamo sprendimo 76 punkte Bendrasis Teismas galiausiai laikėsi teisiškai teisingo požiūrio. Kaip nurodžiau savo analizėje, atitinkamo pareigūno persekiojimo „nutraukimas“ galiausiai yra tik kitas būdas teigti, kad administracinis tyrimas buvo baigtas dėl to, kad nebuvo pagrindo kelti jokios bylos, taigi pagal Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio a punktą(23). Atrodo, kad Bendrasis Teismas žinojo, jog administracija negali nukrypti nuo šio priedo nuostatų. Vis dėlto tokia išvada nesuderinama su jo pirminiais argumentais.

80.      Taigi kyla klausimas, kaip vertinti tokią esminę prieštarą proceso teisės požiūriu. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją klausimas, ar Bendrojo Teismo sprendimo motyvai yra prieštaringi, yra teisės klausimas, kuris gali būti keliamas apeliaciniame skunde(24). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą. Manau, ši klaida yra labai šiurkšti ne tik dėl jos akivaizdaus pobūdžio, bet ir todėl, kad dėl jos kyla abejonių dėl visų Bendrojo Teismo argumentų, neatsižvelgiant į kitas teisės klaidas, kurias nurodžiau savo analizėje. Taigi man atrodo, kad iš esmės pakanka konstatuoti antrojo pagrindo ketvirtos dalies pagrįstumą, kad visą šį pagrindą būtų galima laikyti pagrįstu.

3.      Tarpinė išvada

81.      Bendrojo Teismo padarytas teisės klaidas, nustatytas šioje išvadoje pateiktoje analizėje, galima apibendrinti taip, kaip nurodyta toliau. Pirma, Bendrasis Teismas nepaisė diskrecijos, kurią FRA turėjo vykdydama sprendimą dėl panaikinimo, kai rėmėsi neteisingu SESV 266 straipsnio ir reikšmingos jurisprudencijos aiškinimu, apimties. Antra, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnis nagrinėjamu atveju buvo taikomas bylos aplinkybėms ir kad FRA turėjo priimti sprendimą pagal šią nuostatą. Trečia, Bendrasis Teismas neatsižvelgė į tai, kad Pareigūnų tarnybos nuostatų IX priedo 3 straipsnio netaikymas lėmė šiame priede numatytų procedūrinių garantijų pažeidimą. Teisės klaida grindžiama siauru Chartijos 41 straipsnio aiškinimu, kuriuo, be to, neatsižvelgiama į drausminių priemonių sistemos ypatumus. Ketvirta, Bendrasis Teismas pateikė prieštaringus motyvus dėl minėtos nuostatos taikytinumo.

VI.    Išvada

82.      Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui pripažinti antrąjį apeliacinio skundo pagrindą pagrįstu.

1      Originalo kalba – prancūzų.

2      Sąvoka „pareigūnas“ apima ne tik pareigūną ir buvusį pareigūną, suprantant šią sąvoką siaurai, bet ir laikinąjį tarnautoją ir sutartininką, nes KTĮS 50a ir 119 straipsniuose daroma nuoroda į Pareigūnų tarnybos nuostatų 86 straipsnyje ir IX priede numatytą drausminę tvarką.

3      Žr. Cremer, W., Calliess/Ruffert, „EUV/AEUV Kommentar“, 6-asis leidimas, Miunchenas, 2022, SESV 266 straipsnis, 1 punktas.

4      2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimas Komisija / Taryba (Antarkties SJR) (C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 61 punktas).

5      1988 m. balandžio 26 d. Sprendimas Asteris ir kt. / Komisija (97/86, 99/86, 193/86 ir 215/86, EU:C:1988:199, 27–30 punktai) ir 2000 m. spalio 3 d. Sprendimas Industrie des poudres sphériques / Taryba (C‑458/98 P, EU:C:2000:531, 81 punktas).

6      Šiuo klausimu žr. 2003 m. kovo 6 d. Sprendimą Interporc / Komisija (C‑41/00 P, EU:C:2003:125, 29 ir 30 punktai).

7      1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimas Fédesa ir kt. (C‑331/88, EU:C:1990:391, 34 punktas).

8      Žr. generalinio advokato P. Cruz Villalón išvadą byloje Lenkija / Komisija (C‑336/09 P, EU:C:2011:860, 20 punktas).

9      2021 m. spalio 14 d. Sprendimas Bernaldo de Quirós / Komisija (C‑583/19 P, EU:C:2021:844, 56 punktas).

10      Tomac, J., „Régime disciplinaire“, Giacobbo, V., Perillo, E. ir Picod, F., Statut de la fonction publique de l’Union européenne: commentaire article par article, Bruylant, Namiūras, 2017, p. 316.

11      Dėl išsamesnio Chartijos 41 straipsnyje įtvirtintos teisės į gerą administravimą apibūdinimo žr. mano išvadą byloje Parlamentas / UZ (C‑894/19 P, EU:C:2021:497, 66 ir paskesni punktai).

12      Tomac, J., „Régime disciplinaire“, Giacobbo, V., Perillo, E. ir Picod, F., Statut de la Fonction Publique de l’Union Européenne: Commentaire article par article, Bruylant, Namiūras, 2017, p. 331.

13      2021 m. spalio 14 d. Sprendimas Bernaldo de Quirós / Komisija (C‑583/19 P, EU:C:2021:844, 60 punktas).

14      2012 m. liepos 12 d. Sprendimas Komisija / Nanopoulos (T‑308/10 P, EU:T:2012:370, 167 ir 168 punktai).

15      2016 m. balandžio 11 d. Sprendimas FU / Komisija, (F‑49/15, EU:F:2016:72, 136 punktas).

16      2021 m. spalio 13 d. Sprendimas IB / EUIPO (T‑22/20, EU:T:2021:689, 85 punktas).

17      2001 m. lapkričio 27 d. Sprendimas Z / Parlamentas (C‑270/99 P, EU:C:2001:639, 21 punktas) ir 2002 m. gruodžio 5 d. Sprendimas Stevens / Komisija (T‑277/01, EU:T:2002:302, 41 punktas).

18      Pilorge-Vrancken, J., „Le droit de la fonction publique de l’Union européenne“, Namiūras, 2017, p. 243 ir 244.

19      Šiuo klausimu žr. 2002 m. spalio 15 d. Sprendimą Limburgse Vinyl Maatschappij ir kt. / Komisija (C‑238/99 P, C‑244/99 P, C‑245/99 P, C‑247/99 P, C‑250/99 P–C‑252/99 P ir C‑254/99 P, EU:C:2002:582, 62 punktas) ir 2019 m. sausio 22 d. Nutartį Kerstens / Komisija (C‑577/18 P, EU:C:2019:129, 39 punktas).

20      2014 m. liepos 3 d. Sprendimas Kamino International Logistics ir Datema Hellmann Worldwide Logistics (C‑129/13 ir C‑130/13, EU:C:2014:2041, 79 punktas) ir 2018 m. birželio 14 d. Sprendimas Makhlouf / Taryba (C‑458/17 P, EU:C:2018:441, 42 punktas).

21      Žr. 2009 m. spalio 1 d. Sprendimą Foshan Shunde Yongjian Housewares & Hardware / Taryba (C‑141/08 P, EU:C:2009:598, 94 punktas) ir 2020 m. birželio 18 d. Sprendimą Komisija / RQ (C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 106 punktas).

22      2020 m. birželio 18 d. Sprendimas Komisija / RQ (C‑831/18 P, EU:C:2020:481, 107 punktas).

23      Žr. šios išvados 63 punktą.

24      2009 m. liepos 16 d. Sprendimas Der Grüne Punkt – Duales System Deutschland / Komisija (C‑385/07 P, EU:C:2009:456, 71 punktas) ir 2010 m. liepos 29 d. Sprendimas Graikija / Komisija (C‑54/09 P, EU:C:2010:451, 87 punktas).