1.

Teisingumo Teismas ne kartą sprendė klausimus, susijusius su Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo (toliau – KŠSĮ) ( 2 ) 54 straipsnyje nustatytu ne bis in idem principu, tačiau pagal KŠSĮ 55 straipsnį pateiktų deklaracijų, kuriomis apribojamas šis principas, atitikties klausimas buvo nagrinėjamas tik vieną kartą. Toje ankstesnėje byloje Teisingumo Teismui nereikėjo pateikti atsakymo į klausimą šiuo aspektu, nes Teisingumo Teismui, atsakius į kitą klausimą toje pačioje byloje, nereikėjo priimti sprendimo dėl deklaracijos galiojimo ( 3 ). Šioje byloje Teisingumo Teismas turi galimybę išaiškinti šį klausimą.

2.

KŠSĮ III antraštinėje dalyje „Policija ir saugumas“, inter alia, yra 3 skyrius „Ne bis in idem principo taikymas“, kuriame yra šios konvencijos 54 ir 55 straipsniai. KŠSĮ 54 straipsnyje nustatyta:

„Asmuo, kurio teismo procesas vienoje Susitariančiojoje Šalyje yra galutinai baigtas, už tas pačias veikas negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, jei jau paskirta bausmė, ji jau įvykdyta, faktiškai vykdoma arba pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus nebegali būti vykdoma.“

3.

KŠSĮ 55 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Susitariančioji Šalis, ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama šią Konvenciją, gali pareikšti, jog 54 straipsnis jos nesaisto vienu ar daugiau iš šių atvejų:

2.   Susitariančioji Šalis, pateikianti deklaraciją dėl šio straipsnio 1 dalies b punkte nurodytos išimties, nurodo nusikalstamų veikų kategorijas, kurioms ši išimtis gali būti taikoma.

3.   Deklaraciją dėl vienos ar daugiau šio straipsnio 1 dalyje nurodytų išimčių Susitariančioji Šalis gali bet kada atšaukti.

4.   Išimtys, dėl kurių buvo pateikta deklaracija pagal šio straipsnio 1 dalį, netaikomos tais atvejais, kai atitinkama Susitariančioji Šalis dėl tų pačių veikų prašo kitą Susitariančiąją Šalį pradėti baudžiamąjį persekiojimą arba sutinka išduoti atitinkamą asmenį.“

4.

KŠSĮ 56 straipsnyje numatyta:

„Jei asmuo, kurio teismo procesas yra galutinai baigtas vienoje Susitariančiojoje Šalyje, yra už tas pačias veikas toliau persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje, laisvės atėmimo laikas pirmojoje Susitariančiojoje Šalyje išskaičiuojamas iš bet kurios jam skiriamos bausmės laiko. Tiek, kiek leidžia nacionaliniai teisės aktai, taip pat atsižvelgiama į bausmes, nesusijusias su laisvės atėmimu.“

5.

KŠSĮ į Sąjungos teisę buvo įtraukta Protokolu dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą, kuris pagal Amsterdamo sutartį buvo pridėtas prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties ( 4 ). Paskui prie Lisabonos sutarties buvo pridėtas Protokolas (Nr. 19) dėl į Europos Sąjungos sistemą integruotos Šengeno acquis ( 5 ) (toliau – Protokolas Nr. 19).

6.

Protokolo (Nr. 19) 7 straipsnyje ( 6 ) nurodyta:

„Dėl derybų, susijusių su naujų valstybių narių priėmimu į Europos Sąjungą, Šengeno acquis ir tolesnės priemonės, kurių institucijos imsis jo taikymo srityje, yra laikoma acquis, kurį visos valstybės kandidatės turi visiškai pripažinti.“

7.

2008 m. spalio 24 d. Tarybos pamatinio sprendimo 2008/841/TVR dėl kovos su organizuotu nusikalstamumu ( 7 ) 2 straipsnyje „Nusikalstamos veikos, susijusios su dalyvavimu nusikalstamos organizacijos veikloje“ nustatyta: „Kiekviena valstybė narė imasi reikalingų priemonių užtikrinti, kad vienas ar abu toliau išvardyti veiksmai, susiję su nusikalstama organizacija, būtų laikomi nusikalstamomis veikomis: a) asmens, kuris tyčia bei žinodamas nusikalstamos organizacijos tikslą ir apie bendrą jos organizacijos veiklą [bendrą jos veiklą] arba jos ketinimą vykdyti konkrečias nusikalstamas veikas, aktyviai dalyvauja organizacijos nusikalstamoje veikloje, įskaitant informacijos teikimą ar materialių išteklių tiekimą, naujų narių verbavimą ir bet kokią jos veiklos finansavimo formą, žinodamas, kad dalyvaudamas prisidės prie organizacijos nusikalstamos veiklos, veiksmai; b) asmens veiksmai, kuriuos sudaro susitarimas su vienu ar daugiau asmenų, siekiant įvykdyti veiklą, jei įvykdžius tą veiklą ji prilygtų 1 straipsnyje minimų nusikalstamų veikų įvykdymui, net jei tas asmuo realiai nedalyvauja tos veiklos vykdyme.“

8.

Ratifikuodama KŠSĮ Vokietijos Federacinė Respublika padarė „išlygą“ ( 8 ) dėl KŠSĮ 54 straipsnio, remdamasi KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu (BGBl. 1994 II, p. 631); joje, inter alia, numatė, kad Vokietijos Federacinė Respublika neprivalo laikytis KŠSĮ 54 straipsnio, jeigu veikos, su kuriomis yra susijęs užsienio teismo nuosprendis, laikomos nusikaltimu pagal Strafgesetzbuch (Vokietijos baudžiamasis kodeksas, toliau – StGB) 129 straipsnį.

9.

Pagrindinėje byloje taikomos redakcijos StGB 129 straipsnyje „Nusikalstamų susivienijimų subūrimas“ nustatyta:

„1.   Laisvės atėmimu iki penkerių metų arba bauda baudžiamas tas, kas suburia susivienijimą arba kaip narys dalyvauja susivienijime, kurio tikslas ar veikla yra nusikalstamų veikų, už kurias gresia laisvės atėmimas, kurio ilgiausias terminas – bent dveji metai, darymas. Laisvės atėmimu iki trejų metų arba bauda baudžiamas tas, kas remia tokį susivienijimą arba verbuoja jam narius ar rėmėjus.

2.   Susivienijimas – tai per ilgesnį laikotarpį siekti bendro intereso susibūrusi nepriklausoma organizuota grupė iš daugiau kaip dviejų asmenų, kuriuos sieja vaidmenų pasiskirstymas, pastovūs tarpusavio ryšiai ir struktūra.

<…>

5.   Ypač sunkiais atvejais, numatytais 1 dalies pirmame sakinyje, baudžiama laisvės atėmimu nuo šešių mėnesių iki penkerių metų. Ypač sunkus atvejis paprastai yra tuomet, kai nusikaltėlis yra vienas iš susivienijimo vadovų arba susivienijimo užkulisiuose veikiančių asmenų. <…>“

10.

Generalstaatsanwaltschaft Bamberg/Zentralstelle Cybercrime Bayern (Bambergo generalinė prokuratūra / Bavarijos kibernetinių nusikaltimų centrinė tarnyba, Vokietija), be kita ko, ir įtariamojo MR, kuris yra Izraelio pilietis, atžvilgiu vykdo ikiteisminį tyrimą dėl įtarimų nusikalstamo susivienijimo subūrimu ir investiciniu sukčiavimu.

11.

2020 m. gruodžio 8 d.Amtsgericht Bamberg (Bambergo apylinkės teismas, Vokietija) ikiteisminio tyrimo teisėjas skyrė MR kardomąjį kalinimą (nacionalinis arešto orderis). Suėmimo pagrindas buvo prielaida, kad įtariamasis slapstysis. Amtsgericht Bamberg (Bambergo apylinkės teismas, Vokietija) ikiteisminio tyrimo teisėjo manymu, yra rimtas pagrindas įtarti, kad buvo suburtas nusikalstamas susivienijimas, kuriam būdingas nusikalstamų veikų daugetas ir profesionalus sukčiavimas veikiant organizuotoje grupėje, kaip tai suprantama pagal StGB 129 straipsnio 1 dalį, 5 dalies pirmą ir antrą sakinius, 263 straipsnio 1 dalį, 3 dalies antro sakinio 1 punktą ir 5 dalį, 25 straipsnio 2 dalį bei 53 straipsnį. 2020 m. gruodžio 11 d. šis teismas nacionalinio arešto orderio pagrindu išdavė Europos arešto orderį.

12.

MR įsiteisėjusiu 2020 m. rugsėjo 1 d.Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) nuosprendžiu jau buvo nuteistas ketverių metų laisvės atėmimu dėl profesionalaus sukčiavimo stambiu mastu ir pinigų plovimo. MR yra atlikęs dalį tuo nuosprendžiu skirtos ketverių metų laisvės atėmimo bausmės. Jis buvo lygtinai paleistas iš bausmės atlikimo įstaigos nuo 2021 m. sausio 29 d.

13.

Vis dėlto tą pačią dieną 2021 m. sausio 29 d.Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) nutartimi MR buvo suimtas Austrijoje pagal Amtsgericht Bamberg (Bambergo apylinkės teismas) ikiteisminio tyrimo teisėjo išduotą Europos arešto orderį. MR buvo sulaikytas iki 2021 m. gegužės 18 d. Nuo to laiko jis buvo laikomas suimtas, kaip imigrantas, ekstradicijos (į Izraelį) tikslu. Neoficialiais duomenimis, jis jau gali būti Izraelyje.

14.

MR apskundė nacionalinį arešto orderį ir pagal šį orderį išduotą Europos arešto orderį. 2021 m. kovo 8 d. nutartimi Landgericht Bamberg (Bambergo apygardos teismas, Vokietija) atmetė šiuos skundus kaip nepagrįstus. Šis teismas nusprendė, kad bausmė, kurią Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) skyrė MR, buvo nustatyta tik dėl sukčiavimo veikų, kuriomis buvo padaryta žala nukentėjusiesiems Austrijoje. Šiuo metu MR persekiojamas dėl su sukčiavimu susijusių nusikalstamų veikų, kuriomis buvo padaryta žala nukentėjusiesiems Vokietijoje. Kadangi šie du skundai nėra susiję su tomis pačiomis nukentėjusiomis šalimis, tai nėra ta pati nusikalstama veika, kaip tai suprantama pagal KŠSĮ 54 straipsnį ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 50 straipsnį. Alternatyviai Landgericht Bamberg (Bambergo apygardos teismas) pateikė nuorodą į KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktą, nes šioje byloje MR baudžiamasis persekiojimas vykdomas dėl StGB 129 straipsnyje numatyto nusikaltimo, dėl kurio Vokietijos Federacinė Respublika, ratifikuodama KŠSĮ, pareiškė apie atitinkamą išlygą.

15.

MR paskui pateikė apeliacinį skundą dėl tos Landgericht Bamberg (Bambergo apygardos teismas) nutarties. Šis apeliacinis skundas dabar nagrinėjamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme, kuris, siekdamas priimti sprendimą dėl šio skundo, pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

16.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia, ar pagal Sąjungos teisę esama kokių nors kliūčių baudžiamajam persekiojimui. Tokiu atveju nacionalinis arešto orderis turėtų būti panaikintas, taigi, Europos arešto orderis nebeturėtų jokio pagrindo.

17.

Atsakymas į klausimą, ar esama kokių nors kliūčių baudžiamajam persekiojimui, priklauso nuo to, ar Vokietijoje arešto orderis ir Europos arešto orderis buvo išduoti siekiant vykdyti MR baudžiamąjį persekiojimą už veiką, dėl kurios Austrijos valdžios institucijos jį jau patraukė baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisė.

18.

Tai priklauso nuo faktinių aplinkybių, kuriomis buvo pagrįstas Vokietijos nacionalinis arešto orderis, ir nuo faktinių aplinkybių, kuriomis remdamasis Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) priėmė nuosprendį.

19.

Vadovaujantis nacionaliniu arešto orderiu, MR kaltinamas tuo, kad kartu su kitais bendrininkais subūrė ir palaikė vadinamųjų kibernetinės prekybos įmonių sistemą, kurioje klientams pritraukti ir aptarnauti įdarbinti vadinamieji agentai, įgyvendindami nusikalstamos veikos planą, iš užsienyje, be kita ko, Bulgarijoje, esančių skambučių centrų lengvatikiams investuotojams (klientams) keliose Europos šalyse, tarp jų Vokietijoje ir Austrijoje, siūlė atlikti pelningas pinigines investicijas. Šitaip agentai išviliodavo iš investuotojų pinigus, kurie iš karto būdavo pasisavinami kaip nusikalstamu būdu įgytas turtas. Naudojant specialią programinę įrangą, investuotojams būdavo sudaromas klaidingas įspūdis, kad jie prarado savo investiciją. Pelnas iš nusikalstamu būdu įgyto turto – atskaičius skambučių centrų ir juose įdarbintų asmenų (įskaitant agentus) materialines ir personalo sąnaudas – aplinkiniais keliais, siekiant užmaskuoti pinigų srautus, pasiekdavo įtariamąjį MR ir jo bendravykdžius. Įtariamojo MR vaidmuo buvo kartu su bendravykdžiais organizuoti veiklą, kuri sudarė agentams galimybę daryti atskirus sukčiavimo veiksmus, sukeliančius žalą nukentėjusiesiems. Taigi MR atliko išimtinai valdymo užduotis, o skambučių centrų agentams, kurie buvo suskirstyti į skyrius pagal nukentėjusiųjų gimtąją kalbą (Vokietijos ir Austrijos atveju – vadinamasis „German Desk“), vadovavo skyrių vadovai. Šiuo atžvilgiu, kaip konstatavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, Vokietijos nacionaliniame arešto orderyje nurodyti MR veiksmai, kuriais jis kaltinamas, ir veiksmai, kuriais buvo pagrįstas Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) nuosprendis, sutampa.

20.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paaiškina, kad pagal Vokietijos teisę kliūties vykdyti persekiojimą nėra. Be to, jis nurodo nesutinkantis su Landgericht Bamberg (Bambergo apygardos teismas) nuomone, kad pagal Vokietijos teisės aktus veikų sutapties negali būti vien todėl, kad nukentėjusieji yra skirtingi (Vokietijos nacionaliniame arešto orderyje nurodyta Vokietijoje atsiradusi turtinė žala ir nukentėjusieji, kurie yra vokiečiai, o Landesgericht Wien (Vienos apygardos teismas) nurodyta Austrijoje atsiradusi žala ir nukentėjusieji, kurie yra austrai). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kitaip nei Landgericht Bamberg (Bambergo apygardos teismas), taip pat abejoja, ar dėl Sąjungos teisės nuostatų vis dėlto egzistuoja kliūčių vykdyti persekiojimą, ar ne.

21.

Kadangi pagal nacionalinę teisę kliūties vykdyti persekiojimą nėra, svarbu tik tai, ar ši kliūtis egzistuoja dėl KŠSĮ 54 straipsnyje ir Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo. Jeigu tokia kliūtis būtų, tuomet reikėtų būtinai išsiaiškinti, ar nagrinėjamu atveju KŠSĮ 54 straipsniu būtų galima nesivadovauti. Šis straipsnis nebūtų taikomas, jeigu KŠSĮ 55 straipsnis ir Vokietijos Federacinės Respublikos ratifikuojant KŠSĮ pagal tą straipsnį pateikta deklaracija yra tebegaliojantys.

22.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar Vokietijos Federacinės Respublikos ratifikuojant KŠSĮ dėl StGB 129 straipsnio pateikta deklaracija šiuo atžvilgiu (t. y. kai susivienijimas daro išimtinai turtinius nusikaltimus ir nesiekia jokių politinių, ideologinių, religinių ar filosofinių tikslų) yra suderinama su KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu.

23.

Šiomis aplinkybėmis Oberlandesgericht Bamberg (Bambergo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) 2021 m. birželio 4 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2021 m. birželio 11 d., nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24.

Rašytines pastabas pateikė MR, Austrijos, Prancūzijos, Vokietijos vyriausybės ir Europos Komisija. 2022 m. liepos 7 d. posėdyje šios šalys ir Generalstaatsanwaltschaft Bamberg pateikė žodinius argumentus.

25.

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu pagrįsta deklaracija yra suderinama su Chartijos 50 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi.

26.

Šiuo tikslu reikia glaustai aptarti KŠSĮ 54 straipsnio ir 55 straipsnio 1 dalies b punkto klasifikaciją ir kategorizaciją Sąjungos teisinėje sistemoje.

27.

KŠSĮ 54 straipsniu šioje Konvencijoje įtvirtintas ne bis in idem principas, pagal kurį asmuo, kurio byla buvo galutinai išnagrinėta Susitariančiojoje Šalyje ( 9 ), negali būti persekiojamas kitoje Susitariančiojoje Šalyje dėl tų pačių veikų, jeigu jam skirta bausmė buvo įvykdyta, yra faktiškai vykdoma arba nebegali būti vykdoma pagal nuosprendį priėmusios Susitariančiosios Šalies įstatymus.

28.

Ne bis in idem principas yra pagrindinė teisė, būdinga kiekvienai teisinės valstybės principu pagrįstai teisinei sistemai. Nuo pat šio principo atsiradimo jo paskirtis yra apsaugoti asmenį nuo savivalės, pasireiškiančios tuo, kad tas pats asmuo kelis kartus teisiamas dėl tos pačios veikos, kai ji skirtingai kvalifikuojama ( 10 ). Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kurioje buvo panaikintos vidaus sienos, kontekste šis principas įgijo ir kitą tikslą ( 11 ) – užtikrinti judėjimo laisvę. Platesniąja prasme šis principas taip pat apima valstybių narių tarpusavio pasitikėjimo principą: jei A valstybės narės valdžios institucijos nuteisė arba išteisino asmenį baudžiamojoje byloje, B valstybės narės valdžios institucijos turėtų pasitikėti šios bylos baigtimi ir nebegalėti iškelti baudžiamosios bylos. Esant tokiai situacijai, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje (kaip ir kitose Sąjungos teisės srityse) iškraipomas bet kuriai nacionalinei baudžiamajai sistemai būdingas teritoriškumo principas.

29.

Teisingumo Teismas savo pirmojoje byloje dėl ne bis in idem principo pagal KŠSĮ – kuri, beje, buvo pirmoji byla, susijusi su KŠSĮ aiškinimu ( 12 ), – nusprendė, kad, nepaisant to, ar KŠSĮ 54 straipsnyje įtvirtintas ne bis in idem principas taikomas procedūroms, kuriose tolesnis baudžiamasis persekiojimas yra draudžiamas (nepaisant to, ar toje procedūroje dalyvauja teismas), arba teismų sprendimams, būtina pasekmė yra tai, kad valstybės narės pasitiki viena kitos baudžiamosios teisenos sistemomis ir kad kiekviena iš jų pripažįsta kitoje valstybėje narėje galiojančią baudžiamąją teisę net ir tais atvejais, kai taikant savo pačios nacionalinę teisę būtų gaunamas kitoks rezultatas ( 13 ).

30.

Dėl KŠSĮ 54 straipsnio suderinamumo su Chartija Teisingumo Teismas sprendime Spasic ( 14 ) konstatavo, kad tokia nuostata, kaip KŠSĮ 54 straipsnis, turi būti laikoma nepažeidžiančia Chartijos 50 straipsnyje įtvirtinto ne bis in idem principo esmės ( 15 ), tačiau klausimą dėl apribojimo, kurį lemia KŠSĮ 54 straipsnyje nustatyta bausmės įvykdymo sąlyga, proporcingumo privalu vertinti laikantis Chartijos 52 straipsnio 1 dalies. Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad apribojimas yra proporcingas ( 16 ).

31.

Panašiai neprivalomuose, tačiau autoritetinguose ( 17 ) Chartijos išaiškinimuose, susijusiuose su 50 straipsniu, KŠSĮ 54 straipsnis aiškiai minimas tarp nuostatų, kurioms taikoma Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatyta horizontalioji sąlyga ( 18 ).

32.

KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalyje numatytos įvairios ne bis in idem principo išimtys, kuriomis Susitariančiosioms Šalims leidžiama pareikšti, kad jos tam tikromis aplinkybėmis nėra saistomos KŠSĮ 54 straipsnio. Toje nuostatoje nustatyta, kad Susitariančioji Šalis, ratifikuodama, priimdama arba patvirtindama šią Konvenciją, gali pareikšti, jog 54 straipsnis jos nesaisto vienu ar daugiau iš šių atvejų: a) jei veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, visos arba iš dalies buvo padarytos jos teritorijoje; tačiau pastaruoju atveju ši išimtis netaikoma, jei veikos iš dalies buvo padarytos Susitariančiosios Šalies, kurioje buvo priimtas teismo sprendimas, teritorijoje; b) jei veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, yra nusikaltimas tos Susitariančiosios Šalies nacionaliniam saugumui ar kitiems ne mažiau svarbiems interesams; c) jei veikas, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, padarė tos Susitariančiosios Šalies pareigūnai, pažeisdami savo tarnybines pareigas.

33.

Pagal KŠSĮ 139 straipsnio 1 dalį ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo dokumentai turi būti deponuojami Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Vyriausybei, kuri apie tai turi pranešti kitoms Susitariančiosioms Šalims.

34.

Amsterdamo sutartimi Šengeno acquis integravus į Sąjungos teisinę sistemą, KŠSĮ yra Sąjungos teisės aktas.

35.

Iš pradžių reikėtų pažymėti, kad tokios deklaracijos, atsižvelgiant į jų pobūdį, neturėtų būti suprantamos kaip „išlygos“ pagal Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės ( 19 ) 2 straipsnio 1 dalies d punktą. Taip yra ne tik dėl to, kad, integravus Šengeno acquis į Sąjungos teisinę sistemą, KŠSĮ laikoma Sąjungos aktu, dėl kurio iš esmės nelieka jokių galimybių daryti „išlygas“ pagal Vienos konvenciją, bet ir dėl KŠSĮ 137 straipsnio, pagal kurį „išlygas“ leidžiama daryti tik taikant KŠSĮ 60 straipsnį ( 20 ). Todėl veikiau turėtų būti vartojama sąvoka „deklaracija“, o ne „išlyga“ ( 21 ). Tokią deklaraciją reikėtų analizuoti išimtinai atsižvelgiant į Sąjungos teisės perspektyvą ir šiomis aplinkybėmis nereikėtų remtis bendrąja tarptautine viešąja teise.

36.

Taigi kyla klausimas, kuriuo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti, ar KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu pagrįsta deklaracija visų pirma yra suderinama su Chartija, konkrečiau – su Chartijos 50 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi. Tokia išimtis patenka į Chartijos taikymo sritį ( 22 ), nes ji aiškiai numatyta KŠSĮ, kuri (dabar) yra Sąjungos teisės aktas ir pagal kurią valstybėms narėms leidžiama apriboti pagrindinę teisę, kartu reikalaujant, kad jos praneštų apie tokį apribojimą.

37.

Teisingumo Teismas dar nėra pareiškęs nuomonės dėl KŠSĮ 55 straipsnyje numatytų išimčių suderinamumo su aukštesnę galią turinčiais teisės aktais. Sprendime Kossowski ( 23 ) jis atsisakė spręsti klausimą, ar pagal KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies a punktą pateiktos deklaracijos, t. y. deklaracijos, kad valstybė narė nėra saistoma KŠSĮ 54 straipsnio tuo atveju, kai veikos, dėl kurių kitose valstybėse buvo priimtas nuosprendis, visos arba iš dalies buvo padarytos jos teritorijoje ( 24 ), toliau galioja į Sąjungos teisinę sistemą integravus Šengeno acquis, atsižvelgiant į tai, kad toje byloje nebereikėjo atsakyti į šį klausimą, nes Teisingumo Teismas atsakė į kitą klausimą. Vis dėlto generalinis advokatas Y. Bot, atlikęs išsamią analizę, priėjo prie išvados, kad 55 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta išimtimi „nesilaikoma [ne bis in idem principo], kuris įtvirtintas Chartijos 50 straipsnyje“ ( 25 ). Vėliau šioje išvadoje dar grįšiu prie generalinio advokato Y. Bot išvados ( 26 ).

38.

Chartijos 50 straipsnyje numatytos principo išimtys iš esmės yra įmanomos, jeigu jos atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalį ( 27 ). Todėl, kaip ir pirma nurodytame sprendime Spasic, būtina nustatyti, ar KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą.

39.

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį bet kokie šios Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimai turi būti numatyti įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka Sąjungos pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.

40.

KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu pagrįsta deklaracija neabejotinai reiškia pagal ne bis idem principą suteikiamos pagrindinės teisės apribojimą, nes pagrindinis šios nuostatos tikslas yra tam tikromis aplinkybėmis kompensuoti šią pagrindinę teisę.

41.

Kadangi galimybė pateikti deklaracijas, taigi, ir nustatyti ne bis in idem principo apribojimus, paminėta šioje byloje nagrinėjamos KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte, iš pirmo žvilgsnio galima daryti prielaidą, kad ji numatyta įstatyme, kaip to reikalaujama pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį.

42.

Vis dėlto esu linkęs manyti, kad teisinė situacija nėra tokia aiški, kaip tai gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Iš tiesų klausimas, ar KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktas apskritai dar taikomas, yra neatsiejamai susijęs su klausimu, ar taikomos tuo pagrindu pateiktos deklaracijos. Kitaip tariant, jeigu nėra galimybės remtis deklaracija, tuomet nebetaikomas visas KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte nustatytas mechanizmas.

43.

Kaip savo rašytinėse pastabose teisingai nurodo Austrijos vyriausybė, tam kad teisės aktas atitiktų įstatyme numatytą reikalavimą, su juo, pirma, turi būti įmanoma tinkamai susipažinti, o tai reiškia, kad atitinkamas asmuo turi turėti informacijos, kuri yra pakankama atsižvelgiant į aplinkybes, susijusias su atitinkamoje byloje taikomomis teisinėmis taisyklėmis, ir turi gebėti numatyti pasekmes, kurių gali sukelti konkretus veiksmas; antra, jis turi būti suformuluotas pakankamai tiksliai, kad suinteresuotasis asmuo galėtų reguliuoti savo elgesį ( 28 ).

44.

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktas atitinka pirma minėtus kriterijus: jis yra aiškiai suformuluotas ir sudaro sąlygas bet kuriam asmeniui įsitikinti, kad valstybės narės gali numatyti ne bis in idem principo išimtis, kad užtikrintų savo nacionalinio saugumo arba kitų ne mažiau svarbių interesų apsaugą. Vis dėlto kai kurių valstybių narių (Italijos ( 29 ) ir Graikijos ( 30 )) teismai, atrodo, abejoja dėl jų atitinkamų valstybių narių deklaracijų, pateiktų pagal KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktą. Šiuo atveju teigiama, kad deklaracijos nebegalioja, nes KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktas nebeturėtų būti taikomas.

45.

Kalbant apie šia nuostata grindžiamas valstybių narių deklaracijas, galima susidaryti kitokį vaizdą.

46.

Preliminariai pažymėtina, kad, integravus KŠSĮ į Sąjungos teisinę sistemą, sudėtinga suprasti, kaip toliau galima laikytis KŠSĮ 139 straipsnio, pagal kurį ratifikavimo, priėmimo ar patvirtinimo dokumentai turi būti deponuojami Liuksemburgo Didžiosios Hercogystės Vyriausybei, kuri apie tai privalo pranešti visoms Susitariančiosioms Šalims. Chartijoje garantuojamos pagrindinės teisės išimčių paskelbimas tokioje situacijoje, kai galimybė daryti išimtis numatyta Sąjungos teisės akte, negali būti paliktas valstybės narės vyriausybei, o turėtų būti atliekamas Sąjungos lygmeniu, pageidautina Oficialiajame leidinyje. Iš tiesų dėl to, kad Europos Sąjunga nepaskelbė deklaracijų (Oficialiajame leidinyje arba kitur), sunku tiksliai nustatyti, kurios Susitariančiosios Šalys pateikė tokias deklaracijas.

47.

Dėl valstybių narių nustatytų išimčių egzistavimo ir prireikus paskelbimo pažymėtina, kad nėra absoliučiai jokių galimybių su jomis susipažinti ir jas numatyti, kaip to reikalauja Europos Žmogaus Teisių Teismas. Taip yra dėl to, kad valstybėms narėms ir pagrindinių teisių turėtojams neaišku, ar tebetaikomas KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktas.

48.

Galima konstatuoti, kad aštuonios valstybės narės ( 31 ) (tuometinės Susitariančiosios Šalys) (Danija, Vokietija, Graikija, Prancūzija, Italija, Austrija, Suomija ir Švedija) pateikė deklaracijas pagal KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalį iki to laiko, kai Šengeno acquis buvo integruotas į Sąjungos teisinę sistemą ( 32 ). Vis dėlto Prancūzijos deklaracija niekada nebuvo deponuota (Liuksemburgo vyriausybei) ( 33 ). Taip pat nėra jokių įrodymų, kad Italija informavo depozitarą. Be to, atrodo, kad nė viena valstybė narė nepateikė jokios deklaracijos po to, kai Šengeno acquis buvo integruotas į Sąjungos teisinę sistemą ( 34 ). Todėl 2003, 2005 ir 2012 m. Stojimo sutartyse buvo numatyta, kad Protokolo Nr. 19 nuostatos ir juo grindžiami arba kitaip susiję teisės aktai yra privalomi ir taikomi naujosiose valstybėse narėse nuo įstojimo dienos ( 35 ). Tačiau nėra jokių nuorodų apie šių valstybių narių galimybę pateikti deklaracijas, jų pateikimo terminą ir pareigą jas deponuoti depozitarui arba jas paskelbti. Taip sukuriama labai neužtikrinta situacija.

49.

Atsižvelgiant į tai, kad nė viena deklaracija nebuvo paskelbta Sąjungos lygmeniu, nemanau, kad prieinamumo reikalavimas yra įvykdytas. Nepagrįsta tikėtis, kad, kaip per posėdį leido suprasti Prancūzijos vyriausybė, asmenys, kuriems tokios deklaracijos gali būti svarbios, patys gaus informacijos kiekvienu nacionaliniu lygmeniu.

50.

Atsižvelgdamas į aprašytas aplinkybes, sunkiai įsivaizduoju, kaip tokios aštuonių valstybių narių pateiktos deklaracijos teisiškai vis dar gali būti galiojančios. Visa situacija atrodo per daug neaiški ir paini, kad būtų galima daryti užtikrintą išvadą dėl apribojimo teisinio pagrindo ( 36 ).

51.

Manau, kad deklaracijos, pateiktos remiantis KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu, neatitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo, kad apribojimas turi būti numatytas įstatymo. Kadangi šios deklaracijos, kaip parodyta pirma, yra neatsiejamai susijusios su KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu, tai daro poveikį visam toje nuostatoje įtvirtintam mechanizmui, ir nacionaliniai teismai nebegali jos taikyti.

52.

Atsakant į klausimą, ar 55 straipsnio 1 dalies b punktu „nekeičiama“ne bis in idem principu įtvirtintos pagrindinės teisės „esmė“, reikėtų pažymėti, kad Teisingumo Teismas dėl KŠSĮ 54 straipsnyje nustatytos vykdymo sąlygos yra nurodęs, jog ta sąlyga „nekvestionuojamas pats ne bis in idem principas“ ( 37 ). Vis dėlto KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtimi, kaip ir kitomis KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalyje numatytomis išimtimis, būtent kvestionuojamas pats ne bis idem principas, nes valstybė narė gali pateikti deklaraciją, kad tam tikromis aplinkybėmis ji apskritai nėra saistoma to principo. Kaip savo rašytinėse pastabose teigia MR, priešingai, nei KŠSĮ 54 straipsnyje numatyta vykdymo sąlyga, kuria siekiama užkirsti kelią bausmės išvengimui, KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta išimtis leidžia atnaujinti baudžiamąjį persekiojimą, priimti apkaltinamąjį nuosprendį ir vykdyti bausmę, nepaisant įsiteisėjusio ir įvykdyto apkaltinamojo nuosprendžio. Tai tiesiogiai prieštarauja pačiai ne bis in idem principo esmei ( 38 ).

53.

Be to, norėčiau remtis generaliniu advokatu Y. Bot, kuris šiuo atžvilgiu atkreipė dėmesį į laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės, kaip vidaus rinką papildančio matmens, kuriam priklauso „teisinė sistema, apimanti individualias Sąjungos piliečių teises“ ( 39 ), ypatingą svarbą ir kuris Sąjungos pilietybei suteikia „konkrečią reikšmę“ ( 40 ). Jis taip pat atkreipė dėmesį į ypatingą tarpusavio pripažinimo (ir tarpusavio pasitikėjimo) principo svarbą ne bis in idem principo atžvilgiu ( 41 ). Iš esmės jis teigia, kad pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, susijusią su KŠSĮ 54 straipsniu, jau leidžiama atsižvelgti į įvairias nusikalstamas veikas; papildomai taikant teritoriškumo išlygą nebūtų pakankamai atsižvelgiama į ne bis in idem principą.

54.

Privalau pripažinti, kad ne tik pritariu šiems argumentams, bet ir manau, kad jais galima remtis aptariant su KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu susijusią situaciją. KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies a punkte ir 55 straipsnio 1 dalies b punkte numatytos išimtys yra susijusios su teritoriškumo principu, kuriuo grindžiama baudžiamoji teisė: nors pagal a punktą valstybė nori išlaikyti baudžiamąją jurisdikciją, jei veika buvo padaryta jos teritorijoje, b punkto atveju ji nori išlaikyti baudžiamąją jurisdikciją dėl nusikaltimų jos nacionaliniam saugumui ir kitiems ne mažiau svarbiems interesams. Todėl generalinio advokato Y. Bot argumentai, kuriuos jis išdėstė savo išvadoje byloje Kossowski, mutatis mutandis taikomi šioje byloje.

55.

Nuo to laiko, kai buvo priimta KŠSĮ, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje nuveikta nemažai darbų. Visų pirma, palaipsniui plėtojant tarpusavio pasitikėjimo ir pripažinimo principus ir įsigaliojus Chartijai, KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalyje numatytos išimtys mano atrodo nereikalingos. Taip pat norėčiau priminti, kad tarpusavio pasitikėjimo principas turėjo lemiamą reikšmę Teisingumo Teismui prieinant prie išvados, kad prisijungimo prie EŽTK susitarimo projektas nebuvo suderinamas su Sutartimis ( 42 ). Atsižvelgiant į šias aplinkybes, būtų sudėtinga pagrįsti tolesnį tokių tam principui akivaizdžiai prieštaraujančių išimčių, kaip, pavyzdžiui, nagrinėjama šioje byloje ( 43 ), taikymą.

56.

Dėl visų išvardytų priežasčių manau, kad deklaracijos nebetaikomos. Jos nenustatytos įstatyme, be to, KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte nesilaikoma ne bis in idem principo esmės. Todėl deklaracijų taikymas turėtų būti atmestas.

57.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į pirmąjį klausimą atsakyti taip: remiantis KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu pateiktos deklaracijos yra nesuderinamos su Chartijos 50 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi. Tokiose deklaracijose įtvirtintos nuostatos negali būti taikomos teismo procese.

58.

Dėl mano atliktos pirmojo klausimo analizės nebereikia nagrinėti antrojo klausimo. Todėl tolesnis vertinimas atliekamas tik išsamumo tikslais, jei Teisingumo Teismas dėl pirmojo klausimo prieitų prie kitokios išvados.

59.

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar pagal KŠSĮ 54 ir 55 straipsnius bei Chartijos 50 ir 52 straipsnius nedraudžiamas toks aiškinimas, kad pagal KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktą pateikta deklaracija taip pat apima nusikalstamus susivienijimus, kurie daro tik turtinius nusikaltimus, nesiekdami jokių politinių, ideologinių, religinių ar filosofinių tikslų ir neketindami nesąžiningomis priemonėmis daryti įtakos politikai, žiniasklaidai, viešajai administracijai, teisėsaugai ar ekonomikai.

60.

Šiuo atžvilgiu pažymiu, kad KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punkte vartojamą sąvoką „nacionalinis saugumas“ pasirinko Susitariančiosios Šalys. Ta pati sąvoka vartojama ESS 4 straipsnio 2 dalyje, kurioje nurodyta, kad Sąjunga gerbia esmines valstybines valstybių narių funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos bei nacionalinio saugumo užtikrinimą. Toje pačioje nuostatoje paaiškinama, kad kiekviena valstybė narė išimtinai išlieka atsakinga visų pirma už savo nacionalinį saugumą ( 44 ).

61.

Teisingumo Teismas atidžiai atskyrė tokias „nacionalinio saugumo“ išimtis nuo įprastų „viešojo saugumo“ išimčių, pateisinamų viešosios tvarkos (ordre public) pagrindais, kurie visų pirma vyrauja vidaus rinkos srityje ( 45 ). Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionalinis saugumas atitinka pagrindinį interesą apsaugoti esmines valstybės funkcijas ir pagrindinius visuomenės interesus ir apima veiklos, galinčios rimtai destabilizuoti pagrindines valstybės konstitucines, politines, ekonomines ar socialines struktūras, visų pirma keliančios tiesioginį pavojų pačiai visuomenei, gyventojams ar valstybei (pavyzdžiui, teroristinės veiklos), prevenciją ir baudžiamąjį persekiojimą už ją ( 46 ). Tikslas užtikrinti nacionalinį saugumą yra platesnis nei tikslai kovoti su nusikalstamumu apskritai (net ir su sunkiais nusikaltimais) ir užtikrinti visuomenės saugumą. Grėsmės nacionaliniam saugumui savo pobūdžiu ir ypatingu sunkumu skiriasi nuo bendros įtampos ar sutrikimų, net didelių, rizikos visuomenės saugumui. Nacionalinio saugumo užtikrinimo tikslas gali pateisinti priemones, numatančias didesnį pagrindinių teisių suvaržymą nei tas, kurį būtų galima pateisinti kitais tikslais ( 47 ).

62.

Pagal Vokietijos deklaraciją, pateiktą pagal KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktą, Vokietija neprivalo laikytis KŠSĮ 54 straipsnio nuostatų dėl tam tikrų nusikalstamų veikų, įskaitant StGB 129 straipsnio nuostatas. Pagal tą nuostatą yra baudžiama už susivienijimo, kurio tikslai ar veikla yra nusikaltimų darymas, subūrimą ar rėmimą. Vokietijai perkėlus į nacionalinę teisę Pamatinį sprendimą 2008/841 ( 48 ), „susivienijimas“ pagal tą nuostatą apibrėžiamas kaip „daugiau nei dviejų asmenų struktūrizuota asociacija, kuri įsteigta ilgesniam laikui, neatsižvelgiant į tai, ar ji atlieka oficialiai apibrėžtus savo narių, nuolatinių narių ar struktūros vaidmenis, ir kurios tikslas yra bendro intereso siekis“.

63.

Vokietijos teismų praktikoje ir teisės doktrinoje įprasta manyti, kad ši nuostata, kurios tikslas – apsaugoti viešąją tvarką (ordre public) ( 49 ), yra orientuota į abstraktų pavojų ir aukštą „nusikalstamumo lygį“ ( 50 ), kuris yra būdingas buriant nusikaltėlių grupuotę. Tai reiškia, kad baudžiamosios sankcijos skiriamos tuomet, kai (kitus) nusikaltimus paprastai rengiamasi daryti.

64.

Pagal StGB 129 straipsnį draudžiama nusikalstama veikla, peržengianti gana siaurą nacionalinio saugumo užtikrinimo sritį. Iš tiesų ši nuostata taikoma susivienijimų kūrimui siekiant vykdyti bet kokią kitą nusikalstamą veiklą. Nagrinėjama byla yra puikus to pavyzdys: MR ir jo bendrininkai darė turtinius nusikaltimus, visų pirma sukčiavo. Jokių kitų tikslų nebuvo siekiama ir jie nebuvo įgyvendinti. Tokioje situacijoje nėra jokių požymių, kad kyla pavojus Vokietijos nacionaliniam saugumui. Tai, kad buvo apgauta daugybė žmonių, nė iš tolo neprilygsta Vokietijos Federacinės Respublikos pamatų išjudinimui ( 51 ).

65.

Taigi siūlau Teisingumo Teismui į antrąjį klausimą atsakyti taip, kad pagal KŠSĮ 54 ir 55 straipsnius bei Chartijos 50 ir 52 straipsnius yra draudžiamas toks aiškinimas, kad deklaracija, pateikta remiantis KŠSĮ 55 straipsnio 1 dalies b punktu, apima ir tokius nusikalstamus susivienijimus, kurie daro išimtinai turtinius nusikaltimus, nesiekdami jokių politinių, ideologinių, religinių ar filosofinių tikslų ir neketindami nesąžiningomis priemonėmis daryti įtakos politikai, žiniasklaidai, viešajai administracijai, teisėsaugai ar ekonomikai.

66.

Atsižvelgdamas į visas išdėstytas aplinkybes, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Oberlandesgericht Bamberg (Bambergo aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija) pateiktus klausimus:

Deklaracijos, pateiktos remiantis 1985 m. birželio 14 d. Konvencijos dėl Šengeno susitarimo, sudaryto tarp Beniliukso ekonominės sąjungos valstybių, Vokietijos Federacinės Respublikos ir Prancūzijos Respublikos Vyriausybių dėl laipsniško jų bendrų sienų kontrolės panaikinimo, įgyvendinimo 55 straipsnio 1 dalies b punktu, yra nesuderinamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 50 straipsniu ir 52 straipsnio 1 dalimi. Tokiose deklaracijose įtvirtintos nuostatos negali būti taikomos teismo procese.