1.

Direktyvoje 91/477/EEB ( 2 ), iš dalies pakeistoje Direktyva 2008/51/EB ( 3 ), be kitų Sąjungos teisės aktų leidėjui rūpimų klausimų, siekiama reglamentuoti šaunamųjų ginklų deaktyvavimo tvarką.

2.

Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2015/2403 ( 4 ) siekiama užtikrinti, kad deaktyvuoti šaunamieji ginklai būtų visiškai netinkami naudoti, kaip rekomenduojama Direktyvoje 2008/51. Šiuo tikslu reglamente reikalaujama, kad kompetentinga institucija patikrintų, ar ginklai buvo deaktyvuoti pagal tam tikras technines specifikacijas (nustatytas jo I priede), ir išduotų ginklo savininkui tai patvirtinantį sertifikatą.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės abejoja dėl dviejų dalykų, susijusių su Direktyvos 91/477 ir Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 aiškinimu:

4.

1 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje direktyvoje „šaunamasis ginklas“ reiškia bet kurį nešiojamą vamzdinį šaunamąjį ginklą, kuris yra sukonstruotas arba gali būti perdirbtas taip, kad degiojo propelento varomąja jėga iš jo paleidžiamas užtaisas, kulka ar sviedinys, išskyrus atvejus, kai tokiam ginklui taikoma išimtis dėl I priedo III dalyje nurodytos priežasties. Šaunamųjų ginklų klasifikacija pateikta I priedo II dalyje.

Pagal šią direktyvą, laikoma, kad daiktas gali būti perdirbtas taip, kad degiojo propelento varomąja jėga iš jo gali būti paleistas užtaisas, kulka ar sviedinys, jei šis daiktas:

1a.   Šioje direktyvoje „dalis“ – bet kuri dalis ar atsarginė dalis, specialiai sukurta šaunamajam ginklui ir būtina tam, kad jis veiktų, įskaitant vamzdį, rėmą arba uoksą, šliaužiklį arba cilindrą, spyną arba užraktą ir bet kokį įtaisą, sukurtą ar pritaikytą garsui mažinti šaunant.

1b.   Šioje direktyvoje „svarbi sudedamoji dalis“ – šaunamojo ginklo užrakto mechanizmas, šovinio lizdas ir vamzdis, kurių kiekvienas atskirai yra priskiriami [prie] t[os] šaunamųjų ginklų, į kuriuos jie įmontuoti arba numatyti įmontuoti, kategorij[os].

<…>“

5.

4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad bet kuris šaunamasis ginklas ar svarbi sudedamoji jo dalis, rasti jų teritorijoje, būtų arba pažymėti ir užregistruoti pagal šią direktyvą, arba [deaktyvuoti].

<…>“

6.

3 skyriaus „Ginklų judėjimo Bendrijoje formalumai“ 14 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės priima reikiamas nuostatas, draudžiančias perduoti į jų teritoriją:

7.

I priede numatyta:

„<…>

8.

2 straipsnyje „Deaktyvuoti šaunamuosius ginklus įgalioti asmenys ir subjektai“ nustatyta:

„Ginklų deaktyvavimą vykdo viešieji ar privatieji asmenys [subjektai] arba nacionalin[ės] teisės aktais tą daryti įgalioti asmenys.“

9.

3 straipsnyje „Šaunamųjų ginklų deaktyvavimo tikrinimas ir sertifikavimas“ nurodyta:

„1.   Valstybės narės paskiria kompetentingą valdžios instituciją, kad ji tikrintų, ar šaunamasis ginklas deaktyvuojamas laikantis I priede pateiktų techninių specifikacijų (toliau – tikrinantysis subjektas).

2.   Jeigu tikrinančiajam subjektui taip pat leidžiama deaktyvuoti šaunamuosius ginklus, valstybės narės užtikrina, kad minėtos funkcijos būtų aiškiai atskirtos nuo šio subjekto viduje jas atliekančių asmenų funkcijų.

3.   Komisija savo interneto svetainėje skelbia valstybių narių paskirtų tikrinančiųjų subjektų sąrašą, įskaitant išsamią informaciją apie tikrinantįjį subjektą ir jo simbolį, taip pat kontaktinę informaciją.

4.   Kai šaunamasis ginklas deaktyvuojamas laikantis I priede pateiktų techninių specifikacijų, tikrinantysis subjektas išduoda šaunamojo ginklo savininkui III priede pateikto pavyzdžio deaktyvacijos sertifikatą. Visa informacija deaktyvacijos sertifikate pateikiama valstybės narės, kurioje buvo išduotas deaktyvacijos sertifikatas, kalba ir anglų kalba.

<…>“

10.

7 straipsnyje „Deaktyvuotų šaunamųjų ginklų vežimas Sąjungos viduje“ numatyta:

„1.   Deaktyvuoti šaunamieji ginklai gali būti įvežti į kitą valstybę narę tik jeigu jie pažymėti bendru unikaliu žymeniu ir prie jų pridėtas deaktyvacijos sertifikatas, kaip nustatyta šiame reglamente.

2.   Valstybės narės pripažįsta kitoje valstybėje narėje išduotą deaktyvacijos sertifikatą, jeigu jis atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Tačiau pagal 6 straipsnį papildomas priemones ėmusios taikyti valstybės narės gali reikalauti pateikti įrodymus, kad į jų teritorijas įvežtiems deaktyvuotiems šaunamiesiems ginklams buvo taikomos minėtos papildomos priemonės.“

11.

8 straipsnyje „Pranešimo reikalavimai“ nustatyta:

„Valstybės narės praneša Komisijai apie priimtas bet kokias šio reglamento taikymo srities priemones <…>“

12.

I priede „Šaunamųjų ginklų deaktyvavimo techninės specifikacijos“ deaktyvacijos operacijos, atliekamos tam, kad šaunamieji ginklai būtų padaryti visiškai netinkamais naudoti, aprašomos trijose lentelėse:

13.

III priede yra pateiktas „Deaktyvuotų šaunamųjų ginklų sertifikato pavyzdys“.

14.

112a straipsnyje „Deaktyvuotų šaunamųjų ginklų perdavimas ir importas į Suomiją“ nustatyta:

„Asmuo, kuris į Suomiją įveža ar importuoja deaktyvuotą šaunamąjį ginklą, privalo per 30 dienų nuo jo įvežimo ar importo pateikti šaunamąjį ginklą policijos tarnybai arba policijos direkcijai patikrinti.“

15.

91 straipsnyje numatyta:

„Jeigu verslo liudijimas ginklų sektoriuje arba leidimas, kuriuo suteikiama teisė laikyti ginklus asmeniniam naudojimui, pripažįstamas negaliojančiu arba panaikinamas, policija turi priimti sprendimą dėl šaunamųjų ginklų, jų dalių, šovinių ir ypač pavojingų šaudmenų konfiskavimo, jeigu jie dar nebuvo perduoti tinkamo leidimo turėtojui.

Policija taip pat turi priimti sprendimą konfiskuoti tuo atveju, jei neteisėtai laikomų šaunamųjų ginklų ar jų dalių, neteisėtai laikomų šovinių arba ypač pavojingų šaudmenų savininkas savo iniciatyva įregistruoja daiktą policijoje ir perleidžia jai jo saugojimą. <…>“

16.

112b straipsnio „Šaunamųjų ginklų deaktyvacija“ 2 dalyje nurodyta:

„Įgyvendinimo reglamente 2015/2403 įtvirtintos nuostatos dėl asmenų ir subjektų, kuriems suteiktas leidimas deaktyvuoti šaunamuosius ginklus, dėl šaunamųjų ginklų deaktyvacijos techninių specifikacijų, šaunamųjų ginklų žymėjimo, tikrinimo ir patvirtinimo, pagalbos prašymų deaktyvuoti šaunamąjį ginklą, taip pat papildomų deaktyvacijos priemonių ir deaktyvuotų šaunamųjų ginklų perdavimo Europos Sąjungoje.“

17.

2017 m. spalio 17 d. A, vykdantis specializuotą profesinę veiklą – prekybą istoriniais kariniais kolekciniais gaminiais, Austrijoje įsigijo tris šturmo šautuvus, kurie pagal 2017 m. spalio 9 d. bendrovės B jiems išduotus sertifikatus buvo deaktyvuoti.

18.

Austrijos institucijos yra pripažinusios bendrovę B tikrinančiuoju subjektu, kaip tai suprantama pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnį, nors šio straipsnio 3 dalyje nurodytame sąraše tos bendrovės pavadinimo nėra.

19.

2017 m. spalio 17 d. A pervežė šturmo šautuvus į Suomiją ir 2017 m. spalio 24 d. pagal Šaunamųjų ginklų įstatymo 112a straipsnį pateikė juos Helsinkio policijai kartu su atitinkamais deaktyvacijos sertifikatais ( 6 ).

20.

2018 m. vasario 15 d. Helsinkio policija priėmė Sprendimą Nr. 2018/8575, jame pripažino, kad šturmo šautuvų deaktyvacija neatitinka Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 I priede nustatytų techninių reikalavimų. Ji manė, kad ginklų deaktyvacijos operacijos turėjo trūkumų ( 7 ).

21.

Helsinkio policija nusprendė, kad šturmo šautuvai turi būti laikomi ginklais, kuriems reikalingas leidimas, kaip tai suprantama pagal Šaunamųjų ginklų įstatymą. Kadangi A neturėjo jokio leidimo laikyti šiuos ginklus, buvo nurodyta juos konfiskuoti.

22.

A apskundė šį sprendimą Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas, Suomija) ir nurodė, kad:

23.

Ir Helsinkio policija, ir Poliisihallitus (Policijos direkcija) pateikė pastabas dėl šio skundo; jos tvirtino, kad ginklai negali būti laikomi deaktyvuotais, nes:

24.

A pateikė pastabas į atsiliepimus ir prie jų pridėjo susirašinėjimą su Austrijos gynybos ir sporto ministerija; tame susirašinėjime ministerija patvirtino, kad bendrovė B yra Austrijos paskirtas tikrinantysis subjektas, kaip apibrėžta Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 1 dalyje. A taip pat nurodė, kad iš viso Austrija paskyrė 16 tikrinančiųjų subjektų ( 8 ).

25.

2019 m. birželio 26 d. sprendimu Helsingin hallinto-oikeus (Helsinkio administracinis teismas) atmetė A skundą nusprendęs, kad:

26.

A pateikė Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija) apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo ir prašė panaikinti jį ir Helsinkio policijos sprendimą ( 9 ).

27.

Helsinkio policija ir Poliisihallitus (Policijos direkcija) prieštaravo apeliaciniam skundui ir pabrėžė, kad reikia pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą; Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas) tam pritarė ir kreipėsi į Teisingumo Teismą su tokiais klausimais:

„Kiek tai susiję su deaktyvuotų šaunamųjų ginklų perdavimu Sąjungoje, atsižvelgiant į Direktyvos 91/477/EEB <…> nuostatas ir Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 <…> sąlygas, visų pirma įtvirtintas šio reglamento 3 straipsnio 1 dalyje:

28.

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teisme užregistruotas 2021 m. gegužės 7 d.

29.

Rašytines pastabas pateikė A, Poliisihallitus (Policijos direkcija), Suomijos vyriausybė ir Europos Komisija; jų atstovai dalyvavo 2022 m. gegužės 18 d. surengtame teismo posėdyje.

30.

Austrijos vyriausybė į Teisingumo Teismo pateiktus klausimus atsakė raštu.

31.

Sąvoka „deaktyvuotas ginklas“ teisės aktuose buvo daug kartų keista:

32.

Nors Direktyva 2017/853 šioje byloje netaikoma ratione temporis, ji patvirtina teisėkūros tendenciją griežtinti konkrečias garantijas siekiant užtikrinti, kad deaktyvavus šaunamuosius ginklus jie būtų visiškai netinkami naudoti ir jų nebūtų galima vėl aktyvuoti ( 12 ).

33.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori sužinoti, ar atsižvelgiant į tai, kad ši byla tarpvalstybinė, deaktyvacijos sertifikatą išdavęs tikrinantysis subjektas turi teisę jį išduoti, nors jis nėra įtrauktas į Komisijos pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 3 dalį paskelbtą sąrašą ( 13 ) ir yra ribotos atsakomybės bendrovė.

34.

Taigi prejudicinis klausimas, susijęs su deaktyvuotų ginklų judėjimo formalumais, apima du taikomo reguliavimo aspektus:

35.

Pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 1 dalį, siejamą su Direktyvos 91/477 I priedo III dalies antra pastraipa, valstybės narės turi paskirti „kompetentingą instituciją“, kad ji tikrintų, ar šaunamasis ginklas deaktyvuotas laikantis I priede pateiktų techninių specifikacijų.

36.

Tos nuostatos pabaigoje priduriama, kad „kompetentinga institucija“ taip pat vadinama „tikrinančiuoju subjektu“. Kadangi šios dvi sąvokos paprastai vartojamos kaip sinonimai, kyla tam tikrų aiškinimo problemų, kurias iš karto nurodysiu.

37.

Iš šalių pastabų matyti, kad jų nuomonės dėl tikrinančiųjų subjektų pobūdžio yra priešingos:

38.

Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 1 dalyje vartojama sąvoka „institucija“ iš esmės reiškia, kad tikrinimo funkciją atliekantis subjektas yra „viešasis“. „Institucijai“ iš esmės būdinga tai, kad ji dalyvauja vykdant viešosios valdžios imperium funkcijas ( 14 ).

39.

Šis požiūris įtvirtintas Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 konstatuojamojoje dalyje: valstybės narės turi „priimti nuostatas, kad kompetentingos institucijos tikrintų deaktyvacijos priemones“.

40.

Sisteminiu požiūriu Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 2 ir 3 straipsniuose taip pat išskiriama:

41.

Vėlesniuose teisės aktuose, kuriais iš dalies pakeisti nagrinėjamu atveju taikomi teisės aktai, pateiktos panašios nuostatos. Įgyvendinimo reglamente (ES) 2018/337 ( 15 ) Reglamento 2015/2403 3 straipsnio 1 dalis išdėstyta nauja redakcija ir nurodyta, kad „[v]alstybės narės paskiria kompetentingą valdžios instituciją, kad ji tikrintų, ar šaunamasis ginklas deaktyvuojamas laikantis I priede pateiktų techninių specifikacijų <…>“.

42.

Taigi siekta sukurti viešąją kontrolės sistemą šaunamųjų ginklų deaktyvacijai tikrinti ir ši funkcija patikėta valstybės institucijoms.

43.

Vis dėlto Sąjungos teisės aktuose nenustatyta, kad valstybės narės būtinai turi įsteigti tikrinimo funkciją galinčias atlikti technines tarnybas, kaip savo administracinių struktūrų dalį. Pabandysiu paaiškinti, kodėl manau, kad valstybės narės šią užduotį gali pavesti subjektams (nesvarbu, ar jie vadinami taip, ar vartojant kitus sinonimus) ( 16 ), kurių statusas reglamentuojamas privatinės teisės, jeigu laikomasi tam tikrų garantijų.

44.

Nė viename šios srities Sąjungos referenciniame teisės akte nenustatyta, kaip konkrečiai valdžios institucijos turi užtikrinti, kad būtų laikomasi Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 I priede numatytų taisyklių. Valstybės narės turi nustatyti, kurios institucijos atliks tikrinimą ir kaip jį atliks.

45.

Jeigu Sąjungos teisėje nenumatyta kitaip, valstybės narės išsaugo galimybę pačios spręsti organizacinius klausimus. Apskritai joms nėra jokių kliūčių pavesti privatiems subjektams atlikti viešąsias funkcijas, taip pat ir tuo atveju, kai šios funkcijos numatytos Sąjungos teisės normose, kuriose toks pavedimas nedraudžiamas ( 17 ).

46.

Taip pat valstybės narės gali leisti valdžios institucijoms suteikti tam tikrus įgaliojimus privatiems subjektams ( 18 ) arba sukurti bendradarbiavimo su privačiojo sektoriaus įmonėmis mechanizmus, kad taikant tinkamą kontrolę šioms įmonėms būtų patikėta įgyvendinti tuos įgaliojimus ( 19 ).

47.

Manau, kad pagal Įgyvendinimo reglamentą 2015/2403 galima taikyti tuos pačius metodus. Vienintelis organizacinio savarankiškumo apribojimas yra tas, kad valstybės narės neturi atsisakyti modelio, pagal kurį galutinė atsakomybė už šaunamųjų ginklų deaktyvacijos patikrinimo procesą tenka valdžios institucijai.

48.

Kitaip tariant, kiek tai susiję su tikrinančiaisiais subjektais, pavesti tokią viešojo intereso užduotį privačiai bendrovei galima, jeigu sąlygos, kuriomis ta užduotis pavedama, neiškraipo Direktyvoje 91/477 ir Įgyvendinimo reglamente 2015/2403 įtvirtintos viešosios teisės sistemos.

49.

Taigi manau, kad privatūs subjektai gali tikrinti ginklų deaktyvaciją, jeigu juos įgalioja ir veiksmingai kontroliuoja tikra valdžios institucija. Ši institucija turi kompetenciją prižiūrėti, kaip atlikta deaktyvacija, tačiau gali įgalioti tai vykdyti privačius subjektus.

50.

2022 m. balandžio 22 d. Austrijos vyriausybė, atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus, nurodė, kad pagal nacionalinę teisę Vidaus reikalų ministerija ir Gynybos ministerija gali įgalioti tam tikrus specialistus tikrinti, ar ginklai buvo deaktyvuoti. Šis patikrinimas reiškia, kad vadovaujant toms ministerijoms įgaliotas privatus subjektas vykdo viešosios valdžios užduotį ( 20 ).

51.

Per teismo posėdį ir Suomijos institucijos, ir Komisija kritiškai vertino Austrijos modelį; jos atkreipė dėmesį į pripažintų privačių tikrinančiųjų subjektų skaičių (16) ( 21 ) ir į tai, kad Komisijai pateiktame sąraše, kuriame nurodyta tik Vidaus reikalų ministerija, nėra duomenų apie juos.

52.

Kad ir koks būtų šio modelio vertinimas (per teismo posėdį Komisija pažymėjo, kad svarsto ( 22 ), ar imtis dėl jo kokių nors priemonių), pirmasis prejudicinis klausimas suformuluotas abstrakčiai, todėl Teisingumo Teismas neturi atlikti jokio konkrečioje valstybėje narėje nustatytos sistemos vertinimo.

53.

Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Komisija savo interneto svetainėje skelbia valstybių narių paskirtų tikrinančiųjų subjektų sąrašą <…>“.

54.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nori žinoti, ar įtraukimas į šį sąrašą yra būtina sąlyga, kad tikrinantieji subjektai būtų tokiais laikomi, ar visiškai neturi lemiamos reikšmės ir jo funkcija yra tik informacinė.

55.

Manau, kad remiantis Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 1 ir 3 dalimis galima patvirtinti antrąjį variantą: valstybės narės turi kompetenciją paskirti tikrinančiuosius subjektus, o sąraše yra (arba turėtų būti) nurodyti tų valstybių jau paskirti subjektai, tačiau tik kaip deklaratyvi, o ne esminė informacija ( 23 ).

56.

Kaip savo rašytinėse pastabose pabrėžia Komisija, nei Direktyvos 91/477 I priedo III dalyje, nei Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 3 dalyje Komisijai nesuteikta kompetencijos nuspręsti, kas yra „tikrinantieji subjektai“. Juose taip pat nereikalaujama, kad tokie subjektai būtų tik tie, kurie įtraukti į Komisijos interneto svetainėje skelbiamą sąrašą, kiekvienai valstybei narei juos paskyrus ( 24 ).

57.

Iš tiesų tarpvalstybinės situacijos atveju dėl teisinio saugumo tikrinantieji subjektai turėtų būti nustatomi remiantis sistema, dėl kurios viešumo būtų galima tiksliai žinoti, kuriuos tikrinančiuosius subjektus yra pripažinusi kiekviena valstybė narė.

58.

Žinoma, Direktyvos 2008/51 1 konstatuojamojoje dalyje nurodytai „tam tikrai judėjimo laisvei“ užtikrinti labiausiai tinka mechanizmas, pagal kurį mažinamos valstybių narių prekybai kylančios kliūtys. Paskirties šalies, į kurią pristatomas deaktyvuotas ginklas, institucijoms lengviau atlikti vertinimą, jei deaktyvaciją kilmės šalyje patikrino ir patvirtino subjektas, kurio pobūdis nėra ginčijamas, nes jis įtrauktas į sąrašą.

59.

Vis dėlto vertinant šiuos argumentus negalima neatsižvelgti į tai, kas aišku iš teisės normos formuluotės ir jos konteksto: įtraukimas į Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 3 dalyje numatytą sąrašą nėra tinkama sąlyga siekiant gauti tikrinančiojo subjekto statusą.

60.

Šis statusas įgyjamas ne dėl įtraukimo į sąrašą, o dėl atitinkamos valstybės narės leidimo. Paskirti kompetentingus subjektus, kurie tikrintų ir patvirtintų šaunamųjų ginklų deaktyvaciją, gali tik valstybė narė, o Komisijos vaidmuo skelbiant sąrašą yra vien pagalbinis.

61.

Kartoju, valstybei narei suteikus tokį leidimą sąrašas yra pageidautina, bet ne vienintelė priemonė patvirtinti, kad deaktyvacijos sertifikatą išdavė įgaliotas tikrinantysis subjektas.

62.

Remiantis šia prielaida, ginklų importuotojui, kuris nėra įtrauktas į sąrašą, nekyla jokių kliūčių pateikti deaktyvacijos sertifikatą ir kitomis teisiškai galiojančiomis priemonėmis įrodyti, kad jį išdavęs tikrinantysis subjektas teisėtai turi tokį statusą (t. y. kad valstybė narė jį paskyrė tokiu subjektu).

63.

Tai, kas išdėstyta, neturėtų būti suprantama kaip Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto sąrašo vertės sumenkinimas. Ši nuostata, kaip ir kitos reglamento nuostatos, neturėtų likti neveiksmingos. Iš anksto tiksliai žinant kiekvienos valstybės narės tikrinančiuosius subjektus, padidėja visos sistemos patikimumas.

64.

Be to, Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 8 straipsnyje valstybėms narėms nustatyta pareiga lojaliai bendradarbiauti su Komisija ir pranešti jai apie „priimtas bet kokias šio reglamento taikymo srities priemones“. Tokios priemonės apima 3 straipsnio 3 dalyje numatytos „išsami[os] informacij[os] apie tikrinantįjį subjektą ir jo simbolį, taip pat kontaktin[ės] informacij[os]“ pateikimą.

65.

Nepateikus informacijos, ne tik kyla papildomų sunkumų įrodinėjant, kad deaktyvacijos sertifikatą išdavė tikrinantysis subjektas, bet ir pažeidžiama teisinė valstybės narės pareiga. Komisija turi imtis reikiamų veiksmų, kad užkirstų kelią šios pareigos nevykdymui.

66.

Antruoju prejudiciniu klausimu nacionalinis teismas siekia išsiaiškinti:

67.

Atsižvelgiant į tai, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas suformulavo antrojo prejudicinio klausimo pirmą dalį, pažymėtina, kad ši dalis iš esmės sutampa su pirmuoju prejudiciniu klausimu.

68.

Jeigu, kaip nurodžiau, tikrinančiojo subjekto įtraukimas į Komisijos sąrašą nėra esminė sąlyga tokiam statusui įgyti, manau, kad logiška leisti pateikti kitų įrodymų, jog subjektą paskyrė valstybė narė.

69.

Laikausi nuomonės, kad nėra jokių kliūčių šią faktinę aplinkybę nustatyti remiantis oficialiais kilmės valstybės institucijų išduotais dokumentais, net jei dėl vienokių ar kitokių priežasčių paskyrimas nenurodytas Komisijos paskelbtame sąraše.

70.

Antra to paties prejudicinio klausimo dalis yra susijusi su valstybės narės pareiga pripažinti kitos valstybės narės tikrinančiojo subjekto išduotą deaktyvacijos sertifikatą.

71.

Paprastai deaktyvuoti šaunamieji ginklai gali būti įvežti į kitą valstybę tik jeigu jie pažymėti bendru unikaliu žymeniu ir prie jų pridėtas deaktyvacijos sertifikatas.

72.

Pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 7 straipsnio 2 dalį „valstybės narės pripažįsta kitoje valstybėje narėje išduotą deaktyvacijos sertifikatą, jeigu jis atitinka šiame reglamente nustatytus reikalavimus“ ( 25 ).

73.

Be abejo, minėtas straipsnis suformuluotas kaip privaloma nuostata: „valstybės narės pripažįsta <…>“ (kursyvu išskirta mano). Vis dėlto ši nuostata iš karto patikslinama numatant sąlygą, kad sertifikatai turi atitikti „šiame reglamente nustatytus reikalavimus“.

74.

Taigi sertifikatas valstybėje narėje, išskyrus išduodančiąją valstybę, nepripažįstamas nei automatiškai, nei besąlygiškai. Priešingai, jis pripažįstamas tik tuo atveju, jei atitinka Įgyvendinimo reglamente 2015/2403 nustatytus reikalavimus, kurie gali būti tiek formalieji, tiek materialiniai:

75.

Iš pirmo žvilgsnio būtų galima manyti, kad Sąjungos vidaus prekyba deaktyvuotais šaunamaisiais ginklais vykdoma pagal įprastą tarpusavio pripažinimo schemą, taikomą panašiems dokumentams, susijusiems su prekių judėjimu ir paslaugų teikimu.

76.

Vis dėlto laikausi nuomonės, kad šį sulyginimą reikia patikslinti.

77.

Pirma, Direktyvoje 2008/51 pabrėžiama, kad joje nustatyta „įsipareigojimo užtikrinti tam tikrą kai kurių šaunamųjų ginklų judėjimo laisvę [Sąjungos] vidaus rinkoje ir būtinybės riboti šią laisvę tam tikromis <…> saugumo garantijomis pusiausvyra“ ( 27 ).

78.

Pradinės redakcijos Direktyvos 91/477 12 straipsnio 3 dalyje jau buvo nurodyta, kad šaunamųjų ginklų judėjimo laisvės apribojimai nustatyti sąmoningai ir kad „[p]agal susitarimus dėl nacionalinių dokumentų abipusio pripažinimo dvi arba keletas valstybių narių gali numatyti lankstesnes nei šiame straipsnyje nustatytosios taisykles [dėl] judėjimo su šaunamaisiais ginklais jų teritorijoje“.

79.

Antra, šaunamųjų ginklų, dėl kurių „nustat[ytas] minimal[us] suderint[as] pagrind[as]“ ( 28 ), judėjimą Sąjungoje reglamentuojančios taisyklės skiriasi nuo kitų visiškai suderintų taisyklių, taikomų tarpvalstybiniam prekių, dėl kurių judėjimo gali kilti tam tikros rizikos, vežimui.

80.

Pastaraisiais atvejais svarbiausias yra laisvo judėjimo principas, pagal kurį valstybėms narėms neleidžiama drausti, riboti ar trukdyti pateikti rinkai arba pradėti naudoti savo teritorijoje gaminius, atitinkančius tam tikros taisyklės nuostatas.

81.

Net ir taikant visiškai suderintą sistemą nacionalinėms institucijoms suteikiami tam tikri a posteriori kontrolės įgaliojimai, kad būtų galima nustatyti sistemos sutrikimus ar pažeidimus. Šiuo tikslu parengtos kelios apsaugos sąlygos, kurias taikant siekiama išvengti sutrikimų arba juos ištaisyti Sąjungos lygmeniu, pradėjus procedūrą, kurioje dalyvauja Komisija ir visos valstybės narės ( 29 ).

82.

Taigi, nors Direktyvoje 91/477, iš dalies pakeistoje Direktyva 2008/51, ir Įgyvendinimo reglamente 2015/2403 šie kontrolės įgaliojimai, susiję su deaktyvuotais ginklais, valstybėms narėms konkrečiai nesuteikiami, tai paaiškinama tuo, kad jie nėra būtini konkrečiai atsižvelgiant į apribojimus, kurie taikomi įprastam šių ginklų judėjimui.

83.

Perduodant ginklus iš vienos valstybės narės į kitą, priimančiosios valstybės institucija, prieš galutinai įsileisdama ginklus į savo teritoriją, atlieka visapusišką jų kontrolę. Tokie įgaliojimai suteikti Direktyvoje 91/477.

84.

Iš tiesų, kaip nustatyta Direktyvos 91/477 14 straipsnio pirmoje įtraukoje, „[v]alstybės narės priima reikiamas nuostatas, draudžiančias perduoti į jų teritoriją <…> šaunamąjį ginklą, išskyrus 11 ir 12 straipsniuose numatytus atvejus ir jei yra laikomasi šiuose straipsniuose nustatytų reikalavimų“ ( 30 ).

85.

Šiuose dviejuose straipsniuose reglamentuojamas įvairių rūšių šaunamųjų ginklų judėjimas Sąjungoje, kuriam taikoma sudėtinga procedūra (11 straipsnis) ( 31 ) arba kuriam reikalingas tų valstybių narių leidimas tuo atveju, kai ginklas laikomas keliaujant per dvi ar daugiau valstybių narių (12 straipsnis).

86.

Kaip buvo pabrėžta per teismo posėdį, deaktyvuotų šaunamųjų ginklų perdavimo Sąjungoje formalumai apima šaunamųjų ginklų ir jų deaktyvacijos sertifikatų pateikimą priimančiosios valstybės institucijoms, kurios bet kuriuo atveju turi patikrinti ginklus ir sertifikatus, kad įvertintų, ar jie atitinka vienas kitą ir ar laikomasi privalomų reikalavimų ( 32 ).

87.

Vis dėlto per šį deklaravimo ir pateikimo procesą (jis nėra nesuderinamas su santykine šaunamųjų ginklų judėjimo laisve, apribota atsižvelgiant į akivaizdų šių ginklų pavojingumą) priimančiosios valstybės institucijos negali neatsižvelgti į tai, kad pateikti sertifikatai neatitinka Įgyvendinimo reglamente 2015/2403 nustatytų reikalavimų, ir tai matyti iš pirmo žvilgsnio.

88.

Tokiais atvejais, kai tos institucijos turi svarių priežasčių įtarti, kad kilmės valstybės tikrinančiojo subjekto išduoti sertifikatai neatitinka minėtų reikalavimų, jos gali atlikti reikiamas patikras (taip pat pateikti pagalbos prašymą pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/2403 4 straipsnį) ir, jei reikia, neatsižvelgti į tuos sertifikatus, jei nustatyti trūkumai yra dideli ( 33 ).

89.

Būtų galima manyti, kad deaktyvuotiems ginklams, kurie nepatenka į šaunamųjų ginklų sąvoką, šios perdavimo iš vienos valstybės narės į kitą procedūros netaikomos. Vis dėlto taip nemanau dėl kelių priežasčių:

90.

Taigi priimančiojoje valstybėje jos institucijoms patvirtinus, kad deaktyvuotų ginklų patikros sertifikatas atitinka formaliuosius ir materialinius reikalavimus, panaikinama rizika ir galima užtikrinti visuomenės saugumą: ginklai nebepatenka į jos teritoriją kaip deaktyvuoti ginklai, kol nepatvirtinama, kad jie iš tikrųjų yra deaktyvuoti.

91.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui pateikti Korkein hallinto-oikeus (Vyriausiasis administracinis teismas, Suomija) tokį atsakymą: