–

DB Station & Service AG, atstovaujamos Rechtsanwälte M. Köhler ir M. Weitner,

–

ODEG Ostdeutsche Eisenbahn GmbH, atstovaujamos Rechtsanwälte A. R. Schüssler ir B. Uhlenhut,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos B. Ernst ir G. Meessen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 102 straipsnio ir 2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo (OL L 75, 2001, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 5 t., p. 404; klaidų ištaisymas netaikomas redakcijai lietuvių k.), iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB (OL L 315, 2007, p. 44) (toliau – Direktyva 2001/14), 4, 7–12 ir 30 straipsnių išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant DB Station & Service AG (toliau – DB Station) ir ODEG Ostdeutsche Eisenbahn GmbH (toliau – ODEG) ginčą dėl mokesčio, kurį antroji įmonė turi mokėti už naudojimąsi pirmosios įmonės valdomomis stotimis, dydžio.

3

Direktyvos 2001/14 5, 11, 16, 32, 40 ir 46 konstatuojamosios dalys buvo suformuluotos taip:

<…>

<…>

<…>

<…>

<…>

4

Šios direktyvos 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Šioje direktyvoje aptariami principai ir procedūros, kurie turi būti taikomi nustatant ir imant geležinkelių infrastruktūros mokesčius bei paskirstant geležinkelių infrastruktūros pajėgumus.

<…>“

5

Tos direktyvos 2 straipsnyje buvo pateiktos apibrėžtys. Jis buvo suformuluotas taip:

„Šioje direktyvoje:

<…>

<…>

<…>

<…>“

6

Tos pačios direktyvos 4 straipsnyje „Mokesčių įvedimas, nustatymas ir surinkimas“ buvo nustatyta:

„Valstybės narės, laikydamosi [1991 m. liepos 29 d. Tarybos direktyvos 91/440/EEB dėl Bendrijos geležinkelių plėtros (OL L 237, 1991, p. 25; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 341)] 4 straipsnyje nustatyto valdymo nepriklausomumo principo, nustato mokesčių ėmimo sistemą.

Laikydamosi minėtos valdymo nepriklausomumo sąlygos, valstybės narės taip pat nustato konkrečias mokesčių ėmimo taisykles arba suteikia tokias galias infrastruktūros valdytojui. Mokesčius už naudojimąsi infrastruktūra nustato ir juos surenka infrastruktūros valdytojas.

<…>

5.   Infrastruktūros valdytojai užtikrina, kad taikant mokesčių ėmimo sistemą įvairioms geležinkelio įmonėms, panašioje rinkos dalyje teikiančioms lygiaverčio pobūdžio paslaugas, būtų nustatomi lygiaverčiai ir nediskriminuojantys mokesčiai ir kad faktiškai taikomi mokesčiai atitiktų tinklo nuostatuose nustatytas taisykles.

<…>“

7

Direktyvos 2001/14 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Geležinkelio įmonės turi teisę be jokios diskriminacijos gauti II priede aprašytą minimalų prieigos paketą ir prieigą prie geležinkelių infrastruktūros objektų. II priedo 2 punkte nurodytos paslaugos teikiamos nediskriminuojant, o geležinkelio įmonių prašymai gali būti atmesti tik tuo atveju, jeigu rinkos sąlygomis egzistuoja perspektyvios alternatyvos. <…>“

8

Šios direktyvos 7 straipsnis buvo susijęs su mokesčių ėmimo principais, o jo 7 dalyje nustatyta:

„Teikiant II priedo 2 punkte nurodytas paslaugas, šis straipsnis netaikomas. Nepažeidžiant pirmiau išdėstytų nuostatų, nustatant II priedo 2 punkte nurodytų paslaugų kainas atsižvelgiama į geležinkelių transporto konkurencinę padėtį.“

9

Tos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

Nepažeidžiant [EB] 81, 82, 86 ir 87 straipsnių ir nepaisant šios direktyvos 7 straipsnio 3 dalies, visos mokesčių, kuriuos infrastruktūros valdytojas taiko geležinkelio įmonei už kiekvieną paslaugą, nuolaidos turi atitikti šiame straipsnyje nustatytus kriterijus.“

10

Tos pačios direktyvos 17 straipsnio „Pamatiniai susitarimai“ 1 dalyje buvo nustatyta:

Nepažeidžiant [EB] 81, 82 ir 86 straipsnių, su pareiškėju gali būti sudarytas pamatinis susitarimas. Minėtame pamatiniame susitarime nurodomos pareiškėjo prašomų skirti ir ilgesniam negu vieno tarnybinio traukinių tvarkaraščio laikotarpiui jam suteikiamų infrastruktūros pajėgumų charakteristikos. Pamatiniame susitarime traukinio linija konkrečiai neapibūdinama, tačiau juo turėtų būti siekiama patenkinti pagrįstus pareiškėjo komercinius poreikius. <…>“

11

Direktyvos 2001/14 24 straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta:

„Jeigu yra tinkami alternatyvūs maršrutai, infrastruktūros valdytojas, pasikonsultavęs su suinteresuotomis šalimis, gali skirti tam tikrą infrastruktūrą nustatytų rūšių vežimui. Nepažeisdamas [EB] 81, 82 ir 86 straipsnių, paskyręs infrastruktūrą tam tikrų rūšių nustatytam vežimui, infrastruktūros valdytojas, skirstydamas infrastruktūros pajėgumus, pirmumo teisę gali suteikti tų rūšių vežimui.“

12

Tos direktyvos 30 straipsnyje „Reguliavimo institucija“ nurodyta:

„Nepažeisdamos 21 straipsnio 6 dalies, valstybės narės įsteigia reguliavimo instituciją. Ši institucija, kuria gali būti už transporto reikalus atsakinga ministerija arba bet kokia kita institucija, savo organizacija, sprendimų dėl finansavimo priėmimu, teisine struktūra ir sprendimų priėmimu turi būti nepriklausoma nuo jokio infrastruktūros valdytojo, mokesčius imančios įstaigos, pajėgumus paskirstančios įstaigos ar pareiškėjo. Be to, jos veikla nepriklauso nuo jokios kompetentingos valdžios institucijos, dalyvaujančios viešųjų paslaugų sutarčių sudaryme. Ši įstaiga veikia pagal šiame straipsnyje nurodytus principus, o tai reiškia, kad jos apeliacinės ir reguliavimo funkcijos gali būti paskirtos atskiroms įstaigoms.

2.   Pareiškėjas turi teisę skųstis reguliavimo institucijai, jeigu mano, kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo; svarbiausia pareiškėjas gali apskųsti infrastruktūros valdytojo arba tam tikrais atvejais geležinkelio įmonės priimtus sprendimus dėl:

<…>

3.   Reguliavimo įstaiga užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų II skyrių ir būtų nediskriminuojantys. Pareiškėjai ir infrastruktūros valdytojas dėl infrastruktūros mokesčių dydžio derėtis gali tik tuo atveju, jei tas derybas prižiūri reguliavimo įstaiga. Reguliavimo įstaiga įsikiša, jeigu tos derybos gali neatitikti šios direktyvos reikalavimų.

<…>

5.   Dėl kiekvieno skundo reguliavimo institucija privalo priimti sprendimą ir per ne ilgesnį kaip dviejų mėnesių laikotarpį nuo tada, kai gavo visą informaciją imtis veiksmų situacijai ištaisyti.

Nepaisant šio straipsnio 6 dalies, reguliavimo įstaigos sprendimas yra privalomas visoms šalims, kurioms tas sprendimas taikomas.

<…>

6.   Valstybės narės imasi priemonių, reikalingų siekiant užtikrinti, kad reguliavimo institucijos priimti sprendimai galėtų būti peržiūrimi teismine tvarka.“

13

Tos direktyvos II priedo 2 punktas buvo suformuluotas taip:

„Prieigą prie infrastruktūros objektų ir paslaugų teikimą sudaro:

<…>

c) keleivių stotys, jų pastatai ir kiti objektai;

<…>“

14

2012 m. lapkričio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2012/34/ES, kuria sukuriama bendra Europos geležinkelių erdvė (OL L 343, 2012, p. 32), 55 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalinę geležinkelių sektoriaus reguliavimo instituciją. Nedarant poveikio 2 daliai, ši institucija yra savarankiška institucija, kuri organizavimo, funkcijų, hierarchijos ir sprendimų priėmimo atžvilgiu teisiškai atskira ir nepriklausoma nuo kitų viešųjų ar privačiųjų subjektų. Savo organizacija, sprendimų dėl finansavimo priėmimu, teisine struktūra ir sprendimų priėmimu ji taip pat yra nepriklausoma nuo bet kurio infrastruktūros valdytojo, apmokestinimo įstaigos, pajėgumus paskirstančios įstaigos ar pareiškėjo. Be to, jos veikla nepriklauso nuo bet kurios kompetentingos valdžios institucijos, dalyvaujančios viešųjų paslaugų sutarčių sudaryme.“

15

Tos direktyvos 56 straipsnyje „Reguliavimo institucijos funkcijos“ nustatyta:

„1.   Nedarant poveikio 46 straipsnio 6 daliai, pareiškėjas turi teisę pateikti skundą reguliavimo institucijai, jeigu mano, kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo; visų pirma, pareiškėjas gali apskųsti infrastruktūros valdytojo arba atitinkamais atvejais geležinkelio įmonės arba paslaugų įrenginių operatoriaus priimtus sprendimus dėl:

<…>

<…>

2.   Nedarant poveikio nacionalinių konkurencijos valdžios institucijų įgaliojimams užtikrinti geležinkelių paslaugų rinkos konkurencingumą, reguliavimo institucija taip pat įgaliota stebėti konkurencijos padėtį geležinkelių paslaugų rinkose ir, visų pirma, ji savo iniciatyva patikrina 1 dalies a–g punktuose nurodytus aspektus, kad užkirstų kelią pareiškėjų diskriminacijai. Visų pirma, ji tikrina, ar tinklo nuostatuose nėra diskriminacinių sąlygų ir ar infrastruktūros valdytojui nesuteikta tokia veiksmų laisvė, kurią turėdamas jis galėtų diskriminuoti pareiškėjus.

<…>

6.   Reguliavimo institucija užtikrina, kad infrastruktūros valdytojo nustatyti mokesčiai atitiktų IV skyriaus 2 skirsnį ir būtų nediskriminuojantys. <…>

<…>

9.   Reguliavimo institucija svarsto kiekvieną skundą, prireikus prašo atitinkamos informacijos ir pradeda konsultacijas su visomis atitinkamomis šalimis per vieną mėnesį nuo skundo gavimo dienos. Ji priima sprendimą dėl kiekvieno skundo, imasi veiksmų situacijai ištaisyti ir informuoja atitinkamas šalis apie savo motyvuotą sprendimą per nustatytą pagrįstą laiką, bet kuriuo atveju ne ilgiau kaip per šešias savaites nuo tada, kai gavo visą reikalingą informaciją. Nedarant poveikio nacionalinių konkurencijos institucijų įgaliojimams užtikrinti geležinkelių paslaugų rinkos konkurencingumą, [kontrolės] institucija prireikus savo iniciatyva nusprendžia, kokiomis tinkamomis priemonėmis pašalinti pareiškėjų diskriminavimą, rinkos iškraipymą ir kitus nepageidaujamus šių rinkų pokyčius, ypač atsižvelgdama į 1 dalies a–g punktus.

Reguliavimo institucijos sprendimas privalomas visoms šalims, kurioms tas sprendimas taikomas, ir jam netaikoma kitų administracinių instancijų kontrolė. Savo sprendimų vykdymą reguliavimo institucija užtikrina taikydama tinkamas nuobaudas, įskaitant pinigines baudas.

<…>“

16

2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus susitarimams, įmonių asociacijų sprendimams ar suderintiems veiksmams tokia prasme, kaip apibrėžta [SESV 101 straipsnio 1 dalyje], jei jie gali paveikti prekybą tarp valstybių narių tokia prasme, kaip apibrėžta minėtoje straipsnio dalyje, tokiems susitarimams, sprendimams ar suderintiems veiksmams taiko ir [SESV 101] straipsnio nuostatas. Valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus bet kuriam [SESV 102] straipsniu draudžiamam piktnaudžiavimui, taiko ir [SESV 102] straipsnio nuostatas.“

17

2016 m. rugsėjo 1 d. galiojusios redakcijos Allgemeines Eisenbahngesetz (Bendrasis geležinkelių įstatymas) su pakeitimais, padarytais 2005 m. balandžio 27 d.Drittes Gesetz zur Änderung eisenbahnrechtlicher Vorschriften (Trečiasis geležinkelių įstatymo pakeitimo įstatymas) (BGBl. 2005 I, p. 1138) (toliau – AEG), 14b straipsnyje buvo nustatyta:

„(1)   Reguliavimo institucija prižiūri, kaip laikomasi geležinkelių teisės aktų nuostatų, reglamentuojančių prieigą prie geležinkelių infrastruktūros, ypač kiek tai susiję su:

<…>

(2)   Tai nepažeidžia konkurencijos institucijų pareigų ir įgaliojimų, nustatytų [Gesetz gegen Wettbewerbsbeschränkungen (Įstatymas prieš konkurencijos ribojimą)]. Reguliavimo institucija ir geležinkelių priežiūros institucijos, taip pat konkurencijos institucijos ir priežiūros institucijos, turinčios kompetenciją pagal [Telekommunikationsgesetz (Telekomunikacijų įstatymas)] ir [Energiewirtschaftsgesetz (Energijos valdymo įstatymas)], abipusiai keičiasi informacija, kuri gali būti svarbi atliekant atitinkamas užduotis. Be kita ko, jos turi informuoti viena kitą apie sprendimus, kuriais numatoma uždrausti geležinkelių infrastruktūros įmonių piktnaudžiavimą ar diskriminacinį elgesį. Prieš kompetentingai institucijai užbaigiant procedūrą, jos turi suteikti viena kitai galimybę pateikti pastabas.“

18

AEG 14d straipsnyje buvo nustatyta:

„Valstybės geležinkelių infrastruktūros įmonės turi informuoti reguliavimo instituciją apie:

<…>

19

To įstatymo 14e straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta:

„Reguliavimo institucija, gavusi 14d straipsnyje nurodytą informaciją, gali per:

<…>

jeigu numatomais sprendimais pažeidžiamos geležinkelių teisės aktų nuostatos dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros.“

20

To įstatymo 14f straipsnis buvo suformuluotas taip:

„(1)   Reguliavimo institucija savo iniciatyva gali tikrinti:

<…>

kitais geležinkelių infrastruktūros įmonės mokesčiais. Reguliavimo institucija gali ateityje:

jeigu jomis pažeidžiamos geležinkelių teisės aktų nuostatos dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros.“

(2)   Jei nesudaroma jokio susitarimo dėl 14 straipsnio 6 dalyje nurodytos prieigos arba dėl 14a straipsnyje nurodyto pamatinio susitarimo, geležinkelių infrastruktūros įmonės sprendimus gali patikrinti reguliavimo institucija, gavusi prašymą arba savo iniciatyva. Teisė tokį prašymą suteikta prieigą turintiems subjektams, kurių teisė į prieigą prie geležinkelių infrastruktūros gali būti pažeista. Prašymas turi būti pateiktas per laikotarpį, kuriuo gali būti priimtas pasiūlymas sudaryti pirmame sakinyje nurodytus susitarimus. Patikrinimas gali apimti, be kita ko:

<…>

(3)   Jei 2 dalyje nurodytu atveju geležinkelių infrastruktūros įmonės sprendimas pažeidžia prašymą dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros pateikusio subjekto teisę:

21

DB Station & Service, Deutsche Bahn AG patronuojamoji bendrovė, kuri pati yra istorinė geležinkelių operatorė Vokietijoje, šioje valstybėje narėje valdo maždaug 5400 geležinkelio stočių. Naudojimosi jomis sąlygos nustatytos pagrindų sutartyse, kurias ji sudaro su geležinkelio įmonėmis. Pagal tas sąlygas mokesčių dydis nustatomas pagal DB Station & Service nustatytą skalę.

22

ODEG yra geležinkelio įmonė, kuri naudojasi DB Station infrastruktūra, vykdydama trumpų nuotolių keleivinio geležinkelių transporto veiklą. Šiuo tikslu šios abi įmonės sudarė pamatinį susitarimą.

23

2005 m. sausio 1 d.DB Station & Service pristatė naują kainyną, vadinamą „SPS 05“. ODEG, kuriai dėl šio naujo kainyno padidėjo infrastruktūros mokesčiai, šiuos mokesčius mokėjo, tačiau nepripažino jų pagrįstumo ir nesutiko su jų dydžiu.

24

2009 m. gruodžio 10 d. sprendimu Bundesnetzagentur (Federalinė tinklų agentūra, Vokietija), kaip kompetentinga reguliavimo institucija, pripažino SPS 05 negaliojančiu nuo 2010 m. gegužės 1 d.DB Station & Service apskundė šį sprendimą. 2010 m. kovo 23 d.Oberverwaltungsgericht Nordrhein-Westfalen (Šiaurės Reino-Vestfalijos aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) pripažino, kad šis skundas turi sustabdomąjį poveikį. Tačiau tuo metu, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikė tokį prašymą šioje byloje, tas teismas dar nebuvo priėmęs sprendimo dėl bylos esmės.

25

Keliais ieškiniais, pareikštais Landgericht Berlin (Berlyno apygardos teismas, Vokietija), ODEG reikalavo grąžinti laikotarpiu nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. pagal SPS 05 sumokėtus mokesčius tiek, kiek jie viršijo sumą, kuri turėjo būti sumokėta pagal anksčiau galiojusį kainyną, t. y. SPS 99. Šie ieškiniai buvo patenkinti remiantis „teisingumo pagrindais“ pagal Bürgerliches Gesetzbuch (Vokietijos civilinis kodeksas) 315 straipsnį, pagal kurį teismui leidžiama atkurti pažeistą pusiausvyrą tarp sutarties šalių. DB Station & Service pateikė apeliacinį skundą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, t. y. Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas, Vokietija), šis 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi sujungė atskiras bylas.

26

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2019 m. spalio 11 d. sprendimu Bundesnetzagentur atmetė kaip nepriimtinus kelių įmonių geležinkelio skundus, kuriais jos paprašė a posteriori patikrinti pagal SPS 05 renkamų mokesčių teisėtumą. Dėl to sprendimo buvo pateiktas ieškinys, kuris tuo metu, kai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikė tokį prašymą šioje byloje, vis dar buvo nagrinėjamas Verwaltungsgericht Köln (Kelno administracinis teismas, Vokietija).

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad jo nagrinėjamo ginčo sprendimas priklauso nuo Direktyvos 2001/14, taikytinos laiko ir turinio atžvilgiu, išaiškinimo. Konkrečiai kalbant, tam teismui kyla klausimas dėl kontrolės įstaigų, nurodytų šios direktyvos 30 straipsnyje, kompetencijos sąsajos su nacionalinių civilinių teismų kompetencija, kai jie turi taikyti SESV 102 straipsnį.

28

Šiuo klausimu tas teismas primena, kad 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics (C‑489/15, EU:C:2017:834) 103 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog pagal Direktyvą 2001/14 draudžiama bendrosios kompetencijos teismų kiekvienu atveju atskirai atliekama infrastruktūros mokesčių teisingumo kontrolė, neatsižvelgiant į reguliavimo institucijos, įsteigtos pagal šios direktyvos 30 straipsnį, vykdomą priežiūrą. Vis dėlto neaišku, ar tame sprendime pateikti argumentai taip pat gali būti taikomi tuo atveju, kai tie teismai turi patikrinti tų pačių mokesčių teisėtumą pagal SESV 102 straipsnį ir nacionalinę konkurencijos teisę, draudžiančią, be kita ko, piktnaudžiauti dominuojančia padėtimi.

29

Keletas Vokietijos teismų yra nusprendę, kad pagal 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendime CTL Logistics (C‑489/15, EU:C:2017:834) suformuluotus principus jiems draudžiama priimti sprendimus dėl ieškinių dėl grąžinimo, jei kompetentinga reguliavimo institucija dar nėra priėmusi galutinio sprendimo šiuo klausimu. Atvirkščiai, 2019 m. spalio 29 d. sprendime, vadinamame „Trassenentgelte“, Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas, Vokietija) nusprendė, kad civilinių bylų teismai turi teisę ir privalo taikyti SESV 102 straipsnį ir kad nebūtina laukti, kol bus priimtas galutinis reguliavimo institucijos sprendimas.

30

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, kad yra pagrįstų priežasčių nukrypti nuo Vokietijos aukščiausiojo civilinio teismo pozicijos.

31

Pirma, civilinių teismų vykdoma kontrolė galėtų pažeisti išimtinę reguliavimo institucijos kompetenciją, apie kurią kalbama 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendime CTL Logistics (C‑489/15, EU:C:2017:834).

32

Antra, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, būtent 1974 m. sausio 30 d. Sprendimu BRT ir Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs (127/73, EU:C:1974:6), iš tiesų galima teigti, kad nacionaliniai teismai privalo tiesiogiai taikyti SESV 102 straipsnį. Vis dėlto Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl šios pareigos sąsajos su reguliavimo institucijos, kuri pagal Direktyvą 2001/14 yra atsakinga už mokesčių priežiūrą, kompetencija.

33

Trečia, nors 2014 m. liepos 10 d. Sprendimo Telefónica ir Telefónica de España / Komisija (C‑295/12 P, EU:C:2014:2062) 135 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, jog tam, kad Europos Komisija taikytų SESV 102 straipsnį, nebūtina, kad nacionalinė reguliavimo institucija iš anksto būtų išnagrinėjusi aptariamas priemones, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teigia, jog tas sprendimas grindžiamas aplinkybe, kad, priešingai, nei tuo atveju, kai tą nuostatą taiko civiliniai teismai, Komisijos veikimas nekelia pavojaus, kad bus priimta daug galbūt skirtingų sprendimų.

34

Galiausiai, ketvirta, 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendime, vadinamame „Stationspreissystem II“, Bundesgerichtshof (Aukščiausiasis Federalinis Teismas) nusprendė, kad pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 3 dalį reguliavimo institucijai neleidžiama priimti sprendimo dėl jau sumokėtų mokesčių ir juo labiau nurodyti juos grąžinti. Tuo remdamasis tas teismas padarė išvadą, kad piktnaudžiavimo kontrolė pagal SESV 102 straipsnį nesikerta su reguliavimo institucijos įgaliojimais, nes tokia kontrolė pagal SESV 102 straipsnį apsiriboja žalos, patirtos dėl ankstesnio įmonių elgesio, atlyginimu ex post.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tokia Sąjungos teisės analizė yra klaidinga. Viena vertus, Direktyvoje 2001/14 nėra nieko, kas galėtų pagrįsti aiškinimą, jog reguliavimo institucija priima sprendimus tik pro futuro. Kita vertus, pagal SESV 102 straipsnį leidžiama priimti sprendimus, kuriais teisės aktai pripažįstami negaliojančiais arba nurodoma nutraukti veiksmus. Be to, net ir ankstesnių mokesčių, grąžinimas galėtų iškraipyti konkurenciją ir prieštarauti Direktyvos 2001/14 tikslams.

36

Tokiomis aplinkybėmis Kammergericht Berlin (Berlyno aukštesnysis apygardos teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37

Pirmiausia reikia pažymėti, kad geležinkelio įmonė ODEG kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą, prašydama grąžinti DB Station & Service galbūt permokėtą infrastruktūros mokestį už Direktyvos 2001/14 II priedo 2 punkte nurodytas paslaugas, t. y. šiuo atveju už galimybę naudotis „keleivių stotimis“.

38

Šis prašymas pateiktas tik dėl ODEG jau sumokėtų mokesčių, t. y. nuo 2006 m. lapkričio mėn. iki 2010 m. gruodžio mėn. Atvirkščiai, ši įmonė neprašo pakeisti mokesčių, kuriuos ji turėjo ar dar turi mokėti po šios datos.

39

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar nacionaliniai civiliniai teismai gali taikyti, viena vertus, SESV 102 straipsnį ir tuo pat metu reikiamas nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas ir, kita vertus, tik pastarąsias nuostatas.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, remiantis reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, valstybių narių konkurencijos institucijos ar nacionaliniai teismai, taikydami nacionalinius konkurencijos įstatymus dominuojančią padėtį rinkoje užimančios įmonės piktnaudžiavimui, galinčiam paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, taip pat turi taikyti SESV 102 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2011 m. gegužės 3 d. Sprendimo Tele2 Polska, C‑375/09, EU:C:2011:270, 20 punktą).

41

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktos informacijos, taip ir yra.

42

Atvirkščiai, remiantis ginčo pagrindinėje byloje aprašymu negalima teigti, kad šis teismas turi galimybę ar ketina taikyti išimtinai tik nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas, draudžiančias vienašališkus įmonės veiksmus. Todėl ši jo klausimo dalis yra hipotetinė ir nepriimtina.

43

Galiausiai remiantis prašymu priimti prejudicinį sprendimą galima daryti išvadą, kad tą prašymą pateikusiam teismui kylantys aiškinimo sunkumai iš esmės yra susiję su Direktyvos 2001/14 30 straipsnyje apibrėžtos reguliavimo institucijos ir nacionalinių teismų kompetencijų dėl SESV 102 straipsnio taikymo santykiu.

44

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus reikia konstatuoti, kad pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2001/14 30 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį draudžiama nacionaliniams teismams, neatsižvelgiant į kompetentingos reguliavimo institucijos vykdomą priežiūrą, priimti sprendimą dėl SESV 102 straipsniu grindžiamo prašymo grąžinti infrastruktūros mokesčius ir tuo pat metu dėl nacionalinės konkurencijos teisės.

45

Reikia priminti, kad SESV 102 straipsnio a ir c punktuose kalbama apie piktnaudžiavimą, kaip antai tiesioginį ar netiesioginį pirkimo ar pardavimo kainų ar kitų nesąžiningų prekybos sąlygų nustatymą ir nevienodų sąlygų lygiaverčiams sandoriams su prekybos partneriais taikymą.

46

SESV 102 straipsnis tiesiogiai veikia privačių asmenų santykius ir sukuria teisės subjektams teises, kurias turi saugoti nacionaliniai teismai (šiuo klausimu žr. 1974 m. sausio 30 d. Sprendimo BRT ir Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs, 127/73, EU:C:1974:6, 16 punktą ir 2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 38 punktą).

47

Visiškam SESV 102 straipsnio veiksmingumui, konkrečiai – jame nurodyto draudimo veiksmingumui, kiltų grėsmė, jei bet kuris asmuo negalėtų prašyti atlyginti žalos, jam padarytos įmonei piktnaudžiaujant dominuojančia padėtimi, nes tai gali apriboti arba iškreipti konkurenciją (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 39 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

48

Taigi bet kuris asmuo turi teisę reikalauti atlyginti patirtą žalą, jei yra priežastinis ryšys tarp tos žalos ir pagal SESV 102 straipsnį draudžiamo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 40 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

49

Bet kurio asmens teisė reikalauti atlyginti tokią žalą iš tikrųjų sustiprina Sąjungos konkurencijos taisyklių veiksmingumą ir gali atgrasyti nuo piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi, galinčio riboti ar iškraipyti konkurenciją, ir taip padeda išlaikyti veiksmingą konkurenciją Sąjungoje (2019 m. kovo 28 d. Sprendimo Cogeco Communications, C‑637/17, EU:C:2019:263, 41 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

50

Atsižvelgiant būtent į šiuos argumentus reikia išnagrinėti Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalies taikymo sritį ir iš jos kylančius reikalavimus nacionaliniam teismui, nagrinėjančiam prašymą pagal SESV 102 straipsnį grąžinti infrastruktūros mokesčius.

51

Pirma, reikia pažymėti, kad, remiantis Direktyvos 2001/14 46 konstatuojamąja dalimi, veiksmingam geležinkelių infrastruktūros valdymui bei tinkamam ir nediskriminaciniam naudojimui užtikrinti reikia įsteigti reguliavimo instituciją, kuri būtų atsakinga už Sąjungos teisės normų taikymo priežiūrą ir, nepaisant teisminės kontrolės galimybės, veiktų kaip skundų nagrinėjimo institucija.

52

Remiantis tos direktyvos 30 straipsnio 1 dalimi, valstybės narės privalo įsteigti tokią instituciją, kuriai pagal jos 30 straipsnio 2 dalį pareiškėjas galėtų pateikti skundą, jeigu mano, „kad su juo buvo neteisingai pasielgta, jis buvo diskriminuojamas arba kaip nors kitaip nukentėjo“ (2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 56 punktas).

53

Taigi, visų pirma Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalyje numatyta teisių gynimo priemonė suteikiama tik „pareiškėjams“. Pastaroji sąvoka, apibrėžta direktyvos 2 straipsnio b punkte apima, be kita ko, bet kokią licencijuotą geležinkelio įmonę (šiuo klausimu žr. 2022 m. vasario 24 d. Sprendimo ORLEN KolTrans, C‑563/20, EU:C:2022:113, 55 punktą), taip pat kitus fizinius ar juridinius asmenis ar subjektus, turinčius komercinių ar viešųjų paslaugų teikimo priežasčių įsigyti infrastruktūros pajėgumų.

54

Paskui, remiantis Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalies a–f punktuose pateiktu išvardijimu, galima teigti, kad šis skundas gali būti teikiamas dėl infrastruktūros valdytojų arba tam tikrais atvejais geležinkelio įmonių sprendimų ir veiksmų, jeigu jie susiję su prieiga prie geležinkelio infrastruktūros, įskaitant tos direktyvos II priedo 2 punkte nurodytas paslaugas. Konkrečiai kalbant, remiantis 30 straipsnio 2 dalies d ir e punktais galima skųsti sprendimus dėl mokesčių ėmimo sistemos arba dėl infrastruktūros mokesčių, kuriuos pareiškėjas turi arba gali turėti sumokėti, dydžio ar struktūros.

55

Galiausiai reikia priminti, kad reguliavimo institucijos kompetencija nagrinėti aptariamo 30 straipsnio 2 dalyje nurodytą skundą yra išimtinė, tačiau, jei reikia, jai gali būti taikoma paskesnė nacionalinių teismų, nagrinėjančių ieškinius dėl jos sprendimų, vykdoma kontrolė (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 86 punktą).

56

Taigi pareiškėjai privalo kreiptis į šią instituciją, kai nori, kad jiems būtų atlyginta bet kokia žala, susijusi su infrastruktūros valdytojo arba Direktyvos 2001/14 II priedo 2 punkte nurodytų paslaugų teikėjo nustatytais infrastruktūros mokesčiais.

57

Antra, reikia pažymėti, kad reguliavimo institucijos išimtinė kompetencija nagrinėti bet kokį ginčą, kuriam taikoma Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalis, yra glaudžiai susijusi su geležinkelių sektoriui būdingais techniniais ribojimais.

58

Iš tiesų, kaip Sąjungos teisės aktų leidėjas priminė būtent Direktyvos 2001/14 40 konstatuojamojoje dalyje, geležinkelių infrastruktūra yra natūralus monopolis. Jos ribotus pajėgumus gali naudoti tik tam tikras skaičius įmonių, laikydamosi šios infrastruktūros valdytojų, t. y. įstaigų ar įmonių, atsakingų už prieigos prie šios infrastruktūros prieinamumą, joms suteiktus laiko tarpsnius. Todėl šios įstaigos ir įmonės dėl jų sandaros užima dominuojančią padėtį, palyginti su geležinkelio įmonėmis.

59

Šiuo požiūriu, kaip galima teigti remiantis Direktyvos 2001/14 5 ir 11 konstatuojamosiomis dalimis, tos direktyvos tikslas – užtikrinti nediskriminacinę prieigą prie geležinkelių infrastruktūros. Tos direktyvos 16 konstatuojamojoje dalyje šiuo klausimu pasakyta, kad mokesčių ėmimo ir pajėgumų paskirstymo sistemos turėtų sudaryti sąlygas sąžiningai konkurencijai teikiant geležinkelių paslaugas (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 36 ir 37 punktus).

60

Kaip galima teigti remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, geležinkelių reguliavimo institucijoms suteikiama išimtinė kompetencija grindžiama būtent šiais tikslais (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 87 punktą) ir apima Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2, 3 ir 5 dalimis joms suteiktus konkrečius įgaliojimus.

61

Iš tiesų šie įgaliojimai leidžia reguliavimo institucijoms pasiekti tuos tikslus ir įvykdyti geležinkelių infrastruktūros techninius reikalavimus, nurodytus šio sprendimo 58 punkte.

62

Šiuo klausimu, kiek tai susiję su Direktyva 2012/34, kuria buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 2001/14, Teisingumo Teismas nusprendė, kad priežiūros institucijos įgaliojimai kontroliuoti šioje direktyvoje nustatytų taisyklių taikymą gali būti vykdomi ex officio, taigi nebūtinai turi būti pateiktas skundas ar ieškinys. Ji taip pat nurodė, kad siekiant užtikrinti veiksmingą geležinkelių infrastruktūros valdymą ir sąžiningą bei nediskriminacinį naudojimą, kurie yra šios direktyvos pagrindas, reikia įsteigti instituciją, kuri būtų atsakinga už tai, kad savo iniciatyva prižiūrėtų, kaip geležinkelių sektoriaus dalyviai taiko toje direktyvoje nustatytas taisykles, ir veiktų kaip apeliacinė institucija (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimo CityRail, C‑453/20, EU:C:2022:341, 57 ir 60 punktus).

63

Taigi, kai pagal Direktyvos 2012/34 55 straipsnį įsteigta nacionalinė reguliavimo institucija gauna skundą, ši aplinkybė nedaro poveikio tos institucijos kompetencijai prireikus savo iniciatyva imtis reikiamų priemonių, kad būtų pašalintas bet koks taikytinų teisės aktų pažeidimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimo CityRail, C‑453/20, EU:C:2022:341, 61 punktą).

64

Šie argumentai taip pat taikomi Direktyvai 2001/14, kurios 30 straipsnis iš esmės atitinka Direktyvos 2012/34 56 straipsnį, apie kurį kalbama 2022 m. gegužės 3 d. Sprendimo CityRail (C‑453/20, EU:C:2022:341) 57, 60 ir 61 punktuose.

65

Tuo remiantis visų pirma galima teigti, kad pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 ir 3 dalis reguliavimo institucijai pavedama tuo pačiu metu veikti kaip skundų nagrinėjimo institucijai ir savo iniciatyva prižiūrėti, kaip geležinkelių sektoriaus subjektai taiko toje direktyvoje numatytas taisykles. Pagal tos direktyvos 30 straipsnio 5 dalimi, ta institucija turi kompetenciją imtis visų reikiamų priemonių, kad būtų pašalinti tos direktyvos pažeidimai, prireikus – savo iniciatyva.

66

Be to, pastarojoje nuostatoje nustatyta, kad reguliavimo institucijos priimamų sprendimų pasekmės galioja ne tik jai pateikto nagrinėti ginčo šalims, bet yra privalomos visoms su geležinkelių sektoriumi susijusioms šalimis: ir transporto įmonėms, ir infrastruktūros valdytojams. Taip reguliavimo institucija gali užtikrinti, kad visos suinteresuotosios įmonės turėtų vienodą prieigą prie infrastruktūros ir kad būtų išlaikyta sąžininga konkurencija geležinkelių paslaugų teikimo sektoriuje (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics, C‑489/15, EU:C:2017:834, 94 ir 96 punktus).

67

Trečia, Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalyje numatytas skundas, kurį išnagrinėjus, jei reikia, atliekama teisminė reguliavimo institucijos priimtų sprendimų kontrolė, leidžia užtikrinti, kad būtų laikomasi SESV 102 straipsnio, draudžiančio piktnaudžiavimą dominuojančia padėtimi.

68

Remiantis pačiais Direktyvos 2001/14 tikslais užtikrinti nediskriminacinę prieigą prie infrastruktūros sąžiningos konkurencijos sąlygomis ir infrastruktūros valdytojams šiuo atžvilgiu nustatytais įpareigojimais, galima teigti, kad geležinkelio įmonės reguliavimo institucijoje gali remtis SESV 102 straipsnio pažeidimu.

69

Direktyvoje 2001/14 nustatytos materialinės teisės normos, visų pirma susijusios su infrastruktūros mokesčių nustatymu, įskaitant tos direktyvos II priedo 2 punkte nurodytoms paslaugoms taikomus tarifus, padeda užtikrinti SESV 102 straipsniu siekiamus tikslus.

70

Dėl pastarojo aspekto Teisingumo Teismas ne kartą yra nusprendęs, kad infrastruktūros valdytojai, kurie privalo nediskriminuodami nustatyti ir rinkti mokesčius, turi ne tik vienodai visiems tinklo naudotojams taikyti geležinkelių tinklo naudojimo sąlygas, bet ir prižiūrėti, kad faktiškai renkami mokesčiai atitiktų šias sąlygas (2022 m. vasario 24 d. Sprendimo ORLEN KolTrans, C‑563/20, EU:C:2022:113, 53 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

71

Be to, kaip galima teigti remiantis Direktyvos 2001/14 9, 17 ir 24 straipsniais, nuostatų dėl prieigos prie geležinkelių infrastruktūros taikymas nepažeidžia konkurencijos taisyklių, tiesiogiai išplaukiančių iš SESV, visų pirma iš SESV 102 straipsnio. Taigi Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė patvirtinti, kad infrastruktūros valdytojai, priimdami sprendimus dėl pajėgumų paskirstymo ir infrastruktūros mokesčių, privalo laikytis šių pirminės Sąjungos teisės taisyklių.

72

Šis konstatavimas ypač taikomas Direktyvos 2001/14 II priedo 2 punkte nurodytoms paslaugoms. Remiantis tos direktyvos 5 straipsnio 1 dalimi ir 7 straipsnio 7 dalimi, galima teigti ne tik tai, kad tos paslaugos turi būti teikiamos nediskriminuojamai, bet ir tai, kad nustatant taikytinus tarifus turi būti atsižvelgta į konkurencijos aplinką geležinkeliuose.

73

Tokiomis aplinkybėmis iš geležinkelio įmonės gavusi skundą reguliavimo institucija, kuri turi užtikrinti, kad tiek infrastruktūros valdytojai, tiek geležinkelių paslaugų teikėjai laikytųsi įsipareigojimų, pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalį privalo išnagrinėti neteisingą ar diskriminuojantį požiūrį ir bet kokią kitą žalą, o tai apima klausimus, susijusius tiek su infrastruktūros ar paslaugų apmokestinimu, tiek su konkurencija.

74

Darytina išvada, kad kompetentinga nacionalinė reguliavimo institucija, į kurią kreipiamasi remiantis Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalimi, negali pagrįstai atsisakyti kompetencijos nagrinėti nurodytą SESV 102 straipsnio pažeidimą, remdamasi tuo, kad nacionalinės teisės nuostata, kaip antai AEG 14f straipsnis, jai neleidžia priimti sprendimo dėl jau surinktų infrastruktūros mokesčių teisėtumo.

75

Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 5 dalies antroje pastraipoje nustatyta, kad reguliavimo institucijos priimti sprendimai yra privalomi visoms šalims, kurioms tas sprendimas taikomas, tačiau joje nenustatytos taisyklės dėl galimo jų privalomumo teismams, nagrinėjantiems prašymą grąžinti infrastruktūros mokesčių permoką pagal SESV 102 straipsnį.

76

Iš tiesų 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo CTL Logistics (C‑489/15, EU:C:2017:834) 97 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad civilinių teismų kompetencija pagal nacionalinės civilinės teisės nuostatas spręsti dėl infrastruktūros mokesčių grąžinimo taikoma tik tuo atveju, kai, taip pat pagal nacionalinės teisės nuostatas, mokesčio neteisėtumą pagal naudojimosi geležinkelių infrastruktūra taisykles prieš tai nustatė reguliavimo institucija arba šios institucijos sprendimo kontrolę atlikęs teismas. Be to, remiantis to paties sprendimo 84 ir 86 punktais teigtina, kad, bet kuriam nacionaliniam civiliniam teismui pavedus tiesiogiai taikyti pagal Direktyvą 2001/14 nustatytas geležinkelių transporto taisykles, būtų pažeista šios direktyvos 30 straipsniu reguliavimo institucijai suteikta išimtinė kompetencija.

77

Vis dėlto byla, kurioje buvo priimtas tas sprendimas, taigi, ir Teisingumo Teismui pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, buvo susiję su geležinkelio įmonės ir infrastruktūros valdytojo ginču dėl reikalavimo grąžinti geležinkelio mokesčius, grindžiamo Vokietijos civilinės teisės nuostatomis, pagal kurias civilinis teismas iš esmės galėjo ex aequo et bono įvertinti tokių mokesčių dydį. Atvirkščiai, šioje byloje priimdamas sprendimą dėl ODEG pateikto prašymo grąžinti infrastruktūros mokesčius prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi taikyti ne Vokietijos civilinę teisę, o Sąjungos pirminės teisės nuostatą, t. y. SESV 102 straipsnį, ir tuo pat metu atitinkamas nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas.

78

Be to, nors infrastruktūros mokesčių kontrolė, atsižvelgiant į valstybės narės civilinės teisės nuostatas, kurios nesusijusios su Direktyvoje 2001/14 numatytomis taisyklėmis, dėl savo pobūdžio yra nesuderinama su šio sprendimo 58–60 punktuose primintais geležinkelių transporto sektoriaus techniniais reikalavimais, tos direktyvos tikslais ir reguliavimo institucijos uždaviniais, taip negali būti tuo atveju, kai jų dydis ginčijamas remiantis SESV 102 straipsniu, kaip, be kita ko, galima teigti remiantis šio sprendimo 71–73 punktais.

79

Taigi, siekiant išsaugoti visišką SESV 102 straipsnio veiksmingumą ir ypač užtikrinti, kad pareiškėjai būtų veiksmingai apsaugoti nuo neigiamų konkurencijos teisės pažeidimo pasekmių, pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnį reguliavimo institucijai suteikta išimtinė kompetencija negali užkirsti kelio kompetentingiems nacionaliniams teismams nagrinėti SESV 102 straipsniu grindžiamus prašymus gražinti galbūt permokėtus infrastruktūros mokesčius.

80

Vis dėlto atsižvelgiant į šio sprendimo 57–66 punktuose primintus nuoseklaus geležinkelių tinklo valdymo reikalavimus pagal pastarąją nuostatą visiškai nedraudžiama, išskyrus toliau išdėstytus argumentus, išlaikyti išimtinę reguliavimo institucijos kompetenciją nagrinėti visus pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalį jai pateiktų ginčų aspektus.

81

Taigi, kai geležinkelio įmonė, remdamasi SESV 102 straipsniu, siekia susigrąžinti galimą infrastruktūros mokesčių permoką, prieš kreipdamasi į kompetentingus nacionalinius teismus ji privalo kreiptis į nacionalinę reguliavimo instituciją dėl tų mokesčių teisėtumo.

82

Beje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad teisės aktuose nustatyta pareiga gali būti reikšminga vertinant dominuojančią padėtį užimančios įmonės, kuriai taikomi konkrečiam sektoriui skirti teisės aktai, piktnaudžiavimą, kaip tai suprantama pagal SESV 102 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2010 m. spalio 14 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑280/08 P, EU:C:2010:603, 224 punktą ir 2021 m. kovo 25 d. Sprendimo Deutsche Telekom / Komisija, C‑152/19 P, EU:C:2021:238, 57 punktą).

83

Taigi, kad būtų laikomasi su geležinkelių sektoriaus veikla susijusių techninių reikalavimų ir išsaugotas taisyklių dėl prieigos prie infrastruktūros veiksmingumas, kartu užtikrinant SESV 102 straipsnio laikymąsi ir visišką jo veiksmingumą, nacionaliniai teismai, į kuriuos kreiptasi dėl prašymo grąžinti permokėtą infrastruktūros mokestį, privalo sąžiningai bendradarbiauti su nacionalinėmis reguliavimo institucijomis. Tuo remiantis galima teigti, kad net jeigu tų institucijų sprendimai teismams nėra privalomi, jie privalo į juos atsižvelgti ir motyvuoti savo sprendimus, remdamiesi faktų ir teisės vertinimais, kuriuos šios institucijos atliko dėl jiems pateikto ginčo, ir ypač dėl atitinkamų sektorinių teisės aktų taikymo nagrinėjamai bylai.

84

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šio sprendimo 81 ir 83 punktuose nurodyti reikalavimai, kad pirmiausia reikia kreiptis į nacionalinę reguliavimo instituciją ir kad ta institucija turi sąžiningai bendradarbiauti su nacionaliniais teismais, sudaro sąlygas išvengti, priešingai nei byloje, kurioje priimtas 2021 m. liepos 8 d. Sprendimas Koleje Mazowieckie (C‑120/20, EU:C:2021:553), nagrinėtu atveju, Teisingumo Teismo apibūdintu to sprendimo 54 punkte, klausimo dėl reguliavimo institucijos uždavinių ir kartu dėl Direktyvos 2001/14 30 straipsnio veiksmingumo tais atvejais, kai nacionaliniams teismams pateikiamas SESV 102 straipsniu grindžiamas prašymas.

85

Kad būtų užtikrintas visiškas minėtos nuostatos veiksmingumas, nacionaliniai teismai, kuriems ja remiantis pateiktas prašymas grąžinti galimą infrastruktūros mokesčių permoką, neprivalo laukti teismo procesų, pradėtų dėl kompetentingos reguliavimo institucijos sprendimų, baigties.

86

Tie patys argumentai taikomi ir tuo atveju, kai nacionalinis teismas, remdamasis Reglamento Nr. 1/2003 3 straipsnio 1 dalimi, tuo pačiu metu turi taikyti SESV 102 straipsnį ir atitinkamas nacionalinės konkurencijos teisės nuostatas.

87

Be to, kalbant apie pagrindinę bylą, reikia priminti, kad šio sprendimo 24 ir 26 punktuose minėtuose sprendimuose Bundesnetzagentur apsiribojo konstatavimu, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieigos prie infrastruktūros tarifas yra neteisėtas ir sukelia pasekmių tik ateičiai. Vis dėlto, kaip galima teigti remiantis šio sprendimo 74 punktu, ši institucija, gavusi skundą pagal Direktyvos 2001/14 30 straipsnio 2 dalį, negali pagrįstai atsisakyti kompetencijos spręsti dėl praeityje surinktų infrastruktūros mokesčių teisėtumo.

88

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Direktyvos 2001/14 30 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nedraudžiama nacionaliniams teismams kartu taikyti SESV 102 straipsnį ir nacionalinę konkurencijos teisę, kad jie galėtų nagrinėti prašymą grąžinti infrastruktūros mokesčius, tačiau su sąlyga, kad kompetentinga reguliavimo institucija būtų prieš tai priėmusi sprendimą dėl nagrinėjamų mokesčių teisėtumo. Šiomis aplinkybėmis tiems teismams tenka pareiga sąžiningai bendradarbiauti ir jie turi atsižvelgti į tos institucijos priimtus sprendimus kaip į vertinimo elementą, taip pat motyvuoti savo sprendimus, remdamiesi visais jiems pateiktais bylos dokumentais.

89

Atsižvelgiant į atsakymą, pateiktą į pirmąjį klausimą, į antrąjį klausimą atsakyti nereikia.

90

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (ketvirtoji kolegija) nusprendžia:

2001 m. vasario 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/14/EB dėl geležinkelių infrastruktūros pajėgumų paskirstymo, mokesčių už naudojimąsi geležinkelių infrastruktūra ėmimo ir saugos sertifikavimo, iš dalies pakeistos 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/58/EB, 30 straipsnis

turi būti aiškinamas taip:

pagal jį nedraudžiama nacionaliniams teismams kartu taikyti SESV 102 straipsnį ir nacionalinę konkurencijos teisę, kad jie galėtų nagrinėti prašymą grąžinti infrastruktūros mokesčius, tačiau su sąlyga, kad kompetentinga reguliavimo institucija būtų prieš tai priėmusi sprendimą dėl nagrinėjamų mokesčių teisėtumo. Šiomis aplinkybėmis tiems teismams tenka pareiga sąžiningai bendradarbiauti ir jie turi atsižvelgti į tos institucijos priimtus sprendimus kaip į vertinimo elementą, taip pat motyvuoti savo sprendimus, remdamiesi visais jiems pateiktais bylos dokumentais.