–

Rzecznik Praw Obywatelskich, atstovaujamo M. Taborowski,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos I. Barcew ir J. Hradil,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999 (OL L 210, 2006, p. 25), iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 423/2012 (OL L 133, 2012, p. 1) (toliau – Reglamentas Nr. 1083/2006), 2 straipsnio 5 punkto, 3 ir 4 straipsnių, 57 straipsnio 1 dalies ir 70 ir 80 straipsnių, taip pat 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1303/2013, kuriuo nustatomos Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui, Europos žemės ūkio fondui kaimo plėtrai ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui bendros nuostatos ir Europos regioninės plėtros fondui, Europos socialiniam fondui, Sanglaudos fondui ir Europos jūros reikalų ir žuvininkystės fondui taikytinos bendrosios nuostatos ir panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 (OL L 347, 2013, p. 320), 2 straipsnio 15 punkto, 37 straipsnio 1 dalies, 66 straipsnio, 67 straipsnio 1 dalies, 74 straipsnio 1 dalies ir 89 straipsnio 1 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Gmina Wieliszew (Wieliszew savivaldybė, Lenkija, toliau – savivaldybė) ir Syndyk masy upadłości Spółdzielczego Banku Rzemiosła i Rolnictwa w Wołominie w upadłości likwidacyjnej (Kooperatinio amatų ir žemės ūkio banko bankroto administratorius) ginčą dėl 2439814 Lenkijos zlotų (PLN) (maždaug 500000 eurų) sumos, kurią savivaldybė įnešė į šio banko sąskaitą, išskyrimo iš bankrutavusio banko turto.

3

Protokolo (Nr. 7) dėl Europos Sąjungos privilegijų ir imunitetų (toliau – protokolas) 1 straipsnio trečiame sakinyje nustatyta „be [Europos Sąjungos] Teisingumo Teismo leidimo [Europos] Sąjungos nuosavybei ir turtui negali būti taikomos jokios administracinės ar teisinės suvaržymo priemonės“.

4

2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai (OL L 277, 2005, p. 1) 2 straipsnio i punkte sąvoka „viešosios išlaidos“ apibrėžta kaip „viešasis veiksmų finansavimas iš valstybės, regioninių arba vietos valdžios institucijų biudžeto arba Europos Bendrijų biudžeto arba kitos panašios išlaidos. Veiksmų finansavimas iš viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų arba vienos ar kelių regioninių ar vietos valdžios institucijų ar viešosios teisės reglamentuojamų įstaigų asociacijų, kaip apibrėžta 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo [(OL L 134, 2004, p. 114)], biudžeto laikomas viešuoju finansavimu“.

5

Šio reglamento 3 straipsnyje nustatyta:

„EŽŪFKP prisideda prie tvarios kaimo plėtros rėmimo visoje Bendrijoje, papildydamas bendros žemės ūkio politikos rinkos ir pajamų rėmimo politikos kryptis, sanglaudos politiką ir bendrą žuvininkystės politiką.“

6

To reglamento 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Parama kaimo plėtrai padedama siekti šių tikslų:

7

To paties reglamento 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„EŽŪFKP valstybėse narėse veikia per kaimo plėtros programas. Šios programos įgyvendina kaimo plėtros strategiją, naudodamos priemones, suskirstytas pagal IV antraštinėje dalyje apibrėžtas kryptis, kurioms bus prašoma EŽŪFKP pagalbos. Ši strategija vykdoma naudojantis EŽŪFKP.

Kiekviena kaimo plėtros programa apima laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.“

8

Reglamento Nr. 1698/2005 72 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nepažeidžiant įsisteigimo laisvės ir laisvės teikti paslaugas taisyklių, kaip apibrėžta [EB] 43 ir 49 straipsniuose, valstybė narė užtikrina, kad investicinė operacija bus toliau finansuojama iš EŽŪFKP, jei per penkerius metus nuo valdymo institucijos sprendimo skirti finansavimą nepadaromas esminis tos operacijos pakeitimas, kuris:

9

Pagal 1 straipsnio pirmą pastraipą Reglamentu Nr. 1083/2006 „nustatomos bendrosios taisyklės, reglamentuojančios Europos regioninės plėtros fondo (ERPF), Europos socialinio fondo (ESF) (toliau – struktūriniai fondai) ir Sanglaudos fondo veiklą“.

10

To reglamento 2 straipsnio 5 punkte pažymėta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų reikšmės:

<…>

11

To reglamento 3 straipsnyje „Tikslai“ nustatyta:

„1.   Veiksmai, kurių Bendrija imasi pagal [EB] 158 straipsnį, yra skirti stiprinti išsiplėtusios Europos Sąjungos ekonominę ir socialinę sanglaudą, siekiant skatinti Bendrijos darnų, subalansuotą ir tvarų vystymąsi. Šie veiksmai vykdomi su fondų, Europos investicijų banko (EIB) ir kitų esamų finansinių instrumentų pagalba. Jais siekiama mažinti ekonominius, socialinius ir teritorinius skirtumus, ypač atsiradusius menkiau išsivysčiusiose valstybėse ir regionuose, taip pat dėl ekonominio bei socialinio pertvarkymo ir gyventojų senėjimo.

Fondų finansuojami veiksmai nacionaliniu ir regioniniu lygiu apima Bendrijos prioritetus, kuriais siekiama tvaraus vystymosi stiprinant augimą, konkurencingumą, užimtumą ir socialinę įtrauktį bei užtikrinant aplinkos apsaugą ir gerinant jos kokybę.

2.   Šiuo tikslu ERPF, ESF, Sanglaudos fondas, EIB ir kiti esami Bendrijos finansiniai instrumentai atitinkamai padeda siekti šių trijų tikslų:

3.   Teikiant fondų paramą pagal šiuos tris tikslus, nurodytus 2 dalyje, įvertinus jų pobūdį, atsižvelgiama į konkrečius ekonominius ir socialinius ypatumus bei konkrečius teritorinius ypatumus. Šia parama deramai remiamas miestų tvarus vystymasis, kuriuo visų pirma prisidedama prie regioninės plėtros ir kaimo vietovių bei nuo žvejybos priklausančių vietovių atgaivinimo, vykdomo plečiant ekonominės veiklos rūšių įvairovę. Parama taip pat skiriama vietovėms su geografinėmis ar gamtinėmis kliūtimis, kurios sustiprina vystymosi problemas, ypač atokiausiuose regionuose, nurodytuose [EB] 299 straipsnio 2 dalyje, taip pat šiaurinėse itin retai apgyvendintose vietovėse, tam tikrose salose ir salose esančiose valstybėse narėse bei kalnuotose vietovėse.“

12

To paties reglamento 4 straipsnio „Instrumentai ir uždaviniai“ 1 dalyje nustatyta:

„Fondai, laikydamiesi konkrečių jų veiklą reglamentuojančių nuostatų, padeda siekti šių trijų tikslų, nurodytų 3 straipsnio 2 dalyje:

13

Remiantis Reglamento Nr. 1083/2006 14 straipsnio 1 dalimi, fondams skirtas Europos Sąjungos biudžetas įgyvendinamas valstybių narių ir Komisijos pasidalijamojo valdymo būdu.

14

To reglamento 57 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta:

„Valstybė narė arba vadovaujanti institucija užtikrina, kad veiksmui, susijusiam su investicija į infrastruktūrą ar investicija į gamybą, būtų toliau teikiama fondų parama tik tuo atveju, jei per penkerius metus nuo veiksmo užbaigimo veiksme nepadaroma esminių pakeitimų dėl infrastruktūros objekto nuosavybės pobūdžio pasikeitimo ar gamybinės veiklos nutraukimo, turinčių poveikio veiksmo pobūdžiui arba įgyvendinimo sąlygoms, arba bendrovei ar viešajai įstaigai suteikiančių pernelyg didelį pranašumą.“

15

To reglamento 70 straipsnio 1 ir 2 dalys suformuluotos taip:

„1.   Valstybės narės yra atsakingos už veiksmų programų valdymą ir kontrolę, visų pirma įgyvendinant šias priemones:

2.   Kai neįmanoma susigrąžinti paramos gavėjui neteisėtai išmokėtų sumų, valstybė narė atsako už prarastų sumų grąžinimą į bendrą Europos Sąjungos biudžetą, nustačius, kad nuostoliai buvo patirti dėl jos klaidos ar aplaidumo.“

16

To paties reglamento 80 straipsnyje nustatyta:

„Valstybės narės įsitikina, kad už mokėjimus atsakingos įstaigos užtikrintų, jog paramos gavėjai kuo greičiau gautų visą valstybės finansinių įnašų sumą. Neatimamos ir neišskaičiuojamos jokios sumos, ir neimamas joks papildomas specialus mokestis ar kitas lygiavertis mokestis, kuris sumažintų šias paramos gavėjams skirtas sumas.“

17

Reglamento Nr. 1303/2013 152 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Šis reglamentas neturi įtakos paramos, kurią Komisija patvirtino remdamasi Reglamentu (EB) Nr. 1083/2006 arba kitais teisės aktais, kurie taikomi tai paramai 2013 m. gruodžio 31 d., tolesniam teikimui arba keitimui, įskaitant visos paramos arba jos dalies nutraukimą. Tas reglamentas ir tokie kiti taikytini teisės aktai ir toliau taikomi tai paramai arba susijusiems veiksmams po 2013 m. gruodžio 31 d. iki jų užbaigimo. Taikant šią dalį parama apima veiksmų programas ir didelės apimties projektus.

2.   Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1083/2006 pateiktos arba patvirtintos paraiškos dėl paramos gavimo ir toliau galioja.“

18

Reglamento Nr. 1303/2013 153 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Nedarant poveikio 152 straipsnyje išdėstytoms nuostatoms, Reglamentas (EB) Nr. 1083/2006 panaikinamas nuo 2014 m. sausio 1 d.“

19

2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1305/2013 dėl paramos kaimo plėtrai, teikiamos Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) lėšomis, kuriuo panaikinamas Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1698/2005 (OL L 347, 2013, p. 487), 88 straipsnyje nustatyta, kad tas reglamentas toliau taikomas veiksmams, įgyvendinamiems pagal programas, kurias Komisija pagal tą reglamentą patvirtino iki 2014 m. sausio 1 d.

20

2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008 (OL L 347, 2013, p. 549; klaidų ištaisymas OL L 130, 2016, p. 9), 11 straipsnyje nustatyta:

„Jei Sąjungos teisėje aiškiai nenurodyta kitaip, išmokos, susijusios su šiame reglamente numatytu finansavimu, paramos gavėjams išmokamos viso dydžio.“

21

Reglamento Nr. 1306/2013 34 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta:

„1.   Asignavimai, reikalingi 5 straipsnyje nurodytoms išlaidoms finansuoti, valstybėms narėms skiriami kaip išankstinis finansavimas, tarpinės išmokos ir likutinė išmoka, kaip nurodyta šiame skirsnyje.

2.   Bendra išankstinio finansavimo ir tarpinių išmokų suma neturi viršyti 95 % EŽŪFKP įnašo, skiriamo kiekvienai kaimo plėtros programai.

<…>“

22

To reglamento 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „priėmusi sprendimą dėl kaimo plėtros programos patvirtinimo, Komisija valstybei narei išmoka pradinę išankstinio finansavimo sumą už visą programavimo laikotarpį“. Remdamasi to reglamento 36 straipsnio 2 dalimi Komisija a išmoka tarpines išmokas, skirtas akredituotų mokėjimo agentūrų išlaidoms, patirtoms įgyvendinant programas, kompensuoti. Dėl likučio išmokėjimo to paties reglamento 37 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta, kad Komisija jį išmoka gavusi paskutinę metinę kaimo plėtros programos įgyvendinimo pažangos ataskaitą. 37 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tas likutis išmokamas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo tada, kai Komisija gauna 37 straipsnio 1 dalyje nurodytą informaciją ir dokumentus ir patvirtina paskutinę metinę sąskaitą.

23

Reglamento Nr. 1306/2013 54 straipsnyje nustatyta:

„1.   Visų dėl pažeidimo arba aplaidumo nepagrįstai išmokėtų sumų atveju valstybės narės reikalavimą paramos gavėjui jas sugrąžinti pateikia per 18 mėnesių nuo to laiko, kai mokėjimo agentūra arba už susigrąžinimą atsakinga įstaiga patvirtina ir, atitinkamais atvejais, gauna tikrinimo ataskaitą ar panašų dokumentą, kuriame nurodyta, kad padarytas pažeidimas. Atitinkamos sumos įregistruojamos mokėjimo agentūros skolininkų knygoje reikalavimo grąžinti sumas pateikimo metu.

2.   Jei suma nesusigrąžinama per ketverius metus nuo sugrąžinimo reikalavimo datos arba per aštuonerius metus tais atvejais, kai susigrąžinimo byla perduota nacionaliniam teismui, 50 % finansinių nesusigrąžinimo pasekmių tenka atitinkamai valstybei narei ir 50 % – Sąjungos biudžetui, nedarant poveikio reikalavimui, kad valstybė narė turi tęsti susigrąžinimo procedūrą pagal 58 straipsnį.

Jei per susigrąžinimo procedūrą galutiniame administraciniame ar teisiniame dokumente užregistruojama, kad pažeidimas nebuvo padarytas, atitinkama valstybė narė pagal pirmą pastraipą prisiimtą finansinę naštą deklaruoja kaip fondų lėšomis finansuotinas išlaidas.

Vis dėlto, jei dėl su atitinkama valstybe nare nesusijusių priežasčių sumų neįmanoma susigrąžinti per pirmoje pastraipoje nurodytą laikotarpį ir jeigu susigrąžintina suma viršija 1 milijoną EUR, Komisija valstybės narės prašymu gali šį terminą pratęsti ne ilgesniam kaip pusė pradinio termino trukmės laikotarpiui.

3.   Dėl tinkamai pagrįstų priežasčių valstybės narės gali nuspręsti nesiekti susigrąžinti išmokos. Tokį sprendimą jos gali priimti tik šiais atvejais:

Jei pirmoje pastraipoje nurodytas sprendimas priimamas prieš tai, kai nesugrąžintai sumai pritaikomos 2 dalyje nurodytos taisyklės, finansinės nesusigrąžinimo pasekmės tenka Sąjungos biudžetui.

4.   Valstybės narės į metines finansines ataskaitas, siunčiamas Komisijai pagal 102 straipsnio 1 dalies c punkto iv papunktį, įtraukia sumas, kurias jos turi apmokėti pagal šio straipsnio 2 dalį. Komisija patikrina, ar tai padaryta, ir atlieka reikiamą 51 straipsnyje nurodyto įgyvendinimo akto koregavimą

5.   Komisija, jei buvo taikoma 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta procedūra, gali priimti įgyvendinimo aktus, kuriais iš Sąjungos biudžeto finansuotinoms sumoms neskiriamas finansavimas šiais atvejais:

Tie įgyvendinimo aktai priimami laikantis 116 straipsnio 2 dalyje nurodytos patariamosios procedūros.“

24

To reglamento 56 straipsnis suformuluotas taip:

„Jei aptinkami kaimo plėtros veiksmų arba programų vykdymo pažeidimai arba aplaidumas jas vykdant, valstybės narės atlieka finansinį patikslinimą visiškai arba iš dalies panaikindamos atitinkamą Sąjungos finansavimą. Valstybės narės atsižvelgia į nustatytų pažeidimų pobūdį bei sunkumą ir EŽŪFKP finansinių nuostolių mastą.

Anuliuotos ir susigrąžintos Sąjungos finansavimo pagal EŽŪFKP sumos ir su jomis susijusios palūkanos vėl priskiriamos atitinkamai programai. Tačiau anuliuotas ar susigrąžintas Sąjungos lėšas valstybės narės gali dar kartą panaudoti tik toje pačioje kaimo plėtros programoje numatytam veiksmui ir su sąlyga, kad šios lėšos nėra vėl skiriamos veiksmams, dėl kurių buvo vykdomas finansinis patikslinimas. Jei kaimo plėtros programos vykdymas baigtas, valstybė narė susigrąžintas sumas grąžina į Sąjungos biudžetą.“

25

To reglamento 58 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta:

„Įgyvendindamos BŽŪP valstybės narės priima visas būtinas teisines, reguliavimo ir administracines nuostatas ir imasi visų kitų priemonių, būtinų veiksmingai Sąjungos finansinių interesų apsaugai užtikrinti, visų pirma:

<…>

26

Ustawa z dnia 28 lutego 2003 r. – Prawo upadłościowe (2003 m. vasario 28 d. Bankroto įstatymas) (Dz. U. 2020, Nr. 60, 1228 pozicija, toliau – u.p.u.) 61 straipsnyje nustatyta:

„Bankroto paskelbimo dieną bankrutuojančio asmens turtas tampa bankroto turtu, skirtu kreditorių reikalavimams patenkinti.“

27

Pagal u.p.u. 63 straipsnio 1 dalį į bankroto turtą nepatenka joks turtas, kuriam taikoma priverstinio vykdymo išimtis pagal Ustawa z dnia 17 listopada 1964 r – Kodeks postępowania cywilnego (1964 m. lapkričio 17 d. Civilinio proceso kodekso įstatymas) (Dz. U. 2020, 1575 pozicija; toliau – Civilinio proceso kodeksas).

28

U.p.u. 70 straipsnyje nustatyta:

„Turtas, kuris nepriklauso bankrutavusio asmens turtui, neįtraukiamas į bankroto turtą.“

29

Civilinio proceso kodekso 831 straipsnio 1 dalies 2a punkte nustatyta:

„Priverstinio vykdymo negali būti:

<…>

2a) naudojant lėšas, gautas pagal programas, finansuojamas dalyvaujant Ustawa z dnia 27 sierpnia 2009 r. o finansach publicznych (2009 m. rugpjūčio 27 d. Viešųjų finansų įstatymas, Dz. U. 2019, 869 pozicija, su pakeitimais) 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktuose nurodytiems fondams, ir išmokamas kaip avansas, išskyrus atvejus, kai skolinis reikalavimas, kuriam taikoma įgyvendinimo priemonė, kilo įgyvendinant projektą, kuriam skirtos tos lėšos.“

30

Viešųjų finansų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2, 2a ir 3 punktuose nustatyta:

„Valstybės lėšomis laikomos:

<…>

2) iš Europos Sąjungos biudžeto gautos lėšos ir negrąžintinos lėšos, išmokėtos kaip Europos laisvosios prekybos asociacijos (ELPA) valstybių narių suteikta pagalba;

2a) Ustawa z dnia 6 grudnia 2006 r. o zasadach prowadzenia polityki rozwoju (2006 m. gruodžio 6 d. Plėtros politiką reglamentuojančių principų įstatymas) (Dz. U. 2018, 1307 ir 1669 pozicijos) 3b straipsnyje nurodytos lėšos;

3) negrąžintinos lėšos iš kitų užsienio šaltinių, nenurodytų 2 punkte.“

31

Remiantis nutartimi pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą darytina išvada, kad pagal tris subsidijų susitarimus (toliau kartu – subsidijų susitarimai), sudarytus su kompetentingomis nacionalinėmis institucijomis, savivaldybė gavo šių institucijų gautų lėšų, skirtų iš Sąjungos biudžeto bendrai finansuojamiems projektams įgyvendinti.

32

Pirmasis subsidijų susitarimas buvo sudarytas 2014 m. gegužės 26 d. ir skirtas 2007–2013 m. projektui finansuoti pagal veiklos programą „Inovatyvioji ekonomika“, kuri buvo įgyvendinta remiant ERPF. Šio projekto reikalavimus atitinkančios bendros išlaidos sudarė 1014473 PLN (apie 210000 eurų), iš kurių 85 % galėjo būti finansuojama iš Sąjungos biudžeto. Tame susitarime nustatyta, viena vertus, kad valstybės įnašas turėjo būti skiriamas dengiant patirtas reikalavimus atitinkančias išlaidas ir (arba) išmokant avansą ir, kita vertus, kad gavėjas turėjo užtikrinti to projekto įgyvendinimą ir tęstinumą per Reglamento Nr. 1083/2006 57 straipsnyje numatytą penkerių metų laikotarpį ir privalėjo grąžinti lėšas tam tikrais atvejais, pavyzdžiui, jei lėšomis būtų piktnaudžiaujama.

33

2014 m. rugpjūčio 28 d. buvo sudarytas antrasis subsidijų susitarimas dėl projekto finansavimo pagal EŽŪFKP remiamos 2007–2013 m. kaimo plėtros programos veiksmą „Pagrindinės paslaugos kaimo ekonomikai ir gyventojams“. Savivaldybė gavo 2335084 PLN (apie 480000 eurų) pagalbą, neviršijančią 50 % patirtų reikalavimus atitinkančių projekto įgyvendinimo išlaidų. Kaip ir pirmojo susitarimo atveju, antrajame susitarime gavėjui nustatytas įsipareigojimas tam tikrais atvejais grąžinti lėšas ir išdėstytos nuostatos, kuriomis siekiama užtikrinti to projekto tęstinumą.

34

Panašios nuostatos buvo numatytos 2014 m. rugsėjo 8 d. sudarytame trečiame subsidijų susitarime dėl projekto finansavimo 2007–2013 m. pagal Sanglaudos fondo remiamą veiksmų programą „Infrastruktūrai ir aplinka“. Šio projekto reikalavimus atitinkančios bendros išlaidos sudarė 5107639,40 PLN (apie 1000000 eurų). Ši suma turėjo būti pervesta gavėjui kaip avansas, tarpiniai mokėjimai ir galutinis mokėjimas.

35

Visos sumos, kurias nacionalinės valdžios institucijos pervedė savivaldybei pagal subsidijų susitarimus, buvo pervestos į sąskaitas, kurias ji turėjo Spółdzielczy Bank Rzemiosła i Rolnictwa w Wołominie (Kooperatinis amatų ir žemės ūkio bankas, toliau – bankas).

36

2015 m. gruodžio 30 d. nutartimi bankui paskelbtas bankrotas.

37

Savivaldybė paprašė bankroto teisėjo, kad į bankrutuojančio banko turtą nebūtų įtrauktos sumos, kurias ji gavo, vykdydama subsidijų susitarimus, tačiau jos prašymas buvo atmestas 2016 m. kovo 18 d. nutartimi. Tada savivaldybė pareiškė ieškinį Sąd Rejonowy dla m. st. Warszawy w Warszawie (Varšuvos miesto apylinkės teismas, Lenkija), juo paprašė taikyti jai išimtį. 2017 m. vasario 8 d. sprendimu šis ieškinys atmestas. Kadangi 2018 m. vasario 7 d. sprendimu Sąd Okręgowy w Warszawie (Varšuvos apygardos teismas, Lenkija) atmetė savivaldybės apeliacinį skundą dėl pastarojo sprendimo, ji pateikė kasacinį skundą Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas, Lenkija), o šis pateikė prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

38

Tam teismui kyla klausimas dėl šio sprendimo 35 punkte nurodytų sumų likimo. Konkrečiai kalbant, jis kelia klausimą dėl nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos tokios sumos iš Sąjungos biudžeto negali būti neįtrauktos į bankrutuojančio banko, kuriame buvo laikomos, turtą, suderinamumo su Sąjungos teise, nes tais teisės aktais būtų pakenkta Sąjungos teisės aktuose nustatytų tikslų įgyvendinimui.

39

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, pirma, kad dėl to, jog šios sumos buvo laikomos vienoje iš einamųjų banko sąskaitų, šio sprendimo 35 punkte nurodytos sumos tapo jo nuosavybe ir dėl to teisėtai įtrauktos į šio banko bankroto turtą, kad būtų patenkinti jo kreditorių reikalavimai.

40

Tiesa, Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) teigimu, remiantis u.p.u. 63 straipsniu, Civilinio proceso kodekso 831 straipsnio 1 dalimi ir Viešųjų finansų įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktais, galima daryti išvadą, kad priverstinio vykdymo procedūra negali būti taikoma naudojant valstybės lėšas, įskaitant iš Sąjungos biudžeto gautas sumas. Tačiau šios nuostatos netaikomos ginčui pagrindinėje byloje. Iš tiesų Lenkijos doktrinoje ir jurisprudencijoje neginčijama, kad tose nuostatose numatyta išimtis taikoma tik tuo atveju, jei bankrutuojantis asmuo yra aptariamų lėšų gavėjas. Tačiau šiuo atveju gavėjas buvo ne bankas, o savivaldybė. Todėl, šio teismo teigimu, siekdama išvengti aptariamų lėšų arešto savivaldybė turėjo jas saugoti pati ir nepervesti bankui, tačiau tai nebuvo leidžiama pagal subsidijų susitarimus.

41

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad savivaldybė laikėsi Lenkijos teisėje, visų pirma u.p.u. 70 straipsnyje, nustatytos procedūros, kad, šios vietos valdžios institucijos teigimu, bankrutuojančiam asmeniui nepriklausantis turtas nebūtų įtrauktas į bankroto turtą. Tačiau šiuo klausimu savivaldybės pareikštas ieškinys nebuvo patenkintas, nes bankas tapo gavėjo įneštų lėšų savininku, todėl 70 straipsnis netaikomas ginčui pagrindinėje byloje.

42

Tokiomis aplinkybėmis savivaldybė yra viena iš banko kreditorių, nes jos skolinius reikalavimus sudaro sumos, kurios jai buvo išmokėtos pagal subsidijų susitarimus. Taigi, siekdama bandyti susigrąžinti šias sumas savivaldybė turi deklaruoti, kad bankrutuojančio banko turtą sudaro jos skolinis reikalavimas dėl tų sumų. Tačiau visiškai negarantuojama, kad šis bandymas susigrąžinti bus sėkmingas.

43

Pasak Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas), jei nebūtų galima susigrąžinti aptariamų sumų, būtų pažeisti Reglamento Nr. 1083/2006 57 ir 80 straipsniai. Iš tiesų tokios galimybės nebuvimas neleistų pasiekti subsidijų susitarimuose nustatyto tikslo, t. y. bendrai finansuoti ir taip įgyvendinti konkrečius investicinius projektus. Beje, jei šios sumos nebus skirtos susitarimuose numatytiems tikslams, tie susitarimai bus pažeisti, todėl tų sumų gavėjas privalėtų jas grąžinti.

44

Šiomis aplinkybėmis Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamentas [Nr. 1083/2006], visų pirma jo 2 straipsnio 5 punktas, 3, 4 straipsniai, 57 straipsnio 1 dalis, 70 ir 80 straipsniai, ir šiuo metu galiojantis Reglamentas [Nr. 1303/2013], ypač jo 2 straipsnio 15 punktas, 37 straipsnio 1 dalis, 66 straipsnis, 67 straipsnio 1 dalis, 74 straipsnio 1 dalis ir 89 straipsnio 1 dalis, turi būti aiškinami taip, kad jiems prieštarauja nacionalinės teisės aktas, pagal kurį subjektas, gavęs lėšų iš Europos Sąjungos biudžeto, negali pagrįstai kreiptis į teismą su prašymu išskirti šias lėšas iš bankroto turto, jeigu jos buvo pervestos į banko sąskaitą, atidarytą vėliau bankrutuojančiu paskelbtame banke, arba nacionalinės teisės aktas, pagal kurį šios lėšos neišskiriamos iš bankrutavusio banko turto?“

45

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paprašė, kad tam prašymui būtų taikoma Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnyje numatyta pagreitinta procedūra.

46

Grįsdamas prašymą šis teismas nurodo bankroto procedūros pobūdį, tikslą kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus ir taip užbaigti banko bankroto procedūrą.

47

Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymu arba išimties tvarka savo iniciatyva Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, gali nuspręsti nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pagal pagreitintą procedūrą, nukrypstant nuo šio reglamento nuostatų, jeigu dėl bylos pobūdžio reikia, kad ji būtų išnagrinėta greitai.

48

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagreitinta procedūra yra procesinė priemonė, taikytina ypatingos skubos atvejais (2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Phoenix Contact, C‑44/21, EU:C:2022:309, 14 punktas).

49

Šiuo atveju 2021 m. vasario 9 d. sprendimu Teisingumo Teismo pirmininkas, išklausęs teisėją pranešėją ir generalinį advokatą, atmetė prašymą šioje byloje taikyti pagreitintą procedūrą.

50

Šiuo klausimu dėl tikslo kuo greičiau patenkinti kreditorių reikalavimus ir taip greitai užbaigti pagrindinėje byloje nagrinėjamą bankroto procedūrą reikia priminti, viena vertus, kad reikalavimas Teisingumo Teisme greitai išnagrinėti ginčą negali kilti tik iš to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo užtikrinti greitą bylos išsprendimą (2022 m. balandžio 28 d. Sprendimo Caruter, C‑642/20, EU:C:2022:308, 24 punktas).

51

Kita vertus, nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tik pažymėjo, kad pagreitintos procedūros taikymas grindžiamas bankroto procedūros „pobūdžiu“, tačiau nepaaiškino, kodėl dėl šio „pobūdžio“ savaime reikia, kad ji būtų greitai išnagrinėta, kaip tai suprantama pagal Procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. Bet kuriuo atveju vien ekonominiu ir socialiniu požiūriais opiu pagrindinės bylos pobūdžiu, jei įrodytas, negalima pagrįsti būtinybės ją greitai išnagrinėti (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 10 d. Sprendimo Commissioners for Her Majesty’s Revenue and Customs (Visavertis sveikatos draudimas), C‑247/20, EU:C:2022:177, 45 punktą).

52

Rzecznik Praw Obywatelskich (ombudsmenas, Lenkija) teigia, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas, nes prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija, sudaryta iš asmenų, paskirtų pažeidžiant nacionalinę ir Sąjungos teisę, negali būti laikoma „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.

53

Konkrečiai kalbant, pirma, tokie nacionalinės ir Sąjungos teisės pažeidimai per prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą sudarančių asmenų skyrimo procedūrą neleidžia daryti išvados, kad ši institucija atitinka kriterijų, pagal kurį teismas turi būti „įsteigtas įstatymu“.

54

Antra, ombudsmenas tvirtina, kad, įvertinus visas teisines ir faktines aplinkybes, susijusias su šio sprendimo 52 punkte nurodytų asmenų skyrimo procesu, neįmanoma paneigti visų pagrįstų abejonių dėl šio teismo nepriklausomumo ir nešališkumo.

55

Trečia, ombudsmenas pažymi, kad vienas iš Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) kolegiją, pateikusią Teisingumo Teismui šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, sudarančių asmenų yra teisėjas, kuris, kaip vienintelis teisėjas, kreipėsi į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą byloje, kurioje priimtas 2022 m. kovo 29 d. Sprendimas Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235), ir kad, kiek tai susiję su šiuo asmeniu, jis toje byloje jau išreiškė abejonių dėl to, ar tas asmuo atitinka reikalavimus, kad jį būtų galima laikyti „teismu“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį.

56

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, tam, kad įvertintų, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusi institucija yra „teismas“, kaip tai suprantama pagal SESV 267 straipsnį (o tai yra tik su Sąjungos teise susijęs klausimas), taigi, ir tam, kad įvertintų, ar prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas, Teisingumo Teismas atsižvelgia į aplinkybių visumą, kaip antai, be kita ko, į tai, ar ši institucija yra įsteigta pagal įstatymus, ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija yra privaloma, ar procesas joje grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus ir ar ji nepriklausoma (2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235, 66 punktas).

57

Neginčijama, kad pats Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) atitinka pirmesniame šio sprendimo punkte primintus reikalavimus. Nagrinėjamu atveju ombudsmenas veikiau kelia klausimą, ar Sąd Najwyższy (Aukščiausiasis Teismas) kolegiją, kuri pateikė Teisingumo Teismui šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą, sudarantys teisėjai atitinka šiuos reikalavimus.

58

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235) 69 punkte ir dėl to sprendimo 70 ir 71 punktuose išvardytų priežasčių, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikė nacionalinis teismas, reikia preziumuoti, kad jis atitinka šiuos reikalavimus, primintus šio sprendimo 56 punkte, neatsižvelgiant į konkrečią jo sudėtį.

59

Iš tiesų šio sprendimo 69 punkte nurodyta prezumpcija gali būti nuginčyta, jeigu nacionalinio ar tarptautinio teismo priimtas galutinis sprendimas leistų daryti išvadą, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį sudarantis teisėjas ar teisėjai nėra nepriklausomas, nešališkas ir pagal teisės aktus įsteigtas teismas, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, aiškinamą atsižvelgiant į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio antrą pastraipą (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank (C‑132/20, EU:C:2022:235, 72 punktą).

60

Vis dėlto, kadangi nagrinėjamu atveju pasibaigus rašytinei proceso daliai ir net perdavus bylą svarstyti Teisingumo Teismas neturėjo duomenų, kad dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo kolegijos teisėjų būtų priimtas toks galutinis sprendimas, galimi pažeidimai, kurie galėjo būti padaryti per nacionalinę šių teisėjų skyrimo procedūrą, negali lemti šio prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinumo.

61

Taip pat reikia priminti, kad šio sprendimo 58 punkte nurodyta prezumpcija taikytina tik vertinant prašymų priimti prejudicinį sprendimą pagal SESV 267 straipsnį priimtinumą. Tuo remiantis negalima tvirtinti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teisėjų skyrimo sąlygos neabejotinai leidžia užtikrinti galimybę kreiptis į nepriklausomą, nešališką ir pagal teisės aktus įsteigtą teismą, kaip tai suprantama pagal ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą arba Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnį (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 74 punktą).

62

Galiausiai reikia pažymėti, kad remiantis šio sprendimo 57–61 punktais padaryta išvada galėtų būti priešinga tuo atveju, jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurį sudaro pagal SESV 267 straipsnį prašymą priimti prejudicinį sprendimą formaliai pateikęs teisėjas ar teisėjai, veiklai įtakos turėtų ir to teismo nepriklausomumui ir šališkumui kenktų ne tik tų teisėjų asmeninė padėtis, bet ir kitos aplinkybės (šiuo klausimu žr. 2022 m. kovo 29 d. Sprendimo Getin Noble Bank, C‑132/20, EU:C:2022:235, 75 punktą).

63

Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra priimtinas.

64

Iš pradžių reikia pažymėti, kad teikdamas prejudicinį klausimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, viena vertus, Reglamentą Nr. 1083/2006 ir, kita vertus, Reglamentą Nr. 1303/2013, kuriuo buvo panaikintas ir pakeistas Reglamentas Nr. 1083/2006, ir klausia, ar tie reglamentai prieštarauja nacionalinės teisės aktams, pagal kuriuos Sąjungos bendrai finansuojamų programų gavėjo iš Sąjungos biudžeto gautos lėšos, bankrutavus bankui, kuriame jos buvo deponuotos, negali būti neįtrauktos į bankrutavusio banko turtą.

65

Vis dėlto remiantis Teisingumo Teismo turima informacija darytina išvada, pirma, kad pirmasis ir trečiasis subsidijų susitarimai sudaryti dėl atitinkamai ERPF ir Sanglaudos fondo, kuriems taikomos būtent Reglamento Nr. 1083/2006, panaikinto ir pakeisto Reglamentu Nr. 1303/2013, nuostatos, remiamų projektų, o antrasis subsidijų susitarimas susijęs su EŽŪFKP, kuriam taikomos būtent Reglamento Nr. 1698/2005, panaikinto ir pakeisto Reglamentu Nr. 1305/2013, ir 2005 m. birželio 21 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1290/2005 dėl bendrosios žemės ūkio politikos finansavimo (OL L 209, 2005, p. 1), panaikinto ir pakeisto Reglamentu Nr. 1306/2013, nuostatos, remiama kaimo plėtros programa.

66

Antra, net jeigu subsidijų susitarimai buvo pasirašyti po to, kai 2014 m. sausio 1 d. buvo panaikinti reglamentai Nr. 1083/2006 ir Nr. 1698/2005, remiantis atitinkamai Reglamento Nr. 1303/2013 152 straipsniu ir Reglamento Nr. 1305/2013 88 straipsniu tiems susitarimams toliau taikomos reglamentų Nr. 1083/2006 ir Nr. 1698/2005 nuostatos, nes pagal prašyme priimti prejudicinį sprendimą pateiktą informaciją projektai, dėl kurių sudaryti tie susitarimai, apėmė 2007–2013 m. laikotarpį ir buvo patvirtinti remiantis aptariamais reglamentais Nr. 1083/2006 ir Nr. 1698/2005. Be to, kadangi Reglamente Nr. 1306/2013 nėra tokios pereinamojo laikotarpio nuostatos, kaip Reglamento Nr. 1305/2013 88 straipsnis, o pagal Reglamento Nr. 1306/2013 119 ir 121 straipsnius Reglamentas Nr. 1290/2005 panaikinamas nuo 2014 m. sausio 1 d., antrajam subsidijų susitarimui taikomos atitinkamos Reglamento Nr. 1306/2013 nuostatos.

67

Šiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 5 punktas ir 3, 4, 57, 70 ir 80 straipsniai, Reglamento Nr. 1306/2013 11, 54, 56 ir 58 straipsniai, taip pat Reglamento Nr. 1698/2005 2 straipsnio i punktas, 3 ir 4 straipsniai bei 72 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos draudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, viena vertus, ūkio subjektui, pagal iš Sąjungos biudžeto bendrai finansuojamas programas gavusiam lėšų, kurios buvo pervestos į vėliau bankrutavusiu pripažinto banko sąskaitą, neleidžiama taikyti išimties, pagal kurią tos lėšos nebūtų įtrauktos į bankrutavusio banko turtą, ir, kita vertus, nenumatyta tokių lėšų neįtraukti į tokį turtą.

68

Iš karto reikia priminti, kad turtas, kuris yra nebe Sąjungos biudžete ir kuriuo disponuoja valstybės narės pagal struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą, jį pervedus negali būti laikomas Sąjungos turtu, kaip tai suprantama pagal protokolo 1 straipsnio paskutinį sakinį (žr. 2018 m. gegužės 30 d. Sprendimo Dell’Acqua, C‑370/16, EU:C:2018:344, 40 punktą).

69

Šiuo klausimu, viena vertus, Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kiek tai susiję su Reglamentu Nr. 1083/2006, kad Komisijos atlikti mokėjimai valstybėms narėms pagal struktūrinius fondus ir Sanglaudos fondą reiškia turto iš Sąjungos biudžeto pervedimą į valstybių narių biudžetus (žr. 2018 m. gegužės 30 d. Sprendimo Dell’Acqua, C‑370/16, EU:C:2018:344, 39 punktą).

70

Kita vertus, remiantis Reglamento Nr. 1306/2013 34–37 straipsniais darytina išvada, kad Komisijos atliekami mokėjimai pagal EŽŪFKP remiamas kaimo plėtros programas taip pat reiškia turto pervedimą iš Sąjungos biudžeto į valstybių narių biudžetus.

71

Tuo remiantis šiuo atveju darytina išvada, kad pagal subsidijų susitarimus savivaldybės gautos ir banko sąskaitoje laikomos sumos negali būti laikomos Sąjungos turtu, kaip jis suprantama pagal Protokolo 1 straipsnio paskutinį sakinį, o tuo remiantis joms negali būti taikomos jokios administracinės ar teisminės prievartos priemonės be Europos Sąjungos Teisingumo Teismo leidimo, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

72

Beje, reikia konstatuoti, kad nė vienoje iš šio sprendimo 67 punkte nurodytų nuostatų valstybės narės neįpareigojamos priimti nacionalinės teisės nuostatų, leidžiančių į bankrutavusio banko turtą neįtraukti sumų tik dėl to, kad šias sumas tame banke laikė iš Sąjungos biudžeto bendrai finansuojamos programos gavėjas.

73

Pirma, kalbant apie Reglamento Nr. 1083/2006 57 straipsnio 1 dalį, kurios turinys iš esmės atitinka Reglamento Nr. 1698/2005 72 straipsnio 1 dalies turinį, reikia konstatuoti, kad remiantis iš esmės tų nuostatų formuluote galima teigti, jog valstybė narė ar vadovaujančioji institucija užtikrina, kad atitinkamo fondo įnašas būtų laikomas panaudotu bendrai finansuojamai operacijai tik tuo atveju, jeigu per penkerius metus nuo jos pabaigos neįvyksta reikšmingų tos operacijos pakitimų, viena vertus, darančių įtakos jos pobūdžiui ar įgyvendinimo sąlygoms ir, kita vertus, atsirandančių dėl infrastruktūros objekto nuosavybės pobūdžio pasikeitimo arba dėl gamybos veiklos nutraukimo.

74

Vis dėlto remiantis minėtu 57 straipsniu ir juo labiau 72 straipsnio 1 dalimi negalima teigti, kad šio sprendimo 72 punkte nurodyta pareiga yra nustatyta.

75

Antra, dėl Reglamento Nr. 1083/2006 70 straipsnio, kurio turinys iš esmės atitinka Reglamento Nr. 1306/2013 54, 56 ir 58 straipsnių turinį, reikia pasakyti, kad jame būtent valstybėms narėms nustatyta pareiga grąžinti prarastas sumas į Sąjungos bendrąjį biudžetą, jeigu įrodyta, kad lėšos prarastos dėl jų pačių kaltės ar aplaidumo.

76

Vis dėlto remiantis minėto 70 straipsnio formuluote ir juo labiau to reglamento 54, 56 ir 58 straipsnių formuluotėmis negalima teigti, kad šio sprendimo 72 punkte nurodyta pareiga yra nustatyta.

77

Be to, visiškai nebuvo kalbama apie tai, kad administruodama ar kontroliuodama aptariamas veiklos programas Lenkijos Respublika galėjo padaryti pažeidimą ar veikti aplaidžiai, ir tuo būtų galima grįsti aptariamo 70 straipsnio taikymą.

78

Trečia, dėl Reglamento Nr. 1083/2006 80 straipsnio, kuris atitinka Reglamento Nr. 1306/2013 11 straipsnį, reikia pažymėti, kad nors remiantis tų nuostatų formuluote galima iš esmės teigti, kad įnašo iš biudžeto gavėjai turi jį gauti visą, tai nereiškia, kad valstybėms narėms tose nuostatose savaime nenustatyta šio sprendimo 72 punkte nurodyta pareiga.

79

Taigi, remiantis šio sprendimo 35 punkte primintomis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo konstatuotomis faktinėmis aplinkybėmis, darytina išvada, kad nacionalinės valdžios institucijos aptariamas sumas pagal subsidijų sutartis tikrai pervedė savivaldybei.

80

Ketvirta, reikia pažymėti, kad šio sprendimo 72 punkte nurodytas įsipareigojimas nenustatytas nei Reglamento Nr. 1083/2006 3 ir 4 straipsniuose, nei Reglamento Nr. 1698/2005 3 ir 4 straipsniuose. Tuose straipsniuose tik bendrai nurodyti Reglamento Nr. 1083/2006 1 straipsnio pirmoje pastraipoje išvardyti fondų tikslai, priemonės ir uždaviniai, taip pat EŽŪFKP uždaviniai ir tikslai.

81

Galiausiai, penkta, reikia pažymėti, kad tas įsipareigojimas taip pat nenustatytas nei Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 5 punkte, nei Reglamento Nr. 1698/2005 2 straipsnio i punkte, kuriuose tik apibrėžiama viešųjų išlaidų sąvoka.

82

Žinoma, kaip iš esmės pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, tikimybė, kad bus neįmanoma susigrąžinti nagrinėjamų sumų, tam tikrais atvejais gali kliudyti pasiekti taikytinais Sąjungos teisės aktais nustatytą tikslą ar net lemti šių sumų gavėjo pareigą jas grąžinti.

83

Vis dėlto ši aplinkybė negali pateisinti su šio reglamento tekstu nesuderinamo jo aiškinimo. Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis suformuota jurisprudencija, dėl Sąjungos teisės nuostatos aiškinimo tiksli ir aiški tos nuostatos formuluotė negali tapti neveiksminga. Taigi, kadangi Sąjungos teisės nuostatos prasmė nedviprasmiškai suprantama iš jos formuluotės, Teisingumo Teismas negali nesilaikyti tokio aiškinimo (2022 m. sausio 25 d. Sprendimo VYSOČINA WIND, C‑181/20, EU:C:2022:51, 39 punktas).

84

Galiausiai reikia pažymėti, kad tai, jog Sąjungos teisėje nenustatyta įsipareigojimo, apie kurį kalbama šio sprendimo 72 punkte, neturi įtakos galimybei pagal Lenkijos teisę nagrinėjamų sumų neįtraukti į bankrutavusio banko turtą.

85

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, į pateiktą klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 1083/2006 2 straipsnio 5 punktas ir 3, 4, 57, 70 ir 80 straipsniai, Reglamento Nr. 1306/2013 11, 54, 56 ir 58 straipsniai, taip pat Reglamento Nr. 1698/2005 2 straipsnio i punktas, 3 ir 4 straipsniai bei 72 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinami taip, kad pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, viena vertus, ūkio subjektui, pagal iš Sąjungos biudžeto bendrai finansuojamas programas gavusiam lėšų, kurios buvo pervestos į vėliau bankrutavusiu pripažinto banko sąskaitą, neleidžiama taikyti išimties, pagal kurią tos lėšos nebūtų įtrauktos į bankrutavusio banko turtą, ir, kita vertus, nenumatyta tokių lėšų neįtraukti į tokį turtą.

86

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (šeštoji kolegija) nusprendžia:

2006 m. liepos 11 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1083/2006, nustatančio bendrąsias nuostatas dėl Europos regioninės plėtros fondo, Europos socialinio fondo ir Sanglaudos fondo bei panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1260/1999, iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 423/2012, 2 straipsnio 5 punktas, 3, 4, 57, 70 ir 80 straipsniai, 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1306/2013 dėl bendros žemės ūkio politikos finansavimo, valdymo ir stebėsenos, kuriuo panaikinami Tarybos reglamentai (EEB) Nr. 352/78, (EB) Nr. 165/94, (EB) Nr. 2799/98, (EB) Nr. 814/2000, (EB) Nr. 1290/2005 ir (EB) Nr. 485/2008, 11, 54, 56 ir 58 straipsniai, taip pat 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai 2 straipsnio i punktas, 3 ir 4 straipsniai bei 72 straipsnio 1 dalis

turi būti aiškinami taip:

pagal juos nedraudžiami nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos, viena vertus, ūkio subjektui, pagal iš Europos Sąjungos biudžeto bendrai finansuojamas programas gavusiam lėšų, kurios buvo pervestos į vėliau bankrutavusiu pripažinto banko sąskaitą, neleidžiama taikyti išimties, pagal kurią tos lėšos nebūtų įtrauktos į bankrutavusio banko turtą, ir, kita vertus, nenumatyta tokių lėšų neįtraukti į tokį turtą.