–

X, atstovaujamos advocaten M. van Werven ir J. Werner,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. K. Bulterman ir C. S. Schillemans,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos M. Jespersen, J. Nymann-Lindegren ir M. Søndahl Wolff,

–

Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos J. Möller ir R. Kanitz,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Ladenburger, E. Montaguti ir M. G. Wils,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 20 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Tailando pilietės X ir Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (teisingumo ir saugumo valstybės sekretorius, Nyderlandai, toliau – valstybės sekretorius) ginčą dėl to, kad šis atmetė X prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje.

3

X teisėtai gyveno Nyderlanduose, ten ji susituokė su Nyderlandų piliečiu A. Šioje santuokoje gimė vaikas, Nyderlandų pilietis.

4

Šis vaikas, kuriam prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo dieną buvo dešimt metų, gimė Tailande, kur jį augino senelė iš motinos pusės, nes X po jo gimimo grįžo į Nyderlandus. Vaikas visą laiką gyveno šioje trečiojoje šalyje ir niekada nesilankė Nyderlanduose ar kurioje kitoje Sąjungos valstybėje narėje.

5

2017 m. gegužės 22 d. sprendimu Nyderlandų valdžios institucijos panaikino X teisę gyventi šalyje atgaline data nuo 2016 m. birželio 1 d., kai A ir X faktiškai išsiskyrė.

6

2018 m. gegužės 17 d. nutraukta A ir X santuoka.

7

2019 m. gegužės 6 d. valstybės sekretorius pranešė X, kad 2019 m. gegužės 8 d. ji bus išsiųsta į Bankoką (Tailandas).

8

2019 m. gegužės 7 d. X pateikė prašymą leisti gyventi Nyderlanduose pas šios valstybės narės pilietį B. Vertindamos šį prašymą Nyderlandų valdžios institucijos savo iniciatyva patikrino, ar pareiškėja pagrindinėje byloje galėjo gauti išvestinę teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, kad galėtų gyventi su savo vaiku Sąjungos teritorijoje.

9

2019 m. gegužės 8 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė minėtą prašymą, motyvuodamas, be kita ko, tuo, kad X negali remtis išvestine teise gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, kurią Teisingumo Teismas pripažino 2017 m. gegužės 10 d. Sprendime Chavez-Vilchez ir kt. (C‑133/15, EU:C:2017:354).

10

2019 m. gegužės 8 d. X buvo išsiųsta į Bankoką.

11

2019 m. liepos 2 d. sprendimu valstybės sekretorius atmetė X skundą dėl 2019 m. gegužės 8 d. sprendimo. Tada X kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su skundu, jame tvirtino, kad dėl šio sprendimo atsisakyti leisti gyventi šalyje jos vaikas, nors ir yra Nyderlandų pilietis, neturi galimybės gyventi Sąjungoje, todėl tuo sprendimu paneigtas Sąjungos piliečio statuso jam suteikiamų teisių veiksmingumas.

12

Šiuo aspektu X pabrėžia, kad jos vaikas, už kurį ji visada buvo tiek teisiškai, tiek finansiškai atsakinga ir palaikė su juo emocinį ryšį, yra visiškai nuo jos priklausomas. Ji patikslina, kad grįžusi į Tailandą kasdien juo rūpinasi. Vaiko senelė iš motinos pusės dėl savo sveikatos būklės nebegali juo rūpintis. X taip pat teigia, kad 2020 m. vasario 5 d. Surino (Tailandas) teismo sprendimu jai buvo suteiktos išimtinės vaiko globos teisės.

13

Kadangi vaikas nekalba nei anglų, nei nyderlandų kalbomis, jis negali bendrauti su tėvu, su kuriuo nuo 2017 m. neturėjo jokių kontaktų. Anot X, A neturi jokio emocinio ryšio su vaiku ir neprisiėmė jokios atsakomybės už jį.

14

Valstybės sekretorius tvirtina, kad X skirtas sprendimas atsisakyti išduoti leidimą gyventi šalyje nereiškia, kad jos vaikas privalo išvykti iš Sąjungos teritorijos, nes jis nuo gimimo gyvena Tailande. Be to, negalima automatiškai teigti, kad X turi išimtines vaiko globos teises, nes Tailando teismo sprendimo, kuriuo ji remiasi šiuo klausimu, autentiškumas nebuvo patvirtintas. Be to, X neįrodė, kad grįžusi į Tailandą faktiškai rūpinasi vaiku. Nėra jokių objektyvių įrodymų, jog tarp jos ir vaiko egzistuoja toks priklausomumo ryšys, kad, atsisakius suteikti X teisę gyventi šalyje, vaikas būtų priverstas gyventi už Sąjungos teritorijos ribų. Tikėtina, kad tai, jog vaikas beveik visą gyvenimą buvo atskirtas nuo motinos, turėjo įtakos jų ryšiui, taigi ir jo priklausomumui nuo motinos. Be to, A vaidmuo vaiko gyvenime neaiškus, o tai, kad X teigia, jog A nesirūpina vaiku, yra subjektyvi aplinkybė. Valstybės sekretorius priduria, kad X neįrodė, kad jos vaikas nori atvykti gyventi į Nyderlandus arba kad leidimo gyventi šalyje išdavimas motinai atitiktų vaiko interesus.

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl principų, kuriuos Teisingumo Teismas įtvirtino 2011 m. kovo 8 d. Sprendime Ruiz Zambrano (C‑34/09, EU:C:2011:124), 2011 m. lapkričio 15 d. Sprendime Dereci ir kt. (C‑256/11, EU:C:2011:734), 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendime O ir kt. (C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776) ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendime Chavez-Vilchez ir kt. (C‑133/15, EU:C:2017:354), taikytinumo esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, gyvena už Sąjungos teritorijos ribų arba niekada joje negyveno.

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Teisingumo Teismo neigiamas atsakymas pagal Nyderlandų teisę reikštų, jog trečiosios šalies piliečiui, vienam iš nepilnamečio Sąjungos piliečio tėvų, niekada negalėtų būti suteikta išvestinė teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį ir jis galėtų teisėtai atvykti į Nyderlandus tik tuo atveju, jei pateiktų prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, pagrįstą teise į privatų ir šeimos gyvenimą, kaip tai suprantama pagal 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnį. Pagal Nyderlandų teisės aktus tam, kad būtų galima pateikti tokį prašymą, iš esmės reikalaujama, kad prašytojas turėtų leidimą laikinai gyventi šalyje kaip išplėstinės šeimos narys. Vis dėlto, be kita ko, reikėtų, kad šeimos narys, su kuriuo numatyta gyventi šalyje, t. y. „globėjas“, būtų vyresnis nei 21 metų. Nepilnametis vaikas pagal apibrėžtį negali atitikti šios sąlygos, o tai reiškia, kad toks prašymas išduoti leidimą gyventi šalyje nuo pat pradžių neturi jokios galimybės būti tenkinamas.

17

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimų dėl Sąjungos piliečio priklausomumo ryšio su trečiosios šalies piliečiu vertinimo kriterijų ir dėl faktinės vaiko globos klausimo pagrindinės bylos aplinkybėmis.

18

Šiomis aplinkybėmis rechtbank Den Haag, zittingsplaats Utrecht (Utrechte posėdžiaujantis Hagos apylinkės teismas, Nyderlandai) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad dėl aplinkybės, jog nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, turintis valstybės narės pilietybę, nuo gimimo gyvena už šios valstybės narės teritorijos ribų ir niekada negyveno Sąjungos teritorijoje, vienas iš jo tėvų, trečiosios šalies pilietis, nuo kurio šis vaikas yra priklausomas, negali pasinaudoti šiuo straipsniu grindžiama išvestine teise gyventi šalyje.

20

Pirmiausia primintina, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją remiantis SESV 20 straipsniu kiekvienam asmeniui, turinčiam valstybės narės pilietybę, suteikiamas Sąjungos piliečio statusas; jis valstybių narių piliečiams yra pagrindinis statusas (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 41 punktą ir 2022 m. birželio 9 d. Sprendimo Préfet du Gers ir Institut national de la statistique et des études économiques, C‑673/20, EU:C:2022:449, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21

Sąjungos pilietybė kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikia pagrindinę ir asmeninę teisę laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, tačiau turi būti paisoma Sutartyje ir jai vykdyti patvirtintose priemonėse nustatytų apribojimų (2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

22

Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad pagal SESV 20 straipsnį draudžiamos nacionalinės priemonės, įskaitant sprendimus nesuteikti teisės gyventi šalyje Sąjungos piliečio šeimos nariams, kuriomis iš Sąjungos piliečių atimama galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jų statuso suteikiamomis teisėmis (2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Ruiz Zambrano, C‑34/09, EU:C:2011:124, 42 punktas; 2012 m. gruodžio 6 d. Sprendimo O ir kt., C‑356/11 ir C‑357/11, EU:C:2012:776, 45 punktas ir 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 61 punktas).

23

Vis dėlto SESV nuostatomis, susijusiomis su Sąjungos pilietybe, nesuteikiama jokios savarankiškos teisės trečiųjų šalių piliečiams. Teisės, kurios gali būti suteikiamos tokiems piliečiams, yra ne savarankiškos jų teisės, bet išvestinės iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis. Šių išvestinių teisių tikslas ir pateisinimas grindžiamas išvada, kad atsisakius jas pripažinti gali būti pažeista, be kita ko, Sąjungos piliečio teisė laisvai judėti Sąjungos teritorijoje (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

24

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė Sąjungos teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra minėto Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, antraip būtų pakenkta Sąjungos pilietybės veiksmingumui, jei dėl atsisakymo suteikti tokią teisę Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš Sąjungos teritorijos apskritai, ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis (2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 51 punktas).

25

Šio sprendimo pirmesniame punkte minėtoms situacijoms būdinga tai, kad net jeigu jos reglamentuojamos teisės aktuose, kurie a priori patenka į valstybių narių kompetenciją, t. y. teisės aktuose, susijusiuose su trečiųjų šalių piliečių, nepatenkančių į Sąjungos antrinės teisės nuostatų, kuriose numatytas tokios teisės suteikimas esant tam tikroms sąlygoms, taikymo sritį, teise atvykti į šalį ir joje apsigyventi, šios situacijos vis dėlto glaudžiai susijusios su Sąjungos piliečio judėjimo ir apsigyvenimo laisve, kuri, kad nebūtų pažeista, draudžia tai, kad minėtiems trečiųjų šalių piliečiams būtų atsisakoma suteikti teisę atvykti į valstybę narę, kurioje šis Sąjungos pilietis gyvena, ir joje apsigyventi (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 64 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

26

Vis dėlto iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi šalyje Sąjungos pilietybės veiksmingumas būtų paneigtas, tik jeigu tarp šio trečiosios šalies piliečio ir Sąjungos piliečio, jo šeimos nario, egzistuotų toks priklausomumo santykis, dėl kurio tas Sąjungos pilietis būtų priverstas lydėti tą trečiosios šalies pilietį ir apskritai išvykti iš Sąjungos teritorijos (2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 52 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija ir 2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 37 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

27

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad, kaip ir atsisakymas suteikti teisę gyventi valstybės narės teritorijoje ar šios teisės netekimas, draudimas atvykti į Sąjungos teritoriją, nustatytas trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, gali lemti tai, kad iš šio piliečio bus atimta galimybė veiksmingai naudotis pagrindinėmis jo statuso suteikiamomis teisėmis, jeigu, atsižvelgiant į tarp šių asmenų egzistuojantį priklausomumo santykį, dėl šio draudimo atvykti minėtas pilietis galėtų faktiškai būti priverstas išvykti iš Sąjungos teritorijos, kad lydėtų savo šeimos narį – trečiosios šalies pilietį, kuriam taikomas šis draudimas (2023 m. balandžio 27 d. Sprendimo M. D. (Draudimas atvykti į Vengriją), C‑528/21, EU:C:2023:341, 60 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Taigi esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, priešingai nei esant bylose, susijusiose su SESV 20 straipsniu, kuriose Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą, nagrinėtoms situacijoms, negali lemti to, kad šis vaikas būtų priverstas lydėti vieną iš savo tėvų, trečiosios šalies pilietį, ir išvykti iš Sąjungos teritorijos, nes jis nuo gimimo gyvena trečiojoje šalyje ir niekada negyveno Sąjungoje.

29

Vis dėlto, viena vertus, nors šio sprendimo 22 punkte nurodytoje jurisprudencijoje Teisingumo Teismas pažymėjo, kad aptariamas vaikas visada gyveno savo pilietybės valstybėje narėje, šiuo patikslinimu buvo siekiama tik pabrėžti, kad naudojimasis iš SESV 20 straipsnio kylančia išvestine teise gyventi šalyje priklauso ne nuo to, ar šis vaikas naudojasi teise laisvai judėti ir gyventi Sąjungoje, bet nuo jo Sąjungos pilietybės – statuso, kurį jis turi, nepaisant to, ar naudojasi šia teise, nes šį statusą įgijo vien dėl to, kad turi valstybės narės pilietybę.

30

Kita vertus, tuo atveju, jei vaiką, Sąjungos pilietį, ir jo vieną iš tėvų, trečiosios šalies pilietį, sieja priklausomumo ryšys, atsisakymas leisti vienam iš tėvų gyventi valstybėje narėje, kurios pilietybę turi šis vaikas, gali trukdyti jam gyventi arba judėti Sąjungos teritorijoje, nes tokiu atveju jis būtų priverstas likti trečiojoje šalyje su šiuo vienu iš tėvų.

31

Tokiu atveju vaikui, Sąjungos piliečiui, atsirandančios pasekmės dėl to, kad jam praktiškai kliudoma atvykti į Sąjungą ir joje gyventi, turi būti prilyginamos pasekmėms, kurias sukelia įpareigojimas išvykti iš Sąjungos teritorijos.

32

Kaip matyti iš šio sprendimo 23 punkto, pagal SESV nuostatas dėl Sąjungos pilietybės trečiųjų šalių piliečiams suteikiamos tik išvestinės teisės, kylančios iš teisių, kuriomis naudojasi Sąjungos pilietis.

33

Taigi trečiosios šalies piliečio teisė gyventi šalyje, pripažįstama pagal SESV 20 straipsnį kaip Sąjungos piliečio šeimos nario teisė, pateisinama tuo, kad toks gyvenimas šalyje yra būtinas, kad šis Sąjungos pilietis galėtų veiksmingai naudotis pagrindinėmis šio statuso suteikiamomis teisėmis tol, kol tęsiasi priklausomumo santykis su šiuo trečiosios šalies piliečiu (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 41 punktas).

34

Atsisakymas suteikti teisę gyventi šalyje vaiko, Sąjungos piliečio, vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, gali turėti pasekmių šio vaiko naudojimuisi šiomis teisėmis tik tuo atveju, jeigu jis turėtų atvykti į atitinkamos valstybės narės teritoriją su šiuo vienu iš tėvų arba prie jo prisijungti ir vėliau likti šioje teritorijoje.

35

Priešingai, jeigu vaiko, Sąjungos piliečio, vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, vienas gyventų Sąjungos teritorijoje, o šis vaikas liktų trečiojoje šalyje, sprendimas atsisakyti šiam vienam iš tėvų suteikti teisę gyventi šioje teritorijoje neturėtų jokio poveikio šio vaiko naudojimuisi teisėmis.

36

Vadinasi, teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį negali būti suteikta nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, vienam iš tėvų, trečiosios šalies piliečiui, kai nei šio vieno iš tėvų prašymas suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, nei bendras bylos kontekstas neleidžia daryti išvados, kad šis vaikas, kuris niekada negyveno savo pilietybės valstybėje narėje, pasinaudos Sąjungos piliečio teisėmis ir atvyks į šios valstybės narės teritoriją bei joje apsigyvens.

37

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi jurisdikciją šiuo aspektu, turi patikrinti faktines aplinkybes, kad pagrindinėje byloje įvertintų ne tik tai, ar yra priklausomumo santykis, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 26 punkte primintą jurisprudenciją, bet ir tai, ar įrodyta, kad aptariamas vaikas atvyks į Nyderlandus ir ten apsigyvens su vienu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu.

38

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad aplinkybė, jog nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, turintis valstybės narės pilietybę, nuo gimimo gyvena už šios valstybės narės teritorijos ribų ir niekada negyveno Sąjungos teritorijoje, nereiškia, kad vienas iš jo tėvų, trečiosios šalies pilietis, nuo kurio šis vaikas yra priklausomas, negali pasinaudoti šiuo straipsniu grindžiama išvestine teise gyventi šalyje, su sąlyga, kad įrodyta, jog šis vaikas atvyks į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyvens kartu su šiuo vienu iš tėvų.

39

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, gavusi trečiosios šalies piliečio, kurio nepilnametis vaikas, šios valstybės narės pilietybę turintis Sąjungos pilietis, yra nuo jo priklausomas ir nuo gimimo gyvena toje trečiojoje šalyje bei niekada negyveno Sąjungos teritorijoje, prašymą suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, gali atmesti šį prašymą, motyvuodama tuo, kad vaiko, kaip Sąjungos piliečio, išvežimas į šią valstybę narę, reiškiantis, kad šis vaikas pasinaudos jam, kaip Sąjungos piliečiui, tenkančiomis teisėmis, realiai ar tikėtinai neatitinka to vaiko interesų.

40

Šiuo klausimu pažymėtina, kad, pirma, iš šio sprendimo 20 ir 22 punktuose primintos jurisprudencijos matyti, jog kiekvienam Sąjungos piliečiui suteikta teisė laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje tiesiogiai kyla iš Sąjungos piliečio statuso, ir nebūtina įrodyti kokio nors suinteresuotumo ja pasinaudoti.

41

Be to, šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad pagal tarptautinės teisės principą, kurio Sąjungos teisė negali pažeisti, valstybė narė negali savo pačios piliečiams neleisti atvykti į savo teritoriją ir ten pasilikti, t. y. jiems suteikiama besąlygiška teisė gyventi savo valstybėje (šiuo klausimu žr. 2017 m. lapkričio 14 d. Sprendimo Lounes, C‑165/16, EU:C:2017:862, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

42

Be to, Teisingumo Teismas jau yra patikslinęs, kad nepilnametis vaikas gali remtis Sąjungos teisėje garantuojamomis teisėmis laisvai judėti ir gyventi šalyje. Valstybės narės piliečio galėjimas pasinaudoti SESV bei antrinės teisės aktuose numatytomis teisėmis laisvo asmenų judėjimo srityje negali priklausyti nuo to, ar šis asmuo sulaukė amžiaus, nuo kurio įgyjamas teisinis veiksnumas, leidžiantis savarankiškai pasinaudoti šiomis teisėmis (šiuo klausimu žr. 2004 m. liepos 19 d. Sprendimo Zhu ir Chen, C‑200/02, EU:C:2004:639, 20 punktą).

43

Be to, nors Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valdžios institucijos, kompetentingos priimti sprendimą dėl prašymo suteikti teisę gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį, turi atsižvelgti į atitinkamo vaiko interesus, šis atsižvelgimas numatytas tik siekiant įvertinti priklausomumo ryšio, kaip jis suprantamas pagal šio sprendimo 26 punkte nurodytą jurisprudenciją, buvimą arba pasekmes, kurių sukeltų šiame straipsnyje numatytos išvestinės teisės gyventi šalyje nesuteikimas dėl visuomenės saugumo ar viešosios tvarkos priežasčių (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktą ir 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 53 punktą). Teisingumo Teismas nusprendė, kad vaiko interesais galima remtis ne siekiant atmesti prašymą išduoti leidimą gyventi šalyje, bet, priešingai, neleisti priimti sprendimo, įpareigojančio šį vaiką išvykti iš Sąjungos teritorijos.

44

Taigi esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, šios kompetentingos institucijos negali nustatyti, ar vaiko išvežimas į valstybę narę, kurios pilietis jis yra, atitinka šio vaiko interesus, antraip jos nepagrįstai pakeistų tėvų valdžios atitinkamam vaikui turėtojus, nesant šiai valdžiai apriboti patvirtintų priemonių, ir nepaisytų to, kad, kaip priminta šio sprendimo 42 punkte, šis vaikas gali naudotis pagal SESV 20 straipsnį turimomis teisėmis.

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybė narė, gavusi trečiosios šalies piliečio, kurio nepilnametis vaikas, šios valstybės narės pilietybę turintis Sąjungos pilietis, yra nuo jo priklausomas ir nuo gimimo gyvena toje trečiojoje šalyje bei niekada negyveno Sąjungos teritorijoje, prašymą suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje, negali atmesti šio prašymo, motyvuodama tuo, kad vaiko, kaip Sąjungos piliečio, išvežimas į šią valstybę narę, reiškiantis, kad vaikas pasinaudos jam, kaip Sąjungos piliečiui, tenkančiomis teisėmis, realiai ar tikėtinai neatitinka šio vaiko interesų.

46

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad lemiami veiksniai vertinant, ar nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, yra priklausomas nuo vieno iš savo tėvų, trečiosios šalies piliečio, yra tai, kad šis vienas iš tėvų ne visada kasdien rūpinosi vaiku, nors turi išimtines jo globos teises, ir tai, kad šis vaikas prireikus galėtų įsikurti Sąjungos teritorijoje pas kitą iš tėvų, Sąjungos pilietį.

47

Kaip matyti iš šio sprendimo 26–28, 30, 31 ir 33 punktų, teisė gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį trečiosios šalies piliečiui, Sąjungos piliečio šeimos nariui, suteikiama tik labai ypatingomis aplinkybėmis, kai šį trečiosios šalies pilietį ir Sąjungos pilietį sieja toks priklausomumo santykis, dėl kurio, atsisakius trečiosios šalies piliečiui suteikti teisę gyventi Sąjungos teritorijoje, Sąjungos pilietis būtų priverstas jį lydėti ir apskritai išvykti iš šios teritorijos arba negalėtų atvykti į savo pilietybės valstybę narę ir joje gyventi.

48

Taigi prašymas suteikti išvestinę teisę gyventi šalyje turi būti nagrinėjamas būtent atsižvelgiant į vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir jo nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, priklausomumo santykio intensyvumą, nes atliekant tokį vertinimą turi būti atsižvelgta į visas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktą; 2018 m. gegužės 8 d. Sprendimo K. A. ir kt. (Šeimos susijungimas Belgijoje), C‑82/16, EU:C:2018:308, 72 punktą ir 2020 m. vasario 27 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Ciudad Real (Sąjungos piliečio sutuoktinis), C‑836/18, EU:C:2020:119, 56 punktą).

49

Šiuo aspektu vertindamas, ar yra toks vaiko, Sąjungos piliečio, ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, priklausomumo santykis, Teisingumo Teismas nusprendė, kad reikia atsižvelgti į šio vaiko globos klausimą ir į tai, ar vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, yra teisiškai, finansiškai arba emociškai atsakingas už tą vaiką. Tokio vaiko amžius, fizinis ir emocinis išsivystymas, emocinio ryšio su vienu iš tėvų, Sąjungos piliečiu, ir kitu iš tėvų, trečiosios šalies piliečiu, laipsnis ir grėsmė, kurią išsiskyrimas su pastaruoju keltų šio vaiko raidai, taip pat buvo laikomi reikšmingomis aplinkybėmis (2022 m. rugsėjo 7 d. Sprendimo Staatssecretaris van Justitie en Veiligheid (Teisės gyventi šalyje pagal SESV 20 straipsnį pobūdis), C‑624/20, EU:C:2022:639, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, jog vien aplinkybės, kad valstybės narės pilietis dėl ekonominių sumetimų arba norėdamas turėti neišskirtą šeimą Sąjungos teritorijoje pageidauja, kad jo šeimos nariai, kurie neturi vienos iš valstybių narių pilietybės, gyventų su juo Sąjungos teritorijoje, savaime dar nepakanka nuspręsti, kad, nesuteikus tokios teisės, Sąjungos pilietis būtų priverstas palikti Sąjungos teritoriją (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

51

Taigi, biologinių arba teisinių šeimos santykių tarp Sąjungos piliečio ir vieno iš jo šeimos nario, trečiosios šalies piliečio, nepakanka, kad minėtam šeimos nariui, vadovaujantis SESV 20 straipsniu, būtų pripažinta išvestinė teisė gyventi valstybės narės, kurios pilietybę turi tas Sąjungos pilietis, teritorijoje (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 58 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

52

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, pirmiausia pažymėtina, kad kompetentingos valdžios institucijos turi atsižvelgti į situaciją, esančią tuo metu, kai jos turi priimti sprendimą, nes šios institucijos turi įvertinti numatomas jų sprendimo pasekmes atitinkamo vaiko veiksmingam naudojimuisi pagrindinėmis teisėmis, kurias jis turi dėl pagal SESV 20 straipsnį jam suteikto statuso. Siekdami išvengti situacijos, kai iš šio vaiko būtų atimta galimybė veiksmingai naudotis šiomis teisėmis, nacionaliniai teismai, kurie turi priimti sprendimą dėl skundo dėl minėtų valdžios institucijų sprendimo, turi atsižvelgti į faktines aplinkybes, susiklosčiusias po to, kai buvo priimtas tas sprendimas (pagal analogiją žr. 2018 m. balandžio 17 d. Sprendimo B ir Vomero, C‑316/16 ir C‑424/16, EU:C:2018:256, 94 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

53

Taigi aplinkybė, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, a priori kasdien nesirūpino vaiku ilgą laiką ir kad tuo laikotarpiu galbūt nebuvo priklausomumo santykio, negali būti laikoma lemiama, nes ši aplinkybė nereiškia, kad ir tą dieną, kai valdžios institucijos ar nacionaliniai teismai priima sprendimą, šis vienas iš tėvų faktiškai nesirūpina vaiku.

54

Be to, šiuo aspektu primintina, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir jo nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, gyvenimas kartu nėra būtina sąlyga siekiant nustatyti, ar tarp jų yra priklausomumo santykis (2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 68 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

55

Priešingai, vien to, kad tuo metu, kai nacionalinis teismas turi priimti sprendimą byloje, šis vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, kasdien faktiškai rūpinasi nepilnamečiu Sąjungos piliečiu, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog egzistuoja priklausomumo santykis, nes šis vertinimas visada turi būti grindžiamas visomis reikšmingomis aplinkybėmis.

56

Be to, kiek tai susiję su aplinkybe, kad vienas iš atitinkamo vaiko tėvų yra Sąjungos pilietis, gyvenantis valstybėje narėje, pažymėtina, kad taikant SESV 20 straipsnį tokia aplinkybė būtų reikšminga, jeigu būtų nustatyta, kad šis vienas iš tėvų iš tikrųjų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti šį vaiką (šiuo klausimu žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 71 punktą).

57

Vis dėlto vienos šios aplinkybės (darant prielaidą, kad ji įrodyta) nepakanka, kad būtų galima konstatuoti, jog tarp vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, nėra tokio priklausomumo ryšio, kad vaikas būtų priverstas nevykti į Sąjungos teritoriją ir joje negyventi, jeigu tam trečiosios šalies piliečiui būtų atsisakyta suteikti teisę gyventi šalyje, nes tokia išvada turi būti daroma atsižvelgiant į visas reikšmingas nagrinėjamo atvejo aplinkybes (šiuo klausimu žr. 2022 m. gegužės 5 d. Sprendimo Subdelegación del Gobierno en Toledo (Šeimos nario gyvenimas šalyje – Nepakankami ištekliai), C‑451/19 ir C‑532/19, EU:C:2022:354, 67 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

58

Nors iš esmės vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, turi nurodyti aplinkybes, kurios patvirtintų, kad jis teisę gyventi šalyje grindžia SESV 20 straipsniu, visų pirma tas, kurios rodo, jog, nesuteikus teisės gyventi šalyje, vaikas negalės naudotis savo, kaip Sąjungos piliečio, teisėmis, vertindamos sąlygas, būtinas tam, kad šiam trečiosios šalies piliečiui galėtų būti suteikta tokia teisė gyventi šalyje, kompetentingos nacionalinės institucijos turi užtikrinti, kad įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių nacionalinės teisės normų taikymas nepakenktų SESV 20 straipsnio veiksmingumui (2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 76 punktas).

59

Taigi tokių įrodinėjimo pareigą reglamentuojančių nacionalinės teisės normų taikymas neatleidžia atitinkamos valstybės narės institucijų nuo pareigos remiantis trečiosios šalies piliečio pateikta informacija atlikti reikalingus tyrimus, siekiant nustatyti, kur gyvena vienas iš tėvų, šios valstybės narės pilietis, ir išnagrinėti, pirma, ar šis iš tiesų gali ir yra pasirengęs vienas kasdien faktiškai prižiūrėti vaiką, ir, antra, ar egzistuoja toks vaiko ir vieno iš jo tėvų, trečiosios šalies piliečio, priklausomumo ryšys, kad dėl sprendimo, kuriuo pastarajam atsisakoma suteikti teisę gyventi šalyje, vaikas negalėtų veiksmingai pasinaudoti pagrindinėmis jo turimo Sąjungos piliečio statuso teikiamomis teisėmis (pagal analogiją žr. 2017 m. gegužės 10 d. Sprendimo Chavez-Vilchez ir kt., C‑133/15, EU:C:2017:354, 77 punktą).

60

Galiausiai iš šio sprendimo 48–50 punktuose nurodytos jurisprudencijos matyti, kad aplinkybė, jog vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, turi išimtines nepilnamečio vaiko globos teises, yra svarbus, bet ne lemiamas veiksnys vertinant, ar egzistuoja realus priklausomumas, kuris, kaip matyti iš šio sprendimo 51 punkto, negali tiesiogiai išplaukti iš vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, ir jo nepilnamečio vaiko, Sąjungos piliečio, teisinių santykių.

61

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad SESV 20 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad siekdama įvertinti, ar nepilnametis vaikas, Sąjungos pilietis, yra priklausomas nuo vieno iš tėvų, trečiosios šalies piliečio, atitinkama valstybė narė turi atsižvelgti į visas reikšmingas aplinkybes, ir šiuo aspektu negali būti laikomos lemiamomis aplinkybės, kad vienas iš tėvų, trečiosios šalies pilietis, ne visada kasdien rūpinosi vaiku, nors turi išimtines jo globos teises, ir kad kitas iš tėvų, Sąjungos pilietis, galėtų kasdien faktiškai prižiūrėti šį vaiką.

62

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: