–

MM, atstovaujamo advokati V. T. Bratoevska ir T. Gincheva,

–

Bulgarijos vyriausybės, atstovaujamos T. Tsingileva ir L. Zaharieva,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. J. Ruiz Sánchez,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos C. Ladenburger, I. Zaloguin ir S. Grünheid,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. birželio 13 d. Tarybos pagrindų sprendimo 2002/584/TVR dėl Europos arešto orderio ir perdavimo tarp valstybių narių tvarkos (OL L 190, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 1 sk., 6 t., p. 34), iš dalies pakeisto 2009 m. vasario 26 d. Tarybos pagrindų sprendimu 2009/299/TVR (OL L 81, 2009, p. 24) (toliau – Pagrindų sprendimas 2002/584), 6 straipsnio 1 dalies ir 8 straipsnio 1 dalies c punkto ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant MM iškeltą baudžiamąją bylą, kurioje skundžiant MM suėmimo priemonės taikymą papildomai remiamasi dėl jo išduoto Europos arešto orderio negaliojimu.

3

Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnyje „Europos arešto orderio apibrėžimas ir įpareigojimas jį vykdyti“ nustatyta:

„1.   Europos arešto orderis yra teisminis sprendimas, kurį išduoda [priima] valstybė narė, kad kita valstybė narė areštuotų [suimtų] ir perduotų prašomą perduoti asmenį, siekiant patraukti baudžiamojon atsakomybėn arba vykdyti laisvės atėmimo bausmę [siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą arba laisvės atėmimo bausmę], arba sprendimą dėl įkalinimo.

2.   Valstybės narės vykdo Europos arešto orderį, remdamosi tarpusavio pripažinimo principu ir vadovaudamosi šio pagrindų sprendimo nuostatomis.

3.   Šis pagrindų sprendimas nekeičia pareigos gerbti pagrindines teises ir pagrindinius teisinius principus, įtvirtintus [ESS] 6 straipsnyje.“

4

Pagrindų sprendimo 6 straipsnyje „Kompetentingų teisminių institucijų nustatymas“ numatyta:

„1.   Išduodančioji teisminė institucija – tai išduodančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga išduoti Europos arešto orderį.

2.   Vykdančioji teisminė institucija – tai vykdančiosios valstybės narės teisminė institucija, kuri pagal tos valstybės teisę yra kompetentinga vykdyti Europos arešto orderį.

3.   Kiekviena valstybė narė Tarybos Generaliniam sekretoriatui praneša kompetentingą pagal jos teisę teisminę instituciją.“

5

Pagrindų sprendimo 8 straipsnio „Europos arešto orderio turinys ir forma“ 1 dalies c punkte nurodyta:

„Europos arešto orderyje nurodoma ši informacija, kuri pateikiama forma, nustatyta priede [laikantis priede nurodytos formos]:

<…>

<…>“

6

Pagrindų sprendimo 2002/584 priede pateikta vienoda Europos arešto orderio forma. Šios formos b punkto „Sprendimas, kuriuo remiantis išduotas Europos arešto orderis“ 1 punkte nurodytas „arešto orderis arba jam prilygstančio poveikio teismo sprendimas“.

7

Pagrindų sprendimas 2002/584 į Bulgarijos teisę perkeltas Zakon za ekstraditsiata i evropeiskata zapoved za arest (Įstatymas dėl ekstradicijos ir Europos arešto orderio; DV, Nr. 46/05, 2005 m. birželio 3 d., toliau – ZEEZA). ZEEZA 37 straipsnyje įtvirtintos Europos arešto orderio išdavimą reglamentuojančios nuostatos, suformuluotos beveik taip pat kaip šio pagrindų sprendimo 8 straipsnis.

8

Pagal ZEEZA 56 straipsnio 1 dalies 1 punktą ikiteisminio tyrimo stadijoje prokuroras turi kompetenciją išduoti dėl kaltinamojo Europos arešto orderį. Šioje baudžiamojo proceso stadijoje pagal Bulgarijos įstatymus teismui nenumatyta galimybės dalyvauti nei išduodant Europos arešto orderį, nei prieš tai ar po to.

9

Pagal Nakazatelno protsesualen kodeks (Baudžiamojo proceso kodeksas, toliau – NPK) 200 straipsnį, siejamą su ZEEZA 66 straipsniu, Europos arešto orderis gali būti skundžiamas tik aukštesnės grandies prokuratūrai.

10

Nurodymas atvesdinti, kuriuo siekiama įtariamą padarius nusikalstamą veiką asmenį atvesdinti į policijos ikiteisminio tyrimo įstaigą, reglamentuotas NPK 71 straipsnyje. Jis gali būti skundžiamas tik prokurorui.

11

Nutarimas dėl kaltinimų pareiškimo įtariamam padarius nusikalstamą veiką asmeniui reglamentuotas būtent NPK 219 straipsnyje.

12

NPK 219 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, „surinkus pakankamai įrodymų dėl atitinkamo asmens kaltės <…>, ikiteisminio tyrimo įstaiga apie tai praneša prokurorui ir priima nutarimą dėl kaltinimų pareiškimo“. Šį aktą priima ikiteisminio tyrimo įstaiga, kontroliuojama prokuroro. Kaip matyti iš NPK 219 straipsnio 4–8 dalių ir 221 straipsnio, šiuo nutarimu įtariamam padarius nusikalstamą veiką asmeniui pranešama apie kaltinimų jam pareiškimą ir suteikiama galimybė gintis. Kaltinamojo sulaikymas nėra šio nutarimo teisinė pasekmė.

13

Ikiteisminio tyrimo įstaigos nutarimas dėl kaltinimų pareiškimo negali būti skundžiamas teismui. Jis gali būti skundžiamas tik prokurorui. NPK 200 straipsnyje nustatyta, kad „ikiteisminio tyrimo įstaigos nutarimas gali būti skundžiamas prokurorui. Prokuroro nutarimas, kuriam netaikoma teisminė kontrolė, gali būti skundžiamas aukštesnės grandies prokuratūrai, kurios sprendimas yra galutinis“.

14

Asmens, dėl kurio vykdomas baudžiamasis persekiojimas, suėmimas ikiteisminio tyrimo stadijoje reglamentuojamas NPK 64 straipsnyje.

15

NPK 64 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „[i]kiteisminio tyrimo etape nutartį dėl suėmimo priima kompetentingas pirmosios instancijos teismas prokuroro prašymu“.

16

Prieš pateikdamas tokį prašymą prokuroras turi įvertinti, ar tenkinami NPK 63 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, kad, ikiteisminio tyrimo stadijoje kaltinamajam pareiškus kaltinimus, to teismo būtų galima prašyti skirti griežčiausią priemonę, t. y. suėmimą.

17

Pagal NPK 64 straipsnio 2 dalį prokuroras gali kaltinamajam taikyti laikiną sulaikymą maksimalų 72 val. trukmės laikotarpį, per kurį šis asmuo turi būti atvesdintas į teismą, turintį kompetenciją prireikus skirti suėmimą.

18

NPK 64 straipsnio 3 dalyje nustatyta: „[t]eismas nedelsiant nagrinėja bylą <…> dalyvaujant kaltinamajam <…>“.

19

Pagal NPK 64 straipsnio 4 dalį teismas yra institucija, turinti kompetenciją nagrinėti prašymą skirti suėmimą ir vertinti, ar taikyti šią priemonę, nuspręsti dėl švelnesnės, o gal apskritai kaltinamajam netaikyti jokios procesinės prievartos priemonės.

20

NPK 270 straipsnyje „Sprendimai dėl kardomosios priemonės ir kitų teisminės kontrolės priemonių vykstant teisminiam bylos nagrinėjimui“ nustatyta:

„1.   Kardomosios priemonės pakeitimo klausimas gali būti iškeltas bet kuriuo teisminio bylos nagrinėjimo momentu. Pasikeitus aplinkybėms kompetentingam teismui gali būti pateiktas naujas su kardomąja priemone susijęs prašymas.

2.   Teismas sprendžia viešame posėdyje priimdamas nutartį.

<…>

4.   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta nutartis gali būti apskųsta <…>“

21

Bulgarijoje prieš 41 asmenį pradėtas baudžiamasis procesas dėl dalyvavimo nusikalstamo susivienijimo, užsiimančio prekyba narkotikais, veikoje. 16 iš jų, įskaitant MM, slapstėsi.

22

2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimu, priimtu pagal NPK 71 straipsnį, ikiteisminio tyrimo įstaiga paskelbė MM paiešką, kad jis būtų atvesdintas į policijos tarnybas. Šis nutarimas, kurį priėmė policijos tyrėjas, nebuvo faktiškai įvykdytas.

23

Prokuroro leidimu ikiteisminio tyrimo įstaiga 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimu pareiškė kaltinimus MM dėl dalyvavimo nurodyto nusikalstamo susivienijimo, užsiimančio prekyba narkotinėmis medžiagomis, veikloje. Kadangi MM pasislėpė, šio nutarimo teisinės pasekmės, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, nebuvo to asmens sulaikymas; nutarimas, kuriuo tik pranešama kuo jis kaltinamas, buvo įteiktas valstybės paskirtam gynėjui.

24

2020 m. sausio 16 d. prokuroras išdavė Europos arešto orderį dėl MM. Jo dalies „Sprendimas, kuriuo remiantis išduotas arešto orderis“ 1 punkte „Arešto orderis arba jam prilygstančio poveikio teismo sprendimas“ įrašyta tik ikiteisminio tyrimo įstaigos parengtas 2019 m. rugpjūčio 9 d. nutarimas dėl pareikštų kaltinimų MM.

25

2020 m. kovo 25 d. byla perduota prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nagrinėti iš esmės.

26

2020 m. balandžio 16 d. prokuroras pateikė prašymą skirti suėmimą besislapsčiusiems asmenims, įskaitant MM. 2020 m. balandžio 24 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas viešame posėdyje atmetė šį prašymą, motyvuodamas tuo, kad pagal nacionalinę teisę draudžiama skirti tokį suėmimą, teismo posėdyje nedalyvaujant kaltinamajam.

27

Vykdant 2020 m. sausio 16 d. išduotą Europos arešto orderį 2020 m. liepos 5 d. MM buvo sulaikytas Ispanijoje. 2020 m. liepos 28 d. jis buvo perduotas Bulgarijos teisminėms institucijoms. Tą pačią dieną prokuroras pateikė prašymą skirti suėmimą MM.

28

2020 m. liepos 29 d. per teismo posėdį, kuriame MM asmeniškai dalyvavo ir buvo išklausytas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nutartį skirti jam suėmimą.

29

2020 m. rugpjūčio 5 d. MM pateikė skundą dėl nutarties skirti suėmimą, remdamasis, be kita ko, Europos arešto orderio neteisėtumu, taip pat aukštesniojo teismo prašė Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą.

30

2020 m. rugpjūčio 14 d. aukštesnysis teismas patvirtino MM suėmimą; jis nenagrinėjo klausimų dėl galimų Europos arešto orderio trūkumų ir atmetė gynėjo prašymą kreiptis į Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo.

31

2020 m. rugpjūčio 27 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme MM, remdamasis NPK 270 straipsniu, pateikė naują skundą dėl jam skirto suėmimo teisėtumo kontrolės.

32

Per 2020 m. rugsėjo 3 d. viešą teismo posėdį MM, be kita ko, nurodė, kad Europos arešto orderis yra neteisėtas ir kad jį įvykdžiusi Ispanijos teisminė institucija į tai neatsižvelgė dėl to, kad jis sutiko būti perduotas Bulgarijos institucijoms. MM reikalavo suteikti teisę remtis šiuo neteisėtumu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme ir teigė, kad dėl tokio neteisėtumo neteisėtas ir jam skirtas suėmimas. Todėl jis reikalavo panaikinti suėmimą.

33

Tokiomis aplinkybėmis Spetsializiran nakazatelen sad (Specializuotas baudžiamasis teismas, Bulgarija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

34

2020 m. gruodžio 1 d. raštu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pranešė Teisingumo Teismui, kad nutartis dėl suėmimo 2020 m. lapkričio 27 d. iš dalies pakeista ir kad nuo tos dienos taikoma kardomoji priemonė – namų areštas.

35

2020 m. rugsėjo 4 d. raštu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė šį prašymą nagrinėti pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

36

Šiuo klausimu pirmiausia reikia nurodyti, kad šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Pagrindų sprendimo 2002/584, patenkančio į SESV trečiosios dalies V antraštinės dalies, susijusios su laisvės, saugumo ir teisingumo erdve, nuostatų taikymo sritį, išaiškinimo. Taigi jis gali būti nagrinėjamas pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 23a straipsnyje ir Procedūros reglamento 107 straipsnyje numatytą prejudicinio sprendimo priėmimo skubos tvarka procedūrą.

37

Tada dėl skubos kriterijaus pažymėtina, jog vadovaujantis Teisingumo Teismo jurisprudencija reikia atsižvelgti į tai, kad suinteresuotajam asmeniui pagrindinėje byloje prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo metu buvo atimta laisvė ir jo laikymas suimto priklauso nuo pagrindinės bylos baigties (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 38 punktą ir 2020 m. gegužės 14 d. Sprendimo Orszįgos Idegenrendészeti Főigazgatósįg Dél-alföldi Regionįlis Igazgatósįg, C‑924/19 PPU ir C‑925/19 PPU, EU:C:2020:367, 99 punktą).

38

Nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš šio sprendimo 21, 28, 31 ir 32 punktų, pagrindinėje byloje MM įtariamas dalyvavimu nusikalstamame susivienijime, vykdžiusiame narkotinių medžiagų prekybą, ir 2020 m. liepos 29 d. buvo priimtas sprendimas jį suimti. 2020 m. rugpjūčio 27 d. MM, remdamasis NPK 270 straipsniu, kreipėsi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą su skundu, jame ginčijo šio sprendimo teisėtumą ir šiomis aplinkybėmis rėmėsi dėl jo išduoto Europos arešto orderio neteisėtumu.

39

Darytina išvada, kad MM tolesnis suėmimas prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo momentu priklausė nuo Teisingumo Teismo sprendimo, nes jo atsakymas į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus gali turėti nedelsiamą poveikį sprendimo, kuriuo nurodoma jį suimti, baigčiai. Be to, MM taikomos kardomosios priemonės pakeitimas į namų areštą neturi įtakos šiai išvadai, nes juo taip pat žymiai apribojama MM laisvė.

40

Šiomis aplinkybėmis atsižvelgusi į teisėjo pranešėjo siūlymą ir susipažinusi su generalinio advokato nuomone Teisingumo Teismo pirmoji kolegija 2020 m. rugsėjo 21 d. nusprendė tenkinti nacionalinio teismo prašymą ir nagrinėti šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą skubos tvarka.

41

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, statusas siejamas su sprendimo išduoti Europos arešto orderį ir nacionalinio sprendimo, kuriuo remiantis šis orderis išduotas, teisminės kontrolės buvimu.

42

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad ir sprendimą išduoti pagrindinėje byloje nagrinėjamą Europos arešto orderį, ir nacionalinį aktą dėl kaltinimų pareiškimo, kuriuo remiantis šis orderis buvo išduotas, reikia laikyti priimtu tik prokuroro. Kadangi taikytinoje nacionalinėje teisėje nenumatyta jokių teisminių teisių gynimo priemonių dėl šių aktų, šis teismas mano, jog būtina, kad Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl šios teisės atitikties Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 daliai.

43

Kita vertus, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nekvestionuoja prokuroro kaip išduodančiosios teisminės institucijos, kaip apibrėžta Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalyje, kvalifikavimo, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo nurodytus tokio kvalifikavimo požymius, būtent, pirma, dalyvavimą vykdant baudžiamąjį teisingumą ir, antra, nepriklausomumą atliekant su Europos arešto orderio išdavimu susijusias funkcijas (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo OG ir PI (Liubeko ir Cvikau prokuratūros), C‑508/18 ir C‑82/19 PPU, EU:C:2019:456, 51 ir 74 punktus ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 52 punktą).

44

Kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, kitos institucijos, ne teismo, priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį teisminė kontrolė nėra sąlyga, kad ši institucija galėtų būti kvalifikuojama kaip išduodančioji teisminė institucija, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalį. Toks reikalavimas nekyla iš minėtos institucijos veiklos nuostatų ar organizacinio pobūdžio taisyklių, jis yra susijęs su tokio orderio išdavimo procedūra (2020 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Dokumentų klastojimas), C‑510/19, EU:C:2020:953, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

45

Kita vertus, tokios sprendimo išduoti Europos arešto orderį, kurį priėmė kita nei teismas institucija, teisminės kontrolės nebuvimas yra svarbus atsakant į trečiojo klausimo pirmą dalį, todėl atsakant į šį klausimą bus nagrinėjami reikalavimai, susiję su veiksminga teismine gynyba, jeigu paaiškės, kad pagal išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę nei prieš prašomo asmens perdavimą, nei po jo negali būti taikoma Europos arešto orderio ir jį pagrindžiančio nacionalinio sprendimo išdavimo sąlygų teisminė kontrolė.

46

Taigi į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad „išduodančiosios teisminės institucijos“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, statusas nesiejamas su sprendimo išduoti Europos arešto orderį ir nacionalinio sprendimo, kuriuo remiantis šis orderis išduotas, teisminės kontrolės buvimu.

47

Antruoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderį reikia pripažinti negaliojančiu, jeigu jis nepagrįstas „[nacionaliniu] arešto orderi[u] arba kit[u] tokį pat poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

48

Pirmiausia reikia priminti, kad tarpusavio pripažinimo principas, kuriuo pagrįsta Europos arešto orderio sistema, grindžiamas valstybių narių abipusio pasitikėjimo principu, kad jų atitinkamos nacionalinės teisės sistemos gali užtikrinti lygiavertę ir veiksmingą pagrindinių teisių, pripažįstamų Sąjungos lygiu, visų pirma Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, apsaugą (2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 33 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Tarpusavio pripažinimo ir abipusio pasitikėjimo principai, kuriais pagrįsta Europos arešto orderio sistema, paremti prielaida, kad Europos arešto orderis išduotas laikantis minimalių galiojimo reikalavimų, tarp kurių yra Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punkte nurodytas reikalavimas. Iš tiesų tokios dviejų lygių teisminės gynybos iš principo nėra tuo atveju, kai išduodant Europos arešto orderį taikoma procedūra, pagal kurią prieš išduodama Europos arešto orderį nacionalinė teisminė institucija nepriėmė tokio sprendimo, koks yra nacionalinis arešto orderis, kuriuo remiantis būtų išduotas Europos arešto orderis (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 57 punktą).

50

Šiuo tikslu Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punkte, be kita ko, numatyta, kad Europos arešto orderyje laikantis priede nurodytos formos turi būti nurodyta tokia informacija: „vykdytino teismo sprendimo įrodymas [vykdytinas teismo sprendimas], arešto orderis arba kitas tokį pat poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, kuriam taikomi [minėto pagrindų sprendimo] 1 ir 2 straipsniai“. Ši informacija turi būti nurodyta priede esančios formos b punkte „Sprendimas, kuriuo remiantis išduotas arešto orderis“; šio punkto 1 papunktyje reikalaujama, kad būtų nurodytas „[a]rešto orderis arba jam prilygstančio poveikio teismo sprendimas“.

51

Reikia priminti, kad nors Pagrindų sprendime 2002/584 nepateikta tiksli sąvokos „arešto orderis arba <…> tokį patį poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas“ apibrėžtis, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad jame, pirma, kalbama apie nacionalinės teisės aktą, kuris skiriasi nuo Europos arešto orderio (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 58 punktą).

52

Antra, dėl sąvokos „teismo sprendimas“ reikia pažymėti, kad buvo nuspręsta, jog ši sąvoka apima visus institucijų, dalyvaujančių vykdant valstybių narių baudžiamąjį teisingumą, sprendimus, išskyrus policijos įstaigas (2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Özçelik, C‑453/16 PPU, EU:C:2016:860, 33 punktas).

53

Trečia, kalbant apie Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punkte nurodyto dokumento pobūdį, pažymėtina, kad, kaip savo išvados 90–93 punktuose iš esmės nurodė generalinis advokatas, tam, kad patektų į sąvoką „[nacionalinis] arešto orderis ar kitas tokį patį poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nacionalinis aktas, kuriuo grindžiamas Europos arešto orderis, net jei pagal išduodančiosios valstybės narės įstatymus nėra pavadintas „nacionaliniu arešto orderiu“, turi lemti tas pačias teisines pasekmes kaip ir tas, kurių atsiranda priėmus nutarimą sulaikyti ir atvesdinti asmenį, dėl kurio vykdomas baudžiamasis persekiojimas. Taigi ši sąvoka apima ne visus aktus, pagal kuriuos dėl asmens pradėtas baudžiamasis persekiojimas, o tik tuos, pagal kuriuos taikant teisminį apribojimą siekiama leisti suimti šį asmenį ir pristatyti jį teismui, kad būtų atlikti baudžiamojo proceso veiksmai.

54

Nagrinėjamu atveju iš nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateiktos informacijos matyti, kad nacionalinis aktas, kuriuo remiantis išduotas Europos arešto orderis dėl MM, yra prokuroro 2019 m. rugpjūčio 9 d. priimtas nutarimas dėl kaltinimų pareiškimo, kuriuo siekiama tik pranešti atitinkamam asmeniui apie jam pareikštus kaltinimus ir suteikti galimybę gintis pateikiant paaiškinimų ir įrodymų.

55

Be to, atsakydamas į Teisingumo Teismo prašymą pateikti paaiškinimų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslino, kad, be policijos įstaigų išduoto 2019 m. rugpjūčio 8 d. nutarimo dėl atvesdinimo, dėl MM nebuvo išduota jokio kito nacionalinio arešto orderio. Be kita ko, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad nebuvo priimtas joks kitas nutarimas dėl MM remiantis NPK 64 straipsnio 2 dalimi.

56

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, jeigu jos teisingos (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), neatrodo, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamo Europos arešto orderio teisinis pagrindas yra nacionalinis arešto orderis arba tokį patį poveikį turintis vykdytinas teismo sprendimas, priešingai, nei reikalaujama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą, todėl šis Europos arešto orderis negalioja.

57

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktas turi būti aiškinamas taip, kad Europos arešto orderis turi būti pripažintas negaliojančiu, jeigu jis nepagrįstas „[nacionaliniu] arešto orderi[u] arba kit[u] tokį pat poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą. Ši sąvoka apima nacionalines priemones, kurias taiko teisminė institucija, siekdama surasti ir sulaikyti asmenį, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdomas, kad jis būtų atvesdintas į teismą baudžiamojo proceso veiksmams atlikti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nacionalinės teisės aktas dėl kaltinimų pareiškimo, kuriuo grindžiamas pagrindinėje byloje nagrinėjamas Europos arešto orderis, sukelia tokias teisines pasekmes.

58

Trečiuoju klausimu, sudarytu iš dviejų dalių, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, pirma, ar Pagrindų sprendimą 2002/584, siejamą su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, reikia aiškinti taip, kad, kai išduodančiosios valstybės narės įstatymuose nėra nuostatų, numatančių teisminę gynybą, dėl kurios atliekama institucijos, kuri, nors ir dalyvauja vykdant teisingumą toje valstybėje narėje, pati nėra teismas, Europos arešto orderio išdavimo sąlygų kontrolė, nacionaliniam teismui, gavus skundą dėl asmens, perduoto pagal Europos arešto orderį, išduotą remiantis nacionaliniu aktu, kuris negali būti laikomas „[nacionaliniu] arešto orderi[u] arba kit[u] tokį patį poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama to pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punkte, suėmimo pripažinimo neteisėtu, kuriame nurodomas skundo pagrindas dėl šio Europos arešto orderio negaliojimo pagal Sąjungos teisę, leidžiama pripažinti savo kompetenciją atlikti tokio galiojimo kontrolę. Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Pagrindų sprendimas 2002/584, siejamas su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį reikalaujama, kad nacionaliniam teismui padarius išvadą, jog nagrinėjamas Europos arešto orderis buvo išduotas pažeidžiant šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punktą, nes jis nepagrįstas „[nacionaliniu] arešto order[iu] arba kit[u] tokį pat poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, suimtas asmuo būtų paleistas į laisvę po to, kai vykdančioji valstybė narė jį perdavė išdavusiajai valstybei narei.

59

Trečiojo klausimo pirma dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar jis turi suteikti pagal Chartijos 47 straipsnį reikalaujamą veiksmingą teisminę gynybą, kai nagrinėdamas skundą dėl MM suėmimo panaikinimo susiduria su Europos arešto orderio vykdymo pasekmėmis, ar, priešingai, turėtų nenagrinėti Europos arešto orderio galiojimo klausimo, kad MM galėtų pateikti naują ieškinį dėl piniginės žalos atlyginimo.

60

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad, gavęs skundą dėl kardomojo kalinimo priemonės neteisėtumo pagal NPK 270 straipsnį, remdamasis baudžiamojoje byloje taikoma Bulgarijos proceso teise jis neturi teisės papildomai tikrinti nacionalinio ar Europos arešto orderio galiojimo, nes neturi kompetencijos priimti sprendimo dėl prokuroro sprendimo išduoti tokį orderį (šis sprendimas gali būti skundžiamas tik aukštesnės grandies prokurorui).

61

Kaip Teisingumo Teismas jau nusprendė, dėl Europos arešto orderio procedūros pažymėtina, kad asmens, kurį prašoma perduoti, teisių paisymą pirmiausia turi užtikrinti išduodančioji valstybė narė, ir reikia preziumuoti, kad ji paiso Sąjungos teisės ir ypač jos pripažintų pagrindinių teisių (2018 m. sausio 23 d. Sprendimo Piotrowski, C‑367/16, EU:C:2018:27, 50 punktas ir 2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo IK (Papildomos bausmės vykdymas), C‑551/18 PPU, EU:C:2018:991, 66 punktas).

62

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos taip pat matyti, kad Europos arešto orderio sistemoje numatyta dviejų lygių procesinių ir pagrindinių teisių, kuriomis prašomam perduoti asmeniui turi būti suteikta galimybė pasinaudoti, gynyba; prie pirmojo lygio teisminės gynybos, numatytos priimant nacionalinį sprendimą, pavyzdžiui, nutartį skirti suėmimą, prisideda antrojo lygio teisminė gynyba, kurią reikia užtikrinti išduodant Europos arešto orderį; tam tikromis aplinkybėmis orderis gali būti išduotas praėjus trumpam laikotarpiui po nacionalinio teismo sprendimo priėmimo (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 59 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 38 punktas).

63

Kalbant apie priemonę, kuri, kaip Europos arešto orderio išdavimas, gali pažeisti atitinkamo asmens teisę į laisvę, pažymėtina, jog ši gynyba reiškia, kad sprendimas, atitinkantis veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus, turėtų būti priimtas bent vienu iš dviejų minėtos gynybos lygių (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 60 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 39 punktas).

64

Be to, antrasis atitinkamo asmens teisių gynybos lygis reiškia, kad išduodančioji teisminė institucija kontroliuoja, ar laikomasi būtinų tokio išdavimo sąlygų, ir, atsižvelgdama į visus kaltę patvirtinančius ir ją paneigiančius įrodymus, taip pat nerizikuodama, kad jai gali būti duoti nurodymai iš išorės, be kita ko, iš vykdomosios valdžios, nagrinėja, ar toks išdavimas proporcingas (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 61 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 40 punktas).

65

Be to, jei pagal išduodančiosios valstybės narės teisę kompetencija išduoti Europos arešto orderį patikėta institucijai, kuri, nors dalyvauja vykdant tos valstybės narės teisingumą, vis dėlto nėra teismas, dėl sprendimo išduoti tokį arešto orderį, visų pirma dėl tokio sprendimo proporcingumo, šioje valstybėje narėje turi būti galima pasinaudoti teisminės gynybos priemone, visiškai atitinkančia veiksmingos teisminės gynybos reikalavimus (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 41 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

66

Toks skundas dėl sprendimo išduoti Europos arešto orderį siekiant vykdyti baudžiamąjį persekiojimą, priimto valdžios institucijos, kuri nėra teismas, nors dalyvauja vykdant tos valstybės narės teisingumą ir, kaip reikalaujama, yra nepriklausoma nuo vykdomosios valdžios, skirtas užtikrinti, kad šio sprendimo ir šio orderio išdavimo reikalavimų, taip pat, be kita ko, jo proporcingumo teisminė kontrolė atitiktų su veiksminga teismine gynyba susijusius reikalavimus (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 42 punktas).

67

Taigi valstybės narės, nustatydamos proceso taisykles, kurias įgyvendina ir kurios skirtingose sistemose gali skirtis, turi garantuoti, kad jų teisės sistemose būtų veiksmingai užtikrintas Pagrindų sprendime 2002/584 reikalaujamas teisminės gynybos lygis, kaip jis aiškinamas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 43 punktas).

68

Šiomis aplinkybėmis teisė pateikti atskirą skundą dėl kitos teisminės institucijos nei teismas priimto sprendimo išduoti Europos arešto orderį yra tik viena galimybė (2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai), C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 65 punktas ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 44 punktas).

69

Kai nacionalinėje teisinėje sistemoje egzistuoja procesinės taisyklės, pagal kurias gali būti atliekama Europos arešto orderio išdavimo sąlygų, pirmiausia jo proporcingumo, teisminė kontrolė išduodančiojoje valstybėje narėje, prieš jį priimant arba tuo pačiu metu, taip pat ir vėliau, tai atitinka veiksmingos teisminės gynybos reikalavimą (šiuo klausimu žr. 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Parquet général du Grand-Duché de Luxembourg et Openbaar Ministerie (Liono ir Tūro prokurorai),C‑566/19 PPU ir C‑626/19 PPU, EU:C:2019:1077, 70 ir 71 punktus ir 2019 m. gruodžio 12 d. Sprendimo Openbaar Ministerie (Švedijos prokuratūra), C‑625/19 PPU, EU:C:2019:1078, 52 ir 53 punktus).

70

Nors Pagrindų sprendime 2002/584 nacionalinėms valdžios institucijoms, remiantis jų procesine autonomija, paliekama diskrecija dėl konkrečios juo siekiamų tikslų įgyvendinimo tvarkos, visų pirma kiek tai susiję su galimybe numatyti tam tikro pobūdžio skundą dėl sprendimų, susijusių su Europos arešto orderiu (šiuo klausimu žr. 2013 m. gegužės 30 d. Sprendimo F, C‑168/13 PPU, EU:C:2013:358, 52 punktą), valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų įvykdyti iš šio pagrindų sprendimo kylantys reikalavimai, visų pirma susiję su teismine gynyba, kuria jis grindžiamas.

71

Be to, reikia priminti, kad reikalavimas laikytis Chartijos, kaip matyti iš jos 51 straipsnio 1 dalies, taikomas valstybėms narėms, taigi, ir jų teismams, kai jie įgyvendina Sąjungos teisę, t. y. ir tuo atveju, kai išduodančioji ir vykdančioji teisminės institucijos taiko nacionalines nuostatas, priimtas vykdant Pagrindų sprendimą 2002/584 (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 1 d. Sprendimo Bob-Dogi, C‑241/15, EU:C:2016:385, 34 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Taip turi būti ir tuo atveju, kai kyla klausimas dėl teisminės kontrolės, kurią reikia tiesiogiai arba netiesiogiai atlikti dėl sprendimų dėl Europos arešto orderio, veiksmingumo.

72

Taigi, kai išduodančiosios valstybės narės procesinėje teisėje nenumatyta atskiros teisių gynimo priemonės, leidžiančios teismui atlikti Europos arešto orderio išdavimo sąlygų ir jo proporcingumo kontrolę nei prieš jį priimant arba tuo pačiu metu, nei vėliau, Pagrindų sprendimas 2002/584, siejamas su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, turi būti aiškinamas taip, kad teisminė institucija, priimanti sprendimą baudžiamojo proceso stadijoje po prašomo perduoti asmens perdavimo, turi turėti kompetenciją atlikti šio orderio išdavimo sąlygų kontrolę, kai gauna skundą dėl šio orderio galiojimo.

73

Taip yra, be kita ko, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, kai į atitinkamą teismą kreipiamasi su skundu įvertinti nutarties dėl asmens suėmimo teisėtumą, dėl kurios netiesiogiai ginčijamas su šiuo asmeniu susijusio Europos arešto orderio išdavimo procedūros teisėtumas, konkrečiai kalbant, dėl „arešto orderi[o] arba kit[o] tokį pat poveikį turin[čio] vykdytin[o] teismo sprendim[o]“, kaip tai suprantama pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 8 straipsnio 1 dalies c punktą, nebuvimo, nes dėl šio orderio asmuo galėjo būti suimtas ir atvesdintas, o vėliau jam galėjo būti skirta laisvę ribojanti priemonė.

74

Taigi į trečiojo klausimo pirmą dalį reikia atsakyti: Pagrindų sprendimą 2002/584, siejamą su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, reikia aiškinti taip, kad, kai išduodančiosios valstybės narės įstatymuose nėra nuostatų, numatančių teisminę gynybą, dėl kurios atliekama institucijos, kuri, nors ir dalyvauja vykdant teisingumą toje valstybėje narėje, pati nėra teismas, Europos arešto orderio išdavimo sąlygų kontrolė, nacionaliniam teismui, gavus skundą dėl asmens, perduoto pagal Europos arešto orderį, išduotą remiantis nacionaliniu aktu, kuris negali būti laikomas „[nacionaliniu] arešto orderi[u] arba kit[u] tokį patį poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama to pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punkte, suėmimo pripažinimo negaliojančiu, kuriame nurodomas skundo pagrindas dėl šio Europos arešto orderio negaliojimo pagal Sąjungos teisę, leidžiama pripažinti savo kompetenciją atlikti tokio galiojimo kontrolę.

75

Trečiojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia išsiaiškinti, ar konstatavus, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas Europos arešto orderis negalioja, MM turėtų atsidurti situacijoje, kurioje būtų buvęs, jeigu Sąjungos teisė nebūtų buvusi pažeista, t. y. MM suėmimas turėtų būti panaikintas.

76

Pagal Pagrindų sprendimo 2002/584 1 straipsnio 1 dalį Europos arešto orderio mechanizmo tikslas – leisti suimti ir perduoti prašomą perduoti asmenį, kad, siekiant šio pagrindų sprendimo tikslo, padaryta nusikalstama veikla neliktų nebaudžiama ir kad tas asmuo būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn arba atliktų jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę (2018 m. gruodžio 6 d. Sprendimo IK (Papildomos bausmės vykdymas), C‑551/18 PPU, EU:C:2018:991, 39 punktas).

77

Darytina išvada, kad, kaip savo išvados 148 ir 149 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, prašomas perduoti asmuo buvo sulaikytas ir vėliau perduotas išduodančiajai valstybei narei, todėl iš principo neliko Europos arešto orderio teisinių pasekmių, išskyrus perdavimo pasekmes, aiškiai numatytas Pagrindų sprendimo 2002/584 3 skyriuje, ir kad, atsižvelgiant į Europos arešto orderio mechanizmui būdingus apribojimus, jis nėra dokumentas, pagrindžiantis prašomo perduoti asmens suėmimą išdavusioje valstybėje narėje.

78

Nagrinėjamu atveju MM suėmimas grindžiamas 2020 m. liepos 29 d. prokuratūros prašymu priimta nutartimi.

79

Be to, nesuderinus sąlygų, kuriomis asmeniui, dėl kurio pradėtas baudžiamasis persekiojimas, gali būti skirta ir toliau taikoma suėmimo priemonė (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Milev, C‑310/18 PPU, EU:C:2018:732, 47 punktą ir 2019 m. lapkričio 28 d. Sprendimo Spetsializirana prokuratura, C‑653/19 PPU, EU:C:2019:1024, 28 punktą), tik nacionalinėje teisėje numatytomis sąlygomis kompetentingas teismas gali nuspręsti dėl tokios priemonės taikymo ir prireikus nutraukti jos vykdymą, jei konstatuoja, kad tokios sąlygos nebetenkinamos.

80

Taigi nei Pagrindų sprendime 2002/584, nei Chartijos 47 straipsnyje nereikalaujama, kad nacionalinis teismas paleistų į laisvę asmenį, kuriam taikoma suėmimo priemonė, jeigu konstatuoja, kad Europos arešto orderis, dėl kurio šis asmuo buvo perduotas, negalioja.

81

Vadinasi, tik kompetentingas nacionalinis teismas turi patikrinti, ar nacionalinė laisvės ribojimo priemonė buvo priimta dėl kaltinamojo ir ar tai buvo padaryta laikantis išduodančiosios valstybės narės nacionalinės teisės. Be to, šis teismas, atsižvelgdamas į išduodančiosios valstybės narės nacionalinę teisę, turi nustatyti, kokių pasekmių galiojančio nacionalinio arešto orderio nebuvimas gali turėti sprendimui skirti asmens, kurio baudžiamasis persekiojimas vykdomas, suėmimą ir vėliau pratęsti jo taikymą.

82

Taigi Pagrindų sprendimas 2002/584, siejamas su Chartijos 47 straipsnyje garantuojama teise į veiksmingą teisminę gynybą, turi būti aiškinamas taip, kad pagal jį nacionaliniam teismui padarius išvadą, jog nagrinėjamas Europos arešto orderis buvo išduotas pažeidžiant šio pagrindų sprendimo 8 straipsnio 1 dalies c punktą, nes jis nepagrįstas „[nacionaliniu] arešto order[iu] arba kit[u] tokį pat poveikį turin[čiu] vykdytin[u] teismo sprendim[u]“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, nereikalaujama suimtą asmenį paleisti į laisvę po to, kai vykdančioji valstybė narė jį perdavė išdavusiajai valstybei narei. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, remdamasis savo nacionaline teise, turi nuspręsti, kokių pasekmių tokio nacionalinio akto, kaip nagrinėjamas Europos arešto orderio teisinis pagrindas, nebuvimas gali turėti sprendimui toliau taikyti persekiojamam asmeniui suėmimą arba jo netaikyti.

83

Remiantis tuo, kas išdėstyta, į pateiktą trečiąjį klausimą reikia atsakyti:

84

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia: