–

Deutsche Umwelthilfe eV, atstovaujamos Rechtsanwalt R. Klinger,

–

Bundesrepublik Deutschland, atstovaujamos F. Liebhart,

–

Volkswagen AG, atstovaujamos Rechtsanwälte B. Wolfers ir R. B. A. Wollenschläger,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos A. C. Becker, G. Gattinara ir M. Huttunen,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais, pasirašytos Orhuse (Danija) 1998 m. birželio 25 d. ir Europos bendrijos vardu patvirtintos 2005 m. vasario 17 d. Tarybos sprendimu 2005/370/EB (OL L 124, 2005, p. 1; toliau – Orhuso konvencija), 9 straipsnio 3 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 47 straipsnio pirmos pastraipos, taip pat 2007 m. birželio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 715/2007 dėl variklinių transporto priemonių tipo patvirtinimo atsižvelgiant į išmetamųjų teršalų kiekį iš lengvųjų keleivinių ir komercinių transporto priemonių (Euro 5 ir euro 6) ir dėl transporto priemonių remonto ir priežiūros informacijos prieigos (OL L 171, 2007, p. 1) 5 straipsnio 2 dalies a punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant aplinkos apsaugos asociacijos Deutsche Umwelthilfe eV ir Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika), atstovaujamos Kraftfahrt-Bundesamt (Federalinė motorinių transporto priemonių tarnyba, Vokietija, toliau – KBA), ginčą dėl sprendimo, kuriuo ši tarnyba tam tikroms Volkswagen AG pagamintoms transporto priemonėms leido naudoti programinę įrangą, ribojančią dujinių teršalų recirkuliaciją atsižvelgiant į išorės temperatūrą.

3

Orhuso konvencijos aštuonioliktoje konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„atsižvelgdamos į tai, kad visuomenei, įskaitant organizacijas, turėtų būti sudaryta galimybė naudotis veiksmingomis teisminėmis priemonėmis ginant jos teisėtus interesus ir įgyvendinant įstatymus“.

4

Šios konvencijos 2 straipsnio „Sąvokos“ 4 ir 5 dalyse numatyta:

„4.   „Visuomenė“ – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką jų asociacijos, organizacijos arba grupės.

5.   „Suinteresuota visuomenė“ – tai visuomenė, kuriai daro įtaką arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu; pagal šį apibrėžimą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos suinteresuotomis organizacijomis.“

5

Šios konvencijos 9 straipsnio „Teisė kreiptis į teismus“ 3 ir 4 dalyse nustatyta:

„3.   Be to, ir nepažeidžiant [šio straipsnio] 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.

4.   Be to, ir nepažeidžiant 1 dalies nuostatų, vykdant 1, 2 ir 3 dalyse nurodytas procedūras, turi būti užtikrintos atitinkamos [tinkamos] ir veiksmingos teisinės gynybos priemonės, įskaitant, jei reikia, tokias teisines gynybos priemones kaip teismo įpareigojimas nepažeisti ieškovo teisių ar sustabdyti veiksmus, pažeidžiančius tas teises, ir tos priemonės turi būti teisingos, [n]ešališkos, pasiūlytos laiku ir ne per daug brangios. Pagal šį straipsnį priimami sprendimai pateikiami ar protokoluojami raštu. Teismų ir, esant galimybei, kitų institucijų sprendimai yra prieinami visuomenei.“

6

2006 m. rugsėjo 6 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1367/2006 dėl Orhuso konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams (OL L 264, 2006, p. 13) 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šio reglamento tikslas – prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš [Orhuso konvencijos], įgyvendinimo, nustatant taisykles dėl Konvencijos nuostatų taikymo Bendrijos institucijoms ir organams, visų pirma:

<…>

7

Šio reglamento 2 straipsnio „Sąvokų apibrėžimai“ 1 dalies f punkte nustatyta:

„Šiame reglamente:

8

2007 m. rugsėjo 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/46/EB, nustatanti motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo pagrindus (OL L 263, 2007, p. 1), iš dalies pakeista 2008 m. spalio 7 d. Komisijos reglamentu (EB) Nr. 1060/2008 (OL L 292, 2008, p. 1) (toliau – Pagrindų direktyva), nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. buvo panaikinta 2018 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) 2018/858 dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir atskirų techninių mazgų patvirtinimo ir rinkos priežiūros, kuriuo iš dalies keičiami reglamentai (EB) Nr. 715/2007 ir (EB) Nr. 595/2009 bei panaikinama Direktyva 2007/46/EB (OL L 151, 2018, p. 1). Vis dėlto, atsižvelgiant į pagrindinės bylos faktinių aplinkybių susiklostymo datą, šiai bylai taikoma Pagrindų direktyva.

9

Pagrindų direktyvos 1 straipsnyje buvo nustatyta:

„Šia direktyva nustatoma suderinta sistema, kurią sudaro į jos taikymo sritį patenkančių visų naujų transporto priemonių ir tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų patvirtinimui taikomos administracinės nuostatos ir bendri techniniai reikalavimai, siekiant palengvinti transporto priemonių registravimą, pardavimą bei eksploatavimo pradžią Bendrijoje.

<…>

Konkretūs techniniai reikalavimai dėl transporto priemonių konstrukcijos ir veikimo nustatyti šios direktyvos taikymui skirtuose norminiuose aktuose, kurių išsamus sąrašas pateiktas IV priede.“

10

Pagrindų direktyvos 3 straipsnio 5 punkte buvo nustatyta:

„Šioje direktyvoje ir IV priede išvardytuose norminiuose aktuose, nebent juose būtų nustatyta kitaip:

<…>

11

Pagrindų direktyvos IV priedo „Transporto priemonių, kurioms suteikiamas EB tipo patvirtinimas, reikalavimai“ I dalyje „Neribojamos serijos gamybos transporto priemonėms, kurioms suteikiamas EB tipo patvirtinimas, taikomų norminių teisės aktų sąrašas“, kiek tai susiję su „[n]edidelės galios [lengvųjų] transporto priemonių išlako[mi]s (euro 5 ir 6) ir (arba) galimyb[e] gauti informaciją“, buvo nurodytas Reglamentas Nr. 715/2007.

12

Reglamento Nr. 715/2007 1, 6, 7 ir 12 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

<…>

13

Šio reglamento 1 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Šiuo reglamentu nustatomi bendri variklinių transporto priemonių (toliau – transporto priemonės) ir pakaitinių dalių, pvz., pakaitinių taršos kontrolės įtaisų, tipo patvirtinimo, techniniai reikalavimai dėl jų išmetamų teršalų.“

14

Šio reglamento 3 straipsnio 10 punkte nustatyta:

„Šiame reglamente ir jo įgyvendinimo priemonėse taikomi tokie apibrėžimai:

<…>

15

Šio reglamento 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta:

„1.   Gamintojai įrodo, kad visų naujų transporto priemonių, kurios buvo parduotos, registruotos ar pradėtos eksploatuoti Bendrijoje, tipas yra patvirtintas pagal šio reglamento ir jo įgyvendinimo priemonių nuostatas. Gamintojai taip pat įrodo, kad visų naujų pakaitinių taršos kontrolės įtaisų, kurių tipas turi būti patvirtintas ir kurie buvo parduoti ar pradėti eksploatuoti Bendrijoje, tipas yra patvirtintas pagal šio reglamento ir jo įgyvendinimo priemonių nuostatas.

Šie įsipareigojimai apima I priede ir 5 straipsnyje nurodytose įgyvendinimo priemonėse nustatytų išmetamųjų teršalų kiekio ribas.

2.   Gamintojai užtikrina, kad būtų laikomasi tipo patvirtinimo procedūrų, skirtų gamybos atitikčiai, taršos kontrolės įtaisų patvarumui ir eksploataciniam tinkamumui patikrinti.

Be to, gamintojai turi imtis tokių techninių priemonių, kurios užtikrintų, jog, remiantis šio reglamento nuostatomis, pro išmetamąjį vamzdį būtų išmetamas iš tiesų ribotas teršalų ir degalų garavimo išlakų kiekis, visą normalų transporto priemonės veikimo laikotarpį, esant įprastoms eksploatavimo sąlygoms. <…>

<…>“

16

Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Gamintojai įrengia transporto priemones taip, kad visos sudedamosios dalys, kurios gali turėti įtakos teršalų išmetimui, būtų suprojektuotos, sukonstruotos ir sumontuotos taip, kad įprastai naudojama transporto priemonė atitiktų šį reglamentą ir jo įgyvendinimo priemones.

2.   Išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius naudoti draudžiama. Draudimas netaikomas tokiais atvejais:

<…>“

17

Šio reglamento I priede „Išmetamųjų teršalų ribos“ numatytos, be kita ko, NOx išmetimo ribos.

18

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos (BGBl. 1991 I, p. 686) 1960 m. sausio 21 d.Verwaltungsgerichtsordnung (Administracinių bylų teisenos kodeksas) (BGBl. 1960 I, p. 17) (toliau – VwGO) 42 straipsnyje nustatytos tokios skundų priimtinumo sąlygos:

„1.   Skundu gali būti siekiama, kad būtų panaikintas administracinis aktas (skundas dėl panaikinimo), taip pat būtų įpareigota priimti administracinį aktą, kurį buvo atsisakyta priimti ar kuris nebuvo priimtas (skundas dėl įpareigojimo).

2.   Jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, skundas yra priimtinas tik tuo atveju, jei pareiškėjas tvirtina, kad administraciniu aktu arba atsisakymu jį priimti ar jo nepriėmimu buvo pažeistos jo teisės.“

19

VwGO 113 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje numatyta:

„Jeigu administracinis aktas yra neteisėtas ir juo pažeistos pareiškėjo teisės, teismas panaikina šį administracinį aktą ir sprendimą, priimtą jį apskundus neteismine tvarka (jei toks buvo priimtas).“

20

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos (BGBl. 2017 I, p. 3290) 2006 m. gruodžio 7 d.Gesetz über ergänzende Vorschriften zu Rechtsbehelfen in Umweltangelegenheiten nach der EG-Richtlinie 2003/35/EG (Umwelt-Rechtsbehelfsgesetz – UmwRG) (Įstatymas dėl papildomų nuostatų, susijusių su teisių gynimo priemonėmis aplinkos klausimais pagal Direktyvą 2003/35/EB) (BGBl. 2006 I, p. 2816) (toliau – UmwRG) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šis įstatymas taikomas skundams dėl tokių sprendimų:

<…>

Šis įstatymas taip pat taikomas, kai – priešingai galiojančioms teisės nuostatoms – nepriimamas nė vienas iš pirmoje pastraipoje nurodytų sprendimų. <…>

<…>“

21

UmwRG 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Pagal 3 straipsnį pripažinta nacionalinė ar užsienio asociacija, neprivalėdama įrodyti savo teisių pažeidimo, gali pagal VwGO pateikti skundą dėl 1 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje nurodyto sprendimo arba dėl tokio sprendimo nepriėmimo, jei ši asociacija:

<…>

Jei skundžiamas 1 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos 2a–6 punktuose nurodytas sprendimas arba tokio sprendimo nepriėmimas, asociacija, be to, privalo nurodyti su aplinka susijusių nuostatų pažeidimą.“

22

UmwRG 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurias nacionalinės ar užsienio asociacijos turi atitikti, kad joms būtų pripažinta teisė teikti skundus pagal šį įstatymą, ir reglamentuota pripažinimo procedūra. Pagal UmwRG 3 straipsnio 1 dalį tokia asociacija, pateikus prašymą, yra pripažįstama, jeigu pagal savo įstatus idėjiškai, o ne vien laikinai skatina siekti daugiausia aplinkos apsaugos tikslų, pripažinimo metu egzistuoja ne mažiau kaip trejus metus ir šiuo laikotarpiu vykdė veiklą, užtikrina, kad tinkamai vykdys funkcijas, visų pirma tinkamai dalyvaudama valdžios institucijų sprendimų priėmimo procedūrose, siekia bendrojo intereso tikslų ir sudaro galimybę į ją įstoti visiems asmenims, kurie remia asociacijos tikslus.

23

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos 2011 m. vasario 3 d.Verordnung über die EG-Genehmigung für Kraftfahrzeuge und ihre Anhänger sowie für Systeme, Bauteile und selbständige technische Einheiten für diese Fahrzeuge (EG-Fahrzeuggehmigungsverordnung – EG-FGV) (Nutarimas dėl motorinių transporto priemonių, jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir techninių mazgų patvirtinimo (Nutarimas dėl motorinių transporto priemonių EB tipo patvirtinimo – EG-FGV) (BGBl. 2011 I, p. 126) 25 straipsnio 2 dalis suformuluota taip:

„1.   Jeigu [KBA] konstatuoja, kad transporto priemonės, sistemos, komponentai ar techniniai mazgai neatitinka patvirtinto tipo, ji gali imtis būtinų priemonių pagal atitinkamam tipui taikytinas direktyvas – [Direktyvą 2007/46], [2002 m. kovo 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą] 2002/24/EB [dėl dviračių ir triračių motorinių transporto priemonių tipo patvirtinimo ir panaikinančią Tarybos direktyvą 92/61/EEB (OL L 124, 2002, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 399)] ir [2003 m. gegužės 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą] 2003/37/EB [dėl žemės ar miškų ūkio traktorių, jų priekabų ir keičiamos velkamosios įrangos, jų sistemų, sudėtinių dalių ir atskirų techninių mazgų tipo patvirtinimo ir panaikinančią Direktyvą 74/150/EEB (OL L 171, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 31 t., p. 311)], kad būtų užtikrinta gaminių atitiktis patvirtintam tipui.

2.   Siekdama pašalinti atsiradusius trūkumus ir užtikrinti jau įregistruotų transporto priemonių, komponentų arba techninių mazgų atitiktį, [KBA] gali a posteriori priimti papildomų nuostatų.“

24

Volkswagen yra automobilių gamintoja, kuri prekiavo motorinėmis transporto priemonėmis, būtent VW Golf Plus TDI modelio transporto priemonėmis su įmontuotu „Euro 5“ kartos EA 189 tipo dyzeliniu varikliu. Šios transporto priemonės turėjo išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvą (toliau – IDR vožtuvas), kuris yra viena iš technologijų, kurią automobilių gamintojai, įskaitant Volkswagen, naudoja, siekdami kontroliuoti ir sumažinti išmetamų NOx teršalų kiekį.

25

Remiantis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikta informacija, šių transporto priemonių variklio valdymo kompiuteryje iš pradžių buvo įdiegta programinė įranga, dėl kurios išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistema veikia dviem režimais, t. y. 0 režimu, kuris aktyvuojasi šioms transporto priemonėms dalyvaujant kelių eisme, ir 1 režimu, kuris naudojamas laboratorijoje tipo patvirtinimo tikslais atliekant teršalų išmetimo bandymą, vadinamą „New European Driving Cycle“ (NEDC). Taikant 0 režimą išmetamųjų dujų recirkuliacijos kiekis sumažėdavo. Įprastomis eksploatavimo sąlygomis atitinkamos transporto priemonės beveik visuomet veikdavo 0 režimu ir neatitikdavo Reglamente Nr. 715/2007 nustatytų NOx išmetimo ribinių verčių.

26

Vykstant šių transporto priemonių EB tipo patvirtinimo procedūrai Volkswagen nepranešė KBA apie tokios programinės įrangos buvimą.

27

2015 m. spalio 15 d. KBA, remdamasi pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Nutarimo dėl motorinių transporto priemonių, jų priekabų bei tokioms transporto priemonėms skirtų sistemų, komponentų ir techninių mazgų patvirtinimo (Nutarimas dėl motorinių transporto priemonių EB tipo patvirtinimo) 25 straipsnio 2 dalimi, priėmė sprendimą, kuriame nusprendė, kad ši programinė įranga yra „valdiklis“ (kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktą), kuris neatitinka šio reglamento 5 straipsnio, ir įpareigojo Volkswagen pašalinti šį valdiklį ir imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad šios transporto priemonės atitiktų atitinkamus nacionalinės ir Europos Sąjungos teisės aktus.

28

Priėmus tą sprendimą, Volkswagen atnaujino minėtą programinę įrangą. Dėl šio atnaujinimo IDR vožtuvo parametrai buvo pakeisti, siekiant sureguliuoti išmetamųjų dujų recirkuliacijos kiekį; todėl šis recirkuliacijos kiekis sudarė 0 %, kai aplinkos temperatūra būdavo žemesnė nei ‐9 °C, 85 %, kai ji būdavo nuo ‐9 iki 11 °C, ir padidėdavo temperatūrai esant daugiau kaip 11 °C ir būdavo 100 % funkcionalus tik aplinkos temperatūrai esant aukštesnei nei 15 °C. Taigi išmetamųjų dujų valymas naudojant šią recirkuliacijos sistemą būdavo visiškai veiksmingas tik tuomet, kai aplinkos temperatūra būdavo aukštesnė nei 15 °C (toliau – temperatūros intervalas).

29

2016 m. birželio 20 d. sprendimu (toliau – ginčijamas sprendimas) KBA suteikė leidimą naudoti pagrindinėje byloje aptariamą programinę įrangą. Ji nusprendė, kad atitinkamose transporto priemonėse (toliau – pagrindinėje byloje aptariamos transporto priemonės) vis dar esantys valdikliai yra teisėti.

30

2016 m. lapkričio 15 d.Deutsche Umwelthilfe, pagal UmwRG 3 straipsnį teisę kreiptis į teismą turinti asociacija, pateikė KBA skundą dėl ginčijamo sprendimo, tačiau dėl jo nebuvo priimta sprendimo.

31

2018 m. balandžio 24 d.Deutsche Umwelthilfe pateikė skundą Schleswig-Holsteinisches Verwaltungsgericht (Šlėzvigo-Holšteino administracinis teismas, Vokietija), t. y. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, ir prašė panaikinti ginčijamą sprendimą. Ji teigia, kad pagrindinėje byloje aptariamose transporto priemonėse vis dar įrengtas neteisėtas valdiklis, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį, nes šis valdiklis įsijungia, kai pasiekiamos Vokietijoje vyraujančios vidutinės temperatūros. Be to, ji teigia, kad automobilių gamintojai turi galimybę kurti variklius, kuriuose dėl techninių priežasčių nereikia mažinti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumo esant vidutinėms temperatūroms ir kurie dėl to veikia įprastomis naudojimo sąlygomis.

32

Vokietijos Federacinė Respublika (atsakovė pagrindinėje byloje) tvirtina, viena vertus, kad Deutsche Umwelthilfe neturi teisės kreiptis į teismą, siekdama ginčyti aptariamą sprendimą, todėl jos skundas yra nepriimtinas. Kita vertus, temperatūros intervalas, kuris nustatytas pagrindinėje byloje aptariamose transporto priemonėse, po atitinkamos programinės įrangos atnaujinimo yra suderinamas su Sąjungos teise.

33

Dėl skundo pagrindinėje byloje priimtinumo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, pirma, kad Deutsche Umwelthilfe neturi teisės kreiptis į teismą pagal VwGO 42 straipsnio 2 dalį, pagal kurią, jeigu įstatyme nenumatyta kitaip, skundas yra priimtinas tik tuo atveju, jei pareiškėjas tvirtina, kad administraciniu aktu buvo pažeistos jo teisės. Taigi ši nuostata yra išraiška to, kad VwGO numatyta individualių skundų sistema grindžiama subjektyviomis teisėmis. Vis dėlto neatrodo, kad pagrindinė byla būtų susijusi su subjektyvia teise, kuri buvo pažeista ginčijamu sprendimu. Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies pirmame sakinyje įtvirtintas draudimas naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius, kuriuo remiasi Deutsche Umwelhilfe, fiziniam asmeniui nesuteikia subjektinės teisės, nes šia nuostata nesiekiama apsaugoti atskirų piliečių.

34

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad ši asociacija negali teisės kreiptis į teismą grįsti UmwRG 2 straipsnio 1 dalimi, siejama su UmwRG 1 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta įstatyminė nuostata, leidžianti nukrypti nuo subjektinės teisės reikalavimo, kaip tai suprantama pagal VwGO 42 straipsnio 2 dalies pirmą sakinio dalį. Šiuo klausimu teismas nurodo, kad aplinkos apsaugos asociacija pagal UmwRG gali apskųsti tik minėto 1 straipsnio 1 dalyje išvardytus sprendimus. Iš šių sprendimų nagrinėjamu atveju svarbūs yra tik tie, kurie nurodyti šios nuostatos pirmos pastraipos 5 punkte, t. y. „administracini[ai] akt[ai] arba viešosios teisės sutar[tys], pagal kuriuos, taikant su aplinkos apsauga susijusias federalinės teisės, federalinės žemės teisės arba tiesiogiai taikomų Sąjungos teisės aktų aplinkosaugos srityje nuostatas, leidžiama vykdyti <…> projektus <…>“.

35

Vis dėlto ginčijamas sprendimas nėra sprendimas, kaip tai suprantama pagal UmwRG 1 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes juo leistas ne „projektas“, o „produktas“. Sąvoka „projektas“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, grindžiama urbanistikos ir teritorijų planavimo teise ir buvo apibrėžta remiantis 1985 m. birželio 27 d. Tarybos direktyva 85/337/EB dėl tam tikrų valstybės ir privačių projektų poveikio aplinkai vertinimo (OL L 175, 1985, p. 40; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 1 t., p. 248); šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „sąvoka „projektas“ reiškia „statybos darbus bei kitų objektų ar veiklos planų įgyvendinimą“ ir „kitokius įsikišimus į natūralią aplinką ir gamtovaizdį, įskaitant mineralinių išteklių gavybą“. Iš pagrindinėje byloje nagrinėjamų nacionalinės teisės normų matyti, kad minėta sąvoka susijusi tik su stacionariais įrenginiais arba priemonėmis, kurie gali būti tiesioginis įsikišimas į natūralią aplinką ir gamtovaizdį. Todėl lengvųjų keleivinių transporto priemonių EB tipo patvirtinimas ir tokio patvirtinimo dalinis pakeitimas, dėl kurio priimtas ginčijamas sprendimas, negali būti laikomi „projekto“ leidimu, kaip tai suprantama pagal nacionalinę teisę, nes jie nesusiję su stacionariu įrenginiu ir nesukelia jokio tiesioginio įsikišimo į natūralią aplinką ar kraštovaizdį.

36

Be to, UmwRG nuostatų negalima taikyti pagal analogiją, nes per debatus, kuriuos užbaigus 2017 m. buvo iš dalies pakeistas UmwRG, buvo aiškiai nurodyta, kad jis nesusijęs su produktų (įskaitant motorines transporto priemones) sritimi.

37

Trečia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Deutsche Umwelthilfe savo teisės kreiptis į teismą negali grįsti ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalimi, nes, kaip Teisingumo Teismas nusprendė 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendime Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987, 45 punktas), pati ši nuostata nėra tiesiogiai veikianti. Todėl šis 9 straipsnis nėra įstatyminė nuostata, leidžianti nukrypti nuo subjektinės teisės reikalavimo, kaip tai suprantama pagal VwGO 42 straipsnio 2 dalies pirmą sakinio dalį.

38

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad skundo pagrindinėje byloje priimtinumas priklauso nuo to, ar Deutsche Umwelthilfe savo teisę kreiptis į teismą gali grįsti tiesiogiai Sąjungos teise. Šiuo klausimu jis pažymi, kad, atsižvelgiant į 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimą Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987, 45 punktas), Deutsche Umwelthilfe teisę kreiptis į teismą gali lemti bendras Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies ir Chartijos 47 straipsnio pirmos pastraipos taikymas.

39

Tas teismas nurodo, kad, atsižvelgiant į egzistuojančius nacionalinių teismų jurisprudencijos skirtumus, susijusius su to sprendimo pasekmėmis, jis turi žinoti, ar Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, siejamą su Chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, reikia aiškinti taip, kad aplinkos apsaugos asociacija – be UmwRG jau numatytų teisių gynimo priemonių – gali ginčyti administracinį produkto leidimą (kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje), jeigu šios asociacijos pateiktu skundu siekiama užtikrinti, kad būtų laikomasi Sąjungos aplinkos teisės nuostatų, kuriomis nesuteikiama jokios subjektinės teisės.

40

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad jam kyla abejonių dėl sąvokos „nacionaliniuose įstatymuose numatyti kriterijai“, kaip ji suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, aiškinimo. Viena vertus, šią sąvoką būtų galima aiškinti taip, kad ji apima tik kriterijus, kuriais remiantis apibrėžiamas teisės paduoti skundą turėtojų ratas, todėl valstybių narių veiksmų laisvė apsiriboja tik klausimu, kurioms aplinkos apsaugos asociacijoms jos norėtų suteikti teisę ginti bendrąjį interesą aplinkos srityje. Jei turėtų būti vadovaujamasi tokiu aiškinimu, Deutsche Umwelthilfe pagrindinėje byloje nagrinėjamu atveju turėtų teisę kreiptis į teismą, nes Vokietijos teisės aktų leidėjas šiuos kriterijus nustatė UmwRG 3 straipsnyje ir Deutsche Umwelthilfe buvo pripažinta pagal šią nuostatą.

41

Kita vertus, šią sąvoką būtų galima aiškinti taip, kad valstybės narės gali nustatyti kriterijus, kurie taikomi ir skundo dalykui, ir taip netaikyti tam tikriems administraciniams sprendimams jokios teisminės kontrolės aplinkos apsaugos asociacijų iniciatyva. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, toks šių asociacijų teisės kreiptis į teismą apribojimas tam tikrais sprendimais (visų pirma turinčiais rimtų pasekmių aplinkai) galėtų būti pateisinamas dideliu administracinių sprendimų, susijusių su aplinka, skaičiumi. Konkrečiai dėl produkto leidimų tas teismas pažymi, kad negalima manyti, jog jie niekada nėra itin reikšmingi aplinkai. Vis dėlto, atsižvelgiant į produktų individualių leidimų gausą, praktiniai argumentai patvirtina, kad valstybės narės turi turėti galimybę, atlikdamos apibendrinamąją analizę, tretiesiems asmenims (pavyzdžiui, aplinkos apsaugos asociacijoms) neleisti skųsti tam tikrų individualių sprendimų.

42

Jeigu Teisingumo Teismas manytų, kad aplinkos apsaugos asociacija turi teisę kreiptis į teismą dėl ginčijamo sprendimo, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, kaip turi būti aiškinamas Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punktas.

43

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad pagrindinėje byloje aptariamas temperatūros intervalas yra valdiklis, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktą. Jo nuomone, nors šioje nuostatoje esanti sąvoka „įprastos ir pagrįstai numatytinos transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygos“ Reglamente Nr. 715/2007 neapibrėžta, atsižvelgiant į šio reglamento tikslus, visų pirma jo 4 ir 6 konstatuojamąsias dalis, turi būti manoma, kad tik realios kelių eismo sąlygos turėtų būti laikomos įprastomis veikimo sąlygomis. Šiuo klausimu jis mano, kad tikslas sumažinti išmetamų NOx teršalų kiekį gali būti pasiektas, tik jei šis kiekis iš tikrųjų sumažėja realiai naudojant transporto priemonę, o ne tik esant dirbtinėms sąlygoms. Jis primena, kad Europoje mažesnė nei 15 °C temperatūra priskiriama prie „įprastų sąlygų“, kurios yra „pagrįstai numatytinos“, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą. 2018 m. vidutinė metinė temperatūra Vokietijoje buvo 10,4 °C. Taigi pagrindinėje byloje aptariamų transporto priemonių išmetamųjų dujų recirkuliacijos kiekis jau buvo sumažintas, o išmetamųjų teršalų kontrolės sistema – iš dalies deaktyvuota, nors temperatūros tikrai buvo vidutinės.

44

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar valdiklio „būtinumas“, kaip jis suprantamas pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punktą, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į dabartinį technologijų lygį, siekiant nustatyti, ar valdiklis iš tikrųjų būtinas siekiant apsaugoti variklį nuo pažeidimo ar avarijos ir saugiai naudoti transporto priemonę. Be to, jis klausia, ar reikia atsižvelgti ir į kitas aplinkybes, pavyzdžiui, į gamintojų sąnaudas ir poveikį jų konkurencingumui.

45

Šiomis aplinkybėmis Schleswig-Holsteinisches Verwaltungsgericht (Šlėzvigo-Holšteino administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

46

Pirmuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsnio pirma pastraipa, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama aplinkos apsaugos asociacijai, pagal nacionalinę teisę turinčiai teisę kreiptis į teismą, neleisti nacionaliniame teisme ginčyti administracinio sprendimo, kuriuo suteikiamas arba iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, galintis prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 daliai.

47

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmasis klausimas grindžiamas tuo, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, taikytinos nacionalinės teisės nuostatos nesuteikia Deutsche Umwelthilfe teisės kreiptis į teismą dėl administracinio sprendimo, kuriuo suteikiamas arba iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, kaip aptariamas pagrindinėje byloje.

48

Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas turi jurisdikciją priimti prejudicinį sprendimą dėl Bendrijos pasirašytos, vėliau Sprendimu 2005/370 patvirtintos Orhuso konvencijos, kurios nuostatos nuo to laiko yra Sąjungos teisės sistemos sudedamoji dalis, išaiškinimo (2011 m. kovo 8 d. Sprendimo Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 30 punktas ir 2018 m. kovo 15 d. Sprendimo North East Pylon Pressure Campaign ir Sheehy, C‑470/16, EU:C:2018:185, 46 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

49

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, nepažeidžiant šio 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų pakartotinio nagrinėjimo procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokių yra, galėtų administracine arba teismo tvarka kreiptis dėl privačių asmenų arba valstybės institucijų, pažeidžiančių nacionalinių įstatymų nuostatas, susijusias su aplinkosauga, veiksmų arba neveikimo užginčijimo.

50

Visų pirma reikia konstatuoti, kad administracinis sprendimas, kuriuo suteikiamas ar iš dalies keičiamas EB tipo patvirtinimas, kuris gali prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 daliai, patenka į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies materialinę taikymo sritį, nes tai yra viešosios valdžios institucijos „veiksmas“, kuris, kaip teigiama, prieštarauja „nacionalinės aplinkos teisės“ nuostatoms.

51

Visų pirma reikia priminti, kad Teisingumo Teismas 2020 m. gruodžio 17 d. Sprendime CLCV ir kt. (Dyzelinio variklio valdiklis) (C‑693/18, EU:C:2020:1040, 67, 86 ir 87 punktai), 2022 m. liepos 14 d. Sprendime GSMB Invest (C‑128/20, EU:C:2022:570, 43 punktas) ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendime Volkswagen (C‑134/20, EU:C:2022:571, 50 punktas) yra nusprendęs, kad Reglamentu Nr. 715/2007 siekiamas tikslas, kaip matyti iš jo 1 ir 6 konstatuojamųjų dalių, yra užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį, konkrečiai – labai sumažinti iš dyzelinių transporto priemonių išmetamo NOx kiekį siekiant pagerinti oro kokybę ir laikytis taršos ribinių verčių.

52

Vis dėlto teiginio, kad Reglamentu Nr. 715/2007, visų pirma jo 5 straipsnio 2 dalimi, siekiama tokio aplinkos tikslo ir dėl to jis yra „aplinkos teisės“, kaip ji suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, dalis, visiškai nepaneigia – priešingai, nei teigia KBA – aplinkybė, kad šis reglamentas buvo priimtas remiantis EB 95 straipsniu (dabar – SESV 114 straipsnis), kuris susijęs su priemonėmis, skirtomis valstybių narių įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms, skirtoms vidaus rinkai sukurti ir veikti, suderinti.

53

Šiuo klausimu reikia priminti, kad SESV 114 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog Komisija savo pasiūlymuose dėl priemonių, skirtų valstybių narių įstatymų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatoms aplinkos apsaugos srityje suderinti, kreipia dėmesį į aukšto lygio apsaugą ir ypač atsižvelgia į visas mokslo faktais pagrįstas naujoves. Todėl, kaip išvados 50 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tai, kad Reglamentas Nr. 715/2007 nebuvo priimtas remiantis konkrečiu su aplinka susijusiu teisiniu pagrindu, kaip antai EB 175 straipsniu (dabar – SESV 192 straipsnis), nereiškia, kad šio reglamento tikslas nėra aplinka ir reglamentas nepriklauso „aplinkos teisei“.

54

Pirma, šią išvadą patvirtina Reglamentas Nr. 1367/2006, kurio tikslas, remiantis jo 1 straipsnio 1 dalies d punktu, yra prisidėti prie įsipareigojimų, kylančių iš Orhuso konvencijos, įgyvendinimo, nustatant taisykles dėl šios konvencijos taikymo Sąjungos institucijoms ir organams, visų pirma Sąjungos lygiu suteikiant teisę kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais. Šio reglamento 2 straipsnio 1 dalies f punkte nurodyta, kad aplinkos teisė šiame reglamente apibrėžiama kaip bet kuri Sąjungos teisės aktų nuostata, kuri, „nepriklausomai nuo teisinio pagrindo“, prisideda siekiant SESV išdėstytų Sąjungos aplinkos politikos tikslų, įskaitant aplinkos kokybės išsaugojimą, apsaugą ir gerinimą, taip pat žmonių sveikatos apsaugą.

55

Antra, minėtą išvadą patvirtina Orhuso konvencijos taikymo vadovas, t. y. Jungtinių Tautų Organizacijos Europos ekonomikos komisijos paskelbtas dokumentas „Orhuso konvencija, taikymo vadovas“ (antrasis leidimas, 2014 m.), kuris pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją gali būti laikomas aiškinamuoju dokumentu, į kurį, aiškinant šią konvenciją, prireikus galima atsižvelgti greta kitų reikšmingų dalykų, net jeigu jame esanti analizė neturi jokios privalomosios galios ir tokios norminės reikšmės, kokią turi konvencijos nuostatos (2021 m. sausio 20 d. Sprendimo Land Baden-Württemberg (Vidaus pranešimai), C‑619/19, EU:C:2021:35, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

56

Šiame vadove patvirtinta plati Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje esančios frazės „nacionalinės aplinkos teisės nuostatos“ reikšmė, nes jo 197 puslapyje nurodyta, kad „nacionaliniai įstatymai aplinkos srityje neapsiriboja nei Konvencijos garantuojamomis visuomenės informavimo ar dalyvavimo teisėmis, nei įstatymų tekstais, kurių pavadinimuose arba smulkesnėse sudedamosiose dalyse paminėta aplinka. Lemiamas klausimas veikiau yra tai, ar atitinkama nuostata vienaip ar kitaip susijusi su aplinka. Taigi veiksmai ir neveikimas, kurie gali pažeisti nuostatas, susijusias, be kita ko, su urbanistika, aplinkos mokesčiais, cheminių medžiagų ir atliekų kontrole, gamtinių išteklių naudojimu ir teršimu iš laivų, taip pat patenka į 3 dalies taikymo sritį, neatsižvelgiant į tai, ar nuostatos įtvirtintos teritorijų planavimo teisės aktuose, mokesčių įstatymuose ar jūrų teisės aktuose.“

57

Beje, tariamai techninis Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies pirmo sakinio, kuriame numatyta, kad draudžiama naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius, pobūdis neturi įtakos tam, kad šia nuostata, taikant tokį draudimą, siekiama būtent apriboti išmetamų dujinių teršalų kiekį ir taip prisidėti prie šiuo reglamentu siekiamo aplinkos apsaugos tikslo.

58

Be to, Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalis, kaip aplinkos teisės nuostata, kuri, beje, pagal SESV 288 straipsnio 2 dalį yra tiesiogiai taikoma visose valstybėse narėse, turi būti laikoma „nacionalinės teisės“ dalimi, kaip tai suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį.

59

Taip pat reikia konstatuoti, kad aplinkos apsaugos asociacija, turinti teisę kreiptis į teismą, patenka į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies taikymo ratione personae sritį. Šiuo klausimu reikia priminti, jog tam, kad pareiškėjas turėtų šioje nuostatoje numatytas teises, jis turi, be kita ko, būti „visuomenės narys“ ir atitikti „nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra“.

60

Pagal Orhuso konvencijos 2 straipsnio 4 dalį sąvoka „visuomenė“ reiškia vieną arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų ir pagal nacionalinius įstatymus ar praktiką – jų asociacijas, organizacijas arba grupes. Taigi iš šios konvencijos 2 straipsnio 4 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies matyti, kad jos šalys savo vidaus teisėje gali numatyti kriterijus, kuriuos aplinkos apsaugos asociacija turi atitikti, kad galėtų turėti pastarojoje nuostatoje numatytas teises.

61

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Vokietijos teisėje šie kriterijai nustatyti UmwRG 3 straipsnio 1 dalyje ir kad Deutsche Umwelthilfe, kurios tikslas, remiantis jos įstatais, yra prisidėti prie gamtos ir aplinkos apsaugos, taip pat vartotojų apsaugos, kiek ji susijusi su aplinka ir sveikata, atitinka minėtus kriterijus ir pagal UmwRG 3 straipsnį buvo pripažinta aplinkos apsaugos asociacija, turinčia teisę kreiptis į teismą.

62

Be to, reikia konstatuoti, kad tokia asociacija priklauso ir „suinteresuotai visuomenei“ (kaip tai suprantama pagal Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalį) – visuomenei, kuriai daro arba gali daryti įtaką aplinkosaugos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų priėmimo procesu. Pagal šią nuostatą nevyriausybinės organizacijos, padedančios spręsti aplinkosaugos problemas ir veikiančios pagal nacionalinių įstatymų reikalavimus, laikomos turinčiomis tokį interesą.

63

Kiek tai susiję su prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimais, kuriais konkrečiai siekiama nustatyti, ar sąvoka „nacionalinėje teisėje numatyti kriterijai“, kaip tai suprantama pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį, leidžia šios konvencijos šalims numatyti tokius kriterijus ne tik dėl teisės paduoti skundą turėtojų rato, bet ir dėl skundo dalyko, reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra nusprendęs, jog iš šios nuostatos ir visų pirma iš to, kad, kaip nurodyta šioje nuostatoje, joje paminėtiems skundams gali būti nustatyti „kriterijai“, išplaukia, kad valstybės narės, naudodamosi šiuo atžvilgiu joms suteikta diskrecija, gali nustatyti proceso teisės normas dėl sąlygų, kurias būtina įvykdyti, norint pateikti tokius skundus (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 86 punktas ir 2021 m. sausio 14 d. Sprendimo Stichting Varkens in Nood ir kt., C‑826/18, EU:C:2021:7, 49 punktas).

64

Pirma, vis dėlto reikia pažymėti, kad jau pagal pačią Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį tokie kriterijai susiję su teisės paduoti skundą turėtojų rato nustatymu, o ne su skundo, kiek jis susijęs su nacionalinės aplinkos teisės nuostatų pažeidimu, dalyko nustatymu. Darytina išvada, kad valstybės narės negali susiaurinti šio 9 straipsnio 3 dalies taikymo ratione materiae srities, pašalindamos iš skundo dalyko tam tikras nacionalinės aplinkos teisės nuostatų kategorijas.

65

Antra, nustatydama proceso teisės normas, taikytinas Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytiems skundams, susijusiems su naudojimusi aplinkos apsaugos asociacijos pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį turimomis teisėmis siekiant, kad kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimai būtų patikrinti atsižvelgiant į joms pagal šį straipsnį tenkančius įpareigojimus, valstybė narė įgyvendina Sąjungos teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį, ir taip turi užtikrinti, kad būtų laikomasi jos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į veiksmingą teisinę gynybą (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 44 ir 87 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją).

66

Taigi, nors Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis Sąjungos teisėje nėra tiesiogiai veikianti ir dėl to ja negali būti remiamasi sprendžiant su Sąjungos teise susijusį ginčą, siekiant, kad būtų netaikoma jai prieštaraujanti nacionalinės teisės nuostata, vis dėlto, viena vertus, dėl Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybės reikalaujama, kad nacionalinė teisė būtų aiškinama kuo labiau atsižvelgiant į Sąjungos teisės reikalavimus, kita vertus, šia nuostata, siejama su Chartijos 47 straipsniu, valstybėms narėms nustatyta pareiga užtikrinti veiksmingą Sąjungos teisės, ypač aplinkos teisės nuostatų, suteiktų teisių teisminę apsaugą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 45 punktas).

67

Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje, kurios tikslas – užtikrinti veiksmingą aplinkos apsaugą (2011 m. kovo 8 d. Sprendimas Lesoochranárske zoskupenie, C‑240/09, EU:C:2011:125, 46 punktas), numatyta teisė pateikti skundą taptų visiškai neveiksminga, netgi prarastų pačią savo esmę, jeigu būtų pripažinta, kad, nustačius nacionalinėje teisėje numatytus kriterijus, iš tam tikrų „visuomenės narių“, a fortiori„suinteresuotos visuomenės narių“ kategorijų, pavyzdžiui, aplinkos apsaugos asociacijų, atitinkančių Orhuso konvencijos 2 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, būtų atimta bet kokia teisė apskųsti privačių asmenų ar valdžios institucijų veiksmus ar neveikimą, kurie prieštarauja tam tikroms nacionalinės aplinkos teisės nuostatų kategorijoms (šiuo klausimu žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 46 punktą).

68

Dėl tokių kriterijų nustatymo aplinkos apsaugos asociacijos negali prarasti galimybės prašyti patikrinti, kaip laikomasi Sąjungos aplinkos teisės normų, nes ir tokios normos dažniausiai iš esmės orientuotos į bendrąjį interesą, o ne tik į atskirų privačių asmenų interesų apsaugą; be to, šių asociacijų užduotis – ginti bendrąjį interesą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 47 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

69

Nors Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies frazė „nacionaliniuose įstatymuose numatyti kriterijai, jeigu tokie yra“ reiškia, kad įgyvendindamos šią nuostatą valstybės narės išsaugo diskreciją, ji negali leisti valstybėms narėms nustatyti tokių griežtų kriterijų, kad aplinkos apsaugos asociacijoms būtų faktiškai neįmanoma ginčyti šioje nuostatoje nurodytų veiksmų ar neveikimo (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 48 punktas).

70

Nagrinėjamu atveju iš nacionalinio teismo pateiktos ir šio sprendimo 33–35 punktuose primintos informacijos matyti, kad pagal Vokietijos teisę aplinkos apsaugos asociacija, neturėdama teisės kreiptis į teismą dėl sprendimo išduoti „gaminio“ leidimą (net jeigu atitinka UmwRG 3 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus), negali pateikti skundo nacionaliniame teisme, siekdama užginčyti sprendimą suteikti ar iš dalies pakeisti EB tipo patvirtinimą, kuris gali prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalyje numatytam draudimui naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius.

71

Taip visiškai nesuteikdama aplinkos apsaugos asociacijoms galimybės pasinaudoti teise apskųsti tokį sprendimą, kuriuo suteikiamas arba iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, atitinkama nacionalinė proceso teisė prieštarauja iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies ir Chartijos 47 straipsnio išplaukiantiems reikalavimams (pagal analogiją žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 52 punktą).

72

Konkrečiai kalbant, tai, kad aplinkos apsaugos asociacija, nors ir turi teisę pradėti Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje nurodytas teismines procedūras, negali kreiptis į teismą, kad užginčytų sprendimą, kuriuo suteikiamas arba iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, galintis prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 daliai, taigi ir „nacionalinės aplinkos teisės nuostatai“, kaip tai suprantama pagal Chartijos 9 straipsnio 3 dalį, yra Chartijos 47 straipsnyje garantuojamos teisės į veiksmingą teisinę gynybą apribojimas. Toks apribojimas negali būti laikomas pateisinamu.

73

Šiuo klausimu dėl argumento, kad toks aplinkos apsaugos asociacijų teisės kreiptis į teismą apribojimas tam tikrais sprendimais, visų pirma tais, kurie sukelia sunkių pasekmių aplinkai, galėtų būti pateisinamas dideliu administracinių sprendimų, susijusių su aplinka, skaičiumi, reikia konstatuoti, kad, kaip išvados 71 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, pirma, iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies neišplaukia, kad joje numatyta teisė apskųsti sprendimą galėtų būti apribota vien sprendimais, kurie turi reikšmingų pasekmių aplinkai. Antra, sprendimai, kuriais suteikiamas ar iš dalies keičiamas EB tipo patvirtinimas, gali būti susiję su dideliu transporto priemonių skaičiumi, todėl bet kuriuo atveju negali būti laikomi turinčiais tik nedidelę reikšmę aplinkai. Šiuo klausimu reikia priminti, kad iš Reglamento Nr. 715/2007 6 konstatuojamosios dalies matyti, jog, be kita ko, būtina toliau labai mažinti dyzelinių transporto priemonių išmetamų NOx kiekį, siekiant pagerinti oro kokybę ir laikytis taršos ribinių verčių. Tačiau sprendimai, kuriais EB tipo patvirtinimas suteikiamas ar iš dalies keičiamas pažeidžiant šio reglamento 5 straipsnio 2 dalyje numatytą draudimą naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius, gali trukdyti pasiekti šiuos aplinkos apsaugos tikslus.

74

Be to, priešingai, nei teigia KBA, siekiant išvengti actio popularis visiškai nebūtina, kad aplinkos apsaugos asociacija, kaip antai Deutsche Umwelthilfe, negalėtų apskųsti sprendimų suteikti ar iš dalies pakeisti EB tipo patvirtinimą. Kaip išvados 73 punkte pažymėjo generalinis advokatas, kadangi asociacija buvo pripažinta pagal nacionalinėje teisėje numatytus kriterijus ir dėl to jai suteikta teisė kreiptis į teismą aplinkos klausimais, ji turi būti laikoma pakankamai susijusia su Sąjungos aplinkos teisės nuostatų pažeidimu, kad galėtų remtis tokiu pažeidimu nacionaliniuose teismuose.

75

Taigi procedūros taisykles, susijusias su sąlygomis, kurios turi būti tenkinamos, kad būtų galima pateikti skundą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas tiek į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies tikslus, tiek į tikslą užtikrinti veiksmingą teisminę pagal Sąjungos teisę suteikiamų teisių apsaugą, kad aplinkos apsaugos asociacija, kaip antai Deutsche Umwelthilfe, turėtų galimybę nacionaliniame teisme ginčyti EB tipo patvirtinimą suteikiantį ar iš dalies keičiantį sprendimą, kuris gali pažeisti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį (pagal analogiją žr. 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation, C‑664/15, EU:C:2017:987, 54 punktą).

76

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prašyme paminėjo sprendimą, priimtą Vokietijoje po to, kai buvo priimtas 2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimas Protect Natur-, Arten- und Landschaftsschutz Umweltorganisation (C‑664/15, EU:C:2017:987); tame nacionaliniame sprendime tokiu Sąjungos teisę atitinkančiu VwGO 42 straipsnio 2 dalies antros sakinio dalies aiškinimu buvo pripažinta tokios asociacijos teisė kreiptis į teismą tokiais atvejais, kai ji siekia priversti laikytis Sąjungos aplinkos teise grindžiamų nuostatų. Taigi a priori atrodo, kad negalima atmesti galimybės, jog teisė kreiptis į teismą aplinkos apsaugos asociacijai, kaip antai Deutsche Umwelthilfe, gali būti pripažinta remiantis Vokietijos teisės aiškinimu, kuris atitinka iš Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies, siejamos su Chartijos 47 straipsniu, kylančius reikalavimus.

77

Jeigu paaiškėtų, kad toks Sąjungos teisę atitinkantis aiškinimas neįmanomas, reikia priminti, kad kiekvienas nacionalinis teismas, nagrinėdamas jo jurisdikcijai priklausančią bylą, kaip valstybės narės įstaiga privalo netaikyti bet kurios nacionalinės teisės nuostatos, prieštaraujančios Sąjungos teisės normai, kuri yra tiesiogiai veikianti jo nagrinėjamoje byloje (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 161 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

78

Kaip matyti iš šio sprendimo 66 punkto, pati Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis nėra tiesiogiai veikianti, todėl pagal šią nuostatą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali būti įpareigotas netaikyti jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.

79

Vis dėlto valstybėms narėms suteikta diskrecija nustatyti taisykles, reglamentuojančias šioje nuostatoje įtvirtintą teisę apskųsti sprendimą, neturi įtakos jų pareigai užtikrinti Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintą teisę į veiksmingą teisinę gynybą, kaip, beje, priminta ir Orhuso konvencijos 9 straipsnio 4 dalyje. Vis dėlto vien 47 straipsnio pakanka ir jo nereikia tikslinti Sąjungos ar nacionalinės teisės nuostatomis, kad privatiems asmenims būtų suteikta teisė, kuria galima remtis (2019 m. lapkričio 19 d. Sprendimo A. K. ir kt. (Aukščiausiojo Teismo Drausmės bylų kolegijos nepriklausomumas), C‑585/18, C‑624/18 ir C‑625/18, EU:C:2019:982, 162 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Taigi šiuo straipsniu galima remtis kaip valstybėms narėms pagal Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį suteiktos diskrecijos apribojimu.

80

Todėl šio sprendimo 77 punkte nurodytu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės netaikyti nacionalinės teisės nuostatų, pagal kurias aplinkos apsaugos asociacijai, kaip antai Deutsche Umwelthilfe, draudžiama turėti galimybę ginčyti sprendimą, kuriuo suteikiamas ar iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, galintis prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 daliai.

81

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti: Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalis, siejama su Chartijos 47 straipsniu, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama aplinkos apsaugos asociacijai, pagal nacionalinę teisę turinčiai teisę kreiptis į teismą, neleisti nacionaliniame teisme ginčyti administracinio sprendimo, kuriuo suteikiamas arba iš dalies pakeičiamas EB tipo patvirtinimas, galintis prieštarauti Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 daliai.

82

Antrojo klausimo a ir b punktais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valdiklio „būtinumas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, turi būti vertinamas atsižvelgiant į technologijų lygį, egzistuojantį EB tipo patvirtinimo metu, ir ar nagrinėjant šio valdiklio teisėtumą reikia atsižvelgti į kitas aplinkybes nei „būtinumas“.

83

Pirmiausia reikia priminti, kad Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punkte „valdiklis“ apibrėžiamas kaip „bet kokia sudedamoji konstrukcijos dalis, registruojanti temperatūrą, transporto priemonės greitį, variklio sukimosi dažnį (min–1), perdavimo mechanizmo veikimą, slėgį kolektoriuje prieš droselinę sklendę arba bet kokį kitą parametrą, kad galėtų įjungti kiekvieną išmetamų teršalų kontrolės sistemos sudedamąją dalį, kuri, esant įprastoms ir pagrįstai numatytinoms transporto priemonės veikimo ir eksploatavimo sąlygoms, mažina išmetamų teršalų kontrolės sistemos veiksmingumą, arba tolygiai keisti jos veikimo parametrus, sulėtinti tos dalies veikimą ar ją išjungti“.

84

Nagrinėjamu atveju iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinėje byloje aptariama programine įranga nustatytas temperatūros intervalas, pagal kurį išmetamųjų dujų recirkuliacijos kiekis sudaro 0 %, kai aplinkos temperatūra yra žemesnė nei ‐9 °C, 85 %, kai ji yra nuo ‐9 iki 11 °C, ir padidėja esant daugiau nei 11 °C ir yra 100 % funkcionalus tik aplinkos temperatūrai esant aukštesnei nei 15 °C. Taigi, kaip pažymi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išmetamųjų dujų recirkuliacijos kiekis sumažinamas iki 85 %, kai pasiekiamos Vokietijoje vyraujančios vidutinės temperatūros (2018 m. ji buvo 10,4 °C).

85

Dėl temperatūros intervalo, identiško aptariamam pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad Reglamento Nr. 715/2007 3 straipsnio 10 punktas, siejamas su šio reglamento 5 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinamas taip, kad įtaisas, kuriuo tame reglamente numatytų išmetamųjų teršalų ribinių verčių laikymasis užtikrinamas, tik jeigu aplinkos temperatūra yra nuo 15 iki 33 °C ir važinėjama mažesniame nei 1000 metrų virš jūros lygio aukštyje, yra „valdiklis“, kaip jis suprantamas pagal šio 3 straipsnio 10 punktą (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 47 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 54 punktas).

86

Pagal Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalį draudžiama naudoti išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą mažinančius valdiklius. Vis dėlto šiam draudimui taikomos trys išimtys, įskaitant numatytąją šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies a punkte, kuri susijusi su atveju, kai „įtaiso būtinumas pateisinamas dėl variklio apsaugos nuo pažeidimo ar avarijos ir jis būtinas saugiam transporto priemonės naudojimui“.

87

Kadangi šioje nuostatoje įtvirtinta draudimo naudoti valdiklius, kurie sumažina išmetamųjų teršalų kontrolės sistemų veiksmingumą, išimtis, ši nuostata turi būti aiškinama siaurai (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 50 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 63 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 61 punktas).

88

Jau iš pačios Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkto formuluotės matyti, jog tam, kad būtų taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, valdiklio būtinumas turi būti pateisinamas ne tik variklio apsauga nuo pažeidimo ar avarijos, bet ir saugiu transporto priemonės naudojimu. Atsižvelgiant į tai, kad minėtoje nuostatoje vartojamas jungtukas „ir“, ji turi būti aiškinama taip, kad joje numatytos sąlygos yra kumuliacinės (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 61 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 73 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 72 punktas).

89

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad ši išimtis turi būti aiškinama siaurai, toks valdiklis, kaip aptariamas pagrindinėje byloje, gali būti pateisinamas remiantis minėta išimtimi, tik jei nustatoma, kad jis yra griežtai būtinas siekiant išvengti didelės tiesioginės grėsmės varikliui dėl pažeidimo ar avarijos, kurią sukelia išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos sudedamosios dalies netinkamas veikimas, – tokios grėsmės, kuri kelia konkretų pavojų vairuojant transporto priemonę, kurioje įrengtas tas valdiklis. Vis dėlto pagrindinėje byloje toks patikrinimas priskiriamas prie faktinių aplinkybių vertinimo, kurį turi atlikti tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 62 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 74 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 73 punktas).

90

Be to, dėl temperatūros intervalo, kuris yra identiškas aptariamam pagrindinėje byloje, Teisingumo Teismas yra nusprendęs: nors Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punkte kitos šioje nuostatoje numatytos išimties taikymo sąlygos formaliai nenustatytos, valdiklis, kuris įprastomis eismo sąlygomis turėtų veikti didžiąją metų dalį, kad variklis būtų apsaugotas nuo pažeidimo ar avarijos ir būtų užtikrintas saugus transporto priemonės naudojimas, akivaizdžiai prieštarauja šiuo reglamentu, nuo kurio šioje nuostatoje leidžiama nukrypti tik labai konkrečiomis aplinkybėmis, siekiamam tikslui ir neproporcingai pažeidžia patį iš transporto priemonių išmetamų NOx teršalų kiekio ribojimo principą (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 63 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 75 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 74 punktas).

91

Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad, atsižvelgiant į tai, jog 5 straipsnio 2 dalies a punktą reikia aiškinti siaurai, pagal šią nuostatą toks valdiklis negali būti pateisinamas. Jeigu būtų pripažinta, kad tokiam valdikliui gali būti taikoma šioje nuostatoje numatyta išimtis, ji būtų taikoma didžiąją metų dalį realiomis Sąjungos teritorijoje vyraujančiomis važiavimo sąlygomis, todėl Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalyje nustatytas tokių valdiklių draudimo principas praktiškai galėtų būti taikomas rečiau nei minėta išimtis (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 64 ir 65 punktai; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 76 ir 77 punktai ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 75 ir 76 punktai).

92

Be to, Teisingumo Teismas pažymėjo, viena vertus, kad iš Reglamento Nr. 715/2007 7 konstatuojamosios dalies matyti, jog nustatydamas išmetamųjų teršalų ribines vertes Sąjungos teisės aktų leidėjas atsižvelgė į automobilių gamintojų ekonominius interesus, visų pirma į sąnaudas, kurių įmonės patiria dėl būtinybės laikytis šių verčių. Taigi gamintojai turi prisitaikyti ir taikyti techninius įtaisus, kuriuos naudojant būtų galima laikytis minėtų verčių, nes šiame reglamente visiškai nereikalaujama naudoti konkrečios technologijos (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 67 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 79 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 78 punktas).

93

Kita vertus, atsižvelgiant į Reglamentu Nr. 715/2007 siekiamą tikslą užtikrinti aukštą aplinkos apsaugos lygį ir pagerinti oro kokybę Sąjungoje, išmetamų NOx kiekis turi būti veiksmingai mažinamas visą normalų transporto priemonės veikimo laikotarpį. Jeigu pagal šio reglamento 5 straipsnio 2 dalies a punktą būtų leidžiama naudoti valdiklį vien dėl to, kad, pavyzdžiui, tyrimų išlaidos yra didelės, techninis prietaisas yra brangus arba naudotojas turi dažniau atlikti brangiau kainuojančius transporto priemonės techninės priežiūros darbus, šis tikslas būtų paneigtas (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 68 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 80 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 79 punktas).

94

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad ši nuostata turi būti aiškinama siaurai, reikia konstatuoti, kad valdiklio „būtinumas“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, egzistuoja tik tada, kai šio įtaiso ar transporto priemonės, kurioje jis įrengtas, EB tipo patvirtinimo metu nėra jokio kito techninio sprendimo, kuris leistų išvengti tiesioginės variklio pažeidimo ar avarijos, dėl kurių kyla konkretus pavojus vairuojant transporto priemonę, grėsmės (2022 m. liepos 14 d. Sprendimo GSMB Invest, C‑128/20, EU:C:2022:570, 69 punktas; 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Volkswagen, C‑134/20, EU:C:2022:571, 81 punktas ir 2022 m. liepos 14 d. Sprendimo Porsche Inter Auto ir Volkswagen, C‑145/20, EU:C:2022:572, 80 punktas).

95

Todėl į antrąjį klausimą reikia atsakyti: Reglamento Nr. 715/2007 5 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad valdiklis gali būti pateisinamas remiantis šia nuostata, tik jei nustatoma, kad jis yra griežtai būtinas siekiant išvengti didelės tiesioginės grėsmės varikliui dėl pažeidimo ar avarijos, kurią sukelia išmetamųjų dujų recirkuliacijos sistemos sudedamosios dalies netinkamas veikimas, –tokios grėsmės, kuri kelia konkretų pavojų vairuojant transporto priemonę, kurioje įrengtas tas valdiklis. Be to, valdiklio „būtinumas“, kaip jis suprantamas pagal šią nuostatą, egzistuoja tik tada, kai šio įtaiso ar transporto priemonės, kurioje jis įrengtas, EB tipo patvirtinimo metu nėra jokio kito techninio sprendimo, kuris leistų išvengti tiesioginės variklio pažeidimo ar avarijos, dėl kurių kyla konkretus pavojus vairuojant transporto priemonę, grėsmės.

96

Kadangi šis procesas pagrindinių bylų šalims yra vienas iš etapų prašymus priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamose bylose, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: