–

Recorded Artists Actors Performers Ltd, atstovaujamos BL Y. McNamara, solisitorės L. Scales ir SC M. Collins,

–

Phonographic Performance (Ireland) Ltd, atstovaujamos solisitorės H. Sheehy, SC P. Gallagher ir J. Newman, taip pat BL J. O’Connell,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, P. Clifford ir A. Joyce, padedamų P. McCann ir SC J. Bridgeman,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Samnadda, J. Norris, É. Gippini Fournier ir A. Biolan,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/115/EB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 376, 2006, p. 28) 8 straipsnio, siejamo su Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos (PINO) atlikimų ir fonogramų sutartimi, priimta 1996 m. gruodžio 20 d. Ženevoje ir Europos bendrijos vardu patvirtinta 2000 m. kovo 16 d. Tarybos sprendimu 2000/278/EB (OL L 89, 2000, p. 6; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 33 t., p. 208, toliau – WPPT sutartis).

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Recorded Artists Actors Performers Ltd (toliau – RAAP) ginčą su Phonographic Performance (Ireland) Ltd (toliau – PPI), Minister for Jobs, Enterprise and Innovation (Darbo, įmonių ir inovacijų ministras, Airija), Ireland (Airija) ir Attorney General (generalinis prokuroras) dėl trečiųjų valstybių piliečių teisės į bendrą teisingą atlyginimą už tai, kad jie prisidėjo prie Airijoje naudojamos fonogramos gamybos.

3

1969 m. gegužės 23 d. Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, 1155 t., p. 331) 19 straipsnyje nustatyta:

„Pasirašydama, ratifikuodama, priimdama, tvirtindama sutartį ar prisijungdama prie jos valstybė gali padaryti išlygą <…>“

4

Šios konvencijos 21 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pagal 19, 20 ir 23 straipsnius kitos šalies atžvilgiu padaryta išlyga:

2.   Išlyga nekeičia sutarties nuostatų, kai jos taikomos kitų sutarties šalių tarpusavio santykiams.

<…>“

5

Tarptautinė konvencija dėl atlikėjų, fonogramų gamintojų ir transliuojančiųjų organizacijų apsaugos buvo priimta Romoje 1961 m. spalio 26 d. (toliau – Romos konvencija).

6

Europos Sąjunga nėra Romos konvencijos šalis. Tačiau jos šalys yra visos Sąjungos valstybės narės, išskyrus Maltos Respubliką.

7

Šios konvencijos 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šioje Konvencijoje nacionalinis apsaugos režimas reiškia Sutarties šalies įstatymų įtvirtintą apsaugos režimą, ginantį:

<…>

2.   Nacionalinis apsaugos režimas taikomas laikantis šioje Konvencijoje specialiai numatytos apsaugos ir specialiai aptartų apribojimų.“

8

Tos konvencijos 4 straipsnyje nurodyta:

„Kiekviena Sutarties šalis taiko atlikėjams nacionalinį apsaugos režimą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

<…>“

9

Romos konvencijos 5 straipsnyje nustatyta:

„1.   Kiekviena Sutarties šalis taiko fonogramų gamintojams nacionalinį apsaugos režimą, jeigu yra bent viena iš šių sąlygų:

2.   Jeigu fonograma pirmą kartą buvo išleista valstybėje, kuri nėra šios Konvencijos dalyvė, tačiau per trisdešimt dienų nuo šios fonogramos pirmojo leidimo ji buvo taip pat išleista Sutarties šalyje, ji laikoma pirmą kartą išleista Sutarties šalyje.

3.   Bet kuri Sutarties šalis pranešimu Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui gali pareikšti, kad ji netaikys išleidimo kriterijaus arba įrašo kriterijaus. Toks pranešimas gali būti perduotas ratifikavimo, priėmimo ar prisijungimo dokumentų deponavimo metu arba bet kada vėliau – pastaruoju atveju pranešimas įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams po jo deponavimo.“

10

Šios konvencijos 17 straipsnyje numatyta:

„Bet kuri šalis, kuri nuo 1961 m. spalio 26 d. suteikia apsaugą fonogramų gamintojams, remdamasi išimtinai pirmo įrašo vietos kriterijumi, gali ratifikavimo, priėmimo ar prisijungimo dokumentų deponavimo metu pranešimu Jungtinių Tautų Organizacijos Generaliniam Sekretoriui pareikšti, kad remdamasi 5 straipsniu ji taikys tik pirmojo įrašo kriterijų <…>“

11

Sąjunga ir jos valstybės narės yra WPPT sutarties šalys. Šis tarptautinis susitarimas Sąjungai ir kai kurioms valstybėms narėms, įskaitant Airiją, įsigaliojo 2010 m. kovo 14 d. Kitoms valstybėms narėms jis įsigaliojo anksčiau. Iš viso apie šimtas valstybių yra WPPT sutarties šalys.

12

WPPT sutarties 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Nė viena šios Sutarties nuostata nenukrypsta nuo galiojančių įsipareigojimų, kuriuos pagal [Romos konvenciją] prisiėmė Susitariančiosios Šalys.“

13

WPPT sutarties 2 straipsnyje nustatyta:

„Šioje Sutartyje:

<…>“

14

WPPT sutarties 3 straipsnyje „Apsaugos gavėjai pagal šią Sutartį“ nurodyta:

„1.   Susitariančiosios Šalys suteikia atlikėjams ir fonogramų gamintojams, kurie yra kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiai, šioje Sutartyje numatytą apsaugą.

2.   Kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiai – tai tie atlikėjai ir fonogramų gamintojai, kurie atitinka Romos konvencijos nustatytus tinkamumo apsaugai suteikti kriterijus, kai visos šios Sutarties Susitariančiosios Šalys yra ir minėtos konvencijos Susitariančiosios Šalys. Susitariančiosios Šalys minėtiems taikomumo kriterijams taiko šios Sutarties 2 straipsnyje pateiktus atitinkamus apibrėžimus.

3.   Bet kuri Susitariančioji Šalis, pasinaudojanti galimybėmis, numatytomis Romos konvencijos 5 straipsnio 3 dalyje, ar minėtosios konvencijos 5 ar 17 straipsniuose, minėtuose straipsniuose nustatyta tvarka apie tai praneša [PINO] Generaliniam Direktoriui.“

15

WPPT sutarties 4 straipsnyje „Nacionalinis režimas“ numatyta:

„1.   Kiekviena Susitariančioji Šalis 3 straipsnio 2 dalyje apibūdintiems kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiams taiko tokį pat režimą, kokį ji taiko savo piliečiams, kai kalbama apie šia Sutartimi konkrečiai suteikiamas išimtines teises ir šios Sutarties 15 straipsnyje numatytą teisę į teisingą atlyginimą.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje numatytas įsipareigojimas netaikomas tokia apimtimi, kokia Susitariančioji Šalis pasinaudoja šios Sutarties 15 straipsnio 3 dalyje numatytomis išlygomis.“

16

WPPT sutarties 15 straipsnis „Teisė į atlyginimą už transliavimą ir viešą paskelbimą“ suformuluotas taip:

„1.   Atlikėjai ir fonogramų gamintojai turi teisę į vienkartinį teisingą atlyginimą, kai komerciniais tikslais išleistos fonogramos tiesiogiai ar netiesiogiai transliuojamos ar kaip kitaip viešai skelbiamos.

2.   Susitariančiosios Šalys savo nacionaliniuose įstatymuose gali nustatyti, kad atlikėjas ar fonogramos gamintojas arba jie abu vienkartinio teisingo atlyginimo turi reikalauti iš naudotojo. Susitariančiosios Šalys gali priimti nacionalinius įstatymus, nustatančius tokio vienkartinio teisingo atlyginimo paskirstymo tarp atlikėjų ir fonogramų gamintojų sąlygas, jeigu atlikėjas ir fonogramos gamintojas tarpusavyje nesusitaria.

3.   Kiekviena Susitariančioji Šalis pranešimu, kuris deponuojamas Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Generaliniam Direktoriui, gali pareikšti, kad ji šio straipsnio 1 dalies nuostatas taikys tik tam tikriems naudojimo būdams arba kitaip apribos šių nuostatų taikymą, arba jų išvis netaikys.

4.   Pagal šį straipsnį fonogramos, kurios laidais ar bevielio ryšio priemonėmis tampa viešai prieinamos tokiu būdu, kad visuomenės nariai gali jomis naudotis individualiai pasirinktoje vietoje ir pasirinktu laiku, yra pripažįstamos, kad yra išleistos komerciniais tikslais.“

17

WPPT sutarties 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Šios Sutarties taikymui užtikrinti Susitariančiosios Šalys įsipareigoja priimti būtinas priemones, atitinkančias jų teisines sistemas.“

18

WPPT sutarties 33 straipsnyje nurodyta:

„Šios Sutarties depozitaras yra Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos Generalinis Direktorius.“

19

Sąjungos valstybės narės, pati Sąjunga ir daug trečiųjų valstybių ratifikavo WPPT, nepateikusios išlygų pagal šio tarptautinio susitarimo 15 straipsnio 3 dalį, tačiau kai kurios trečiosios valstybės, tarp kurių yra Jungtinės Amerikos Valstijos, Čilės Respublika, Singapūro Respublika, Kinijos Liaudies Respublika, Australijos Sandrauga, Rusijos Federacija, Korėjos Respublika, Kanada, Indijos Respublika ir Naujoji Zelandija, suformulavo tokias išlygas.

20

Taigi, be kita ko, su WPPT sutartimi susijusiuose pranešimuose Nr. 8, 66 ir 92 yra tokie pareiškimai:

„Remdamosi [WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalimi] Jungtinės Amerikos Valstijos taikys [šios sutarties 15 straipsnio 1 dalį] tik dėl tam tikrų transliavimo ir viešo paskelbimo skaitmeninėmis priemonėmis veiksmų, už kuriuos renkamas tiesioginis ar netiesioginis mokestis už priėmimą, arba kitokiam skaitmeninių fonogramų transliavimui ir paskelbimui, kaip numatyta Jungtinių Amerikos Valstijų įstatymuose.“

„<…> Kinijos Liaudies Respublika nemano, kad jai yra privaloma [WPPT sutarties] 15 straipsnio 1 dalis. <…>“

„<…> Remdamasi [WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalimi], <…> Indijos Respublika pareiškia, kad [šios sutarties 15 straipsnio 1 dalies] nuostata dėl vienkartinio teisingo atlyginimo atlikėjams ir fonogramų gamintojams Indijoje nebus taikoma.“

21

Direktyvos 2006/115 5–7, 12 ir 13 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

22

Šios direktyvos II skyriuje „Teisės, gretutinės autorių teisėms“ esančio 8 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Valstybės narės numato teisę į naudotojo mokamą vieningą [bendrą] teisingą atlyginimą už fonogramos, kuri buvo išleista komerciniais tikslais ar atkurta, naudojimą transliavimui bevielio ryšio priemonėmis arba kitokiam viešam paskelbimui, ir užtikrina tokio atlyginimo paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams. Jeigu atlikėjai ir fonogramų gamintojai nesusitaria dėl atlyginimo pasidalinimo, valstybės narės gali nustatyti atlyginimo padalijimo sąlygas.“

23

Šios direktyvos 11 straipsnyje „Taikymo laikas“ numatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma joje nurodytiems autorių kūriniams, atlikimams, fonogramoms, radijo ir televizijos transliacijoms ir pirmiesiems filmų įrašams, kuriuos autorių teisių ir gretutinių teisių srityje 1994 m. liepos 1 d. vis dar saugojo valstybių narių teisės aktai arba kurie tą dieną atitiko apsaugos kriterijus pagal šios direktyvos nuostatas.

2.   Ši direktyva taikoma neįtakojant [nedarant įtakos] joki[ems] iki 1994 m. liepos 1 d. buvusi[ems] panaudojimo atvej[ams].

<…>“

24

Direktyva 2006/115 kodifikuota ir panaikinta 1992 m. lapkričio 19 d. Tarybos direktyva 92/100/EEB dėl nuomos ir panaudos teisių bei tam tikrų teisių, gretutinių autorių teisėms, intelektinės nuosavybės srityje (OL L 346, 1992, p. 61; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 17 sk., 1 t., p. 120). Joje nenustatytas perkėlimo į nacionalinę teisę terminas, bet jos 14 straipsnyje ir I priedo B dalyje daroma nuoroda į Direktyvos 92/100 ir ją iš dalies pakeitusių direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę terminus. Šie terminai pasibaigė atitinkamai 1994 m. liepos 1 d., 1995 m. birželio 30 d. ir 2002 m. gruodžio 21 d.

25

Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies tekstas sutampa su Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalies tekstu.

26

Pagrindinėje byloje taikytinos redakcijos Copyright and Related Rights Act 2000 (2000 m. Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymas, toliau – CRR Act) 38 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„[K]ai asmuo ketina:

jis turi teisę tai daryti, jei:

27

CRR Act 184 straipsnyje, esančiame jo II dalyje, nustatyta:

„1.   Literatūros, dramos, muzikos arba meno kūriniui, garso įrašui, filmui, išleisto leidinio tipografiniam apipavidalinimui ar originaliai duomenų bazei taikoma autorių teisių apsauga, kai jie pirmą kartą teisėtai padaromi viešai prieinami:

2.   Šioje dalyje teisėtas kūrinio padarymas viešai prieinamo vienoje šalyje, teritorijoje, valstybėje ar srityje reiškia pirmąjį teisėtą kūrinio padarymą viešai prieinamo, net jei tuo pačiu metu kūrinys teisėtai buvo padarytas viešai prieinamas kitoje vietoje; šiuo tikslu teisėtas kūrinio padarymas viešai prieinamo kitoje vietoje per pastarąsias 30 dienų laikomas vykusiu tuo pačiu metu.“

28

Šio įstatymo III dalyje esančio 208 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Atlikėjas turi teisę iš autorių teisių į garso įrašą turėtojo gauti teisingą atlyginimą, kai viso atlikimo arba didelės jo dalies garso įrašas, kuris atitinka reikalavimus ir buvo padarytas viešai prieinamas komerciniais tikslais:

29

Minėto įstatymo 287 straipsnyje, taip pat esančiame šioje III dalyje, nustatyta:

„Šioje dalyje ir IV dalyje

„reikalavimus atitinkanti šalis“ –

„reikalavimus atitinkantis subjektas“ – reikalavimus atitinkančios šalies pilietis arba subjektas ar asmuo, kurio nuolatinė arba įprasta gyvenamoji vieta yra tokioje šalyje; ir

„reikalavimus atitinkantis asmuo“ – Airijos pilietis arba asmuo, kurio nuolatinė arba įprasta gyvenamoji vieta yra Airijoje.“

30

To paties įstatymo 288 straipsnyje nustatyta:

„Atlikimas yra reikalavimus atitinkantis atlikimas šios [III] dalies ir IV dalies tikslais, jeigu tai daro reikalavimus atitinkantis subjektas arba asmuo arba jeigu tai daroma reikalavimus atitinkančioje šalyje, teritorijoje, valstybėje ar srityje, kaip nustatyta šiame skyriuje.“

31

CRR Act 289 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Vyriausybė prie reikalavimus atitinkančių šalių, kurioms taikoma apsauga pagal šią [III] dalį ir IV dalį, įsakymu gali priskirti bet kokią šalį, teritoriją, valstybę ar sritį, dėl kurios yra įsitikinusi, kad pagal šios šalies, teritorijos, valstybės ar srities teisę yra arba bus priimta nuostata, pagal kurią su Airija susijusiems atlikimams suteikiama tinkama apsauga.“

32

Ieškovė pagrindinėje byloje, pagal Airijos teisę įsteigta bendrovė RAAP, yra kolektyvinio atlikėjų teisių administravimo organizacija.

33

Pirmoji atsakovė pagrindinėje byloje PPI, taip pat pagal Airijos teisę įsteigta bendrovė, yra kolektyvinio fonogramų gamintojų teisių administravimo organizacija.

34

RAAP ir PPI sudarė sutartį, kurioje nustatyta, kaip Airijoje mokėtini mokesčiai už muzikos įrašų viešą leidimą (baruose ir kitose viešai prieinamose vietose) arba už jų transliavimą po to, kai naudotojai juos sumoka PPI, turi būti paskirstomi atlikėjams ir šiuo tikslu PPI dalį šių mokesčių turi pervesti RAAP. Vis dėlto šios bendrovės nesutaria dėl šios sutarties taikymo, kiek tai susiję su PPI surinktais mokesčiais tais atvejais, kai transliuojamą muziką atliko atlikėjas, kuris nėra nei EEE valstybės narės pilietis, nei jos rezidentas.

35

RAAP mano, kad, remiantis Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalimi ir šioje direktyvoje nurodytais tarptautiniais susitarimais, visi mokėtini mokesčiai turi būti padalyti fonogramos gamintojui ir atlikėjui. Jos nuomone, atlikėjo pilietybė ir gyvenamoji vieta šiuo klausimu neturi reikšmės.

36

O PPI teigia, kad CRR Act įtvirtintas režimas, pagal kurį atlikėjai, kurie nėra nei EEE valstybės narės piliečiai, nei jos rezidentai ir kurių atlikimo garso įrašas nėra padarytas EEE, neturi teisės gauti dalies mokesčių, mokėtinų, kai tokio atlikimo įrašas leidžiamas Airijoje, yra suderinamas tiek su Direktyva 2006/115, tiek su joje nurodytomis tarptautinėmis sutartimis. Jei šiems atlikėjams būtų mokamas atlyginimas už fonogramų, prie kurių gamybos jie prisidėjo, naudojimą, būtų pažeistas tarptautinio abipusiškumo principas, kurio laikosi Airija ir kuris yra įtvirtintas jos teisės aktuose. Konkrečiai kalbant, jeigu būtų laikomasi RAAP požiūrio, Jungtinių Valstijų atlikėjams būtų mokamas atlyginimas Airijoje, nors, PPI teigimu, Airijos atlikėjai tik labai nedaugeliu atvejų gauna teisingą atlyginimą šioje trečiojoje valstybėje.

37

Dėl šio nesutarimo RAAP mano, kad PPI jai pervestos sumos yra per mažos, todėl pareiškė jai ieškinį High Court (Aukštasis teismas, Airija), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme.

38

Šis teismas pažymi, kad pagal tarpusavyje siejamus CRR Act 38, 184, 208, 287 ir 288 straipsnius, jeigu nėra priimta šio įstatymo 289 straipsnyje nurodyto įsakymo (kol kas jo nėra priimta), atlikėjai, kurie yra trečiųjų valstybių, ne EEE, piliečiai ir kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar gyvenamoji vieta yra ne EEE, neturi teisės gauti mokesčių, mokėtinų už ne EEE padaryto jų atlikimo įrašo transliavimą Airijoje, dalies, todėl visus šiuos mokesčius gauna fonogramų gamintojai (įskaitant įsisteigusius ne EEE).

39

Taigi, jei garso įrašai būtų sukurti dalyvaujant JAV fonogramų gamintojams ir JAV atlikėjams, šie gamintojai galėtų gauti visus naudotojų Airijoje mokėtinus licencinius mokesčius.

40

Minėtas teismas nurodo, jog tokia situacija susiklosto dėl to, kad CRR Act nustatyti tinkamumo gauti atlyginimą kriterijai fonogramų gamintojams yra kitokie nei atlikėjams. Vis dėlto abejotina, ar tokie nacionalinės teisės aktai suderinami su Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalimi, nes pagal šią nuostatą reikalaujama, kad valstybės narės numatytų bendrą teisingą atlyginimą, kurį turi mokėti naudotojas ir kuris turi būti padalytas fonogramos gamintojui ir atlikėjui.

41

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pažymi, kad CRR Act vienodai traktuojami visi atlikėjai, kurie yra Sąjungos valstybės narės ar EEE valstybės piliečiai arba rezidentai, taigi šis teisės aktas atitinka SESV įtvirtintas normas, draudžiančias bet kokią diskriminaciją. Vis dėlto CRR Act taip pat turi atitikti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį, kurioje bendrai nurodyta, kad kiekviena valstybė narė turi užtikrinti teisingo atlyginimo „paskirstymą atitinkamiems atlikėjams ir fonogramos gamintojams“. Reikia nustatyti, kiek ir kaip aiškinant šią direktyvą reikia atsižvelgti į Romos konvenciją, kurios šalis yra Airija, ir į WPPT sutartį, kurios šalys yra ir Airija, ir Sąjunga.

42

Taip pat svarbu pažymėti, kokios yra tam tikrų trečiųjų valstybių, kaip antai Jungtinių Amerikos Valstijų, pagal WPPT padarytų išlygų pasekmės. Dėl šios problematikos, be kita ko, kyla klausimas, ar Sąjungos valstybė narė turi diskreciją reaguoti į šias išlygas.

43

Atsižvelgdami į ginčo pagrindinėje byloje svarbą, darbo, įmonių ir inovacijų ministras, Airija ir Attorney General nusprendė dalyvauti procese kaip antrasis, trečiasis ir ketvirtasis atsakovai pagrindinėje byloje.

44

Tokiomis aplinkybėmis High Court (Aukštasis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

45

Pirmuoju ir antruoju klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į Romos konvenciją ir (arba) WPPT sutartį, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama perkelti į savo teisės aktus šioje nuostatoje esančius žodžius „atitinkami atlikėjai“, reiškiančius atlikėjus, turinčius teisę gauti joje nurodyto bendro teisingo atlyginimo dalį, taip, kad šie žodžiai neapimtų atlikėjų, kurie yra trečiųjų valstybių, ne EEE, piliečiai, o apimtų tik atlikėjus, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenamoji vieta yra EEE, ir atlikėjus, kurie prisidėjo prie fonogramos gamybos, būdami EEE.

46

Pirmiausia primintina, kad Sąjungos teisės nuostatoje, kurioje nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę dėl jos prasmės ar apimties, vartojamos sąvokos paprastai visoje Sąjungoje turi būti aiškinamos autonomiškai ir vienodai, atsižvelgiant į šios nuostatos tekstą, kontekstą ir į teisės akto, kurio dalis ji yra, siekiamus tikslus (šiuo klausimu žr. 2000 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Linster, C‑287/98, EU:C:2000:468, 43 punktą; 2011 m. rugsėjo 22 d. Sprendimo Budějovický Budvar, C‑482/09, EU:C:2011:605, 29 punktą ir 2019 m. spalio 1 d. Sprendimo Planet49, C‑673/17, EU:C:2019:801, 47 punktą).

47

Taikydamas šią jurisprudenciją Teisingumo Teismas pabrėžė, kad valstybės narės neturi apibrėžti sąvokų, vartojamų direktyvose autorių teisių ir gretutinių teisių srityje, kai nepateikta aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, kaip antai sąvokų „viešas“ ir „teisingas atlyginimas“ (2003 m. vasario 6 d. Sprendimo SENA, C‑245/00, EU:C:2003:68, 24 punktas; 2006 m. gruodžio 7 d. Sprendimo SGAE, C‑306/05, EU:C:2006:764, 31 punktas ir 2011 m. birželio 30 d. Sprendimo VEWA, C‑271/10, EU:C:2011:442, 25 ir 26 punktai).

48

Tas pats pasakytina apie Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje esančius žodžius „atitinkami atlikėjai“. Kadangi šioje direktyvoje nėra jokios nuorodos į nacionalinę teisę, kiek tai susiję su šių sąvokų apimtimi, jas reikia aiškinti vienodai visoje Sąjungoje, atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę, kontekstą ir šia direktyva siekiamus tikslus.

49

Dėl Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies formuluotės pažymėtina, kad šioje nuostatoje aiškiai nenurodyta, ar žodžiai „atitinkami atlikėjai“ reiškia tik atlikėjus, turinčius valstybės, kurios teritorijoje taikoma ši direktyva, pilietybę, ar ir atlikėjus, turinčius kitos valstybės pilietybę.

50

Kalbant apie šios nuostatos kontekstą ir Direktyvos 2006/115 tikslus, pažymėtina, kad iš jos 5–7 konstatuojamųjų dalių matyti, jog ja siekiama užtikrinti kūrybinės ir meninės autorių ir atlikėjų veiklos tęstinumą, numatant suderintą teisinę apsaugą, užtikrinančią galimybę gauti atitinkamas pajamas ir padengti investicijas, „neprieštarau[jant] tarptautinėms konvencijoms, kuriomis pagrįsta didžioji dalis autorių teises ir gretutines teises reglamentuojančių valstybių narių teisės aktų“.

51

Vadinasi, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos turi būti aiškinamos taip, kad atitiktų šiose konvencijose esančias tapačias sąvokas (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 55 punktą; 2016 m. lapkričio 10 d. Sprendimo Vereniging Openbare Bibliotheken, C‑174/15, EU:C:2016:856, 33 punktą ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Pelham ir kt., C‑476/17, EU:C:2019:624, 53 punktą).

52

Viena iš tokių konvencijų yra WPPT sutartis, kurios šalys yra Sąjunga ir visos jos valstybės narės.

53

Pagal WPPT sutarties 2 straipsnio a punktą sąvoka „atlikėjai“ reiškia visus asmenis, „kurie vaidina, dainuoja, skaito, deklamuoja, dalyvauja atlikime, interpretuoja ar kitaip atlieka literatūros, meno kūrinius ar folkloro kūrinius“. Be to, šio tarptautinio susitarimo 2 straipsnio b punkte nurodyta, kad fonograma visų pirma yra tokio atlikimo garso įrašas.

54

Pagal Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį šie asmenys turi kompensacinio pobūdžio teisę, atsirandančią, kai komerciniais tikslais išleista atlikto kūrinio fonograma paskelbiama viešai (šiuo klausimu žr. 2016 m. gegužės 31 d. Sprendimo Reha Training, C‑117/15, EU:C:2016:379, 30 ir 32 punktus).

55

Konkrečiai kalbant, iš šios nuostatos matyti, kad kiekvienos valstybės narės teisės aktuose turi būti užtikrinama, kad, pirma, naudotojas mokėtų bendrą teisingą atlyginimą, kai komerciniais tikslais išleista fonograma arba šios fonogramos kopija naudojama transliuoti bevielio ryšio priemonėmis arba kitaip viešai paskelbti, ir, antra, kad šis atlyginimas būtų paskirstytas atlikėjams ir fonogramos gamintojams.

56

Nors Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje kiekvienai valstybei narei paliekama galimybė, nesant atlikėjų ir fonogramų gamintojų susitarimo, nustatyti šio atlyginimo paskirstymo tvarką, joje įtvirtinta aiški ir besąlyginė pareiga suteikti šiems atlikėjams ir gamintojams teisę į teisingą atlyginimą, kuris turi būti jiems paskirstytas. Kaip matyti iš šios direktyvos 5, 12 ir 13 konstatuojamųjų dalių, atlikėjui mokamo atlyginimo dalis turi būti tinkama, atsižvelgiant į tai, kiek jis prisidėjo prie fonogramos gamybos.

57

Ši kompensacinio pobūdžio teisė, kaip matyti iš Direktyvos 2006/115 II skyriaus, kuriame yra jos 8 straipsnis, pavadinimo, yra teisė, gretutinė autorių teisėms.

58

Kaip savo išvados 80 punkte pažymėjo generalinis advokatas, Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga užtikrinti teisingą atlyginimą, paskirstomą fonogramos gamintojui ir atlikėjui, taikoma, kai fonograma ar jos kopija naudojama Sąjungoje.

59

Taip yra tuo atveju, kai fonogramos paskelbimas, kaip aplinkybė, dėl kurios atsiranda minėta gretutinė teisė, skirtas vienoje ar keliose valstybėse narėse esančiai visuomenei. Iš tiesų, kadangi šioje direktyvoje nepatikslinta jos teritorinė taikymo sritis, ji atitinka ESS 52 straipsnyje apibrėžtą Sutarčių teritorinę taikymo sritį (2017 m. gegužės 4 d. Sprendimo El Dakkak ir Intercontinental, C‑17/16, EU:C:2017:341, 22 ir 23 punktai ir juose nurodyta jurisprudencija). Atsižvelgiant į SESV 355 straipsnį, ši taikymo sritis apima valstybių narių teritorijas.

60

Tam, kad būtų taikoma ši Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje numatyta pareiga, fonograma turi atitikti šios direktyvos 11 straipsnyje nustatytus taikymo laiko atžvilgiu kriterijus.

61

Vis dėlto toje direktyvoje, kurioje minimi „atlikėjai“ ir „fonogramų gamintojai“, bet nepateikiama kitų paaiškinimų, nėra nustatyta sąlygos, kad atlikėjas ar fonogramos gamintojas turi turėti EEE valstybės narės pilietybę arba kad jo nuolatinė gyvenamoji vieta ar gyvenamoji vieta turi būti tokioje valstybėje, ar sąlygos, kad kūrybinė ar meninė veikla turi būti susijusi su EEE valstybės narės teritorija.

62

Priešingai, atsižvelgiant į Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies kontekstą ir šio sprendimo 50 punkte primintus šios direktyvos tikslus, taip pat į Sąjungos sudarytų tarptautinių susitarimų viršenybę kitų antrinės teisės aktų atžvilgiu, įtvirtintą SESV 216 straipsnio 2 dalyje (2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Air Transport Association of America ir kt., C‑366/10, EU:C:2011:864, 50 punktas), minėto 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad kuo labiau atitiktų WPPT sutartį (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 18 d. Sprendimo Z, C‑363/12, EU:C:2014:159, 72 punktą). Taigi pagal šią sutartį, kuri yra sudedamoji Sąjungos teisės sistemos dalis (žr., be kita ko, 1974 m. balandžio 30 d. Sprendimo Haegeman, 181/73, EU:C:1974:41, 5 punktą ir 2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo HK Danmark, C‑335/11 ir C‑337/11, EU:C:2013:222, 28–30 punktus), iš principo Sąjunga ir jos valstybės narės įpareigojamos suteikti teisę į bendrą teisingą atlyginimą tiek atlikėjams ir fonogramų gamintojams, kurie yra Sąjungos valstybių narių piliečiai, tiek tiems, kurie yra kitų WPPT sutarties šalių piliečiai.

63

Viena vertus, pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 1 dalį jos šalys turi suteikti atlikėjams ir fonogramų gamintojams teisę į vienkartinį teisingą atlyginimą, kai komerciniais tikslais išleistos fonogramos yra transliuojamos ar kaip kitaip viešai skelbiamos. Kaip savo išvados 72 ir 73 punktuose iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, tuo metu, kai WPPT sutartis įsigaliojo Sąjungai, t. y. 2010 m. kovo 14 d., šios pareigos perkėlimas į Sąjungos teisę jau buvo užtikrintas Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalimi, kuria pakeista Direktyvos 92/100 8 straipsnio 2 dalis (nekeičiant teksto).

64

Kita vertus, WPPT sutarties 4 straipsnio 1 dalyje pažymėta, kad kiekviena susitariančioji šalis turi suteikti šią teisę ir savo piliečiams, ir „kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiams“, kaip jie suprantami pagal šios sutarties 3 straipsnio 2 dalį.

65

Toje nuostatoje nurodyta, kad žodžių junginys „kitų Susitariančiųjų Šalių piliečiai“ reiškia atlikėjus ir fonogramų gamintojus, kurie atitinka Romos konvencijos nustatytus tinkamumo apsaugai suteikti kriterijus, kai visos WPPT šalys yra ir minėtos konvencijos šalys, o nustatant šiuos kriterijus vartojamos sąvokos, kaip jos apibrėžtos WPPT sutarties 2 straipsnyje.

66

Kadangi WPPT sutarties 3 straipsnio 2 dalyje, siejamoje su jos 4 straipsnio 1 dalimi, pakartojami Romos konvencijoje numatyti kriterijai, šie kriterijai yra svarbūs nustatant WPPT 15 straipsnio, su kuriuo šio 4 straipsnio 1 dalis yra aiškiai susijusi, taikymo sritį.

67

Šiuo klausimu pažymėtina, kad pagal Romos konvencijos 4 straipsnį bet kuriam atlikėjui, kuris yra šios konvencijos susitariančiosios valstybės pilietis, turi būti taikomas kitų susitariančiųjų valstybių savo piliečiams taikomas nacionalinis režimas, kai, be kita ko, atlikimas yra įrašytas į fonogramą, saugomą pagal šios konvencijos 5 straipsnį. Kaip matyti iš šio 5 straipsnio 1 dalies a punkto, taip yra tuo atveju, kai fonogramos gamintojas yra kitos Romos konvencijos šalies pilietis nei ta, kurios teritorijoje naudojama fonograma.

68

Remiantis visu tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje, kuria Sąjungos teisėje užtikrinamas WPPT sutarties 15 straipsnio 1 dalies taikymas, įtvirtintos teisės į bendrą teisingą atlyginimą nacionalinės teisės aktų leidėjas negali suteikti tik EEE valstybių narių piliečiams.

69

Tiesa, WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad kiekviena šio tarptautinio susitarimo šalis gali pranešti apie išlygą PINO generaliniam direktoriui ir pareikšti, kad nepripažįsta šio susitarimo 15 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės į teisingą atlyginimą arba kad pripažįsta šią teisę, tačiau apribos jos taikymą savo teritorijoje. Kaip nurodyta WPPT sutarties 4 straipsnio 2 dalyje, šio tarptautinio susitarimo 15 straipsnio 1 dalyje numatyta pareiga netaikoma, jei apie tokias išlygas buvo pranešta.

70

Vis dėlto, kaip matyti iš PINO pranešimų registro, Sąjunga, jos valstybės narės ir daugelis trečiųjų valstybių, kurios yra WPPT sutarties šalys, nepranešė apie išlygą pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalį, taigi joms abipusiai privalomos šio tarptautinio susitarimo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnio 1 dalis.

71

Šiomis aplinkybėmis valstybė narė tikrai negali įgyvendinti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies taip, kad teisė į teisingą atlyginimą būtų netaikoma visiems atlikėjams, kurie yra trečiųjų valstybių, ne EEE, piliečiai, o taikoma tik tiems asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta ar gyvenamoji vieta yra EEE arba kurie prisidėjo prie fonogramos gamybos, būdami EEE, antraip būtų pažeistas minėtas susitarimas.

72

Šios išvados nepaneigia tai, kad kai kurios valstybės narės pranešė apie išlygą pagal Romos konvencijos 5 straipsnio 3 dalį arba 17 straipsnį ir perdavė ją PINO generaliniam direktoriui pagal WPPT sutarties 3 straipsnio 3 dalį. Nors šio tarptautinio susitarimo 1 straipsnyje nurodyta, kad nė viena jo nuostata negali kliudyti valstybėms narėms vykdyti pagal Romos konvenciją prisiimtų įsipareigojimų (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 50 punktą), vis dėlto pagal savo pobūdį tokia išlyga leidžia tik apriboti valstybės narės pagal šią konvenciją prisiimtus įsipareigojimus, bet nesukuria šiai valstybei jokių įsipareigojimų. Vadinasi, jos jokiu būdu negalima laikyti šios valstybės įsipareigojimu, kurį įgyvendinti gali kliudyti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies aiškinimas, pateiktas šio sprendimo 68 punkte.

73

Šio sprendimo 71 punkte suformuluotos išvados juo labiau nepaneigia Airijos Teisingumo Teismui pateiktose pastabose nurodyta aplinkybė, kad tokie asmenys, kaip atlikėjai ar jų teisių kolektyvinio administravimo asociacijos, negali Airijos teismuose tiesiogiai remtis WPPT sutarties 4 ir 15 straipsniais, nes, kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas (šiuo klausimu žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 48 punktą), šios nuostatos neveikia tiesiogiai Sąjungos teisės sistemoje.

74

Iš tiesų, kaip savo išvados 127 punkte pažymėjo generalinis advokatas, ši aplinkybė nepanaikina būtinybės aiškinti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalį atsižvelgiant į šį tarptautinį susitarimą (pagal analogiją žr. 2012 m. kovo 15 d. Sprendimo SCF, C‑135/10, EU:C:2012:140, 48, 51 ir 52 punktus). Kiekvienas suinteresuotasis asmuo gali remtis šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalimi Airijos teismuose, siekdamas tokioje byloje, kaip šiuo atveju nagrinėjama pagrindinė byla, kurioje Airija yra atsakovė, užginčyti Airijos teisės aktų suderinamumą su šia nuostata. Tokioje byloje Airijos teismai privalo aiškinti minėtą nuostatą taip, kad ji atitiktų WPPT sutartį.

75

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį pateiktus klausimus reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis, atsižvelgiant į WPPT sutarties 4 straipsnio 1 dalį ir 15 straipsnio 1 dalį, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją valstybei narei draudžiama perkelti į savo teisės aktus šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje esančius žodžius „atitinkami atlikėjai“, reiškiančius atlikėjus, turinčius teisę gauti joje nurodyto bendro teisingo atlyginimo dalį, taip, kad šie žodžiai neapimtų atlikėjų, kurie yra trečiųjų valstybių, ne EEE, piliečiai, o apimtų tik atlikėjus, kurių nuolatinė gyvenamoji vieta arba gyvenamoji vieta yra EEE, ir atlikėjus, kurie prisidėjo prie fonogramos gamybos, būdami EEE.

76

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad išlygos, apie kurias trečiosios valstybės pranešė pagal šio 15 straipsnio 3 dalį ir dėl kurių jų teritorijoje apribojama WPPT sutarties 15 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į bendrą teisingą atlyginimą, Sąjungoje lemia šio 8 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės apribojimus, kuriuos gali nustatyti kiekviena valstybė narė šių trečiųjų valstybių piliečiams.

77

Kaip nurodyta sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, šis klausimas sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje svarbus dėl to, kad išlygos, apie kurias pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalį pranešė kai kurios trečiosios valstybės, įskaitant Jungtines Amerikos Valstijas, gali sumažinti Airijos įsipareigojimų apimtį ir dėl to tapti aplinkybe, į kurią reikia atsižvelgti, nagrinėjant, ar CRR Act sukurta situacija, kai už fonogramų, kuriose yra trečiųjų valstybių piliečių atlikimo garso įrašų, naudojimą Airijoje gali būti mokamas atlyginimas gamintojui, tačiau šiuo atlyginimu jis nesidalija su atlikėju, yra suderinama su Sąjungos teise. CRR Act poveikis, be kita ko, yra riboti Jungtinių Valstijų atlikėjų teises, gretutines autorių teisėms, Airijos teritorijoje.

78

Šiuo klausimu pirmiausia pažymėtina, kad, kaip nurodyta šio sprendimo 19 ir 20 punktuose, kai kurios trečiosios valstybės pasinaudojo WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalimi grindžiama išlyga ir pareiškė, kad jų nesaisto šios sutarties 15 straipsnio 1 dalis. Kitos trečiosios valstybės, tarp jų ir Jungtinės Amerikos Valstijos, pareiškė, kad ribos šio 15 straipsnio 1 dalies taikymą.

79

Kiekviena iš šių išlygų tiek pat sumažina WPPT sutarties 15 straipsnio 1 dalyje numatytą Sąjungos ir jos valstybių narių įsipareigojimą trečiosios valstybės, kuri suformulavo išlygą, atžvilgiu. Ši pasekmė įtvirtinta WPPT sutarties 4 straipsnio 2 dalyje, kuri turi būti aiškinama atsižvelgiant į tarptautinės teisės normas, taikytinas susitariančiųjų šalių santykiams (šiuo klausimu žr. 2010 m. vasario 25 d. Sprendimo Brita, C‑386/08, EU:C:2010:91, 43 punktą ir 2018 m. vasario 27 d. Sprendimo Western Sahara Campaign, C‑266/16, EU:C:2018:118, 58 punktą). Viena iš šių normų yra Vienos konvencijos dėl tarptautinių sutarčių teisės 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas abipusiškumo principas. Pagal šį principą vienos susitariančiosios šalies padaryta išlyga kitų susitariančiųjų šalių atžvilgiu jos santykiuose su šiomis kitomis susitariančiosiomis šalimis pakeičia tarptautinės sutarties nuostatas, dėl kurių ji padaryta, ir tokiu pat mastu pakeičia tas sutarties nuostatas šioms kitoms šalims jų santykiuose su išlygą padariusia valstybe.

80

Iš to matyti, kad pagal atitinkamas tarptautinės teisės normas, taikomas susitariančiųjų šalių santykiams, Sąjunga ir jos valstybės narės neprivalo be apribojimų suteikti WPPT 15 straipsnio 1 dalyje numatytos teisės į bendrą teisingą atlyginimą trečiosios valstybės, kuri pranešė apie išlygą pagal šios tarptautinės sutarties 15 straipsnio 3 dalį ir pasinaudodama šia išlyga tokią teisę savo teritorijoje suteikia ribotai arba nesuteikia visai, piliečiams.

81

Sąjunga ir jos valstybės narės taip pat neprivalo be jokių apribojimų suteikti teisės į bendrą teisingą atlyginimą trečiosios valstybės, kuri nėra WPPT sutarties šalis, piliečiams.

82

Pažymėtina, kad dėl trečiųjų valstybių atsisakymo suteikti fonogramų gamintojams ir atlikėjams, prisidėjusiems prie jų gamybos, teisę į bendrą teisingą atlyginimą už komerciniais tikslais išleistų fonogramų naudojimą jų teritorijoje apskritai arba už tam tikrą naudojimą trečiųjų valstybių piliečiai, dažnai tarptautiniu mastu vykdantys veiklą muzikos įrašų prekybos srityje, negauna tinkamų pajamų ir jiems sunkiau padengti investicijas.

83

Be to, toks atsisakymas gali neigiamai paveikti Sąjungos valstybių atlikėjų ir fonogramų gamintojų galimybę dalyvauti šioje komercinėje veikloje lygiomis teisėmis su trečiųjų valstybių, pranešusių apie išlygą pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalį, atlikėjais ir fonogramų gamintojais, nes jis sukuria situaciją, kai šie atlikėjai ir gamintojai gauna pajamų visais atvejais, kai jų muzikos įrašai platinami Sąjungoje, nors ši trečioji valstybė, pasinaudodama išlyga, apie kurią pranešta pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalį, atsiriboja ne vien nuo šio tarptautinio susitarimo 15 straipsnio 1 dalies, bet ir nuo jo 4 straipsnio 1 dalies, kurioje numatyta pareiga laikytis vienodo požiūrio, kiek tai susiję su teise į teisingą atlyginimą už komerciniais tikslais išleistų fonogramų naudojimą.

84

Vadinasi, būtinybė išlaikyti teisingas dalyvavimo muzikos įrašų komercinėje veikloje sąlygas yra bendrojo intereso tikslas, kuriuo galima pateisinti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje numatytos gretutinės teisės ribojimą trečiosios valstybės, kuri šios teisės nesuteikia arba suteikia tik iš dalies, piliečiams.

85

Vis dėlto ši teisė į bendrą teisingą atlyginimą, kaip matyti iš šio sprendimo 57 punkto, Sąjungoje yra teisė, gretutinė autorių teisėms. Taigi ji neatsiejama intelektinės nuosavybės apsaugos, įtvirtintos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 17 straipsnio 2 dalyje, dalis (pagal analogiją žr. 2014 m. kovo 27 d. Sprendimo UPC Telekabel Wien, C‑314/12, EU:C:2014:192, 47 punktą; 2018 m. rugpjūčio 7 d. Sprendimo Renckhoff, C‑161/17, EU:C:2018:634, 41 punktą ir 2019 m. liepos 29 d. Sprendimo Pelham ir kt., C‑476/17, EU:C:2019:624, 32 punktą).

86

Pagal Chartijos 52 straipsnio 1 dalį visi šios teisės įgyvendinimo apribojimai turi būti numatyti įstatyme, o tai reiškia, kad pačiame teisiniame pagrinde, kuriuo leidžiamas šios teisės suvaržymas, turi būti aiškiai ir konkrečiai apibrėžta jos įgyvendinimo apribojimo apimtis (šiuo klausimu žr. 2015 m. gruodžio 17 d. Sprendimo WebMindLicenses, C‑419/14, EU:C:2015:832, 81 punktą; 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 139 punktą ir 2020 m. liepos 16 d. Sprendimo Facebook Ireland ir Schrems, C‑311/18, EU:C:2020:559, 175 ir 176 punktus).

87

Vien tai, kad yra išlyga, apie kurią tinkamai pranešta pagal WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalį, neatitinka šio reikalavimo, nes tokia išlyga neleidžia atitinkamos trečiosios valstybės piliečiams žinoti, kaip konkrečiai dėl to Sąjungoje ribojama jų teisė į bendrą teisingą atlyginimą. Šiuo tikslu reikalinga aiški pačios Sąjungos teisės norma.

88

Kadangi Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis yra suderinta taisyklė, tik Sąjungos teisės aktų leidėjas, o ne nacionalinės teisės aktų leidėjai turi nustatyti, ar reikia apriboti šios teisės, gretutinės autorių teisėms, suteikimą Sąjungoje trečiųjų valstybių piliečiams, ir, jei taip, aiškiai ir tiksliai apibrėžti šį apribojimą. Kaip savo pastabose pabrėžė Komisija, nei šioje nuostatoje, nei jokioje kitoje galiojančios Sąjungos teisės nuostatoje tokio apribojimo nėra.

89

Reikia pridurti, kad Sąjunga turi SESV 3 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą išimtinę išorės kompetenciją derėtis su trečiosiomis valstybėmis dėl naujų abipusių įsipareigojimų pagal WPPT sutartį ar už jos ribų, susijusių su komerciniais tikslais išleistų fonogramų gamintojų ir prie šių fonogramų gamybos prisidedančių atlikėjų teise į bendrą teisingą atlyginimą.

90

Bet koks susitarimas šiuo klausimu gali pakeisti Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies, kuri yra bendra Sąjungos taisyklė, taikymo sritį. Tokiame tiksliniame susitarime numatyta sritis visiškai sutampa su identiška sritimi, nurodyta šioje Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje. Toks visiškas sutapimas yra viena iš situacijų, kai Sąjunga turi SESV 3 straipsnio 2 dalyje nurodytą išimtinę išorės kompetenciją (be kita ko, žr. 2014 m. rugsėjo 4 d. Sprendimo Komisija / Taryba, C‑114/12, EU:C:2014:2151, 68–70 punktus ir 2018 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Komisija / Taryba (SJR Antarktyje), C‑626/15 ir C‑659/16, EU:C:2018:925, 113 punktą).

91

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad, remiantis šiuo metu galiojančia Sąjungos teise, WPPT sutarties 15 straipsnio 3 dalis ir Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinamos taip, kad išlygos, apie kurias trečiosios valstybės pranešė pagal šio 15 straipsnio 3 dalį ir dėl kurių jų teritorijoje apribojama WPPT sutarties 15 straipsnio 1 dalyje numatyta teisė į bendrą teisingą atlyginimą, Sąjungoje nelemia šio 8 straipsnio 2 dalyje numatytos teisės apribojimų šių trečiųjų valstybių piliečių atžvilgiu, nes tokius ribojimus gali nustatyti Sąjungos teisės aktų leidėjas su sąlyga, kad jie atitinka Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus reikalavimus. Taigi pagal minėtą 8 straipsnio 2 dalį valstybei narei draudžiama riboti atlikėjų ir fonogramų gamintojų, kurie yra šių trečiųjų valstybių piliečiai, teisę į bendrą teisingą atlyginimą.

92

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama joje numatytą teisę į bendrą teisingą atlyginimą riboti taip, kad atlyginimą gautų tik fonogramos gamintojas, tačiau nesidalytų juo su atlikėju, prisidėjusiu prie fonogramos gamybos.

93

Kaip matyti iš Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalies teksto, ir atlikėjai, ir fonogramų gamintojai turi teisę į bendrą teisingą atlyginimą, todėl nesuteikiant tam tikrai atlikėjų kategorijai teisės gauti kokį nors atlyginimą už fonogramų, prie kurių gamybos šie atlikėjai prisidėjo, naudojimą ar jų atgaminimą neišvengiamai pažeidžiama ši teisė.

94

Kadangi šio atlyginimo esminė savybė yra tai, kad jis „paskirstomas“ fonogramos gamintojui ir atlikėjui, jis turi būti jiems padalijamas. Nors, kaip nurodyta šio sprendimo 56 punkte, Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalyje kiekvienai valstybei narei paliekama galimybė nustatyti padalijimo sąlygas, vis dėlto pagal šią nuostatą valstybei narei neleidžiama netaikyti atlyginimo padalijimo tam tikroms atlikėjų kategorijoms ir taip suteikti fonogramų, prie kurių gamybos šie atlikėjai prisidėjo, gamintojams teisę gauti visą atlyginimą už šių fonogramų naudojimą ar jų atgaminimą.

95

Taip pat pažymėtina, kad toks netaikymas pažeistų šio sprendimo 50 punkte primintą Direktyvos 2006/115 tikslą užtikrinti kūrybinės ir meninės autorių ir atlikėjų veiklos tęstinumą, numatant suderintą teisinę apsaugą, užtikrinančią galimybę gauti atitinkamas pajamas ir padengti investicijas.

96

Taigi į ketvirtąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2006/115 8 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiama joje numatytą teisę į bendrą teisingą atlyginimą riboti taip, kad atlyginimą gautų tik atitinkamos fonogramos gamintojas, tačiau nesidalytų juo su atlikėju, prisidėjusiu prie šios fonogramos gamybos.

97

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: