1

Apeliaciniu skundu BTB Holding Investments SA (toliau – BTB) ir Duferco Participations Holding SA (toliau – DPH) prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 11 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą BTB Holding Investments ir Duferco Participations Holding / Komisija (T‑100/17, nepaskelbtas Rink., EU:T:2018:900, toliau – skundžiamas sprendimas) atmesti jų ieškinį, kuriuo buvo prašoma iš dalies panaikinti 2016 m. sausio 20 d. Komisijos sprendimą (ES) 2016/2041 dėl valstybės pagalbos SA.33926 2013/C (ex 2013/NN, 2011/CP), kurią Belgija suteikė Duferco grupei (OL L 314, 2016, p. 22; toliau – ginčijamas sprendimas).

2

Ginčo aplinkybes Bendrasis Teismas išdėstė skundžiamo sprendimo 1–21 punktuose ir šio proceso tikslais jos gali būti apibendrintos, kaip nurodyta toliau.

3

Duferco grupė gamina ir parduoda plieną. Ji veikia maždaug penkiasdešimtyje pasaulio šalių. 2009 m. minėta grupė Europoje daugiausia vykdė veiklą Belgijoje ir Italijoje. Ši grupė taip pat veikė Šveicarijoje, Liuksemburge ir Prancūzijoje.

4

Duferco grupė 1997 m. buvo įkurta Belgijoje ir iki 2002 m. įsigijo įvairias plieno gamyklas. Dėl šių įsigijimų minėta grupė Belgijoje turėjo tris pagrindines patronuojamąsias bendroves, t. y. Duferco Clabecq, Duferco La Louvière ir Carsid.

5

Duferco grupės prekybos veikla buvo konsoliduojama bendrovėje Duferco Industrial Investment (toliau – DII), kurios teises ir pareigas perėmė DPH. Duferco grupei vadovauja BTB, grupės patronuojančioji bendrovė, kuri perėmė bendrovės Bolmat Holding Ltd (toliau – Bolmat) ir buvusių DPH patronuojančiųjų bendrovių Ultima Holding Ltd ir Ultima Partners Ltd (toliau kartu – Ultima) teises ir pareigas.

6

2006 m. Duferco grupė užmezgė strateginę partnerystę su Rusijos grupe Novolipetsk (toliau – NLMK grupė). Šios partnerystės tikslas – pasinaudoti tuo, kad NLMK veikia pradinėje plieno gamybos grandyje (tiekia žaliavas ir gamina pusgaminius). Ši partnerystė pasireiškė tuo, kad NLMK grupės patronuojančioji bendrovė įsigijo vienos iš Duferco grupės kontroliuojančiųjų bendrovių, t. y. Steel Invest & Finance (Luxembourg) SA (toliau – SIF), akcijų. SIF priklausė daug Duferco grupės aktyvų, įskaitant Duferco Clabecq, Duferco La Louvière ir Carsid. Duferco grupės JAV padalinys, t. y. Duferco US Investment Corp. (toliau – Duferco US), ir jo patronuojamoji bendrovė Duferco Farrell Corp. (toliau – Farrell) 2006 m. pabaigoje taip pat buvo integruoti į SIF. 2006 m. gruodžio 18 d.Duferco ir NLMK grupių susitarimas buvo patvirtintas, o NLMK grupės patronuojančioji bendrovė įsigijo 50 % SIF akcijų.

7

2011 m. vasarą buvo nutraukta grupės Duferco ir NLMK strateginė partnerystė. Abi grupės pasidalijo SIF aktyvus.

8

2011 m. lapkričio mėn. Belgijos dienraštis paskelbė kelis straipsnius, juose teigiama, kad Valonijos regionas (Belgija) nuo 2003 m. teikė finansinę paramą Duferco grupei, apie tai neinformavęs Europos Komisijos. Kaip nurodyta minėtame dienraštyje, Valonijos regionas 2003 m. kovo mėn. įsteigė naują finansinį holdingą Foreign Strategic Investments Holding SA (FSIH), kuris yra Société wallonne de administration et de participations (Sogepa) patronuojamoji bendrovė, kad investuotų į minėtos grupės bendroves, turinčias buveinę už Belgijos ar net Europos Sąjungos ribų.

9

Paskelbus šiuos straipsnius, 2011 m. lapkričio 29 d. raštu Komisija paprašė Belgijos Karalystės pateikti jai papildomą informaciją apie finansinės paramos, kurią 2003–2011 m. Valonijos regionas suteikė Duferco grupei, pobūdį.

10

2013 m. spalio 16 d. raštu Komisija pranešė Belgijos Karalystei apie savo sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl šių finansinės paramos priemonių. Komisija paragino suinteresuotąsias šalis teikti pastabas dėl šių priemonių.

11

Iš visos Belgijos Karalystės Komisijai pateiktos informacijos matyti, kad 2003–2011 m. FSIH Duferco grupei kelis kartus suteikė paramą, iš viso už 517 mln. EUR.

12

Vieną iš šių paramos priemonių, vadinamą „pirmąja priemone“ arba „priemone Nr. 1“, sudarė 2006 m. FSIH atliktas 49,9 % bendrovės Duferco US akcijų, kurias ji turėjo nuo 2003 m., perleidimas bendrovei DII. Šis akcijų perleidimas buvo atliktas vykstant deryboms prieš NLMK grupei įsigyjant Duferco grupės akcijų per SIF, nes NLMK grupė išreiškė pageidavimą, kad SIF kontroliuotų visą Duferco US akcinį kapitalą. Taigi, kad pasitrauktų iš Duferco US, 2006 m. birželio 14 d. FSIH pasiūlė DII išpirkti jos turimas Duferco US akcijas, o vėliau šis pasiūlymas buvo perleistas Ultima, kuri juo pasinaudojo ir už 125,85 mln. JAV dolerių (maždaug 95 mln. EUR) perpirko visas FSIH turimas Duferco US akcijas.

13

Taip 2006 m. gruodžio 12 d.Duferco grupė tapo visiška Duferco US savininke, likus tik kelioms dienoms iki jos strateginės partnerystės su NLMK grupe formalizavimo.

14

Antrą FSIH paramos Duferco grupei priemonę, vadinamą „antrąja priemone“ arba „priemone Nr. 2“, sudarė tai, kad 2006 m. FSIH perleido nuo 2003 m. jai priklausiusią maždaug 25 % DPH akcinio kapitalo dalį Bolmat, buvusiai Duferco grupės patronuojančiajai bendrovei, kurios teises ir pareigas perėmė BTB. Šį akcijų perleidimą lėmė FSIH noras pasitraukti iš DPH. Taigi 2006 m. birželio 14 d. FSIH perleido Bomat visas turimas DPH akcijas už 105,42 mln. JAV dolerių (apie 84 mln. EUR).

15

Trečiąją iš šių priemonių, vadinamą „ketvirtąja priemone“ arba „priemone Nr. 4“, kaip nurodyta dviejuose susitarimuose, pasirašytuose 2009 m. rugsėjo ir gruodžio mėn., iš esmės sudarė 100 mln. EUR paskolos suteikimas Ultima, buvusiai Duferco grupės patronuojančiajai bendrovei, kurios teises ir pareigas perėmė BTB. Ši paskola buvo suteikta dviem dalimis: pirmoji – 30 mln. EUR – 2009 m. rugsėjo mėn., o antroji – 70 mln. EUR – 2009 m. gruodžio mėn. Buvo nustatyta paskolai taikytina palūkanų norma – dvylikos mėnesių EURIBOR norma, padidinta 75 baziniais punktais; pasirašant šiuos susitarimus, ji sudarė 2,052 %. Remiantis Belgijos Karalystės pateikta informacija, faktiškai taikyta norma suteikiant pirmąją dalį buvo 2,04 %, o suteikiant antrąją –1,99 %.

16

Atsižvelgiant į tai, kad 2011 m. pasibaigė Duferco grupės ir NLMK grupės strateginė partnerystė, pagal šių grupių susitarimą 2011 m. birželio 30 d. visa paskola buvo grąžinta anksčiau laiko.

17

2016 m. sausio 20 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą.

18

Visų pirma, kiek tai susiję su priemone Nr. 1, Komisija nusprendė, kad dėl sąlygų, kuriomis buvo parduotos FSIH turimos Duferco US akcijos, DII atsidūrė palankesnėje padėtyje nei jos konkurentai, nes joks privatus investuotojas nebūtų sutikęs tokiomis sąlygomis parduoti turimų Duferco US akcijų ir šis pranašumas yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

19

Komisija nusprendė, kad FSIH turima Duferco US akcinio kapitalo dalis turėjo būti vertinama 141,09 mln. JAV dolerių, todėl, perleidus 125,85 mln. JAV dolerių, bendrovei DII suteikta pagalba sudarė 15,24 mln. JAV dolerių (apie 11,58 mln. EUR).

20

Toliau dėl priemonės Nr. 2 Komisija taip pat nusprendė, kad dėl sąlygų, kuriomis buvo parduotos FSIH turimos DPH akcijos, Bolmat atsidūrė palankesnėje padėtyje nei jos konkurentai, nes joks privatus investuotojas nebūtų sutikęs tokiomis sąlygomis parduoti turimų DPH akcijų ir šis pranašumas yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

21

Komisija laikėsi nuomonės, kad FSIH turima DPH akcinio kapitalo dalis turėjo būti vertinama mažiausiai 131 mln. JAV dolerių, todėl, perleidus 105,42 mln. JAV dolerių, bendrovei Bolmat suteikta pagalba sudarė 25,58 mln. JAV dolerių (apie 20,36 mln. EUR).

22

Galiausiai dėl priemonės Nr. 4 Komisija nusprendė, kad dėl sąlygų, kuriomis FSIH suteikė Ultima 100 mln. EUR paskolą, pastaroji atsidūrė palankesnėje padėtyje nei jos konkurentai, nes joks privatus kreditorius nebūtų sutikęs tokiomis sąlygomis suteikti jai paskolos ir šis pranašumas yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba. Jos teigimu, paskolai turėjo būti taikoma dvylikos mėnesių EURIBOR palūkanų norma, padidinta 220 bazinių punktų, t. y. 3,502 %.

23

Kadangi dėl paskolos grąžinimo anksčiau laiko buvo sutarta 2011 m. birželio mėn., Komisija, remdamasi supaprastinto atnaujinimo apskaičiavimu, nusprendė, kad dėl šios paskolos Ultima suteikta pagalba sudarė apie 2,08 mln. EUR.

24

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis

Toliau išvardytos priemonės, kurias [Belgijos Karalystė] neteisėtai įgyvendino pažeisdama [SESV] 108 straipsnio 3 dalį, yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba:

<…>

2 straipsnis

1.   [Belgijos Karalystė] privalo susigrąžinti 1 straipsnyje nurodytą su vidaus rinka nesuderinamą pagalbą iš tiesioginių jos gavėjų arba jų teisių ir įsipareigojimų perėmėjų.

<…>“

25

2017 m. vasario 14 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo BTB ir DPH ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo iš dalies.

26

2017 m. birželio 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarijai pateiktu pareiškimu FSIH paprašė leisti įstoti į bylą palaikyti BTB ir DPH reikalavimų.

27

Grįsdamos šį ieškinį BTB ir DPH nurodė aštuonis pagrindus. Trys iš šių pagrindų buvo susiję su priemone Nr. 1, trys – su priemone Nr. 2, o du paskutiniai – su priemone Nr. 4.

28

Kiek tai susiję su priemone Nr. 1, pirmieji du ieškinio pagrindai iš esmės buvo grindžiami pranašumo, susijusio su sąlygomis, kuriomis FSIH perleido DII turimas Duferco US akcijas, nebuvimu. Trečiasis ieškinio pagrindas iš esmės buvo grindžiamas įvairiomis klaidomis, padarytomis nustatant nagrinėjamos pagalbos dydį.

29

Kiek tai susiję su priemone Nr. 2, pirmieji du ieškinio pagrindai taip pat iš esmės buvo grindžiami pranašumo, susijusio su sąlygomis, kuriomis FSIH perleido Bolmat turimas DPH akcijas, nebuvimu. Trečiasis ieškinio pagrindas iš esmės buvo grindžiamas įvairiomis klaidomis, padarytomis nustatant nagrinėjamos pagalbos dydį.

30

Kiek tai susiję su priemone Nr. 4, abu nurodyti ieškinio pagrindai iš esmės buvo grindžiami pranašumo, susijusio su sąlygomis, kuriomis FSIH suteikė paskolą Ultima, nebuvimu.

31

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė BTB ir DPH ieškinį.

32

BTB ir DPH Teisingumo Teismo prašo:

33

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

34

Komisija teigia, kad visas apeliacinis skundas nepriimtinas, nes jis pernelyg abstraktus.

35

Šiuo klausimu reikia priminti, kad, remiantis SESV 256 straipsnio 1 dalies antra pastraipa, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 58 straipsnio pirma pastraipa ir Teisingumo Teismo procedūros reglamento 168 straipsnio 1 dalies d punktu bei 169 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad apeliaciniame skunde turi būti tiksliai nurodytos sprendimo, kurį prašoma panaikinti, skundžiamos dalys ir teisiniai argumentai, konkrečiai pagrindžiantys šį prašymą (2013 m. balandžio 11 d. Sprendimo Mindo / Komisija, C‑652/11 P, EU:C:2013:229, 21 punktas).

36

Šiuo atveju BTB ir DPH aiškiai nurodė priežastis, dėl kurių mano, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidų. Šios dvi įmonės pakankamai tiksliai nurodė skundžiamo sprendimo punktus, kuriuose, jų nuomone, padaryta teisės klaidų, dėl kurių Bendrasis Teismas šioje byloje nusprendė, kad Komisija padarė teisingą išvadą, jog buvo suteikta valstybės pagalba.

37

Šiomis aplinkybėmis Komisijos pareikštas nepriimtinumu grindžiamas prieštaravimas turi būti atmestas.

38

Taigi BTB ir DPH apeliacinis skundas yra priimtinas.

39

Grįsdamos apeliacinį skundą apeliantės nurodo vienintelį pagrindą, kurį sudaro dvi dalys: pirmoji susijusi su įrodinėjimo pareigos taisyklių pažeidimu, o antroji – su procesinio lygiateisiškumo principu ir teise į teisingą bylos nagrinėjimą.

40

Vienintelio pagrindo pirmoje dalyje BTB ir DPH tvirtina, pirma, jog skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktų formuluote „tam, kad būtų įrodyta, jog Komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą, ieškovės pateiktų įrodymų turi pakakti, kad nagrinėjamame sprendime pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas“, Bendrasis Teismas pažeidė įrodinėjimo pareigos taisykles valstybės pagalbos srityje. Teigdamas, kad apeliantės turėjo pateikti pakankamai įtikinamų įrodymų, kad ginčijamame sprendime pateiktas sudėtingas ekonominis faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas, Bendrasis Teismas perkėlė įrodinėjimo pareigą.

41

Šių įmonių teigimu, Bendrasis Teismas, viena vertus, įtvirtino Komisijos teisę neįrodyti, kodėl nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba, ir galimybę faktinių aplinkybių vertinimą pagrįsti paprasčiausiais „tikėtinais“ teiginiais ar įrodymais, kurių tikrumo ji neprivalo įrodyti. Kita vertus, Bendrasis Teismas reikalavo, kad apeliantės įrodytų, jog nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba.

42

Antra, BTB ir DPH mano, kad iš skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktų matyti, jog Bendrasis Teismas netiesiogiai nusprendė, kad jei Komisijai išnagrinėjus atitinkamas priemones lieka abejonių, šios abejonės jai bus naudingos, nes ji savo vertinimą gali grįsti paprastais „tikėtinais“ įrodymais, kurių tikrumo ji neprivalo įrodyti.

43

Komisija nesutinka su BTB ir DPH argumentais.

44

Pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, norint priemonę kvalifikuoti kaip „valstybės pagalbą“, kaip ji suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, reikia, kad būtų įvykdytos visos toliau nurodytos sąlygos. Pirma, tai turi būti valstybės arba iš valstybinių išteklių suteikta pagalba. Antra, tokia priemonė turi galėti paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą. Trečia, ja pagalbos gavėjui turi būti suteiktas atrankusis pranašumas. Ketvirta, ji turi iškraipyti konkurenciją arba galėti ją iškraipyti (2019 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Arriva Italia ir kt., C‑385/18, EU:C:2019:1121, 31 punktas).

45

Taip pat reikia priminti, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją valstybės pagalba laikomos intervencijos, kurios, kad ir kokia būtų jų forma, gali tiesiogiai ar netiesiogiai suteikti įmonėms pranašumą arba kurios turi būti laikomos ekonomine nauda, kurios ją gaunanti įmonė nebūtų galėjusi gauti įprastomis rinkos sąlygomis (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 44 punktas).

46

Atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalies tikslą užtikrinti neiškraipytą konkurenciją, įskaitant valstybės ir privačių įmonių konkurenciją, sąvoka „pagalba“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, negali apimti įmonei iš valstybės išteklių suteiktos priemonės, kai ji būtų galėjusi tokį patį pranašumą gauti normalias rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis. Taigi sąlygos, kuriomis buvo suteiktas toks pranašumas, iš principo vertinamos taikant privataus ūkio subjekto principą (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 45 punktas).

47

Privataus ūkio subjekto principas yra vienas iš elementų, į kuriuos Komisija privalo atsižvelgti, nustatydama, ar buvo suteikta pagalba, todėl tai nėra išimtis, kuri taikoma tik valstybės narės prašymu, kai konstatuojama, kad yra visi SESV 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos sąvokos „valstybės pagalba“ elementai (2018 m. kovo 6 d. Sprendimo Komisija / FIH Holding ir FIH Erhvervsbank, C‑579/16 P, EU:C:2018:159, 46 punktas).

48

Šiomis aplinkybėmis reikia priminti, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog Komisija negali daryti prielaidos, kad įmonė įgijo pranašumą, kuris reiškia valstybės pagalbą, remdamasi tik neigiama prezumpcija, pagrįsta informacijos, leidžiančios padaryti priešingą išvadą, nebuvimu, nesant kitų įrodymų, galinčių patvirtinti tokio pranašumo egzistavimą (2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / MTU Friedrichshafen, C‑520/07 P, EU:C:2009:557, 58 punktas).

49

Taigi, kai Komisija taiko privataus ūkio subjekto principą, ji bent jau turi užtikrinti, kad jos turima informacija, nors ji tam tikrais atvejais gali būti fragmentiška ir neišsami, suteikia pakankamą pagrindą padaryti išvadą, jog įmonė įgijo pranašumą, kuris reiškia valstybės pagalbą (šiuo klausimu žr. 2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / MTU Friedrichshafen, C‑520/07 P, EU:C:2009:557, 56 punktą).

50

Komisija savo sprendimus turi pagrįsti tam tikrais patikimais ir nuosekliais įrodymais, galinčiais pagrįsti jos padarytas išvadas (2009 m. rugsėjo 17 d. Sprendimo Komisija / MTU Friedrichshafen, C‑520/07 P, EU:C:2009:557, 55 punktas).

51

Be to, kaip Bendrasis Teismas iš esmės pažymėjo skundžiamo sprendimo 82 punkte, Komisija privalo rūpestingai ir nešališkai vykdyti atitinkamų priemonių nagrinėjimo procedūrą tam, kad priimdama galutinį sprendimą, kuriuo pripažįstamas pagalbos buvimas ir atitinkamais atvejais jos nesuderinamumas ar neteisėtumas, turėtų kuo išsamesnių ir patikimesnių įrodymų (šiuo klausimu žr. 2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 90 punktą ir 2014 m. balandžio 3 d. Sprendimo Prancūzija / Komisija, C‑559/12 P, EU:C:2014:217, 63 punktą).

52

Šioje byloje Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 81 punkte pabrėžė, kad pareiga įrodyti, jog įvykdytos privataus ūkio subjekto kriterijaus taikymo sąlygos, tenka Komisijai ir kad juo labiau taip yra tuo atveju, kai ginčijamas sprendimas grindžiamas ne tuo, kad nebuvo pateikta informacija, kurios Komisija prašė iš atitinkamos valstybės narės, bet išvada, jog privatus ūkio subjektas nebūtų elgęsis taip, kaip šios valstybės narės valdžios institucijos, o tai reiškia, kad Komisija turėjo visą reikalingą informaciją savo sprendimui parengti.

53

Taigi, priešingai, nei teigia BTB ir DPH, iš skundžiamo sprendimo nematyti, kad Bendrasis Teismas manė, jog Komisijai pakanka savo ekonominį vertinimą grįsti vien „įtikinamais“ teiginiais, kurių tikrumo ji neprivalo įrodyti.

54

Dėl BTB ir DPH argumentų, kad skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog jos turi pateikti įrodymų, kad nagrinėjamos priemonės nėra valstybės pagalba, reikia konstatuoti, kad šie argumentai grindžiami klaidingu skundžiamo sprendimo aiškinimu.

55

Iš tiesų iš skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas iš esmės nusprendė, jog nors Komisija taikė privataus ūkio subjekto kriterijų, atliko analizę ir savo sprendime priėjo prie išvados, kad nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba, ieškovė turi įrodyti akivaizdžią Komisijos atlikto faktinių aplinkybių vertinimo klaidą.

56

Šis argumentas yra tik Teisingumo Teismo suformuotoje jurisprudencijoje įtvirtinto principo, pagal kurį Sąjungos teismų vykdoma Komisijos atliktų sudėtingų ekonominių vertinimų kontrolė apsiriboja procedūrinių ir motyvavimo taisyklių laikymosi, faktinių aplinkybių tikslumo, akivaizdžios faktinių aplinkybių vertinimo klaidos ir piktnaudžiavimo įgaliojimais nebuvimo patikrinimu, pasekmė (2010 m. rugsėjo 2 d. Sprendimo Komisija / Scott, C‑290/07 P, EU:C:2010:480, 66 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

57

Atsižvelgiant į didelę Komisijos diskreciją taikant privataus ūkio subjekto principą, Bendrasis Teismas teisingai apribojo savo kontrolę patikrinimu, ar Komisija argumentuose nepadarė akivaizdžių vertinimo klaidų, taikydama privataus ūkio subjekto kriterijų tam, kad nustatytų, ar nagrinėjamos priemonės yra valstybės pagalba.

58

Iš tiesų, kaip skundžiamo sprendimo 87 punkte teisingai priminė Bendrasis Teismas, teisminė kontrolė yra ribota, kiek tai susiję su klausimu, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, kai Komisijos vertinimai yra techninio pobūdžio ar sudėtingi (2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 88 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

59

Šiuo klausimu Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 88 punkte taip pat teisingai priminė, kad kai siekdama patikrinti, ar priemonė patenka į SESV 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, Komisija turi taikyti privataus ūkio subjekto kriterijų, šio kriterijaus taikymas paprastai reiškia, kad Komisija turi atlikti sudėtingą ekonominį vertinimą (2016 m. lapkričio 30 d. Sprendimo Komisija / Prancūzija ir Orange, C‑486/15 P, EU:C:2016:912, 89 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

60

Kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, Komisijos tyrimas, ar konkrečios priemonės gali būti kvalifikuojamos kaip valstybės pagalba dėl to, kad valdžios institucijos veikė ne taip, kaip privatus ūkio subjektas, reikalauja sudėtingo ekonominio vertinimo (2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 62 punktas).

61

Skundžiamo sprendimo 89 ir 141 punktuose Bendrasis Teismas teisingai pridūrė, kad jis neturi institucijos, priėmusios sprendimą, kurio teisėtumą jo prašoma patikrinti, ekonominio vertinimo pakeisti savuoju (šiuo klausimu žr. 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Komisija / Frucona Košice, C‑300/16 P, EU:C:2017:706, 63 punktą).

62

Taigi Bendrasis Teismas atliko ginčijamo sprendimo kontrolę, visiškai laikydamasis šio sprendimo 56 ir 58–61 punktuose nurodytoje jurisprudencijoje primintų principų ir kriterijų.

63

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktuose nusprendė, jog BTB ir DPH turėjo įrodyti, kad Komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą.

64

Vadinasi, vienintelio pagrindo pirma dalis turi būti atmesta kaip nepagrįsta.

65

Vienintelio pagrindo antroje dalyje BTB ir DPH tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktuose vartodamas formuluotę, primintą šio sprendimo 40 punkte, Bendrasis Teismas pažeidė procesinio lygiateisiškumo principą ir teisę į teisingą bylos nagrinėjimą.

66

Šios įmonės mano, kad šis principas reiškia pareigą kiekvienai šaliai suteikti pagrįstą galimybę pateikti savo poziciją, įskaitant įrodymus, tokiomis sąlygomis, dėl kurių ji neatsidurtų aiškiai nepalankesnėje padėtyje nei priešinga šalis.

67

Šioje byloje nusprendęs, jog BTB ir DPH turėjo pateikti pakankamai įrodymų, kad Komisijos atliktas nagrinėjamų priemonių vertinimas taptų neįtikinamas, Bendrasis Teismas pažeidė minėtą principą, nes sukūrė Komisijai privilegijuotą padėtį, palyginti su šiomis įmonėmis. Iš tikrųjų tuo atveju, kai Komisija ir ieškovai pateikia prieštaringų, tačiau ir įtikinamų faktinių aplinkybių vertinimų, Komisijos paaiškinimai savaime turi pirmenybę prieš ieškovų pateiktus paaiškinimus.

68

BTB ir DPH teigimu, Bendrasis Teismas reikalavo, kad jos pateiktų įrodymų, kurių įrodomoji galia yra didesnė nei įrodymų, kuriais Komisija grindė faktinių aplinkybių vertinimą, įrodomoji galia.

69

Toks įrodinėjimo naštos paskirstymas prieštarauja jurisprudencijai, suformuotai 1984 m. kovo 28 d. Sprendime Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink / Komisija (29/83 ir 30/83, EU:C:1984:130, 16 punktas) ir 1993 m. kovo 31 d. Sprendime Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, EU:C:1993:120, 126 ir 127 punktai), pagal kuriuos tuo atveju, kai Komisija konstatuoja konkurencijos taisyklių pažeidimą remdamasi prielaida, kad nustatytos faktinės aplinkybės gali būti aiškinamos tik antikonkurenciniu elgesiu, Sąjungos teismas turi panaikinti atitinkamą sprendimą, jeigu atitinkamos įmonės pateikia argumentų, kurie leidžia kitaip vertinti Komisijos nustatytas faktines aplinkybes ir pakeisti Komisijos paaiškinimą, pateiktą konstatuojant pažeidimą, kitu įtikinamu faktinių aplinkybių paaiškinimu.

70

Komisija nesutinka su BTB ir DPH argumentais.

71

Dėl įrodinėjimo lygio, kurio reikia norint įrodyti akivaizdžią klaidą taikant privataus ūkio subjekto principą, visų pirma reikia pažymėti, kad iš skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktuose Bendrojo Teismo vartojamos formuluotės matyti, jog jis reikalavo, kad apeliantės įrodytų, jog padaryta pakankamai rimta klaida, galinti paneigti Komisijos atliktą sudėtingą ekonominį vertinimą. Tačiau tai nereiškia nei to, kad apeliantės turi įrodyti valstybės pagalbos nebuvimą, nei to, kad Komisija, siekdama įrodyti valstybės pagalbos buvimą, gali remtis paprastais įtikinamais teiginiais, nei to, kad apeliantės turi visiškai paneigti Komisijos ekonominę analizę.

72

Kaip teisingai nusprendė Bendrasis Teismas, akivaizdi klaida gali būti įrodyta įrodymais, dėl kurių Komisijos sprendime pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas tampa neįtikinamas. Kita vertus, pagrindas, grindžiamas akivaizdžiomis klaidomis, turi būti atmestas, jei, nepaisant ieškovų pateiktų įrodymų, neatrodo, kad ginčijamame vertinime tokia klaida padaryta.

73

Taigi apeliantės turi galimybę ginčyti Komisijos sprendime pateikto faktinių aplinkybių vertinimo įtikinamumą ir, priešingai, nei teigia BTB ir DPH, skundžiamame sprendime Bendrojo Teismo vartojama formuluotė visiškai nereiškia, kad nagrinėjamu atveju apeliantės privalėjo pateikti įrodymų, kurių įrodomoji galia didesnė nei įrodymų, kuriais Komisija grindė savo faktinių aplinkybių vertinimą, įrodomoji galia.

74

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, skundžiamo sprendimo 121, 124, 127, 180, 221, 248, 253, 276 ir 285 punktuose Bendrasis Teismas įvertino, ar BTB ir DPH teiginių pakanka, kad ginčijamame sprendime Komisijos pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas, ir nusprendė, kad taip nėra.

75

Kalbant apie BTB ir DPH argumentus, susijusius su 1984 m. kovo 28 d. Sprendimu Compagnie royale asturienne des mines ir Rheinzink / Komisija (29/83 ir 30/83, EU:C:1984:130, 16 punktas) ir 1993 m. kovo 31 d. Sprendimu Ahlström Osakeyhtiö ir kt. / Komisija (C‑89/85, C‑104/85, C‑114/85, C‑116/85, C‑117/85 ir C‑125/85–C‑129/85, EU:C:1993:120, 126 ir 127 punktai), pakanka pažymėti, kad Komisija, taikydama privataus ūkio subjekto principą, nesiremia prielaida, kad nustatytos faktinės aplinkybės gali būti aiškinamos tik antikonkurenciniu elgesiu, bet iš principo atlieka sudėtingą ekonominį vertinimą tam, kad nustatytų, ar atitinkama įmonė įgijo pranašumą, kuris reiškia valstybės pagalbą.

76

Tokiomis aplinkybėmis reikia konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju skundžiamo sprendimo 90 ir 142 punktuose nuspręsdamas, jog „tam, kad būtų įrodyta, jog Komisija padarė akivaizdžią faktinių aplinkybių vertinimo klaidą, kuria galima pateisinti ginčijamo sprendimo panaikinimą, ieškovės pateiktų įrodymų turi pakakti, kad nagrinėjamame sprendime pateiktas faktinių aplinkybių vertinimas taptų neįtikinamas“, Bendrasis Teismas nepažeidė nei procesinio lygiateisiškumo principo, nei teisės į teisingą bylos nagrinėjimą.

77

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad vienintelio pagrindo antrą dalį reikia atmesti kaip nepagrįstą.

78

Vadinasi, visas apeliacinis skundas turi būti atmestas kaip nepagrįstas.

79

Pagal Procedūros reglamento 137 straipsnį, taikomą apeliacinėse bylose pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, bylinėjimosi išlaidų klausimas sprendžiamas sprendime, kuriuo užbaigiamas procesas.

80

Pagal Procedūros reglamento 138 straipsnio 1 dalį, taikomą apeliaciniame procese pagal šio reglamento 184 straipsnio 1 dalį, iš pralaimėjusios šalies priteisiamos bylinėjimosi išlaidos, jei laimėjusi šalis to reikalavo. Kadangi Komisija reikalavo iš BTB ir DPH priteisti bylinėjimosi išlaidas ir šios bylą pralaimėjo, jos turi šias išlaidas padengti.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (septintoji kolegija) nusprendžia: