1.

Pastaruoju metu Teisingumo Teismui pateikiami prejudiciniai klausimai susiję su religija arba įsitikinimais įvairiose srityse, įskaitant religinių apeigų paisymo ( 2 ), sveikatos ( 3 ) ar tarptautinės apsaugos ( 4 ) sritis.

2.

Šie klausimai taip pat susiję su Direktyvoje 2000/78/EB ( 5 ) reglamentuojamo nediskriminavimo principo užimtumo ir profesinėje srityje taikymu. Konkrečiai dėl religinės diskriminacijos ( 6 ), kaip tai suprantama pagal šią direktyvą, kai privačios įmonės darbuotojams nustatytas draudimas darbo vietoje ryšėti musulmonišką skarą, Teisingumo Teismas pareiškė nuomonę sprendimuose G4S Secure Solutions ( 7 ), Bougnaoui ir ADDH ( 8 ).

3.

Šios sujungtos bylos tiesiogiai papildo minėtus du sprendimus ir jose siekiama, be kita ko, išaiškinti sąvoką „netiesioginė diskriminacija“, kaip tai suprantama pagal minėtą direktyvą, bei Europos Sąjungos teisės ir valstybių narių teisės santykį religijos laisvės apsaugos srityje.

4.

Šiuo klausimu laikausi nuomonės, kad Teisingumo Teismas turi siekti priimti kompromisinį sprendimą dėl vienodo nediskriminavimo principo aiškinimo taikant Direktyvą 2000/78 ir dėl būtinybės suteikti valstybėms narėms diskreciją, atsižvelgiant į skirtingą jų požiūrį dėl religijos vaidmens jų demokratinėje visuomenėje.

5.

Direktyvos 2000/78 1 straipsnyje „Dalykas“ nustatyta:

„Šios direktyvos tikslas – nustatyti kovos su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos užimtumo ir profesinėje srityje bendrus pagrindus siekiant valstybėse narėse įgyvendinti vienodo požiūrio principą.“

6.

Šios direktyvos 2 straipsnyje „Diskriminacijos sąvoka“ nurodyta:

„1.   Šioje direktyvoje „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos.

2.   Šio straipsnio 1 dalyje:

<…>“

7.

Minėtos direktyvos 3 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje numatyta:

„Neviršijant Bendrijai suteiktų įgaliojimų, ši direktyva taikoma visiems asmenims tiek valstybiniame, tiek privačiame sektoriuje, įskaitant valstybines įstaigas:

<…>

<…>“

8.

Šios direktyvos 4 straipsnio „Profesiniai reikalavimai“ 1 dalyje nustatyta:

„Nepaisant 2 straipsnio 1 ir 2 dalies [dalių], valstybės narės gali numatyti, kad skirtingas požiūris remiantis savybe, susijusia su kuria nors iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių, nebūtų laikomas [nėra] diskriminacija, jei dėl konkrečių profesinės veiklos rūšių pobūdžio arba dėl jų vykdymo sąlygų tokia savybė yra įprastas [esminis] ir lemiantis [lemiamas] profesinis reikalavimas, šis tikslas [reikalavimas, kai tikslas] yra teisėtas, o reikalavimas proporcingas.“

9.

Direktyvos 2000/78 8 straipsnio „Būtiniausi reikalavimai“ 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytos.“

10.

1949 m. gegužės 23 d.Grundgesetz für die Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinės Respublikos Konstitucija) (BGBl., 1949 I, p. 1; toliau – GG) redakcijos, galiojusios klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, 4 straipsnyje nurodyta:

„1.   Tikėjimo, sąžinės, religijos išpažinimo ir pasaulėžiūros laisvė neliečiama.

2.   Laisvė išpažinti religiją garantuojama.

<…>“

11.

GG 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta:

„Rūpinimasis vaikais ir jų auklėjimas yra prigimtinė tėvų teisė ir svarbiausia privaloma jų pareiga. Jos įgyvendinimą prižiūri valstybė.“

12.

GG 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Valstybė prižiūri visą mokyklų sistemą.

2.   Asmenys, turintys teisę auklėti vaiką, turi teisę spręsti dėl jo dalyvavimo religijos pamokose.

3.   Religijos pamokos valstybinėse mokyklose, išskyrus pasaulietines mokyklas, yra į mokymosi programą įeinantis dalykas. Nepažeidžiant valstybės priežiūros teisės, religijos mokoma pagal religinių bendruomenių principus. Nė vienas mokytojas negali būti įpareigotas mokyti religijos prieš savo valią.

<…>“

13.

GG 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Visi vokiečiai gali laisvai pasirinkti profesiją, darbą ir mokymo įstaigą. Teisė užsiimti profesine veikla gali būti reglamentuojama įstatymu arba pagal įstatymą.“

14.

2006 m. rugpjūčio 14 d.Allgemeines Gleichbehandlungsgesetz (Bendrasis įstatymas dėl vienodo požiūrio) (BGBl. I, p. 1897, toliau – AGG), skirto perkelti Direktyvai 2000/78 į Vokietijos teisę, 1 straipsnyje nurodyta:

„Šiuo įstatymu siekiama užkirsti kelią diskriminacijai dėl rasės ar etninės kilmės, lyties, religijos ar tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos ar ją pašalinti.“

15.

AGG 3 straipsnyje nustatyta:

„1.   Tiesioginė diskriminacija yra akivaizdi tada, kai dėl bet kurios iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra, buvo ar galėjo būti elgiamasi su kitu asmeniu. Tiesioginė diskriminacija dėl lyties 2 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nurodytose srityse yra ir tuomet, kai moteris vertinama mažiau palankiai dėl nėštumo ar motinystės.

2.   Netiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl akivaizdžiai neutralių sąlygų, kriterijų ar praktikos dėl vienos iš 1 straipsnyje nurodytų priežasčių tam tikri asmenys gali patekti į tam tikru atžvilgiu blogesnę padėtį nei kiti asmenys, nebent tas sąlygas, kriterijus ar praktiką objektyviai pateisina teisėtas tikslas, o šio tikslo siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

<…>“

16.

AGG 7 straipsnyje numatyta:

„1.   Darbuotojai negali būti diskriminuojami dėl 1 straipsnyje išvardytų pagrindų; šis draudimas taikomas ir tais atvejais, kai diskriminuojantis asmuo tik daro prielaidą dėl vieno iš 1 straipsnyje išvardytų pagrindų buvimo.

2.   Sutarčių nuostatos, pažeidžiančios 1 dalyje įtvirtintą diskriminacijos draudimą, yra negaliojančios.

3.   Jei darbdavys ar darbuotojai diskriminuoja pagal 1 dalį, jie pažeidžia savo sutartines pareigas.“

17.

Gewerbeordnung (Amatininkų, prekybininkų ir gamybinio pobūdžio profesinės veiklos kodeksas) redakcijos, galiojusios klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, 106 straipsnyje nustatyta:

„Darbdavys, vadovaudamas teisingumo ir protingumo kriterijais, gali detaliau nustatyti darbo turinį, vietą ir laiką, kiek šios darbo sąlygos nėra apibrėžtos darbo sutartyje, darbdavio ir darbo tarybos susitarimo nuostatose, taikytinoje kolektyvinėje sutartyje arba įstatymo normose. Tai taikoma ir vidaus tvarkai bei darbuotojų elgesiui įmonėje. Naudodamasis jam suteikta diskrecija, darbdavys privalo atsižvelgti ir į darbuotojo negalią.“

18.

Visuomeninė asociacija WABE valdo vaikų darželių tinklą, kuriame dirba daugiau nei 600 darbuotojų ir prižiūrima apie 3500 vaikų. Ji yra nepartinė ir nekonfesinė struktūra. Savo interneto svetainėje tema „apie įvairovę ir pasitikėjimą“ WABE rašo:

„Lytis, kilmė, kultūra, religija ar specialūs poreikiai – esame įsitikinę, kad bet kokia įvairovė praturtina. Būdami atviri ir smalsūs, mes mokomės suprasti vienas kitą ir gerbti skirtumus. Priimdami visus vaikus ir tėvus, sukuriame jaukumo, saugumo ir pasitikėjimo atmosferą, kuri yra sveiko individualaus vystymosi ir taikaus visuomenės sambūvio pagrindas.“

19.

WABE nurodo, kad savo kasdienėje veikloje visiškai vadovaujasi Hamburgo (Vokietija) rekomendacija dėl vaikų švietimo ir ugdymo priežiūros centruose, paskelbta 2012 m. kovo mėn. Šioje rekomendacijoje nurodyta:

„Visų ankstyvojo ugdymo įstaigų uždavinys yra iškelti ir suprantamai paaiškinti esminius etikos, religinių ir kitų įsitikinimų klausimus, kaip pasaulio, kuriame gyvename, sudedamąją dalį. Todėl ankstyvojo ugdymo įstaigos suteikia vaikams galimybę ieškoti atsakymų į klausimus, kokią prasmę turi džiaugsmas ir kančia, sveikata ir liga, teisingumas ir neteisybė, kaltė ir nesėkmė, taika ir ginčas, taip pat atsakymo į klausimą apie Dievą. Jos skatina vaikus reikšti su šiais klausimais susijusius jausmus ir nuomones. Galimybė smalsiai tyrinėti šiuos klausimus leidžia pakalbėti apie vaikų grupėje atstovaujamų religinių ir kultūrinių pakraipų turinį ir tradicijas. Taip ugdoma pagarba kitoms religijoms, kultūroms ir įsitikinimams. Susidūrimas su šiais klausimais stiprina vaiko savivoką ir veikiančios visuomenės pajutimą. Svarbus elementas taip pat yra leisti vaikams švęsti ir aktyviai prisidėti organizuojant metines šventes, kurios turi religines šaknis. Susidurdami su kitokiomis religijomis, vaikai susipažįsta su skirtingomis susikaupimo, tikėjimo ir dvasingumo formomis.“

20.

IX yra specialiojo ugdymo ir sveikatos priežiūros specialistė ir nuo 2014 m. liepos 1 d. dirba WABE. Nuo 2016 m. spalio 15 d. iki 2018 m. gegužės 30 d. ji buvo vaiko priežiūros atostogose. IX išpažįsta islamą ir 2016 m. pradžioje ji nusprendė ryšėti musulmonišką skarą.

21.

Kol IX buvo vaiko priežiūros atostogose, 2018 m. kovo 12 d. WABE priėmė „Tarnybinį nurodymą laikytis neutralumo principo“ (toliau – tarnybinis nurodymas), su kuriuo IX susipažino 2018 m. gegužės 31 d. Jame, be kita ko, buvo nurodyta:

„WABE yra nekonfesinė organizacija ir aiškiai pasisako už religijų ir kultūrų įvairovę. Siekiant užtikrinti individualų ir laisvą vaikų vystymąsi religijos, įsitikinimų ir politikos požiūriais, WABE darbuotojai raginami tėvų, vaikų ir kitų trečiųjų asmenų atžvilgiu griežtai laikytis taikomo neutralumo principo. Šių asmenų atžvilgiu WABE laikosi neutralumo politiniu, filosofiniu ir religiniu požiūriais. Toliau nurodytos taisyklės yra principai, konkrečiai padedantys laikytis neutralumo principo darbo vietoje.

<…>“

22.

WABE parengtoje „Atmintinėje dėl neutralumo principo“ į klausimą, ar leidžiama nešioti krikščionišką kryžių, ryšėti musulmonišką skarą ar nešioti žydišką kipą, atsakyta taip:

„Ne, neleidžiama, nes pedagogai neturi vaikams daryti su religija susijusios įtakos. Sąmoningas religijos ar filosofijos nulemtos aprangos pasirinkimas pažeidžia neutralumo principą.“

23.

WABE centrinio padalinio darbuotojams (išskyrus konsultuojančius pedagoginiais klausimais) nereikia laikytis neutralumo principo, nes jie su klientais nebendrauja.

24.

2018 m. birželio 1 d., kai po vaiko priežiūros atostogų IX atvyko į darbą, jos buvo pareikalauta nusirišti skarą, kuri visiškai dengė jos plaukus. Ji atsisakė tai padaryti, todėl ankstyvojo ugdymo įstaigos, kurioje ji dirbo, vadovė ją laikinai nušalino nuo pareigų. 2018 m. birželio 4 d. IX vėl atvyko į darbą su skara. Jai buvo įteiktas tos pačios dienos įspėjimas, kuriuo ji buvo įspėta dėl skaros ryšėjimo 2018 m. birželio 1 d., ir ji buvo paraginta savo pareigas atlikti neryšint skaros, kad būtų laikomasi neutralumo principo. Kai 2018 m. birželio 4 d. IX dar kartą atsisakė nusirišti skarą, ji vėl buvo išsiųsta namo ir laikinai nušalinta nuo pareigų. Tą pačią dieną ji gavo kitą įspėjimą. Vėliau WABE kitai darbuotojai uždraudė nešioti grandinėlę su kryžiumi.

25.

IX apskundė Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas, Vokietija) WABE sprendimą skirti jai 2018 m. birželio 4 d. įspėjimus.

26.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, jog Sprendime G4S Secure Solutions Teisingumo Teismas yra pripažinęs, kad tokia darbo tvarkos taisyklė kaip tarnybinis nurodymas nesukuria tiesioginio skirtingo požiūrio dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, nes yra vienodai taikoma visiems darbuotojams. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad tiesioginė diskriminacija visada yra tuomet, kai taisyklė yra tiesiogiai susiejama su tam tikra šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta savybe. Todėl nustatant tokią tiesioginę diskriminaciją lemiamą reikšmę turėtų aplinkybė, kad atitinkamas asmuo patiria neigiamą poveikį, tiesiogiai susijusį su saugoma savybe, t. y. religija.

27.

Taigi IX ieškinys turėtų būti tenkinamas, nes jai, kaip auklėtojai, nekeliamas joks įprastas ir lemiamas profesinis reikalavimas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį, darbo metu neryšėti skaros. Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad, atsižvelgiant į Sprendimo G4S Secure Solutions motyvus, kuriuos reikia paaiškinti, šis ieškinys negali būti patenkintas.

28.

Be to, tam, kad būtų pateisintas pagrindinės teisės į religijos laisvę, nurodytos GG 4 straipsnio 1 dalyje, pažeidimas, Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas, Vokietija) reikalauja ne tik, kad būtų siekiama teisėto tikslo, bet taip pat, kad išorinis religijos demonstravimas keltų pakankamai konkretų pavojų konstitucinį rangą turinčioms saugomoms vertybėms. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo manantis, kad, atsižvelgiant į pagrindinės teisės į religijos laisvę reikšmę ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 52 straipsnio 1 dalyje numatytą proporcingumo principą, Chartijos 16 straipsnyje, susijusiame su laisve užsiimti verslu, įtvirtintai darbdavio teisei negali būti suteikta viršenybė religijos laisvės atžvilgiu jau tuomet, kai darbdavys pareiškia norą santykiuose su klientais laikytis neutralumo politikos, dėl neutralumo nesilaikymo nepatirdamas neigiamų ekonominių pasekmių. Šis teismas nurodo manantis, kad tokį aiškinimą patvirtina Sprendimas Bougnaoui ir ADDH, kuriame Teisingumo Teismas nusprendė, jog darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką skarą, neturėtų būti laikomas esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, kaip jis suprantamas pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį.

29.

Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negalėjo patenkinti IX ieškinio dėl Chartijos 16 straipsnio išaiškinimo, kurį Teisingumo Teismas pateikė sprendimuose G4S Secure Solutions ir Bougnaoui ir ADDH, kad darbdavio reikalavimas darbuotojams laikytis religinio neutralumo per se objektyviai pateisina netiesioginį skirtingą požiūrį dėl religijos tiek, kiek šis skirtingas požiūris yra pagrįstas ir būtinas. Šis teismas mano, kad WABE pakankamai teisiškai nepagrindė finansinių nuostolių ar konkrečios grėsmės trečiųjų asmenų teisiniams gėriams, kurie galėtų pateisinti sprendimą ieškinį atmesti taip pat pagal GG 4 straipsnį.

30.

Tokiomis aplinkybėmis Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31.

Rašytinius paaiškinimus pateikė IX, WABE, Lenkijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

32.

MH Müller Handels Vokietijoje valdo kosmetikos parduotuvių tinklą. MJ, musulmonė, yra šios įmonės darbuotoja nuo 2002 m., dirbanti pardavimo konsultante ir kasininke. Grįžusi iš vaiko priežiūros atostogų 2014 m. ji, kitaip nei anksčiau, ryšėjo musulmonišką skarą. Ji neįvykdė savo darbdavio reikalavimo darbe skarą nusirišti. Taigi ji nebedirbo. Vėliau MJ buvo pavestos vykdyti kitos užduotys, kurias vykdydama ji neprivalėjo nusirišti skaros. 2016 m. birželio 21 d. buvo pareikalauta, kad ji nusirištų skarą. Atsisakiusi tai padaryti, ji buvo išsiųsta namo. 2016 m. liepos mėn. MJ gavo nurodymą atvykti į darbą be išsiskiriančių didelio formato religinių, politinių ar kitokių filosofinių įsitikinimų simbolių (toliau – ginčijamas nurodymas).

33.

MJ pareiškė ieškinį, reikalaudama pripažinti, kad ginčijamas nurodymas yra negaliojantis, ji taip pat paprašė išmokos. MJ nurodė, kad musulmonišką skarą ryši tik laikydamasi religinio reikalavimo ir kad musulmonišką pareigą ryšėti skarą ji laiko primygtinai privaloma. Ji ginčijo tokio nurodymo taikymą įmonėje, manydama, kad gali remtis religijos laisve, saugoma pagal Vokietijos konstitucinę teisę. Ji mano, kad neutralumo politika, grindžiama laisve užsiimti verslu, nėra besąlygiškai viršesnė religijos laisvės atžvilgiu ir reikėtų atlikti proporcingumo vertinimą. Šiuo klausimu Sąjungos teisėje numatyti tik minimalūs reikalavimai.

34.

MH Müller Handels tvirtino, kad ginčijamas nurodymas yra teisėtas, ir teigė seniai nustačiusi aprangos taisykles, pagal kurias darbe draudžiama, be kita ko, dėvėti visų rūšių galvos apdangalus. Nuo 2016 m. liepos mėn. visoms jos parduotuvėms taikoma taisyklė, draudžianti darbe nešioti išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius. MH Müller Handels tikslas yra išsaugoti neutralumą įmonėje, be kita ko, siekiant išvengti konfliktų tarp darbuotojų. Praeityje jau buvo trys atvejai, kai dėl skirtingų religijų ir kultūrų buvo kilę problemų. MH Müller Handels tvirtina, jog tam, kad įmonė galėtų savo darbuotojams uždrausti darbe skelbti savo tikėjimą, nebūtina įrodyti neigiamo ekonominio poveikio ar to, kad prarandami klientai.

35.

Ginčą nagrinėję nacionaliniai teismai patenkino MJ ieškinį dėl ginčijamo nurodymo. Savo kasaciniu skundu, kurį leista pateikti ir pateiktu Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija), MH Müller Handels prašo atmesti šį ieškinį.

36.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad, atsižvelgiant į sprendimus G4S Secure Solutions ir Bougnaoui ir ADDH, skirtingas požiūris, kuriuo remiasi MJ, negali būti laikomas tiesiogine diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, ir kad šiuo atveju kalbama apie netiesioginį skirtingą požiūrį dėl religijos, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą. Šis teismas nurodo, kad vadovaujasi principu, jog darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į Chartijos 16 straipsnyje numatytos laisvės užsiimti verslu taikymo sritį, taigi tai yra teisėtas tikslas. Minėtam teismui kyla abejonių dėl to, ar tikslas laikytis verslo neutralumo politikos gali būti tinkamai pasiektas tik visišku, bet kokią matomą religijos išpažinimo formą apimančiu draudimu, ar pakanka drausti dėvėti tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, jeigu toks draudimas įgyvendinamas nuosekliai ir sistemingai.

37.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar vertinant priemonių, kuriomis siekiama neutralumo tikslo, pagrįstumą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, gali būti lyginami konkuruojantys interesai, t. y. kylantys, viena vertus, iš Chartijos 16 straipsnio, ir, kita vertus, iš Chartijos 10 straipsnio ir 1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 9 straipsnio, susijusio su minties, sąžinės ir religijos laisve, ar tik taikant darbo tvarkos taisyklę konkrečiu atveju, pavyzdžiui, kai yra duodamas nurodymas darbuotojui arba kai darbuotojas atleidžiamas iš darbo.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat kelia klausimą, ar nacionalinės konstitucinės teisės nuostatos, visų pirma GG 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodyta religijos ir tikėjimo laisvė, gali būti laikomos palankesnėmis nuostatomis, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį.

39.

Galiausiai šis teismas siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisėje, šiuo atveju – Chartijos 16 straipsnyje, atmetama galimybė įtraukti nacionalines pagrindines teises į vertinimą, ar darbdavio nurodymas, kuriuo siekiama nustatyti neutralumo politiką, yra galiojantis.

40.

Šiomis aplinkybėmis Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

41.

Rašytines pastabas pateikė MH Müller Handels, MJ, Graikijos, Lenkijos ir Švedijos vyriausybės, taip pat Komisija.

42.

Per bendrą teismo posėdį bylose C‑804/18 ir C‑341/19, surengtą 2020 m. lapkričio 24 d., žodines pastabas pateikė IX, WABE, MH Müller Handels, MJ ir Komisija.

43.

Pirmuoju klausimu byloje C‑804/18 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad iš privačios įmonės darbo tvarkos taisyklės kylantis draudimas darbo vietoje nešioti visus matomus religinių, politinių ar filosofinių įsitikinimų simbolius yra tiesioginė darbuotojų, kurie, vadovaudamiesi religiniais įsakymais dėl prisidengimo, laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

44.

Pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 1 dalį „vienodo požiūrio principas“ reiškia, kad dėl kurios nors iš šios direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių nėra jokios tiesioginės ar netiesioginės diskriminacijos. Šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies a punkte paaiškinta, kad pagal šio straipsnio 1 dalį tiesioginė diskriminacija yra tada, kai dėl bet kurios iš minėtos direktyvos 1 straipsnyje nurodytų priežasčių su vienu asmeniu elgiamasi mažiau palankiai, nei panašioje situacijoje yra elgiamasi su kitu asmeniu.

45.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, paminėjęs Sprendimą G4S Secure Solutions, mano, kad pagrindinė byla susijusi su tiesiogine diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, nes nepalankus požiūris į IX, jai paskiriant įspėjimą dėl musulmoniškos skaros ryšėjimo darbo vietoje, siejamas su tam tikra šios direktyvos 1 straipsnyje nurodyta savybe, šiuo atveju – religija.

46.

Puikiai suprantu, kad, kai kalbama apie religinių simbolių nešiojimą įmonėje, galimos įvairios nuomonės apie diskriminacijos dėl religijos ar įsitikinimų buvimą ir jos vertinimą. Generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje G4S Secure Solutions ( 9 ) ir generalinė advokatė E. Sharpston savo išvadoje byloje Bougnaoui ir ADDH ( 10 ) pateikė skirtingas nuomones dėl darbuotojai nustatyto draudimo ryšėti musulmonišką skarą.

47.

Vis dėlto reikia pažymėti, kad byloje, kurioje priimtas Sprendimas G4S Secure Solutions, Teisingumo Teismui buvo aiškiai pateiktas klausimas dėl tiesioginės diskriminacijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, kai yra nustatytas draudimas darbo vietoje nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius.

48.

Šiuo klausimu minėto sprendimo 30–32 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad toje byloje nagrinėjamoje darbo tvarkos taisyklėje ( 11 ) kalbama apie matomų politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių nešiojimą ir kad ta taisyklė taikoma bet kokiam tokių įsitikinimų demonstravimo būdui; Teisingumo Teismas nusprendė, kad dėl to reikia pripažinti, jog pagal minėtą taisyklę visi įmonės darbuotojai vertinami vienodai, nes jiems, be kita ko, nustatyta bendra ir nediferencijuota pareiga laikytis neutralios aprangos kodo, pagal kurį draudžiama nešioti tokius simbolius, ir kad iš Teisingumo Teismo bylos medžiagoje buvusios informacijos nematyti, jog pagrindinėje byloje ginčijama darbo tvarkos taisyklė atitinkamai darbuotojai buvo taikoma kitaip nei bet kuriam kitam darbuotojui. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia, kaip minėtoje byloje, ginčijama darbo tvarkos taisyklė nesukuria tiesioginio skirtingo požiūrio dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą.

49.

Sprendime Cresco Investigation ( 12 ) Teisingumo Teismas toliau laikėsi šio požiūrio ir paaiškino, kad toje byloje nagrinėtais teisės aktais, pagal kuriuos tam tikriems darbuotojams Didysis penktadienis yra ne darbo diena, įtvirtintas skirtingas požiūris tiesiogiai dėl darbuotojų religijos, nes minėtame teisės akte naudotas skiriamasis kriterijus buvo tiesiogiai susijęs su darbuotojų priklausymu tam tikrai religijai.

50.

Iš šios jurisprudencijos matyti, kad tiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, yra tada, kai nacionalinės teisės aktuose nustatoma, kad su vienu darbuotoju elgiamasi mažiau palankiai, jeigu jis išpažįsta tam tikrą religiją. Darbo tvarkos taisykle, kuri bendrai ir nediferencijuojant taikoma bet kokiam politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų demonstravimo būdui, neįtvirtinama tiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą.

51.

Nagrinėjamu atveju šios išvados 21 punkte nurodytame tarnybiniame nurodyme, be kita ko, reikalaujama, kad WABE darbuotojai, bendraudami su tėvais, vaikais ir trečiaisiais asmenimis, nenešiotų jokių matomų politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių.

52.

Taigi šis nurodymas taikomas bet kokiam su įmonės klientais bendraujančių darbuotojų politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų demonstravimo būdui. Tai nėra priemonė, nukreipta konkrečiai prieš darbuotojas musulmones, kurios norėtų ryšėti musulmonišką skarą, nors, žinoma, joms, kaip ir kitas religijas išpažįstantiems, nereligingiems ar netikintiems darbuotojams, taikomas draudimas nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius ( 13 ). Todėl neatrodo, kad minėtu nurodymu įtvirtintas mažiau palankus elgesys su darbuotoju, tiesiogiai ir konkrečiai susijęs su jo religija ar įsitikinimais.

53.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar tarnybinis nurodymas įgyvendinamas pagal jo nuostatas, t. y. ar atitinkamai darbuotojai jis nebuvo taikomas kitaip nei visiems kitiems darbuotojams ( 14 ). Jeigu į šį klausimą būtų atsakyta teigiamai, manau, kad, remiantis sprendimuose G4S Secure Solutions ir Cresco Investigation ( 15 ) suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, galima manyti, jog tokia privačios įmonės darbo tvarkos taisykle, kaip tarnybinis pranešimas, nėra įtvirtinama tiesioginė diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78/EB 2 straipsnio 2 dalies a punktą. Neįžvelgiu priežasčių Teisingumo Teismui keisti savo aiškinimą, neseniai pateiktą jo didžiosios kolegijos, nepaisant to, kad šis aiškinimas yra kritikuojamas ( 16 ), pavyzdžiui, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, kurio nuomone, tarnybiniu nurodymu įtvirtinama tiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

54.

Be to, nemanau, jog dėl pirmajame prejudiciniame klausime nurodytos aplinkybės, kad atitinkami darbuotojai, vadovaudamiesi religiniais įsakymais dėl prisidengimo, laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, reikėtų keisti išvadą, kad tiesioginės diskriminacijos nėra. Iš tiesų tokios diskriminacijos prielaida turi būti nagrinėjama atliekant objektyvų vertinimą, kai patikrinama, ar su įmonės darbuotojais elgiamasi vienodai, o ne atsižvelgiant į subjektyvius su kiekvienu iš jų susijusius veiksnius.

55.

Pridursiu, kad visiškai pritariu Teisingumo Teismo išaiškinimui Sprendime G4S Secure Solutions. Iš tiesų manau, kad tiesioginės diskriminacijos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktą, negali būti, kai privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, vienodai taikoma visoms religijoms ir įsitikinimams.

56.

Ši jurisprudencija nereiškia, kad diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų negali būti konstatuota esant tokiai situacijai, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, kai darbuotojai draudžiama ryšėti musulmonišką skarą. Tačiau reikia išnagrinėti, ar yra netiesioginė diskriminacija, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą, ir tokia analizė bus atlikta toliau atsakant į kitus prejudicinius klausimus.

57.

Šiomis aplinkybėmis siūlau į pirmąjį byloje C‑804/18 pateiktą klausimą atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies a punktas turi būti aiškinamas taip, kad iš privačios įmonės darbo tvarkos taisyklės kylantis draudimas darbo vietoje nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius nėra tiesioginė darbuotojų, kurie, vadovaudamiesi religiniais įsakymais dėl prisidengimo, laikosi tam tikrų aprangos taisyklių, diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

58.

Antrojo klausimo byloje C‑804/18 a punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, gali būti pateisinamas darbdavio siekiu laikytis politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos, siekiant atsižvelgti į savo klientų pageidavimus.

59.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad antrajame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas paminėjo netiesioginę diskriminaciją dėl lyties. Vis dėlto, pirma, tokia diskriminacija nėra Direktyvos 2000/78, vienintelio šiame klausime nurodyto teisės akto, dalykas ( 17 ). Antra, manau, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra pakankamai faktinių aplinkybių, kad tokioje byloje, kaip pagrindinė, būtų galima nagrinėti, ar yra diskriminacija dėl lyties. Todėl toliau minėtą klausimą nagrinėsiu tik tiek, kiek jis susijęs su netiesiogine diskriminacija dėl religijos arba įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

60.

Manau, kad, kalbant apie šios nuostatos taikymą, naudinga priminti, kad Sprendime G4S Secure Solutions Teisingumo Teismas nusprendė, jog darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią darbo vietoje draudžiama nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, gali sukurti netiesioginę diskriminaciją, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą, jeigu nustatyta, kad dėl joje įtvirtintos, atrodo, neutralios pareigos iš tikrųjų tam tikrą religiją išpažįstantys ar turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys patektų į tam tikru požiūriu prastesnę padėtį, nebent tokia pareiga būtų objektyviai pateisinama teisėtu tikslu, pavyzdžiui, darbdavio įgyvendinama neutralumo politiniu, filosofiniu ir religiniu požiūriais politika palaikant santykius su klientais, ir šio tikslo būtų siekiama tinkamomis ir būtinomis priemonėmis.

61.

Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar dėl tarnybiniame nurodyme įtvirtintos, atrodo, neutralios pareigos iš tikrųjų tam tikrą religiją išpažįstantys arba turintys tam tikrų įsitikinimų asmenys, šiuo atveju – išpažįstantys musulmonų religiją, patektų į tam tikru požiūriu prastesnę padėtį. Jei taip yra, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad WABE įgyvendina neutralumo politiniu, filosofiniu ir religiniu požiūriais politiką, palaikydama santykius su klientais, o tai, kaip nurodyta ankstesniame šios išvados punkte, yra teisėtas tikslas, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

62.

Kalbant apie priemones šiam teisėtam tikslui pasiekti, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad draudimas nešioti visus matomus simbolius ar aprangą, kuriuos galima susieti su išpažįstama religija, filosofiniais arba politiniais įsitikinimais, taikomas tik WABE darbuotojams, turintiems kontaktų su klientais ( 18 ). Todėl atrodo, kad toks draudimas turi būti laikomas ne tik pagrįstu, bet taip pat griežtai būtinu nustatytam tikslui pasiekti, tačiau tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 19 ).

63.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į įmonę ribojančius veiksnius, turi patikrinti, ar, darbuotojai neatsisakius ryšėti musulmoniškos skaros teikiant profesines paslaugas klientams, darbdavys, neužsikraudamas papildomos naštos, galėjo jai pasiūlyti kitas pareigas, kurioms atlikti nebūtinas tiesioginis kontaktas su įmonės klientais. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, išnagrinėjęs visą bylos medžiagoje esančią informaciją, turi atsižvelgti į esamus interesus ir užtikrinti, kad būtų taikomi tik griežtai būtini nagrinėjamų laisvių apribojimai ( 20 ).

64.

Atsižvelgiant į tai, ko prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teiraujasi antrojo klausimo a punkte, reikia pažymėti, kad, jeigu įmonė neįgyvendintų neutralumo politiniu, filosofiniu ir religiniu požiūriais politikos, darbdavio siekis atsižvelgti į kliento pageidavimus, kad šio darbdavio paslaugų nebeteiktų darbuotoja, ryšinti musulmonišką skarą, negalėtų būti laikomas esminiu ir lemiamu profesiniu reikalavimu, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 4 straipsnio 1 dalį ( 21 ). Taigi tokiu atveju minėtais klientų pageidavimais negali būti pateisinamas skirtingas požiūris, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 2 straipsnio 2 dalies b punktą.

65.

Kita vertus, jeigu darbdavys įgyvendina neutralumo politiniu, filosofiniu ar religiniu požiūriais politiką, tokios politikos motyvai gali būti įvairūs. Tokia įmonės politika gali atsirasti dėl atitinkamos klientų valios. Šiuo atveju, kaip nurodyta tarnybiniame pranešime, WABE siekia „užtikrinti individualų ir laisvą vaikų vystymąsi religijos <…> požiūriu“ ( 22 ). Šių vaikų tėvai gali siekti, kad jų mokytojai darbo vietoje neišpažintų ir neskelbtų savo religijos ar tikėjimo. Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Chartijos 14 straipsnio 3 dalį tėvų teisė užtikrinti savo vaikų švietimą ir mokymą pagal savo religinius, filosofinius ir pedagoginius įsitikinimus gerbiama pagal jų įgyvendinimą reglamentuojančius nacionalinius įstatymus.

66.

Be to, darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į Chartijos 16 straipsnyje, pagal kurį laisvė užsiimti verslu pripažįstama pagal Sąjungos teisę ir nacionalinės teisės aktus bei praktiką, pripažintą laisvę užsiimti verslu ( 23 ).

67.

Pagal šį straipsnį suteikta apsauga apima laisvę verstis ekonomine ar komercine veikla, sutarčių laisvę ir konkurencijos laisvę ( 24 ). Manau, kad tokia apsauga apima siekį atsižvelgti į klientų pageidavimus visų pirma dėl komercinių priežasčių. Priešingai nei byloje, kurioje priimtas Sprendimas Bougnaoui ir ADDH ( 25 ), nagrinėjamu atveju draudimas, be kita ko, ryšėti musulmonišką skarą nustatytas ne atsižvelgiant į atitinkamą kliento prašymą, bet įgyvendinant bendrą ir nediferencijuotą neutralumo politiką įmonėje.

68.

Taigi į antrojo klausimo byloje C‑804/18 a punkte pateiktą klausimą siūlau atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, gali būti pateisinamas darbdavio siekiu laikytis politinio, filosofinio ir religinio neutralumo politikos, siekiant atsižvelgti į savo klientų pageidavimus.

69.

Pirmuoju klausimu byloje C‑341/19 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią, įgyvendinant neutralumo politiką, darbo vietoje nešioti draudžiama tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, gali būti pateisinama pagal šią nuostatą.

70.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad Sprendime G4S Secure Solutions Teisingumo Teismas vertino visų matomų politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių nešiojimo darbo vietoje klausimą. Manau, kad Teisingumo Teismo argumentų nederėtų aiškinti taip, kad įgyvendinant neutralumo politiką gali būti pateisinamas tik draudimas dėl visų išorinių politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių. Iš tikrųjų Teisingumo Teismo atsakymas buvo grindžiamas bylos, kurioje priimtas tas sprendimas, aplinkybėmis, kai pagal nagrinėjamą darbo tvarkos taisyklę buvo draudžiama nešioti matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius ir atlikti su jais susijusias apeigas ( 26 ).

71.

Taigi Teisingumo Teismas dar nėra nagrinėjęs klausimo, ar privačios įmonės darbo tvarkos taisyklėje nustatytas draudimas nešioti išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius gali būti pateisinamas pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktą. Atsakant į šį klausimą reikia išnagrinėti, ar darbo vietoje galima nešioti mažus ( 27 )matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius ( 28 ).

72.

Nors šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo išaiškinti ne Chartijos 10 straipsnį ( 29 ), o Direktyvą 2000/78, manau, kad svarbu atsižvelgti į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) jurisprudenciją. Šiuo atveju byla C‑341/19 susijusi su privačia įmone, kuri valdo kosmetikos parduotuvių tinklą. EŽTT yra priėmęs sprendimą, tiesiogiai susijusį su religinių drabužių dėvėjimu privačioje įmonėje, – tai Sprendimas Eweida ir kt. prieš Jungtinę Karalystę ( 30 ).

73.

Byloje, kurioje priimtas tas sprendimas, Nadia Eweida, praktikuojanti koptų krikščionė, dirbo registratore British Airways Plc. Siekdama skleisti savo tikėjimą ji pageidavo darbo vietoje nešioti kryžių, o jos darbdavys neleido jai toliau dirbti, kryžių nešiojant taip, kad jis būtų matomas. EŽTT manė, kad N. Eweida kryžius buvo nekrintantis į akis ir negalėjo pakenkti jos profesinei išvaizdai ( 31 ). Jis nusprendė, kad N. Eweida atveju buvo pažeistas EŽTK 9 straipsnis, susijęs su minties, sąžinės ir religijos laisve.

74.

Atsižvelgdamas į minėtą sprendimą, manau, kad darbdavio įgyvendinama neutralumo politiniu, filosofiniu ar religiniu požiūriais politika palaikant santykius su klientais nėra nesuderinama su jo darbuotojų nešiojamais matomais ar nematomais, tačiau mažais, t. y. nekrentančiais į akis, politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simboliais, kurie nėra pastebimi iš pirmo žvilgsnio. Reikia pripažinti, kad dėmesingam ir suinteresuotam stebėtojui net ir maži simboliai, pavyzdžiui, smeigtukas ar auskaras, gali atskleisti politinius, filosofinius ar religinius darbuotojo įsitikinimus. Vis dėlto manau, kad tokiais į akis nekrentančiais, neišsiskiriančiais simboliais negali būti užgautas atitinkamo (‑os) darbuotojo (‑s) religijai ar įsitikinimams nepritariantis įmonės klientas.

75.

Šiuo atveju reikia taikyti proporcingumo principą, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, pagal kurį priemonės, kuriomis siekiama teisėto tikslo – įgyvendinti politiniu, filosofiniu ar religiniu požiūriais neutralią politiką, – turi būti pagrįstos ir būtinos. Taigi, jeigu, kaip matyti iš Sprendimo G4S Secure Solutions, galima uždrausti darbo vietoje nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, manau, kad darbdavys, naudodamasis laisve užsiimti verslu, taip pat gali uždrausti nešioti tik išsiskiriančius didelio formato tokių įsitikinimų simbolius ( 32 ).

76.

Aišku, tada reikėtų nagrinėti matomų ir „mažų“ politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolių sąvoką. Manau, kad Teisingumo Teismas neprivalo pateikti tikslios šios sąvokos apibrėžties, nes gali būti reikšmingos simbolio nešiojimo aplinkybės. Todėl bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas turi įvertinti kiekvieną konkretų atvejį. Vis dėlto manau, kad bet kuriuo atveju musulmoniška skara nėra mažas religinis simbolis ( 33 ). Šiuo klausimu generalinė advokatė J. Kokott savo išvadoje byloje G4S Secure Solutions ( 34 ) laikėsi nuomonės, kad „[m]ažas ir kuklus religinis simbolis – pavyzdžiui, auskaras, kaklo grandinėlė ar smeigtukas – be abejonės, bus priimtinesnis negu [toks] išsiskiriantis galvos apdangalas, kaip skrybėlė, turbanas ar skara“ ( 35 ).

77.

Kaip Sprendime G4S Secure Solutions pažymėjo Teisingumo Teismas, draudimu darbuotojams darbo vietoje nešioti visus matomus jų politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius galima užtikrinti tinkamą neutralumo politikos įgyvendinimą, jeigu ši politika iš tikrųjų vykdoma nuosekliai ir sistemingai ( 36 ). Manau, kad neutralumo politika, pagal kurią draudžiama nešioti tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, nėra kliūtis tokį draudimą taikyti nuosekliai ir sistemingai, t. y. tokį draudimą įgyvendinti pagal bendrą ir nediferencijuotą politiką; tai turi patikrinti nacionalinis teismas.

78.

Savo rašytinėse pastabose MJ ir Graikijos bei Švedijos vyriausybės pažymi, kad įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią draudžiami tik išsiskiriantys didelio formato simboliai, turės neigiamą poveikį tam tikroms asmenų, kurie nešioja itin matomus religinius simbolius, grupėms. Prie tokių grupių priskiriamiems darbuotojams tikriausiai kiltų didesnė grėsmė darbo vietoje patirti diskriminaciją dėl jų religijos ar įsitikinimų.

79.

Šiuo klausimu reikia pripažinti, kad skirtingų religijų religinių simbolių matomumo lygis gali skirtis. Vis dėlto, jeigu įgyvendinant neutralumo politiką būtų remtasi šiuo argumentu, reikėtų uždrausti nešioti visus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, o tai atrodo paradoksalu, atsižvelgus į Direktyvos 2000/78 tikslą, kuriuo siekiama kovoti su diskriminacija dėl religijos ar įsitikinimų. Todėl, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, turi būti draudžiami tik tokie simboliai, kuriuos griežtai būtina drausti ( 37 ). Priešingu atveju, absoliutus draudimas be išimčių nešioti visus matomus politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius viršytų tai, kas būtina, ir tie, kurie nuspręstų nešioti mažą simbolį, būtų baudžiami vien dėl tos priežasties, kad kiti žmonės nusprendė nešioti išsiskiriančius simbolius.

80.

Kitaip tariant, manau, kad tarp, viena vertus, visiškos darbuotų laisvės darbo vietoje nešioti politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, kurią gali suteikti darbdavys, naudodamasis laisve užsiimti verslu pagal Chartijos 16 straipsnį ( 38 ), ir, kita vertus, draudimo nešioti visus matomus politinio, filosofinio ar religinio pobūdžio simbolius, nustatyto siekiant laikytis neutralumo politikos, kurią darbdavys taip pat gali nuspręsti įgyvendinti ( 39 ), yra vietos kompromisiniam sprendimui. Taigi gali būti įvairių neutralumo politikos įgyvendinimo formų, tačiau ji turi būti įgyvendinama nuosekliai ir sistemingai.

81.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau į pirmąjį klausimą byloje C‑341/19 atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad privačios įmonės darbo tvarkos taisyklė, pagal kurią, įgyvendinant neutralumo politiką, darbo vietoje nešioti draudžiama tik išsiskiriančius didelio formato politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, gali būti pateisinama pagal šią nuostatą. Toks draudimas turi būti taikomas nuosekliai ir sistemingai; tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

82.

Antrojo klausimo byloje C‑804/18 b punkte ir antrojo klausimo byloje C‑341/19 b punkte, kuriuos reikia nagrinėti kartu ( 40 ), prašymus priimti prejudicinius sprendimus pateikę teismai iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos arba įsitikinimų yra pateisinamas, gali būti atsižvelgiama į nacionalines konstitucines nuostatas, saugančias religijos laisvę, kaip palankesnes nuostatas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

83.

Pagal Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalį valstybės narės gali įdiegti arba toliau taikyti nuostatas, kurios būtų palankesnės vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei šioje direktyvoje nustatytosios. Be to, minėtos direktyvos 28 konstatuojamojoje dalyje nurodyta, kad ji nustato būtiniausius reikalavimus, taip suteikdama valstybėms narėms galimybę įdiegti palankesnes nuostatas arba jas toliau taikyti, ir kad šios direktyvos įgyvendinimas neturėtų pabloginti valstybėse narėse esamos padėties.

84.

Atsižvelgiant į pateiktus klausimus, reikia išnagrinėti, kiek su religijos laisve susijusias nacionalines nuostatas galima laikyti palankesnėmis vienodo požiūrio principo įgyvendinimui, nei Direktyvoje 2000/78 nustatytosios.

85.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį Teisingumo Teismas jau yra aiškinęs, tačiau kol kas tik procesinių teisių užtikrinimo srityje. Remdamasis šia nuostata jis yra nusprendęs, kad pagal Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalį ( 41 ) visiškai nedraudžiama valstybei narei savo nacionalinės teisės aktuose numatyti teisėtą interesą, kad būtų užtikrintas šios direktyvos laikymasis, turinčių asociacijų teisę inicijuoti teismo procesus arba administracines procedūras direktyvoje nustatytų įsipareigojimų vykdymui užtikrinti, neveikiant konkretaus ieškovo ar pareiškėjo vardu arba nesant identifikuojamo ieškovo ar pareiškėjo ( 42 ).

86.

Manau, kad toks aiškinimas yra visiškai pagrįstas. Iš tikrųjų, pirma, Direktyvos 2000/78 9 straipsnio 2 dalyje numatyta aiški šių asociacijų dalyvavimo teismo arba administracinėse procedūrose tvarka, nustatant atitinkamas sąlygas, t. y. kad jos veikia nukentėjusiojo vardu arba jį remiant, gavus jo arba jos sutikimą. Antra, siekiant užtikrinti teisių apsaugą šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalyje minėtoms asociacijoms sudarytos platesnės galimybės dalyvauti procedūrose nacionaliniuose teismuose, ir tam nebūtinas nukentėjusysis, taip sudarant palankesnes vienodo požiūrio principo apsaugos galimybes.

87.

Kita vertus, dėl nacionalinių nuostatų religijos laisvės srityje manau, kad jos nepatenka į Direktyvos 2000/78 8 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Iš tikrųjų, nors nacionalinėmis nuostatomis siekiama apsaugoti darbuotojus išpažįstant savo religiją, jomis nesiekiama sustiprinti minėto 8 straipsnio 1 dalyje numatyto vienodo požiūrio principo taikymą, nes jos nėra skirtos kovoti su diskriminacija.

88.

Kaip bus išdėstyta toliau, valstybės narės gali taikyti minėtas nacionalines nuostatas, tačiau ne Direktyvos 2000/78, kuria siekiama tik vieno – nustatyti bendruosius kovos su diskriminacija dėl, be kita ko, religijos ar įsitikinimų, pagrindus, įgyvendinimo srityje.

89.

Taigi į antrojo klausimo byloje C‑804/18 b punkte ir antrojo klausimo byloje C‑341/19 b punkte pateiktus klausimus siūlau atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų yra pateisinamas, negali būti atsižvelgiama į nacionalines konstitucines nuostatas, saugančias religijos laisvę, kaip palankesnes nuostatas, kaip tai suprantama pagal šios direktyvos 8 straipsnio 1 dalį.

90.

Antrojo klausimo byloje C‑341/19 a punkte prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės teiraujasi, ar Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar iš privačios įmonės vidaus taisyklės kylantis netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų yra pagrįstas ir būtinas, galima atsižvelgti į Chartijos 10 straipsnyje ir EŽTK 9 straipsnyje nurodytas teises.

91.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar siekiant įvertinti tokio skirtingo požiūrio pagrįstumą gali būti palyginti konkuruojantys interesai, t. y. kylantys, viena vertus, iš Chartijos 16 straipsnyje numatytos laisvės užsiimti verslu, ir, kita vertus, iš Chartijos 10 straipsnyje ir EŽTK 9 straipsnyje numatytos minties, sąžinės ir religijos laisvės.

92.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, manau, svarbu grįžti prie Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto formuluotės, kurioje vertinant netiesioginio skirtingo požiūrio dėl religijos ar įsitikinimų pagrįstumą išskiriami šie aspektai – pirma, ar siekiama teisėto tikslo, ir, antra, ar šio tikslo siekiama pagrįstomis ir būtinomis priemonėmis.

93.

Sprendimo G4S Secure Solutions 38 ir 39 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė, kad darbdavio siekis sukurti neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu įvaizdį patenka į Chartijos 16 straipsnyje pripažintą laisvę užsiimti verslu, kad iš principo jis yra teisėtas ir kad aiškinimas, pagal kurį tokio tikslo siekimas leidžia tam tikru mastu apriboti religijos laisvę, patvirtintas EŽTT jurisprudencijoje, susijusioje su EŽTK 9 straipsniu.

94.

Nagrinėdamas įmonės neutralumo politikos įgyvendinimo klientų atžvilgiu klausimą Chartijos 16 straipsniu ir EŽTK 9 straipsniu Teisingumo Teismas rėmėsi tik vertindamas, ar siekiama teisėto tikslo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį.

95.

Remiantis tokiu požiūriu atrodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog šiame analizės etape nebenagrinėjama laisvė užsiimti verslu, vertinant šiam tikslui pasiekti naudojamų priemonių pagrįstumą ir būtinumą nereikia lyginti, pirma, laisvės užsiimti verslu, ir, antra, minties, sąžinės ir religijos laisvės. Ar vis dėlto vertinant neutralumo politikos tikslui pasiekti naudojamas priemones reikėtų turėti omenyje teisę į pastarąją laisvę? Aš taip nemanau.

96.

Iš tikrųjų, pirma, kaip savo rašytinėse pastabose pagrįstai pažymėjo Komisija, draudimas diskriminuoti dėl religijos ar įsitikinimų neabejotinai yra susijęs su teisės į religijos laisvę apsauga, nes tokia diskriminacija apriboja asmens laisvę laisvai ir atvirai išpažinti savo religiją. Vis dėlto Chartijos 21 straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas diskriminuoti dėl religijos ar įsitikinimų ir jos 10 straipsnyje numatyta minties, sąžinės ir religijos laisvė yra pagrindinės teisės, kurias reikia aiškiai atskirti ( 43 ).

97.

Reikia priminti, kad Direktyvoje 2000/78 sukonkretinamas Chartijos 21 straipsnis, kuris, atsižvelgiant į jo privalomąjį poveikį, iš esmės nesiskiria nuo įvairių Steigimo sutarčių nuostatų, kuriomis draudžiama diskriminacija dėl įvairių pagrindų, net jei tokia diskriminacija kyla iš privačių asmenų sudarytų sutarčių ( 44 ). Taigi šia direktyva siekiama tik vieno – kovoti su diskriminacija dėl, be kita ko, religijos ir įsitikinimų. Ja nesiekiama užtikrinti pačios religijos laisvės, numatytos Chartijos 10 straipsnyje, apsaugos.

98.

Antra, dėl netiesioginio skirtingo požiūrio dėl religijos ar įsitikinimų pateisinimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punkto i papunktį, manau, kad pagrindinė teisė į religijos laisvės apsaugą yra netaikoma, nes šioje nuostatoje kalbama apie pagrįstas ir būtinas priemones. Tai yra proporcingumo kontrolė, kurią vykdant reikia nagrinėti konkretų atvejį, siekiant patikrinti ar pripažintas teisėtas tikslas, t. y. neutralumo politika, įgyvendinamas tinkamai.

99.

Trečia, manau, kad, jeigu aiškinant Direktyvą 2000/78 visos Chartijoje įtvirtintos teisės būtų taikomos kartu, atsižvelgiant į jos tikslus gali tapti neįmanoma visiškai ir vienodai įgyvendinti šios direktyvos, kuri susijusi tik su nediskriminavimu užimtumo ir profesinėje srityje, nuostatas.

100.

Taigi į antrojo klausimo byloje C‑341/19 a punkte pateiktą klausimą siūlau atsakyti, kad Direktyvos 2000/78 2 straipsnio 2 dalies b punktas turi būti aiškinamas taip, kad vertinant, ar iš privačios įmonės vidaus taisyklės kylantis netiesioginis skirtingas požiūris dėl religijos ar įsitikinimų yra pagrįstas ir būtinas, negalima atsižvelgti į Chartijos 10 straipsnyje ir EŽTK 9 straipsnyje nurodytas teises.

101.

Trečiuoju klausimu byloje C‑341/19 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, vertinančiam iš privačios įmonės darbo tvarkos taisyklės, kurioje nustatytas draudimas darbo vietoje nešioti politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, kildinamą nurodymą, draudžiama taikyti nacionalines konstitucines nuostatas, saugančias religijos laisvę.

102.

Pirmiausia reikia pažymėti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas savo prejudiciniais klausimais paprašė Teisingumo Teismo išaiškinti ne Chartijos 10 straipsnį, bet Direktyvą 2000/78. Todėl trečiąjį klausimą byloje C‑341/19, kuris yra pirmojo ir antrojo klausimų tęsinys, nagrinėsiu pagal šią direktyvą, analizuodamas netiesioginę diskriminaciją dėl religijos ir įsitikinimų.

103.

Kaip nurodyta šios išvados 97 punkte, Direktyva 2000/78 nesiekiama užtikrinti Chartijos 10 straipsnyje numatytos minties, sąžinės ir religijos laisvės apsaugos. Todėl nagrinėjant įmonės iškeltam neutralumo tikslui pasiekti naudojamų priemonių pagrįstumą ir būtinumą negalima atsižvelgti į šią laisvę. Toks pat aiškinimas taikomas dėl Chartijos 16 straipsnyje įtvirtintos laisvės užsiimti verslu, kuri nėra šia direktyva užtikrinama pagrindinė teisė.

104.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į tai, kad Direktyvoje 2000/78, kuria sukonkretinamas Chartijos 21 straipsnis, numatytas nediskriminavimo principas nėra pažeistas, manau, jog valstybės narės gali laisvai taikyti nacionalinės teisės aktus, susijusius su atitinkama teisine situacija.

105.

Pavyzdžiui, kaip pažymi Komisija, tai gali būti nacionalinė nuostata, susijusi su įmonės darbuotojų informavimo apie nurodymą, kuriuo nustatoma neutralumo politika, forma. Taikia nuostata gali lemti šio nurodymo negaliojimą, net jeigu iš esmės numatyta neutralumo politika atitinka Direktyvoje 2000/78 numatytas sąlygas. Nors šis pavyzdys yra susijęs su formalumu, ši logika taip pat galioja kalbant apie pačią teisės į vienodą požiūrį esmę. Taigi kartu taikomos tiek Sąjungos nuostatos, susijusios su nediskriminavimo principu, tiek nacionalinės nuostatos, kuriomis nustatomi tam tikri reikalavimai dėl darbdavio neutralumo politikos.

106.

Ta pati logika galioja dėl nacionalinių nuostatų, susijusių su religijos laisvės apsauga, į kurias atitinkamos valstybės narės teismai gali atsižvelgti, vertindami darbdavio nurodymo, susijusio su neutralumo politikos įgyvendinimu, galiojimo klausimą.

107.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina, kad remiantis Bundesverfassungsgericht (Federalinis Konstitucinis Teismas) jurisprudencija GG 4 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatytos pagrindinės teisės apsauga taikoma privačių asmenų teisiniams santykiams. Šiose nuostatose nurodyta tikėjimo laisvė, kaip pilietinė laisvė, galėtų būti ribojama dėl GG 12 straipsnio 1 dalyje nurodytos laisvės užsiimti verslu, tik jeigu darbdaviui ar susijusiam trečiajam asmeniui pakankamai konkrečiai gresia finansinė žala. Kitaip tariant, kaip prašymą priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑804/18 pateikęs teismas taip pat nurodė savo nutartyje ir antrojo klausimo b punkte, iš Vokietijos Konstitucijos nuostatų matyti, kad darbdavio noras laikytis neutralumo religiniu požiūriu politikos klientų atžvilgiu iš esmės yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu dėl tokio neutralumo nesilaikymo jis patiria neigiamų ekonominių pasekmių.

108.

Kaip jau nurodyta, tokių nuostatų, kaip GG 4 straipsnio 1 ir 2 dalys, kurios yra susijusios su religijos laisvės apsauga, dalykas ir Direktyvos 2000/78 dalykas skiriasi. Todėl, jeigu nepažeidžiamas šioje direktyvoje numatytas nediskriminavimo principas, neįžvelgiu kliūčių nacionalines konstitucines nuostatas, kuriomis saugoma religijos laisvė, taikyti nagrinėjant įmonės neutralumo politiką ( 45 ).

109.

Tokia valstybėms narėms palikta galimybė religijos laisvės apsaugos srityje atitinka EŽTT jurisprudenciją, pagal kurią negalima išskirti visoje Europoje bendros religijos svarbos visuomenėje koncepcijos, ir religinių įsitikinimų viešos išraiškos prasmė bei poveikis skiriasi skirtingais laikotarpiais ir skirtingomis aplinkybėmis. Taigi šios srities reglamentavimas įvairiose šalyse gali skirtis ir tam tikra galimybė priimti sprendimą dėl tokio reglamentavimo taikymo srities ir sąlygų neišvengiamai turi būti palikta atitinkamai valstybei, nes tai priklauso nuo atitinkamų nacionalinių aplinkybių ( 46 ).

110.

Taigi manau, kad reikia atsižvelgti į įvairius valstybių narių požiūrius religijos laisvės apsaugos srityje ( 47 ) ir Direktyvoje 2000/78 numatyto nediskriminavimo principo taikymas tam netrukdo.

111.

Šiuo atveju iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad atitinkamos nacionalinės nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai. Iš tikrųjų pagal jas darbdaviui nedraudžiama laikytis neutralumo politiniu, filosofiniu ar religiniu požiūriais, tačiau jose tik nustatomas papildomas su neutralumo įgyvendinimu susijęs reikalavimas, siejamas su darbdaviui ar susijusiam trečiajam asmeniui pakankamai konkrečiai gresiančia finansine žala. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar nurodyti nacionalinės teisės aktai nepažeidžia minėtoje direktyvoje numatyto nediskriminavimo principo.

112.

Taigi į trečiąjį klausimą byloje C‑341/19 siūlau atsakyti, kad Direktyva 2000/78 turi būti aiškinama taip, kad pagal ją nacionaliniam teismui, vertinančiam iš privačios įmonės darbo tvarkos taisyklės, kurioje nustatytas draudimas darbo vietoje nešioti politinių, filosofinių ar religinių įsitikinimų simbolius, kildinamą nurodymą, nedraudžiama taikyti nacionalinių konstitucinių nuostatų, saugančių religijos laisvę, jeigu šiomis nuostatomis nepažeidžiamas šioje direktyvoje numatytas nediskriminavimo principas, o tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

113.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Arbeitsgericht Hamburg (Hamburgo darbo teismas, Vokietija) ir Bundesarbeitsgericht (Federalinis darbo teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus: