–

H. K., atstovaujamos vandeadvokaat S. Reinsaar,

–

Prokuratuur, atstovaujamos T. Pern ir M. Voogma,

–

Estijos vyriausybės, atstovaujamos, N. Grünberg,

–

Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Nymann‑Lindegren ir M. S. Wolff,

–

Airijos, atstovaujamos M. Browne, G. Hodge, J. Quaney ir A. Joyce, padedamų baristerio D. Fennelly,

–

Prancūzijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos D. Dubois, D. Colas, E. de Moustier ir A.‑L. Desjonquères, vėliau – D. Dubois, E. de Moustier ir A.‑L. Desjonquères,

–

Latvijos vyriausybės, iš pradžių atstovaujamos V. Kalniņa ir I. Kucina, vėliau – V. Soņeca ir V. Kalniņa,

–

Vengrijos vyriausybės, atstovaujamos M. Z. Fehér ir A. Pokoraczki,

–

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, P. Barros da Costa, L. Medeiros ir I. Oliveira,

–

Suomijos vyriausybės, atstovaujamos J. Heliskoski,

–

Jungtinės Karalystės vyriausybės, atstovaujamos S. Brandon ir Z. Lavery, padedamų QC G. Facenna ir baristerio C. Knight,

–

Europos Komisijos, iš pradžių atstovaujamos H. Kranenborg, M. Wasmeier, P. Costa de Oliveira ir K. Toomus, vėliau – H. Kranenborg, M. Wasmeier ir E. Randvere,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) (OL L 201, 2002, p. 37; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 514), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB (OL L 337, 2009, p. 11) (toliau – Direktyva 2002/58), 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą, iškeltą H. K. dėl vagystės, trečiojo asmens banko kortelės naudojimo ir smurto prieš asmenis, dalyvaujančius teismo procese.

3

Direktyvos 2002/58 2 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<…>

4

Direktyvos 2002/58 2 straipsnyje „Sąvokų apibrėžimai“ nustatyta:

„Jeigu toliau nepateikta kitaip, šioje direktyvoje vartojamos sąvokos yra apibrėžiamos taip, kaip apibrėžta Direktyvoje [95/46] ir 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2002/21/EB dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrosios reguliavimo sistemos (Pagrindų direktyva) [(OL L 108, 2002, p. 33; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 13 sk., 29 t., p. 349)].

Šioje direktyvoje:

<…>“

5

Direktyvos 2002/58 5 straipsnyje „Pranešimų konfidencialumas“ nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų, perduodamų per viešųjų ryšių tinklą ir teikiant viešai teikiamas elektroninių ryšių paslaugas, konfidencialumą, taikydamos nacionalinės teisės aktus. Visų pirma jos draudžia be atitinkamų naudotojų sutikimo klausytis, įrašyti, kaupti ar kitu būdu perimti bei stebėti pranešimus ir su jais susijusius srauto duomenis, išskyrus atvejus, kai tai galima teisėtai daryti pagal 15 straipsnio 1 dalį. Šios dalies nuostatos nedraudžia techninio saugojimo, būtino perduoti pranešimą nepažeidžiant konfidencialumo principo.

<…>

3.   Valstybės narės užtikrina, kad saugoti informaciją arba suteikti galimybę naudotis jau saugoma informacija abonento ar naudotojo galiniame įrenginyje būtų leidžiama tik su sąlyga, jei atitinkamam abonentui ar naudotojui sutikus pagal [Direktyvą 95/46] pateikiama aiški ir išsami informacija, inter alia, apie tokio duomenų tvarkymo tikslus. Ši nuostata nedraudžia vykdyti techninį saugojimą ar naudotis duomenimis, jei siekiama tik atlikti pranešimo perdavimą elektroninių ryšių tinklu, taip pat būtinais atvejais, kad informacinės visuomenės paslaugų teikėjas galėtų teikti paslaugas, kurių aiškiai paprašo abonentas ar naudotojas.“

6

Direktyvos 2002/58 6 straipsnyje „Srauto duomenys“ numatyta:

„1.   Su abonentais ir naudotojais susiję srauto duomenys, kuriuos tvarko ir saugo viešųjų ryšių tinklo ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas, turi būti sunaikinti arba pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, kai šie duomenys nebėra reikalingi pranešimui perduoti, jeigu nepažeidžiamos šio straipsnio 2, 3 ir 5 dalių ir 15 straipsnio 1 dalies nuostatos.

2.   Srauto duomenys gali būti tvarkomi, kai reikia abonentams pateikti sąskaitas ir atsiskaityti už tinklų sujungimą. Toks tvarkymas leistinas tol, kol nepasibaigęs terminas, per kurį sąskaita gali būti teisėtai užginčyta ar išieškotas apmokėjimas.

3.   Elektroninių ryšių paslaugų rinkodaros arba pridėtinės vertės paslaugų teikimo tikslais viešųjų elektroninių ryšių paslaugų teikėjas gali tvarkyti 1 dalyje nurodytus duomenis tokia apimtimi ir tiek laiko, kiek būtina tokių paslaugų teikimui ar rinkodarai, jeigu abonentas ar naudotojas, su kuriuo duomenys yra susiję, yra iš anksto davęs sutikimą. Naudotojams ir abonentams sudaroma galimybė bet kada atšaukti duotą sutikimą srauto duomenims tvarkyti.

<…>

5.   Tvarkyti srauto duomenis pagal šio straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalis leidžiama tik asmenims, kurie veikdami pagal viešųjų ryšių tinklų ar viešai prieinamų elektroninių ryšių paslaugų teikėjų įgaliojimą pateikia sąskaitas, valdo srautą, teikia informaciją klientams, nustato sukčiavimo atvejus, vykdo elektroninių ryšių paslaugų rinkodarą arba teikia pridėtinės vertės paslaugas. Šie asmenys gali atlikti tik tokius veiksmus, kurie yra būtini minėtos veiklos tikslams pasiekti.

<…>“

7

Direktyvos 2002/58 9 straipsnio „Vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų“ 1 dalyje nurodyta:

„Kai vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų, susiję su viešųjų ryšių tinklų ar viešųjų elektroninių ryšių naudotojais ar abonentais, gali būti tvarkomi, juos galima tvarkyti tik jeigu jie yra pakeisti taip, kad taptų anoniminiais, arba jeigu naudotojai ar abonentai sutinka su tokiu tvarkymu tokia apimtimi ir tiek laiko, kiek yra būtina teikti pridėtinės vertės paslaugai. Prieš gaudamas sutikimą, paslaugų teikėjas turi informuoti naudotojus ar abonentus apie tai, kokie vietos nustatymo duomenys, nesudarantys srauto duomenų, bus tvarkomi, kokiais tikslais ir kiek laiko, taip pat ar šie duomenys bus perduoti trečiajai šaliai pridėtinės vertės paslaugai teikti. <…>“

8

Minėtos direktyvos 15 straipsnio „Kai kurių Direktyvos [95/46] nuostatų taikymas“ 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės gali patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati [proporcinga] demokratinės visuomenės [demokratinėje visuomenėje] priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą [taip pat užtikrinti baudžiamųjų veikų prevenciją, tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas], kaip nurodyta Direktyvos [95/46] 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines [teisėkūros] priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius [Sąjungos] teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse.“

9

Pagrindinės bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos redakcijos elektroonilise side seadus (Elektroninių ryšių įstatymas, RT I 2004, 87, 593; RT I, 2018 5 22, 3) (toliau – Elektroninių ryšių įstatymas) 1111 straipsnyje „Pareiga saugoti duomenis“ nustatyta:

„<…>

(2)   Fiksuotojo ir judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjai bei fiksuotojo ir judriojo telefono tinklo teikėjai privalo saugoti šiuos duomenis:

<…>

(4)   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys saugomi vienus metus nuo ryšio datos, jei šie duomenys buvo sugeneruoti arba tvarkomi teikiant elektroninių ryšių paslaugą <…>

<…>

(11)   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys perduodami:

<…>“

10

Baudžiamojo proceso kodekso (kriminaalmenetluse seadustik, RT I 2003, 27, 166; RT I, 2018 5 31, 22) 17 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Teismo proceso dalyviai yra prokuratūra <…>“

<…>“

11

Šio kodekso 30 straipsnis suformuluotas taip:

„(1)   Prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, užtikrindama jo teisėtumą bei veiksmingumą, ir teisme palaiko valstybinį kaltinimą.

(2)   Baudžiamajame procese prokuratūros vardu jos įgaliojimais naudojasi prokuroras, kuris veikia nepriklausomai ir vadovaujasi tik įstatymu.“

12

Šio kodekso 901 straipsnyje numatyta:

„ <…>

(2)   Ikiteisminio tyrimo institucija, gavusi prokuratūros leidimą ikiteisminio tyrimo metu arba teismo leidimą teismo proceso metu, iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjo gali pareikalauti Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytų duomenų, nenurodytų šio straipsnio 1 dalyje. Šiame leidime tiksliai nurodomas laikotarpis, už kurį yra leidžiama reikalauti duomenų.

(3)   Pagal šį straipsnį reikalauti duomenų leidžiama tik tada, jei tai visiškai būtina baudžiamojo proceso tikslui pasiekti.“

13

Šio kodekso 211 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Ikiteisminio tyrimo tikslas yra surinkti įrodymus ir sudaryti kitas sąlygas bylai nagrinėti teisme.

(2)   Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo institucija ir prokuratūra išsiaiškina įtariamojo arba persekiojamo asmens kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes.“

14

Pagrindinės bylos aplinkybėms taikytinos Prokuratuuriseadus (Prokuratūros įstatymas, RT I 1998, 41, 625; RT I, 2018 7 6, 20) redakcijos 1 straipsnyje numatyta:

„(1)   Prokuratūra yra Teisingumo ministerijos valdymo sričiai priskiriama institucija, kuri dalyvauja planuojant stebėjimo priemones, reikalingas siekiant kovoti su nusikalstamomis veikomis ir jas tirti, vadovauja ikiteisminiams tyrimams, užtikrindama jų teisėtumą ir veiksmingumą, palaiko valstybinį kaltinimą teisme ir vykdo kitus įstatymu jai pavestus uždavinius.

(11)   Vykdydama įstatyme numatytus uždavinius prokuratūra yra nepriklausoma ir veikia remdamasi šiuo įstatymu, kitais įstatymais bei šių įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.

<…>“

15

Šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Prokuroras, vykdydamas savo uždavinius, yra nepriklausomas ir veikia vadovaudamasis tik įstatymu ir savo įsitikinimu.“

16

2017 m. balandžio 6 d.Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas, Estija) nuosprendžiu H. K. buvo nuteista dvejų metų laisvės atėmimo bausme dėl to, kad nuo 2015 m. sausio 17 d. iki 2016 m. vasario 1 d. įvykdė kelias materialiojo turto (3–40 eurų vertės) bei grynųjų pinigų (sumos nuo 5,2 euro iki 2100 eurų) vagystes, pasinaudojo trečiojo asmens banko kortele, padarydama jam 3941,82 eurų žalą, ir smurtavo prieš asmenis, dalyvaujančius su ja susijusiame teismo procese.

17

Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas), pripažindamas H. K. kalta dėl šių veikų, rėmėsi, be kita ko, keliais protokolais, surašytais pasinaudojus elektroninių ryšių duomenimis, nurodytais Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje, kuriuos ikiteisminio tyrimo institucija, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnį gavusi įvarius Viru Ringkonnaprokuratuur (Viru apygardos prokuratūra, Estija) leidimus, per ikiteisminį tyrimą surinko iš elektroninių telekomunikacijų paslaugų teikėjo. Šie leidimai, suteikti 2015 m. sausio 28 d., vasario 2 d., lapkričio 2 d. ir 2016 m. vasario 25 d., susiję su įvairių H. K. telefono numerių duomenimis ir įvairiais tarptautiniais judriojo ryšio įrangos identifikatoriais laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki vasario 2 d., 2015 m. rugsėjo 21 d. ir laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 19 d.

18

H. K. apskundė Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) sprendimą Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas, Estija), šis 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė šį skundą.

19

H. K. dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) ir, be kita ko, ginčijo protokolų, parengtų remiantis iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjo gautais duomenimis, priimtinumą. Jos nuomone, iš 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt. (C‑203/15 ir C‑698/15, toliau – Sprendimas Tele2, EU:C:2016:970) matyti, kad Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta paslaugų teikėjų pareiga saugoti pranešimų duomenis, ir šių duomenų naudojimas, siekiant ją pripažinti kalta, prieštarauja Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, siejamai su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, kyla klausimas, ar remiantis Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje nurodytais duomenimis parengti protokolai gali būti laikomi priimtinais įrodymais. Tas teismas pažymi, kad tai, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami protokolai yra priimtini įrodymai, priklauso nuo to, kiek buvo laikytasi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, renkant duomenis, kuriais grindžiami šie protokolai.

21

Minėtas teismas mano, kad siekiant atsakyti į šį klausimą reikia nustatyti, ar ši 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartija, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinių institucijų prieiga prie duomenų, leidžiančių nustatyti telefoninio pranešimo iš įtariamojo fiksuotojo ar judriojo ryšio telefono šaltinį ir adresatą, datą, laiką, trukmę ir pobūdį, naudotą ryšio įrangą ir naudotos judriojo ryšio įrangos buvimo vietą, yra toks didelis aptariamų pagrindinių teisių suvaržymas, kad ši prieiga turėtų būti suteikiama tik kovojant su sunkiais nusikaltimais, neatsižvelgiant į tai, su kokiu laikotarpiu yra susiję saugomi duomenys, kurių šios nacionalinės institucijos reikalavo.

22

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis dėlto mano, kad šio laikotarpio trukmė yra esminis veiksnys vertinant suvaržymo, kurį sudaro prieiga prie srauto ir vietos nustatymo duomenų, mastą. Taigi, kai šis laikotarpis yra labai trumpas arba surinktų duomenų kiekis labai nedidelis, reikėtų kelti klausimą, ar tokį suvaržymą gali pateisinti tikslas kovoti su nusikalstamumu apskritai, o ne vien su sunkiais nusikaltimais.

23

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl galimybės laikyti Estijos prokuratūrą nepriklausoma administracine institucija, kaip tai suprantama pagal 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2 (C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970) 120 punktą, kuri gali leisti tyrimą atliekančiai institucijai susipažinti su elektroninių pranešimų duomenimis, kaip antai nurodytais Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje.

24

Prokuroras vadovauja ikiteisminiam tyrimui, užtikrindamas jo teisėtumą ir veiksmingumą. Kadangi šio tyrimo tikslas, be kita ko, yra surinkti įrodymus, ikiteisminio tyrimo institucija ir prokuroras išsiaiškina įtariamojo arba persekiojamo asmens kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes. Jei prokuratūra įsitikina, kad surinkti visi reikalingi įrodymai, ji pareiškia kaltinamajam valstybinį kaltinimą. Prokuratūros vardu jos įgaliojimais naudojasi prokuroras, kuris, kaip matyti iš Baudžiamojo proceso kodekso 30 straipsnio 1 ir 2 dalių ir Prokuratūros įstatymo 1 ir 2 straipsnių, vykdydamas savo uždavinius yra nepriklausomas.

25

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad jo abejones dėl pagal Sąjungos teisę reikalaujamo nepriklausomumo iš esmės lemia tai, kad prokuratūra ne tik vadovauja ikiteisminiam tyrimui, bet ir palaiko valstybinį kaltinimą procese, nes pagal nacionalinę teisę ši institucija yra baudžiamojo proceso šalis.

26

Taigi Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

27

Pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais, ir neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę, turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ir pobūdį.

28

Šiuo klausimu iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad, kaip per teismo posėdį patvirtino Estijos vyriausybė, duomenys, su kuriais už tyrimą atsakinga nacionalinė institucija susipažino pagrindinėje byloje, yra duomenys, surinkti pagal Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 ir 4 dalis, kuriose elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga bendrai ir nediferencijuojant vienus metus saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, susijusius su fiksuotuoju ir judriuoju telefono ryšiu. Šie duomenys leidžia, be kita ko, surasti ir identifikuoti pranešimo iš asmens fiksuotojo ar mobiliojo ryšio telefono šaltinį ir adresatą, nustatyti šio pranešimo datą, laiką, trukmę ir pobūdį, identifikuoti naudotą ryšio įrangą, taip pat judriojo telefono ryšio buvimo vietą – tam nereikia, kad būtų išsiųstas pranešimas. Jie taip pat suteikia galimybę nustatyti, kaip dažnai buvo perduodami pranešimai tarp naudotojo ir tam tikrų asmenų tam tikru laikotarpiu. Be to, kaip per posėdį patvirtino Estijos vyriausybė, kovos su nusikalstamumu srityje gali būti prašoma leisti susipažinti su šiais duomenimis dėl visų rūšių nusikalstamų veikų.

29

Dėl sąlygų, kuriomis prieiga prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų srauto ir vietos nustatymo duomenų gali nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais būti suteikta valdžios institucijoms, taikant priemonę, kurios imtasi pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, Teisingumo Teismas nusprendė, kad tokia prieiga gali būti suteikta tik jeigu šie paslaugų teikėjai šiuos duomenis saugo pagal minėtą 15 straipsnio 1 dalį (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 167 punktą).

30

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas taip pat yra nusprendęs, kad pagal minėtą 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, draudžiamos teisėkūros priemonės, kuriomis tokiais tikslais prevenciškai numatytas srauto ir vietos nustatymo duomenų bendras ir nediferencijuotas saugojimas (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 168 punktą).

31

Dėl tikslų, galinčių pateisinti valdžios institucijų prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų taikant šias nuostatas atitinkančią priemonę, viena vertus, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tokia prieiga gali būti pateisinama tik bendrojo intereso tikslu, dėl kurio elektroninių ryšių paslaugų teikėjams buvo nustatyta tokia saugojimo pareiga (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 166 punktą).

32

Kita vertus, Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad valstybių narių galimybė pateisinti teisių ir pareigų, numatytų, be kita ko, Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą turi būti vertinama atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks apribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 131 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Kiek tai susiję su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu, kurio siekiama pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis, pagal proporcingumo principą tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencija gali pateisinti didelius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus, kaip antai susijusius su srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimu, neatsižvelgiant į tai, ar jis bendras ir nediferencijuotas, ar tikslinis. Todėl tik nedideli minėtų pagrindinių teisių suvaržymai gali būti pateisinami pagrindinėje byloje nagrinėjamomis teisės normomis siekiamu tikslu užtikrinti nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, atskleidimą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas apskritai (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 140 ir 146 punktai).

34

Šiuo klausimu, be kita ko, buvo nuspręsta, kad teisėkūros priemonės, kuriose numatytas duomenų, susijusių su elektroninių ryšių priemonių naudotojų civiline tapatybe, tvarkymas, be kita ko, jų saugojimas ir prieiga prie jų, siekiant tik nustatyti atitinkamo naudotojo tapatybę, kai šie duomenys negali būti siejami su atliktų pranešimų informacija, gali būti apskritai pateisinamos nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu, nurodytu Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje. Vien iš šių duomenų neįmanoma sužinoti pranešimų datos, laiko, trukmės ir gavėjų, taip pat vietų, kuriose buvo perduodami šie pranešimai, arba pranešimų tam tikriems asmenims dažnumo per tam tikrą laikotarpį, todėl, be elektroninių ryšių paslaugų naudotojų kontaktinių duomenų, pavyzdžiui, adresų, tokie duomenys neteikia jokios informacijos apie išsiųstus pranešimus, taigi, ir apie tų asmenų privatų gyvenimą. Vadinasi, suvaržymas, kurį lemia su šiais duomenimis susijusi priemonė, iš principo negali būti laikomas dideliu (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 157 ir 158 punktus).

35

Šiomis aplinkybėmis tik kovos su sunkiais nusikaltimais arba didelių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos tikslai gali pateisinti viešosios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą ir leidžiančių daryti tikslias išvadas apie atitinkamų asmenų privatų gyvenimą (šiuo klausimu žr. 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Ministerio Fiscal, C‑207/16, EU:C:2018:788, 54 punktą), o kiti veiksniai, susiję su prašymo leisti susipažinti su duomenimis proporcingumu, kaip antai laikotarpio, už kurį prašoma leisti susipažinti su tokiais duomenimis, trukmė, negali lemti, kad nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas apskritai tikslas pateisintų tokią prieigą.

36

Reikia pažymėti, kad prieiga prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, kaip antai saugomų pagal Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnį, iš tikrųjų gali leisti padaryti tikslias ar net labai tikslias išvadas apie asmenų, kurių duomenys saugomi, privatų gyvenimą, kaip antai šių asmenų kasdienio gyvenimo įpročius, nuolatinę ar laikiną gyvenamąją vietą, kasdienį ir kitokį judėjimą, vykdomą veiklą, socialinius ryšius ir lankomą socialinę aplinką (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 117 punktą).

37

Žinoma, kaip teigia prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuo ilgesnis laikotarpis, už kurį prašoma prieigos, iš principo tuo didesnis yra kiekis duomenų, susijusių su elektroninių ryšių priemonės naudotojo perduotais elektroniniais pranešimais, buvimo vietomis ir kelionėmis, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai gali saugoti, taigi sudaroma galimybė iš peržiūrėtų duomenų padaryti daugiau išvadų apie šio naudotojo privatų gyvenimą. Analogišką išvadą galima daryti ir dėl prašomų atskleisti duomenų kategorijų.

38

Taigi būtent siekdamos įvykdyti proporcingumo reikalavimą, pagal kurį nukrypimai nuo asmens duomenų apsaugos ir jos apribojimai neturi viršyti to, kas griežtai būtina (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 130 punktą), kompetentingos nacionalinės institucijos kiekvienu konkrečiu atveju turi užtikrinti, kad tiek nurodytų duomenų kategorija ar kategorijos, tiek laikotarpis, dėl kurio prašoma prieigos prie šių duomenų, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, būtų apriboti tuo, kas griežtai būtina nagrinėjamo tyrimo tikslais.

39

Vis dėlto Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymas, kurį lemia viešosios valdžios institucijos prieiga prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, galinčių suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba apie jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą, bet kuriuo atveju yra didelis, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ar turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį, kai, kaip pagrindinėje byloje, visi šie duomenys gali leisti padaryti tikslias išvadas apie atitinkamo asmens ar asmenų privatų gyvenimą.

40

Šiuo klausimu pažymėtina, kad net prieiga prie nedidelio kiekio srauto ar vietos nustatymo duomenų arba prieiga prie duomenų trumpu laikotarpiu gali suteikti tikslios informacijos apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo privatų gyvenimą. Be to, turimų duomenų kiekis ir iš jų gaunama konkreti informacija apie duomenų subjekto privatų gyvenimą yra aplinkybės, kurias galima įvertinti tik susipažinus su minėtais duomenimis. Teismo arba nepriklausomos kompetentingos institucijos leidimas susipažinti su duomenimis neišvengiamai išduodamas prieš atsirandant galimybei susipažinti su duomenimis ir iš jų gaunama informacija. Taigi suvaržymo, kurį reiškia prieiga, dydis turi būti vertinamas atsižvelgiant į duomenų subjektų privačiam gyvenimui keliamą pavojų, bendrai susijusį su prašomų duomenų kategorija, ir, be kita ko, nesvarbu, ar iš jų gaunama informacija apie privatų gyvenimą konkrečiai yra jautri.

41

Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kreiptasi su prašymu pripažinti nepriimtinais protokolus, parengtus pagal srauto ir vietos nustatymo duomenis, remiantis tuo, kad tiek dėl duomenų saugojimo, tiek dėl prieigos prie jų Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio nuostatos prieštarauja Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, reikia priminti, kad pagal šiuo metu galiojančią Sąjungos teisę iš principo tik nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos taisyklės dėl informacijos ir įrodymų, gautų, kai bendrai ir nediferencijuotai bei nesilaikant Sąjungos teisės saugomi šie duomenys (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 222 punktas) arba prie minėtų duomenų suteikiama prieiga nacionalinėms institucijoms, prieštaraujanti šiai teisei, priimtinumo ir vertinimo baudžiamajame procese, pradėtame dėl nusikalstamomis veikomis įtariamų asmenų.

42

Iš Teisingumo Teismo suformuotos jurisprudencijos matyti, kad, jei nėra konkrečią sritį reglamentuojančių Sąjungos nuostatų, pagal procesinės autonomijos principą kiekvienos valstybės narės vidaus teisės sistemoje turi būti reglamentuotos ieškinių ir skundų, skirtų teisės subjektų iš Sąjungos teisės kildinamoms teisėms užtikrinti, procesinės taisyklės su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei taisyklės, reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė (lygiavertiškumo principas), ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teisės suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas) (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 223 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

43

Konkrečiai dėl veiksmingumo principo reikia priminti, kad nacionalinių taisyklių dėl informacijos ir įrodymų priimtinumo ir naudojimo tikslas, atsižvelgiant į pasirinkimą nacionalinėje teisėje, yra neleisti, kad neteisėtai gauta informacija ir įrodymai nepagrįstai pakenktų asmeniui, įtariamam padarius nusikalstamas veikas. Vis dėlto pagal nacionalinę teisę šį tikslą galima pasiekti ne tik uždraudžiant naudoti tokią informaciją ir įrodymus, bet ir nacionalinėmis taisyklėmis ir praktika, reglamentuojančiomis informacijos ir įrodymų vertinimą ir svarbą, ar net atsižvelgiant į jų neteisėtumą paskiriant bausmę (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 225 punktas).

44

Būtinybė nesinaudoti informacija ir įrodymais, gautais pažeidžiant Sąjungos teisės reikalavimus, turi būti vertinama atsižvelgiant, be kita ko, į riziką, kurią tokios informacijos ir įrodymų priimtinumas gali sukelti rungimosi principo laikymuisi, taigi, ir teisei į teisingą bylos nagrinėjimą. Teismas, kuris mano, kad šalis negali veiksmingai pateikti pastabų dėl įrodinėjimo priemonės, kuri priklauso teisėjams nežinomai sričiai ir gali daryti lemiamą įtaką faktinių aplinkybių vertinimui, turi konstatuoti teisės į teisingą bylos nagrinėjimą pažeidimą ir atmesti šį įrodymą, kad būtų išvengta tokio pažeidimo. Vadinasi, pagal veiksmingumo principą nacionalinis baudžiamųjų bylų teismas, vykstant baudžiamajam procesui, pradėtam dėl nusikalstamomis veikomis įtariamų asmenų, privalo neatsižvelgti į informaciją ir įrodymus, gautus atliekant su Sąjungos teise nesuderinamą bendrą ir nediferencijuotą srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą arba suteikiant kompetentingai institucijai prieigą prie šių duomenų, taip pažeidžiant šią teisę, jeigu šie asmenys negali veiksmingai pateikti pastabų dėl šios informacijos ir įrodymų, kurie priklauso teisėjams nežinomai sričiai ir gali daryti lemiamą įtaką faktinių aplinkybių vertinimui (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 226 ir 227 punktus).

45

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pirmąjį ir antrąjį klausimus reikia atsakyti: Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, leidžiančios valdžios institucijų prieigą prie visų srauto ar vietos nustatymo duomenų, kurie gali suteikti informaciją apie elektroninių ryšių priemonės naudotojo pranešimus arba jo naudojamų galinių įrenginių buvimo vietą ir leisti padaryti tikslias išvadas apie jo privatų gyvenimą, nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslais, neribojant šios prieigos taikymo vien procedūroms, kuriomis siekiama kovoti su sunkiais nusikaltimais arba užkirsti kelią didelėms grėsmėms visuomenės saugumui, neatsižvelgiant į laikotarpio, už kurį prašoma prieigos prie minėtų duomenų, trukmę ir turimų duomenų už tokį laikotarpį kiekį ar pobūdį.

46

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, suteikiančios prokuratūrai, kurios uždavinys – vadovauti ikiteisminio tyrimo procedūrai ir prireikus palaikyti valstybinį kaltinimą per vėlesnį procesą, įgaliojimus leisti valdžios institucijos prieigą prie srauto duomenų ir vietos nustatymo duomenų ikiteisminio tyrimo tikslais.

47

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad nors Estijos prokuratūra pagal nacionalinę teisę turi veikti nepriklausomai, vadovautis tik įstatymu ir vykstant ikiteisminiam tyrimui išnagrinėti kaltę patvirtinančias ir paneigiančias aplinkybes, šios procedūros tikslas vis dėlto yra surinkti įrodymus ir įvykdyti kitas būtinas proceso sąlygas. Ta pati institucija per procesą palaiko valstybinį kaltinimą, taigi tampa ir proceso dalyve. Be to, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos matyti, kaip per teismo posėdį taip pat patvirtino Estijos vyriausybė ir Prokuratuur, kad Estijos prokuratūroje galioja hierarchinė struktūra, o prašymams leisti susipažinti su srauto duomenimis ir vietos nustatymo duomenimis netaikomi specialūs reikalavimai ir juos gali pateikti pats prokuroras. Galiausiai asmenys, prie kurių duomenų gali būti suteikta prieiga, nėra vien įtariamieji, susiję su nusikalstama veika.

48

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, nacionalinėje teisėje turi būti nustatytos sąlygos, kuriomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjai kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi suteikti prieigą prie duomenų, kuriais jie disponuoja. Vis dėlto, kad būtų laikomasi proporcingumo reikalavimo, tokiose teisės normose turi būti numatytos aiškios ir tikslios taisyklės, reglamentuojančios nagrinėjamos priemonės apimtį ir taikymą bei nustatančios minimalius reikalavimus, kad asmenys, kurių asmens duomenys tvarkomi, turėtų pakankamai garantijų, leidžiančių veiksmingai apsaugoti šiuos duomenis nuo piktnaudžiavimo pavojų. Tokios teisės normos turi būti teisiškai privalomos pagal nacionalinę teisę ir jose turi būti nurodyta, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis gali būti imtasi tokios duomenų tvarkymą numatančios priemonės, taip užtikrinant, kad teisių suvaržymas neviršytų to, kas griežtai būtina (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2, C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 117 ir 118 punktus; 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Privacy International, C‑623/17, EU:C:2020:790, 68 punktą ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 132 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

49

Konkrečiai kalbant, pagal Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį priimtose nacionalinės teisės normose, kuriomis reglamentuojama kompetentingų institucijų prieiga prie srauto ir vietos nustatymo duomenų, negali būti apsiribojama reikalavimu, kad institucijų prieiga prie duomenų atitiktų šiomis teisės normomis siekiamą tikslą; jose taip pat turi būti numatytos tokį naudojimą reglamentuojančios materialinės ir procedūrinės sąlygos (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo Privacy International, C‑623/17, EU:C:2020:790, 77 punktas ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 176 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

50

Taigi, kadangi bendra prieiga prie visų saugomų duomenų, nepaisant to, ar egzistuoja koks nors bent jau netiesioginis ryšys su siekiamu tikslu, negali būti laikoma neviršijančia to, kas griežtai būtina, atitinkamos nacionalinės teisės normos turi būti grindžiamos objektyviais kriterijais, kai nustatomos aplinkybės ir sąlygos, kuriomis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi būti suteikta prieiga prie nagrinėjamų duomenų. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, kalbant apie kovą su nusikalstamumu, iš principo prieiga gali būti suteikta tik prie asmenų, kurie įtariami planuojantys sunkų nusikaltimą, jį darantys arba padarę, arba vienaip ar kitaip dalyvavę jį darant, duomenų. Vis dėlto ypatingais atvejais, pvz., kai terorizmo veikla kėsinamasi į gyvybinius nacionalinio saugumo, gynybos arba visuomenės saugumo interesus, gali būti leidžiama prieiga ir prie kitų asmenų duomenų, jeigu turima objektyvios informacijos, leidžiančios manyti, kad konkrečiu atveju šie duomenys iš tiesų prisidės kovojant prieš tokią veiklą (šiuo klausimu žr. 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimo Tele2, C‑203/15 ir C‑698/15, EU:C:2016:970, 119 punktą ir 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 188 punktą).

51

Siekiant praktiškai užtikrinti visišką tokių sąlygų laikymąsi, būtina, kad prieš suteikiant kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie saugomų duomenų, teismas arba nepriklausomas administracinis subjektas atliktų išankstinę kontrolę, o toks teismas ar toks subjektas savo sprendimą priimtų gavę motyvuotą tų institucijų prašymą, kurį jos pateiktų, be kita ko, vykdydamos prevencijos, atskleidimo arba baudžiamojo persekiojimo procedūras. Tinkamai pagrįstos skubos atveju kontrolė turi būti vykdoma per trumpą laiką (šiuo klausimu žr. 2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C‑511/18, C‑512/18 ir C‑520/18, EU:C:2020:791, 189 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

52

Kaip savo išvados 105 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, atliekant šią išankstinę kontrolę, be kita ko, reikalaujama, kad teismas ar subjektas, kuriam pavesta atlikti minėtą išankstinę kontrolę, turėtų visus įgaliojimus ir suteiktų visas garantijas, būtinas užtikrinti įvairių nagrinėjamų interesų ir teisių suderinimą. Konkrečiau kalbant apie ikiteisminį tyrimą, tokiai kontrolei vykdyti reikia, kad šis teismas arba šis subjektas galėtų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp interesų, susijusių su tyrimo poreikiais kovojant su nusikalstamumu, ir asmenų, prie kurių duomenų suteikiama prieiga, pagrindinių teisių į privataus gyvenimo gerbimą ir asmens duomenų apsaugą.

53

Kai šią kontrolę vykdo ne teismas, o nepriklausomas administracinis subjektas, jis turi turėti statusą, leidžiantį jam vykdyti savo funkcijas objektyviai ir nešališkai, ir šiuo tikslu jis turi būti apsaugotas nuo bet kokios išorinės įtakos (šiuo klausimu žr. 2010 m. kovo 9 d. Sprendimo Komisija / Vokietija, C‑518/07, EU:C:2010:125, 25 punktą ir 2017 m. liepos 26 d. Nuomonės 1/15 (ES ir Kanados PNR susitarimas), EU:C:2017:592, 229 ir 230 punktus).

54

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad nepriklausomumo reikalavimas, kurį turi atitikti institucija, atsakinga už šio sprendimo 51 punkte nurodytą išankstinę kontrolę, reiškia, kad ši institucija turi turėti trečiojo asmens statusą institucijos, prašančios leisti susipažinti su duomenimis, atžvilgiu, kad pirmoji institucija galėtų objektyviai ir nešališkai vykdyti šią kontrolę be jokios išorinės įtakos. Konkrečiai kalbant, baudžiamosios teisės srityje nepriklausomumo reikalavimas, kaip savo išvados 126 punkte iš esmės pažymėjo generalinis advokatas, reiškia, kad už šią išankstinę kontrolę atsakinga institucija, pirma, nedalyvauja vykdant nagrinėjamą ikiteisminį tyrimą ir, antra, turi būti nešališka baudžiamojo proceso šalims.

55

Taip nėra ikiteisminiam tyrimui vadovaujančios prokuratūros, kuri prireikus palaiko valstybinį kaltinimą, atveju. Iš tiesų prokuratūros funkcija yra ne visiškai nepriklausomai išspręsti bylą, bet, kaip baudžiamąjį kaltinimą pareiškiančiai proceso šaliai prireikus pateikti bylą kompetentingam teismui.

56

To, kad prokuratūra pagal jos kompetenciją ir statusą reglamentuojančias taisykles privalo patikrinti kaltę patvirtinančias ir paneigiančias aplinkybes, užtikrinti tyrimo procedūros teisėtumą ir veikti tik pagal įstatymą ir savo įsitikinimą, nepakanka, kad jai būtų suteiktas trečiojo asmens statusas nagrinėjamų interesų atžvilgiu, kaip tai suprantama pagal šio sprendimo 52 punktą.

57

Darytina išvada, kad prokuratūra negali atlikti šio sprendimo 51 punkte nurodytos išankstinės kontrolės.

58

Be to, kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iškėlė klausimą, ar nepriklausomos institucijos atliekamos kontrolės nebuvimą galima kompensuoti teismo vėliau atliekama nacionalinės institucijos prieigos prie srauto ir vietos nustatymo duomenų teisėtumo kontrole, reikia pažymėti, kad nepriklausoma kontrolė, kaip to reikalaujama šio sprendimo 51 punkte primintoje jurisprudencijoje, turi būti atliekama prieš suteikiant bet kokią prieigą, išskyrus tinkamai pagrįstos skubos atvejus, kai kontrolė turi būti vykdoma per trumpą laiką. Kaip savo išvados 128 punkte pažymėjo generalinis advokatas, tokia vėlesnė kontrolė neleistų pasiekti išankstinės kontrolės tikslo užkirsti kelią tam, kad būtų suteikta prieiga prie nagrinėjamų duomenų, kuri viršytų tai, kas griežtai būtina.

59

Šiomis aplinkybėmis į trečiąjį prejudicinį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad pagal ją draudžiamos nacionalinės teisės normos, suteikiančios prokuratūrai, kurios uždavinys – vadovauti ikiteisminio tyrimo procedūrai ir prireikus palaikyti valstybinį kaltinimą per vėlesnį procesą, įgaliojimus leisti valdžios institucijos prieigą prie srauto duomenų ir vietos nustatymo duomenų ikiteisminio tyrimo tikslais.

60

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia: