–

Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo, atstovaujamo avvocati P. Messina, A. Gemma, F. Isgrò ir A. Dentoni Litta,

–

Banca d’Italia, atstovaujamo avvocati M. Mancini, D. Messineo ir L. Sciotto,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocati dello Stato P. Gentili ir G. Rocchitta,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos S. Centeno Huerta ir M. A. Sampol Pucurull,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir A. Steiblytės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktų išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Iccrea Banca SpA Istituto Centrale del Credito Cooperativo (toliau – Iccrea Banca) ir Banca d’Italia (Italijos bankas) ginčą dėl kelių jo sprendimų ir raštų, susijusių su įnašų mokėjimu Italijos nacionaliniam pertvarkymo fondui ir Bendram pertvarkymo fondui (BPF).

3

1983 m. birželio 13 d. Septintoji Tarybos direktyva, pagrįsta Sutarties 54 straipsnio 3 dalies g punktu dėl konsoliduotos atskaitomybės (OL L 193, 1983, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 17 sk., 1 t., p. 58), buvo panaikinta 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013, p. 19).

4

Septintosios direktyvos 83/349, iš dalies pakeistos 2003 m. birželio 18 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2003/51/EB (OL L 178, 2003, p. 16; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių kalba, 17 sk., 1 t., p. 273; toliau – Direktyva 83/349), 1 straipsnyje buvo numatyta:

„1.   Valstybė narė turi reikalauti, kad visos bendrovės, kurioms galioja tos valstybės narės įstatymai, rengtų konsoliduotą atskaitomybę ir konsoliduotą metinę atskaitomybę, jeigu ta bendrovė (patronuojanti bendrovė):

2.   Be šio straipsnio 1 dalyje minėtų atvejų, valstybės narės gali reikalauti, kad bet kuri bendrovė, kuriai taikomi tos valstybės narės įstatymai, rengtų konsoliduotą atskaitomybę ir konsoliduotą metinę ataskaitą, jeigu:

5

Direktyvos 83/349 2 straipsnyje nustatyta:

„1.   1 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktuose dukterinių bendrovių ir visų pagrindinės bendrovės arba kitos dukterinės bendrovės pavedimu, tačiau savo vardu veikiančių asmenų balsavimo teisės bei skyrimo ir atleidimo teisės priskaičiuojamos prie atitinkamų patronuojančios bendrovės teisių.

2.   Taikant 1 straipsnio 1 dalies a, b ir d punktus, į šio straipsnio 1 dalyje minimas teises neįskaitomos balsavimo teisės:

3.   1 straipsnio 1 dalies a ir d punktuose, į visas akcininkų ir narių balsavimo teises dukterinėje bendrovėje neįeina balsavimo teisės, suteikiamos akcijų, kurias turi pati bendrovė, tai bendrovei dukterinė bendrovė arba tų bendrovių pavedimu tačiau savo vardu veikiantis asmuo.“

6

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 575/2013 dėl prudencinių reikalavimų kredito įstaigoms ir investicinėms įmonėms ir kuriuo iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 648/2012 (OL L 176, 2013, p. 1) 4 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

7

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), 2 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Šios direktyvos tikslais vartojamos šios terminų apibrėžtys:

<…>

<…>

<…>“

8

Direktyvos 2014/59 102 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių. Valstybės narės gali nustatyti už tą sumą didesnius tikslinius lygius.“

9

Šios direktyvos 103 straipsnio 1, 2 ir 7 dalyse numatyta:

„1.   Siekdamos pasiekti 102 straipsnyje nustatytą tikslinį lygį, valstybės narės užtikrina, kad iš turinčių leidimą veikti jų teritorijoje įstaigų, įskaitant Sąjungos filialus, įnašai būtų renkami bent kas metus.

2.   Kiekvienos įstaigos įnašas proporcingas jos įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus apdraustuosius indėlius, sumos ir bendrų įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus visų įstaigų, turinčių leidimą veikti tos valstybės narės teritorijoje, apdraustuosius indėlius, santykiui.

Tie įnašai koreguojami pagal įstaigų rizikos pobūdį, taikant pagal 7 dalį priimtus kriterijus.

<…>

7.   Komisijai pagal 115 straipsnį suteikiami įgaliojamai priimti deleguotuosius aktus, kad patikslintų šios straipsnio 2 dalyje nurodytą įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį sampratą, atsižvelgdama į visas šias aplinkybes <…>“

10

2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), 120 konstatuojamojoje dalyje nurodyta:

„[Bendro pertvarkymo mechanizmas (BPeM)] vienija [Bendrą pertvarkymo valdybą (Valdybą)], Tarybą, Komisiją ir dalyvaujančių valstybių narių pertvarkymo institucijas. Teisingumo Teismas turi jurisdikciją prižiūrėti Valdybos, Tarybos ir Komisijos priimtų sprendimų teisėtumą, kaip numatyta SESV 263 straipsnyje, ir nustatyti jų nesutartinę atsakomybę. Be to, Teisingumo Teismas pagal SESV 267 straipsnį yra kompetentingas nacionalinių teisminių institucijų prašymu priimti prejudicinį sprendimą dėl Sąjungos institucijų, įstaigų ir organų aktų galiojimo ir išaiškinimo. Nacionalinės teisminės institucijos pagal savo nacionalinę teisę turėtų būti kompetentingos prižiūrėti dalyvaujančių valstybių narių pertvarkymo institucijų, kurios naudojasi šiuo reglamentu suteiktais įgaliojimais, priimtų sprendimų teisėtumą ir nustatyti jų nesutartinę atsakomybę.“

11

Reglamento Nr. 806/2014 54 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Vykdomajame posėdyje Valdyba:

<…>

12

Šio reglamento 70 straipsnio 2 ir 6 dalyse nustatyta:

„2.   Pasikonsultavusi su ECB [Europos Centrinis Bankas] ar nacionaline kompetentinga institucija ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, Valdyba kiekvienais metais apskaičiuoja atskirus įnašus, siek[dama] užtikrinti, kad visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijose, mokėtini įnašai neviršytų 12,5 % tikslinio lygio.

<…>

6.   Taikomi pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalį Komisijos priimti deleguotieji aktai, kuriais tiksliai nustatomas įnašų koregavimas proporcingai įstaigų rizikos pobūdžiui.“

13

Deleguotojo reglamento 2015/63 8 ir 9 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

14

Šio reglamento 3 straipsnyje pažymima:

„Šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys nustatytos <…> Direktyvoje 2014/59/ES. Kitų šiame reglamente vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

15

Minėto deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 2 dalyje nurodyti įnašai apskaičiuojami neįskaitant šių įsipareigojimų:

<…>

16

2014 m. gruodžio 19 d. Tarybos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2015/81, kuriuo nustatomos vienodos Reglamento Nr. 806/2014 nuostatų taikymo sąlygos (OL L 15, 2015, p. 1), 4 straipsnyje nustatyta:

„Kiekvienam įnašų mokėjimo laikotarpiui Valdyba, pasikonsultavusi su ECB arba nacionalinėmis kompetentingomis institucijomis ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, apskaičiuoja kiekvienos įstaigos mokėtiną metinį įnašą, remdamasi Fondo metiniu tiksliniu lygiu. <…>“

17

Šio įgyvendinimo reglamento 5 straipsnyje numatyta:

„1.   Valdyba atitinkamoms nacionalinėms pertvarkymo institucijoms praneša apie savo sprendimus, kuriais apskaičiuojami įstaigų, gavusių veiklos leidimus savo atitinkamose teritorijose, metiniai įnašai.

2.   Gavusi 1 dalyje nurodytą pranešimą kiekviena nacionalinė pertvarkymo institucija praneša kiekvienai savo valstybėje narėje veiklos leidimą gavusiai įstaigai apie Valdybos sprendimą, kuriuo apskaičiuojamas tos įstaigos mokėtinas metinis įnašas.“

18

Minėto įgyvendinimo reglamento 6 straipsnyje nustatyta:

„Valdyba nustato duomenų formas ir pateikimo būdus, kuriuos įstaigos turi naudoti teikdamos metiniams įnašams apskaičiuoti būtiną informaciją, siekiant padidinti pateiktos informacijos palyginamumą ir gaunamos informacijos tvarkymo veiksmingumą.“

19

Iccrea Banca yra bankas, kuris vadovauja kredito įstaigų tinklui ir kurio tikslas yra remti, be kita ko, kooperacinių kredito bankų sandorius Italijoje.

20

Šiuo tikslu jis šiems bankams teikia mokėjimų, elektroninių pinigų, atsiskaitymo, vertybinių popierių saugojimo ir kitas finansines paslaugas ir veikia kaip kreditų kooperacinės sistemos centrinė finansų įstaiga. Šiuo pagrindu jis, be kita ko, suteikia šiems bankams kelių rūšių prieigos prie užtikrinto finansavimo struktūros sistemos paslaugas, kuriomis galima pasinaudoti ECB ir rinkoje. Šiomis aplinkybėmis jis sudarė grupę, prie kurios prisijungė apie 190 kooperacinių kredito bankų, siekdamas vienintelio tikslo – dalyvauti ilgalaikio refinansavimo operacijose, kurias įgyvendina ECB.

21

2015–2017 m. priimtais sprendimais Italijos bankas pareikalavo, kad Iccrea Banca sumokėtų įprastus, ypatingus ir papildomus įnašus į Italijos nacionalinį pertvarkymo fondą. Be to, 2016 m. gegužės 3 d. raštu Italijos bankas pareikalavo iš Iccrea Banca už 2016 m. sumokėti į BPF ex ante įnašus, nustatytus 2016 m. balandžio 15 d. Valdybos sprendimu. 2016 m. gegužės 27 d. raštu jis pakoregavo šio įnašo sumą pagal 2016 m. gegužės 20 d. Valdybos sprendimą.

22

Iccrea Banca pareiškė ieškinį dėl šių sprendimų ir Italijos banko raštų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme. Šiuo ieškiniu taip pat siekiama nustatyti tinkamą Iccrea Banca faktiškai mokėtinų sumų apskaičiavimo būdą ir kad būtų grąžintos sumos, kurias jis mano nepagrįstai sumokėjęs.

23

Grįsdamas savo ieškinį Iccrea Banca iš esmės nurodo, kad Italijos bankas rėmėsi neteisingu Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies aiškinimu. Apskaičiuodamas pagrindinėje byloje aptariamus įnašus jis atsižvelgė į įsipareigojimus, susijusius su santykiais tarp Iccrea Banca ir kooperacinių kredito bankų, nors į juos neturėjo būti atsižvelgta taikant šio deleguotojo reglamento nuostatas dėl grupės vidaus įsipareigojimų arba įstaigų, kurios valdo skatinamąsias paskolas. Dėl tokio klaidingo aiškinimo pranešdamas duomenis Valdybai Italijos bankas taip pat neatskleidė integruotos sistemos, kurioje veikė Iccrea Banca, ypatingo pobūdžio, todėl buvo padaryta klaida apskaičiuojant 2016 m. ex ante įnašą į BPF.

24

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė Italijos banko pateiktą jurisdikcijos nebuvimu pagrįstą prieštaravimą, kiek tai susiję su prašymais dėl Italijos banko aktų, susijusių su 2016 m. ex ante įnašais į BPF. Remdamasis savo kompetencija priimti sprendimą šiuo klausimu jis padarė išvadą, kad Italijos bankas neveikė kaip paprastas tarpininkas tarp Valdybos ir kredito įstaigų. Taigi Italijos bankas, remdamasis Sąjungos teisės aktų leidėjo pasirinkimu, taip pat atliko aktyvų ir lemiamą vaidmenį šių įnašų sumos nustatymo ir jų rinkimo etapuose. Iccrea Banca galėtų gauti konkretų pranašumą iš duomenų, kuriuos Italijos bankas turi perduoti Valdybai jo įnašui apskaičiuoti, peržiūrėjimo ir nustatymo iš naujo.

25

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas, Italija) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Deleguotojo reglamento [2015/63] 5 straipsnio 1 dalimi, visų pirma a ir f punktais, aiškinamais pagal principus, nustatytus tame teisės akte, taip pat Direktyvoje [2014/59], Reglamente [Nr. 806/2014], SESV 120 straipsnyje, pagal Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje 21 straipsnyje nustatytus pagrindinius vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principus ir dvigubo apmokestinimo draudimą apskaičiuojant Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalyje nurodytus įnašus draudžiama schemą, numatytą grupės vidaus įsipareigojimams, taikyti net ir tuo atveju, kai tai yra „faktinė“ grupė ar bet kuriuo atveju kai esama sąsajų tarp tam tikros įstaigos ir kitų tai pačiai sistemai priklausančių bankų?

Ar, priešingai, atsižvelgiant į minėtus principus, palankus požiūris į tame pačiame 5 straipsnyje nurodytus dėl skatinamųjų paskolų atsiradusius įsipareigojimus pagal analogiją gali būti taikomas ir vadinamiesiems „antrojo lygmens“ įsipareigojimams, banko prisiimtiems kitų sistemos (kooperacinių kreditų) bankų atžvilgiu, arba ar minėtą ypatybę turinčios įstaigos, kuri veikia kaip pagrindinė susietos ir integruotos mažų bankų grupės įstaiga, net ir palaikydama ryšius su ECB ir finansų rinka, atveju, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, vis dėlto reikėtų šiek tiek pakoreguoti nacionalinės pertvarkymo institucijos Sąjungos institucijoms teikiamas finansinių duomenų prognozes ir tos įstaigos mokėtinų įnašų į pertvarkymo fondą apskaičiavimą, atsižvelgiant į jos tikruosius įsipareigojimus ir konkretų rizikos profilį?“

26

Italijos vyriausybė tvirtina, kad visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra nepriimtinas, nes nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra faktinių aplinkybių, paaiškinančių priežastis, dėl kurių Iccrea Banca galėtų būti laikomas vadovaujančiu grupei ar suteikiančiu skatinamąsias paskolas, kaip tai suprantama pagal taikytinus Sąjungos teisės aktus. Komisija savo ruožtu mano, kad šis prašymas nepriimtinas tiek, kiek jis susijęs su 2016 m. ex ante įnašais į BPF.

27

Reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, vykstant bendradarbiavimui tarp Teisingumo Teismo ir nacionalinių teismų, siekiant pateikti Sąjungos teisės išaiškinimą, kuris būtų naudingas nacionaliniam teismui, reikia, kad tas teismas tiksliai laikytųsi prašymo priimti prejudicinį sprendimą turinio reikalavimų, aiškiai išdėstytų Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje, kuris prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turi būti žinomas (2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑152/17, EU:C:2018:264, 21 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

28

Taigi būtina, kaip nurodyta Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnio a punkte, prašyme priimti prejudicinį sprendimą trumpai išdėstyti ginčo dalyką ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikiančio teismo nustatytas reikšmingas faktines aplinkybes ar bent jau faktus, kuriais grindžiami klausimai (šiuo klausimu žr. 2018 m. balandžio 19 d. Sprendimo Consorzio Italian Management ir Catania Multiservizi, C‑152/17, EU:C:2018:264, 22 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Šiuo atveju nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikta pakankamai faktų, leidžiančių suprasti ir pateiktą klausimą, ir jo apimtį. Visų pirma joje nurodytas Iccrea Banca ir kooperacinių kredito bankų santykių pobūdis, kuris paskatino prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą kreiptis į Teisingumo Teismą.

30

Dėl Italijos vyriausybės argumentų, kuriais siekiama įrodyti, kad taip pateikti duomenys neįrodo, jog Iccrea Banca atitinka tam tikras įsipareigojimų neįtraukimo sąlygas, įtvirtintas Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalyje, reikia konstatuoti, kad jų vertinimas neatsiejamas nuo atsakymo į prašymą priimti prejudicinį sprendimą, dėl to jie negali lemti šio prašymo nepriimtinumo (pagal analogiją žr. 2019 m. sausio 17 d. Sprendimo KPMG Baltics, C‑639/17, EU:C:2019:31, 11 punktą).

31

Komisija teigia, kad tik Sąjungos teismai yra kompetentingi priimti sprendimą dėl įnašų į BPF apskaičiavimo tvarkos ir kad dėl šios priežasties prašymas priimti prejudicinį sprendimą turi būti pripažintas iš dalies nepriimtinu pagal jurisprudenciją, suformuotą 1994 m. kovo 9 d. Sprendime TWD Textilwerke Deggendorf (C‑188/92, EU:C:1994:90), nes Iccrea Banca laiku nepareiškė ieškinio dėl Valdybos sprendimų, susijusių su 2016 m. ex ante įnašų apskaičiavimu, panaikinimo.

32

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją, Teisingumo Teismui ir nacionaliniams teismams bendradarbiaujant pagal SESV 267 straipsnį, tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes turi įvertinti tai, ar jo sprendimui priimti būtinas prejudicinis sprendimas, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą. Todėl iš principo Teisingumo Teismas turi priimti sprendimą tuo atveju, jei pateikiami klausimai susiję su Sąjungos teisės išaiškinimu (2018 m. gruodžio 4 d. Sprendimo Minister for Justice and Equality ir Commissioner of An Garda Síochána, C‑378/17, EU:C:2018:979, 26 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Vis dėlto prejudicinis klausimas dėl išaiškinimo negali būti laikomas priimtinu, jei paaiškėja, kad jo vienintelis tikslas yra leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą dėl klausimo, kuris pagal Sąjungos teisę nepatenka į nacionalinių teismų jurisdikciją.

34

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad nors pateiktas klausimas susijęs su Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies išaiškinimu, atsižvelgiant, be kita ko, į Direktyvą 2014/59, kurioje, kaip ir šiame deleguotajame reglamente, yra įtvirtintos tam tikros taisyklės, svarbios nacionaliniams įnašams ir įnašams į BPF apskaičiuoti, jis taip pat susijęs su Reglamentu Nr. 806/2014, kuriame įtvirtintos taisyklės tik dėl bendro pertvarkymo mechanizmo, kurio dalis yra BPF. Be to, šis klausimas iš dalies susijęs su finansinių duomenų pateikimu, kurį nacionalinė pertvarkymo institucija atlieka „Bendrijos institucijoms“.

35

Taigi atrodo, kad kai kurie šio klausimo aspektai konkrečiai susiję su įnašų į BPF apskaičiavimu.

36

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad prašomas šiam apskaičiavimui taikytinų taisyklių išaiškinimas yra laikomas būtinu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui siekiant patikslinti tvarką, pagal kurią Italijos bankas turėjo įsikišti į 2016 m. ex ante įnašų į BPF nustatymo ir rinkimo procedūrą. Taigi, šis teismas mano, kad turi pareigą priimti sprendimą dėl šio įsikišimo tiek per procedūrą iki Valdybai priimant sprendimus, susijusius su šių įnašų apskaičiavimu, taip pat nustatyti, be kita ko, kokią informaciją Italijos bankas turėjo pateikti Valdybai, tiek per procedūrą, skirtą šiems įnašams rinkti, po Valdybos sprendimų priėmimo, nes Teisingumo Teismo atsakymas į pateiktą klausimą tam tikrais atvejais galėtų lemti išvadą, kad Italijos banko sprendimai, priimti po minėtų Valdybos sprendimų, yra negaliojantys.

37

Kiek tai susiję su prašymo priimti prejudicinį sprendimą aspektais, kuriais siekiama leisti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą dėl Italijos banko įsikišimo per procedūrą iki Valdybos sprendimų dėl ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo priėmimo, reikia priminti, jog pagal SESV 263 straipsnį Europos Sąjungos Teisingumo Teismui suteikta išimtinė kompetencija kontroliuoti Sąjungos įstaigų ar organų, tarp kurių yra BPF, priimtų aktų teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 42 punktą).

38

Galimas nacionalinių valdžios institucijų dalyvavimas vykstant procedūrai, po kurios priimami tokie aktai, neturėtų paneigti jų kvalifikavimo kaip Sąjungos aktų, kai nacionalinių valdžios institucijų priimti aktai yra procedūros etapas, per kurį tik Sąjungos organas arba įstaiga įgyvendina galutinio sprendimo priėmimo įgaliojimus ir jos neįpareigoja nacionalinių valdžios institucijų parengiamieji aktai ar pasiūlymai (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 43 punktą).

39

Iš tiesų tokiu atveju, kai Sąjungos teisėje yra nustatyti Sąjungos organo arba įstaigos išimtiniai įgaliojimai priimti sprendimą, Sąjungos teismas, remdamasis savo išimtine jurisdikcija atlikti Sąjungos aktų teisėtumo priežiūrą pagal SESV 263 straipsnį, turi nuspręsti dėl nagrinėjamo Sąjungos organo arba įstaigos priimto galutinio sprendimo teisėtumo ir, siekdamas užtikrinti veiksmingą suinteresuotųjų asmenų teisminę apsaugą, išnagrinėti galimus nacionalinių valdžios institucijų parengiamųjų aktų ar pasiūlymų trūkumus, kurie gali turėti įtakos šio galutinio sprendimo galiojimui (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 44 punktą).

40

Iš SESV 263 straipsnio, aiškinamo kartu su Sąjungos ir valstybių narių geranoriško bendradarbiavimo principu, įtvirtintu ESS 4 straipsnio 3 dalyje, matyti, kad nacionalinių valdžios institucijų aktams, priimtiems per procedūrą, kaip antai nurodytą šio sprendimo ankstesniuose punktuose, neturėtų būti taikoma valstybių narių teismų priežiūra (šiuo klausimu 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 47 punktą).

41

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad kai Sąjungos teisės aktų leidėjas pasirenka administracinę procedūrą, per kurią nacionalinės valdžios institucijos priima Sąjungos institucijos galutinio sprendimo parengiamuosius aktus, sukeliančius teisinių pasekmių ir galinčius būti apskųstus, jis tarp šios institucijos ir nacionalinių valdžios institucijų siekia nustatyti specialų bendradarbiavimo mechanizmą, grindžiamą Sąjungos institucijos išimtine sprendimų priėmimo kompetencija (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 48 punktas).

42

Dėl tokio sprendimų priėmimo proceso būtina viena teisminė priežiūra, kurią atlieka tik Sąjungos teismai, Sąjungos institucijai priėmus sprendimą, kuriuo užbaigiama administracinė procedūra; tik šis sprendimas gali sukelti privalomų teisinių pasekmių, galinčių turėti įtakos ieškovo interesams ir iš esmės pakeisti jo teisinę padėtį (2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 49 punktas).

43

Konkrečiai kalbant apie nacionalinių pertvarkymo institucijų aktus, priimtus prieš apskaičiuojant ex ante įnašus į BPF, reikia pažymėti, kad šie įnašai apskaičiuojami ir surenkami per Reglamente Nr. 806/2014 ir Įgyvendinimo reglamente 2015/81 nustatytą procedūrą.

44

Reglamento Nr. 806/2014 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad vykdomajame posėdyje Valdyba priima visus sprendimus, skirtus šiam reglamentui įgyvendinti, nebent šiame reglamente būtų nustatyta kitaip.

45

Iš to paties reglamento 70 straipsnio 2 dalies ir Įgyvendinimo reglamento 2015/81 4 straipsnio matyti, kad tik Valdyba, pasikonsultavusi su ECB arba nacionaline kompetentinga institucija ir glaudžiai bendradarbiaudama su nacionalinėmis pertvarkymo institucijomis, kiekvienais metais apskaičiuoja atskirus visų įstaigų, gavusių veiklos leidimą visų dalyvaujančių valstybių narių teritorijoje, įnašus.

46

Be to, iš šio įgyvendinimo reglamento 6 straipsnio matyti, kad informacijos, reikalingos siekiant apskaičiuoti šiuos įnašus, rinkimas atliekamas Valdybos nustatytomis ir atitinkamų įstaigų papildytomis duomenų formomis ir pateikimo būdais.

47

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad, kiek tai susiję su ex ante įnašų į BPF apskaičiavimu, tik Valdyba naudojasi galutiniais sprendimų priėmimo įgaliojimais ir kad, kaip savo išvados 40 ir 41 punktuose pažymėjo generalinis advokatas, nacionalinės pertvarkymo institucijos gali teikti operatyvinę paramą Valdybai. Nors šios institucijos gali konsultuotis su Valdyba, kad būtų lengviau nustatyti įstaigos mokėtino ex ante įnašo dydį ir nors jos bet kuriuo atveju šiuo tikslu turi bendradarbiauti su Valdyba, vertinimai, kuriuos jos prireikus galėtų pateikti dėl įstaigos padėties, jokiu būdu nesaistytų Valdybos.

48

Taigi tik Sąjungos teismas per Valdybos sprendimo, kuriuo nustatytas individualus įstaigos ex ante įnašo į BPF dydis, teisėtumo patikrinimą, yra kompetentingas prireikus įvertinti, ar nacionalinės pertvarkymo institucijos priimtas aktas rengiant tokį sprendimą turėjo trūkumų, kurie galėjo turėti įtakos šiam Valdybos sprendimui, o nacionalinis teismas negali patikrinti šio nacionalinio akto (pagal analogiją žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 57 punktą).

49

Šios išvados negali paneigti Reglamento Nr. 806/2014 120 konstatuojamojoje dalyje esantis patikslinimas, kad nacionaliniai teismai turėtų turėti jurisdikciją spręsti dėl valstybių narių pertvarkymo institucijų sprendimų, priimtų įgyvendinant šiuo reglamentu joms suteiktus įgaliojimus, teisėtumo.

50

Iš tiesų šį patikslinimą reikia suprasti, kaip savo išvados 54 punkte pažymėjo generalinis advokatas, atsižvelgiant į teismų jurisdikcijos padalijimą pagal pirminę teisę, kuri šioje konstatuojamojoje dalyje minima, be kita ko, primenant išimtinę Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisdikciją tikrinti Valdybos priimtų sprendimų teisėtumą, išskyrus nacionalinius aktus, priimtus per procedūrą, per kurią pagal šį reglamentą nacionalinėms pertvarkymo institucijoms patikėti sprendimų priėmimo įgaliojimai.

51

Be to, nacionalinis teismas negali teisėtai priimti sprendimo dėl nurodymo nacionalinei pertvarkymo institucijai, kuriame būtų nustatyta šios institucijos įsikišimo tvarka prieš priimant Valdybos sprendimą dėl ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo.

52

Šiuo klausimu reikia priminti, kad atsižvelgiant į šią tokių Valdybos sprendimų vienos teisminės priežiūros būtinybę Sąjungos teismo jurisdikcijos išimtinumui neturi reikšmės tiek pagal nacionalinę teisę taikoma priemonė siekiant, kad nacionalinių valdžios institucijų priimtiems parengiamiesiems aktams būtų taikoma valstybės narės teismo priežiūra, tiek šiuo tikslu pateikti reikalavimai ar pagrindai (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 51 punktas).

53

Tai, kad nacionalinis teismas galėtų priimti sprendimą, pagal kurį nacionalinė pertvarkymo institucija turėtų imtis tam tikrų veiksmų prieš priimant Valdybos sprendimą dėl ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo, pakenktų šios teisminės kontrolės vienodumui, nes kiltų šio nacionalinio teismo ir Sąjungos teismų skirtingų vertinimų pavojus, kad Sąjungos teismams per tą pačią procedūrą, nagrinėjant galimą ieškinį dėl Valdybos sprendimo panaikinimo, kaip tai suprantama pagal SESV 263 straipsnį, gali tekti įvertinti šio įsikišimo teisėtumą (šiuo klausimu žr. 2018 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Berlusconi ir Fininvest, C‑219/17, EU:C:2018:1023, 50 punktą).

54

Taigi pagal Sąjungos teisę draudžiama, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priimtų sprendimą dėl Italijos banko įsikišimo per procedūros etapą iki Valdybai priimant sprendimus dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo.

55

Dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aspektų, kuriais siekiama suteikti galimybę prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui priimti sprendimą dėl Italijos banko įsikišimo per procedūros etapą iki Valdybai priimant sprendimus dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo, reikia konstatuoti, kad iš Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio matyti, jog apie Valdybos sprendimų dėl leidimą vykdyti veiklą valstybės narės teritorijoje turinčių įstaigų ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo priėmimą pranešama šios valstybės narės nacionalinei pertvarkymo institucijai, kuri vėliau turi pranešti kiekvienai iš šių įstaigų apie Valdybos sprendimą dėl jos įnašo apskaičiavimo.

56

Pagal Reglamento Nr. 806/2014 67 straipsnio 4 dalį ši nacionalinė pertvarkymo institucija taip pat turi iš minėtų įstaigų surinkti Valdybos nustatytus įnašus.

57

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad po to, kai Valdyba priėmė sprendimą dėl ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo, nacionalinės reguliavimo institucijos turi tik pranešti apie šį sprendimą ir jį įgyvendinti.

58

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į šio sprendimo 44 ir 45 punktuose primintus Valdybos įgaliojimus, šios institucijos neturi teisės iš naujo nagrinėti Valdybos atliktų skaičiavimų, kad būtų pakeista šių įnašų suma, todėl po to, kai buvo priimtas Valdybos sprendimas, jos negali šiuo tikslu peržiūrėti įstaigos rizikos.

59

Be to, jei nacionalinis teismas galėtų, kaip nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, panaikinti nacionalinės pertvarkymo institucijos pateiktą pranešimą apie Valdybos sprendimą dėl ex ante įnašo į BPF įstaigai apskaičiavimo, remdamasis klaidingu poveikio šiai įstaigai vertinimu, kuriuo grindžiamas šis skaičiavimas, jis taip užginčytų Valdybos pateiktą vertinimą ir galiausiai trukdytų įgyvendinti šį Valdybos sprendimą Italijoje.

60

Taigi nacionalinės pertvarkymo institucijos ir nacionaliniai teismai, į kuriuos kreiptasi siekiant patikrinti šių institucijų veiksmus, negali pagrįstai priimti sprendimų, kurie prieštarautų Valdybos sprendimams dėl ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo, taip iš esmės panaikinant tų sprendimų poveikį, nes užkertamas kelias šių įnašų rinkimui (pagal analogiją žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 52 punktą; 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading, C‑375/07, EU:C:2008:645, 66 punktą ir 2012 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Otis ir kt., C‑199/11, EU:C:2012:684, 50 ir 51 punktus).

61

Vis dėlto, kai nacionaliniame teisme nagrinėjamo ginčo baigtis priklauso nuo Valdybos sprendimo galiojimo, šis teismas iš esmės gali pateikti Teisingumo Teismui prejudicinį klausimą dėl šio sprendimo galiojimo (pagal analogiją žr. 2000 m. gruodžio 14 d. Sprendimo Masterfoods ir HB, C‑344/98, EU:C:2000:689, 57 punktą ir 2008 m. lapkričio 20 d. Sprendimo Heuschen & Schrouff Oriëntal Foods Trading, C‑375/07, EU:C:2008:645, 68 punktą).

62

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, kad nors kai kurie prejudicinio klausimo aspektai konkrečiai susiję su ex ante įnašų į BPF apskaičiavimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas neklausė Teisingumo Teismo dėl Valdybos sprendimų dėl minėtų 2016 m. įnašų apskaičiavimo galiojimo. Be to, iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Iccrea Banca šiame teisme nesirėmė šių sprendimų negaliojimu ir kad minėtas teismas neišreiškė abejonių dėl šių sprendimų galiojimo.

63

Reikia priminti, kad asmens galimybė pareiškiant ieškinį nacionaliniame teisme remtis Sąjungos teisės akto, kurio pagrindu dėl jo priimtas nacionalinis sprendimas, nuostatų negaliojimu, reiškia arba tai, kad jis taip pat pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą pareiškė ieškinį dėl to Sąjungos teisės akto panaikinimo per nustatytą terminą, arba tai, kad jis nepareiškė tokio ieškinio, nes bet kuriuo atveju neturi teisės pareikšti tokio ieškinio (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2017:582, 17 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

64

Šiomis aplinkybėmis fizinio ar juridinio asmens pareikšto ieškinio dėl jam neskirto akto priimtinumas pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą siejamas su sąlyga, kad šis aktas su minėtu asmeniu yra tiesiogiai ir konkrečiai susijęs (šiuo klausimu žr. 2018 m. kovo 13 d. Sprendimo European Union Copper Task Force / Komisija, C‑384/16 P, EU:C:2018:176, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

65

Šiuo atveju, nors Valdybos sprendimai dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo pagal Įgyvendinimo reglamento 2015/81 5 straipsnio 1 dalį yra skirtas Italijos bankui, Iccrea Banca, be jokios abejonės, yra tiesiogiai ir konkrečiai susijusi su tais sprendimais.

66

Iš tiesų svarbu priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, SESV 263 straipsnio ketvirtoje pastraipoje nustatyta sąlyga, kad fizinis ar juridinis asmuo turi būti tiesiogiai susijęs su sprendimu, dėl kurio pareikštas ieškinys, reikalauja taikyti du kumuliacinius kriterijus, t. y. kad ginčijama priemonė, viena vertus, darytų tiesioginę įtaką asmens teisinei padėčiai ir, kita vertus, nepaliktų jokios diskrecijos už jos įgyvendinimą atsakingiems adresatams, nes ji yra visiškai automatinė ir kyla tik iš Sąjungos teisės aktų, netaikant kitų tarpinių normų (2018 m. lapkričio 6 d. sprendimų Scuola Elementare Maria Montessori / Komisija; Komisija / Scuola Elementare Maria Montessori ir Komisija / Ferracci, C‑622/16 P–C‑624/16 P, EU:C:2018:873, 42 punktas; taip pat 2019 m. lapkričio 5 d. Sprendimo ECB ir kt. / Trasta Komercbanka ir kt., C‑663/17 P, C‑665/17 P ir C‑669/17 P, EU:C:2019:923,103 punktas).

67

Vadinasi, Valdybos sprendimai dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo daro tiesioginį poveikį Iccrea Banca teisinei padėčiai tiek, kiek juose nustatyta ex ante įnašo į BPF suma, kurią jis turi sumokėti. Be to, kaip matyti iš šio sprendimo 55–58 punktų, šie sprendimai nepalieka jokios diskrecijos Italijos bankui, kuris iš Iccrea Banca turi rinkti įnašą, lygų sumai, nustatytai minėtai įstaigai šiuose sprendimuose, todėl negali pakeisti tos sumos.

68

Kiti subjektai nei tie, kuriems skirtas sprendimas, teigti, kad sprendimas yra konkrečiai su jais susijęs, gali tik tuo atveju, jeigu šis sprendimas taikomas jiems dėl tam tikrų jiems būdingų savybių arba dėl tam tikros faktinės situacijos, kuri juos išskiria iš kitų asmenų, todėl sukonkretina taip pat, kaip ir sprendimo adresatą (2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582, 31 punktas ir nurodyta jurisprudencija).

69

Taip yra Iccrea Banca atveju, nes jis nurodytas Valdybos sprendimų dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo priede.

70

Šiomis aplinkybėmis, remiantis šio sprendimo 63 punkte primintu principu, Iccrea Banca galėjo nacionaliniame teisme teisėtai remtis Valdybos sprendimų dėl 2016 m. ex ante įnašų į BPF apskaičiavimo neteisėtumu, tik jei pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą jis taip pat būtų pareiškęs ieškinį dėl šių sprendimų panaikinimo per nustatytus terminus.

71

Šiuo klausimu 2018 m. lapkričio 19 d. Bendrojo Teismo nutartyje Iccrea Banca / Komisija ir Valdyba (T‑494/17, EU:T:2018:804), kuri tapo galutinė, buvo konstatuota, kad 2016 m. gegužės 3 d. Italijos bankas pranešė Iccrea Banca apie jo 2016 m. ex ante įnašų į BPF dydį, kurį apskaičiavo Valdyba, ir kad jis pavėluotai pareiškė ieškinį dėl 2016 m. balandžio 15 d. Valdybos sprendimo panaikinimo.

72

Dėl 2016 m. gegužės 20 d. Valdybos sprendimo pažymėtina: kadangi Iccrea Banca nepareiškė ieškinio Bendrajame Teisme dėl šio sprendimo panaikinimo, jis negali remtis nacionaliniame teisme minėto sprendimo negaliojimu (šiuo klausimu žr. 2018 m. liepos 25 d. Sprendimo Georgsmarienhütte ir kt., C‑135/16, EU:C:2018:582, 43 punktą).

73

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negali pagrindinėje byloje vertinti Italijos banko sprendimų suderinamumo su taisyklėmis, kuriomis reglamentuojamas ex ante įnašų į BPF apskaičiavimas, nes šis teismas, remdamasis Sąjungos teise, negali nei spręsti dėl Italijos banko aktų, skirtų parengti šiam skaičiavimui, nei užkirsti kelią rinkti iš Iccrea Banca įnašą, atitinkantį Valdybos aktuose, kurių negaliojimas nebuvo nustatytas, įtvirtintą sumą.

74

Vadinasi, reikia konstatuoti, kad pateikto klausimo aspektai, konkrečiai susiję su ex ante įnašų į BPF apskaičiavimu, turi būti pripažinti nepriimtinais.

75

Vis dėlto šis klausimas yra priimtinas tiek, kiek jis susijęs su įprastų, ypatingų ir papildomų įnašų į Italijos nacionalinį pertvarkymo fondą apskaičiavimu.

76

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalį ir Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktus reikia aiškinti taip, kad įsipareigojimai, susiję su antrosios pakopos banko ir grupės, kurią jis sudaro su kitais kooperatiniais bankais, kuriems teikia įvairias paslaugas, narių sandoriais, neįtraukiami apskaičiuojant šio 103 straipsnio 2 dalyje nurodytus įnašus į nacionalinį pertvarkymo fondą.

77

Direktyvos 2014/59 102 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių.

78

Iš šios direktyvos 103 straipsnio 1 ir 2 dalių matyti, jog valstybė narė, siekdama šio tikslinio lygio, turi užtikrinti, kad iš visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, būtų imamas įnašas, proporcingas jos įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus apdraustuosius indėlius, sumos ir bendrų įsipareigojimų (išskyrus nuosavas lėšas), atėmus visų įstaigų, turinčių leidimą veikti tos valstybės narės teritorijoje, apdraustuosius indėlius, sumos santykiui.

79

Šios direktyvos 103 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje patikslinama, kad šie įnašai pritaikomi atsižvelgiant į įstaigų rizikos pobūdį.

80

Įnašų pritaikymo prie įstaigų rizikos pobūdžio sąvoką Komisija gali patikslinti pagal tos pačios direktyvos 103 straipsnio 7 dalį deleguotuosiuose aktuose, priimtuose atsižvelgiant į šioje nuostatoje išvardytus veiksnius.

81

Šis įgaliojimas buvo įgyvendintas Komisijai priėmus Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnį „Bazinio metinio įnašo rizikos koregavimas“, kuriame numatyta, kad į Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalyje numatytų įnašų apskaičiavimo metodą neįtraukiami tam tikri įsipareigojimai.

82

Pagal šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies a punktą ši išimtis turi būti taikoma grupės vidaus įsipareigojimams, atsirandantiems dėl sandorių, kuriuos įstaiga sudaro su tai pačiai grupei priklausančia įstaiga, jeigu laikomasi papildomų sąlygų.

83

Iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad ji gali būti taikoma tik dviejų tai pačiai grupei priklausančių įstaigų sandoriams.

84

Nors Deleguotame reglamente 2015/63 sąvoka „grupė“ tiesiogiai neapibrėžiama, šio reglamento 3 straipsnyje patikslinama, kad jo taikymo tikslais taikomos Direktyvoje 2014/59 įtvirtintos apibrėžtys.

85

Šios direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 26 punkte sąvoka „grupė“ apibrėžta kaip „patronuojančioji įmonė ir jos patronuojamosios įmonės“. Pastarosios dvi sąvokos apibrėžtos minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalies 5 ir 6 punktuose darant nuorodą į Reglamento Nr. 575/2013 4 straipsnį, nurodančiame Direktyvos 83/349 1 ir 2 straipsnius, kuriuos iš esmės atitinka Direktyvos 2013/34 22 straipsnio 1–5 dalys.

86

Iš šių apibrėžčių matyti, kad patronuojančiosios ir patronuojamosios bendrovių santykis reiškia tam tikrą kontrolės formą, dėl kurios patronuojančioji bendrovė turi daugumą balsavimo teisių savo patronuojamojoje bendrovėje, teises paskirti šios patronuojamosios bendrovės kai kuriuos vadovus ar juos atleisti arba gali daryti lemiamą įtaką minėtai patronuojamajai bendrovei.

87

Tokiomis aplinkybėmis šis santykis negali būti laikomas įrodytu, kai yra ekonominių santykių, išreiškiančių kelių įstaigų partnerystę, nė vienai iš jų nekontroliuojant kitų grupės, kurią sudaro šios įstaigos, narių.

88

Vadinasi, santykiai tarp tokių įstaigų, kokias nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, t. y. santykiai, kurie sieja antrosios pakopos banką ir jo partnerius ir kurie sudaro šios antrosios pakopos banko įvairių paslaugų teikimą, negali būti laikomi galinčiais įrodyti grupės, kurioje galėtų egzistuoti „grupės vidaus įsipareigojimai“, kaip tai suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a punktą, buvimą.

89

Šio deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies f punkte numatyti tam tikri įsipareigojimai „įstaigų, teikiančių skatinamąsias paskolas, atveju“.

90

Minėto deleguotojo reglamento 3 straipsnio 28 punkte sąvoka „skatinamoji paskola“ apibrėžiama kaip ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno skatinamąjį finansavimą teikiančio banko arba per banką tarpininką teikiamos paskolos, kuriomis siekiama paskatinti valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijų viešosios politikos tikslų įgyvendinimą.

91

Kadangi šie kriterijai susiję su tam tikromis vykdymo sąlygomis ir su tam tikrų iš anksto nustatytų tikslų siekimu, vien dėl to, kad kooperaciniai bankai yra dalis grupės, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, negali būti laikoma įrodyta, jog šiai grupei priklausantis antrosios pakopos bankas gali būti laikomas įstaiga, kuri valdo skatinamąsias paskolas, ir to pakanka, kad būtų atmesta galimybė, jog dalis jo įsipareigojimų galėtų atitikti Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies f punkte nustatytas sąlygas.

92

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog Deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktai turi būti aiškinami taip, kad jie gali būti taikomi situacijoms, panašioms į situacijas, kurios juose numatytos, net jeigu jos neatitinka visų šiose nuostatose įtvirtintų sąlygų, reikia konstatuoti, kad toks aiškinimas nesuderinamas su minėtų nuostatų tekstu.

93

Iš tiesų Deleguotojo reglamento 5 straipsnio 1 dalis nesuteikia kompetentingoms institucijoms diskrecijos neįtraukti tam tikrų įsipareigojimų siekiant pritaikyti įnašus pagal riziką, kaip numatyta Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalyje, tačiau, priešingai, šioje dalyje tiksliai išvardijamos sąlygos, kuriomis įsipareigojimai neįtraukiami.

94

Aplinkybė, kad dėl tokio Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a punkto aiškinimo būtų galima du kartus įtraukti tam tikrus įsipareigojimus, negali pateisinti kitokios išvados, nes, kaip nurodyta šio deleguotojo reglamento 9 konstatuojamojoje dalyje, Komisija neketino visiškai panaikinti bet kokios formos dvigubą įsipareigojimų įtraukimą ir tokia praktika netaikoma, tik jei yra pakankamai garantijų, kad pablogėjus grupės finansinei būklei grupės vidaus skolinimo pozicijos bus padengtos.

95

Be to, atsižvelgiant į vienodo požiūrio, nediskriminavimo ir proporcingumo principus, kuriuos nurodė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, negalima pateisinti kitokio rezultato, nes Deleguotajame reglamente 2015/63 buvo išskirtos ypatingos situacijos, tiesiogiai susijusios su nagrinėjamų įsipareigojimų keliama rizika.

96

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/59 103 straipsnio 2 dalis ir Deleguotojo reglamento 2015/63 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktai turi būti aiškinami taip, kad įsipareigojimai, susiję su antrosios pakopos banko ir grupės, kurią jis sudaro su kitais kooperaciniais bankais, kuriems jis teikia įvairias paslaugas, narių sandoriais ir neapimantys ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno suteiktų paskolų, kuriomis siekiama paskatinti valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijų viešosios politikos tikslų įgyvendinimą, nėra neįtraukiami apskaičiuojant šio 103 straipsnio 2 dalyje nurodytus įnašus į nacionalinį pertvarkymo fondą.

97

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti tas teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (didžioji kolegija) nusprendžia:

2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012, 103 straipsnio 2 dalis ir 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms, 5 straipsnio 1 dalies a ir f punktai turi būti aiškinami taip, kad įsipareigojimai, susiję su antrosios pakopos banko ir grupės, kurią jis sudaro su kitais kooperatiniais bankais, kuriems jis teikia įvairias paslaugas, narių sandoriais ir neapimantys ne konkurso tvarka ir nesiekiant pelno suteiktų paskolų, kuriomis siekiama paskatinti valstybės narės centrinės arba regioninės valdžios institucijų viešosios politikos tikslų įgyvendinimą, nėra neįtraukiami apskaičiuojant šio 103 straipsnio 2 dalyje nurodytus įnašus į nacionalinį pertvarkymo fondą.