–

State Street Bank International GmbH, atstovaujamos avvocato S. Dettori,

–

Banca d’Italia, atstovaujamo avvocati M. Mancini, D. Messineo ir L. Sciotto,

–

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato P. Gentili,

–

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos M. A. Sampol Pucurull,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos V. Di Bucci ir K.-Ph. Wojcik ir A. Steiblytės,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2014 m. gegužės 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES, kuria nustatoma kredito įstaigų ir investicinių įmonių gaivinimo ir pertvarkymo sistema ir iš dalies keičiamos Tarybos direktyva 82/891/EEB, direktyvos 2001/24/EB, 2002/47/EB, 2004/25/EB, 2005/56/EB, 2007/36/EB, 2011/35/ES, 2012/30/ES bei 2013/36/ES ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentai (ES) Nr. 1093/2010 bei (ES) Nr. 648/2012 (OL L 173, 2014, p. 190), ir 2014 m. spalio 21 d. Komisijos deleguotojo reglamento (ES) 2015/63, kuriuo papildomos Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2014/59/ES nuostatos dėl ex ante įnašų, skirtų pertvarkymo finansavimo struktūroms (OL L 11, 2015, p. 44), išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant State Street Bank International GmbH (toliau – SSBI) ir Banca d’Italia ginčą dėl įnašų į nacionalinį pertvarkymo fondą Italijoje mokėjimo.

3

Direktyvos 2014/59 103–105 konstatuojamosios dalys suformuluotos taip:

4

Minėtos direktyvos 100 straipsnio 1, 4 ir 5 dalyse skelbiama:

„1.   Valstybės narės nustato vieną ar daugiau finansavimo struktūrų, siekdamos užtikrinti, kad pertvarkymo institucija veiksmingai taikytų pertvarkymo priemones ir įgaliojimus.

<…>

4.   3 dalies tikslu finansavimo struktūroms visų pirma suteikiami įgaliojimai:

5.   Išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal 6 dalį, kiekviena valstybė narė įsteigia nacionalines finansavimo struktūras sukaupdama fondą, kurį pradėti naudoti 101 straipsnio 1 dalyje nurodytais tikslais gali jos pertvarkymo institucija.“

5

Tos pačios direktyvos 102 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad ne vėliau kaip 2024 m. gruodžio 31 d. jų finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių. Valstybės narės gali nustatyti už tą sumą didesnius tikslinius lygius.“

6

Direktyvos 2014/59 103 straipsnyje „Ex ante įnašai“ nustatyta:

„1.   Siekdamos pasiekti 102 straipsnyje nustatytą tikslinį lygį, valstybės narės užtikrina, kad iš turinčių leidimą veikti jų teritorijoje įstaigų, įskaitant Sąjungos filialus, įnašai būtų renkami bent kas metus.

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad įsipareigojimo mokėti šiame straipsnyje nustatytus įnašus vykdymas būtų užtikrintas pagal nacionalinės teisės aktus ir kad privalomi sumokėti įnašai būtų visiškai sumokėti.

Valstybės narės nustato tinkamas reguliavimo, apskaitos, ataskaitų teikimo ir kitas pareigas, kuriomis būtų užtikrintas visiškas privalomų sumokėti įnašų sumokėjimas. Valstybės narės užtikrina, kad būtų patvirtintos priemonės, skirtos tinkamai patikrinti, ar įnašai teisingai sumokėti. <…>

5.   Pagal šį straipsnį surinktos sumos naudojamos tik 101 straipsnio 1 dalies tikslais.

<…>

7.   Komisijai pagal 115 straipsnį suteikiami įgaliojamai priimti deleguotuosius aktus, kad patikslintų šios straipsnio 2 dalyje nurodytą įnašų koregavimo pagal įstaigų rizikos pobūdį sampratą <…>.

<…>

8.   Komisijai pagal 115 straipsnį suteikiami įgaliojimai priimti deleguotuosius aktus <…>

<…>.“

7

Šios direktyvos 104 straipsnyje nurodyta:

„1.   Kai turimų finansavimo lėšų nepakanka nuostoliams, sąnaudoms ar kitoms išlaidoms, patirtiems naudojant finansavimo struktūras, padengti, valstybės narės užtikrina, kad iš įstaigų, turinčių veiklos leidimą tų valstybių narių teritorijoje, būtų renkami papildomi ex post įnašai, skirti papildomoms sumoms padengti. Tie papildomi ex post įnašai paskirstomi įstaigoms laikantis 103 straipsnio 2 dalyje nustatytų taisyklių.

<…>

2.   Pagal šį straipsnį surinktiems įnašams taikomos 103 straipsnio 4–8 dalys.

<…>“

8

Tos pačios direktyvos 130 straipsnio 1 dalis išdėstyta taip:

„Valstybės narės ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstus.

Tas nuostatas valstybės narės taiko nuo 2015 m. sausio 1 d.

<…>“

9

Deleguotojo reglamento 4 straipsnyje nustatyta:

„1.   Pertvarkymo institucijos kiekvienos įstaigos mokėtinus metinius įnašus nustato proporcingai pagal įstaigos rizikos pobūdį, remdamosi įstaigos pagal 14 straipsnį pateikta informacija ir taikydamos šiame skirsnyje nustatytą metodiką.

2.   Pertvarkymo institucija 1 dalyje nurodytą metinį įnašą nustato remdamasi pertvarkymo finansavimo struktūros metiniu tiksliniu lygiu, atsižvelgdama į tikslinį lygį, kuris turi būti pasiektas iki 2024 m. gruodžio 31 d. pagal Direktyvos 2014/59/ES 102 straipsnio 1 dalį, ir remdamasi visų jos teritorijoje leidimą veikti turinčių įstaigų apdraustųjų indėlių vidutine ankstesnių metų suma, apskaičiuojama kas ketvirtį.“

10

Minėto reglamento 12 straipsnyje „Naujai prižiūrimos įstaigos arba statuso pakeitimas“ numatyta:

„1.   Jeigu įstaiga yra naujai prižiūrima įstaiga tik įnašų mokėjimo laikotarpio dalį, dalinis įnašas nustatomas 3 skirsnyje nustatytą metodiką taikant jos metinio įnašo sumai, apskaičiuotai paskesniam įnašų mokėjimo laikotarpiui, atsižvelgiant į visų įnašų mokėjimo laikotarpio mėnesių, kai įstaiga yra prižiūrima, skaičių.

2.   Įstaigos, įskaitant mažą įstaigą, statuso pasikeitimas per įnašų mokėjimo laikotarpį neturi įtakos tais konkrečiais metais mokėtinam metiniam įnašui.“

11

Šio reglamento 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„1.   Įstaigos pertvarkymo institucijoms pateikia naujausias patvirtintas metines finansines ataskaitas, turimas iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d., kartu su teisės aktų nustatytą auditą atliekančio auditoriaus ar audito įmonės pateikta nuomone, pagal [2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/34/ES dėl tam tikrų rūšių įmonių metinių finansinių ataskaitų, konsoliduotųjų finansinių ataskaitų ir susijusių pranešimų, kuria iš dalies keičiama Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB ir panaikinamos Tarybos direktyvos 78/660/EEB ir 83/349/EEB (OL L 182, 2013, p. 19)] 32 straipsnį.“

12

Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio 1–4 dalyse nurodyta:

„1.   <…> Kiek tai susiję su 2015 m. mokėtinais įnašais, nukrypdamos nuo 13 straipsnio 1 dalies, pertvarkymo institucijos savo sprendimą, kuriuo nustatomas kiekvienos įstaigos mokėtinas metinis įnašas, įstaigoms praneša vėliausiai 2015 m. lapkričio 30 d.

2.   Kiek tai susiję su 2015 m. mokėtinais įnašais, nukrypstant nuo 13 straipsnio 4 dalies, suma, mokėtina pagal 13 straipsnio 3 dalyje nurodytą sprendimą, sumokama iki 2015 m. gruodžio 31 d.

3.   Kiek tai susiję su 2015 m. pertvarkymo institucijoms pateiktina informacija, nukrypstant nuo 14 straipsnio 4 dalies, toje dalyje nurodyta informacija pateikiama vėliausiai 2015 m. rugsėjo 1 d.

4.   Nukrypstant nuo 16 straipsnio 1 dalies, indėlių garantijų sistemos pertvarkymo institucijoms iki 2015 m. rugsėjo 1 d. pateikia informaciją apie 2015 m. liepos 31 d. turimą apdraustųjų indėlių sumą.“

13

Iš šio reglamento 21 straipsnio matyti, kad jis taikomas nuo 2015 m. sausio 1 d.

14

2015 m. lapkričio 16 d. Įstatyminio dekreto Nr. 180/2015, kuriuo į nacionalinę teisę perkeliama Direktyva 2014/59 (GURI, Nr. 267, 2015 m. lapkričio 16 d.), 78 straipsnyje nustatyta:

„Tam, kad būtų pasiekti nustatyti pertvarkymo tikslai <…>, prie Banca d’Italia įsteigiami vienas ar keli pertvarkymo fondai <…>“

15

Šio reglamento 81 straipsnis išdėstytas taip:

„1.   Iki 2024 m. gruodžio 31 d. pertvarkymo fondų bendrą finansinį paketą sudaro 1 % subjektų, kurie yra įnašų mokėtojai, apdraustųjų indėlių sumos, buvusios tų subjektų patvirtintų metinių finansinių ataskaitų laikotarpio paskutinę dieną <…>

2.   Tam, kad būtų pasiektas 1 dalyje nurodytas dydis, įnašai pagal 82 straipsnį apskaičiuojami ir renkami kiekvienais metais, kuo tolygiau paskirstant rinkimo laikotarpį, taip pat atsižvelgiant į galimą jų mokėjimo procikliškumo poveikį įnašus mokančių subjektų finansinei padėčiai.“

16

Minėto dekreto 82 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bankai, kurių registruotoji buveinė yra Italijoje, ir ne Sąjungoje įregistruotų bankų filialai Italijoje įprastus įnašus į pertvarkymo fondus moka kasmet, jų sumas nustato Banca d’Italia, vadovaudamasis Europos Komisijos nurodymais pagal Direktyvos 2014/59/ES 103 straipsnio 7 dalį.“

17

To paties reglamento 83 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jeigu finansų dotacijos nepakanka 79 straipsnio 1 dalyje nurodytoms priemonėms finansuoti, bankai, kurių registruotoji buveinė yra Italijoje, ir ne Sąjungoje įregistruotų bankų filialai Italijoje moka papildomus Banca d’Italia nustatyto dydžio įnašus į pertvarkymo fondus papildomoms sąnaudoms padengti.“

18

SSBI yra bankas, kurio buveinė – Vokietijoje.

19

Iki 2015 m. liepos 5 d. jis vykdė veiklą Italijoje, tarpininkaujant State Street Bank SpA (toliau – SSB Italija).

20

Nuo 2015 m. liepos 6 d. po prisijungimo operacijos SSBI, bendrovė, kuri prisijungė SSB Italija, toliau tęsė savo veiklą Italijos teritorijoje, tarpininkaujant filialui.

21

2015 ir 2016 m. Banca d’Italia, kaip pertvarkymo institucija, pareikalavo iš SSBI sumokėti ex ante įnašus (toliau – įprasti įnašai) ir papildomus ex post įnašus (toliau – papildomi įnašai). Konkrečiai kalbant, 2015 m. lapkričio 23 d. ir 26 d., 2016 m. balandžio 1 d. ir gegužės 25 d. pranešimais Banca d’Italia paprašė SSBI sumokėti 1275606 EUR įprastų įnašų ir 3826819 EUR papildomų įnašų.

22

SSBI prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme pareiškė ieškinį dėl šių aktų panaikinimo, ginčydamas reikalavimą sumokėti įprastus ir papildomus įnašus.

23

Grįsdamas savo ieškinį jis pateikė kelis argumentus, be kita ko, susijusius su tuo, kad Italijos teritorijoje vykdė veiklą tik per filialą, kai buvo įpareigotas sumokėti minėtus įnašus, todėl jam galėjo būti nustatyta pareiga mokėti šiuo įnašus ne Italijoje, o Vokietijoje.

24

Be to, SSBI nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 22 d. nepriklausomo organo, per kurį Banca d’Italia atlieka savo, kaip pertvarkymo institucijos, vaidmenį, įsteigimas ir 2015 m. lapkričio 18 d. Italijos pertvarkymo fondo sukūrimas įvyko vėliau nei minėta prisijungimo operacija, todėl iš SSBI negalėjo būti reikalaujama mokėti įnašus.

25

Jo teigimu, jo pareiga mokėti įnašus į Italijos pertvarkymo fondą taip pat neišplaukia iš Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalies. Be to, šio reglamento 20 straipsnio 4 dalies nuostatos patvirtina jo teiginį ta prasme, kad pertvarkymo institucija turi turėti omenyje SSBI padėtį ne 2014 m. gruodžio 31 d., o 2015 m. liepos 31 d.

26

Vadinasi, Deleguotasis reglamentas 2015/63 jam netaikomas už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki liepos 5 d., o tai reiškia, kad nėra jokios pareigos mokėti įnašus už šį laikotarpį.

27

Papildomai SSBI padarė išvadą, kad jam turi būti taikomi tik įprasti įnašai už laikotarpį, kai SSB Italija vykdė veiklą Italijoje.

28

Banca d’Italia atmetė SSBI argumentus ir patvirtino jo pareigą mokėti įnašus. Jis, be kita ko, nurodė, kad Vokietijos pertvarkymo institucija negalėjo atsižvelgti į SSB Italija prijungimą ir kad, priešingai tam, ką teigia SSBI, nenustačius pareigos mokėti įnašus Italijoje, SSBI išvengtų jos ir Italijoje, ir Vokietijoje.

29

Taigi Banca d’Italia patvirtino, kad šioje byloje taikoma Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalis ir įnašą į Italijos pertvarkymo fondą turi mokėti visi bankai, kurių buveinė yra Italijoje, be to, jis mokamas už tuo metu veikiančius visus bankų, įsteigtų už Europos Sąjungos ribų, filialus.

30

Šiomis aplinkybėmis Tribunale amministrativo regionale per il Lazio (Lacijaus regiono administracinis teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

31

Pirmojo klausimo pirma dalimi ir antruoju klausimu, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar sąvoka „statuso pasikeitimas“, kaip ji suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinama taip, kad ji apima sandorį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį įstaiga, kurią anksčiau prižiūrėjo nacionalinė pertvarkymo institucija, nustoja būti prižiūrima per įnašų mokėjimo laikotarpį dėl jos prijungimo prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės ir ar dėl to šis sandoris neturi įtakos įstaigos pareigai pervesti visą tais įnašų mokėjimo metais mokėtinų įprastų įnašų sumą.

32

Šiuo aspektu reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją tiek iš reikalavimo vienodai taikyti Sąjungos teisę, tiek iš lygybės principo matyti, jog tuomet, kai Sąjungos teisės nuostatoje, kad būtų nustatyta jos prasmė ir apimtis, nedaroma aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, jos turinys visoje Sąjungoje paprastai turi būti aiškinamas savarankiškai ir vienodai (2019 m. balandžio 11 d. Sprendimo Tarola, C‑483/17, EU:C:2019:309, 36 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

33

Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalyje nėra jokios aiškios nuorodos į valstybių narių teises tam, kad būtų nustatyta sąvokos „statuso pasikeitimas“ prasmė ir apimtis. Todėl taikant šį deleguotąjį reglamentą reikia daryti išvadą, kad ši sąvoka yra autonominė Sąjungos teisės sąvoka, kurią visų valstybių narių teritorijoje būtina aiškinti vienodai.

34

Primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją aiškinant Sąjungos teisės nuostatą reikia atsižvelgti ne tik į jos formuluotę, bet ir į kontekstą ir teisės akto, kuriame ji įtvirtinta, tikslus (šiuo klausimu žr. 2019 m. gegužės 27 d. Sprendimo PF (Lietuvos generalinis prokuroras), C‑509/18, EU:C:2019:457, 28 punktą).

35

Pirma, dėl sąvokos „statuso pasikeitimas“, kaip ji suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį, pažodinio aiškinimo reikia pažymėti, kad, kaip matyti iš generalinio advokato išvados 58 punkto, bet koks įstaigos teisinės ar faktinės padėties pasikeitimas gali turėti įtakos šio deleguotojo reglamento 12 straipsnio 2 dalies taikymui.

36

Tokį Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalies aiškinimą patvirtina žodžiai „įskaitant mažą įstaigą“, nurodantys, kad įstaigos dydžio pakeitimas, kuris yra svarbus siekiant taikyti nuostatas mažoms įstaigoms, yra tik viena iš šioje nuostatoje nurodytų situacijų.

37

Antra, dėl Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalies konteksto reikia priminti, kad šio reglamento 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu įstaiga yra naujai prižiūrima įstaiga tik dalį įnašų mokėjimo laikotarpio, ji moka valstybės narės pertvarkymo fondui įprastus įnašus prorata temporis, apskaičiuotus atsižvelgiant į visų įnašų pirmo mokėjimo laikotarpio mėnesių, kai įstaiga yra prižiūrima, skaičių.

38

Šio deleguotojo reglamento 12 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad įstaigos statuso pasikeitimas per įnašų mokėjimo laikotarpį neturi įtakos įstaigos pareigai mokėti įprastus metinius įnašus tais konkrečiais metais, bendrai apima pasikeitimus, galinčius turėti įtakos įstaigai, o deleguotojo reglamento 12 straipsnio 1 dalyje yra išaiškintas apskaičiavimo metodas, išimties tvarka taikomas įstaigai, kuri prižiūrima tik dalį įnašų mokėjimo laikotarpio.

39

Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ji yra šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės išimtis, turi būti aiškinama griežtai, ir neleidžiamas joks aiškinimas, kuriuo būtų peržengtos vienintelio minėtame reglamente nurodyto atvejo ribos (pagal analogiją 2011 m. gruodžio 1 d. Sprendimo Painer, C‑145/10, EU:C:2011:798, 74 punktą ir 2019 m. birželio 6 d. Sprendimo Weil, C‑361/18, EU:C:2019:473, 43 punktą ir nurodytą jurisprudenciją).

40

Vadinasi, į operaciją, kuri yra statuso pasikeitimas, kaip tai suprantama pagal deleguotojo reglamento 12 straipsnio 2 dalį, iš esmės negali būti atsižvelgiama apskaičiuojant Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 1 dalyje numatytą įnašą.

41

Trečia, dėl Direktyvos 2014/59 ir Deleguotojo reglamento 2015/63 tikslo pažymėtina, kad, kaip matyti iš šios direktyvos 102 straipsnio 1 dalies ir 103 straipsnio 1 dalies, taip pat iš minėto deleguotojo reglamento 4 straipsnio 2 dalies, įstaigų įprastų įnašų metinis rinkimas buvo nustatytas siekiant užtikrinti, kad vėliausiai iki 2024 m. gruodžio 31 d. valstybių narių finansavimo struktūrų finansavimo lėšų suma pasiektų bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti jų teritorijoje, apdraustųjų indėlių.

42

Kad pasiektų šį tikslą, pagal to paties deleguotojo reglamento 4 straipsnio 1 dalį ir 14 straipsnio 1–3 dalis nacionalinė pertvarkymo institucija įpareigojama apskaičiuoti mokėtinus įnašus, nurodant apskaitos informaciją, susijusią su patvirtintomis metinėmis finansinėmis ataskaitomis, turimomis iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d., kartu su teisės aktų nustatytą auditą atliekančio auditoriaus ar audito įmonės pateikta nuomone.

43

Šiuo klausimu, kaip savo išvados 72 punkte pažymėjo generalinis advokatas, jei nacionalinės pertvarkymo institucijos turėtų atsižvelgti į įmonių teisinės ir finansinės padėties pokyčius per atitinkamą įnašų mokėjimo laikotarpį, būtų sunku patikimai apskaičiuoti įprastus per kitus metus mokėtinus įnašus, taigi, ir siekti tikslo – ne vėliau kaip iki 2024 m. gruodžio 31 d. pasiekti bent 1 % visų įstaigų, turinčių leidimą veikti valstybės narės teritorijoje, apdraustųjų indėlių.

44

Taigi siekiant, kad nacionalinės pertvarkymo institucijos galėtų apskaičiuoti įnašus ir pasiekti Direktyvos 2014/59 bei Deleguotojo reglamento Nr. 2015/63 tikslą, minėto deleguotojo reglamento 12 straipsnio 2 dalyje numatyta sąvoka „statuso pasikeitimas“ turi būti suprantama plačiai, kaip apimanti, be kita ko, tarpvalstybinį prisijungimą per atitinkamą įnašų mokėjimo laikotarpį.

45

Šį Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalies aiškinimą taip pat patvirtina 2014 m. liepos 15 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (ES) Nr. 806/2014, kuriuo nustatomos kredito įstaigų ir tam tikrų investicinių įmonių pertvarkymo vienodos taisyklės ir vienoda procedūra, kiek tai susiję su bendru pertvarkymo mechanizmu ir Bendru pertvarkymo fondu, ir iš dalies keičiamas Reglamentas (ES) Nr. 1093/2010 (OL L 225, 2014, p. 1), kurio įgyvendinimui taip pat siekiama pasiruošti Direktyva 2014/59 ir šiuo deleguotuoju reglamentu.

46

Šiuo klausimu reikia priminti, kad 2015 m. nacionalinių pertvarkymo fondų, kaip antai numatytų šioje direktyvoje ir minėtame deleguotajame reglamente, sukūrimas buvo derinamas su perspektyva 2016 m. pagal Reglamentą Nr. 806/2014 įsteigti visoms valstybėms narėms bendrą pertvarkymo fondą, kuris yra bankų sąjungos dalis ir kuris turėjo laipsniškai pakeisti nacionalinius pertvarkymo fondus. Tarpvyriausybinio susitarimo, paaiškinančio šio vienintelio pertvarkymo fondo įsteigimą, 3 straipsnio 3 ir 5 dalyse nustatyta, kad pagal Direktyvos 2014/59 103 ir 104 straipsnius renkami įnašai iki šio susitarimo taikymo pradžios, t. y. 2016 m. sausio 1 d., taip pat turi būti perkelti į minėtą bendrą pertvarkymo fondą.

47

Šiuo požiūriu sąvoka „statuso pasikeitimas“ negali būti taikoma tik įstaigos pasikeitimams valstybėje narėje, išskyrus pasikeitimus, kuriuose dalyvauja kelios valstybės narės, kaip antai tarpvalstybinius prisijungimus. Dėl tos pačios priežasties argumentas, susijęs su tuo, kad prisijungta įstaiga negali pasinaudoti pertvarkymo fondu, į kurį ji mokėjo įprastus įnašus, turi būti atmestas.

48

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo pirmą dalį ir antrąjį klausimą reikia atsakyti taip, kad sąvoka „statuso pasikeitimas“, kaip ji suprantama pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalį, turi būti aiškinama kaip apimanti sandorį, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, pagal kurį įstaiga nustoja būti prižiūrima nacionalinės pertvarkymo institucijos per įnašų mokėjimo laikotarpį dėl jos prijungimo prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės, ir dėl to šis sandoris neturi įtakos šios įstaigos pareigai pervesti visą tais įnašų mokėjimo metais mokėtinų įprastų įnašų sumą.

49

Pirmojo klausimo antra dalimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma situacijai, kai valstybėje narėje esančios įstaigos tarpvalstybinis prijungimas prie kitoje valstybėje narėje registruotos patronuojančiosios bendrovės, dėl kurio ši prijungta įstaiga išnyksta, įvyko 2015 m., kuriais pirmoji valstybė narė dar nebuvo oficialiai sukūrusi nei nacionalinės pertvarkymo institucijos, nei nacionalinio fondo ir įnašai dar nebuvo apskaičiuoti.

50

Pirmiausia reikia pažymėti, kad šis deleguotasis reglamentas buvo visas privalomas ir tiesiogiai taikomas visose valstybėse narėse nuo 2015 m. sausio 1 d. Todėl šis reglamentas galiojo atitinkamos įstaigos tarpvalstybinio prijungimo prie patronuojančiosios bendrovės dieną.

51

Be to, reikia priminti, kad Direktyvos 2014/59, kurios 101–104 straipsniuose valstybėms narėms nustatyta pareiga įsteigti nacionalinius pertvarkymo fondus, kuriuos valdo nacionalinės institucijos ir kurie yra finansuojami iš įnašų, 130 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybės narės ne vėliau kaip 2014 m. gruodžio 31 d. priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, būtinus, kad būtų laikomasi šios direktyvos, ir šias priemones taiko nuo 2015 m. sausio 1 d.

52

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Italijos priemonė, kuria ši direktyva perkeliama į nacionalinę teisę, įsigaliojo tik 2015 m. lapkričio 16 d., o tai reiškia, kad nei nacionalinė pertvarkymo institucija, nei nacionalinis fondas dar nebuvo įsteigti Italijoje atitinkamos įstaigos tarpvalstybinio prijungimo prie patronuojančiosios bendrovės dieną.

53

Vis dėlto reikia pažymėti, kad pereinamojo laikotarpio nuostatos įtrauktos į Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnį tam, kad būtų nustatyti terminai, susiję su įprastų įnašų surinkimu per pirmuosius įnašų mokėjimo metus, t. y. 2015 m.

54

Minėto deleguotojo reglamento 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, kiek tai susiję su 2015 m. mokėtinais įnašais, nukrypdamos nuo 13 straipsnio 1 dalies, nacionalinės pertvarkymo institucijos apie savo sprendimą, kuriuo nustatomas kiekvienos įstaigos mokėtinas metinis įnašas, įstaigoms gali pranešti vėliausiai 2015 m. lapkričio 30 d.

55

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas patikslina, kad Banca d’Italia, kaip Italijos nacionalinė pertvarkymo institucija, įsteigė nacionalinį pertvarkymo fondą 2015 m. lapkričio 18 d., ir paprašė, kad šios įstaigos, įskaitant pareiškėją pagrindinėje byloje, sumokėtų įprastus ir papildomus įnašus atitinkamai 2015 m. lapkričio 23 ir 26 d.

56

Iš to matyti, kad Italijos valstybė perkėlė Direktyvą 2014/59 į savo nacionalinę teisę tuo momentu, kai pagal Deleguotojo reglamento 2015/63 20 straipsnio pereinamojo laikotarpio nuostatas Banca d’Italia, kaip Italijos nacionalinė pertvarkymo institucija, galėjo prašyti įstaigų sumokėti įprastus įnašus nuo 2015 m. pagal minėtos direktyvos 102 straipsnį ir 103 straipsnio 1 dalį.

57

Tai, kad po tarpvalstybinio prisijungimo atitinkama įstaiga nebeegzistavo, kai Banca d’Italia paprašė sumokėti įnašus, šiomis aplinkybėmis neturi reikšmės, nes, kaip jau buvo nurodyta šio sprendimo 42 punkte, nacionalinės pertvarkymo institucijos turi apskaičiuoti įprastus įnašus, nurodydamos apskaitos informaciją, susijusią su patvirtintomis metinėmis finansinėmis ataskaitomis, turimomis iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d.

58

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pirmojo klausimo antrą dalį reikia atsakyti taip, kad Deleguotojo reglamento 2015/63 12 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji taikoma situacijai, kai valstybėje narėje esančios įstaigos tarpvalstybinis prijungimas prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės, dėl kurio ši prijungta įstaiga išnyksta, įvyko 2015 m., kuriais pirmoji valstybė narė dar nebuvo oficialiai sukūrusi nei nacionalinės pertvarkymo institucijos, nei nacionalinio fondo ir įnašai dar nebuvo apskaičiuoti.

59

Trečiuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Direktyva 2014/59 ir Deleguotasis reglamentas 2015/63 turi būti aiškinami taip, kad valstybėje narėje esanti įstaiga, prijungta prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės, prieš tai, kai pirmosios valstybės narės nacionalinė pertvarkymo institucija nustato papildomą įnašą, turi mokėti tą įnašą.

60

Banca d’Italia teigia, kad atsakymas į šį klausimą pateikiamas Deleguotajame reglamente 2015/63, ypač jo 12 straipsnio 2 dalyje. Vis dėlto iš šio reglamento to paties skirsnio matyti, kad jis yra susijęs su ex ante įnašais, t. y. metiniais įnašais. Be to, minėto reglamento 12 straipsnio 2 dalyje minimi tik metiniai įnašai.

61

Taigi atsakymą į trečiąjį klausimą galima kildinti tik iš Direktyvos 2014/59 104 straipsnio išaiškinimo, kuris, kaip matyti iš jo pavadinimo, yra susijęs su „papildom[ais] ex-post įnašai[s]“. Vis dėlto nei šios direktyvos 104 straipsnio, nei 103 straipsnio 2 ir 4–8 dalių, kurie taikomi įprastiems įnašams, tekste, į kurį daroma nuoroda minėtame 104 straipsnyje, nenurodoma data, kada turi būti identifikuojamos įstaigos, privalančios sumokėti papildomą įnašą, ar apskaičiuojama jo suma. Todėl šios direktyvos 104 straipsnį reikia aiškinti atsižvelgiant į jo kontekstą ir teisės akto, kuriame jis įtvirtintas, tikslus (pagal analogiją žr. 2019 m. liepos 10 d. Sprendimo Bundesverband der Verbraucherzentralen und Verbraucherverbände, C‑649/17, EU:C:2019:576, 37 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

62

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal minėtos direktyvos 104 straipsnio 1 dalį valstybės narės užtikrina, kad papildomi įnašai būtų renkami iš jų teritorijoje leidimus veikti turinčių įstaigų, jei turimų finansinių išteklių nepakanka padengti nuostolių, sąnaudų arba kitų išlaidų, patirtų naudojant finansavimo struktūras.

63

Kaip savo išvados 86 ir 87 punktuose nurodė generalinis advokatas, papildomas įnašas skiriasi nuo įprasto įnašo, kiek tai susiję su jo surinkimo momentu ir tikslu. Iš tiesų sunku nustatyti datą, nuo kada bus panaikinti papildomi įnašai, nes ji priklauso nuo pertvarkymo sandorių, nulėmusių nacionalinių lėšų deficitą, datos. Taigi papildomi įnašai negali būti planuojami taip pat, kaip įprasti įnašai, kurie apskaičiuojami nurodant apskaitos informaciją, susijusią su patvirtintomis metinėmis finansinėmis ataskaitomis, turimomis iki metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d.

64

Deleguotojo reglamento 2015/63 14 straipsnio 1 dalyje metų, ėjusių prieš įnašų mokėjimo laikotarpį, gruodžio 31 d. data taip pat nesvarbi atsižvelgiant į papildomo įnašo tikslą. Šiuo ex post mokesčiu siekiama, kad visos įstaigos, kurioms taikoma nacionalinės pertvarkymo institucijos priežiūra tą dieną, kai jis yra nustatytas, prisidėtų prie šių įnašų mokėjimo, atsižvelgiant, be kita ko, į jų faktinį finansinį pajėgumą ir tuo metu tikrą finansinių įsipareigojimų neįvykdymo riziką. Žvelgiant iš šios perspektyvos, negali būti reikalaujama, kad šį įnašą sumokėtų įstaiga, kuri tuo metu, kai jis buvo nustatytas, nustojo būti prižiūrima nacionalinės pertvarkymo institucijos po jos prijungimo prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės.

65

Iš tiesų reikia pažymėti, kad nors įprastą įnašą privalo mokėti visos įstaigos, kurios naudojasi nacionalinės pertvarkymo sistemos suteikiamu draudimu bent dalį metų, papildomo įnašo reikalavimas iš įstaigos, kuri yra nebeprižiūrima nacionalinės pertvarkymo institucijos, tik iš dalies pateisinamas dėl šios įstaigos veiklos kylančia rizika sistemai.

66

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į trečiąjį klausimą reikia atsakyti, kad Direktyvos 2014/59 104 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad valstybėje narėje esanti įstaiga, prijungta prie kitoje valstybėje narėje įregistruotos patronuojančiosios bendrovės, prieš tai, kai pirmosios valstybės narės nacionalinė pertvarkymo institucija nustato papildomą įnašą, neturi mokėti šio įnašo.

67

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia: