1.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) ( 2 ), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB ( 3 ), 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos ( 4 ) 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, išaiškinimo.

2.

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant baudžiamąją bylą prieš H. K dėl to, kad ji įvykdė kelias vagystes, naudojosi kitam asmeniui priklausančia banko kortele ir naudojo smurtą prieš teisminiame procese dalyvaujantį asmenį.

3.

Protokolai, kuriais grindžiama išvada dėl šių nusikalstamų veikų, buvo parengti remiantis asmens duomenimis, pateiktais teikiant elektroninių ryšių paslaugas. Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) abejoja, ar su Sąjungos teise yra suderinamos sąlygos, kuriomis ikiteisminio tyrimo institucijos gavo prieigą prie šių duomenų.

4.

Šios abejonės susijusios, pirma, su klausimu, ar laikotarpio, kuriuo tyrimo institucijos turėjo prieigą prie duomenų, trukmė yra kriterijus, leidžiantis įvertinti atitinkamų asmenų pagrindinių teisių ribojimo, kuriuo laikoma tokia prieiga, rimtumą.

5.

Antra, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Prokuratuur (prokuratūra, Estija), atsižvelgiant į skirtingus pagal Estijos teisės aktus jai priskirtus uždavinius, yra „nepriklausoma“ administracinė institucija, kaip tai suprantama pagal 2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ( 5 )

6.

Pagal Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalį ji „netaikoma veiklos rūšims, kurios neįeina į Europos bendrijos steigimo sutarties taikymo sritį, tokioms, kurios nurodytos Europos Sąjungos steigimo sutarties V ir VI antraštinėse dalyse, ir visais atvejais veiklos rūšims, susijusioms su visuomenės saugumu, gynyba, valstybės saugumu (įskaitant valstybės ekonominę gerovę, kai atitinkamos veiklos rūšys yra susijusios su valstybės saugumo klausimais) bei valstybės veiksmais baudžiamosios teisės srityje“.

7.

Be to, šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „[v]alstybės narės gali patvirtinti teisines priemones, ribojančias šios direktyvos 5 ir 6 straipsniuose, 8 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalyse ir 9 straipsnyje nustatytų teisių ir pareigų taikymą, jeigu toks ribojimas yra būtina, tinkama ir adekvati demokratinės visuomenės priemonė, skirta apsaugoti nacionalinį saugumą (t. y. valstybės saugumą), gynybą, visuomenės saugumą, taip užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas ar neteisėtą elektroninių ryšių sistemos naudojimą, kaip nurodyta Direktyvos 95/46/EB ( 6 ) 13 straipsnio 1 dalyje. Valstybės narės gali, inter alia, patvirtinti teisines priemones, leidžiančias ribotą laikotarpį saugoti duomenis, remiantis šioje dalyje nustatytais motyvais. Visos šioje dalyje nurodytos priemonės turi atitikti bendruosius [Sąjungos] teisės principus, tarp jų ir nurodytus Europos Sąjungos Sutarties 6 straipsnio 1 ir 2 dalyse“.

8.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 2004 m. gruodžio 8 d.elektroonilise side seadus (Elektroninių ryšių įstatymas) ( 7 ) 1111 straipsnyje „Pareiga saugoti duomenis“ nustatyta:

„<…>

(2)   Fiksuotojo ir judriojo telefono ryšio paslaugų teikėjai bei fiksuotojo ir judriojo telefono tinklo teikėjai privalo saugoti šiuos duomenis:

<…>

(4)   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys saugomi vienus metus nuo ryšio datos, jei šie duomenys buvo sugeneruoti arba tvarkomi teikiant elektroninių ryšių paslaugą <…>

<…>

(11)   Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti duomenys perduodami:

<…>“

9.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos Baudžiamojo proceso kodekso 17 straipsnio „Teismo proceso dalyviai“ 1 dalyje nustatyta:

„Teismo proceso dalyviai yra prokuratūra <…>“

10.

Baudžiamojo proceso kodekso 30 straipsnyje „Prokuratūra baudžiamajame procese“ nurodyta:

„(1)   Prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, kurio teisėtumą bei veiksmingumą ji užtikrina, ir teisme palaiko valstybinį kaltinimą.

(2)   Baudžiamajame procese prokuratūros vardu jos įgaliojimais naudojasi prokuroras, kuris veikia nepriklausomai ir vadovaujasi tik įstatymu.“

11.

Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnio „Duomenų pareikalavimas iš ryšių bendrovės“ 2 ir 3 dalyse numatyta:

„(2)   Ikiteisminio tyrimo institucija, gavusi prokuratūros leidimą ikiteisminio tyrimo metu arba teismo leidimą teismo proceso metu, iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjo gali pareikalauti Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytų duomenų, nenurodytų šio straipsnio 1 dalyje. Leidime pareikalauti duomenų su tiksliomis datomis nurodomas laikotarpis, už kurį yra leidžiama reikalauti duomenų.

(3)   Pagal šį straipsnį reikalauti duomenų leidžiama tik tada, jei tai yra būtinai reikalinga baudžiamojo proceso tikslams pasiekti.“

12.

Baudžiamojo proceso kodekso 211 straipsnyje „Ikiteisminio tyrimo tikslas“ nustatyta:

„(1)   Ikiteisminio tyrimo tikslas yra surinkti įrodymus ir sudaryti kitas sąlygas bylos nagrinėjimui teisme.

(2)   Ikiteisminio tyrimo metu ikiteisminio tyrimo institucija su prokuratūra išsiaiškina įtariamojo arba kaltinamojo kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes.“

13.

Pagrindinei bylai taikytinos redakcijos 1998 m. balandžio 22 d.Prokuratuuriseadus (Prokuratūros įstatymas) ( 9 ) 1 straipsnyje „Prokuratūra“ nurodyta:

„(1)   Prokuratūra yra Justiitsministeeriumi [Teisingumo ministerija, Estija] valdymo sričiai priskiriama institucija, kuri dalyvauja planuojant stebėjimo priemones, reikalingas siekiant kovoti su nusikalstamomis veikomis ir jas tirti, vadovauja ikiteisminiams tyrimams, kurių teisėtumą ir veiksmingumą ji užtikrina, palaiko valstybinį kaltinimą teisme ir vykdo kitus įstatymu jai pavestus uždavinius.

(11)   Vykdydama įstatyme numatytus uždavinius, prokuratūra yra nepriklausoma ir veikia remdamasi šiuo įstatymu, kitais įstatymais bei šių įstatymų įgyvendinamaisiais teisės aktais.

<…>“

14.

Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio „Prokuroras“ 2 dalyje nustatyta:

„Prokuroras, vykdydamas savo uždavinius, yra nepriklausomas ir veikia vadovaudamasis išimtinai įstatymu ir savo įsitikinimais.“

15.

2017 m. balandžio 6 d.Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) nuosprendžiu H. K. buvo nuteista dvejų metų laisvės atėmimo bausme dėl to, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. vasario 1 d. įvykdė aštuonias maisto produktų ir kito materialiojo 3–40 eurų vertės turto bei grynųjų pinigų (sumos nuo 5,2 euro iki 2100 eurų) vagystes, pasinaudojo kito asmens banko kortele, kad iš bankomato išsiimtų pinigų, šiam asmeniui padarant 3941,82 eurų žalą, ir naudojo smurtą prieš teismo procese dalyvaujantį asmenį ( 10 ).

16.

Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas), pripažindamas H. K. kalta dėl šių nusikalstamų veikų, rėmėsi, be kita ko, keliais protokolais, surašytais pasinaudojus su elektroniniais ryšiais susijusiais duomenimis, nurodytais Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje, kuriuos ikiteisminio tyrimo institucija, pagal Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnio 2 dalį gavusi Viru Ringkonnaprokuratuur (Viru apygardos prokuratūra) prokuroro išduodamus leidimus, buvo gavusi iš telekomunikacijų paslaugų tiekėjo per ikiteisminį tyrimą.

17.

2015 m. lapkričio 2 d. Viru apygardos prokuratūros prokuroras suteikė ikiteisminio tyrimo institucijai leidimą iš telekomunikacijų bendrovės gauti Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje duomenis tam, kad pagal du H. K. priklausančius judriojo ryšio telefono numerius nustatytų skambučių ir žinučių perdavimą, jų trukmę, perdavimo būdą, taip pat 2015 m. rugsėjo 21 d. skambinusiojo asmens (siuntėjo) bei atsiliepusio asmens (adresato) asmens duomenis ir vietą.

18.

Remdamasi šiuo leidimu, iš telekomunikacijų bendrovės gautus duomenis ikiteisminio tyrimo institucija apibendrino 2015 m. lapkričio 4 d. protokole, jame buvo nurodyti judriojo telefono ryšio stiebai, kurių aprėpties zonoje 2015 m. rugsėjo 21 d. po 19.00 val. buvo naudojamas H. K. abonento numeris. Šiuo protokolu ir kitais įrodymais kaltintojas teisme siekė įrodyti, kad 2015 m. rugsėjo 21 d. vagystę įvykdė H. K.

19.

2016 m. vasario 25 d. Viru apygardos prokuratūros prokuroras ikiteisminio tyrimo institucijai suteikė leidimą Karistusseadustik (Baudžiamasis kodeksas) 303 straipsnio 1 dalyje ( 11 ) numatytos nusikalstamos veikos tyrimo tikslais iš telekomunikacijų paslaugų teikėjo pagal Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalį gauti duomenis, susijusius su septyniais H. K. abonento numeriais, naudotais laikotarpiu nuo 2015 m. kovo 1 d. iki 2016 m. vasario 19 d.

20.

Remdamasi šiuo leidimu, iš telekomunikacijų bendrovės gautus duomenis ikiteisminio tyrimo institucija apibendrino 2016 m. kovo 15 d. protokole, jame buvo nurodytos dienos, kada H. K. skambino kitiems kaltinamiesiems, atsiliepė į jų skambučius, siuntė jiems žinutes ir gavo žinutes iš jų. Šiuo protokolu ir kitais įrodymais kaltintojas teisme siekė įrodyti, kad H. K. nuo 2015 m. pavasario daug kartų telefonu grasino kitiems kaltinamiesiems.

21.

Remdamasi tuo pačiu leidimu, iš telekomunikacijų bendrovės gautus duomenis ikiteisminio tyrimo institucija apibendrino ir 2016 m. balandžio 20 d. bei gegužės 6 d. protokoluose. Protokoluose nurodytos bazinės stotys, kurių aprėpties zonoje 2015 m. rugpjūčio 4, 27 ir 31 d. bei rugsėjo 1–3 d. buvo skambinama ir priimami skambučiai iš šešių H. K. naudojamų abonento numerių. Šiais protokolais ir kitais įrodymais kaltintojas teisme siekė įrodyti, kad H. K. įvykdė šešias vagystes, padarytas minėtomis dienomis.

22.

2016 m. balandžio 20 d. ikiteisminio tyrimo institucija surašė protokolą, jame yra pateikti dviejų H. K. naudotų abonento numerių duomenys. Visų pirma iš šio protokolo matyti bazinės stotys, kurių aprėpties zonoje 2015 m. sausio 16–19 d. iš šių abonento numerių buvo skambinama ir priimami skambučiai. Šiuo protokolu bei kitais įrodymais kaltintojas siekė įrodyti, kad H. K. yra tas asmuo, kuris, pasinaudodamas nukentėjusiojo banko kortele, 2015 m. sausio 17–19 d. išsigrynino pinigus bankomate.

23.

Duomenis, kuriais grindžiamas minėtas protokolas, perdavė telekomunikacijų bendrovė, remdamasi leidimais, kuriuos 2015 m. sausio 28 d. ir vasario 2 d. kitoje baudžiamojoje byloje suteikė Viru apygardos prokuratūros prokuroras. Toje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjamos nusikalstamos veikos, numatytos Baudžiamojo kodekso 200 straipsnio 2 dalies 7, 8 ir 9 punktuose, t. y. du plėšimai, kuriuos 2015 m. sausio 23 ir 27 d. įvykdė grupė asmenų, panaudodama ginklą ir įsilauždama. Šie leidimai suteikė ikiteisminio tyrimo institucijai galimybę iš telekomunikacijų bendrovės pagal Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalį gauti duomenis, susijusius su dviem H. K. abonento numeriais ir įvairiais IMEI kodais, už laikotarpį nuo 2015 m. sausio 1 d. iki vasario 2 d.

24.

Iš šių teismo proceso pagrindinėje byloje aplinkybių aprašymo matyti, kad prokuratūra, remdamasi Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnio 2 dalimi, suteikė ikiteisminio tyrimo institucijai leidimus ikiteisminio tyrimo metu pareikalauti duomenų iš telekomunikacijų bendrovės. Leidimai dėl persekiojamo asmens abonento numerių duomenų buvo suteikti įvairių nusikalstamų veikų tyrimo tikslais atitinkamai vienai dienai, maždaug vienam mėnesiui ir maždaug vieniems metams.

25.

H. K. apskundė Viru Maakohus (Viru apylinkės teismas) sprendimą Tartu Ringkonnakohus (Tartu apeliacinis teismas, Estija), šis 2017 m. lapkričio 17 d. sprendimu atmetė šį skundą. Tada H. K. pateikė kasacinį skundą Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas), reikalaudama panaikinti pirmosios ir antrosios instancijų teismų nuosprendžius, nutraukti baudžiamąjį persekiojimą ir ją išteisinti.

26.

H. K. teigia, kad protokolai, kuriuose pateikiami telekomunikacijų bendrovės persiųsti duomenys, nėra priimtini įrodymai, o jos pripažinimas kalta jų pagrindu yra nepagrįstas. Remiantis Sprendimu Tele2 Sverige ir Watson ir kt., Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio nuostatos, kuriose įtvirtinta šių paslaugų teikėjų pareiga saugoti ryšio duomenis, ir šių duomenų naudojimas siekiant ją pripažinti kalta, prieštarauja Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, siejamai su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi.

27.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar nagrinėjami protokolai, kuriuos ikiteisminio tyrimo institucija surašė remdamasi Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje nurodytais duomenimis, su prokuratūros leidimu gautais iš telekomunikacijų bendrovės, gali būti laikomi priimtinais įrodymais.

28.

Duomenys, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai turėtų saugoti vienus metus, apima, be kita ko, telefono numerį, iš kurio ir į kurį skambinta, abonento pavardę ir adresą, skambučio pradžios ir pabaigos datą ir laiką, fiksuotojo ar judriojo telefono ryšio paslaugą, kuria pasinaudota, telefono numerio, iš kurio ir į kurį skambinta, tarptautinį judriojo ryšio abonento identifikatorių, telefono numerio, iš kurio ir į kurį skambinta, tarptautinį judriojo ryšio įrangos identifikatorių, vietovės žymą skambučio pradžioje ir duomenis, padedančius nustatyti geografinę įrangos buvimo vietą pagal vietovės žymas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad tai yra duomenys, patvirtinantys skambučių ir žinučių perdavimą fiksuotojo ar judriojo ryšio telefonu ir leidžiantys nustatyti judriojo galinio įrenginio vietą, tačiau nesuteikiantys jokios informacijos apie žinučių turinį.

29.

Iš Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ir 2018 m. spalio 2 d. Sprendimo Ministerio Fiscal ( 12 ) matyti, kad tokios nacionalinės teisės nuostatos, reglamentuojančios srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimą ir prieigą prie šių duomenų per baudžiamąjį procesą, kaip antai Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 ir 4 dalys ir Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnio 2 dalis, patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį.

30.

Įrodymų priimtinumas priklauso nuo to, ar buvo laikytasi įrodymų rinkimą reglamentuojančių procesinių taisyklių. Todėl vertinant, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami protokolai yra priimtini įrodymai, taip pat reikia išnagrinėti klausimą, kiek buvo laikytasi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, iš telekomunikacijų bendrovių renkant duomenis, kuriais grindžiami šie protokolai.

31.

Atsižvelgdamas į sprendimus Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ( 13 ) ir Ministerio Fiscal ( 14 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad nacionalinių institucijų prieiga prie duomenų, leidžiančių nustatyti elektroninio ryšio iš įtariamojo fiksuotojo ar judriojo ryšio telefono kilmės ir paskirties vietą, datą, laiką, trukmę ir pobūdį, naudotą galinį įrenginį bei judriojo galinio įrenginio naudojimo vietą, yra šiuose Chartijos straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimas, kuris visada yra toks rimtas, kad tokia prieiga privalo būti suteikiama tik tais atvejais, kai kalbama apie kovą su sunkiais nusikaltimais, neatsižvelgiant į tai, su kokiu laikotarpiu yra susiję saugomi duomenys, kurių šios nacionalinės institucijos reikalavo.

32.

Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad laikotarpis, kurio duomenų reikalaujama, yra svarbi aplinkybė, į kurią reikia atsižvelgti vertinant pagrindinių teisių ribojimo, susijusio su prieiga prie nagrinėjamų duomenų, sunkumą. Taigi gali būti, kad toks ribojimas neturėtų būti laikomas rimtu, nes reikalauta tik labai trumpo laikotarpio, pavyzdžiui, vienos dienos, duomenų. Tokiu atveju, remiantis šiais duomenimis, paprastai nėra galimybės daryti konkrečių išvadų apie atitinkamo asmens privatų gyvenimą, taigi nacionalinių institucijų prieiga prie minėtų duomenų galėtų būti pateisinama tikslu tirti ir persekioti baudžiamąsias veikas apskritai.

33.

Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar, atsižvelgiant į Sprendimo Ministerio Fiscal ( 15 ) išvadas, prieiga prie tokių duomenų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, yra pateisinama tuo pačiu tikslu, kai valdžios institucijos turi prieigą prie nedidelio duomenų kiekio ir kai dėl to atitinkamas pagrindinių teisių ribojimas nėra rimtas. Kalbant apie duomenų kiekį, labai svarbu atsižvelgti į duomenų rūšis (pavyzdžiui, su ryšių adresatu arba galinio įrenginio vieta susiję duomenys) ir atitinkamo laikotarpio trukmę (pavyzdžiui, viena diena, mėnuo ar metai). Šis teismas laikosi nuomonės, kad kuo sunkesnė nusikalstama veika, tuo griežčiau procese leidžiama riboti pagrindines teises, o tai reiškia, kad duomenų, prie kurių nacionalinės institucijos gali turėti prieigą, kiekis bus didesnis.

34.

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar prokuratūra gali būti laikoma nepriklausoma administracine institucija, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt. ( 16 ). Jis pažymi, kad Estijoje ikiteisminiam tyrimui, kuriuo siekiama, be kita ko, surinkti įrodymus, vadovauja prokuratūra. Jis taip pat teigia, kad ikiteisminio tyrimo institucija ir prokuratūra turi išsiaiškinti įtariamojo kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes. Galiausiai jis pažymi, kad prokuratūros vardu jos įgaliojimais naudojasi prokuroras, kuris, kaip matyti iš Baudžiamojo proceso kodekso 30 straipsnio 1 ir 2 dalies ir Prokuratūros įstatymo 1 straipsnio 1 ir 11 dalių bei 2 straipsnio 2 dalies, veikia nepriklausomai.

35.

Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad abejonių dėl pagal Sąjungos teisę reikalaujamo nepriklausomumo kyla dėl to, kad jeigu po ikiteisminio tyrimo prokuratūra yra įsitikinusi, kad surinkti visi reikalingi įrodymai, ir kaltinimai turi būti pareikšti, ji atitinkamam asmeniui pareiškia kaltinimus. Šis teismas teigia, kad tokiu atveju būtent prokuratūra teisme palaiko valstybinį kaltinimą ir kad ji taip pat tampa teismo proceso dalyvė. Be to, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisų Teismas jau yra pripažinęs, kad stebėjimo priemonių atveju tam tikromis aplinkybėmis taip pat leidžiama neatlikti išankstinės teismo kontrolės, jei teismas šią priemonę peržiūri vėliau ( 17 ).

36.

Šiomis aplinkybėmis Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

37.

Savo pirmuoju ir antruoju prejudiciniais klausimais prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad prie kriterijų, kurie leidžia įvertinti pagrindinių teisių ribojimo, susijusio su kompetentingų nacionalinių institucijų prieiga prie asmens duomenų, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo saugoti pagal nacionalinės teisės aktus, rimtumą, priskiriamos atitinkamų duomenų kategorijos ir laikotarpio, kuriam paprašyta prieigos, trukmė.

38.

Prieš atsakydamas į šį klausimą pateiksiu dvi pirmines pastabas, kuriomis remdamasis galėsiu atsakyti, pirma, į kai kurių valstybių narių pateiktus argumentus, susijusius su Direktyvos 2002/58 taikymo sritimi, ir, antra, į Europos Komisijos pasiūlymą nagrinėjant šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą išanalizuoti Estijos teisės aktų, pagal kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga saugoti kelias kategorijas asmens duomenų, generuojamų teikiant šias paslaugas, atitiktį Sąjungos teisei.

39.

Airijos, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybėms kyla klausimų dėl Direktyvos 2002/58 taikymo srities.

40.

Atrodo, kad Airijos vyriausybė laikosi nuomonės, jog, remiantis Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalimi, nacionalinės teisės aktai, susiję su baudžiamosios teisės srityje kompetentingų valdžios institucijų prieiga prie saugomų duomenų, nepatenka į šios direktyvos taikymo sritį.

41.

Remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, suformuota sprendimuose Tele2 Sverige ir Watson ir kt.. ir Ministerio Fiscal, šį argumentą reikia atmesti.

42.

Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Teisingumo Teismas nusprendė, jog Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytos teisėkūros priemonės „patenka į šios direktyvos taikymo sritį, net jei jos susijusios su pačių valstybių ar valstybės valdžios institucijų veikla, kuri nėra privačių asmenų veikla, o tikslai, kuriems įgyvendinti turi būti skirtos tokios priemonės, iš esmės sutampa su tikslais, kurių siekiama Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalyje nurodytomis veiklos rūšimis“ ( 18 ). Teisingumo Teismo teigimu, „šios direktyvos 15 straipsnio 1 dalis neišvengiamai paremta prielaida, kad joje numatytos nacionalinės priemonės patenka į šios direktyvos taikymo sritį, nes joje aiškiai numatyta, kad valstybės narės gali jas patvirtinti, tik jeigu laikosi joje numatytų sąlygų. Be to, Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje numatytos teisinės priemonės, siekiant joje numatytų tikslų, reglamentuoja elektroninių ryšių paslaugų teikėjų veiklą“ ( 19 ).

43.

Taigi Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad „minėto 15 straipsnio 1 dalį kartu su Direktyvos 2002/58 3 straipsniu reikia aiškinti taip, kad šios direktyvos taikymo sritis apima ne tik teisėkūros priemonę, kuria šiems teikėjams nustatoma pareiga saugoti srauto ir vietos nustatymo duomenis, bet ir teisėkūros priemonę, reglamentuojančią nacionalinių institucijų prieigą prie šių teikėjų saugomų duomenų“ ( 20 ).

44.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „elektroninių pranešimų ir su jais susijusių srauto duomenų konfidencialumo apsauga, užtikrinama Direktyvos 2002/58 5 straipsnio 1 dalimi, taikoma priemonėms, kurių imasi bet kokie asmenys, kurie nėra naudotojai, nesvarbu, ar tai privatūs asmenys ar subjektai, ar valstybės subjektai. Kaip patvirtinta šios direktyvos 21 konstatuojamojoje dalyje, ja siekiama užkirsti kelią neteisėtai „prieigai“ prie pranešimų, įskaitant „visus su [tokiais] pranešimais susijusius duomenis“, kad būtų apsaugotas elektroninių pranešimų konfidencialumas“ ( 21 ).

45.

Prie šių argumentų Teisingumo Teismas pridūrė, kad „teisėkūros priemonės, kuriomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatoma pareiga saugoti asmens duomenis arba leisti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie šių duomenų, neišvengiamai apima šių teikėjų atliekamą minėtų duomenų tvarkymą <…>. Todėl, kadangi šiomis priemonėmis reglamentuojama minėtų teikėjų veikla, jų negalima prilyginti pačiai valstybės veiklai, numatytai Direktyvos 2002/58 1 straipsnio 3 dalyje“ ( 22 ).

46.

Kaip Teisingumo Teismas nusprendė Sprendime Ministerio Fiscal ( 23 ), remiantis visais šiais argumentais, reikia daryti išvadą, kad baudžiamajame procese pateiktas prieigos prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų asmens duomenų prašymas patenka į Direktyvos 2002/58 taikymo sritį.

47.

Be to, Vengrijos ir Lenkijos vyriausybės argumentuoja, kad Sąjungos teisė nereglamentuoja įrodymų priimtinumo baudžiamajame procese klausimo.

48.

Nors šioje teisėje, atsižvelgiant į dabartinę jos evoliucijos situaciją, nenustatomos taisyklės, susijusios su įrodymų priimtinumu baudžiamajame procese, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškiai pabrėžė, kodėl jo prašomas Sąjungos teisės išaiškinimas yra būtinas, kad jis galėtų priimti sprendimą dėl įrodymų priimtinumo. Iš tikrųjų tai priklauso nuo to, ar buvo laikytasi įrodymų rinkimą reglamentuojančių procesinių sąlygų ir taisyklių. Todėl, vertindamas, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami protokolai yra priimtini įrodymai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi pirmiausia išnagrinėti klausimą, kiek buvo laikytasi Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, iš telekomunikacijų bendrovių renkant duomenis, kuriais grindžiami šie protokolai. Kaip minėjau, šis klausimas susijęs su Sąjungos teisės reglamentuojamu aspektu. Taigi šiuo aspektu įrodinėjimo srityje taikomos nacionalinės normos turi atitikti pagal Sąjungos teisę garantuojamomis pagrindinėmis teisėmis grindžiamus reikalavimus ( 24 ). Šiomis aplinkybėmis manau, kad Vengrijos ir Lenkijos vyriausybių pateiktas argumentas yra nereikšmingas.

49.

Nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateikti klausimai susiję su prieigos prie duomenų sąlygomis, Komisija prašo, kad nagrinėdamas šį prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismas taip pat atsakytų į su duomenų saugojimu susijusį klausimą. Šiuo klausimu ji iš esmės pažymi, kad, remiantis teisėtos prieigos prie saugomų duomenų reikalavimais, nacionalinės teisės aktai, kuriuose elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga saugoti teikiant šias paslaugas sugeneruotus duomenis, turėtų atitikti Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Chartija, nustatytus reikalavimus, arba pagal tą pačią direktyvą nagrinėjamus duomenis šie tiekėjai turėtų saugoti savo iniciatyva, visų pirma komerciniais tikslais.

50.

Dėl pagrindinės bylos Komisija pažymi, kad duomenis, prie kurių ikiteisminio tyrimo institucija turėjo prieigą, elektroninių ryšių paslaugų teikėjai saugojo ne komerciniais tikslais savo iniciatyva, o vykdydami saugojimo pareigą, kuri jiems nustatyta pagal Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnį. Ji taip pat pažymi, kad H. K. ginčija nacionalinės teisės normų, susijusių su prieiga prie duomenų ir jų saugojimu, teisėtumą ( 25 ).

51.

Vis dėlto, reikia pažymėti, kad kaip ir prašymo priimti prejudicinį sprendimą, dėl kurio buvo priimtas Sprendimas Ministerio Fiscal ( 26 ), atveju, taip ir šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pateiktais klausimais nesiekiama išsiaiškinti, ar pagrindinėje byloje nagrinėjami asmens duomenys elektroninių ryšių paslaugų teikėjų buvo saugomi nepažeidžiant Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, siejamoje su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, nustatytų sąlygų. Šie klausimai susiję tik su sąlygų, kuriomis pagal Estijos nacionalinės teisės aktus nacionalinėms ikiteisminio tyrimo institucijoms suteikiamas prieigos prie tokių duomenų leidimas, atitiktimi šioms nuostatoms. Visų pirma dėl to Teisingumo Teisme diskusijos vyko beveik tik dėl prieigos sąlygų.

52.

Bet kuriuo atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas gali remtis Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt. suformuota jurisprudencija, jeigu mano, kad, siekiant išnagrinėti pagrindinę bylą, reikia priimti sprendimą dėl Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio atitikties Sąjungos teisei.

53.

Šiuo klausimu tik priminsiu, kad Teisingumo Teismas mano, jog „Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalį, siejamą su Chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, reikia aiškinti taip, kad pagal ją draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose kovos su nusikalstamumu tikslais numatyta pareiga bendrai nediferencijuojant saugoti visus su visais abonentais ir registruotais naudotojais susijusius srauto ir vietos nustatymo duomenis, perduodamus bet kokia elektroninio ryšio priemone“ ( 27 ).

54.

Jeigu reikia, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi išnagrinėti, ar pagal Estijos nacionalinės teisės aktus elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatyta pareiga saugoti tokius bendrus nediferencijuotus duomenis, ir padaryti išvadas, siekiant išspręsti pagrindinę bylą. Jeigu Estijos Respublikos nustatyta duomenų saugojimo tvarka turėtų būti laikoma neatitinkančia Sąjungos teisės dėl to, kad ji yra neproporcinga siekiamo tikslo požiūriu, prieiga prie taip saugojamų duomenų nebegalėtų būti pateisinama tokiu tikslu.

55.

Proporcingumo reikalavimą tokia saugojimo pareiga atitiks tik tokiu atveju, jeigu nustatyti tinkami apribojimai, be kita ko, susiję su atitinkamomis duomenų kategorijomis ir saugojimo trukme, remiantis atsižvelgiant į siekiamą tikslą diferencijuota tvarka, kuri yra griežtai būtina šiam tikslui pasiekti.

56.

Šioje išvadoje išsamiau nenagrinėsiu sąvokos „ribotas duomenų saugojimas“, kurią išsamiai išnarinėjo generalinis advokatas M. Campos Sánchez‑Bordona 2020 m. sausio 15 d. pateiktoje išvadoje byloje Ordre des barreaux francophones et germanophone ir kt. ( 28 )

57.

Kompetentingų nacionalinių institucijų prieigos prie saugojamų duomenų klausimą Teisingumo Teismas vertina „nesiedamas jo su elektroninių ryšių paslaugų teikėjams nustatytos duomenų saugojimo pareigos apimtimi“, visų pirma nesiedamas jo su visuotiniu ar tiksliniu duomenų saugojimu ( 29 ). Šis teiginys susijęs su tuo, kad Teisingumo Teismas mano, jog duomenų saugojimas ir prieiga prie jų yra du atskiri pagal Chartiją saugomų pagrindinių teisių ribojimai.

58.

Prieiga prie saugomų duomenų „griežtai turi atitikti vieną [iš tikslų]“, nurodytų Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje. Teisių apribojimo rimtumas turi atitikti siekiamą tikslą. Jeigu teisių ribojimas laikomas „rimtu“, jis gali būti pateisinamas tik kova su sunkiais nusikaltimais ( 30 ).

59.

Kaip ir duomenų saugojimui galiojančių reikalavimų atveju, prieigos leidimas kompetentingoms nacionalinėms institucijoms gali būti suteiktas tik neviršijant to, kas griežtai būtina ( 31 ). Teisinės priemonės taip pat „turi numatyti aiškias ir tikslias taisykles, nustatančias, kokiomis aplinkybėmis ir sąlygomis elektroninių ryšių paslaugų teikėjai kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi suteikti prieigą prie duomenų. Be to, tokio pobūdžio priemonė pagal vidaus teisę turi būti teisiškai privaloma“ ( 32 ). Tiksliau tariant, nacionalinės teisės aktuose turi būti „numatytos materialinės ir procedūrinės sąlygos, reglamentuojančios kompetentingų nacionalinių institucijų prieigą prie saugomų duomenų“ ( 33 ).

60.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad „bendra prieiga prie visų saugomų duomenų, nepaisant to, ar egzistuoja koks nors bent jau netiesioginis ryšys su siekiamu tikslu, negali būti laikoma neviršijančia to, kas griežtai būtina“ ( 34 ).

61.

Teisingumo Teismo teigimu, „atitinkami nacionalinės teisės aktai turi būti grindžiami objektyviais kriterijais, kai nustatomos aplinkybės ir sąlygos, kuriomis kompetentingoms nacionalinėms institucijoms turi būti suteikta prieiga prie abonentų ar registruotų naudotojų duomenų. Šiuo klausimu pabrėžtina, kad, kalbant apie kovą su nusikalstamumu, iš principo prieiga gali būti suteikta tik prie asmenų, kurie įtariami planuojantys sunkų nusikaltimą, jį darantys arba padarę, arba vienaip ar kitaip dalyvavę jį darant, duomenų“ ( 35 ).

62.

Kitaip tariant, kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieigą prie saugomų duomenų suteikiančių nacionalinės teisės aktų taikymo sritis turi būti aiškiai nustatyta, siekiant užkirsti kelią atvejams, kai tokia prieiga būtų susijusi su dideliu asmenų skaičiumi ar net visais asmenimis ir visomis elektroninio ryšio priemonėmis ir visais saugomais duomenimis. Todėl Teisingumo Teismas nustatė ryšio tarp susijusių asmenų ir siekiamo tikslo kriterijų.

63.

Be to, Teisingumo Teismas nustatė sąlygas, kurias turi atitikti bet kokia kompetentingų nacionalinių institucijų prieiga prie saugomų duomenų.

64.

Visų pirma, prieš suteikiant tokią prieigą, „išskyrus tinkamai pagrįstus skubos atvejus, teismas arba nepriklausoma administracinė institucija [turėtų] atlikt[i] išankstinę kontrolę“ ( 36 ). Toks teismas ar tokia institucija savo sprendimą turi priimti „gavę motyvuotą kompetentingų nacionalinių institucijų prašymą, kurį jos pateiktų, vykdydamos prevencijos, atskleidimo arba baudžiamojo persekiojimo procedūras“ ( 37 ).

65.

Teisingumo Teismo nuomone, taip pat svarbu, kad „kompetentingos nacionalinės institucijos, kurioms suteikta prieiga prie saugomų duomenų, vykstant taikytinoms nacionalinėms procedūroms apie tai informuotų atitinkamus asmenis, kai pasiekiamas momentas, nuo kurio toks informavimas negali neigiamai paveikti šių institucijų atliekamų tyrimų“ ( 38 ).

66.

Galiausiai valstybės narės turi nustatyti elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų duomenų saugumo ir apsaugos taisykles, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo ir bet kokios neteisėtos prieigos prie šių duomenų ( 39 ).

67.

Šioje byloje Teisingumo Teismui buvo pateiktas klausimas dėl nacionalinės teisės akto, pagal kurį tokioms kompetentingoms nacionalinėms institucijoms, kaip kriminalinė policija, yra suteikta prieiga prie duomenų, susijusių su SIM kortelių savininkų tapatybe, atitikties Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 daliai, siejamai su Chartijos 7 ir 8 straipsniais.

68.

Savo sprendime Teisingumo Teismas pabrėžė, jog, kalbant apie tikslą užkardyti, tirti ir nustatyti baudžiamąsias veikas, reikia pažymėti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalies pirmos pastraipos formuluotėje neapsiribojama kovos tik su sunkiomis nusikalstamomis veikomis tikslu, bet ji siejama apskritai su „baudžiamosiomis veikomis“ ( 40 ).

69.

Teisingumo Teismo argumentuose paaiškinama, kad, kalbant apie kompetentingų nacionalinių institucijų prieigą prie duomenų, ribojimo griežtumas turi sutapti su atitinkamų nusikaltimų sunkumu.

70.

Taigi Teisingumo Teismas, remdamasis Sprendimo Tele2 Sverige ir Watson ir kt. 99 punktu, primena, kad, „užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas, tik kova su sunkiais nusikaltimais gali pateisinti valstybės institucijų prieigą prie elektroninių ryšių paslaugų teikėjų saugomų asmens duomenų, kurie, vertinami kartu, gali leisti padaryti tikslias išvadas dėl asmenų, apie kurių duomenis kalbama, privataus gyvenimo“ ( 41 ).

71.

Vis dėlto Teisingumo Teismas paaiškina, kad jis „šį aiškinimą grindė tuo, kad šią prieigą reglamentuojančiais teisės aktais siekiamas tikslas turi būti susijęs su šio veiksmo lemiamo nagrinėjamų pagrindinių teisių apribojimo rimtumu“ ( 42 ).

72.

Iš tikrųjų, „vadovaujantis proporcingumo principu, rimtas ribojimas užkardant, tiriant ir nustatant baudžiamąsias veikas gali būti pateisinamas ne tik siekiu kovoti su nusikaltimais, kurie taip pat turi būti kvalifikuojami kaip „sunkūs“ ( 43 ).

73.

Vis dėlto, „jeigu ribojimas, kurį lemia tokia prieiga, nėra rimtas, minėta prieiga gali būti pateisinama tikslu užkardyti, tirti ir nustatyti „baudžiamąsias veikas“ apskritai“ ( 44 ).

74.

Taigi, atsižvelgiant į šiuos argumentus, reikia įvertinti, ar, remiantis šios bylos aplinkybėmis, Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių ribojimas, kurį būtų lėmusi kriminalinės policijos prieiga prie pagrindinėje byloje nagrinėjamų duomenų, turėjo būti pripažįstamas „rimtu“.

75.

Vis dėlto, skirtingai nei Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt., pagal Chartijos 7 ir 8 straipsnius saugomų teisių ribojimo, kurį lėmė prieiga prie nagrinėjamų duomenų, Teisingumo Teismas nepripažino „rimtu“ ( 45 ). Iš tikrųjų prieigos prašymu „siek[ta] tik nustatyti SIM kortelių, aktyvuotų per dvylikos dienos laikotarpį naudojantis pavogto mobiliojo telefono [tarptautinio judriojo ryšio įrangos identifikatoriaus] kodu, savininkus“ ( 46 ). Buvo kalbama „vien [apie] prieig[ą] prie šių SIM kortelių telefonų numerių ir duomenų, susijusių su minėtų kortelių savininkų tapatybe, t. y. pavardėmis, vardais ir prireikus adresais. Tačiau šie duomenys [nebuvo susiję] nei su pavogtu mobiliuoju telefonu atliktais pranešimais, nei su jo vietos nustatymu <…>“ ( 47 ).

76.

Tuo remdamasis Teisingumo Teismas nusprendė, kad „pagrindinėje byloje nagrinėjamu prašymu siekiama prieigos tik prie duomenų, kurie apibrėžtu laikotarpiu leidžia susieti pavogtu mobiliuoju telefonu aktyvuotą SIM kortelę arba aktyvuotas SIM korteles su šių SIM kortelių savininkais. Šie duomenys, jei jie nesutikrinti su duomenimis, susijusiais su minėtomis SIM kortelėmis atliktais pranešimais ir vietos nustatymu, neleidžia nustatyti nei su minėta SIM kortele arba minėtomis SIM kortelėmis atliktų pranešimų datos, valandos, trukmės ir jų gavėjų, nei vietų, kuriose buvo atlikti pranešimai, arba pranešimų dažnumo su tam tikrais asmenimis nurodytu laikotarpiu. Vadinasi, minėti duomenys neleidžia daryti tikslių išvadų dėl asmenų, su kuriais susiję šie duomenys, privataus gyvenimo“ ( 48 ).

77.

Pripažinęs, kad tai nebuvo „rimtas ribojimas“ Teisingumo Teismas nusprendė, kad net ir nesunkių „baudžiamųjų veikų“ užkardymo, tyrimo ir apskritai nustatymo tikslu buvo galima remtis nagrinėjamam ribojimui pateisinti ( 49 ).

78.

Būtent atsižvelgdamas į šią jurisprudenciją, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas teikia pirmąjį ir antrąjį prejudicinius klausimus, siekdamas įvertinti ribojimo, kurį lemia prieiga prie duomenų baudžiamajame procese pagrindinėje byloje, rimtumą. Tiksliau tariant, jis siekia išsiaiškinti, ar nagrinėjamos duomenų kategorijos ir laikotarpis, kuriam šios prieigos prie tų duomenų prašoma, šiomis aplinkybėmis yra svarbūs kriterijai.

79.

Kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kuo daugiau duomenų kategorijų, prie kurių prašoma prieigos, tuo labiau tikėtina, kad ribojimas gali būti laikomas „rimtu“.

80.

Vis dėlto atsakydamas į pirmąjį ir antrąjį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus Teisingumo Teismas turės išaiškinti, ar nustatant ribojimo rimtumą yra svarbu ne tik atitinkamos duomenų kategorijos, bet ir tokios prieigos laikotarpio trukmė.

81.

Mano nuomone, atsakymas turėtų būti teigiamas. Be to, reikia pažymėti, kad savo Sprendime Ministerio Fiscal Teisingumo Teismas, atlikdamas vertinimą, taip pat atsižvelgė į prieigos laikotarpio trukmę, t. y. šiuo atveju – dvylika dienų ( 50 ).

82.

Būtent ryšys tarp nurodytų duomenų pobūdžio ir prieigos laikotarpio trukmės leidžia įvertinti ribojimo rimtumą. Iš tikrųjų šie du aspektai leidžia įvertinti, ar lemiamas rimtumo kriterijus yra įvykdytas, t. y. ar prieiga prie susijusių duomenų gali leisti kompetentingoms nacionalinėms institucijoms padaryti tikslias išvadas dėl asmenų, prie kurių duomenų suteikiama tokia prieiga, privataus gyvenimo. Siekiant nustatyti tikslią informaciją apie asmenį, reikia ne tik prieigos prie kelių duomenų kategorijų, pavyzdžiui, tapatybės nustatymo, srauto ir vietos nustatymo duomenų, bet taip pat, kad tokia prieiga būtų suteikta pakankamai ilgai, kad pakankamai tiksliai būtų atskleista pagrindinė informacija apie asmens gyvenimą.

83.

Taigi, kaip ir atitinkamos kategorijos, laikotarpis, už kurį prašoma pateikti duomenis pagal suteiktą prieigos leidimą, yra esminis elementas, siekiant įvertinti atitinkamų asmenų pagrindinių teisių ribojimo rimtumą. Kaip nurodė Komisija, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad gali būti keli prieigos prašymai, susiję su vienu ir tuo pačiu asmeniu, net jeigu jais prieigos prašoma trumpiems laikotarpiams.

84.

Kaip matyti iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, ikiteisminio tyrimo institucija turėjo priėjimą prie Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 dalyje nurodytų duomenų. Remiantis šiais duomenimis galima nustatyti telefono ryšio sesijos iš asmens fiksuotojo arba judriojo telefono kilmės ir paskirties vietą, datą, laiką, trukmę ir pobūdį, naudotą galinį įrenginį bei mobiliojo galinio įrenginio naudojimo vietą. Šie dienos, mėnesio ir beveik metų duomenys buvo perduoti ikiteisminio tyrimo institucijai.

85.

Pagrindinių teisių ribojimo, kurį lemia kompetentingų nacionalinių institucijų prieiga prie saugomų asmens duomenų, rimtumas vertinamas konkrečiai nagrinėjant tam tikras kiekvieno atvejo aplinkybes. Kiekvienu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar duomenys, prie kurių buvo suteikta prieiga, gali, atsižvelgiant į jų pobūdį ir laikotarpį, kuriam buvo suteikta tokia prieiga, leisti padaryti tikslias išvadas dėl atitinkamų asmenų privataus gyvenimo.

86.

Jeigu taip yra, ribojimas turėtų būti laikomas „rimtu“, kaip tai suprantama pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją, taigi užkardant, tiriant bei nustatant baudžiamąsias veikas jis gali būti pateisinamas tik siekiu kovoti su nusikaltimais, kurie taip pat turi būti kvalifikuojami kaip „sunkūs“ ( 51 ).

87.

Iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad kai pagrindinių teisių ribojimas yra kvalifikuotas kaip „rimtas“, reikalaujama rimtesnio pagrindimo.

88.

Dėl įtariamų baudžiamųjų veikų, dėl kurių buvo suteikta prieiga prie duomenų, sunkumo Komisija pažymi, kad pagal pagrindinėje byloje nagrinėjamus nacionalinės teisės aktus leidimas, be kita ko, suteikiamas kovai su nusikalstamomis veikomis apskritai ( 52 ).

89.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi išnagrinėti, ar prieigos prie tokių duomenų, kaip nagrinėjami pagrindinėje byloje, suteikimas iš tikrųjų griežtai atitinka vieną iš Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje nurodytų tikslų. Šiuo klausimu reikia priminti, kad ši nuostata tikslo užkardyti, tirti ir nustatyti baudžiamąsias veikas neapriboja vien kova su sunkiais nusikaltimais, bet apima „baudžiamąsias veikas“ apskritai ( 53 ).

90.

Jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ribojimą pripažintų „rimtu“, jis turėtų įvertinti, ar nagrinėjama nusikalstama veika pagal nacionalinę baudžiamąją teisę taip pat gali būti kvalifikuojama kaip „sunki“.

91.

Šiuo klausimu manau, kad valstybės narės turėtų apibrėžti, kokia veika gali būti kvalifikuojama kaip „sunkus nusikaltimas“.

92.

Iš tikrųjų nacionalinės teisės sistemose už tą pačią nusikalstamą veiką gali būti paskirta skirtingo griežtumo bausmė. Sunkinančios aplinkybės valstybėse narėse taip pat gali būti apibrėžtos skirtingai.

93.

Kaip pagrįstai pažymi Estijos vyriausybė, vertinant nusikalstamos veikos sunkumą, už jį numatyta skirti bausmė nėra vienintelis kriterijus. Taip pat reikia atsižvelgti į nusikalstamų veikų pobūdį, dėl jų visuomenei daromą žalą, žalą teisiniams interesams ir bendrą poveikį, kurį jie turės nacionalinės teisės sistemai bei demokratinės visuomenės vertybėms. Kiekvienos valstybės narės konkrečios istorinės, ekonominės ir socialinės aplinkybės šiuo atveju taip pat yra reikšmingos. Be to, kalbant apie sunkinančias aplinkybes, reikia kelti klausimą, ar baudžiamosios veikos buvo padarytos, pavyzdžiui, pakartotinai arba pažeidžiamų asmenų grupės atžvilgiu.

94.

Siekiant įvertinti prieigos proporcingumą, taip pat reikia atsižvelgti į tai, kad pagal Baudžiamojo kodekso 901 straipsnio 3 dalį „<…> reikalauti duomenų leidžiama tik tada, jei tai yra būtinai reikalinga baudžiamojo proceso tikslams pasiekti“. Kaip nurodo Estijos vyriausybė, remiantis būtino reikalingumo ( 54 ) kriterijumi reikalaujama, kad tiek tyrėjai, tiek ir asmenys, atsakingi už leidimo išdavimą, apsvarstytų ir įvertintų, kokie duomenys yra būtini baudžiamajam procesui užbaigti, be kurių konkrečioje byloje nebūtų galima nustatyti tiesos arba sulaikyti įtariamo teisės pažeidėjo ar nusikaltėlio.

95.

Reikia pridurti, kad, kaip pagrįstai pažymėjo Prancūzijos vyriausybė, nusikaltimo sunkumo laipsnis ar net tikslus jo kvalifikavimas negali būti tiksliai nustatytas, kai ankstyvoje tyrimo stadijoje suteikiamas leidimas prieigai prie saugomų duomenų, todėl šiame etape gali būti per anksti nusikalstamą veiką priskirti prie sunkių nusikaltimų kategorijos arba prie baudžiamųjų veikų apskritai. Į šį neapibrėžtumą, kuris būdingas baudžiamiesiems tyrimams, kurių tikslas yra būtent padėti išaiškinti tiesą, atlikdamas prieigos proporcingumo vertinimą turi atsižvelgti ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas.

96.

Vis dėlto neapibrėžtumas, kurio baudžiamojo tyrimo pradžioje gali būti dėl šių aspektų, negali panaikinti reikalavimo, kuriuo remiantis kiekvienas prieigos prašymas turi būti motyvuotas būtinybe surasti įrodymų dėl teisės pažeidimo arba konkretaus nusikaltimo, remiantis įtarimu, kurį patvirtina objektyvios aplinkybės. Todėl prieigos prašymo tikslas negali apsiriboti ketinimu išnagrinėti visus asmens veiksmus konkrečiu laikotarpiu, siekiant surasti galimas nusikalstamas veikas. Be to, tyrimo metu paaiškėjus naujų faktinių aplinkybių, siekiant pastarąsias įrodyti, turės būti išduotas naujas prieigos prie duomenų leidimas.

97.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui nuspręsti, kad Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais bei 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad prie kriterijų, kurie leidžia įvertinti pagrindinių teisių ribojimo, susijusio su kompetentingų nacionalinių institucijų prieiga prie asmens duomenų, kuriuos elektroninių ryšių paslaugų teikėjai privalo saugoti pagal nacionalinės teisės aktus, rimtumą, priskiriamos atitinkamų duomenų kategorijos ir laikotarpio, kuriam paprašyta tokios prieigos, trukmė. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, atsižvelgdamas į ribojimo rimtumą, turi įvertinti, ar minėta prieiga buvo griežtai būtina tam, kad būtų pasiektas tikslas užkardyti, tirti ir nustatyti baudžiamąsias veikas.

98.

Siekdamas užtikrinti, kad kompetentingoms nacionalinėms institucijoms prieiga prie saugomų duomenų būtų suteikta tik tada, kai tai griežtai būtina siekiamam tikslui, Teisingumo Teismas nusprendė, jog svarbiausia, kad prieš suteikiant tokią prieigą „paprastai, išskyrus tinkamai pagrįstus skubos atvejus, teismas arba nepriklausoma administracinė institucija atliktų išankstinę kontrolę ir toks teismas ar tokia institucija savo sprendimą priimtų gavę motyvuotą kompetentingų nacionalinių institucijų prašymą, kurį jos pateiktų, vykdydamos prevencijos, atskleidimo arba baudžiamojo persekiojimo procedūras“ ( 55 ).

99.

Trečiuoju prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo išaiškinti kriterijus, kuriuos turi atitikti administracinė institucija, kad galėtų būti laikoma „nepriklausoma“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt. Tiksliau tariant, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas kelia klausimą, ar prokuratūra gali būti laikoma nepriklausoma administracine institucija, atsižvelgiant į tai, kad ji vadovauja ikiteisminiam tyrimui ir teisme palaiko valstybinį kaltinimą.

100.

Siekiant atsakyti į šį klausimą, manau, kad reikia atsižvelgti į dvi Teisingumo Teismo jurisprudencijos kryptis, t. y. pirma, į jurisprudenciją, susijusią su asmens duomenų apsaugos kontrolę vykdančių nacionalinių institucijų nepriklausomumu, ir, antra, į jurisprudenciją, susijusią su Europos arešto orderį išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumu.

101.

Teisingumo Teismo teigimu, nepriklausomumas yra svarbiausias, be kita ko, Chartijos 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas už Sąjungos taisyklių dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis laikymąsi atsakingų institucijų bruožas, kuriuo siekiama užtikrinti, kad tokia kontrolė būtų veiksminga ir patikima, taip pat sustiprinti su šių institucijų sprendimais susijusių asmenų apsaugą ( 56 ).

102.

Dėl Direktyvos 95/46 28 straipsnio 1 dalies antros pastraipos Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad „kompetentingos asmens duomenų priežiūros institucijos turi turėti tiek nepriklausomumo, kad galėtų vykdyti joms pavestas užduotis be išorinės įtakos. Šis nepriklausomumas reiškia, kad šios institucijos turi būti apsaugotos nuo bet kokios išorinės įtakos, tiesioginės ar netiesioginės, galinčios pakreipti jų sprendimus kuria nors linkme ir taip sutrukdyti joms vykdyti pavestą užduotį nustatyti teisingą teisės į privatų gyvenimą apsaugos ir laisvo asmens duomenų judėjimo pusiausvyrą“ ( 57 ).

103.

Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į reikalavimą, pagal kurį, atsižvelgiant į tai, kad šios kontrolės institucijos yra privataus gyvenimo sergėtojos, jos turi „nekelt[i] jokių įtarimų dėl šališkumo“ ( 58 ).

104.

Atsižvelgiant į tai, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo trečiasis klausimas susijęs su prokuratūra, taip pat svarbu atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudencijoje, susijusioje su Europos arešto orderį išduodančiosios teisminės institucijos nepriklausomumu, nustatytus kriterijus. Teisingumo Teismo teigimu, arešto orderio išdavimo kontrolė „turi būti vykdoma objektyviai, atsižvelgiant į visus kaltinamuosius ir išteisinamuosius įrodymus, taip pat nepriklausomai, o tai suponuoja, kad yra veiklos nuostatų ir organizacinio pobūdžio taisyklių, kurios pašalina bet kurią riziką, kad priimant sprendimą išduoti tokį arešto orderį galėtų būti gauta nurodymų iš išorės, pavyzdžiui, iš vykdomosios valdžios“ ( 59 ). Vis dėlto svarbu nepamiršti, kad kiekvienu atveju klausimą, ar prokuratūra atitinka šiuos kriterijus ( 60 ), Teisingumo Teismas konkrečiai vertina savitame Europos arešto orderio išdavimo kontekste, taigi šis vertinimas negali būti savaime pritaikomas kitose srityse, pavyzdžiui, su asmens duomenų apsauga susijusioje srityje.

105.

Taigi abi kryptys Teisingumo Teismo jurisprudencijoje persidengia ir kiekvienoje iš atitinkamų sričių pažymima, kad už Sąjungos teisės laikymosi kontrolę atsakinga nacionalinė institucija turi būti nepriklausoma, o tai apima du reikalavimus ( 61 ). Pirma, ši institucija negali būti įpareigota laikytis nurodymų ar patirti spaudimo iš išorės, kurie galėtų daryti įtaką jos sprendimams. Antra, minėta institucija, remdamasi savo statusu ir jai suteiktomis funkcijomis, kontrolę turi vykdyti objektyviai, t. y. ji turi užtikrinti nešališkumą. Tiksliau tariant, administracinei institucijai vertinant prieigos prie saugomų duomenų proporcingumą reikalaujama, kad ji galėtų surasti tinkamą interesų, susijusių su tyrimo veiksmingumu kovojant su nusikaltimais, ir interesų, susijusių su asmenų, kurių duomenų prieigos prašoma, asmens duomenų apsauga, pusiausvyrą. Todėl, remiantis pastaruoju aspektu, nešališkumo reikalavimas patenka į sąvoką „nepriklausoma administracinė institucija“, Teisingumo Teismo nurodytą Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt.

106.

Reikia išnagrinėti, ar prokuratūra, atsižvelgiant į įvairias jos funkcijas, kurios jai priskirtos pagal Estijos teisės aktus, atitinka nepriklausomumo kriterijų šiais dviem aspektais, kai turi spręsti, ar prieiga prie duomenų yra griežtai būtina. Sąvoka „nepriklausomumas“, kuriuo turi pasižymėti tokią kontrolę vykdanti administracinė institucija, yra funkcinė ta prasme, kad būtent atsižvelgiant į specifinį šios kontrolės tikslą reikia vertinti, ar ši institucija gali veikti be kišimosi ir spaudimo iš išorės, nes taip galėtų būti daroma įtaka jos sprendimams, ir laikydamasi objektyvumo principų bei griežtai taikydama teisės normas. Trumpai tariant, sąvoka „nepriklausoma administracinė institucija“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., siekiama užtikrinti šios kontrolės objektyvumą, patikimumą ir veiksmingumą.

107.

Tai reiškia, kad reikia išnagrinėti, ar dėl Estijos teisės aktų, kuriuose išdėstomas prokuratūros statusas ir funkcijos, atitinkamiems asmenims gali kilti pagrįstų abejonių dėl prokurorų nepasidavimo išorės veiksniams ir jų neutralumo atsižvelgiant į interesus, su kuriais jie susiduria, kai turi vykdyti išankstinę prieigos prie duomenų proporcingumo kriterijaus kontrolę.

108.

Prokuratūros vaidmuo vykdant baudžiamąjį procesą yra esminis, nes ji vadovauja ikiteisminiam tyrimui ir, be kita ko, turi kompetenciją vykdyti asmens, įtariamo padarius baudžiamąją veiką, persekiojimą, siekiant jam iškelti bylą. Todėl ją reikia pripažinti institucija, dalyvaujančia vykdant baudžiamąjį teisingumą ( 62 ).

109.

Kaip Teisingumo Teismas nurodė dėl Procura della Repubblica (Respublikos prokuroras, Italija) ir remiantis tekstu, kurį, mano nuomone, galima pritaikyti nagrinėjamoje byloje, prokuroro „funkcija yra ne visiškai nepriklausomai išspręsti bylą, bet, kaip baudžiamąjį kaltinimą pareiškiančiai proceso šaliai, esant reikalui, pateikti ją kompetentingam teismui“ ( 63 ).

110.

Nors prokuratūra pagal savo statusą, darbo tvarką ir funkcijas pasižymi konkrečiomis ypatybėmis, dėl kurių ji skiriasi nuo teismo ir kurios pagrindžia jos pripažinimą „institucija, dalyvaujančia [vykdant] baudžiam[ąjį] teisingum[ą] valstybėse narėse“, vis dėlto, funkciniu požiūriu, kai nacionalinė teisė numato, kad išankstinę prieigos proporcingumo kontrolę, kaip to reikalaujama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., vykdo prokuratūra, šiuo klausimu ji turi rodyti nepriklausomumo lygį, kuris yra analogiškas teismo nepriklausomumo lygiui. Iš tikrųjų tai, kad šią funkciją vykdo ne teismas, o administracinė institucija, neturėtų turėti įtakos šios kontrolės objektyvumui, patikimumui ir veiksmingumui.

111.

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal Baudžiamojo proceso kodekso 901 straipsnio 2 dalį ikiteisminio tyrimo institucija, gavusi prokuratūros leidimą vykstant ikiteisminiam tyrimui arba teismo leidimą vykstant teismo procesui, iš elektroninių ryšių paslaugų teikėjo gali pareikalauti Elektroninių ryšių įstatymo 1111 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytų duomenų.

112.

Be to, iš Estijos teisės aktų matyti, kad baudžiamajame procese prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, kurio tikslas yra surinkti įrodymus ir sudaryti kitas sąlygas bylos nagrinėjimui teisme. Be to, per ikiteisminį tyrimą ikiteisminio tyrimo institucija ir prokuratūra išsiaiškina įtariamojo arba kaltinamojo kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes. Jei prokuratūra yra įsitikinusi, kad surinkti visi reikalingi įrodymai ir kad kaltinimai turi būti pareikšti, ji pareiškia asmeniui kaltinimus ir tokiu atveju palaiko valstybinį kaltinimą teisme.

113.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat pažymi, kad priemonėms, labiausiai ribojančioms asmens pagrindines teises, prokuratūra privalo gauti ikiteisminio tyrimo teisėjo leidimą (pavyzdžiui, dėl daugumos stebėjimo priemonių ir suėmimo), tačiau ji yra įgaliota priimti sprendimą ir dėl kai kurių procesinių priemonių, kurios intensyviai riboja pagrindines teises ( 64 ).

114.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išreikštos abejonės dėl prokuratūros pripažinimo „nepriklausoma administracine institucija“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., visų pirma kilo todėl, kad po ikiteisminio tyrimo prokuratūra pareiškia asmeniui kaltinimus, jei yra įsitikinusi, kad baudžiamojoje byloje surinkti visi reikalingi įrodymai ir kad kaltinimai turi būti pareikšti. Tokiu atveju būtent prokuratūra teisme palaiko valstybinį kaltinimą ir taip pat tampa teismo proceso dalyvė. Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui abejonių dėl prokuratūros kvalifikavimo kaip „nepriklausomos administracinės institucijos“, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., iš esmės kyla dėl prokuratūros, kaip persekiojimą vykdančios institucijos.

115.

Taigi tokios prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo išsakytos abejonės yra labiau susijusios su prokuratūros nešališkumu vykdant ikiteisminio tyrimo institucijos prieigos prie duomenų proporcingumo kontrolę, kurią ji turi atlikti prieš suteikdama tokią prieigą.

116.

Prieš pradedant nagrinėti šį su nešališkumu susijusį aspektą, reikia pažymėti, kad Prokuratūros įstatymo 1 straipsnio 11 dalyje nustatyta, kad „[v]ykdydama įstatyme numatytus uždavinius prokuratūra yra nepriklausoma“. Be to, pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 2 dalį „[p]rokuroras, vykdydamas savo uždavinius, yra nepriklausomas ir veikia vadovaudamasis išimtinai įstatymu ir savo įsitikinimais“ ( 65 ).

117.

Šiuo klausimu Estijos vyriausybė nurodo, kad nors prokuratūra yra Teisingumo ministerijai pavaldi institucija, pagal Estijos teisės aktus šiai ministerijai vis dėlto nesuteikta jokios galimybės teikti vertinimus dėl konkretaus proceso ar kištis į vykstantį baudžiamąjį procesą. Ši vyriausybė paaiškina, kad prokuratūros nepriklausomumo pažeidimas yra nusikalstama veika, už kurią skiriama bausmė.

118.

Nors, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo abejoti Estijos teisės aktuose pavestas užduotis vykdančios prokuratūros nepriklausomumu, manau, kad šie teisės aktai kelia pagrįstų abejonių dėl prokuratūros gebėjimo vykdyti nešališką ir objektyvią išankstinę prieigos prie duomenų proporcingumo kriterijaus kontrolę, kai atitinkamoje byloje jai gali tekti vienu metu vykdyti ir vadovavimo baudžiamajam tyrimui uždavinius, ir priimti sprendimą dėl baudžiamojo persekiojimo, ir teisme palaikyti valstybinį kaltinimą.

119.

Tiesa, keli Estijos teisės aktuose nustatyti aspektai laikytini garantijomis, jog vykdydama jai patikėtus uždavinius prokuratūra veikia laikydamasi nešališkumo reikalavimo.

120.

Taigi pagal Baudžiamojo proceso kodekso 211 straipsnio 2 dalį prokuratūra privalo išsiaiškinti įtariamojo arba kaltinamojo kaltę patvirtinančias ir ją paneigiančias aplinkybes.

121.

Be to, kaip matyti iš Prokuratūros įstatymo 1 straipsnio 1 dalies, prokuratūra privalo užtikrinti ikiteisminio tyrimo, kuriam ji vadovauja, teisėtumą. Taip pat, remiantis to paties įstatymo 1 straipsnio 11 dalimi ir 2 straipsnio 2 dalimi, prokuratūra jai pavestus uždavinius turi vykdyti laikydamasi įstatymų. Tai reiškia, kad vadovaudama ikiteisminiam tyrimui prokuratūra turi siekti ne tik užtikrinti jo veiksmingumą, bet taip pat garantuoti, kad šiuo procesu nebūtų neproporcingai pažeidžiama susijusių asmenų teisė į privatų gyvenimą. Iš tikrųjų galima manyti, kad prieigos prie saugomų duomenų leidimo suteikimas yra sudėtinė bendresnių prokuratūros uždavinių, susijusių su ikiteisminio tyrimo institucijos priemonių teisėtumo kontrole ir visų pirma ikiteisminio tyrimo veiksmų proporcingumu, atsižvelgiant į aplinkybių pobūdį ir sunkumą, dalis.

122.

Taigi galima teigti, kad būtent dėl to, jog prokuratūra vadovauja ikiteisminiam tyrimui, ji gali įvertinti, ar, atsižvelgiant į kiekvienos bylos ypatumus ir, nesant kitų įrodymų, prieiga prie telekomunikacijų operatorių saugomų duomenų yra griežtai būtina, siekiant tęsti tyrimą dėl įtariamos nusikalstamos veikos.

123.

Vis dėlto asmenų, prie kurių duomenų prašoma prieigos, požiūriu, aplinkybė, kad administracinė institucija, kuri turi vertinti, ar tokia prieiga yra griežtai būtina vykdant tyrimą, kartu yra ir ta, kuri gali vykdyti jų persekiojimą, o vėliau, jei reikės, palaikyti valstybinį kaltinimą teisme, manau, gali sumažinti Estijos teisės aktais suteiktas nešališkumo garantijas. Šiuo požiūriu gali kilti konfliktas tarp, viena vertus, šių prokuratūros uždavinių ir, kita vertus, prieigos prie duomenų proporcingumo kriterijaus išankstinės kontrolės neutralumo ir objektyvumo.

124.

Vykdydama savo uždavinius, prokuratūra privalo surinkti įrodymų, įvertinti jų reikšmingumą ir padaryti išvadas dėl atitinkamo asmens kaltės. Pateikdama valstybinį kaltinimą, kurį ji įpareigota palaikyti teisme, ši valstybės institucija turi pateikti ir pagrįsti bylos medžiagą, taigi ‐ būti bylos šalis. Atsižvelgiant į šiuos uždavinius, prokuratūrai tenka įrodinėjimo pareiga, kuri, nusikalstamos veikos padarymu įtariamų asmenų nuomone, gali atrodyti nesuderinama su tos pačios institucijos gebėjimu nešališkai ir objektyviai vykdyti prieigos prie duomenų proporcingumo kriterijaus išankstinę kontrolę.

125.

Kaip pažymi Komisija, galėtų kilti pavojus, kad susiję asmenys gali manyti, jog dėl kelių prokuratūrai priskirtų uždavinių, kuriuos ji turi atlikti, prokuratūra yra suinteresuota suteikti plataus masto prieigą prie duomenų, neatsižvelgiant į tai, ar jie patvirtintų, ar paneigtų kaltę. Be to, nusikalstamos veikos padarymu įtariamiems asmenims gali kilti abejonių dėl prokuratūros nešališkumo, kai ji suteikia prieigos prie jų duomenų leidimą, nes vėlesniame procese prokuratūra gali veikti prieš juos kaip persekiojimą vykdanti šalis. Manau, kad laikantis administracinės institucijos, kuri atsakinga už išankstinės kontrolės vykdymą, kaip reikalaujama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., nešališkumo reikalavimo, turi būti tam tikras atsiribojimas ir nešališkumas dėl interesų, tarp kurių gali kilti priešprieša vykdant ikiteisminį tyrimą, t. y. pirma, jo veiksmingumo, ir, antra, atitinkamų asmenų asmens duomenų apsaugos. Komisija mano, kad padėtis galėtų būti kitokia, jeigu vidinė prokuratūros administracinė tvarka būtų tokia, kad prokuroras, kuris turi priimti sprendimą dėl prieigos prašymo, nedalyvautų ikiteisminiame tyrime ir vėlesniuose proceso etapuose, įskaitant valstybinį kaltinimą.

126.

Atsižvelgdamas į tai, kad, kaip patvirtinta per teismo posėdį, Estijos Respublikos prokuratūroje galioja hierarchinė struktūra, nesu tikras, kad toks Komisijos pasiūlymas galėtų panaikinti trūkumus, kuriuos lėmė tai, kad pagal Estijos teisės aktus prokuratūrai priskirta vykdyti kelis uždavinius. Bet kuriuo atveju tai nepanaikina šio pasiūlymo idėjos reikšmingumo, t. y. kad išankstinę prieigos prie duomenų proporcingumo kriterijaus kontrolę turėtų vykdyti administracinė institucija, kuri, pirma, tiesiogiai nedalyvauja vykdant atitinkamą baudžiamąjį tyrimą ir, antra, yra neutrali baudžiamojo proceso šalių atžvilgiu. Tokia institucija, atribota nuo su tyrimu ir valstybiniu kaltinimu nagrinėjamame teismo procese susijusių interesų, negalėtų būti kritikuojama pirmenybę teikusi tyrimui, o ne interesams, susijusiems su atitinkamų asmenų asmens duomenų apsauga. Taigi minėta institucija galėtų visiškai nešališkai priimti sprendimą, kuriuo prieiga prie saugomų duomenų būtų suteikta tik tais atvejais, kai tai griežtai būtina siekiamam tikslui, laikantis Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalyje, Teisingumo Teismo išaiškintoje 2014 m. balandžio 8 d. Sprendime Digital Rights Ireland ir kt. ( 66 ) ir Sprendime Tele2 Sverige ir Watson ir kt., nustatytų reikalavimų. Kartu taip pat suprantu, kad su nagrinėjamame procese reikšmingais interesais nesusijusios nuomonės teikimas neturėtų sumažinti baudžiamųjų veikų tyrimo, persekiojimo už jas ir kovos su jomis proceso veiksmingumo.

127.

Tam, kad būtų išlaikyta valstybių narių procesinė autonomija, Teisingumo Teismas neturėtų labiau kištis nei į bendrą teisingumo vykdymo tvarką valstybėse narėse, nei į vidinę prokuratūrų tvarką. Valstybės narės turi imtis tinkamų priemonių, siekdamos užtikrinti, kad, vykdant prieigos prie saugojamų duomenų išankstinę kontrolę, būtų užtikrinta tinkama su baudžiamojo tyrimo veiksmingumu susijusių interesų ir asmenų, prie kurių duomenų prašoma prieigos, teisės į duomenų apsaugą pusiausvyra.

128.

Pabaigoje reikia pažymėti, kad, mano nuomone, išankstinės kontrolės, kurią vykdytų „nepriklausoma“ administracinė institucija, kaip tai suprantama pagal Sprendimą Tele2 Sverige ir Watson ir kt., nebuvimo negali kompensuoti teisminė kontrolė, kuri gali būti atlikta po prieigos suteikimo ( 67 ). Priešingu atveju išankstinės kontrolės reikalavimas prarastų savo pateisinimą – siekį užkirsti kelią atvejams, kai prieigos prie saugojamų duomenų suteikimas būtų neproporcingas nusikalstamų veikų tyrimo, persekiojimo už jas ir kovos su jomis tikslo požiūriu.

129.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į trečiąjį prejudicinį klausimą: Direktyvos 2002/58 15 straipsnio 1 dalis, siejama su Chartijos 7, 8 ir 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, turi būti aiškinama taip, kad reikalavimas, kuriuo remdamasis teismas arba nepriklausoma administracinė institucija turi vykdyti išankstinę kompetentingų nacionalinių institucijų prieigos prie saugojamų duomenų kontrolę, nėra įvykdytas, kai nacionalinės teisės aktuose numatyta, kad tokią kontrolę vykdo prokuratūra, kurios užduotis yra vadovauti ikiteisminiam tyrimui, kai kartu ji gali palaikyti valstybinį kaltinimą teisme.

130.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Riigikohus (Aukščiausiasis Teismas, Estija) pateiktus prejudicinius klausimus: