1.

Galima būtų teigti, kad ši byla atspindi ginčo tarp branduolinei energijai pritariančių ir jai nepritariančių valstybių narių teisinę pusę. Ir vienos, ir kitos valstybės narės teigia, kad savo tikslus puoselėja siekdamos apsaugoti aplinką ( 2 ). Šioje byloje nagrinėjamu atveju kyla esminis klausimas: ar branduolinės elektrinės statybai teikiamą pagalbą Europos Komisija gali patvirtinti pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Tai turbūt vienintelis, svarbiausias klausimas, keliamas šiame apeliaciniame skunde dėl 2018 m. liepos 12 d. Bendrojo Teismo sprendimo Austrija / Komisija (T‑356/15) ( 3 ) (toliau – skundžiamas sprendimas).

2.

Tame sprendime Bendrasis Teismas atmetė Austrijos Respublikos pareikštą ieškinį dėl panaikinimo, kuriuo ji ginčijo 2014 m. spalio 8 d. Komisijos sprendimo (ES) 2015/658 dėl pagalbos priemonės SA.34947 (2013/C) (ex 2013/N) ( 4 ) (toliau – ginčijamas sprendimas) galiojimą. Jis susijęs su Jungtinės Karalystės finansine parama Hinklio kyšulio C branduolinės elektrinės statybai Anglijos pietvakarinėje pakrantėje. Kaip galima tikėtis, ir ginčijamas, ir skundžiamas sprendimai yra sudėtingi dokumentai: šią aplinkybę rodo jau vien tai, kad Bendrojo Teismo sprendimą sudaro net 736 punktai.

3.

Vis dėlto, kaip jau nurodžiau, šio Austrijos Respublikos paduoto apeliacinio skundo esmę sudaro jos teiginys, jog dėl to, kad ji (ir kartu kelios kitos valstybės narės) ryžtingai priešinasi branduolinių elektrinių statybai, kitų valstybių narių, kurios palaiko branduolinę energiją, teikiama pagalba tokiems projektams yra aiškiai arba numanomai draudžiama pagal įvairias Sutartis, kuriomis reglamentuojama Europos Sąjunga (įskaitant Euratomo sutartį). Jungtinė Karalystė (įstojusi į bylą palaikyti ginčijamą sprendimą) savo ruožtu teigia, kad turi teisę pasirinkti energetikos politiką, įskaitant teisę pasirinkti „tarp skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą“, kaip tai pripažįstama SESV 194 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje.

4.

Teisingumo Teismas pats vos kelis kartus turėjo galimybę priimti sprendimą dėl to, kaip teisingai taikyti SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, nuostatą, dėl kurios taikymo Bendrasis Teismas metams bėgant yra suformavęs savo jurisprudenciją. Vienas iš šiame apeliaciniame skunde Teisingumo Teismui keliamų klausimų yra tas, ar valstybės pagalba turi būti siekiama konkrečių tikslų tam, kad ji būtų suderinama su bendrąja rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o jeigu taip, tai kokie šie tikslai yra. Jis taip pat turės galimybę apsvarstyti, ar vertinant valstybės pagalbą veiklai, kuriai taikoma Euratomo sutartis, turi būti atsižvelgiama į kitus Sąjungos tikslus, nurodytus ESS ir SESV, šioje byloje nagrinėjamu atveju – aplinkos apsaugos tikslą.

5.

Šio apeliacinio skundo teisinis pagrindas yra šios pirminės teisės nuostatos: SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas, 192 straipsnio 2 dalies c punktas, 194 straipsnio 2 dalis ir Euratomo sutarties 1 straipsnis, 2 straipsnis, 106a straipsnio 3 dalis ir 192 straipsnio 1 dalis.

6.

2015 m. liepos 13 d. Tarybos reglamento (ES) 2015/1589, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles ( 5 ), 1 straipsnio c punkte pateikiama tokia apibrėžtis:

„nauja pagalba – visa pagalba, t. y. pagalbos sistemos ir individuali pagalba, kuri nėra egzistuojanti pagalba, įskaitant egzistuojančios pagalbos pakeitimus.“

7.

2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą Nr. (EB) 659/1999 ( 6 ), 4 straipsnis suformuluotas taip:

„1.   Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punkte taikomos pagalbos pakeitimai – tai visi pakeitimai, išskyrus grynai formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams. Tačiau taikomos pagalbos schemos pradinio biudžeto padidėjimas iki 20 % nelaikomas taikomos pagalbos pakeitimu.

2.   Apie šiuos taikomos pagalbos pakeitimus pranešama supaprastinta pranešimo forma, pateikta II priede:

<…>

3.   Supaprastinta pranešimo procedūra netaikoma pranešant apie pagalbos schemų pakeitimus, apie kuriuos valstybės narės nėra pateikusios metinių ataskaitų <…>“

8.

Komisijos pranešimo dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai ( 7 ) (toliau – Pranešimas dėl garantijų) 3.2 punktas suformuluotas taip:

„Komisijos nuomone, individuali valstybės garantija nelaikoma valstybės pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas.

9.

Pranešimo dėl garantijų 5.1 ir 5.2 punktuose numatyta:

„5.1 Bendro pobūdžio informacija

Komisija turi išnagrinėti valstybės garantijas, kurioms taikoma [EB] 87 straipsnio 1 dalis [dabar – SESV 107 straipsnio 1 dalis], kad nustatytų, ar jos yra suderinamos su bendrąja rinka. Prieš atliekant tokį suderinamumo vertinimą, reikia nustatyti pagalbos gavėją.

5.2. Vertinimas

Šios pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka Komisija vertina pagal tas pačias taisykles, kurios taikomos kitų rūšių pagalbos priemonėms. <…>“

10.

2013 m. spalio 22 d. Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė pranešė apie priemones naujai Hinklio kyšulio C branduolinei elektrinei (toliau – Hinklio kyšulio C elektrinė) remti, ji būtų statoma šalia dviejų jau veikiančių branduolinių elektrinių – Hinklio kyšulio A branduolinės elektrinės ir Hinklio kyšulio B branduolinės elektrinės. Priemonėmis, apie kurias pranešta, remiama bendrovė yra NNB Generation Company Limited (toliau – NNBG), kuri yra EDF Energy plc (toliau – EDF) patronuojamoji įmonė.

11.

Priemonės, apie kurias buvo pranešta ir kurios išsamiai apibūdintos ginčijamo sprendimo 2 skirsnyje, yra tokios, kaip nurodyta toliau:

12.

2013 m. gruodžio 18 d. sprendimu ( 11 ) Europos Komisija nusprendė pradėti formalią priemonių, apie kurias pranešta, tyrimo procedūrą.

13.

Dėl to 2014 m. spalio 8 d. Komisija priėmė ginčijamą sprendimą. Jame nurodė, kad priemonės, apie kurias pranešta, yra valstybės pagalba, bet kad jos taip pat yra suderinamos su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

14.

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis suformuluota taip:

„1 straipsnis.

„Pagalba Hinklio kyšulio C elektrinei, kurios forma – susitarimas dėl skirtumų, valstybės sekretoriaus susitarimas ir kredito garantija, taip pat visi susiję dalykai, ir kurią JK planuoja įgyvendinti, yra suderinama su vidaus rinka pagal [SESV] veikimo 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

Todėl tokią pagalbą leidžiama teikti. <…>“

15.

Austrijos Respublika pareiškė ieškinį dėl ginčijamo sprendimo panaikinimo, jį Bendrojo Teismo kanceliarija gavo 2015 m. liepos 6 d.2015 m. gruodžio 18 d. sprendimu kolegijos pirmininkas leido Liuksemburgo Didžiajai Hercogystei įstoti į bylą palaikyti Austrijos Respublikos reikalavimų. 2015 m. gruodžio 9 d., 2016 m. sausio 6 d. ir 2016 m. sausio 11 d. kolegijos pirmininko sprendimais Čekijos Respublikai, Prancūzijos Respublikai, Vengrijai, Lenkijos Respublikai, Rumunijai, Slovakijos Respublikai ir Jungtinei Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystei buvo leista įstoti į bylą palaikyti Komisijos reikalavimų.

16.

Grįsdama ieškinį Bendrajame Teisme Austrijos Respublika pateikė dešimt ieškinio pagrindų.

17.

Skundžiamu sprendimu Bendrasis Teismas atmetė visą jos ieškinį. Jis nurodė Austrijos Respublikai padengti savo bylinėjimosi išlaidas ir iš jos priteisė Europos Komisijos bylinėjimosi išlaidas. Įstojusioms į bylą šalims buvo nurodyta padengti savo bylinėjimosi išlaidas.

18.

Austrijos Respublika Teisingumo Teismo prašo:

19.

Liuksemburgo Didžioji Hercogystė palaiko Austrijos Respublikos reikalavimus.

20.

Komisija Teisingumo Teismo prašo:

21.

Čekijos Respublika ir Slovakijos Respublika palaiko visus Komisijos reikalavimus. Prancūzijos Respublika, Vengrija, Lenkijos Respublika ir Jungtinė Karalystė palaiko Komisijos reikalavimą atmesti apeliacinį skundą.

22.

Rašytines pastabas dėl apeliacinio skundo pateikė visos pirmojoje instancijoje įstojusios į bylą šalys, išskyrus Rumuniją. 2020 m. sausio 28 d. vykusiame teismo posėdyje Čekijos Respublika, Prancūzijos Respublika, Vengrija, Austrijos Respublika, Jungtinė Karalystė ir Komisija pateikė žodines pastabas.

23.

Jungtinė Karalystė 2020 m. sausio 31 d. vidurnaktį (CET) išstojo iš Europos Sąjungos. Kadangi ši byla iškelta ne Jungtinei Karalystei, ši aplinkybė neturi jokio tiesioginio poveikio šiai bylai. Vis dėlto galima pažymėti, kad pagal Susitarimo dėl Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystės išstojimo iš Europos Sąjungos ir Europos atominės energijos bendrijos 89 straipsnį ( 12 ) Teisingumo Teismo sprendimas toliau bus visas privalomas Jungtinei Karalystei ir Jungtinės Karalystės teritorijoje, jeigu jis bus paskelbtas iki pereinamojo laikotarpio pabaigos.

24.

Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad Austrijos Respublika turi teisę siekti skundžiamo sprendimo panaikinimo.

25.

Šis Teisingumo Teismui paduotas apeliacinis skundas suskirstytas į penkis atskirus pagrindus, nors juose daugiausia pakartojami Bendrajame Teisme pateikti įvairūs ieškinio pagrindai. Vis dėlto galima pažymėti, kad kai kurie ieškinio pagrindai dėl ginčijamo sprendimo, kuriuos Austrijos Respublika pateikė Bendrajame Teisme, šiame apeliaciniame skunde jau nebekartojami.

26.

Pirmajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika teigia, kad naujos branduolinės elektrinės statyba nėra Sąjungos interesus atitinkantis teisėtas tikslas, kurio galima siekti teikiant valstybės pagalbą. Šiuo tikslu ji ginčija skundžiamo sprendimo 79 ir paskesnius punktus, 97 ir 517 punktus. Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, skundžiamo sprendimo 105, 139, 140, 144, 151 ir 240 punktuose konstatuodamas, kad nagrinėjamos priemonės yra suderinamos su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, nes atitinkama ekonominė veikla nebuvo tinkamai apibrėžta ir Bendrasis Teismas nepripažino, kad rinkos nepakankamumas yra būtinas, kad pagalba būtų suderinama su vidaus rinka. Trečiajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika ginčija skundžiamo sprendimo 405, 413, 470, 499, 506, 507 ir 515 ir paskesniuose punktuose Bendrojo Teismo pateiktą vertinimą tiek, kiek Bendrasis Teismas pripažino pagalbos priemones proporcingomis. Ketvirtajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika teigia, kad nagrinėjama pagalba yra veiklos pagalba, neatitinkanti Sąjungos taisyklių dėl valstybės pagalbos, ir ginčija skundžiamo sprendimo 612 ir 613 punktus. Penktajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika laikosi nuomonės, kad, pirma, ginčijamame sprendime nebuvo pakankamai nustatyti pagalbos elementai, kad būtų galima taikyti proporcingumo kriterijų, ir, antra, kad ginčijamu sprendimu pažeidžiamas Pranešimas dėl garantijų. Šiuo klausimu ji ginčija skundžiamo sprendimo 251 ir paskesnius, 279 ir 361 punktus, kuriuose Bendrasis Teismas atmetė gairių ir reglamentų, kurie nėra tiesiogiai taikytini taikant vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus, taikymą, taip pat skundžiamo sprendimo 309 ir 338 punktus tiek, kiek jie susiję su Pranešimo dėl garantijų taikymu.

27.

Dabar siūlau iš eilės nagrinėti pateiktus apeliacinio skundo pagrindus.

28.

Pirmasis apeliacinio skundo pagrindas padalytas į tris dalis. Pirmiausia Austrijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79 ir paskesniuose punktuose padarė neteisingą prielaidą, kad sprendžiant klausimą, ar branduolinės energijos rėmimas yra interesas, kurio gali būti siekiama teikiant valstybės pagalbą, reikšmingas kriterijus yra tas, ar puoselėjamas interesas yra „viešasis interesas“, o ne tas, ar puoselėjamas „bendras interesas“. Remdamasis tokiu vertinimu Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, pripažindamas, kad pagalba yra suderinama su vidaus rinka vien todėl, kad ja tenkinamas viešasis interesas.

29.

Austrijos Respublika teigia, kad pateikdamas tokį vertinimą Bendrasis Teismas nukrypo nuo Komisijos praktikos ir suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią visa valstybės pagalba turi būti siekiama Sąjungos „bendro intereso“. Austrijos Respublika taip pat teigia, kad bendras Sąjungos interesas yra toks interesas, kuris yra bendras visoms valstybėms narėms.

30.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo antroje dalyje Austrijos Respublika nurodo, jog Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 97 punkte klaidingai konstatavo, kad valstybės pagalbai investicijoms branduolinės energijos srityje pateisinti galima remtis Euratomo sutarties 2 straipsnio c punktu. Šios nuostatos formuluotė neapima naujos branduolinės elektrinės statybos, ja siekiama tik „palengvin[ti] sąlygas investicijoms ir užtikrin[ti] pagrindinių įrenginių, reikalingų branduolinės energijos plėtrai Bendrijoje, steigimą <…>“. Euratomo sutarties IV skyriuje („Investicijos“) valstybės pagalba taip pat nenurodyta kaip šiam tikslui pasiekti numatyta priemonė.

31.

Apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečioje dalyje Austrijos Respublika kritikuoja, kad Bendrasis Teismas, taikydamas SESV 107 straipsnį, rėmėsi Euratomo sutarties 106a straipsniu, nes Euratomo sutartyje nėra jokių valstybės pagalbą reglamentuojančių taisyklių. Kadangi Bendrasis Teismas taikė SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą Euratomo sutartimi reglamentuojamai situacijai, jis turėjo atsižvelgti ir į kitas Sąjungos teisės nuostatas, kurios yra ne Euratomo sutartyje. Tokios nuostatos yra susijusios su aplinkos apsauga, kuri apima ir sveikatos apsaugą, būtent Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartijos) 37 straipsnis ir SESV 11 straipsnis ir, kalbant konkrečiau – „kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką <…> siek[is] <…> skatinti energijos vartojimo efektyvumą bei taupymą ir naujų bei atsinaujinančių energijos formų plėtojimą“, SESV 194 straipsnio 1 dalies c punkte konkrečiai išvardijant Sąjungos energetikos politikos tikslus. Austrijos Respublika taip pat pažymi, kad Bendrasis Teismas neatsižvelgė į šiuos tikslus, o tai, jos teigimu, neatitinka atsargumo principo, principo, kad žalą atlygina teršėjas, ir tvarumo principo. Šiuo klausimu Austrijos Respublika ginčija skundžiamo sprendimo 516 punktą.

32.

Būtų tikslinga pirmiausia nagrinėti pradinį aspektą, susijusį su bendru santykiu tarp Euratomo sutarties ir SESV, kurioje įtvirtintos šioje byloje nagrinėjamos nuostatos dėl valstybės pagalbos, nes šis klausimas yra svarbus keliems Austrijos Respublikos pateiktiems argumentams. Kartu iš dalies išnagrinėsiu šio apeliacinio skundo pirmojo pagrindo trečią dalį.

33.

Mano požiūriu, nors Austrijos Respublika teigia, kad Euratomo sutarties 2 straipsnio c punktas netaikomas naujų branduolinių elektrinių statybai, neatrodo, kad ji teigtų, jog šioje byloje nagrinėjamu atveju pati Euratomo sutartis neatlieka jokio vaidmens. Austrijos Respublika veikiau teigia, jog dėl to, kad Euratomo sutartyje nereglamentuojama valstybės pagalba branduolinės energijos sektoriui, šis sektorius neturėtų, ir galbūt netgi būtų teisingiau sakyti, negalėtų būti remiamas valstybės pagalba. Todėl reikia atidžiau išnagrinėti Euratomo sutarties, ESS ir SESV tarpusavio santykį, visų pirma Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalies bei SESV 194 straipsnio 2 dalies antros pastraipos taikymo sritį ir reikšmę.

34.

Iš Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalies formuluotės aišku, kad Euratomo sutarties kaip pirminės teisės šaltinio statusas yra toks pat kaip ESS ir SESV ( 13 ). Šioje nuostatoje nurodyta, kad ESS ir SESV nuostatos negali būti taikomos Euratomo sutarties srityje, jeigu šiomis nuostatomis nukrypstama nuo Euratomo sutarties nuostatų ( 14 ). Kaip nurodė Bendrasis Teismas, „todėl [SESV] nuostatų atžvilgiu Euratomo sutarties nuostatos yra specialiosios normos, taigi kolizijos atveju jomis nukrypstama nuo pirmųjų“ ( 15 ).

35.

Tai reiškia, kad jeigu konkretus klausimas specialiai reglamentuotas Euratomo sutarties nuostatoje, negali būti taikoma nei ESS, nei SESV, jeigu jose numatyta kitaip.

36.

Atsakyti, kas nutinka tuo atveju, jeigu klausimas nėra reglamentuotas Euratomo sutartyje, tikriausiai nėra taip paprasta. Kaip generalinis advokatas M. Szpunar pažymėjo savo išvadoje byloje Kernkraftwerke Lippe-Ems ( 16 ), šių sutarčių tarpusavio santykį galima vertinti dviem būdais. Remiantis vienu požiūriu, Euratomo sutartyje išsamiai reglamentuojami visi klausimai, susiję su branduolinės energijos sritimi, nepaliekant jokių galimybių taikyti nei ESS, nei SESV. Remiantis kitu požiūriu, ESS ir SESV taikomos visose Sąjungos teisės apimamose srityse, kurios nėra reglamentuotos Euratomo sutartyje.

37.

Kadangi Euratomo sutartis yra tik konkrečiam sektoriui skirta sutartis, kuria siekiama skatinti mokslo tyrimus, plėtrą ir investicijas į branduolinę pramonę ( 17 ), o ESS ir SESV tikslai yra daug platesni, ir atsižvelgiant į plačius Sąjungos įgaliojimus įvairiausiose srityse ir sektoriuose, atrodo tinkama SESV taisykles taikyti visais atvejais, kai Euratomo sutartyje nėra specialiųjų normų. Būtų keista, jeigu, pavyzdžiui, SESV 157 straipsnio 1 dalies nuostatos, susijusios su vienodu darbo užmokesčiu, nebūtų taikomos branduolinės energijos sektoriuje dirbantiems darbuotojams. Bet kuriuo atveju šis požiūris taip pat įtvirtintas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje ( 18 ).

38.

Mano nuomone, tai reiškia, kad Euratomo sutarties nuostatos turėtų būti laikomos leges speciales SESV nuostatų atžvilgiu ir jos nedraudžia taikyti SESV nuostatų, jei Euratomo sutartyje nėra tos srities specialiųjų ar konkrečių taisyklių. Bet kuri kita išvada reikštų, kad branduolinės energijos gamyba nebuvo reglamentuojama jokiomis bendrosiomis normomis, taikomomis vidaus rinkai. Šioje byloje nagrinėjamu atveju aišku, kad Euratomo sutartyje nėra jokių specialiųjų normų, susijusių su valstybės pagalba. Vadinasi, branduolinės energijos srityje valstybių narių suteiktai pagalbai taikomos SESV 107 straipsnio, SESV 108 straipsnio ir SESV 109 straipsnio nuostatos.

39.

Atrodo, kad Austrijos Respublika tai pripažįsta. Vis dėlto ji teigia, jog pripažinus, kad taisyklės dėl valstybės pagalbos, kuriomis siekiama Sutarties tikslo pasiekti ir (arba) išlaikyti neiškraipytą konkurenciją, gali būti taikomos branduolinės energetikos srityje, tada reikia atsižvelgti ir į kitus Sutarties tikslus, pavyzdžiui, aplinkos apsaugą, principą, kad žalą atlygina teršėjas, ir Chartijos 37 straipsnį (susijusį su aplinkos apsauga).

40.

Vis dėlto negaliu pritarti tokiam argumentui. Iš esmės is prilygtų teiginiui, kad branduolinė energija yra savaime nesuderinama su SESV puoselėjamais aplinkos tikslais ir kad todėl bet kokio pobūdžio valstybės pagalba, skirta tokių elektrinių statybai ar eksploatavimui remti, neturėtų būti leidžiama.

41.

Žinoma, politiniu lygmeniu daugelyje valstybių narių karštai diskutuojama dėl branduolinės energijos privalumų (arba atitinkamais atvejais – trūkumų) ir tai yra tas klausimas, dėl kurio šiuo metu nėra realaus sutarimo. Vieni gali manyti, kad kiekvienos branduolinės elektrinės statybą ir plėtrą temdo Trijų mylių salos, Fukušimos ir pirmiausia Černobylio šešėlis ir kad šios patirties pakanka įrodyti, kad egzistuoja didelis pavojus aplinkai, kurio paprasčiausia neįmanoma pašalinti. Kiti gali manyti, jog dėl to, kad branduolinė energija užtikrina tvarų, mažo anglies dioksido kiekio energijos šaltinį, ji turi įeiti į energijos rūšių derinį norint nutraukti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir pasiekti tikslinius klimato kaitos rodiklius.

42.

Akivaizdu, kad Teisingumo Teismas neturi jurisdikcijos ir svarbiausia – nėra demokratiškai įgaliotas priimti sprendimo tokiais klausimais. Manau, pakanka pasakyti, kad jeigu branduolinės energijos plėtra, kaip įtvirtinta Euratomo sutartyje, yra Sąjungos pirminėje teisėje aiškiai apibrėžtas tikslas, šiuo klausimu šis tikslas teisiškai negali būti padaromas priklausomas nuo kitų SESV tikslų, kurie, remiantis viena nuomone, galbūt yra priešingi šiam tikslui. Be to, aiškioje SESV 194 straipsnio 2 dalies antros pastraipos formuluotėje atvirai pripažįstama kiekvienos valstybės narės teisė pasirinkti „tarp skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą“, o jeigu valstybė narė taip nuspręstų, ši teisė privalo apimti teisę vystyti branduolinę energiją ir branduolines elektrines kaip vieną iš jos energijos tiekimo šaltinių.

43.

Bet kokia kita išvada iš tikrųjų reikštų, kad Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalis ir SESV 194 straipsnio 2 dalies antra pastraipa netektų savo effet utile ir turinio.

44.

Toliau reikia išnagrinėti Komisijos argumentą, kad pirmasis apeliacinio skundo pagrindas yra nereikšmingas. Grįsdama šį argumentą ji remiasi skundžiamo sprendimo 85 punktu ir tuo, kad Austrijos Respublika neginčijo šios sprendimo dalies ( 19 ). Komisija teigia, kad klausimas, ar pagalbos priemone turi būti tenkinamas „bendras interesas“ arba „viešasis interesas“, neturi reikšmės, nes tame punkte Bendrasis Teismas nurodė, kad, taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, valstybės narės siekiamą tikslą reikia atskirti nuo sąlygos, pagal kurią valstybės pagalba turi netrikdyti prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Remdamasi šiuo punktu Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas nekonstatavo, jog tam, kad pagalba būtų leistina pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, ja turi būti siekiama viešojo intereso. Taigi, nors Austrijos Respublika tvirtina, kad teisingas kriterijus turėjo būti „bendro intereso“, o ne „viešojo intereso“ kriterijus, Komisija teigia, kad Bendrasis Teismas savo sprendime netaikė nė vieno iš jų.

45.

Nepritariu tokiam vertinimui. Skundžiamo sprendimo 87 punkte Bendrasis Teismas nurodo: „<…> iš to negalima daryti išvados, kad valstybės narės gali siekti tik tų viešojo intereso tikslų ( 20 ), kurie yra bendri visoms ar daugeliui valstybių narių“. Vadinasi, tai reiškia, kad jis turi omenyje pagalbos priemonės tikslą, kuris, jo nuomone, turi būti viešojo intereso siekimas. Bendrasis Teismas taip pat nebūtų turėjęs „perkvalifikuoti“ termino „bendras interesas“, kurį jis vartojo Sprendime Mediaset / Komisija ( 21 ), kaip reiškiančio „viešasis interesas“, kuris yra priešingas „privačiajam interesui“ ( 22 ), jeigu nebūtų laikiusi šio kriterijaus esminiu ( 23 ).

46.

Negaliu sutikti ir su Komisijos teiginiu, kad Bendrasis Teismas nesirėmė atskiru kriterijumi, pagal kurį nagrinėjama pagalba turi būti skatinamas „viešasis interesas“, nes „tam tikros ekonominės veiklos rūšių“ plėtros skatinimas (šis reikalavimas tiesiogiai įtvirtintas SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto formuluotėje) per se yra šis „viešasis interesas“, arba kad iš tiesų sąvokos „bendras interesas“ ir „viešasis interesas“ yra sinonimai. Pateiksiu bent tris pavyzdžius: pirma, skundžiamo sprendimo 48 punkte Bendrasis Teismas nurodo: „tam, kad pagalbą būtų galima pripažinti suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, ja turi būti siekiama vystyti veiklą, kuri laikoma viešojo intereso tikslu <…>“ ( 24 ). Antra, kitame punkte Bendrasis Teismas nusprendė, kad pirmiausia reikėtų nagrinėti viešojo intereso tikslą ( 25 ), kuriuo rėmėsi Jungtinė Karalystė.

47.

Trečia, nurodydamas bylą Mediaset / Komisija ( 26 ), Bendrasis Teismas paaiškina, kad remiasi šiuo reikalavimu pirmiausia tam, kad atmestų „privačius interesus“ ( 27 ). Skundžiamo sprendimo 79–128 punktuose, esančiuose skundžiamo sprendimo dalyje „Dėl argumentų, kuriais siekiama paneigti Komisijos išvadą, pagal kurią branduolinės energijos skatinimas yra „bendros“ svarbos tikslas“, sąvoka „viešojo intereso tikslas“ buvo pavartota 16 kartų, net ir nurodant ginčijamą sprendimą, kuriame Komisija vartoja sąvoką „bendros svarbos tikslas“ ( 28 ). Šiose nuorodose Bendrasis Teismas nagrinėja klausimą, ar skatinant branduolinę energiją siekiama viešojo intereso tikslo pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, o ne tai, ar tai gali būti privatusis, o ne viešasis interesas. Nors galbūt Komisija ir teisi, teigdama, kad SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte nenurodyta, jog tam, kad būtų suderinama su vidaus rinka, pagalba turi tenkinti viešąjį interesą, Bendrasis Teismas aiškiai nepatvirtino šio teiginio skundžiamame sprendime.

48.

Taigi nemanau, kad dėl šios priežasties pirmasis apeliacinio skundo pagrindas galėtų būti laikomas nereikšmingu. Teisingumo Teismas turėtų tinkamai išnagrinėti šį pagrindą.

49.

Austrijos Respublika iš esmės teigia, jog tam, kad būtų taikomas SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas, pagalbos priemone turi būti siekiama „bendro intereso“ ir gali būti laikoma, kad taip yra, tik tuo atveju, jeigu šį interesą palaiko visos valstybės narės. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 79 ir paskesniuose punktuose nusprendė kitaip. Šis klausimas turi du aspektus: pirma, ar SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte yra papildomas reikalavimas, kurio neatskleidžia jo formuluotė, t. y. kad pagalba turi būti siekiama „bendro intereso“, o jeigu taip, tai kas yra tas „bendras interesas“. Antra, jeigu tokio papildomo reikalavimo buvimą galima nustatyti, kyla dar vienas klausimas, ar šį „bendrą interesą“ reikia vertinti atsižvelgiant į visas valstybes nares.

50.

Vertinant šiuos klausimus nereikia pamiršti, jog Teisingumo Teismas nuosekliai konstatuoja, kad Komisija, atlikdama bet kokį nagrinėjimą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą dėl to, ar nagrinėjama valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, turi plačią diskreciją. Kiekvienas toks nagrinėjimas, apimantis ekonominius ir socialinius vertinimus, neabejotinai turi būti atliekamas Bendrijoje ( 29 ). Šiuo atžvilgiu šios diskrecijos įgyvendinimui taikoma teisminė kontrolė, skirta tik įvertinti, ar laikomasi procedūrinių ir motyvavimo taisyklių, patikrinti nurodytų faktinių aplinkybių tikslumą ir nustatyti, ar nebuvo padaryta teisės klaida, akivaizdi faktinių aplinkybių vertinimo klaida ar piktnaudžiauta įgaliojimais ( 30 ).

51.

Kalbėdamas apie šią plačią diskreciją, pirmiausia norėčiau išnagrinėti Austrijos Respublikos argumentą, kad, reikalaudamas vien to, kad valstybės pagalba remiama priemone būtų siekiama „viešojo intereso“, o ne „bendro intereso“, Bendrasis Teismas nukrypo nuo Komisijos praktikos ir daugumos teismo sprendimų. Grįsdama pirmąjį argumentą Austrijos Respublika cituoja įvairius „švelniosios“ teisės (angl. soft law) šaltinius, bet nė vienas iš jų netaikytinas šiai bylai ( 31 ). Ji taip pat nurodo ginčijamą sprendimą, kurio 9.2 skyriuje iš tiesų nagrinėjamas klausimas, ar pagalba siekiama „bendro intereso“ ( 32 ). Grįsdama antrąjį argumentą ji cituoja Teisingumo Teismo sprendimus Philip Morris Holland / Komisija ( 33 ), Deufil / Komisija ( 34 ) ir Ispanija / Komisija ( 35 ).

52.

Kadangi Komisija nėra įgaliota priimti teisės aktų valstybės pagalbos srityje, iš to darytina akivaizdi išvada, kad jokie pranešimai, gairės ir programos negali būti privalomi. Jeigu Austrijos Respublikos nurodomi pranešimai ir gairės būtų taikytini šios bylos aplinkybėms, tada jais tikrai galėtų būti nustatomi naudojimosi Komisijos diskrecija apribojimai ( 36 ). Vis dėlto net ir tokiu atveju šie pranešimai ir gairės yra privalomi Komisijai tik tiek, kiek jų tekstas atitinka tinkamą SESV normų taikymą, nes akivaizdu, kad Komisijos priimtos gairės ir pranešimai negali nukrypti nuo šių Sutarties nuostatų ( 37 ).

53.

Visa tai reiškia, kad net nuosekli Komisijos pozicija dėl to, kas yra „bendro intereso“ tikslas, negalėtų užkirsti Bendrajam Teismui (arba atitinkamu atveju Teisingumo Teismui) kelio konstatuoti, kad tai nėra būtinas reikalavimas taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Dėl Austrijos Respublikos nurodytos jurisprudencijos siūlau klausimą, ar bet kuriuo reikalavimu, kad pagalba turi būti siekiama „bendros svarbos“ tikslo, nukrypstama nuo šios ankstesnės jurisprudencijos, išnagrinėti kartu su klausimu, ar tam, kad interesas būtų laikomas „bendru interesu“, dėl jo bet kada turi sutarti visos valstybės narės ( 38 ).

54.

Dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto tinkamo taikymo: šioje nuostatoje nurodyta, kad valstybės pagalba gali būti suderinama su bendrąja rinka, jeigu ji: i) skirta tam tikrai ekonominei veiklai skatinti; ir ii) netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Pačiame SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto tekste nieko nenurodyta dėl kokių nors kitų reikalavimų, kuriuos turi atitikti ši „ekonominė veikla“. Ši nuostata akivaizdžiai skiriasi nuo SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkto, nes pastarojoje nuostatoje pagalba aiškiai apibūdinama kaip tokia, kuri turi būti „skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti“ ( 39 ).

55.

Vis dėlto įvairiose bylose, kurias nurodo Austrijos Respublika, Bendrasis Teismas yra konstatavęs, jog tam, „kad pagalba būtų suderinama su bendrąja rinka pagal [SESV 107 straipsnio] 3 dalies c punktą, ja turi būti siekiama bendrojo intereso tikslo ir ji turi būti būtina ir proporcinga šio tikslo atžvilgiu“ ( 40 ). O Komisija sprendime pradėti tyrimą skyrė trisdešimt vieną punktą klausimo, ar pagalba buvo siekiama bendro tikslo, nagrinėjimui, o ginčijamo sprendimo 9.2 skirsnyje šio klausimo nagrinėjimas buvo užbaigtas vertinimu, kad „pagalbos priemonėmis, kuriomis siekiama skatinti branduolinę energiją, siekiama bendros svarbos tikslo <…>“ ( 41 ).

56.

SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas yra tos Sutarties VII antraštinės dalies 1 skyriuje „Konkurencijos taisyklės“. Šios nuostatos, esančios skyriuje, susijusiame su konkurencija, tikslas yra išvengti konkurencijos iškraipymų ir neigiamo poveikio prekybai. Jos padėtis Sutartyje nerodo tikslo suteikti Komisijai papildomų įgaliojimų, pavyzdžiui, suteikiant jai kvazipatikros įgaliojimus užtikrinti, kad valstybės narės veiksmingai ir ekonomiškai efektyviai naudotų viešąsias lėšas.

57.

Taigi darytina išvada, jog nėra reikalavimo, kad pagalba turi būti siekiama kitų tikslų nei tie, kurie konkrečiai nurodyti SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte. Atsižvelgiant į šios nuostatos formuluotę ir vietą SESV, tam, kad šio pobūdžio pagalba būtų suderinama su Sutartimi, ja nebūtinai turi būti siekiama „bendros svarbos tikslo“ ar „viešojo intereso tikslo“. Ja turi būti tik skatinama „tam tikros ekonominės veiklos rūšių“ plėtra, ir ji neturi „[trikdyti] prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Austrijos Respublikos argumentas, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, konstatuodamas, kad pagalba turi būti tenkinamas tik „viešasis“, o ne „bendras“ interesas, negali būti pripažintas pagrįstu, nes, mano nuomone, ir, priešingai Bendrojo Teismo pozicijai skundžiamame sprendime, neturi būti įvykdytas nė vienas iš šių dviejų kriterijų.

58.

Šiuo atveju tikriausiai pakanka pridurti, kad Bendrojo Teismo teiginiai jo jurisprudencijoje, suformuotoje pradedant byla Mediaset / Komisija ( 42 ) ir vėlesnėse bylose, kad bet kokia pagalba, patvirtinta pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, turi būti tenkinamas „bendros svarbos“ tikslas, su visa pagarba, yra teisiškai klaidingi. Kaip jau nurodžiau, dabartiniame SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto tekste tokio reikalavimo nėra, nors SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte toks reikalavimas yra („pagalba, skirta bendriems Europos interesams svarbių projektų vykdymui skatinti“).

59.

SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte reikalaujama tik to, kad pagalba būtų skirta „tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti“. Tiesa yra tai, kad sąvoka „bendras interesas“ taip pat vartojama SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte. Šioje nuostatoje taip pat yra neigiama sąlyga, t. y. kad pagalba neturi „trikdyti prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Šiuo atveju sąvoka „bendras interesas“. Šia negatyvia sąlyga siekiama, kad į pagalbos patvirtinimo tvarką būtų įtraukti proporcingumo ir būtinumo reikalavimai: iš viso šio punkto formuluotės ir struktūros aišku, kad tai nereiškia, kad pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą pačios pagalbos tikslas turi tenkinti bendrą interesą. Jeigu to būtų buvę siekiama, SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto rengėjai būtų nesunkiai galėję tai nurodyti, kaip jie tai padarė SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte.

60.

Jeigu Teisingumo Teismas nepritartų išvadai, kad SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte tokio papildomo reikalavimo nėra, manau, jog bet kuriuo atveju yra aišku, kad bet koks galimas reikalavimas, kad pagalba Hinklio kyšulio C projektui turi iš tikrųjų tenkinti „bendros svarbos“ tikslą, iš tiesų yra įvykdytas. Taip yra, neatsižvelgiant į tai, ar šis kriterijus būtų, ar nebūtų taikomas taip, kad tai privalo būti visų valstybių narių siekiamas tikslas.

61.

Pirmiausia reikia priminti, kad visos Sąjungos valstybės narės taip pat yra pripažinusios Euratomo sutarties nuostatas ir joms šios nuostatos yra privalomos. Nors valstybės narės šiuo metu gal ir nesutaria branduolinės energijos klausimu ir tikriausiai dėl šios konkrečios priežasties Euratomo nebuvo įmanoma integruoti į Sąjungą ( 43 ), nepaneigiama, kad Euratomo sutartis nuo jos įsigaliojimo išliko beveik nepakitusi, o Europos bendriją ir Europos Sąjungą reglamentuojančiose Sutartyse buvo padaryta esminių pakeitimų.

62.

Kaip jau nurodžiau šioje išvadoje ( 44 ), branduolinių elektrinių plėtra dabar ir tuo metu, kai buvo paskelbta Euratomo sutartis, tikrai yra kertinis Euratomo sutarties tikslas, o ši sutartis, žinoma, išlieka Sąjungos pirminės teisės dalis. Vadinasi, taikant valstybės pagalbos taisykles, aiškiai nurodytą Sutarties tikslą, paprastai turi būti galima laikyti bendros svarbos tikslu.

63.

Tai teigdamas, nepamiršau Austrijos Respublikos teiginio, jog jeigu ji būtų supratusi, kad jei šiuolaikinė branduolinių elektrinių plėtra galėtų būti remiama valstybės pagalba, niekada nebūtų pritarusi Euratomo sutarčiai. Vis dėlto, su visa pagarba, toks teiginys neatitinka tikrovės, nes, laikantis bet kurio požiūrio, Euratomo sutarties 1 straipsnį arba 2 straipsnio c punktą (toliau šias nuostatas išnagrinėsiu išsamiau), aiškinamus kartu su tos pačios Sutarties 106a straipsnio 3 dalimi, būtų sunku suprasti kaip reiškiančius ką kita.

64.

Žinoma, kiekviena valstybė narė neprivalo nei leisti eksploatuoti branduolinių elektrinių, nei teikti finansinės paramos tokioms elektrinėms, jeigu jos jau yra jų teritorijoje. Vis dėlto tai nėra svarbiausias aspektas. Jeigu valstybė narė imasi veiksmų „kurti ir plėtoti branduolinę pramonę“ ( 45 ), statydama branduolines elektrines, ji tai daro laikydamasi aiškios Sąjungos pirminės teisės nuostatos (Euratomo sutarties 1 straipsnio kartu su šios Sutarties 192 straipsniu), o tai, vertinant pagal valstybės pagalbos taisykles, paprastai yra „bendro intereso“ klausimas. Vis dėlto Austrijos Respublika tvirtina, kad jurisprudencija, susijusi su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu, grindžiama bendru, kolektyviniu atitinkamai valstybių narių arba Sąjungos interesu ir, jos teigimu, tokio intereso neabejotinai nėra dėl jos pačios priešinimosi šiuolaikinei branduolinės energijos plėtrai. Šiuo tikslu Austrijos Respublika remiasi trimis Teisingumo Teismo sprendimais, kurie, jos teigimu, patvirtina šią poziciją. Kadangi Austrijos Respublika remiasi tomis pačiomis tų pačių sprendimų ištraukomis, teigdama, kad jeigu Teisingumo Teismas netaikytų kriterijaus, kad pagalba turi tenkinti bendrą interesą, būtų nukrypta nuo ankstesnės jurisprudencijos, kartu išnagrinėsiu ir šį klausimą.

65.

Kalbant apie pirmąjį iš minėtų sprendimų, t. y. Sprendimą Philip Morris Holland / Komisija ( 46 ), pažymėtina, kad Austrijos Respublika remiasi toliau nurodyta jo ištrauka (to sprendimo 24–26 punktai):

„Nereikėtų pamiršti, kad Komisija turi diskreciją, kurios įgyvendinimas apima ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami Bendrijoje. <…>

<…> Komisijos vertinimas daugiausia grindžiamas išvada, kad padidinus cigarečių gamybą jos būtų eksportuojamos į kitas valstybes nares <…> tai neleido laikytis požiūrio, kad ši pagalba netrikdytų prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui.“

66.

Ši ištrauka susijusi su EEB 92 straipsnio 3 dalies c punkto (dabar – SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas) neigiamos sąlygos taikymu. Čia keliamas klausimas, ar nagrinėjama pagalba trikdo prekybą iki nepriimtino lygio ir natūralu, kad šiame kontekste turi būti atsižvelgiama į poveikį visai bendrajai rinkai. Vis dėlto natūralu, kad klausimas, kurį Teisingumo Teismas turi išnagrinėti šioje byloje, t. y. ar pagalba turi būti tenkinamas bendros svarbos tikslas, iškyla anksčiau nei prieš tai minėtas konkretus klausimas. Net jei būtų daroma kitokia prielaida, nustatant bendro intereso klausimą, minėtame teismo sprendime nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad būtina atsižvelgti į kiekvienos valstybės narės atskirus politikos tikslus.

67.

Tą patį galima pasakyti ir apie antrąjį šiuo tikslu nurodomą sprendimą, t. y. Sprendimą Deufil / Komisija ( 47 ). Toje byloje Komisija atmetė pasiūlymą dėl regioninės pagalbos, skirtos konkrečiam Vokietijos ekonomikos sektoriui vystyti. Iš pradžių Teisingumo Teismas pakartojo (to sprendimo 18 punkte) Sprendimo Philip Morris Holland / Komisija ( 48 ) 24 punkte pateiktą teiginį. Tada nurodė:

„Komisija tikrai neviršijo savo diskrecijos, nuspręsdama, kad pagalbos teikimas investicijoms, kuriomis siekiama didinti gamybos pajėgumus tame sektoriuje, kuriame jau ir taip yra didelis gamybos perteklius, prieštarauja bendram interesui <…>“ ( 49 ).

68.

Vis dėlto šioms ištraukoms neįmanoma nieko prikišti, nes tai, kas buvo konstatuota Sprendime Philip Morris Holland / Komisija ( 50 ), pakartojama vėl siejant su EEB 92 straipsnio 3 dalies c punkto (dabar – SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas) neigiamos sąlygos taikymu, skirtingai nuo atskiro „bendro intereso“, kuris yra teigiama sąlyga, susijusi su tuo, ar pagalba siekiama bendro intereso. Nors Teisingumo Teismas tikrai nurodė, kad pagalba „prieštarauja bendram interesui“, vis dėlto šį jo teiginį reikia vertinti konkrečiai atsižvelgiant į kitą aiškų kriterijų, numatytą EEB 92 straipsnio 3 dalies c punkte (dabar – SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas). Kitaip tariant, nagrinėta valstybės pagalba jau neatitiko taikytino kriterijaus, nes pagalbos sektoriui, kuriame jau ir taip yra gamybos perteklius, nebuvo galima laikyti skatinančia „tam tikros ekonominės veiklos rūšių“ plėtrą. Bet kuriuo atveju toje ištraukoje nėra jokios informacijos, kuri leistų manyti, kad bendras interesas turi būti bendras visoms kitoms valstybėms narėms.

69.

Trečiasis sprendimas, t. y. Sprendimas Ispanijos Karalystė / Komisija ( 51 ) buvo susijęs su Ispanijos pagalbos schema autonomiškos Ekstremadūros bendruomenės ūkininkams. Austrijos Respublika konkrečiai remiasi to sprendimo 67 punktu, kuriame ir vėl pakartojamas Sprendimo Philip Morris Holland / Komisija ( 52 ) 24 punktas. Atitinkama Sprendimo Ispanijos Karalystė / Komisija ( 53 ) ištrauka suformuluota taip:

„Vis dėlto remiantis tuo, kad skiriasi EB 87 straipsnio 3 dalies a punkto ir EB 87 straipsnio 3 dalies c punkto formuluotė, negalima daryti išvados, kad Komisija, taikydama 87 straipsnio 3 dalies a punktą, neturėtų atsižvelgti į Bendrijos interesą ir kad ji turėtų tik patikrinti būtent regioninį nagrinėjamų priemonių poveikį, nevertindama jų poveikio atitinkamoje visos Bendrijos rinkoje ar rinkose. Tokiais atvejais Komisija privalo patikrinti ne tik tai, kad priemonėmis veiksmingai prisidedama prie atitinkamų regionų ekonominio vystymosi, bet ir įvertinti pagalbos poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, visų pirma galimą jų poveikį sektoriams Bendrijos lygmeniu. Kaip Teisingumo Teismas jau yra konstatavęs, EB 87 straipsnio 3 dalyje Komisijai suteikiama diskrecija, kurios įgyvendinimas apima ekonominius ir socialinius vertinimus, kurie turi būti atliekami Bendrijoje“.

70.

Vis dėlto aišku, kad ši ištraukta ir vėl susijusi su pakankamai atskiru klausimu, kylančiu pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte (anksčiau – EB 87 straipsnio 3 dalies c punktas) pateiktą neigiamą sąlygą, t. y. kad atitinkama pagalba neturi daryti poveikio visos Bendrijos (dabar – Sąjunga) rinkai ar rinkoms taip, kad prieštarautų bendram interesui. Vis dėlto tai neturi jokios įtakos nei atskiram klausimui, ar pagalba turi tenkinti bendros svarbos tikslą arba būti palaikoma visų valstybių narių, kad ją būtų galima pripažinti bendros svarbos tikslu.

71.

Vadinasi, nė vienas iš minėtų trijų teismo sprendimų nepatvirtina Austrijos Respublikos teiginio, jog pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą būtinai reikalaujama, kad pagalba būtų siekiama bendros svarbos tikslo. Juose taip pat neteigiama, kad bendras interesas yra tas, kuris yra bendras visoms valstybėms narėms.

72.

Taip pat nereikėtų pamiršti, kad visos valstybės narės pasirašė, ratifikavo Euratomo sutartį ir prisijungė prie jos. Taigi teisiškai visos valstybės narės turi būti laikomos davusiomis bendrą sutikimą dėl naujų branduolinių elektrinių plėtros. Žinoma, yra ir tokių valstybių narių, kaip Austrijos Respublika, kurios nusprendė, kad nesudarys sąlygų ar netgi neleis vystyti branduolinių elektrinių savo teritorijoje. Vis dėlto sutikdamos su Euratomo sutarties tikslais taip jos pareiškė be išlygų pripažįstančios – bent iš principo – kitų valstybių narių teisę vystyti branduolines elektrines savo teritorijoje, jeigu jos pageidautų tai daryti.

73.

Vadinasi, nesvarbu, kaip būtų vertinami susiję teisiniai klausimai, pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą branduolinių elektrinių plėtra yra bendros svarbos tikslas, dėl kurio, jau vien pritardamos Euratomo sutarčiai, sutikimą davė visos valstybės narės. Taigi net darant prielaidą, kad (priešingai mano požiūriui) SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktas gali būti taikomas tik tuo atveju, jeigu valstybės pagalba siekiama bendros svarbos tikslo, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos. Bent išsamumo sumetimais taip pat reikėtų pridurti, kad branduolinių elektrinių plėtra yra viešojo, o ne privataus intereso tikslas.

74.

Austrijos Respublika taip pat ginčija skundžiamo sprendimo 97 punkte pateiktą Bendrojo Teismo išvadą, kad, atsižvelgiant į Euratomo sutarties 1 straipsnio 2 dalį ir 2 straipsnio c punktą, Jungtinė Karalystė turėjo teisę skatinti kurti naujus branduolinės energijos gamybos pajėgumus. Vis dėlto Austrijos Respublika, remdamasi Euratomo sutarties 2 straipsnio c punkto tekstu, teigia, kad ši Sutartis netaikoma naujų branduolinių elektrinių statybos skatinimui ar esamų branduolinių elektrinių keitimui šiuolaikiškesnėmis, jau išvystytomis technologijomis. Šiomis aplinkybėmis pirmiausia būtų galima pažymėti, kad Euratomo sutarties 1 straipsnyje pripažįstama, kad pagrindinis Sutarties tikslas yra sudaryti „būtinas sąlygas sparčiai kurti ir plėtoti branduolinę pramonę“. 2 straipsnio c punkte numatyta, kad siekdamas „įgyvendinti savo uždavinį“ Euratomas „palengvina sąlygas investicijoms ir užtikrina pagrindinių įrenginių, reikalingų branduolinės energijos plėtrai Bendrijoje, steigimą, visų pirma skatindama[s] įmonių verslo iniciatyvą“. Be to, Euratomo sutarties 40 ir 41 straipsniuose, aiškinamuose kartu su šios Sutarties II priedo 11 punktu, taip pat pabrėžiama, kad Sutartyje yra numatytos investicijos į branduolinius reaktorius. Galiausiai, remiantis Euratomo sutarties 192 straipsniu, valstybės narės padeda įgyvendinti Bendrijos uždavinius.

75.

Turbūt pirmiausia, ką reikia pasakyti dėl šių bendrų nuostatų, yra tai, kad jos neabejotinai suponuoja, kad bent kai kuriose valstybėse narėse yra branduolinės elektrinės, nes, nesant šių elektrinių, negali būti jokios branduolinės energijos. O be branduolinės energijos nebūtų jokios prasmės turėti nei Euratomo, nei Euratomo sutarties.

76.

Antra, akivaizdu, jog valstybės narės norėjo, kad Euratomo sutartis būtų „gyvas“ dokumentas, kuris galėtų būti organiškai keičiamas ir pritaikomas prie šiuolaikinių aplinkybių, žinoma, pagal keturis šios Sutarties ramsčius. Manau, to savaime pakanka, kad būtų galima atmesti Austrijos Respublikos argumentą, kad šios Euratomo sutarties nuostatos neapima nei naujų branduolinių elektrinių statybos, nei pasenusių elektrinių pakeitimo ir modernizavimo taikant šiuolaikiškesnes, jau išvystytas technologijas.

77.

Jeigu toks argumentas būtų teisingas, jis reikštų, kad, pavyzdžiui, Euratomo sutartis būtų buvusi taikoma tik per pirmąjį branduolinių elektrinių statybos etapą, t. y. septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose. Jis taip pat reikštų, kad Sutartis nebūtų taikoma šiuolaikinėmis aplinkybėmis, nes šios pirmosios bangos branduolinių elektrinių eksploatacija bus palaipsniui nutraukta, jos modernizuotos ir pakeistos. Vis dėlto akivaizdu, kad Euratomo sutarties rengėjai ketino taikyti ją neribotai. Nėra visiškai jokios informacijos, kad jos taikymo sritis turėjo būti baigtinė, iš esmės apimanti tik pirmąją branduolinių elektrinių statybos bangą.

78.

Trečia, bet kuriuo atveju šio Austrijos Respublikos argumento nepatvirtina esamas pačios Euratomo sutarties tekstas. Jos 1 straipsnyje skelbiama, kad vienas iš Sutarties tikslų yra sudaryti sąlygas, būtinas „sparčiai kurti ir plėtoti branduolinę pramonę“. Kartu 2 straipsnio c punkte pripažįstama, kad viena iš Euratomo užduočių yra užtikrinti „pagrindinių įrenginių, reikalingų branduolinės energijos plėtrai Bendrijoje, steigimą, visų pirma skatin[ant] įmonių verslo iniciatyvą“. Gana akivaizdu, kad šiose nuostatose kalbama apie branduolinės pramonės augimą ir vystymą, taip pat, kaip yra aišku iš 2 straipsnio c punkto, šiuo tikslu įtraukiant privačias įmones. 2020 m. sausio 28 d. teismo posėdyje Austrijos Respublikos pateiktas priešingas argumentas, kad Euratomo sutarties 2 straipsnio c punktas visai neturėjo tokios reikšmės ir buvo susijęs su galimu naujų technologijų vystymu, su visa pagarba, neatitinka tikrovės.

79.

Galiausiai šiomis aplinkybėmis dar kartą reikia atkreipti dėmesį į SESV 194 straipsnio 2 dalį. Aišku, ši nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Euratomo sutartį. Kaip jau minėjau, SESV 194 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad bendra Sąjungos kompetencija energetikos srityje nedaro poveikio valstybės narės teisei „apibrėžti savo energijos išteklių naudojimo sąlygas, pasirinkti tarp skirtingų energijos šaltinių ir nustatyti bendrą energijos tiekimo struktūrą“.

80.

Iš šios nuostatos visiškai aišku, kad iš principo kiekvienos valstybės narės teisė pasirinkti savo energijos rūšių derinį, nesvarbu, ar tai būtų iškastinis kuras, atsinaujinantieji ištekliai, pavyzdžiui, saulės energija ir vėjo energija, arba, kaip šioje byloje nagrinėjamu atveju – branduolinė energija, visais atžvilgiais yra neliečiama. Kaip Jungtinė Karalystė nurodė pateikdama pastabas, ji nusprendė remti branduolinę energiją kaip „patikimą, mažo anglies dioksido kiekio elementą kaip vieną iš sudedamųjų energijos rūšių derinio dalių“.

81.

Visa tai tik sustiprina išvadą, kad Euratomo sutarties tikslai ir joje numatyti įgaliojimai gali būti pagrįstai aiškinami kaip apimantys šiuolaikinių branduolinių elektrinių statybą valstybėse narėse, o ne vien tokių elektrinių, kurios buvo numatytos ar planuojamos tuo metu, kai buvo pirmą kartą paskelbta Euratomo sutartis. Bendra kryptis ir pozicija, kurios Bendrasis Teismas laikėsi skundžiamame sprendime, yra visiškai suderinama su tokiu minėtų nuostatų aiškinimu.

82.

Skundžiamo sprendimo 517 punkte, kurį ginčija Austrijos Respublika, Bendrasis Teismas konstatavo, kad, neatsižvelgiant į tai, ar Komisija turėjo atsižvelgti į šiuos principus, toks aplinkos apsaugos, atsargumo principų, principo, kad žalą atlygina teršėjas, ir tvarumo principo aiškinimas, kad jie prieštarauja tam, kad branduolinės elektrinės statybai ir eksploatacijai būtų suteikta valstybės pagalba, neatitiktų Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalies.

83.

Vis dėlto Austrijos Respublika tvirtina, kad jeigu, nepaisant Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalies, SESV 107 straipsnis būtų taikomas branduolinei energijai, būtų privaloma taikyti ir kitus Sąjungos teisės principus, pavyzdžiui, sveikatos apsaugą apimančius aplinkos apsaugos reikalavimus, nurodytus Chartijos 37 straipsnyje ir SESV 11 straipsnyje. Austrijos Respublika taip pat teigia, kad Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalimi neturėtų būti remiamasi valstybės pagalbai pateisinti, nes šioje nuostatoje pirmiausia reglamentuojamos kolizijos, susijusios su teisėkūros veiksmų teisiniu pagrindu, tačiau šioje byloje nagrinėjamu atveju tokios kolizijos nėra. Į šiuos argumentus būtų galima atsakyti taip, kaip nurodyta toliau.

84.

Pirma, priešingai, nei yra valstybės pagalbos srityje, Euratomo sutartyje aplinkos klausimai reglamentuojami II antraštinės dalies 3 skyriuje „Sveikata ir sauga“ ( 54 ). Pagal Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalį šios nuostatos yra viršesnės ir pagal jas šioje srityje nėra galimybės taikyti kitų Sąjungos teisės principų ( 55 ).

85.

Antra, tai, kad nuostata iš pradžių galėjo būti siekiama reglamentuoti kolizijas, susijusias su priemonių teisiniais pagrindais, nereiškia, kad ji netaikoma kitiems klausimams. Taip visų pirma yra todėl, kad nei Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalies tekstas, nei jos kontekstas (ji buvo perkelta iš EB sutarties šeštosios dalies, kurioje reglamentuotos bendrosios ir baigiamosios nuostatos, į Euratomo sutarties skyrių „Tam tikrų Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatų taikymas“) nepatvirtina tokio jos taikymo apribojimo.

86.

Trečia, Euratomo sutarties 106a straipsnio 3 dalis nėra vienintelė nuostata, į kurią reikia atsižvelgti, kalbant apie valstybių narių energijos tiekimą. Jeigu Komisijai būtų suteikti platesni įgaliojimai vertinti valstybių narių priimtus sprendimus dėl valstybės pagalbos pagal kitus principus nei nurodytieji SESV 107 straipsnyje, taip šioje srityje būtų aiškiai apribota valstybių narių autonomija. Tada kiltų klausimas, ar tai iš tikrųjų leidžiama pagal Sutartis. Energetikos sritis reglamentuota SESV XXI antraštinėje dalyje. Pagal SESV 4 straipsnio 2 dalies i punktą tai yra ta sritis, kurioje Sąjunga ir valstybės narės dalijasi kompetencija. Pagal SESV 194 straipsnio 1 dalį ir 2 dalies pirmą pastraipą Europos Parlamentas ir Taryba įpareigojami nustatyti priemones, kurios yra būtinos tam tikriems tikslams, susijusiems su energetikos sektoriumi, pasiekti „kuriant vidaus rinką ar jai veikiant ir atsižvelgiant į poreikį išsaugoti ir gerinti aplinką.“ Kaip jau pažymėjau, SESV 194 straipsnio 2 dalyje taip pat aiškiai nurodyta, kad „šios priemonės neturi poveikio valstybės narės teisei <…> pasirinkti tarp skirtingų energijos šaltinių <…>“ ( 56 ).

87.

Tai rodo, kad valstybių narių diskrecija, kiek tai susiję su jų energijos tiekimu, turi būti išlaikoma ir pripažįstama. Šiuo tikslu 194 straipsnio 2 dalis parodo svarbų pavienių valstybių narių vaidmens sureguliavimą Sąjungos atžvilgiu energetikos politikos srityje. Taigi vien dėl šių priežasčių neatrodo tinkama leisti Komisijai, vertinant valstybės pagalbą energetikos sektoriuje, atsižvelgti į kitus Sąjungos tikslus nei bendrosios rinkos apsauga, konkrečiai nurodyta SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte ( 57 ).

88.

Be to, nei pagal Teisingumo Teismo, nei pagal Bendrojo Teismo jurisprudenciją net ir kitose srityse nei energetikos sektorius nereikalaujama, kad Komisija tai darytų, ir jai nesuteikiama tokių įgaliojimų.

89.

Austrijos Respublikos nurodyti konkretūs principai, į kuriuos, jos teigimu, turėjo būti atsižvelgta dar tada, kai buvo vertinama, ar pagalbos priemone buvo siekiama bendros svarbos tikslo, yra aplinkos apsaugos principas, atsargumo principas, principas, kad žalą atlygina teršėjas, ir tvarumo principas. Vis dėlto, kaip Bendrasis Teismas teisingai pažymėjo skundžiamo sprendimo 515 punkte, Komisija turėtų atsižvelgti į šiuos principus tik tuo atveju, jeigu Jungtinė Karalystė iš tikrųjų būtų siekusi jų laikytis savo pagalbos priemone ( 58 ). Tokiu atveju Komisija būtų galėjusi nagrinėti šiuos principus, remdamasi tuo, ar priemonės buvo tinkamos tikslui pasiekti ( 59 ). Vis dėlto šiuo atveju buvo siekiama tikslo skatinti branduolinės energijos gamybą, ir pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą Komisija turėjo įvertinti tik tai, ar priemonė trikdė prekybos sąlygas taip, kad prieštarautų bendram interesui ( 60 ).

90.

Šios išvados nepakeičia ir toliau nurodyta jurisprudencija: Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad kai Komisija taiko valstybės pagalbos procedūrą, pagal bendrą Sutarties sistemą ji privalo užtikrinti, kad valstybės pagalbą reglamentuojančios nuostatos būtų taikomos nepažeidžiant specialiųjų nuostatų, nesusijusių su valstybės pagalba, taigi įvertinti nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su šiomis specialiosiomis nuostatomis, jeigu pagalbos aspektai yra tokie neatsiejami nuo pagalbos tikslo, kad jų neįmanoma įvertinti atskirai ( 61 ). Šioje byloje, kaip pažymi Komisija, Austrijos Respublika nenurodė tokio neatsiejamo ryšio, be to, jo ir nėra. Austrijos Respublikos nurodyti principai, t. y. aplinkos apsaugos principas, atsargumo principas, principas, kad teršėjas atlygina žalą ir tvarumo principas, gali būti vertinami atskirai ir prireikus – kitame procese ( 62 ). Reikėtų pažymėti, kad, remiantis Komisijos atsiliepimo 150 punktu, Austrijos Respublika neginčijo kito sprendimo dėl kainodaros metodikos, taikomos branduolinių atliekų sutartims, kurios taip pat buvo laikomos valstybės pagalba ir pripažintos suderinamomis su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ( 63 ).

91.

Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, kai konstatavo, kad neprivalėjo atsižvelgti į kitus Sutarčių tikslus, nustatydamas, ar pagalbos priemonėmis puoselėjamas bendros svarbos tikslas.

92.

Skundžiamo sprendimo 105, 139, 140 ir 144 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad branduolinės energijos skatinimas yra atitinkama ekonominė veikla pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ir kad Hinklio kyšulio C elektrinės vystymas reiškia tokį branduolinės energijos skatinimą. Skundžiamo sprendimo 151 ir 240 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad rinkos nepakankamumas gali būti reikšmingas veiksnys pripažįstant valstybės pagalbą suderinama su vidaus rinka, tačiau rinkos nepakankamumo nebuvimas nebūtinai reiškia, kad nėra įvykdytos SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytos sąlygos, ir kad net jei rinkos nepakankamumo nebūtų, Jungtinės Karalystės intervencija iš tikrųjų buvo reikalinga tam, kad būtų galima vystyti Hinklio kyšulio C branduolinės elektrinės projektą.

93.

Antrajame apeliacinio skundo pagrinde Austrijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą trimis atžvilgiais. Pirma, teigiama, jog jis nepripažino, kad ginčijamame sprendime pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą nenustatoma nagrinėjama ekonominė veikla. Šiuo klausimu Austrijos Respublika taip pat teigia, kad Bendrasis Teismas neįvykdė jam pagal SESV 296 straipsnio antrą dalį tenkančių įpareigojimų tinkamai nurodyti faktinius ir teisinius motyvus, susijusius su ekonomine veikla, kuri yra skatinama teikiant pagalbą Hinklio kyšulio C elektrinei. Antra, ji teigia, kad Bendrasis Teismas neteisingai nustatė atitinkamą ekonominę veiklą, nes atitinkama ekonominė veikla yra energijos gamyba, o ne branduolinės energijos gamyba. Trečia, ji tvirtina, jog Bendrasis Teismas nepripažino, kad rinkos nepakankamumas yra būtina teisinė sąlyga, kad būtų galima konstatuoti poreikį pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

94.

Kalbant apie ekonominės veiklos, kuri skatinama teikiant pagalbą, nenurodymo klausimą, pažymėtina, kad Bendrasis Teismas ne tik atmetė argumentą dėl motyvavimo stokos ( 64 ), bet ir visas ginčijamas sprendimas paremtas tuo, kad kalbama apie elektros energijos gamybą naudojant branduolinę energiją, ir jame gausu tokio pobūdžio nuorodų. Šiuo tikslu galima pateikti daug pavyzdžių, bet tikriausiai pakanka nurodyti ginčijamo sprendimo 358 konstatuojamąją dalį, kurioje nurodyta: „Todėl Komisija daro išvadą, kad [Susitarime dėl skirtumų] dėl [Hinklio kyšulio elektrinės] nustatytos elektros energijos gamybos taikant branduolinę technologiją veiklos sąlygos <…>“

95.

Taigi, mano nuomone, Bendrasis Teismas nepadarė jokios teisės klaidos, skundžiamo sprendimo 139 punkte konstatuodamas, kad „Austrijos Respublikos argumentą, grindžiamą tuo, kad Komisija nenurodė, kokia ekonominė veikla, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, turėjo būti skatinama nagrinėjamomis priemonėmis, reikia atmesti“. Tame punkte Bendrasis Teismas remiasi ginčijamo sprendimo 392 konstatuojamąja dalimi, kuri yra dar vienas pavyzdys nuostatos, kurioje buvo aiškiai nurodyta ekonominė veikla. Tiek, kiek Austrijos Respublika iškelia šį argumentą, siekdama, kad Komisijos sprendimas būtų peržiūrėtas, akivaizdu, kad jis nepriimtinas ( 65 ).

96.

Be to, Bendrojo Teismo motyvai nebuvo nepakankami. Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad apeliantė klaidingai remiasi SESV 296 straipsnio antra pastraipa. Remiantis suformuota jurisprudencija, pagal Teisingumo Teismo statuto 53 straipsnį, taikomą kartu su jo 36 straipsniu, ir Bendrojo Teismo procedūros reglamento 117 straipsnio m punktą Bendrajam Teismui tenkančia pareiga motyvuoti iš jo nereikalaujama pateikti teksto, kuriame išsamiai ir vienas po kito būtų išnagrinėti visi ginčo šalių suformuluoti argumentai. Dėl to Bendrojo Teismo motyvai gali būti implicitiniai, jeigu jie leidžia suinteresuotiesiems asmenims sužinoti priežastis, dėl kurių šis teismas atmetė jų argumentus, o Teisingumo Teismui – turėti pakankamai informacijos, kad galėtų vykdyti kontrolę ( 66 ).

97.

Skundžiamo sprendimo 155 ir 156 punktuose Bendrasis Teismas primena motyvus, kuriais Komisija grindė savo vertinimą ir kurie parodo specifinį branduolinės energijos gamybos kaip ekonominės veiklos pobūdį. Taigi Bendrasis Teismas akivaizdžiai įvykdė pirmiau nurodytą reikalavimą.

98.

Antra, Austrijos Respublikos teigimu, Bendrasis Teismas turėjo nustatyti, kad atitinkama ekonominė veikla buvo elektros energijos gamyba, o ne branduolinės energijos gamyba. Ši šalis teigia, kad taikant valstybės pagalbos taisykles svarbus būtent galutinis produktas, t. y. elektros energija.

99.

Negaliu sutikti su tuo. Taikant valstybės pagalbos taisykles, visa, ką reikia padaryti – tai apibrėžti atitinkamą ekonominę veiklą siekiant įvertinti, ar nagrinėjama pagalba yra būtina ekonominiam vystymuisi remti. Vadinasi, reikia kelti klausimą, ar valstybės pagalba padės vystyti branduolinę energiją, atskiriant ją nuo elektros energijos gamybos apskritai. Komisijai buvo pateikta daugybė įrodymų (kaip tai konstatavo Bendrasis Teismas) ( 67 ), kad rinka arba nepageidavo, arba gal net negalėjo finansuoti Hinklio kyšulio C elektrinės projekto, nesant garantijų ir kitų rūšių pagalbos, kurią teiktų Jungtinė Karalystė. Šioje byloje nagrinėjamu atveju nesvarbu, kad kitų rūšių elektros energijos gamybos atveju gali nebūti rinkos nepakankamumo. Ir čia būtina nepamiršti kiekvienos valstybės narės teisės pagal SESV 194 straipsnio 2 dalį pasirinkti savo energijos rūšių derinį.

100.

Tiek, kiek Austrijos Respublika remiasi Bendrojo Teismo nutarties Greenpeace Energy ir kt. / Komisija ( 68 ) 54 ir paskesniais punktais, reikia pažymėti, kad toje byloje Bendrasis Teismas nagrinėjo šalių teisę pareikšti ieškinį pagal SESV 263 straipsnio ketvirtą pastraipą, kuri turi būti nagrinėjama pagal Sprendime Plaumann / Komisija ( 69 ) nustatytus kriterijus. Šiuo tikslu Bendrasis Teismas nagrinėjo klausimą, ar tarp pagalbos gavėjų ir ieškovų rinkoje yra susiklosčiusi konkurencinė padėtis. Atliekant šį vertinimą siekiama nustatyti, ar pagalba turėjo poveikį ieškovams. Vis dėlto tai šiek tiek skiriasi nuo nustatymo, kas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą yra „ekonominė veikla“. Ekonominė veikla nustatoma siekiant nustatyti proporcingumo kriterijaus atskaitos tašką, kai aiškinamasi, ar pagalba yra būtina ekonominei veiklai skatinti, o jeigu ši pagalba būtina, tai ar šiuo tikslu ji turi skatinamąjį poveikį. Konkurencinė padėtis rinkoje tampa reikšminga tik vertinant kitą SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto kriterijų, ar pagalba trikdo prekybos sąlygas taip, kad prieštarautų bendram interesui ( 70 ). Šiuo tikslu Bendrasis Teismas tikrai remiasi visa elektros energijos rinka, o ne vien „ekonomine veikla“ – elektros energijos gamyba naudojant branduolinę energiją ( 71 ).

101.

Dėl šių priežasčių Bendrasis Teismas nepadarė teisės klaidos, kai nusprendė, kad branduolinės energijos gamyba yra atitinkama ekonominė veikla pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto punkte nustatytą teigiamą sąlygą, t. y. atsižvelgiant į tai, ar pagalba padeda vystyti tam tikrą ekonominę veiklą.

102.

Trečiasis tos pačios grupės argumentas yra tas, kad Bendrasis Teismas turėjo pripažinti rinkos nepakankamumą reikšmingu kriterijumi taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Priešingai, nei Bendrasis Teismas konstatavo savo sprendime, teigiama, kad Komisija nustatė rinkos nepakankamumą, nors, Austrijos Respublikos teigimu, dėl neteisingo rinkos apibrėžimo ši išvada buvo klaidinga.

103.

Ir vėl negaliu pritarti tokiam argumentui. Pirmiausia Komisija konstatavo buvus rinkos nepakankamumą, nes rėmėsi prielaida, kad įprastai veikiančios kapitalo rinkos nefinansuos naujų branduolinių elektrinių statybos, atsižvelgiant į pernelyg ilgus su tuo susijusius terminus ir įsivaizduojamą politinę riziką, susijusią su tokiu projektu ( 72 ).

104.

Be to, nereikia pamiršti, kad iki šiol Bendrasis Teismas atmeta (mano nuomone, pagrįstai) teiginį, kad rinkos nepakankamumo nustatymas yra gyvybiškai svarbus aspektas atliekant vertinimą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ( 73 ). Šiuo atveju nenorėčiau būti klaidingai suprastas: žinoma, neretai rinkos nepakankamumo buvimas gali būti pats įtikinamiausias pagalbos poreikio, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, įrodymas. Vis dėlto atliekant šią analizę yra reikalingas ne pats rinkos nepakankamumo buvimas ( 74 ), o tai, ar nagrinėjama valstybės pagalba skatintų tam tikrą ekonominę veiklą ( 75 ).

105.

Skundžiamo sprendimo 405, 413 punktuose Bendrasis Teismas vertino pagalbos priemonės poveikį, t. y. kad Hinklio kyšulio C elektrinė gali būti pastatyta, ir to poveikį baziniam elektros energijos tiekimui Jungtinėje Karalystėje. Jis taip pat konstatavo, kad būtinieji pajėgumai negalėjo būti realiai užtikrinti vėjo energija. To paties sprendimo 507 punkte jis nustatė, kad Jungtinė Karalystė turėjo teisę išlaikyti branduolinę energiją kaip vieną iš savo energijos šaltinių. 506 punkte Bendrasis Teismas nerado pagrindo kvestionuoti Komisijos išvados, kad konkurencijos iškraipymo rizika buvo nedidelė. 470 ir 499 punktuose tas teismas nurodė, kad pagalbos priemonėmis pernelyg nediskriminuojamos kitos technologijos. Galiausiai skundžiamo sprendimo 515 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad Komisija neprivalėjo atsižvelgti į šios išvados 82 punkte nurodytus principus. Austrijos Respublika ginčija šias išvadas.

106.

Be to, Austrijos Respublika tvirtina, kad Bendrasis Teismas klaidingai vertino priemonės proporcingumą. Konkrečiai ji teigia, kad, pirma, Bendrasis Teismas turėjo vertinti šios priemonės proporcingumą, remdamasis visa elektros energijos rinka. Antra, Bendrasis Teismas turėjo pripažinti, kad ši byla buvo iš esmės pavyzdinė, susijusi su naujų branduolinių projektų proporcingumu apskritai. Taigi bet koks konkurencijos iškraipymas turėjo būti vertinamas atsižvelgiant į šią aplinkybę. Trečia, vienas iš Bendrojo Teismo sprendimo padarinių bus tas, kad branduolinės energijos gamintojams bus suteiktas nuolatinis pranašumas kitų energijos gamintojų nenaudai. Ketvirta, Bendrasis Teismas neįvertino neigiamo branduolinės energijos poveikio (įskaitant ilgalaikes sąnaudas, susijusias su atliekų šalinimu) atsižvelgiant į galimą jos naudą.

107.

Šiame pagrinde kalbama apie proporcingumo kriterijų, kuris yra SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatyta neigiama sąlyga, pagal kurią pagalbos priemonė turi būti ne tik būtina ekonominės veiklos plėtrai skatinti, bet ir neigiamai nepaveikti prekybos sąlygų taip, kad tai prieštarautų bendram interesui.

108.

Dėl proporcingumo argumento, susijusio su visa elektros energijos rinka, pažymėtina, kad iš tiesų tai yra apeliacinio skundo antrojo pagrindo antros dalies kita versija, t. y. kad atitinkama rinka yra platesnė elektros energijos rinka, atskira nuo branduolinės energijos gamybos rinkos. Vis dėlto šiame kontekste nėra svarbu tai, kad elektros energija galėjo būti gaminama kitomis priemonėmis.

109.

Taip grįžtama prie esminio aspekto, kad pagal SESV 194 straipsnio 2 dalį Jungtinė Karalystė turėjo teisę pasirinkti įvairius energijos šaltinius ir kad ji nusprendė įtraukti branduolinę energiją kaip vieną iš šių šaltinių. Taigi Komisija pagal SESV 194 straipsnio 2 dalį privalėjo atsižvelgti į nagrinėjamos priemonės, kuria buvo siekiama įgyvendinti tokį politinį sprendimą, t. y. branduolinės energijos gamybą Hinklio kyšulio C elektrinėje, proporcingumą. Vadinasi, negalima teigti, kad Komisijos atliktas proporcingumo vertinimas buvo neleistinai siauras ar kad Bendrasis Teismas šiuo klausimu padarė teisės klaidą.

110.

Kalbant apie argumentą dėl pavyzdinės bylos, pažymėtina, kad Austrijos Respublika remiasi Komisijos pranešimo dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos ( 76 ) 6 skirsniu. Reikia pripažinti, kad šią nuorodą man buvo sunku suprasti, nes šio Komisijos pranešimo 6 skyriuje (ar kurioje nors kitoje jo dalyje) niekur nesprendžiamas pavyzdinių bylų klausimas. Komisijos pranešime nagrinėjama tik tai, ar priemonė yra valstybės pagalba, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Pagal jo antrą konstatuojamąją dalį: „jame nenagrinėjamas valstybės pagalbos suderinamumas su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 2 ir 3 dalis ir 106 straipsnio 2 dalį, kurį turi vertinti Komisija“. Šis pranešimas visiškai nesvarbus vertinant priemonės proporcingumą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pranešimas suteikia kokių nors realių gairių dėl principų, taikytinų atliekant tokį vertinimą.

111.

Manęs taip pat neįtikina Austrijos Respublikos rėmimasis Teisingumo Teismo sprendimu Eventech ( 77 ). Ta byla buvo susijusi su klausimu, ar reguliavimo sprendimas, pagal kurį kai kurioms keleivius vežančioms viešojo transporto priemonėms Londono gatvėse leidžiama važiuoti autobusų eismui skirtomis juostomis, kartu neleidžiant to daryti kitiems, galėjo būti tam tikros rūšies valstybės pagalba. Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad šiuo tikslu „neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad realiai iškraipė konkurenciją; reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį šiai prekybai ir iškraipyti konkurenciją“ ( 78 ).

112.

Manęs neapleidžia jausmas, kad šiam sprendimui, kuriame nagrinėjamas galimas nagrinėjamos valstybės pagalbos poveikis ir kuris neabejotinai yra labai svarbus, teikiama šiek tiek per daug reikšmės. Kalbant konkrečiai, tame sprendime nėra jokios informacijos, kuri rodytų, kad vertinimas, ar valstybės pagalba yra suderinama su vidaus rinka, turi būti atliekamas remiantis kuo kita nei individualia pagalba, kurią apima ginčijama priemonė. Visa tai reiškia, kad Sprendimas Eventech ( 79 ) visiškai nepatvirtina platesnio argumento, kad Komisija turėtų atsižvelgti į tai, ar šio pobūdžio pagalbos suteikimas gali bendrai iškraipyti konkurenciją.

113.

Taip pat negaliu pritarti argumentui, kad šiuo sprendimu branduolinės energijos operatoriai bus skatinami kitų rūšių elektros energijos gamintojų nenaudai ( 80 ). Reikia priminti, kad kiekvienas prašymas skirti valstybės pagalbą ar ją pakeisti turi būti vertinamas individualiai pagal SESV 107 straipsnį.

114.

Bet kuriuo atveju visiškai akivaizdu, kad patekimo į branduolinės energijos rinką kliūtys iš esmės skiriasi nuo patekimo į kitų rūšių elektros energijos gamybos rinkas kliūčių: tarp šių specifinių kliūčių yra politinė rizika, susijusi su priešinimusi branduolinei energijai, didžiulės investicinės sąnaudos, susijusios su šių elektrinių statyba, ir konkrečios išlaidos, susijusios su saugiu panaudoto branduolinio kuro saugojimu. Kaip jau pažymėjau, šioje byloje ginčijama pagalbos priemone siekiama spręsti šiuos konkrečius sunkumus, pavyzdžiui, numatant specialią tvarką, kurią taikant būtų sprendžiami konkrečios ir specifinės politinės rizikos, susijusios su projektu, klausimai. Būtent todėl, kad šiomis nuostatomis siekiama spręsti šiuos konkrečius rizikos klausimus, teiginys, kad dėl ginčijamo sprendimo tam tikra forma diskriminuojama kitų rūšių elektros energijos gamyba, su visa pagarba, yra pritemptas ir neatitinka tikrovės.

115.

Be to, Austrijos Respublika teigia, kad Bendrasis Teismas klaidingai konstatavo, kad jam nereikėjo atsižvelgti į tai, kiek nagrinėjamomis priemonėmis buvo pažeisti svarbiausi aplinkos apsaugos principai, pavyzdžiui, atsargumo principas, principas, kad teršėjas atlygina žalą, ir tvarumo principas ( 81 ). Šalia to, kad Austrijos Respublika tiesiog nurodė tariamą žalą aplinkai, taip pat reikėtų pažymėti, kad SESV 107 straipsnis yra VII antraštinėje dalyje, kurioje nustatytos konkurencijos, mokesčių ir teisės aktų derinimo bendrosios taisyklės. Taigi Komisijos užduotis, kaip aiškiai nurodyta SESV 107 straipsnio 2 ir 3 dalyse, yra tiesiog įvertinti, ar nagrinėjama valstybės pagalbos priemonė gali būti laikoma „neprieštaraujančia vidaus rinkai“.

116.

Pati vidaus rinka SESV 26 straipsnio 2 dalyje apibrėžiama kaip „vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje pagal Sutarčių nuostatas užtikrinamas laisvas prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimas“. Nors, kaip Bendrasis Teismas pažymėjo Sprendime Castlnou Energía / Komisija ( 82 ), aplinkosaugos politika turi būti įtraukta į Sąjungos politikos krypčių nustatymą ir įgyvendinimą, nepaneigiama, kad, kaip Bendrasis Teismas taip pat pažymėjo toje byloje, „aplinkos apsauga <…> nelaikoma šios vidaus rinkos <…> sudedamąja dalimi“.

117.

Taigi aišku, kad Komisijai pagal SESV 107 straipsnį pavesta užduotis yra siauresnė, nei teigia Austrijos Respublika. Ši užduotis iš esmės yra įvertinti nagrinėjamos pagalbos suderinamumą su konkurencijos taisyklėmis ir vidaus rinka. Vis dėlto Komisijai nepavesta užduotis šiame kontekste atlikti vertinimą, ar konkreti pagalbos priemonė yra suderinama su Sąjungos teise apskritai, o ne vien su konkrečiais vidaus rinkos ir konkurencijos taisyklių reikalavimais.

118.

Tai galbūt visų pirma pasakytina apie tokius klausimus, kaip aplinkosaugos taisyklių laikymasis, nes tai yra užduotis, kuri bent pirmąja instancija yra pavesta atitinkamoms kiekvienos valstybės narės institucijoms, kurios yra atsakingos nuspręsti, ar nagrinėjamam projektui planavimo ir aplinkos požiūriu turėtų būti suteiktas atitinkamas leidimas. Šiuo klausimu pritariu Bendrojo Teismo teiginiui Sprendime BUPA ir kt. / Komisija ( 83 ), kad Komisija „turi atlikti vertinimą, atsižvelgdama į atitinkamas nuostatas, konkrečiai kalbant, nesusijusias su pagalbos teise, tik tada, kai tam tikri nagrinėjamos pagalbos aspektai yra taip glaudžiai susiję su pagalbos dalyku, kad galimas jų neatitikimas minėtoms nuostatoms neišvengiamai darytų poveikį šios pagalbos suderinamumui su bendrąja rinka“.

119.

Taigi darytina išvada, kad Bendrasis Teismas nepadarė klaidos, konstatuodamas, kad Komisija neprivalėjo svarstyti galimo Hinklio kyšulio C elektrinės poveikio aplinkai, nagrinėdama, ar pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą pagalba yra suderinama su vidaus rinka.

120.

Skundžiamo sprendimo 612 ir 613 punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, kad byloje, kurioje taikytos Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos aplinkos apsaugai ( 84 ), buvo reikalaujama kvalifikuoti nagrinėjamą pagalbą, atsižvelgiant į tai, ar tai yra investicinė pagalba, ar veiklos pagalba. Vis dėlto jis konstatavo, kad pagal bylos aplinkybes tai nebuvo būtina.

121.

Austrijos Respublika ginčija šias išvadas ir teigia, kad kai kurios pagalbos priemonių dalys yra veiklos pagalba, kuri nėra skirta investicijoms į elektrinę skatinti, ir kad tai veikiau buvo tam tikros formos pagalba, iš esmės skirta elektrinės eksploatavimui subsidijuoti. Ji taip pat teigia, kad veiklos pagalba nebent tik išimtiniais atvejais yra suderinama su bendrąja rinka. Austrijos Respublika pažymi, kad veikiančioje prekių rinkoje, kurioje prekė „elektros energija“ gaminama reikalingais kiekiais, veiklos pagalba neleistina, nes ji iškraipo konkurenciją taip, kad tai prieštarauja bendram interesui.

122.

Vis dėlto Bendrasis Teismas pritarė Komisijai, kad nagrinėjama pagalba turėjo būti laikoma prilygstančia investicinei pagalbai, nes ji leido NNBG įsipareigoti investuoti į Hinklio kyšulio C elektrinės statybą. Jis konkrečiai konstatavo, kad finansinio modeliavimo požiūriu „vykdymo kainos“ išmokų grynoji dabartinė vertė gali būti laikoma lygiaverte vienkartine išmoka, kuria NNBG padedama padengti statybos sąnaudas.

123.

Bendrasis Teismas atmetė Austrijos Respublikos argumentus, skundžiamo sprendimo 583 punkte pažymėjęs:

„<…> Iš tiesų nedraudžiama, kad pagalbos priemonė, kuria siekiama viešojo intereso tikslo, ir kuri yra tinkama ir būtina šiam tikslui pasiekti, kuri netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui, ir kuri atitinka SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytus reikalavimus, būtų pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal šią nuostatą, neatsižvelgiant į tai, kaip ji turėtų būti kvalifikuojama – kaip investicinė pagalba, ar kaip veiklos pagalba. Be to, reikia priminti, kad net veiklos pagalba gali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka, jeigu tenkinamos šios sąlygos (šiuo klausimu žr. 2016 m. birželio 9 d. Sprendimo Magic Mountain Kletterhallen ir kt. / Komisija, T‑162/13, nepaskelbtas Rink., EU:T:2016:341, 116 ir 117 punktus).“

124.

Turint omenyje tai, kad Austrijos Respublika neginčijo šio teiginio, ir dėl to šis pagrindas gali būti nereikšmingas, jis taip pat yra nepagrįstas. Komisija taip pat nustatė, kad priemonėmis buvo siekiama viešojo intereso tikslo, t. y. pastatyti naują branduolinę elektrinę, kuris negalėtų būti pasiektas per protingą laiką be valstybės intervencijos. Tokiomis aplinkybėmis Bendrasis Teismas konstatavo, kad šios priemonės „negali būti laikomos pagalba, kuria tik išlaikomas status quo“, ir kad, priešingai, „remiantis Komisijos išvadomis, be jų jokios investicijos į naujos branduolinės elektrinės statybą nebūtų įvykdytos laiku“ ( 85 ). Bendrasis Teismas taip pat teisingai, mano nuomone, konstatavo, kad susitarimai dėl skirtumų iš esmės buvo kainų stabilizavimo mechanizmas, skirtas „užtikrinti stabili[oms] pajam[oms] pakankamai ilgam laikotarpiui, siekiant paskatinti atitinkamą įmonę investuoti naujos elektrinės statybai reikalingas lėšas“. Be to, ši pagalba nebuvo panaši į tradicinės formos pagalbą, kuri buvo tarsi negrąžinama subsidija. Priešingai, ja buvo siekiama skatinti investicijas, užtikrinant patikimą ir stabilią kainą ( 86 ).

125.

Galima būtų pridurti, kad susitarimų dėl skirtumų procedūra pagal savo pobūdį yra proporcinga, nes joje numatytas vadinamasis „susigrąžinimo“ (angl. clawback) mechanizmas, kadangi pagal jį leidžiama „susigrąžinti“ lėšas, jeigu orientacinė kaina viršytų vykdymo kainą. Visa tai tik patvirtina, kad susitarimas dėl skirtumų yra skirtas užtikrinti investuotojams stabilią pajamas duodančią kainą. Ši kaina yra nustatyta tokio lygio, kuris labiau įtikina investuotojus, kad ilgainiui jie galės gauti tikslinę investicijų grąžą. Nors vykdymo kaina nustatyta taip, kad šie investuotojai gautų teisingą grąžą, susigrąžinimo mechanizmas taip pat užtikrina, kad investuotojai negautų jokio netikėtai didelio pelno, jeigu orientacinė kaina viršytų vykdymo kainą.

126.

Bendrasis Teismas, manau, teisingai konstatavo ir tai, kad Komisija tokiomis aplinkybėmis turėjo teisę atsižvelgti į aplinkybę, kad vykdymo kaina buvo atsižvelgta ne tik į statybos išlaidas, susijusias su Hinklio kyšulio C elektrine, bet ir į veiklos išlaidas. Bendrasis Teismas ir vėl, mano nuomone, teisingai nusprendė, kad šios išlaidos turi įtakos „projekto pelningumui, taigi, ir įtakos sumai, kurią turi pasiekti vykdymo kaina, kad būtų nuspręsta investuoti į naują branduolinę elektrinę“ ( 87 ).

127.

Kaip jau nurodžiau, galiu tik pritarti tokiai analizei. Galbūt pasikartosiu, bet svarbiausias aspektas, susijęs su bet kurios pagalbos suderinamumu su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, iš esmės yra tas, ar dėl tokios pagalbos vystoma tam tikra ekonominė veikla, kuri priešingu atveju nebūtų vystoma. Manau, kad negali būti daroma jokio ex ante skirtumo tarp investicinės pagalbos ir veiklos pagalbos. Paties SESV 107 straipsnio teksto analizė nesuteikia pagrindo tokiam skirtumui, ir bet kuriuo atveju toks skirtumas reikštų supaprastinimą ir tai būtų tiesiog gudravimas naudojant dirbtinę apskaitos techniką.

128.

Žinoma, negalima paneigti, kad tai, kad ginčijama priemonė yra veiklos pagalba, tam tikromis aplinkybėmis gali rodyti aplinkybę, kad pagalba paprasčiausiai siekiama sustiprinti status quo. Kaip pažymėjo pats Bendrasis Teismas, aišku, kad tokio pobūdžio pagalba negali „tenkinti SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto reikalavimų“, nes ji negali „skatinti plėtros, kaip tai suprantama pagal minėtą nuostatą“ ( 88 ).

129.

Vis dėlto šioje byloje nagrinėjama visiškai kitokia situacija, o gal net būtų tiksliau sakyti, kai kuriais atžvilgiais išskirtinė situacija. Kaip pažymėjo Austrijos Respublika, kai kurie vykdymo kainos elementai tikrai apima ne tik statybos išlaidas per se, bet ir konkrečias išlaidas, susijusias su branduolinės energijos gamyba, įskaitant panaudoto kuro tvarkymo kainą. Vis dėlto šios išlaidos yra investavimo išlaidos, kurių NNBG neišvengiamai privalo patirti, norėdama, kad elektrinė veiktų.

130.

Šios situacijos nekeičia tai, kad pagal vykdymo kainos mechanizmą atitinkamos išlaidos gali būti perskaičiuotos atitinkamai po 15 ir 25 metų. Reikėtų priminti, kad, kaip pažymėjo Bendrasis Teismas, veiklos išlaidos, kuriomis remiantis iš pradžių buvo apskaičiuota vykdymo kaina, turėjo būti apskaičiuojamos ex ante ir iš esmės Hinklio kyšulio C elektrinės eksploatavimo laikotarpis būtų labai ilgas – galbūt iki 60 metų ( 89 ). Taigi atnaujinimo mechanizmo tikslas – sušvelninti abiem šalims kylančią riziką, būdingą tokiai ilgalaikei sutarčiai, jeigu vykdymo kaina ir orientacinė kaina imtų reikšmingai skirtis (bet kuria kryptimi). Nė viena iš šių aplinkybių negali paneigti, kad toks kainodaros mechanizmas susietas su sprendimu investuoti į Hinklio kyšulio C elektrinę.

131.

Be to, Teisingumo Teismo sprendimuose Italija / Komisija ( 90 ) ar Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija ( 91 ) nėra jokios informacijos, kuri patvirtintų Austrijos Respublikos argumentą. Pirmoji byla buvo susijusi su pagalba kai kuriems gamintojams, skirta padėti didinti kai kurių vynų alkoholio koncentracijai. Teisingumo Teismas tiesiog patvirtino Komisijos sprendimą, kuriame buvo konstatuota, kad nebuvo jokio viešojo intereso tikslo palaikyti pagalbos teikimą pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį.

132.

Tas pats pasakytina apie Sprendimą Freistaat Sachsen ir Land Sachsen-Anhalt / Komisija ( 92 ), kuriame nagrinėta pagalba buvo skirta skatinti darbuotojų mokymams naujajame kurjerių tarnybos centre Leipcigo Halle oro uoste. Toje byloje Komisija konstatavo, kad mokymai vyktų bet kuriuo atveju, todėl pagalba nė vienu požiūriu nebuvo gyvybiškai svarbi atitinkamai ekonomikos sričiai remti. Nekelia nuostabos tai, kad Teisingumo Teismas galiausiai pripažino tokį sprendimą pagrįstu.

133.

Bendrasis Teismas skundžiamame sprendime atitinkamai konstatavo, kad Komisija, priimdama sprendimą patvirtinti nagrinėjamą pagalbą, remdamasi tuo, kad šia pagalba buvo remiamos investicijos į branduolinės energijos projektą, kuris priešingu atveju galbūt nebūtų vykdomas, neviršijo savo diskrecijos pagal SESV 107 straipsnio 3 dalį. Ji padarė tokią išvadą, nors tam tikra pagalbos dalis buvo susijusi su veiklos išlaidomis, ir toji kaina, neabejotinai siejama su šiomis veiklos išlaidomis, kaip konstatavo Komisija, taip pat buvo svarbi skatinimo investuoti į projektą dalis. Pakanka pažymėti, kad Bendrojo Teismo motyvai dėl šio pagrindo neatskleidžia jokios teisės klaidos.

134.

Skundžiamo sprendimo 251 ir paskesniuose punktuose Bendrasis Teismas konstatavo, jog iš Reglamento Nr. 651/2014 23 ir 25 konstatuojamųjų dalių ir 7 ir 8 straipsnių negalima spręsti, kad suderinamomis su vidaus rinka gali būti pripažįstamos tik tos pagalbos priemonės, kurių yra nustatyta tiksli suma, atitinkanti pagalbos priemonės subsidijos ekvivalentą. Iš kitų antrinės teisės aktų taip pat negalima spręsti, kad turi būti tiksliai apskaičiuota suma, atitinkanti pagalbos priemonės subsidijos ekvivalentą. Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 309 punkte konstatavo, kad, nepaisant to, ar taikomas Pranešimas dėl garantijų, Austrijos Respublikos argumentus dėl garantijos trukmės reikia atmesti. To sprendimo 338 punkte jis konstatavo, jog pateikti įrodymai nepatvirtina, kad EDF turėjo finansinių sunkumų.

135.

Pateikdama šį pagrindą Austrijos Respublika suskirsto jį į dvi dalis. Pirma, ji teigia, kad pagalbos elementai „nebuvo pakankamai nustatyti“ ginčijamame sprendime. Šiomis aplinkybėmis Austrijos Respublika tvirtina, kad dėl šio nenustatymo buvo pažeistos Komisijos gairės ir reglamentai dėl valstybės pagalbos taisyklių, kurie turėjo būti taikomi šioje byloje pagal vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus. Austrijos Respublika teigia, kad dėl nepakankamo pagalbos elementų nustatymo bet kuriuo atveju neįmanoma atlikti teisingo proporcingumo vertinimo ir kad pagalba eksploatavimo nutraukimo atveju neabejotinai reikš perteklinę kompensaciją, jei tik viršys ekspropriacijos atveju išmokėtiną sumą.

136.

Šiomis aplinkybėmis ji pateikia dar vieną bendrą argumentą, susijusį su Reglamento 2015/1589 1 straipsnio c punkto taikytinumu kartu su Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalimi. Austrijos Respublika teigia, kad taikant šias nuostatas reikalaujama, kad pradinis pagalbos biudžetas galėtų būti nustatytas, nes pranešimas pagal Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalį priklauso nuo to, ar pradinis biudžetas padidėja daugiau kaip 20 %, bet to neįmanoma apskaičiuoti, jeigu pradinis biudžetas nenustatytas.

137.

Antra, Austrijos Respublika laikosi nuomonės, kad Komisija turėjo taikyti Pranešimą dėl garantijų. Austrijos Respublikos teigimu, tai, kad Komisija jo netaikė, nėra leistina, nes Komisijai yra privalomos jos pačios gairės ir pranešimai, ir ji turėjo viską nustatyti, kaip reikalaujama pagal minėtą pranešimą. Austrijos Respublika nurodo, jos teigimu, nepakankamą garantijos trukmės nustatymą. Šiomis aplinkybėmis ji tvirtina, kad Bendrasis Teismas pažeidė Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą, neapskaičiuodamas garantijų „grynųjų pinigų subsidijos ekvivalento“.

138.

Remiantis minėto pranešimo 3.2 punkto a papunkčiu ir 4.1 punkto a papunkčiu, Komisija dar turėjo savo iniciatyva patikrinti, ar paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų. Tai yra svarbu, nes valstybės pagalba sunkumų patiriančioms įmonėms paprastai neleidžiama. Anot Austrijos Respublikos, tai, kad Bendrasis Teismas neatpažino šios klaidos, yra dar viena jo teisės klaida.

139.

Kalbant apie Austrijos Respublikos argumentą, kad pagalbos elementai nebuvo tinkamai nustatyti ir kad dėl to buvo pažeistos įvairios Komisijos gairės ir reglamentai dėl valstybės pagalbos taisyklių, kurie turėjo būti taikomi šioje byloje pagal vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principus, Bendrasis Teismas skundžiamo sprendimo 248 ir 249 punktuose nustatė SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymo reikalavimus. Kadangi Komisija galėjo įvertinti pagalbą pagal šiuos reikalavimus, nenustatydama kitų pagalbos elementų, ji nepadarė jokios klaidos, ir Bendrasis Teismas nesuklydo, tam pritaręs ( 93 ). Kaip yra aišku iš skundžiamo sprendimo 251–255 punktuose Bendrojo Teismo pateiktos išsamios analizės, dėl minėtoms gairėms ir reglamentams būdingų priežasčių pagalbos sumos turi būti apskaičiuotos. Daugeliu atveju taip yra dėl standartinio požiūrio, kurio nei tinkama, nei privaloma laikytis tiesiogiai taikant SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

140.

Tiek, kiek Austrijos Respublika teigia, kad dėl pagalbos elementų nenustatymo negalėjo būti tinkamai atliktas proporcingumo vertinimas, Austrijos Respublika iš esmės siekia vėl pateikti argumentus, kuriuos ji jau pateikė apeliacinio skundo trečiojo pagrindo ketvirtoje dalyje. Kaip jau pažymėjau, proporcingumo vertinimas pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą yra skirtas tik tam, kad būtų nustatyta, ar pagalba trikdo prekybos sąlygas taip, kad prieštarautų bendram interesui. Austrijos Respublika net neteigia, kad pagalbos elementai, kuriuos ji laiko nenustatytais, pavyzdžiui, atliekų šalinimo išlaidos ir galutinis saugojimas arba tikslios valstybės sekretoriaus susitarimo sąlygos, turi tokį poveikį. Dėl šios priežasties Austrijos Respublikos argumentas šiuo klausimu negali būti laikomas pagrįstu.

141.

Kalbant apie Austrijos Respublikos argumentą dėl galimų Reglamento 2015/1589 1 straipsnio c punkto taikymo kartu su Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnio 1 dalimi problemų, neaišku, kurią skundžiamo sprendimo dalį ji ginčija ( 94 ). Net jei tai būtų tiesa, šis teiginys niekaip nepatvirtina Austrijos Respublikos argumento. Austrijos Respublika teigia negalinti suprasti, kaip šioje byloje nagrinėjamos pagalbos priemonės gali būti suderinamos su minėtomis nuostatomis. Iš tiesų jos ir neprivalo būti suderinamos su tomis nuostatomis. Reglamento Nr. 794/2004 4 straipsnyje reglamentuojamos tik pranešimo procedūros išimtys ir (arba) supaprastinimas. Jeigu šių reikalavimų, pavyzdžiui, kad leistinos pagalbos schemos biudžetas nepadidėjo daugiau kaip 20 %, neįmanoma įrodyti, priemonė tiesiog bus laikoma „nauja pagalba“ ir apie ją reikės pranešti naudojant standartinę pranešimo formą, o ne supaprastintą pranešimo formą pagal Reglamento 2015/1589 2 straipsnį ir I priedą ( 95 ). Priešingai, nei teigia Austrijos Respublika, net jei dėl pradinio biudžeto nenustatymo Jungtinė Karalystė ir negalėtų pranešti apie padidinimą supaprastinta forma, tai tikrai neatleidžia Jungtinės Karalystės nuo pareigos pranešti apie „biudžeto padidėjimą“ kaip apie „naują pagalbą“.

142.

Tai, kad apie bet kokį paskesnį priemonių pakeitimą turi būti pranešta, taip pat matyti iš skundžiamo sprendimo 266 punkto. Jame Bendrasis Teismas pažymi, kad Komisijos sprendimas leisti pagalbą galiojo tik tam projektui, apie kurį jai buvo pranešta. Austrijos Respublika šios išvados neginčijo. Todėl Austrijos Respublikos argumentai negali būti pripažinti pagrįstais.

143.

Dėl visų šių priežasčių Austrijos Respublikos apeliacinio skundo penktojo pagrindo pirma dalis turi būti atmesta.

144.

Kalbant apie Pranešimą dėl garantijų, reikėtų pažymėti, kaip teisingai nurodė Prancūzijos Respublika, kad tame pranešime aptariamas klausimas, ar garantija yra valstybės pagalba, o ne jos suderinamumo su bendrąja rinka vertinimas. Tai yra aišku iš Pranešimo dėl garantijų 5 punkto. Tai reiškia, kad jo taikymas neturi poveikio tam, ar kredito garantija yra suderinama su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktu. Remiantis Pranešimo dėl garantijų 3.2 punkto d papunkčiu, tai, kad „už garantiją sumokama rinkos sąlygas atitinkanti kaina“, yra vienas iš keturių kriterijų, kurie turi būti įvykdyti kumuliatyviai, kad individualių valstybės garantijų būtų galima nelaikyti valstybės pagalba. Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, jog nė viena šalis neginčijo, kad kredito garantija buvo valstybės pagalba būtent dėl to, kad kaina, kurią NNBG sumokėjo už šią garantiją, negalėjo būti laikoma rinkos kaina. Ji negalėjo būti laikoma tokia dėl paprastos priežasties – atitinkamose kapitalo rinkose tokios priemonės nebuvo ( 96 ). Taigi kredito garantija neabejotinai neatitiko Pranešimo dėl garantijų kriterijų, pagal kuriuos priemonė nelaikoma valstybės pagalba. Dėl tos pačios priežasties Bendrasis Teismas neprivalėjo išsamiau nagrinėti klausimo, ar „paskolos gavėjas neturi finansinių sunkumų“. Tai yra dar vienas iš šiuo tikslu nustatytų keturių kriterijų ( 97 ).

145.

Neteisingas yra ir Austrijos Respublikos argumentas, kad bet kuriuo atveju pagal Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą turėtų būti apskaičiuojamas grynųjų pinigų garantijos ekvivalentas. Kadangi kredito garantija kartu su kitomis pagalbos priemonėmis buvo neginčijamai kvalifikuota kaip valstybės pagalba, nebuvo reikalo atlikti tolesnio tyrimo.

146.

Dėl šių priežasčių Austrijos Respublikos argumentas, grindžiamas Pranešimu dėl garantijų, bet kuriuo atveju yra neveiksmingas, ir turi būti atmestas visas penktasis apeliacinio skundo pagrindas.

147.

Komisija išreiškė susirūpinimą, kad Jungtinės Karalystės iš pradžių siūlytu kredito garantijos mokesčiu buvo nepakankamai įvertinta atitinkama rizika. Tada Jungtinė Karalystė patikslino garantijos mokesčio normą iki 295 bazinių punktų (kuris apytikriai atspindėjo BB kredito riziką), ir Komisija nusprendė, kad patikslinta mokesčio norma apytikriai prilygo priemonės, kurios faktiškai nėra rinkoje, hipotetinei rinkos normai ( 98 ). Nustatant patikslintą garantijos mokesčio normą taip pat buvo atsižvelgta į Komisijos susirūpinimą dėl išskirtinai ilgo išleistinų obligacijų išpirkimo termino ( 99 ).

148.

Taigi šis klausimas susiaurėja iki tokio klausimo: ar galima teigti, kad yra kokių nors realių neaiškumų dėl garantijos trukmės, paskolos sumos ar mokesčio normos apskaičiavimo būdo? Galėčiau tik pritarti Bendrojo Teismo, atmetusio šiuos teiginius, pozicijai ( 100 ).

149.

Šiuo atveju galbūt pakanka pažymėti, kad Komisija turėjo įrodymų, kuriais remdamasi galėjo pagrįstai spręsti, kad garantijos trukmė nebuvo neribota ir kad ji veikiau buvo susijusi su pagrindinės sumos ir palūkanų sumokėjimu laiku, o obligacijų išpirkimo termino vidutinė svertinė trukmė buvo 27,4 metai ( 101 ). Taip pat galima teigti, kad Komisija turėjo motyvuotą pagrindą pateisinti savo išvadą, kad patikslinta kredito garantijos mokesčio norma turėtų būti 295 baziniai punktai ir taip atspindėti BB kredito reitingą ir išskirtinai ilgą nagrinėjamų obligacijų išpirkimo terminą ( 102 ).

150.

Tokiomis aplinkybėmis turiu pažymėti, kad Austrijos Respublikos argumentai dėl tariamų neaiškumų, susijusių su pagalbos dydžiu, yra tiesiog nepagrįsti.

151.

Taigi apibendrinant mano pagrindinės išvados yra tokios:

152.

Tokiomis aplinkybėmis siūlau Teisingumo Teismui atmesti Austrijos Respublikos paduotą apeliacinį skundą dėl Bendrojo Teismo sprendimo.