–

Raad van bestuur van de Sociale Verzekeringsbank, atstovaujamo H. van der Most,

–

Holiday on Ice Services BV, atstovaujamos advokatų I. Lukachenko ir D. Balandin, F. J. Webbink,

–

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Noort ir M. Bulterman ir J. Langer,

–

Čekijos vyriausybės, atstovaujamos M. Smolek, J. Vláčil ir J. Pavliš,

–

Prancūzijos vyriausybės, atstovaujamos D. Colas ir C. David,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. van Beek ir D. Martin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės (OL L 344, 2010, p. 1), 1 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Raad van bestuur van de Sociale Verzekeringsbank (Socialinio draudimo tarnybos valdyba, Nyderlandai, toliau – Svb) ginčą su D. Balandin, I. Lukachenko ir Holiday on Ice Services B.V., anksčiau – Stage Entertainment Touring Services B.V. (toliau – HOI), dėl Svb atsisakymo išduoti D. Balandin ir I. Lukachenko, kaip trečiosios šalies piliečiams, įdarbintiems HOI, pažymėjimą pagal 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 987/2009, nustatančio Reglamento (EB) Nr. 883/2004 dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo įgyvendinimo tvarką (OL L 284, 2009, p. 1), 19 straipsnio 2 dalį (toliau – pažymėjimas A1).

3

Reglamento Nr. 1231/2010 6–8, 10 ir 11 konstatuojamosiose dalyse nustatyta:

<…>

4

Šio reglamento 1 straipsnyje numatyta:

„[Reglamentas Nr. 883/04] ir [Reglamentas Nr. 987/2009] taikomi trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar nėra taikomi tik dėl jų pilietybės, taip pat jų šeimos nariams ir jų [jiems] kaip maitintojo netekusiems asmenims, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų situacija visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare.“

5

Reglamento Nr. 883/2004, iš dalies pakeisto 2012 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 465/2012 (OL L 149, 2012, p. 4) (toliau – Reglamentas Nr. 883/2004), 1 straipsnio j ir k punktai suformuluoti taip:

„Šiame reglamente:

<…>

6

Šio reglamento 13 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Paprastai dviejose ar daugiau valstybių narių pagal darbo sutartį dirbančiam asmeniui taikomi:

7

Reglamento Nr. 987/2009 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Dviejose ar daugiau valstybių narių vykdantis veiklą asmuo apie tai informuoja gyvenamosios vietos valstybės narės kompetentingos valdžios institucijos paskirtą įstaigą.

2.   Paskirta gyvenamosios vietos įstaiga nedelsdama nustato, kokie teisės aktai taikomi atitinkamam asmeniui, atsižvelgdama į [Reglamento Nr. 883/2004] 13 straipsnį ir į [šio] reglamento 14 straipsnį. Toks nustatymas iš pradžių yra laikinas. Ta įstaiga informuoja apie tokį laikiną nustatymą visų valstybių narių, kuriose vykdoma veikla, paskirtas įstaigas.“

8

Šio reglamento 19 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Atitinkamo asmens ar darbdavio prašymu valstybės narės, kurios teisės aktai yra taikytini pagal [Reglamento Nr. 883/2004] II antraštinės dalies nuostatą, kompetentinga įstaiga išduoda pažymėjimą, liudijantį, kad tokie teisės aktai yra taikytini, ir prireikus nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini.“

9

2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/98/ES dėl vienos prašymų išduoti vieną leidimą trečiųjų šalių piliečiams gyventi ir dirbti valstybės narės teritorijoje pateikimo procedūros ir dėl valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų šalių darbuotojų bendrų teisių (OL L 343, 2011, p. 1) 2 straipsnyje „Terminų apibrėžtys“ numatyta:

„Šioje direktyvoje vartojamų terminų apibrėžtys:

<…>

<…>“

10

Šios direktyvos 3 straipsnyje „Taikymo sritis“ nustatyta:

„1.   Ši direktyva taikoma:

<…>

2.   Ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams:

<…>

<…>

3.   Valstybės narės gali nuspręsti, kad II skyrius netaikomas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems buvo leista dirbti valstybės narės teritorijoje ne ilgiau kaip šešis mėnesius arba kuriems buvo leista atvykti studijuoti į valstybę narę.“

<…>

11

Šios direktyvos 12 straipsnyje „Teisė į vienodą požiūrį“ nurodyta:

„1.   Turi būti taikomas vienodas požiūris į 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktuose nurodytus trečiųjų šalių darbuotojus, kaip ir į valstybės narės, kurioje jie gyvena, piliečius, atsižvelgiant į:

<…>

<…>

2.   Valstybės narės gali nustatyti vienodo požiūrio taikymo apribojimus:

<…>

<…>“

12

Beleidsregels van de Svb met betrekking tot de onderdanen van landen buiten Europese Unie (SB2124) (Svb gairės dėl ne Europos Sąjungos šalių piliečių (SB2124)) nustatyta:

„[Reglamento Nr. 883/2004] taikymo ratione personae sritis iš principo apima tik Europos Sąjungos valstybės narių, [Europos ekonominės erdvės (EEE)] ir Šveicarijos Konfederacijos piliečius. Trečiųjų šalių piliečiai į šio reglamento taikymo ratione personae sritį patenka tik tuomet, kai jie pripažįstami pabėgėliais arba turi šeimos nario ar giminaičio statusą. Tačiau [Reglamente Nr. 1231/2010] nustatyta, kad trečiųjų šalių piliečiams, kuriems dar nėra taikomas [Reglamentas Nr. 883/2004] vien dėl jų pilietybės, vis dėlto taikomas šis reglamentas, jeigu šie piliečiai teisėtai gyvena valstybių narių teritorijoje ir teisėtai keičia buvimo vietą Sąjungoje.

[Reglamente Nr. 1231/2010] neapibrėžiama teisėto gyvenimo šalyje sąvoka. Svb laiko gyvenimą Nyderlanduose teisėtu tik tuomet, jeigu šalyje gyvenama teisėtai, kaip tai suprantama pagal [Vreemdelingenwet 2000] (2000 m. Užsieniečių įstatymas) 8 straipsnį; Svb vis dėlto nemano, kad šalyje gyvenama teisėtai, jeigu užsienietis gyvena Nyderlanduose, laukdamas sprendimo dėl pirmą kartą pateikto prašymo leisti gyventi šalyje.

Iš [Reglamento Nr. 1231/2010] pavadinimo, konstatuojamųjų dalių ir nuostatų matyti, kad trečiųjų šalių piliečiai, kaip ir Sąjungos piliečiai, turi įvykdyti buvimo vietos keitimo sąlygą, kaip ji apibrėžta [beleidsregels van de Svb met betrekking tot de territoriale werkingssfeer (SB2120) (Svb gairės dėl buvimo vietos keitimo kriterijaus (SB2120))].

<…>“

13

Pagal Svb gaires dėl buvimo vietos keitimo kriterijaus (SB2120) Reglamentas Nr. 883/2004 taikomas asmenims, kurie susiję su keliomis valstybėmis narėmis. Jis negali būti taikomas nei grynai nacionalinėse situacijose, nei situacijose, kai aptariamas asmuo yra susijęs tik su viena trečiąja šalimi ir viena valstybe nare.

14

Pagal beleidsregels van de Svb met betrekking tot de territoriale werkingssfeer (SB2135) (Svb gairės dėl teritorinės taikymo srities (SB2135)] Reglamentas Nr. 883/2004 iš principo taikomas tik jeigu asmuo gyvena ir dirba Sąjungos teritorijoje. Vis dėlto iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad šis reglamentas gali būti taikomas, jeigu asmuo patenka į jo ratione personae taikymo sritį, bet gyvena ar dirba už Sąjungos teritorijos ribų.

15

D. Balandin ir I. Lukachenko yra trečiųjų šalių piliečiai, kuriuos įdarbino įmonė HOI, kurios buveinė yra Amsterdame ir kuri iš tikrųjų veikia Utrechte (Nyderlandai), kiekvienais metais maždaug nuo spalio iki gegužės mėn. įvairiose šalyse, taip pat ir kai kuriose valstybėse narėse, rengianti pasirodymus ant ledo.

16

Visi HOI pasirodymų dalyviai keletą savaičių būna Nyderlanduose, kad iš anksto iki pasirodymų pasitreniruotų ir pasirengtų. Vėliau vieni čiuožėjai pasilieka rengti tam tikrus pasirodymus Nyderlanduose, o kiti dalyvauja pasirodymuose įvairiose valstybėse narėse, visų pirma Prancūzijoje ir Vokietijoje. Trečiųjų šalių piliečiai teisėtai būna Nyderlanduose visu pasirengimo ir atitinkamai pasirodymų laikotarpiu, nes jiems tuo tikslu, jeigu reikia, yra išduotas darbo leidimas. Turėdami vadinamąją Šengeno vizą, jie taip pat teisėtai būna kitose valstybėse narėse, kuriose rengiami pasirodymai.

17

Jau daugelį metų Svb išduoda šiems trečiųjų šalių piliečiams vadinamuosius pažymėjimus A1, kuriuose nurodyta, kad jiems taikomi Nyderlandų teisės aktai socialinės apsaugos srityje ir kad privalomos įmokos taip pat buvo mokamos Nyderlanduose. Vis dėlto nuo 2015–2016 sezono Svb atsisakė išduoti tokius pažymėjimus, teigdama, kad ankstesniais metais jie buvo klaidingai išduoti. Dėl šios priežasties ji atmetė šiuo tikslu HOI pateiktus prašymus.

18

Po diskusijų, konkrečiai kalbant dėl voorzieningenrechter Amsterdam (Amsterdamo laikinąsias apsaugos priemones taikantis teisėjas) nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, Svb galiausiai dar išdavė pažymėjimus A1 iki 2016 m. gegužės 1 d. Kadangi 2015–2016 sezonas baigėsi tik 2016 m. gegužės 22 d., kilo ginčas dėl šių paskutinių savaičių. 2016 m. balandžio 28 d.rechtbank Amsterdam (Amsterdamo teismas, Nyderlandai), konkrečiai remdamasis teisėtų lūkesčių principu, nusprendė, kad Svb turėjo išduoti pažymėjimus A1 dėl paskutinių šio sezono savaičių. Šį sprendimą apeliacine tvarka Svb apskundė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

19

Šis teismas pažymi, kad D. Balandin ir I. Lukachenko tiesiogiai nepatenka į Reglamento Nr. 883/2004 ratione personae taikymo sritį, kaip ji apibrėžta jo 2 straipsnyje, nes jie nėra nei valstybės narės piliečiai, nei asmenys be pilietybės, nei pabėgėliai. Jie gali pasinaudoti šio reglamento nuostatomis tik pagal Reglamentą Nr. 1231/2010, kuris, laikantis tam tikrų sąlygų, išplėtė Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 taikymo sritį trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės.

20

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo manymu, neginčijama, kad D. Balandin ir I. Lukachenko negyveno Nyderlanduose arba kitoje valstybėje narėje, bet laikinai buvo ir dirbo Sąjungoje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio k punktą. Dėl šios priežasties egzistuoja tam tikras neaiškumas dėl klausimo, ar tik trečiųjų šalių piliečiai, kurie realiai gyvena šalyje, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą, gali pasiremti Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsniu arba ar juo taip pat leidžiama pasiremti trečiųjų šalių piliečiams, esantiems tokioje padėtyje, kaip ir D. Balandin ir I. Lukachenko.

21

Iš tiesų, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl šios pastarosios nuostatos taikymo kyla problema atsižvelgiant į skirtumus tarp skirtingų kalbinių versijų, nes sąvoka „teisėtas gyvenimas šalyje“, atrodo, gali reikšti tiek buvimą šalyje, kuris nebūtinai yra ilgalaikis, tiek buvimą šalyje, kuriam būdingas tam tikras pastovumas.

22

Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep (Socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų apeliacinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnį reikia aiškinti taip, kad trečiosios šalies pilietybę turintys pagal darbo sutartis dirbantys darbuotojai, kurie gyvena ne Europos Sąjungoje, tačiau laikinai dirba įvairiose valstybėse narėse Nyderlanduose įsiteigusiam darbdaviui, gali remtis Reglamentu Nr. 883/2004 (jo II antraštine dalimi) ir Reglamentu Nr. 987/2009?“

23

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad trečiųjų šalių piliečiai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kurie laikinai būna ir dirba įvairiose valstybėse narėse vienoje iš valstybių narių įsisteigusiam darbdaviui, gali pasiremti Reglamente Nr. 883/2004 ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytomis koordinavimo taisyklėmis, kad būtų nustatyta, kurie socialinės teisės aktai jiems taikomi.

24

Pirmiausiai reikia priminti, kad, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnio nuostatas, Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 nuostatos taikomos trečiųjų šalių piliečiams, kuriems jos dar nėra taikomos tik dėl jų pilietybės, taip pat jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų padėtis yra tokia, kuri visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare.

25

Taigi Reglamentu Nr. 1231/2010 išplečiama Reglamento Nr. 883/2004 (ir Reglamento Nr. 987/2009) ratione personae taikymo sritis, kad ji apimtų trečiųjų šalių piliečius, kuriems jie dar netaikomi vien dėl jų pilietybės.

26

Kaip matyti iš Reglamento Nr. 1231/2010 7 konstatuojamosios dalies, šiuo reglamento taikymo srities išplėtimu siekiama padėti įgyvendinant Sąjungos tikslą skatinti aukšto lygio socialinę apsaugą užtikrinant, kad trečiųjų šalių piliečiai galėtų, kaip skelbiama jo 6 ir 8 konstatuojamosiose dalyse, pasinaudoti tiek apdraustiesiems asmenims, tiek socialinės apsaugos įstaigoms taikomų koordinavimo taisyklių modernizavimo ir supaprastinimo teikiamais pranašumais socialinės apsaugos srityje taikant Reglamentą Nr. 883/2004 ir Reglamentą Nr. 987/2009.

27

Šiuo atveju neginčijama, kad su pagrindine byla susijusiems asmenims kaip trečiųjų šalių piliečiams Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009 dar netaikomi dėl jų pilietybės, nes jie nėra nei valstybės narės piliečiai, nei pabėgėliai ar apatridai. Be to, taip pat neginčijama, kad šių asmenų padėtis nėra tokia, kuri visais atžvilgiais apsiriboja viena valstybe nare, nes jie dalį čiuožimo ant ledo pasirodymų rengia ne Nyderlandų Karalystėje, o kitose valstybėse narėse.

28

Šiomis aplinkybėmis atrodo, kad atitinkami su pagrindine byla susiję asmenys pagal Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnį turi teisę, kad jiems būtų taikomi Reglamentas Nr. 883/2004 ir Reglamentas Nr. 987/2009, su sąlyga, kad jie „teisėtai gyvena“ valstybės narės teritorijoje.

29

Tiek iš vienodo Sąjungos teisės taikymo, tiek iš lygybės principo reikalavimų matyti, kad teisės nuostatos, kaip antai Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnio, kurioje, kai siekiama nustatyti jos reikšmę ir apimtį, nėra aiškios nuorodos į valstybių narių teisę, sąvokų reikšmė visoje Europos Sąjungoje paprastai turi būti aiškinama savarankiškai ir vienodai (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 19 d. Sprendimo Brey, C‑140/12, EU:C:2013:565, 49 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

30

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad sąvokos „teisėtas gyvenimas šalyje“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą, tiksli reikšmė yra neaiški atsižvelgiant į šių skirtingų kalbinių versijų skirtumus. Štai versijoje nyderlandų kalba vartojamas žodis „verblijven“, kuris, atrodo, labiau reiškia buvimą, nebūtinai ilgalaikį, o versijose vokiečių arba anglų kalbomis, kuriose atitinkamai minimas „rechtmässigen Wohnsitz“ ir „legally resident“, ši sąvoka gali būti suprantama kaip susijusi su buvimu, kuriam būdingas tam tikras nuolatinumas.

31

Šiuo klausimu primintina, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijų vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas. Iš tiesų Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Sąjungos kalbomis parengtas versijas. Esant Sąjungos teisės akto įvairių kalbinių versijų neatitikimų, nagrinėjama nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į bendrą teisės akto, kurio dalis ji yra, struktūrą ir tikslą (2017 m. gruodžio 20 d. Sprendimo Gusa, C‑442/16, EU:C:2017:1004, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija).

32

Kiek tai susiję su, pirma, teisiniu kontekstu, kuriam priskiriamas Reglamentas Nr. 1231/2010, primintina, kad, kaip tai matyti jau iš šio sprendimo 25 punkto, juo siekiama išplėsti Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 taikymą trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės. Kadangi Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punkte yra apibrėžta „gyvenamosios vietos“ sąvoka, pirmiausia reikia nustatyti, ar Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnyje įtvirtinta sąvoka „teisėtas gyvenimas šalyje“ turi tą pačią reikšmę kaip ir Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnyje apibrėžta „gyvenamosios vietos“ sąvoka.

33

Pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą sąvoka „gyvenamoji vieta“ reiškia vietą, kurioje asmuo paprastai gyvena. Ji skiriasi nuo sąvokos „buvimo vieta“, kuri Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio k punkte apibrėžiama kaip laikinoji gyvenamoji vieta. Atitinkamo asmens gyvenamoji vieta, kaip ji suprantama pagal šio reglamento 1 straipsnio j punktą, vertinama remiantis faktinėmis aplinkybėmis ir nustatoma atsižvelgiant į vietą, kurioje yra įprastas jo interesų centras (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo I, C‑255/13, EU:C:2014:1291, 44 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

34

Vis dėlto reikia pažymėti, kad sąvoka „gyvenamoji vieta“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, ir „teisėtas gyvenimas šalyje“, kaip ji suprantama pagal Reglamentą Nr. 1231/2010, šiuose dviejuose reglamentuose nėra vartojamos tais pačiais tikslais.

35

Iš tiesų, Reglamentu Nr. 883/2004, kaip matyti iš jo 15 konstatuojamosios dalies, siekiama neleisti, jog suinteresuotieji asmenys, kai nėra jiems taikomų teisės aktų, liktų be socialinės apsaugos, taip pat užtikrinti, kad tokiems asmenims būtų taikoma tik vienos valstybės narės socialinės apsaugos sistema ir būtų užkirstas kelias kelių valstybių narių teisės aktų taikymui ir iš to galintiems kilti sunkumams (šiuo klausimu žr. 2014 m. birželio 5 d. Sprendimo I, C‑255/13, EU:C:2014:1291, 40–42 punktus ir juose nurodytą jurisprudenciją).

36

Šiomis aplinkybėmis, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 63 punkte, sąvokos „gyvenamoji vieta“ atskyrimu nuo sąvokos „buvimo vieta“ siekiama nustatyti valstybę narę, su kuria Sąjungos piliečiai yra glaudžiausiai susiję, taigi ir jiems taikomus teisės aktus.

37

Be to, kaip tai jau buvo pažymėta šio sprendimo 25 punkte, Reglamentu Nr. 1231/2010 siekiama išplėsti Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 ratione personae taikymo sritį trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės.

38

Šiomis aplinkybėmis, kaip matyti iš Reglamento Nr. 1231/2010 11 konstatuojamosios dalies, sąvoka „teisėtas buvimas“, kaip ji suprantama pagal šį reglamentą, rodo Sąjungos teisės aktų leidėjo tikslą išplėsti Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 ratione personae taikymo sritį trečiųjų šalių piliečiams su sąlyga, kad jie teisėtai būna atitinkamos valstybės narės teritorijoje. Taigi, ši sąvoka skiriasi nuo „gyvenamosios vietos“ sąvokos, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 883/2004 1 straipsnio j punktą.

39

Ši išvada taip pat išplaukia iš Reglamento Nr. 1231/2010 10 konstatuojamosios dalies, kurioje skelbiama, kad Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 taikymas šiems piliečiams, viena vertus, neturi jiems suteikti teisės atvykti į valstybę narę, būti ar gyventi joje ir, kita vertus, neturėtų daryti poveikio valstybių narių teisei atsisakyti suteikti, panaikinti arba atsisakyti pratęsti leidimą atvykti į atitinkamą valstybę narę, būti, gyventi arba dirbti joje pagal Sąjungos teisę.

40

Šio kriterijaus, grindžiamo teisinėmis trečiųjų šalių piliečių buvimo valstybės narės teritorijoje sąlygomis, pasirinkimas patvirtinamas Reglamento Nr. 1231/2010 parengiamuosiuose darbuose. Iš tiesų, iš Pasiūlymo dėl reglamento, kuriuo išplečiamas Reglamento Nr. 883/2004 ir Reglamento Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės [COM(2007) 439 final], motyvuojamosios dalies 6 puslapio matyti, kad tokie piliečiai turi teisėtai gyventi valstybės narės teritorijoje, taigi turi turėti teisę laikinai ar nuolat gyventi šalyje. Šioje motyvuojamojoje dalyje taip pat nurodoma, kad, siekiant iš Reglamento Nr. 883/2004 išplaukiančiomis teisėmis pasiremti ir kitoje valstybėje narėje, šie piliečiai nebūtinai turi įvykdyti gyvenimo šalyje sąlygą, bet gali paprasčiausiai keisti buvimą vietą su sąlyga, kad jų buvimas šios kitos valstybės teritorijoje atitinka jos teisės aktus, reglamentuojančius atvykimą į šalį ir gyvenimą joje.

41

Taigi, tiek šių piliečių buvimo valstybės narės teritorijoje trukmė, tiek faktinė aplinkybė, kad jie išlaiko įprastą asmens interesų centrą trečiojoje šalyje, savaime nėra lemiamos, siekiant nustatyti, ar jie „teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnį.

42

Šį aiškinimą patvirtina Direktyva 2011/98, kurioje, be kita ko, nustatytos valstybėje narėje teisėtai gyvenančių trečiųjų valstybių piliečių bendros teisės. Iš tiesų, kaip matyti iš šios direktyvos 12 straipsnio 1 dalies e punkto ir 2 dalies b punkto, siejamų su šios direktyvos 2 straipsnio b punktu ir 3 straipsnio 1 dalies b ir c punktais, 2 dalies i punktu ir 3 dalimi, trečiųjų šalių piliečiams, kurie, kad ir laikinai, įdarbinami valstybėje narėje, iš principo taikomas vienodas požiūris, kiek tai susiję su socialinės apsaugos sritimis, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 883/2004.

43

Darytina išvada, kad toks aiškinimas taip pat leistų veiksmingiau užtikrinti šio sprendimo 26 punkte nurodytų tikslų įgyvendinimą.

44

Nagrinėjamu atveju reikia pažymėti, kad iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog su pagrindine byla susiję asmenys, dirbantys įmonėje, kurios buveinė yra Nyderlanduose, teisėtai būna ir dirba valstybių narių teritorijose, kuriose jie rengia savo pasirodymus.

45

Iš to matyti, kad trečiųjų šalių piliečiams, esantiems tokioje padėtyje, kaip pagrindinėje byloje aptariami asmenys, taikomos reglamentuose Nr. 883/2004 ir Nr. 987/2009 nustatytos koordinavimo taisyklės, pagal kurias nustatomi jiems taikomi teisės aktai socialinės apsaugos srityje.

46

Šiuo klausimu, atsižvelgiant į šio sprendimo 44 punkte nurodytas faktines aplinkybes, primintina, kad Reglamento Nr. 883/2004 13 straipsnyje numatyti, pirmiausia, sąsajos kriterijai, kurie taikomi asmenims, dirbantiems samdomą darbą dviejose ar keliose valstybėse narėse. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar vienas iš šių sąsajos kriterijų taikomas su pagrindine byla susijusiems asmenims, kad būtų galima nustatyti, ar jiems taikomi Nyderlandų socialinės apsaugos teisės aktai. Jeigu taip, kompetentinga valstybės narės, kurios teisės aktai taikytini, institucija išduoda pažymėjimą A1, patvirtinantį, kad tokie teisės aktai taikytini, ir todėl nurodo, iki kada ir kokiomis sąlygomis jie taikytini pagal Reglamento Nr. 987/2009 19 straipsnio 2 dalį.

47

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad trečiųjų šalių piliečiai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kurie laikinai būna ir dirba įvairiose valstybėse narėse vienoje iš valstybių narių įsisteigusiam darbdaviui, gali pasiremti Reglamente Nr. 883/2004 ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytomis koordinavimo taisyklėmis, kad būtų nustatyta, kurie socialinės teisės aktai jiems taikomi, kai jie teisėtai gyvena ir dirba valstybių narių teritorijoje.

48

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

2010 m. lapkričio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1231/2010, kuriuo išplečiamas Reglamento (EB) Nr. 883/2004 ir Reglamento (EB) Nr. 987/2009 taikymas trečiųjų šalių piliečiams, kuriems tie reglamentai dar netaikomi tik dėl jų pilietybės, 1 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad trečiųjų šalių piliečiai, kaip antai aptariami pagrindinėje byloje, kurie laikinai būna ir dirba įvairiose valstybėse narėse vienoje iš valstybių narių įsisteigusiam darbdaviui, gali pasiremti Reglamente Nr. 883/2004 ir Reglamente Nr. 987/2009 nustatytomis koordinavimo taisyklėmis, kad būtų nustatyta, kurie socialinės teisės aktai jiems taikomi, kai jie teisėtai būna ir dirba valstybių narių teritorijoje.