–

V. Tarragó da Silveira, atstovaujamo advogados P. de Almeida, L. Mesquita ir E. Viveiros,

–

Massa Insolvente da Espírito Santo Financial Group SA, atstovaujamos advogados N. Líbano Monteiro, F. da Cunha Matos ir S. Estima Martins,

–

Portugalijos vyriausybės, atstovaujamos L. Inez Fernandes, M. Figueiredo ir P. Lacerda,

–

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Afonso, M. Heller ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto [nemokumo] bylų (OL L 160, 2000, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 1 t., p. 191) 15 straipsnio išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant Virgílio Tarragó da Silveira ir Massa Insolvente da Espírito Santo Financial Group SA ginčą dėl sumos, kaip už paslaugas, kurias V. Tarragó da Silveira suteikė bendrovei Espírito Santo Financial Group SA prieš paskelbiant jos bankrotą, mokėtino atlyginimo sumokėjimo, ir žalos, patirtos dėl paslaugų teikimo sutarties nevykdymo, atlyginimo.

3

Reglamento Nr. 1346/2000 8, 23 ir 24 konstatuojamosiose dalyse nurodyta:

<...>

4

Šio reglamento 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies f punkte numatyta:

„1.   Išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, bankroto [nemokumo] byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, toliau vadinama „valstybė, kurioje iškelta byla“, teisė.

2.   Valstybės, kurioje iškelta byla, teisė nustato tokios bylos iškėlimo sąlygas, jos eigą ir užbaigimą. Ji konkrečiai nustato:

<...>

<...>“

5

Minėto reglamento 15 straipsnyje nustatyta:

„Bankroto [nemokumo] bylų pasekmes dar neišspręstoms [neišnagrinėtoms] teismo byloms dėl turto ar dėl iš skolininko atimtos teisės [iš skolininko atimto turto ar teisės] reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje dar nėra išspręsta [išnagrinėta] minėta byla, įstatymai.“

6

To paties reglamento 16 straipsnio 1 dalies pirmoje pastraipoje numatyta:

„Bet kuris sprendimas iškelti bankroto [nemokumo] bylą, kurį pagal savo jurisdikciją, kaip numatyta 3 straipsnyje, priima valstybės narės teismas, pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja bankroto [nemokumo] bylą iškėlusioje valstybėje.“

7

Código do Processo Civil (Civilinio proceso kodeksas) 277 straipsnio e punkte numatyta:

„Byla nutraukiama, kai:

<...>

8

2008 m. liepos 25 d. V. Tarragó da Silveira, gyvenantis Londone (Jungtinė Karalystė), Tribunal de Comarca de Lisboa (Lisabonos apygardos teismas, Portugalija) pareiškė Liuksemburge buveinę turinčiai Espírito Santo Financial Group ieškinį dėl skolos išieškojimo, grindžiamą paslaugų teikimo sutartimi.

9

Kol buvo nagrinėjama ši byla, 2014 m. spalio 10 d.tribunal d’arrondissement de Luxembourg (Liuksemburgo apygardos teismas, Liuksemburgas) pripažino Espírito Santo Financial Group bankrutuojančia. Nuo tos datos atsakove minėtoje byloje tapo bankrutuojanti Espírito Santo Financial Group, atstovaujama šio teismo paskirto Liuksemburgo bankroto administratoriaus.

10

2015 m. birželio 1 d. nutartimi Tribunal de Comarca de Lisboa (Lisabonos apygardos teismas), vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 277 straipsnio e punktu ir teismų praktiką suvienodinančiu 2013 m. gegužės 8 d.Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija) sprendimu Nr. 1/2014, paskelbė, kad nebėra poreikio priimti sprendimo, nes manė kad toje byloje taikytinas Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis dėl Liuksemburge iškeltos nemokumo bylos.

11

V. Tarragó da Silveira šią nutartį apskundė Tribunal da Relação de Lisboa (Lisabonos apeliacinis teismas, Portugalija); 2016 m. liepos 7 d. sprendimu šis paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.

12

V. Tarragó da Silveira dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas, Portugalija). Grįsdamas savo kasacinį skundą jis tvirtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis taikomas tik dar neišnagrinėtoms byloms dėl konkretaus turto ar konkrečios teisės ir kad bylos, kuriose keliamas klausimas dėl piniginio pobūdžio prievolės, nepatenka į šio reglamento taikymo sritį. Dėl to nagrinėjamu atveju Liuksemburge iškeltos nemokumo bylos pasekmes Portugalijos teismuose nagrinėjamai bylai turėtų reglamentuoti, taikant šio reglamento 4 straipsnyje įtvirtintą bendrąją kolizijos taisyklę, valstybės narės, kurioje ši byla iškelta, teisė, taigi nagrinėjamu atveju būtent Didžiosios Liuksemburgo Hercogystės teisė. Tačiau, kitaip nei pagal Portugalijos teisę, Liuksemburgo teisėje nenumatytas neišnagrinėtos bylos nutraukimas.

13

Espírito Santo Financial Group bankroto administratorius teigia, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis taikomas visoms valstybės narės teismuose, kituose nei tie, kuriuose iškelta nemokumo byla, nagrinėjamoms byloms dėl konkretaus ar nekonkretaus turto ar teisės su sąlyga, kad jie atimti iš skolininko.

14

Dėl šių skirtingų pozicijų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla abejonių dėl Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnio taikymo apimties.

15

Tokiomis aplinkybėmis Supremo Tribunal de Justiça (Aukščiausiasis Teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Ar [Reglamento Nr. 1346/2000] 15 straipsnyje įtvirtintą taisyklę reikia aiškinti taip, kad ji turi būti taikoma valstybės narės teismo nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma, kad skolininkas būtų įpareigotas sumokėti sumą, kaip pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną atlyginimą, ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl šios prievolės neįvykdymo, atsižvelgiant į tai, kad: i) skolininkas pripažintas nemokiu kitos valstybės narės teisme iškeltoje byloje; ir ii) pripažinimas nemokiu apima visą skolininko turtą?“

16

Savo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas valstybės narės teisme nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma įpareigoti skolininką sumokėti tam tikrą pinigų sumą, kaip pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną atlyginimą, ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl šios sutartinės prievolės neįvykdymo, tuo atveju, kai šis skolininkas pripažintas nemokiu kitoje valstybėje narėje iškeltoje nemokumo byloje ir kai šis pripažinimas nemokiu apima visą to skolininko turtą.

17

Pagal Reglamento Nr. 1346/2000 4 straipsnio 1 dalį, išskyrus atvejus, kai šis reglamentas numato ką kita, nemokumo byloms ir jų pasekmėms taikoma valstybės narės, kurios teritorijoje iškelta tokia byla, teisė. Taigi šiame straipsnyje įtvirtinta bendroji įstatymų kolizijos taisyklė, taikoma tarpvalstybinėms nemokumo byloms ir jų pasekmėms.

18

Nukrypstant nuo šios taisyklės, šio reglamento 15 straipsnyje numatyta, kad nemokumo bylų pasekmes dar neišnagrinėtoms teismo byloms dėl iš skolininko atimto turto ar teisės reglamentuoja tik tos valstybės narės, kurioje dar neišnagrinėta minėta byla, įstatymai.

19

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar, kaip tai teigia V. Tarragó da Silveira, sąvoka „iš skolininko atimtas turtas ar teisė“ reiškia, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis taikomas tik nagrinėjamoms byloms dėl konkretaus turto ar teisės. Kitaip tariant, šis straipsnis taikomas tik byloms, kurios dar nagrinėjamos ir susijusios su konkrečia teise, kurios turėtojas yra skolininkas, arba konkrečiu turtu, kuriuo pastarasis disponuoja. Tačiau bylos, susijusios su pinigų sumos sumokėjimu pagal sutartinę prievolę, atveju taip nėra.

20

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienoje iš Sąjungos teisės nuostatos kalbinių versijoje vartojama formuluotė negali būti vienintelis šios nuostatos aiškinimo pagrindas ar įgyti prioriteto prieš kitas kalbines versijas. Sąjungos teisės nuostatos turi būti aiškinamos ir taikomos vienodai, atsižvelgiant į visomis Europos Sąjungos kalbomis parengtas versijas (šiuo klausimu žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo JZ, C‑294/16 PPU, EU:C:2016:610, 38 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

21

Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad šios nuostatos įvairios kalbinės versijos nėra vienareikšmės. Iš tikrųjų versijose anglų, prancūzų ir italų kalbomis, be kita ko, vartojami atitinkamai šie žodžių junginiai: „an asset or a right of which the debtor has been divested“, „un bien ou un droit dont le débiteur est dessaisi“ ir „un bene o a un diritto del quale il debitore è spossessato“. Tačiau versijose ispanų, čekų, danų ir vokiečių kalbomis atitinkamai vartojami šie žodžių junginiai „un bien o un derecho de la masa“, „majetku nebo práva náležejícího do majetkové podstaty“, „et aktiv eller en rettighed i massen“ ir „einen Gegenstand oder ein Recht der Masse“.

22

Atsižvelgiant į šio sprendimo 20 punkte cituojamą jurisprudenciją ir į Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnio skirtingų kalbinių versijų neatitikimus, šio straipsnio negalima aiškinti vien remiantis jo tekstu.

23

Nors šios straipsnio tekstas nėra nedviprasmiškas, šio straipsnio kontekstas ir tikslai savo ruožtu lemia aiškinimą, kad jo taikymo sritis neturėtų apimti vien neišnagrinėtų bylų dėl iš skolininko atimto konkretaus turto ar konkrečios teisės.

24

Visų pirma, kalbant apie kontekstą, reikia pažymėti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis turi būti, pirma, aiškinamas atsižvelgiant į to paties reglamento 4 straipsnio 2 dalies f punktą, kuriame „neišnagrinėtos bylos“ skiriamos nuo kitų pavienių kreditorių pradėtų bylų (2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimo ENEFI, C‑212/15, EU:C:2016:841, 32 punktas). Tačiau pastarojoje nuostatoje visiškai nenurodyta, kad neišnagrinėta byla, kaip antai nagrinėjama pagrindinė byla, turi būti susijusi su konkrečiu turtu ar konkrečia teise. Tai, kad vartojamas abstraktus žodžių junginys „neišnagrinėtos bylos“, priešingai, patvirtina, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis taikomas neišnagrinėtoms byloms, susijusioms ne vien su konkrečia teise ar konkrečiu turtu, bet apskritai su turtu ar teise, priskiriamais prie nemokaus skolininko turto masės.

25

Antra, reikia konstatuoti, kad turtas ar teisė „kurie iš skolininko atimti“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnį, yra tie, kurie iš skolininko atimti iškėlus nemokumo bylą. Beje, pagal šio reglamento 16 straipsnio 1 dalį bet kuris sprendimas iškelti tokią nemokumo bylą pripažįstamas visose kitose valstybėse narėse nuo to momento, kai sprendimas įsiteisėja nemokumo bylą iškėlusioje valstybėje. Taigi „iš skolininko atimto turto ar teisės“ sąvoka apima ne tiek skolininko konkretų turtą ar konkrečias teises, bet labiau nemokaus skolininko turto masę iškėlus nemokumo bylą.

26

Antra, dėl Reglamento Nr. 1346/2000 tikslų reikia pažymėti, kad šiuo reglamentu siekiamam tikslui padidinti tarpvalstybines pasekmes sukeliančių nemokumo bylų veiksmingumą ir operatyvumą, kuris išplaukia iš jo 8 konstatuojamosios dalies, prieštarautų tai, jeigu bylą dėl piniginės prievolės nagrinėjantis teismas būtų įpareigotas taikyti užsienio įstatymą vien tam, kad nustatytų nemokumo bylos iškėlimo kitoje valstybėje pasekmes šiai bylai. Dėl to galėtų kilti rizika, kad šis teismas užtruks priimti sprendimą, kuriuo patvirtinama galima reikalavimo teisė ir nustatoma jo suma ir tam tikrais atvejais kreditoriui galėtų būti sutrukdyta laiku informuoti apie savo reikalavimą, priskirtiną prie skolininko turto pasyvų iškėlus šią nemokumo bylą.

27

Taigi, kaip matyti iš pirmesniame punkte nurodyto tikslo, šio sprendimo 23 punkte pateiktas Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnio aiškinimas leidžia teismui, kuris bylos dar neišnagrinėjo, nustatyti nemokumo bylos iškėlimo pasekmes šiai bylai pagal jo nacionalinę teisę.

28

Iš to, kas išdėstyta, matyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis negali būti taikomas vien neišnagrinėtoms byloms dėl iš skolininko atimto konkretaus turto ar konkrečios teisės.

29

Vis dėlto svarbu patikslinti, kad šis straipsnis negali būti vienodai taikomas visoms neišnagrinėtoms byloms dėl turto ar teisės, priskiriamų prie nemokaus skolininko turto masės.

30

Kaip jau nurodė Teisingumo Teismas, kiltų prieštaravimų, jei Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnį reikėtų aiškinti taip, kad šis straipsnis taip pat apima priverstinio vykdymo procedūras, o tokio aiškinimo pasekmė būtų ta, kad nemokumo bylos iškėlimo pasekmės patektų į valstybės narės, kurioje tokia priverstinio vykdymo procedūra vykdoma, įstatymo taikymo sritį, bet tada lygiagrečiai šio reglamento 20 straipsnio 1 dalis, kurioje aiškiai nustatomas visko, kas gauta „priverstinio vykdymo būdu“, grąžinimas likvidatoriui, panaikintų šio 15 straipsnio veiksmingumą (2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimo ENEFI, C‑212/15, EU:C:2016:841, 34 punktas).

31

Be to, Reglamentas Nr. 1346/2000 pagrįstas vienodo požiūrio į visus kreditorius principu, kuris, mutatis mutandis taikomas bet kuriai nemokumo bylai, apskritai draudžia pavieniams kreditoriams naudotis priverstinio vykdymo procedūromis, kol nagrinėjama skolininko nemokumo byla (2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimo ENEFI, C‑212/15, EU:C:2016:841, 33 punktas).

32

Taigi reikia pripažinti, kad priverstinio vykdymo procedūros nepatenka į Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnio taikymo sritį (2016 m. lapkričio 9 d. Sprendimo ENEFI, C‑212/15, EU:C:2016:841, 35 punktas).

33

Vis dėlto ieškiniai dėl piniginių prievolių pripažinimo, kuriais prašoma tik nustatyti skolininko teises ir pareigas, bet neprašoma jų įvykdyti, ir kurie nekelia rizikos, skirtingai nei pavienių kreditorių pradėtų priverstinio vykdymo procedūrų atveju, kad gali būti pažeistas vienodo požiūrio į kreditorius principas ir pakenkta nemokumo bylos kolektyvinio sprendimo sistemai, patenka į šio 15 straipsnio taikymo sritį.

34

Taigi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar prieš taikydamas Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnį turi patikrinti, ar V. Tarragó da Silveira ieškinys yra ieškinys dėl esmės, kuriuo konkrečiai reikalaujama sumokėti skolą, ir ar jis, kaip toks, skiriasi nuo procedūros, kurią taikant ši skola būtų išieškoma priverstinai.

35

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į pateiktą klausimą reikia atsakyti, kad Reglamento Nr. 1346/2000 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas valstybės narės teisme nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma įpareigoti skolininką sumokėti kaip atlyginimą pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną sumą ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl sutartinės šios prievolės neįvykdymo, tuo atveju, kai šis skolininkas pripažintas nemokiu kitoje valstybėje narėje iškeltoje nemokumo byloje ir kai šis pripažinimas nemokiu apima visą to skolininko turtą.

36

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (devintoji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gegužės 29 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1346/2000 dėl bankroto [nemokumo] bylų 15 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jis taikomas valstybės narės teisme nagrinėjamai bylai, kurioje prašoma įpareigoti skolininką sumokėti kaip atlyginimą pagal paslaugų teikimo sutartį mokėtiną sumą ir atlyginti nuostolius, patirtus dėl šios sutartinės prievolės neįvykdymo, tuo atveju, kai šis skolininkas pripažintas nemokiu kitoje valstybėje narėje iškeltoje nemokumo byloje ir kai šis pripažinimas nemokiu apima visą to skolininko turtą.