Laikina versija

GENERALINĖS ADVOKATĖS

ELEANOR SHARPSTON IŠVADA,

pateikta 2019 m. sausio 31 d.(1)

Byla C‑704/17

D. H.

dalyvaujant:

Ministerstvo vnitra

(Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija – 6 ir 47 straipsniai – Bendra prieglobsčio ir papildomos apsaugos politika – Direktyva 2013/33/ES – 9 straipsnis – Garantijos, taikomos tarptautinės apsaugos prašytojams, kuriems skirtas administracinis sulaikymas – Tokių sprendimų teisminis peržiūrėjimas – Teisė į veiksmingą teisinę gynybą – Nacionalinės teisės nuostatos, pagal kurias tarptautinės apsaugos prašytojus paleidus iš sulaikymo vietos teisminio peržiūrėjimo procedūra nutraukiama“

1.        Šiuo prašymu priimti prejudicinį sprendimą Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) Teisingumo Teismo prašo išaiškinti, kaip turi būti aiškinamos Direktyvos 2013/33/ES(2) nuostatos, kuriose nurodytos garantijos, taikomos tarptautinės apsaugos prašytojams, kuriems kompetentingų nacionalinių institucijų sprendimu skirtas administracinis sulaikymas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia išsiaiškinti, ar šiai direktyvai, aiškinamai kartu su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija(3), visų pirma atsižvelgiant į joje nurodytas teises į laisvę ir saugumą, taip pat į teisę į veiksmingą teisinę gynybą, prieštarauja nacionalinės teisės nuostatos, kuriose nurodyta, kad byla, kurioje apskųstas sprendimas dėl sulaikymo, turi būti nutraukta, jeigu sulaikytas asmuo paleidžiamas.

2.        Norėdamas atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo užduotą klausimą, Teisingumo Teismas, be kita ko, turi išnagrinėti pagrindinę teisę į veiksmingą teisinę gynybą kartu su ES teisės bendraisiais lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, atsižvelgdamas į nacionalinę procesinę autonomiją.

 Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK)

3.        EŽTK(4) 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“. 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad „kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė jį sulaikius ar suėmus, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti“. Pagal 5 straipsnio 5 dalį „kiekvienas asmuo, kuris yra sulaikymo, suėmimo ar kalinimo pažeidžiant šio straipsnio nuostatas auka, turi teisę į nuostolių atlyginimą“.

 ES teisė

 Chartija

4.        6 straipsnyje nurodyta, kad „kiekvienas asmuo turi teisę į laisvę ir saugumą“(5). Likusios EŽTK 5 straipsnio nuostatos nėra aiškiai pakartotos.

5.        47 straipsnio pirmoje pastraipoje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos ES teisės, yra pažeistos, turi teisę į veiksmingą jų gynybą teisme(6).

6.        Pagal 51 straipsnio 1 dalį Chartijos nuostatos valstybėms narėms taikomos „tais atvejais, kai šios įgyvendina [ES] teisę“.

7.        52 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „bet koks <...> Chartijos pripažintų teisių ir laisvių įgyvendinimo apribojimas turi būti numatytas įstatymo ir nekeisti šių teisių ir laisvių esmės. Remiantis proporcingumo principu, apribojimai galimi tik tuo atveju, kai jie būtini ir tikrai atitinka [Europos Sąjungos] pripažintus bendrus interesus arba reikalingi kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“ 52 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad „Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta [EŽTK]. Ši nuostata nekliudo [ES] teisėje numatyti didesnę apsaugą.“ 52 straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Europos Sąjungos ir valstybių narių teismai skiria „deramą dėmesį išaiškinimams, kurie yra parengti siekiant nubrėžti <...> Chartijos aiškinimo gaires“(7).

8.        Iš išaiškinimų akivaizdu, kad „6 straipsnyje nurodytos teisės yra EŽTK 5 straipsnyje garantuotos teisės, o remiantis Chartijos 52 straipsnio 3 dalimi jų esmė ir taikymo sritis yra tokia pati“. Todėl „apribojimai, kurie gali būti [šioms teisėms] teisėtai nustatyti, negali viršyti leidžiamų pagal EŽTK“. Išaiškinimuose nurodyta, kad Chartijos 47 straipsniu garantuojama gynyba yra platesnė, nei nurodyta EŽTK 13 straipsnyje, nes yra garantuojama teisė į veiksmingą gynybą teisme.

 Direktyva 2013/32

9.        Direktyvos 2013/32 dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos(8) 26 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad „kai prašytojas yra sulaikomas, valstybės narės pagal Direktyvą 2013/33/ES užtikrina greito teisminio svarstymo galimybę“.

 Direktyva 2013/33

10.      Direktyvos 2013/33 konstatuojamosiose dalyse, be kita ko, nurodyta:

–        Europos Vadovų Taryba priėmė Stokholmo programą(9), kurioje dar kartą patvirtino įsipareigojimą pasiekti tikslą – sukurti bendrą apsaugos ir solidarumo erdvę, grindžiamą bendra prieglobsčio suteikimo procedūra, ir nustatyti vienodą asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, statusą, grindžiamą aukštais apsaugos standartais ir teisingomis bei veiksmingomis procedūromis (5 konstatuojamoji dalis);

–        valstybių narių elgesys su tarptautinės apsaugos prašytojais yra saistomas įsipareigojimais pagal tarptautinės teisės dokumentus, kurių šalys šios valstybės yra (10 konstatuojamoji dalis);

–        tokie asmenys gali būti sulaikomi tik Direktyvoje 2013/33 labai aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų, kiek tai susiję su tokio sulaikymo pobūdžiu ir tikslu; sulaikytam tarptautinės apsaugos prašytojui turėtų būti suteikta galimybė veiksmingai pasinaudoti reikiamomis procedūrinėmis garantijomis, kaip antai teismine gynyba nacionalinėje teisminėje institucijoje (15 konstatuojamoji dalis)[,] ir

–        Direktyvoje 2013/33 gerbiamos pagrindinės teisės ir laikomasi principų, pripažįstamų visų pirma Chartijoje; ja visų pirma siekiama skatinti, be kita ko, Chartijos 6 ir 47 straipsnių taikymą ir ji turi būti atitinkamai įgyvendinta (35 konstatuojamoji dalis).

11.      2 straipsnyje pateiktos toliau nurodytos terminų apibrėžtys. Tarptautinės apsaugos prašymas – tai „trečiosios šalies piliečio arba asmens be pilietybės pateiktas prašymas dėl valstybės narės apsaugos, kuris, kaip galima suprasti, siekia pabėgėlio statuso arba papildomos apsaugos statuso ir kuris aiškiai neprašo kitokios rūšies apsaugos, kuriai netaikoma [Direktyva 2011/95] ir kurios galima prašyti atskirai“(10). Prašytojas – „tarptautinės apsaugos pasiprašęs trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, dėl kurio dar nepriimtas galutinis sprendimas“(11). Galiausiai, sulaikymas – tai atvejai, „kai valstybė narė izoliuotai laiko prašytoją tam tikroje vietoje, kur prašytojo judėjimo laisvė yra atimta“(12).

12.      3 straipsnyje nurodyta, kad Direktyva 2013/33 taikoma „visiems trečiųjų šalių piliečiams ir asmenims be pilietybės, pasiprašiusiems tarptautinės apsaugos valstybės narės teritorijoje, įskaitant pasienį, teritorinius vandenis arba tranzito zonas, tol, kol jiems leidžiama likti teritorijoje kaip prašytojams <...>“.

13.      Pagal 4 straipsnį valstybės narės gali prašytojams numatyti arba toliau taikyti palankesnes nuostatas, susijusias su priėmimo sąlygomis.

14.      8 straipsnyje pateiktos materialinės nuostatos, kuriomis reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašytojų sulaikymas. Prašytoją galima sulaikyti tik 8 straipsnio 3 dalyje nurodytais atvejais. Būtent pagal 8 straipsnio 3 dalies d punktą valstybėms narėms leidžiama sulaikyti tarptautinės apsaugos prašytoją taikant grąžinimo procedūrą pagal Direktyvą 2008/115/EB(13) „siekiant parengti grąžinimą ir (arba) įvykdyti išsiuntimo procesą“, jeigu atitinkama valstybė narė „gali pagrįsti objektyviais kriterijais, be kita ko, kad [atitinkamas asmuo] jau turėjo galimybę pasinaudoti prieglobsčio suteikimo procedūra, kad yra rimtų priežasčių manyti, jog jis prašosi tarptautinės apsaugos tik siekdamas, kad būtų atidėtas arba sutrukdytas sprendimo grąžinti vykdymas“. Sulaikymo pagrindai nustatomi nacionalinėje teisėje.

15.      9 straipsnio pavadinimas – „Sulaikytiems prašytojams teikiamos garantijos“. Jame nurodyta:

„1.      Prašytojas sulaikomas tik kuo trumpiau, o laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai.

<...>

2.      Įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos. Įsakyme sulaikyti nurodomos faktinės ir teisinės sulaikymo priežastys, kuriomis grindžiamas sulaikymas.

3.      Jeigu įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos, valstybės narės užtikrina, kad ex officio ir (arba) prašytojo prašymu būtų skubiai įvykdytas teisminis sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimas. Kai toks peržiūrėjimas vykdomas ex officio, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau nuo sulaikymo pradžios. Kai jis vykdomas prašytojo prašymu, jis atliekamas kiek įmanoma greičiau po to, kai buvo pradėtos atitinkamos procedūros. Šiuo tikslu valstybės narės nacionalinėje teisėje nustato laikotarpį, per kurį turi būti įvykdytas teisminis peržiūrėjimas ex officio ir (arba) teisminis peržiūrėjimas prašytojo prašymu.

Jei, atlikus teisminį peržiūrėjimą, sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas.

4.      Sulaikyti prašytojai nedelsiant raštu jiems suprantama kalba arba kalba, kurią, kaip pagrįstai manoma, jie supranta, informuojami apie sulaikymo priežastis ir nacionalinėje teisėje nustatytą įsakymo sulaikyti apskundimo tvarką, taip pat apie galimybę prašyti skirti nemokamą teisinę pagalbą ir atstovavimą.

5.      Teisminė institucija pagrįstais laiko tarpais ex officio ir (arba) susijusio prašytojo prašymu peržiūri sulaikymą, visų pirma, kai jis pratęsiamas, kai atsiranda svarbių aplinkybių arba gaunama naujos informacijos, kuri gali turėti poveikio sulaikymo teisėtumui.

6.      3 dalyje numatyto įsakymo sulaikyti teisminio peržiūrėjimo atveju valstybės narės užtikrina, kad prašytojai galėtų nemokamai pasinaudoti teisine pagalba ir atstovavimu. Tai apima bent reikiamų procedūrinių dokumentų parengimą ir dalyvavimą posėdyje teisminėse institucijose prašytojo vardu.

<...>“

 Nacionalinė teisė

16.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad iki 2017 m. rugpjūčio 14 d. pagal Zákon č. 325/1999 Sb., o azylu (Prieglobsčio įstatymas Nr. 325/1999) 46a straipsnio 6–9 dalių nuostatas dėl sprendimų dėl sulaikymo teisminio peržiūrėjimo prašytojai galėjo apskųsti sprendimą dėl sulaikymo per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos. Krajský soud (apygardos teismas, Čekijos Respublika) – pirmosios instancijos teismas – buvo įpareigotas priimti sprendimą dėl skundo per septynias darbo dienas nuo administracinės medžiagos pateikimo teismui dienos. Tokį sprendimą buvo galima apskųsti kasacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

17.      2017 m. rugpjūčio 15 d. Prieglobsčio įstatymo Nr. 325/1999 46a straipsnio 9 dalis buvo iš dalies pakeista Įstatymu Nr. 222/2017. Pagal pataisytą 46a straipsnio 9 dalies redakciją(14) (remiantis nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą), jeigu tarptautinės apsaugos prašytojas paleidžiamas iš sulaikymo vietos prieš teismui priimant sprendimą dėl skundo, kuriuo apskųstas sprendimas dėl sulaikymo, teismas privalo automatiškai nutraukti nagrinėjamą bylą. Kompetentingos institucijos privalo nedelsdamos informuoti atitinkamą teismą apie prašytojo paleidimą iš sulaikymo vietos. Šios taisyklės taikomos ir bylos nagrinėjimui pirmojoje instancijoje, ir mutatis mutandis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoms kasacinėms byloms.

 Faktinės aplinkybės, procesas ir prejudicinis klausimas

18.      2017 m. kovo 20 d. buvo nustatyta, kad D. H. yra Čekijos Respublikos teritorijoje be galiojančio kelionės dokumento ir be leidimo gyventi šalyje. Buvo priimtas įsakymas jį išsiųsti iš šalies, be kita ko, jam buvo uždrausta atvykti ir jis buvo sulaikytas turint tikslą išsiųsti. Vėliau D. H. Čekijos Respublikos teritorijoje pasiprašė tarptautinės apsaugos. 2017 m. kovo 28 d. sprendimu kompetentingos institucijos jį toliau laikė sulaikytą remdamosi tuo, kad jis tarptautinės apsaugos prašymą pateikė vien tam, kad legalizuotų savo gyvenimą šalyje ir išvengtų išsiuntimo iš Čekijos Respublikos (toliau – sprendimas dėl sulaikymo).

19.      D. H. šį sprendimą apskundė Krajský soud (Apygardos teismas). 2017 m. liepos 4 d. šis teismas D. H. skundą atmetė kaip nepagrįstą. 2017 m. rugpjūčio 16 d., t. y. kitą dieną po to, kai įsigaliojo ginčijama nacionalinė priemonė, D. H. apskundė tą sprendimą kasacine tvarka prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui.

20.      Tuo tarpu 2017 m. balandžio 5 d. D. H. atsiėmė savo tarptautinės apsaugos prašymą. Tada jis buvo paleistas iš sulaikymo vietos ir 2017 m. gegužės 5 d. savanoriškai išvyko iš Čekijos Respublikos į Baltarusijos Respubliką. Kompetentingos institucijos informavo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusį teismą apie jo paleidimą iš sulaikymo vietos ir paprašė nutraukti to teismo nagrinėjamą kasacinę bylą pagal ginčijamą nacionalinę priemonę.

21.      Šiomis aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia:

„Ar Direktyvos 2013/33 <...> 9 straipsnio, atsižvelgiant į <...> Chartijos 6 ir 47 straipsnius, aiškinimas leidžia taikyti tokią nacionalinės teisės normą, pagal kurią [prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas] negali peržiūrėti teismo sprendimo dėl trečiosios šalies piliečio sulaikymo po to, kai jis paleidžiamas iš sulaikymo vietos?“

22.      Čekijos Respublika ir Komisija pateikė pastabas raštu. Byla buvo paskirta nagrinėti didžiajai kolegijai. Nepaisant to, kad iškelti klausimai akivaizdžiai yra svarbūs, posėdis nebuvo surengtas.

 Vertinimas

 Priimtinumas

23.      Pagal suformuotą jurisprudenciją per procesą pagal SESV 267 straipsnį nacionalinis teismas, kuris vienintelis tiesiogiai žino bylos aplinkybes, gali, atsižvelgdamas į jos ypatybes, geriausiai įvertinti, ar būtinas prejudicinis sprendimas, kad galėtų priimti savo sprendimą. Todėl tais atvejais, kai nacionalinis teismas pateikia klausimus dėl ES teisės nuostatos išaiškinimo, Teisingumo Teismas iš esmės privalo priimti sprendimą.

24.      D. H. buvo paleistas iš sulaikymo vietos (ir vėliau išvyko iš Čekijos Respublikos teritorijos). Todėl kyla klausimas (jį Teisingumo Teismas išnagrinės ex officio) dėl to, ar prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo pateikti bendrąją nuomonę, ar atsakyti į hipotetinį klausimą – tokiu atveju prašymas priimti prejudicinį sprendimą būtų nepriimtinas(15).

25.      Manau, kad taip nėra. Atsižvelgiant į nutartį dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą atrodo, kad pats sprendimas dėl sulaikymo nebuvo panaikintas ir kad pagal nacionalinę teisę tam, kad prašytojas galėtų pareikšti ieškinį dėl neteisėtu sulaikymu padarytos žalos atlyginimo, pirmiausia turi būti priimtas sprendimas panaikinti sprendimą dėl sulaikymo. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad dėl automatinio nutraukimo tokie pareiškėjai netenka teisės į žalos atlyginimą. Šį požiūrį ginčija Čekijos Respublika.

26.      Teisingumo Teismas neprivalo nuspręsti dėl nacionalinių nuostatų, susijusių su pagrindinės bylos išsprendimu, taikymo. Tačiau pagal kompetencijos ES ir nacionaliniams teismams paskirstymo principą Teisingumo Teismas turi atsižvelgti į prašyme priimti prejudicinį sprendimą aprašytą teisinį prejudicinio klausimo kontekstą(16). Teisingumo Teismas vis dėlto yra kompetentingas nacionaliniam teismui pateikti bet kokį su ES teise susijusį išaiškinimą, leidžiantį pastarajam įvertinti nacionalinės teisės suderinamumą su ES teise, kad galėtų priimti sprendimą savo nagrinėjamoje byloje(17).

27.      Kadangi D. H. vis dar gali norėti toliau bylinėtis dėl sprendimo dėl jo sulaikymo panaikinimo, o prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismo atsakymas į prejudicinį klausimą yra svarbus norint išspręsti pagrindinę bylą, manau, kad Teisingumo Teismas turėtų išnagrinėti šį klausimą.

 Bendrosios pastabos

28.      Neginčijama, kad D. H. pateikė tarptautinės apsaugos prašymą, todėl jis yra prašytojas, kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2013/33(18). Taip pat neginčijama, kad sprendimu dėl sulaikymo jis buvo sulaikytas, kaip tai suprantama pagal tos direktyvos 2 straipsnio h punktą.

29.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas aiškina, kad nors pirmojoje instancijoje išnagrinėtai bylai, kurioje D. H. ginčijo sprendimą dėl sulaikymo, buvo taikoma iki 2017 m. rugpjūčio 15 d. galiojusi nacionalinės teisės nuostatos redakcija, dabar jo nagrinėjamoje byloje taikoma iš dalies pakeista tos nuostatos redakcija, pagal kurią reikalaujama automatinio nutraukimo.

30.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar ginčijama nacionalinė priemonė prieštarauja Direktyvos 2013/33 9 straipsniui. Pagirtina, kad šis teismas žino esąs atsakingas prireikus užtikrinti visišką šios direktyvos veikimą ir nelaukia, kol įstatymų leidybos būdu ar pagal bet kokią kitą konstitucinę procedūrą bus panaikinta ginčijama nacionalinė priemonė(19). Jis taip pat žino, kad turi tas nuostatas aiškinti kiek įmanoma atsižvelgdamas į Direktyvos 2013/33 tekstą ir tikslą, kad būtų įgyvendintas rezultatas, kurio siekiama(20), kad būtų užtikrintas šios direktyvos veiksmingumas ir priimtas ja siekiamą tikslą atitinkantis sprendimas(21). Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad ginčijama nacionalinė priemonė, pagal kurią reikalaujama automatiškai nutraukti bylą, taikoma visiems procesams tiek pirmojoje, tiek kasacinėje instancijoje.

31.      Kai valstybės narės administracinės arba teisminės institucijos taiko nacionalines nuostatas, priimtas vykdant Direktyvą 2013/33, jos veikia ES teisės taikymo srityje, taigi – įgyvendina ES teisę, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnio 1 dalį(22). Todėl jos privalo gerbti pagrindines teises į laisvę ir veiksmingą teisminę gynybą, įtvirtintas Chartijos 6 ir 47 straipsniuose.

32.      Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių EŽTK garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje(23). Chartijos išaiškinimuose nurodyta, kad jos 6 straipsnis atitinka EŽTK 5 straipsnį, o Chartijos 47 straipsniu detalizuota EŽTK 13 straipsnio nuostata(24). Todėl minimali garantuojamų teisių apsauga apibrėžiama ne tik EŽTK tekste(25), bet ir, be kita ko, Strasbūro teismo praktikoje(26).

33.      Teisingumo Teismui iš esmės reikia išnagrinėti du klausimus. Pirma, kokia yra Direktyvos 2013/33 9 straipsnyje numatytos teisės į sulaikymo teisėtumo teisminį peržiūrėjimą apimtis? Antra, kiek kasaciniam procesui, per kurį peržiūrimas tokio sulaikymo teisėtumas, taikomos tos pačios sąlygos, kurios taikomos teisminiam peržiūrėjimui pirmojoje instancijoje?

 Sulaikymo teisėtumo teisminis peržiūrėjimas: Direktyvos 2013/33 9 straipsnis

34.      Direktyvos 2013/33 8 straipsnyje pateiktos griežtos materialinės nuostatos, kuriomis reglamentuojamas tarptautinės apsaugos prašytojų administracinis sulaikymas. Toliau 9 straipsnyje nustatytos sulaikytiems asmenims taikomos įvairios svarbios garantijos. Viena iš tokių garantijų susijusi su tuo, kad atitinkamas asmuo turėtų būti laikomas sulaikytas tik tol, kol taikomi tos direktyvos 8 straipsnio 3 dalyje nustatyti pagrindai (9 straipsnio 1 dalis). Nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šis klausimas nėra aiškiai aptartas, tačiau atrodo, kad D. H. buvo sulaikytas pagal 8 straipsnio 3 dalies d punktą(27).

35.      Kai prašytojas yra sulaikomas, jam turi būti užtikrinta skubaus teisminio sprendimo dėl sulaikymo teisėtumo peržiūrėjimo galimybė(28). Jam suteiktos papildomos procedūrinės garantijos: teisė būti jam suprantama kalba informuotam apie sulaikymo priežastis ir įsakymo sulaikyti apskundimo tvarką(29) ir galimybė pasinaudoti nemokama teisine pagalba ir atstovavimu(30). Jeigu prašytojo sulaikymas laikomas neteisėtu, jis turi būti nedelsiant paleistas.

36.      Kadangi Direktyvos 2013/33 9 straipsnio nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsnius bei į EŽTK nuostatas, į kurias Chartijoje daroma nuoroda, būtų patogu pirmiausia prisiminti EŽTK nustatytus apsaugos standartus.

37.      EŽTK 5 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad niekam laisvė negali būti atimta kitaip, kaip joje išvardytais atvejais ir įstatymo nustatyta tvarka. 5 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė, turi teisę kreiptis į teismą, kad šis greitai priimtų sprendimą dėl sulaikymo ar suėmimo teisėtumo ir, jeigu asmuo kalinamas neteisėtai, nuspręstų jį paleisti(31). Akivaizdu, kad pagrindinis tokio teisminio peržiūrėjimo tikslas – sudaryti sąlygas sulaikytam asmeniui įgyvendinti teisę į laisvę. Jeigu sulaikymas yra neteisėtas, asmuo, be abejonės, neturėtų būti toliau laikomas sulaikytas.

38.      Tačiau pravėrus sulaikymo centro duris ir sulaikytajam asmeniui išėjus į laisvę neteisėto sulaikymo padariniai ir poveikis stebuklingai neišnyksta. Teismo išvada, kad asmuo buvo sulaikytas neteisėtai, reiškia, kad jis neturėjo praleisti tų dienų arba savaičių nelaisvėje. Jokia pasaulio jėga jam negali sugrąžinti to laiko, kad jį būtų galima praleisti laisvėje. Teismai gali konstatuoti ir paskelbti, kad sulaikymas buvo neteisėtas. Taip ištaisomi teisiniai įrašai. Tai gali būti svarbu bet kada ateityje, kai tokiam asmeniui teks užpildyti kokią nors formą, kurioje pateikiama informacija apie asmens praeitį, arba kai esamas arba potencialus darbdavys kompiuteriu patikrins jo duomenis. Toks sprendimas pats savaime gali tapti tam tikra paguoda: tai yra oficialus pripažinimas, kad buvo įvykdytas pažeidimas, neteisingumas. Atitinkamas asmuo gali norėti toliau bylinėtis ir siekti žalos atlyginimo už tas prarastas dienas arba savaites. Todėl EŽTK 5 straipsnio 5 dalyje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad kiekvienas asmuo, kuriam atimta laisvė pažeidžiant to straipsnio 1–4 dalių nuostatas, turi teisę į nuostolių atlyginimą(32).

39.      Dėl Chartijos 47 straipsnyje įtvirtintos teisės į teisminę gynybą Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad kiekvienas asmuo, kurio teisės ir laisvės, garantuojamos Sąjungos teisės, yra pažeistos, turėtų turėti teisę į veiksmingą jų gynybą teisme šiame straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Tame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad veiksmingos teisminės kontrolės, skirtos Sąjungos teisės nuostatų laikymuisi užtikrinti, egzistavimas neatsiejamas nuo teisinės valstybės egzistavimo(33).

40.      Atsižvelgiant į Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 ir 5 dalių tekstą nekyla abejonių, kad sulaikytam prašytojui turi būti sudarytos sąlygos reikalauti atlikti jo sulaikymo teisėtumo teisminį peržiūrėjimą. Ar ši teisė išlieka tais atvejais, kai, dar nepriėmus teismo sprendimo dėl prašytojo jo sulaikymo metu pareikšto ieškinio, jis paleidžiamas iš sulaikymo vietos pagal kompetentingų nacionalinių institucijų priimtą administracinį sprendimą?

41.      Manau, kad į šį klausimą turi būti atsakyta teigiamai.

42.      9 straipsnio 3 dalis prasideda žodžiais „jeigu įsakymą sulaikyti priima administracinės institucijos <...>“ Šioje nuostatoje nesakoma, „kai prašytojas sulaikomas“. Priešingai – akcentuojamas teisinis faktas, kad kompetentingos nacionalinės institucijos įsakė atimti asmens laisvę. Reikia nagrinėti būtent šį teisinį faktą, nes teisė į laisvę apribojama tokiais valstybės veiksmais.

43.      Tai patvirtina 9 straipsnio 2 dalis, kurioje nurodyta, kad „įsakymą sulaikyti prašytoją raštu parengia teisminės arba administracinės institucijos. Įsakyme sulaikyti nurodomos faktinės ir teisinės sulaikymo priežastys, kuriomis grindžiamas sulaikymas.“ Teismas peržiūri įsakymą sulaikyti, nes būtent toks įsakymas yra pagrindas atimti laisvę. Jei, išnagrinėjus tokį įsakymą, „sulaikymas laikomas neteisėtu, atitinkamas prašytojas nedelsiant paleidžiamas“ (9 straipsnio 3 dalis, paskutinis sakinys). Kontrolės, kuri turi būti taikoma įsakymo sulaikyti teisėtumui, griežtumas akcentuojamas Direktyvos 2013/33 15 konstatuojamojoje dalyje, kurioje nurodyta, kad prašytojai gali būti sulaikomi tik aiškiai apibrėžtomis išimtinėmis aplinkybėmis, laikantis būtinumo ir proporcingumo principų(34).

44.      Todėl man atrodo, kad Direktyvos 2013/33 9 straipsnio tekstas patvirtina mano siūlomą aiškinimą.

45.      Toliau išnagrinėsiu šios nuostatos tikslus ir paskirtį – žinoma, įprastas ir tiesioginis kreipimosi dėl sprendimo dėl sulaikymo teisėtumo teisminio peržiūrėjimo tikslas yra panaikinti įsakymą sulaikyti, kad atitinkamas asmuo galėtų atgauti laisvę. Tačiau sulaikymo padariniai ir poveikis nesikeičia nepaisant to, ar asmuo iš sulaikymo vietos paleidžiamas pagal dar vieną kompetentingų institucijų priimtą administracinį sprendimą, ar teismui priėmus sprendimą panaikinti pirminį įsakymą sulaikyti.

46.      Jeigu direktyva būtų aiškinama taip, kad, kai atitinkamas asmuo nebėra sulaikytas, jam nebetaikoma apsauga, kiltų keistų ir neįprastų pasekmių. Tam paaiškinti pakaks dviejų pavyzdžių.

47.      Tarkime, kad kompetentingos institucijos sulaiko A ir B, du tarptautinės apsaugos prašytojus, remdamosi pagrindais, kurie neleidžiami pagal Direktyvos 2013/33 8 straipsnio 3 dalį. Jie abu paprašo atlikti teisminį peržiūrėjimą. Po dviejų savaičių institucijos supranta padariusios klaidą dėl asmens A ir jį paleidžia 15‑osios jo sulaikymo dienos ryte. Asmuo B lieka sulaikytas. Tos pačios dienos popietę tokių skundų teisminį peržiūrėjimą atliekantis teisėjas išnagrinėja abu prašymus. Jeigu paleidus asmenį iš sulaikymo vietos išnyksta direktyvoje nustatytos teisės, A prašymas bus atmestas, o dėl B bus priimtas sprendimas panaikinti įsakymą jį sulaikyti ir bus nurodyta tą popietę jį nedelsiant paleisti iš sulaikymo vietos, be to, jam bus sudarytos sąlygos reikalauti dėl neteisėto sulaikymo padarytos žalos atlyginimo. A ir B paleidimo į laisvę momentus skiria vos šešios valandos. Jie abu daugiau kaip dvi savaites buvo sulaikyti neteisėtai. Vis dėlto, jeigu 9 straipsnis būtų aiškinamas siaurai, kad jis taikomas tik prašytojams, kurie jų bylų nagrinėjimo momentu yra faktiškai sulaikyti, A netektų bet kokios teisminės apsaugos.

48.      Arba tarkime, kad kompetentingos nacionalinės institucijos sulaiko prašytoją C. Tai supainiotos tapatybės atvejis – nors jis tikrai yra tarptautinės apsaugos prašytojas, iš tiesų jis nėra asmuo D, kurį institucijos ketino sulaikyti, ir pagal direktyvą nėra teisinio pagrindo jį sulaikyti. Jis paprašo atlikti teisminį peržiūrėjimą. Nesulaukus jo bylos nagrinėjimo (ir jam karštai įrodinėjant, kad jis nėra asmuo D), jis išsiunčiamas iš šalies. Todėl jis nebėra sulaikytas. Jeigu 9 straipsnis būtų aiškinamas griežtai, jis nebegalėtų kreiptis į teismus dėl apsaugos, nes yra „paleistas“ (išsiuntus jį iš šalies).

49.      Jeigu kompetentingos institucijos galėtų pašalinti asmenį, kurį yra sulaikiusios pagal Direktyvos 2013/33 8 straipsnį, iš 9 straipsnio taikymo srities, kad jam nebūtų taikoma šiame straipsnyje numatyta apsauga, tiesiog priimdamos papildomą administracinį sprendimą jį paleisti (ir po to būtų taikoma nuostata dėl automatinio nutraukimo, kaip antai ginčijama pagrindinėje byloje), atsirastų labai reali galimybė piktnaudžiauti. Valdžios institucijos galėtų tarptautinės apsaugos prašytoją keletą kartų sulaikyti ir vėl paleisti ir taip užtikrinti, kad teismas niekada neperžiūrėtų įsakymo (‑ų) jį sulaikyti.

50.      Vis dėlto neteigiu, kad tai iš tiesų vyksta. Verčiau norėčiau nurodyti istorinį pavyzdį, susijusį su liūdnai pagarsėjusiu Jungtinės Karalystės Parlamento įstatymu, priimtu per sufražisčių kovos dėl balsavimo teisės suteikimo moterims įkarštį. Aktyvistės būdavo įkalinamos dėl nedidelės turtinės žalos arba trukdymo policijos veiklai. Įkalinimo įstaigoje jos paskelbdavo bado streiką ir būdavo gana žiauriai maitinamos prievarta. Visuomenės nuomonė pradėjo keistis jų naudai. Stanley Baldwin liberalų vyriausybei kilo mintis. Kodėl, užuot prievarta maitinus įkalinimo įstaigoje laikomas sufražistes, kai jos pasiekia tam tikrą išsekimo lygį dėl maisto stokos, jų nepaleidus iš įkalinimo įstaigos lygtinai? Kai jos vėl imtų valgyti ir atgautų jėgas, jas būtų galima vėl suimti ir įkalinti. Taigi, vyriausybė priėmė Prisoners (Temporary Discharge for Ill Health) Act 1913 (1913 m. Kalinių (laikino paleidimo iš įkalinimo įstaigų dėl sveikatos būklės) įstatymas). Šis įstatymas netrukus tapo žinomas kaip „katės ir pelės įstatymas“ (angl. The Cat and Mouse Act), nes žiauri analogija su kate, žaidžiančia su savo grobiu prieš jį pribaigiant, buvo pernelyg akivaizdi. Šios bylos aplinkybėmis, kaip ir aptartu atveju, nekyla abejonių, kad galimybė piktnaudžiauti yra.

51.      Taip pat primenu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra nurodęs, jog teismo sprendimas, kuriuo panaikinamas sprendimas dėl sulaikymo, yra būtina sąlyga tam, kad būtų galima pareikšti ieškinį dėl neteisėtu sulaikymu padarytos žalos atlyginimo. Pažymiu, kad rašytinėse pastabose Čekijos Respublika nepripažįsta, kad pagal nacionalinę teisę taip tikrai yra, ir nereiškiu nuomonės dėl to, ar ši vyriausybė arba Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas) teisingai aiškina nacionalinę teisę. Tik norėčiau pateikti dar dvi bendro pobūdžio pastabas.

52.      Pirma, 9 straipsnyje nurodytų garantijų tikslas – numatyti 8 straipsnio 3 dalyje išvardytų sulaikymo pagrindų kontrolę, kad ne tik būtų užtikrintas prašytojų paleidimas iš sulaikymo vietų tais atvejais, kai tokių pagrindų nustatyti negalima, bet ir būtų atgrasoma nuo savavališko prašytojų teisės į laisvę pažeidimo(35). Kadangi ta nuostata turi būti aiškinama atsižvelgiant į Chartijos 6 ir 47 straipsniuose nustatytas pagrindines teises, tai patvirtina, kad ji neturi būti aiškinama siaurai. Manau, kad priešingas aiškinimas prieštarauja toms pagrindinėms teisėms(36).

53.      Antra, manau, kad sprendžiant šį klausimą naudinga atsižvelgti į Teisingumo Teismo jurisprudenciją dėl asmens suinteresuotumo tęsti bylą. Taigi, dėl Tarybos nustatytų individualių ribojamųjų priemonių, susijusių su bendra užsienio ir saugumo politika, Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad ieškovas išlaiko suinteresuotumą siekti akto panaikinimo, jeigu neteisėtumo konstatavimas gali suteikti pagrindą ateityje pareikšti ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos(37), kurią jis patyrė dėl ginčijamo akto(38). Net kai nėra galimybės gauti turtinės žalos atlyginimą, prašytojas galėtų turėti neturtinį suinteresuotumą tęsti bylą dėl to, kad galimas panaikinimas galėtų būti laikomas tam tikru dėl atitinkamo akto neteisėtumo patirtos neturtinės žalos atlyginimu(39).

54.      Manau, kad būtų protinga šioje jurisprudencijoje nustatytus principus taikyti tokiai situacijai kaip ši, kai buvo pažeista Chartijos 6 straipsnyje nustatyta atitinkamo asmens pagrindinė teisė į laisvę. Taigi, manau, kad Direktyvos 2013/33 9 straipsnyje numatyta ne vien prašytojo, kuris šiuo metu tebėra sulaikytas, teisė kreiptis į teismus dėl teisminio peržiūrėjimo. Pagal jį prašytojas, kuris buvo sulaikytas, tačiau vėliau paleistas pagal administracinį įsakymą, gali siekti, kad jo sulaikymas būtų pripažintas neteisėtu. Tai, ar toks pripažinimas suteikia moralinę paguodą dėl patirtos neteisybės, ar jis sudaro sąlygas pareikšti ieškinį dėl neteisėtu sulaikymu padarytos žalos atlyginimo, šiuo požiūriu nesvarbu.

55.      Galiausiai primenu, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas yra išaiškinęs, jog ginčijamoje nacionalinėje priemonėje numatytas automatinis nutraukimas, taip išvengiant administracinio sprendimo dėl sulaikymo teisminio patikrinimo, net pirmojoje instancijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad, jo manymu, tokia tvarka nesuderinama su Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalimi, ir aš su tuo visiškai sutinku. Manau, kad nuostatą, kuria faktiškai pašalinama teismų vykdoma priežiūra, sunku suderinti su pagrindiniu teisinės valstybės Europos Sąjungoje principu.

56.      Todėl manau, kad apskritai į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimą reikėtų atsakyti taip, kad su Direktyvos 2013/33 9 straipsniu yra nesuderinama nacionalinė nuostata, kaip antai ginčijama pagrindinėje byloje, jeigu pagal tą nuostatą iš nacionalinių teismų reikalaujama automatiškai nutraukti pagal tarptautinės apsaugos prašytojo pareikštą ieškinį iškeltą bylą, kurioje jis ginčija sprendimą dėl jo sulaikymo, jeigu atitinkamas asmuo paleidžiamas iš sulaikymo vietos pagal vėliau priimtą administracinį įsakymą prieš priimant teismo sprendimą.

 Sulaikymo teisėtumo teisminis peržiūrėjimas: apeliaciniai (kasaciniai) skundai

57.      Šioje byloje aptariamu atveju teismas pirmąja instancija išnagrinėjo sprendimą dėl D. H. sulaikymo prieš įsigaliojant iš dalies pakeistai Įstatymo Nr. 325/1999 46a straipsnio 9 dalies redakcijai.

58.      Ar pagal ES teisę valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatyti, kad, jeigu prašytojas paleidžiamas iš sulaikymo vietos pagal administracinį įsakymą prieš priimant teismo sprendimą, turi būti automatiškai nutrauktas apeliacinio (kasacinio) skundo dėl sprendimo, susijusio su pirmojoje instancijoje atliktu teisminiu peržiūrėjimu, nagrinėjimas?

59.      Čekijos Respublikos vyriausybė ir Komisija nurodo, kad toks požiūris suderinamas su Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalimi.

60.      Nesutinku su jų požiūriu.

61.      Direktyva 2013/33 prašytojams siekiama nustatyti aukštus apsaugos standartus ir teisingas bei veiksmingas procedūras(40). Teisėkūros istorija rodo, kad teisinės apsaugos priemonės ir procedūrinės garantijos, susijusios su prašytojų sulaikymu, buvo nustatytos siekiant užtikrinti didesnį suderinimą ir pagerinti standartus, įtvirtintus ankstesnėje priemonėje, nustačiusioje minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (Direktyva 2003/9/EB)(41). Buvo siekiama, kad tokios nuostatos visiškai atitiktų Chartijoje įtvirtintas pagrindines teises, taip pat įsipareigojimus pagal tarptautinę teisę(42).

62.      Siekiant suderinti prašytojų priėmimo sąlygas(43), Direktyvoje 2013/33 nustatyti pagrindiniai reikalavimai ir visos valstybės narės privalo jų laikytis. Tačiau jos gali savo nuožiūra numatyti palankesnes nuostatas.

63.      Direktyvoje 2013/33 nenurodyta, kad valstybės narės privalo sudaryti galimybę prašytojams pasinaudoti teismine kontrole antrojoje instancijoje, jeigu jie pageidauja apskųsti pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą(44). Be to, remiantis suformuota jurisprudencija pagal veiksmingos teisinės gynybos principą asmeniui suteikiama teisė kreiptis į teismą, bet neįpareigojama nustatyti tam tikro instancijų skaičiaus(45).

64.      Taigi, tokia kaip pagrindinėje byloje nagrinėjama nacionalinė nuostata patenka tiesiai į valstybių narių procesinės autonomijos sritį, atsižvelgiant į ES teisės lygiavertiškumo ir veiksmingumo principus(46). Beje, pažymėtina, kad antroji instancija gali būti vertinama kaip palanki ne vien prašytojui. Pavyzdžiui, ji leidžia valstybės narės kompetentingoms institucijoms ginčyti, jų manymu (nepaisant to, ar jos teisios), „nesąžiningus“ pirmosios instancijos sprendimus, o kai įgaliojimai priimti sprendimus suteikti dideliam skaičiui skirtingų pirmosios instancijos teismų teisėjų, ji leidžia apeliaciniu (kasaciniu) lygmeniu suformuoti darnią jurisprudenciją, kuri visiems užtikrina nuoseklumą ir teisinį saugumą.

65.      Vis dėlto vertinant valstybių narių diskreciją svarbu neužmiršti, kad Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalies nuostata yra konkreti teisės į veiksmingą teisinę gynybą išraiška, susijusi su prašytojų priėmimo sąlygų nustatymu platesniame bendros Europos prieglobsčio sistemos kontekste. Šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad būtų nustatytos veiksmingos teisinės apsaugos priemonės ir procedūrinės garantijos, kad būtų užtikrintas sprendimų dėl sulaikymo teisėtumas(47).

66.      Teismas yra išsprendęs keletą bylų, kuriose išnagrinėtais atvejais asmenys siekė apskųsti pirmojoje instancijoje priimtą sprendimą dėl iš ES teisės kylančių teisių, tačiau ginčijamuose ES teisės aktuose nebuvo numatytas peržiūrėjimas antrojoje instancijoje nacionaliniu lygmeniu. Tose bylose buvo būtina išnagrinėti nacionalines procesines nuostatas, kuriomis reglamentuojama tokio peržiūrėjimo eiga, atsižvelgiant į veiksmingumo principą. Du naujausi pavyzdžiai atspindi Teisingumo Teismo taikomą požiūrį.

67.      Taigi, Sprendimas Belastingdienst / Toeslagen(48) susijęs su trečiosios šalies piliečio skundu dėl nacionalinių institucijų sprendimo, kuriuo buvo nurodyta grąžinti suteiktą finansinę paramą nuomos ir sveikatos priežiūros paslaugų išlaidoms padengti. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekė išsiaiškinti, kaip turi būti aiškinamas Direktyvos 2005/85/EB(49) 39 straipsnis ir Direktyvos 2008/115 13 straipsnis, siejami su Chartijos 18 straipsniu, 19 straipsnio 2 dalimi ir 47 straipsniu. Buvo sprendžiamas klausimas, ar pagal šias nuostatas draudžiami tokie nacionalinės teisės aktai, pagal kuriuos numatytas apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo patvirtinamas sprendimas atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir nustatyti prievolę grįžti, bet šiai teisių gynimo priemonei nesuteikiama savaiminio stabdomojo poveikio, nors suinteresuotasis asmuo ir nurodo didelę grėsmę, jog bus pažeistas negrąžinimo principas.

68.      Tame sprendime Teisingumo Teismas pripažino, kad nors nė vienoje iš šių direktyvų nėra nuostatų, skirtų tokiam skundų dėl sprendimų atmesti tarptautinės apsaugos prašymą ir dėl sprendimų grąžinti nagrinėjimui antrosios instancijos teisme užtikrinti ir organizuoti(50), „Direktyvą 2008/115, kaip ir Direktyvą 2005/85, reikia aiškinti, kaip tai matyti iš pirmosios direktyvos 24 konstatuojamosios dalies ir antrosios direktyvos 8 konstatuojamosios dalies, paisant visų pirma Chartijoje pripažintų pagrindinių teisių ir principų“(51). Toliau Teisingumo Teismas išanalizavo nacionalines nuostatas, kaip kriterijumi remdamasis susijusiais lygiavertiškumo ir veiksmingumo principais, ir konstatavo, kad toje byloje nagrinėtu atveju veiksmingumo principas neapėmė reikalavimų, kylančių iš pagrindinių teisių, visų pirma garantuojamų Chartijos 47 straipsniu(52). Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad laikomasi abiejų principų.

69.      O Sprendime Sánchez Morcillo ir Abril García(53), susijusiame su Direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais(54) 7 straipsnio ir Chartijos 47 straipsnio aiškinimu, Teisingumo Teismas konstatavo, kad ginčijamos nacionalinės nuostatos gali pakenkti Direktyva 93/13 siekiamos vartotojų apsaugos veiksmingumui(55). Teisingumo Teismas, vertindamas ginčijamas nacionalines nuostatas veiksmingumo principo požiūriu, nurodė, kad valstybių narių pareiga užtikrinti teisės subjektų teisių, suteikiamų Direktyva 93/13 (toje byloje – kad nebūtų naudojamos nesąžiningos sutarčių sąlygos), veiksmingumą reiškia teisminės gynybos reikalavimą, taip pat įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje, ir jo nacionalinis teismas privalo laikytis. Ši gynyba taikoma tiek nustatant teismus, turinčius jurisdikciją nagrinėti Sąjungos teise grindžiamus ieškinius, tiek apibrėžiant su tokiais ieškiniais susijusias procesines taisykles(56).

70.      Manau, kad pastarajame sprendime išdėstytą Teisingumo Teismo požiūrį tikslinga pagal analogiją taikyti šioje byloje. Galiausiai, būtent sprendimų dėl sulaikymo teisminio peržiūrėjimo veiksmingumas lemia tai, ar Direktyvos 2013/33 8 straipsnyje pateiktos materialinės nuostatos ir 9 straipsnyje nustatytos garantijos, atsižvelgiant į Chartijos 47 straipsnį, tinkamai apsaugo prašytojus.

71.      Kiek tai susiję su veiksmingumo principu, manau, kad itin svarbūs toliau nurodyti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo apibūdintos situacijos aspektai.

72.      Pirma, dėl automatinio nutraukimo gali būti savivaliaujama. Tais atvejais, kai kasacinėje instancijoje nespėjama išnagrinėti skundo dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo dėl sprendimo sulaikyti prieš paleidžiant asmenį iš sulaikymo vietos, būtų taikomas kitoks požiūris nei tais atvejais, kai prašytojas lieka sulaikytas. Net jeigu peržiūrėjimo pagrindai ir susijusios aplinkybės būtų tokie patys, asmuo pastarojoje situacijoje galėtų apskųsti pirmosios instancijos teismo sprendimą, o pirmuoju aprašytu atveju to padaryti negalėtų.

73.      Antra, administracinės institucijos galėtų užtikrinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas niekada negalėtų būti peržiūrėtas kasacine tvarka, tiesiog paleisdamos atitinkamą prašytoją iš sulaikymo vietos. Vargu ar taip būtų užtikrintas procesinės lygybės principo laikymasis(57). Be to, kadangi apie prašytojo paleidimą teismams praneša kompetentingos institucijos ir tokiu atveju teismo procesas automatiškai nutraukiamas, tokioms institucijoms sudaromos galimybės trukdyti kasacinės instancijos teismui vykdyti nepriklausomas funkcijas. Jeigu – kaip, pasak prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, yra jo nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aptariamu atveju, – kasaciniai skundai paprastai jį pasiekia tik po to, kai atitinkami prašytojai paleidžiami iš sulaikymo vietos, automatinis nutraukimas reikštų, kad iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo faktiškai atimama galimybė kontroliuoti sprendimų dėl sulaikymo teisėtumą.

74.      Nors Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalyje tikrai nėra reikalavimo užtikrinti teisminį peržiūrėjimą antrojoje instancijoje, manau, kad tais atvejais, kai valstybės narės nusprendžia įtraukti tokį papildomą peržiūrėjimą į savo nacionalines sistemas, sąlygos, kuriomis atliekamas toks peržiūrėjimas, turi atitikti toje direktyvoje ir atitinkamai Chartijos 47 punkte pateiktą bendrąją garantijų sistemą.

75.      Čia galima pasinaudoti paralele su Teisingumo Teismo seniai priimtu Sprendimu Sotgiu(58). Ta byla susijusi su EEB sutarties 48 straipsnio 4 dalyje nustatyta su valstybės tarnyba susijusia išimtimi, taikoma laisvam darbuotojų judėjimui. Teisingumo Teismas konstatavo, kad interesai, kuriuos ši nukrypti leidžianti nuostata leidžia valstybėms narėms apsaugoti, užtikrinami galimybe apriboti užsieniečių teisę užsiimti tam tikra veikla valstybės tarnyboje. Tačiau ta nuostata negalima remtis siekiant pateisinti diskriminacines priemones, susijusias su darbo užmokesčiu arba kitomis tokių darbuotojų darbo sąlygomis, kai jie jau yra priimti į valstybės tarnybą(59).

76.      Manau, kad pagal analogiją, jeigu valstybė narė yra numačiusi sprendimų dėl sulaikymo peržiūrėjimą antrąja instancija, ji privalo užtikrinti Direktyvos 2013/33 9 straipsnyje, siejamame su Chartijos 47 straipsniu, nustatytas garantijas, įskaitant veiksmingą galimybę reikalauti teisminio peržiūrėjimo.

77.      Kitoje byloje esu nurodžiusi, kad, kai į ES teisės taikymo sritį patenkančia nacionaline priemone apribojama teisė į veiksmingą teisinę gynybą teisme, kaip apibrėžta Chartijos 47 straipsnyje, toks apribojimas gali būti pateisinamas tik jeigu jis numatytas įstatymo, nekeičia šios teisės esmės ir, remiantis proporcingumo principu, yra būtinas ir tikrai atitinka Europos Sąjungos pripažintus bendruosius interesus arba reikalingas kitų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Kaip suprantu, tokiose bylose kaip ši Chartijos 52 straipsnio 1 dalyje numatytą vertinimą reikia atlikti siekiant išlaikyti asmenų apsaugos lygį, numatytą Chartijos 47 straipsnyje. Taikant kitą metodiką būtų sulaukta netikėtų (ir, mano nuomone, nepriimtinų) pasekmių: valstybės narės galėtų neatlikti tokio patikrinimo tik todėl, kad pagal savo procedūrinės autonomijos principą jos veikia srityje, kurioje ES teisės aktų leidėjas yra sukonkretinęs teisę į veiksmingą teisinę gynybą(60).

78.      Šiomis aplinkybėmis manau, kad ginčijama nacionalinė priemonė neatitinka veiksmingumo principo.

79.      O kaip dėl lygiavertiškumo principo?

80.      Pagal šį principą reikalaujama vienodai vertinti ieškinius, grindžiamus nacionalinės teisės pažeidimu, ir panašius ieškinius, grindžiamus Sąjungos teisės pažeidimu, bet nereikalaujama skirtingo pobūdžio byloms taikyti tų pačių nacionalinių procesinių taisyklių(61). Tarptautinės apsaugos prašančio trečiosios šalies piliečio padėtis tam tikrais atžvilgiais yra ypatinga. Pavyzdžiui, yra įsipareigojimų pagal tarptautinę teisę, taip pat ES teisės specialiųjų nuostatų, kurios turi įtakos jo padėčiai(62). Taigi, trečiosios šalies piliečiui, prašančiam tarptautinės apsaugos pagal Direktyvą 2013/33, nebūtinai taikomos tos pačios procedūrinės nuostatos, kuriomis reglamentuojami nacionaliniai klausimai.

81.      Pažymėtina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šį prašymą pateikęs teismas pateikia įvairių pavyzdžių, susijusių su nacionalinėmis procedūromis, per kurias atliekama sulaikymo teisminė priežiūra, kaip antai policijos vykdomo sulaikymo arba laikymo sveikatos priežiūros institucijoje teisėtumo peržiūrėjimas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šios procedūros gali būti lyginamos su ginčijama nacionaline priemone. Bet kuriuo atveju būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galiausiai turi patikrinti, ar nacionalinės procesinės nuostatos, kuriomis įgyvendinta ta direktyva, yra panašios į bendresnio pobūdžio procesines nuostatas, kuriomis reglamentuojamas asmenų sulaikymas. Kaip yra nurodęs Teisingumo Teismas, „kalbant apie ieškinių panašumą, pasakytina, kad nacionalinis teismas, tiesiogiai žinantis taikomas nacionalines procesines taisykles, turi patikrinti, ar atitinkami ieškiniai panašūs savo dalykais, pagrindais ir pagrindiniais elementais“(63).

 Išvada

82.      Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Nejvyšší správní soud (Aukščiausiasis administracinis teismas, Čekijos Respublika) pateiktą prejudicinį klausimą atsakyti taip:

2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo, 9 straipsnis, siejamas su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 6 ir 47 straipsniais, turėtų būti aiškinamas taip, kad su juo nesuderinama tokia nacionalinė nuostata, kaip ginčijama pagrindinėje byloje, pagal kurią iš nacionalinių teismų reikalaujama automatiškai nutraukti bylą, kurioje nagrinėjamas tarptautinės apsaugos prašytojo skundas dėl sprendimo jį sulaikyti, jeigu atitinkamas asmuo paleidžiamas iš sulaikymo vietos pagal vėliau priimtą administracinį įsakymą prieš priimant teismo sprendimą.

1      Originalo kalba: anglų.

2      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva, kuria nustatomos normos dėl tarptautinės apsaugos prašytojų priėmimo (OL L 180, 2013, p. 96).

3      OL C 83, 2010, p. 389 (toliau – Chartija).

4      Pasirašyta Romoje 1950 m. lapkričio 4 d. (toliau – EŽTK).

5      Chartijos 6 straipsnis atitinka EŽTK 5 straipsnį.

6      Ši teisė grindžiama EŽTK 13 straipsniu.

7      Su Pagrindinių teisių chartija susiję išaiškinimai (OL C 303, 2007, p. 17).

8      2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva (OL L 180, 2013, p. 60).

9      Priimta per 2009 m. gruodžio 10–11 d. Europos Vadovų Tarybos posėdį.

10      2 straipsnio a punktas. Daroma kryžminė nuoroda į 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (OL L 337, 2011, p. 9).

11      2 straipsnio b punktas.

12      2 straipsnio h punktas.

13      2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (OL L 348, 2008, p. 98).

14      Toliau iš dalies pakeistas tekstas vadinamas „ginčijama nacionaline priemone“; o šioje byloje ginčijama procedūra – „automatiniu nutraukimu“.

15      2005 m. lapkričio 22 d. Sprendimo Mangold, C‑144/04, EU:C:2005:709, 34–36 punktai.

16      2008 m. liepos 17 d. Sprendimo Corporación Dermoestética, C‑500/06, EU:C:2008:421, 20 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

17      2008 m. gruodžio 16 d. Sprendimo Michaniki, C‑213/07, EU:C:2008:731, 51 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

18      Žr. šios išvados 9 ir 11 punktus.

19      Žr. tai patvirtinantį 2015 m. rugsėjo 8 d. Sprendimo Taricco ir kt., C‑105/14, EU:C:2015:555, 49 punktą.

20      1990 m. lapkričio 13 d. Sprendimo Marleasing, C‑106/89, EU:C:1990:395, 8 punktas.

21      Šiuo klausimu žr. 2018 m. lapkričio 6 d. Sprendimo Max‑Planck‑Gesellschaft zur Förderung der Wissenschaften, C‑684/16, EU:C:2018:874, 59 punktą.

22      Pagal analogiją žr. 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimo Aranyosi ir Căldăraru, C‑404/15 ir C‑659/15 PPU, EU:C:2016:198, 84 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją.

23      52 straipsnio 3 dalis skirta joje nurodytų teisių ir atitinkamų EŽTK garantuojamų teisių būtinam darnumui užtikrinti. Žr. 2016 m. liepos 28 d. Sprendimo JZ, C‑294/16 PPU, EU:C:2016:610, 50 punktą.

24      2017 m. rugsėjo 14 d. Sprendimo K, C‑18/16, EU:C:2017:680, 50 punktas.

25      Žr. šios išvados 8 punktą, taip pat žr. (dėl Chartijos 6 straipsnio) 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Al Chodor, C‑528/15, EU:C:2017:213, 37 punktą.

26      2010 m. gruodžio 22 d. Sprendimo DEB, C‑279/09, EU:C:2010:811, 35 punktas.

27      Šios nuostatos tekstas pateiktas šios išvados 14 punkte.

28      Žr. Direktyvos 2013/32 26 straipsnio 2 dalį ir Direktyvos 2013/33 9 straipsnio 3 dalį.

29      9 straipsnio 4 dalis.

30      9 straipsnio 6 dalis.

31      Žr. 2004 m. liepos 8 d. EŽTT sprendimo Vachev prieš Bulgariją, ECHR:2004:0708JUD004298798, 71 punktą.

32      Žr. 2005 m. birželio 16 d. EŽTK sprendimo Storck prieš Vokietiją, ECHR:2005:0616JUD006160300, 119–122 punktus ir 2009 m. vasario 19 d. Sprendimo A. ir kiti prieš Jungtinę Karalystę, ECHR:2009:0219JUD000345505, 226–229 punktus.

33      2017 m. kovo 28 d. Sprendimo Rosneft, C‑72/15, EU:C:2017:236, 73 punktas. EŽTK atitinkamos teisės yra nustatytos 6 ir 13 straipsniuose.

34      2016 m. vasario 15 d. Sprendimo N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:84, 56 punktas.

35      15 konstatuojamojoje dalyje esančių žodžių „sulaikytam asmeniui“ neaiškinu taip, kad prašytojas turi teisę prašyti teisminio peržiūrėjimo tik jeigu yra fiziškai sulaikytas. Bet kuriuo atveju pagal suformuotą jurisprudenciją ES teisės akto preambulė neturi privalomosios teisinės galios ir ja neturėtų būti remiamasi nei nukrypstant nuo atitinkamo akto nuostatų, nei aiškinant nuostatas akivaizdžiai jų formuluotei priešinga prasme (žr. 2005 m. lapkričio 24 d. Sprendimo Deutsches Milch‑Kontor, C‑136/04, EU:C:2005:716, 32 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

36      Žr. mano Nuomonės N., C‑601/15 PPU, EU:C:2016:85, 136 punktą; taip pat žr. Direktyvos 2013/33 10 ir 35 konstatuojamąsias dalis.

37      Žr. 2008 m. gruodžio 22 d. Sprendimo Gordon / Komisija, C‑198/07 P, EU:C:2008:761, 19 ir 60 punktus.

38      Žr., pavyzdžiui, 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Xeda International ir Pace International / Komisija, C‑149/12 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:433, 32 ir 33 punktus.

39      Pagal analogiją žr. 2013 m. gegužės 28 d. Sprendimo Abdulrahim / Taryba ir Komisija, C‑239/12 P, EU:C:2013:331, 70–72 punktus ir 2017 m. birželio 15 d. Sprendimo Al‑Faqih ir kt. / Komisija, C‑19/16 P, EU:C:2017:466, 36 ir 37 punktus.

40      Direktyvos 2013/33 5 konstatuojamoji dalis.

41      2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyva, nustatanti minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo (OL L 31, 2003, p. 18; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 6 t., p. 101). Šiame akte nebuvo jokių specialių nuostatų dėl sulaikymo pagrindų arba prašytojams taikomų garantijų.

42      2008 m. gruodžio 9 d. Pasiūlymas dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos, kuria nustatomos minimalios normos dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo, COM(2008) 815 final.

43      Direktyvos 2013/33 4 straipsnis.

44      Todėl a fortiori Direktyvoje 2013/33 nėra specialių nuostatų, kuriomis reglamentuojama apeliacinio (kasacinio) proceso eiga, kaip antai susijusių su tuo, ar prašytojo apeliacinio (kasacinio) skundo nagrinėjimas turėtų būti nutrauktas, jeigu jis paleidžiamas iš sulaikymo vietos.

45      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 34 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija.

46      Nacionalinės procesinės taisyklės neturėtų būti nepalankesnės, nei taikomos panašiems vidaus teise grindžiamiems skundams (lygiavertiškumo principas) (žr. šios išvados 79–81 punktus), ir dėl jų naudojimasis ES teisės suteikiamomis teisėmis neturėtų tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (žr. šios išvados 71–78 punktus); 2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 39 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija. Dėl veiksmingumo principo taip pat žr. ESS 19 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą, kurioje nurodyta, kad valstybės narės turi numatyti teisių gynimo priemones, būtinas užtikrinant veiksmingą teisminę apsaugą „[ES] teisei priklausančiose srityse“.

47      Žr. šios išvados 57 punktą.

48      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776.

49      2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyva, nustatanti būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse (OL L 326, 2005, p. 13).

50      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 30 punktas.

51      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 31 punktas, kuriame šiuo klausimu cituojamas 2018 m. birželio 19 d. Sprendimo Gnandi, C‑181/16, EU:C:2018:465, 51 punktas.

52      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 47 punktas.

53      2014 m. liepos 17 d. Sprendimas Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099.

54      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

55      Žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 44–46 ir 50 punktus.

56      2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 35 punktas.

57      Pagal suformuotą jurisprudenciją šalių procesinio lygiateisiškumo principas, kaip, be kita ko, ir rungimosi principas, neatsiejamas nuo pačios teisingo bylos nagrinėjimo sąvokos, kuri apima pareigą kiekvienai šaliai suteikti protingą galimybę pateikti savo poziciją tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių jos padėtis netaptų akivaizdžiai mažiau palanki nei kitos ginčo šalies. Žr. 2014 m. liepos 17 d. Sprendimo Sánchez Morcillo ir Abril García, C‑169/14, EU:C:2014:2099, 48 ir 49 punktus.

58      1974 m. vasario 12 d. sprendimas, 152/73, EU:C:1974:13.

59      1974 m. vasario 12 d. Sprendimo Sotgiu, 152/73, EU:C:1974:13, 4 punktas.

60      Mano išvados, pateiktos byloje Star Storage ir kt., C‑439/14 ir C‑488/14, EU:C:2016:307, 37 ir 38 punktai.

61      2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târșia, C‑69/14, EU:C:2015:662, 34 punktas.

62      Viena iš tarptautinės teisės priemonių yra 1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašyta Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso (Jungtinių Tautų sutarčių rinkinys, t. 189, p. 150, Nr. 2545 (1954)), papildyta 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu (Ženevos konvencija).

63      2018 m. rugsėjo 26 d. Sprendimo Belastingdienst / Toeslagen (Apeliacinio skundo stabdomasis poveikis), C‑175/17, EU:C:2018:776, 43 punktas, kuriame cituojami 2013 m. birželio 27 d. Sprendimo Agrokonsulting‑04, C‑93/12, EU:C:2013:432, 39 punktas ir 2017 m. lapkričio 9 d. Sprendimo Dimos Zagoriou, C‑217/16, EU:C:2017:841, 20 punktas.