1. 

Žmogaus prigimtis tokia, kad jis po ilgo darbo ar misijos užsienyje nori grįžti namo. Odisėjas atsisakė turtų ir net nemirtingumo, kad galėtų sugrįžti į Itakę ( 2 ). Paprasčiau kalbant, tiek ES, tiek EEB ir Turkijos asociacijos tarybos teisės aktų leidėjai į šį potraukį grįžti į namus atsižvelgė priimdami nuostatas, kuriomis darbuotojui suteikiama teisė perkelti tam tikras socialinės apsaugos išmokas tuo atveju, jeigu jis išvyksta iš valstybės narės, kurioje yra institucija, atsakinga už šių išmokų mokėjimą.

2. 

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą yra susijęs su 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 3/80 dėl Europos Bendrijų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų taikymo darbuotojams Turkijos piliečiams ir jų šeimos nariams ( 3 ), siejamo su 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto Papildomo protokolo 59 straipsniu ( 4 ), išaiškinimu. Tuo sprendimu, inter alia, draudžiama taikyti gyvenamosios vietos sąlygą dėl tam tikrų socialinės apsaugos išmokų darbuotojams Turkijos piliečiams mokėjimo.

3. 

Centrale Raad van Beroep (Aukštesnysis socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų teismas, Nyderlandai, toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) nagrinėja ryšį tarp to draudimo ir Papildomo protokolo 59 straipsnyje nustatytos taisyklės, kuria draudžiama sudaryti palankesnes sąlygas darbuotojams Turkijos piliečiams, palyginti su valstybių narių piliečiais.

4.

Susitariančiosios šalys Asociacijos susitarimą pasirašė 1963 m. ( 5 ). Pagal Asociacijos susitarimo 2 straipsnio 1 dalį asociacijos tikslas yra „skatinti [susitariančiųjų] šalių ilgalaikių ir harmoningų prekybos ir ekonominių santykių plėtrą, visiškai atsižvelgiant į būtinybę užtikrinti spartesnį Turkijos ekonomikos vystymąsi, didinti Turkijos gyventojų užimtumo lygį ir gerinti jų gyvenimo sąlygas“. (Neoficialus vertimas)

5.

12 straipsnį galima rasti Susitarimo 3 skyriuje „Kitos ekonominės nuostatos“. Jame nustatyta, kad „Susitariančiosios Šalys susitaria laikytis [SESV 45, SESV 46 ir SESV 47 straipsnių], siekdamos laipsniškai įgyvendinti laisvą darbuotojų judėjimą tarp jų“. (Neoficialus vertimas)

6.

Papildomo protokolo II antraštinėje dalyje, kurios I skyrius yra susijęs su „darbuotojais“, įtvirtintos išsamios nuostatos, reglamentuojančios „[a]smenų ir paslaugų judėjim[ą]“.

7.

39 straipsnyje (jis įtvirtintas minėtame I skyriuje) nustatyta, kad „prieš pasibaigiant pirmiesiems metams po šio [p]rotokolo įsigaliojimo dienos Asociacijos taryba patvirtina socialinės apsaugos priemones, skirtas Turkijos pilietybę turintiems, iš vienos [ES] valstybės narės į kitą persikeliantiems darbuotojams ir [joje] gyvenančioms jų šeimoms“. Tokios nuostatos „<…> turi suteikti Turkijos pilietybę turintiems darbuotojams galimybę suvienodinti [sumuoti] draudimo arba atlikto darbo stažo tam tikroje valstybėje narėje [įvairiose valstybėse narėse] laikotarpius dėl senatvės pensijų, vienkartinių pašalpų mirus šeimos nariui dėl nelaimingo atsitikimo darbe [išmokų mirties atveju], invalidumo pašalpų gavimo, taip pat dėl sveikatos paslaugų teikimo [ES] gyvenantiems darbuotojams ir jų šeimoms“ ( 6 ). Pagal 39 straipsnio 4 dalį „[t]uri būti įmanoma pervesti į Turkiją senatvės pensijas, vienkartines pašalpas mirus šeimos nariui dėl nelaimingo atsitikimo darbe [išmokas mirties atveju] ir invalidumo pašalpas, gautas pagal straipsnio 2 dalį patvirtintas priemones[, į kurias teisė įgyta pagal nuostatas, priimtas taikant 2 dalį]“.

8.

Papildomo protokolo IV antraštinėje dalyje („Bendrosios ir baigiamosios nuostatos“) yra 59 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „[s]rityse, kuriose taikomas šis [p]rotokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai“.

9.

Papildomas protokolas yra sudedamoji Asociacijos susitarimo dalis ( 7 ).

10.

Sprendimą Nr. 1/80 priėmė Asociacijos taryba, siekdama skatinti darbuotojų judėjimo laisvę ( 8 ). 6 straipsnyje nustatytos teisėtai valstybės narės darbo rinkoje esančių Turkijos piliečių galimybės įsidarbinti. Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu darbuotojas Turkijos pilietis įgyvendina savo teisę dirbti pagal Asociacijos susitarimą ir Sprendimą Nr. 1/80, jis naudojasi susijusia teise gyventi atitinkamoje valstybėje narėje ( 9 ). Tačiau jis tą teisę praranda, jeigu neribotam laikui pasitraukia iš darbo rinkos, pavyzdžiui, dėl to, kad tampa nebetinkamas dirbti ( 10 ).

11.

Sprendimo Nr. 3/80, priimto remiantis Papildomo protokolo 39 straipsniu, tikslas – nustatyti socialinės apsaugos priemones, kurios sudarytų sąlygas judėti Turkijos piliečiams, kurie dirba arba dirbo vienoje ar keliose valstybėse narėse ( 11 ). Sprendime Nr. 3/80 pateikiama nemažai nuorodų į Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71 dėl socialinės apsaugos sistemų taikymo pagal darbo sutartį dirbantiems asmenims ir jų šeimos nariams, judantiems Bendrijoje ( 12 ).

12.

Sprendimo Nr. 3/80 2 straipsnyje „Asmenys, kuriems taikomas šis sprendimas“ nustatyta, kad šis sprendimas taikomas darbuotojams, kuriems taikomi ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai ir kurie yra Turkijos piliečiai, šių darbuotojų šeimos nariams, gyvenantiems vienos iš valstybių narių teritorijoje, ir jų išlaikytiniams, netekusiems maitintojo.

13.

3 straipsnio „Vienodas požiūris“ 1 dalyje nustatyta, kad „vienos iš valstybių narių teritorijoje gyvenantiems asmenims, kuriems taikomas [Sprendimas Nr. 3/80], pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai“. (Neoficialus vertimas)

14.

4 straipsnyje „Reguliavimo sritys“ nustatyta:

„1.   Šis sprendimas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

<…>

2.   Šis sprendimas taikomas visoms bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios, ar nesusijusios su įmokų mokėjimu <…>

<…>

4.   Šis sprendimas netaikomas socialinei paramai ir medicininei pagalbai <…>“. (Neoficialus vertimas)

15.

Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio „Gyvenamosios vietos sąlygų atsisakymas <…>“ 1 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta: „Jeigu šiame sprendime nenustatyta kitaip, invalidumo, senatvės ar maitintojo netekimo išmokos pinigais, pensijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, į kurias teisė įgyta pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar išieškomos vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena Turkijoje ar kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą.“ (Neoficialus vertimas)

16.

Reglamento Nr. 1408/71 1 straipsnio t punkte išmokų sąvoka apibrėžiama kaip reiškianti „visas išmokas <…>, įskaitant visas jų dalis, mokamas iš valstybinių fondų, periodiškus padidinimus ir priemokas [išmokas], atsižvelgiant į III antraštinės dalies nuostatas, taip pat [sic] vienkartines išmokas, kurios gali būti išmokamos vietoj pensijų, ir mokėjimus, susijusius su įmokų kompensavimu“ ( 13 ). To reglamento 4 straipsnyje apibrėžiama materialinė reglamento taikymo sritis, kuri apima visus teisės aktus, galiojančius „socialinės apsaugos srit[yse]“, susijusiose su viena iš 4 straipsnio 1 dalyje išvardytų rizikos rūšių, įskaitant 4 straipsnio 1 dalies b punkte nurodytas „invalidumo išmokas“, bet ne „socialinę ir medicininę paramą“ (4 straipsnio 4 dalis); be to, reglamente nedaroma skirtumo tarp įmokinių ir neįmokinių sistemų (4 straipsnio 2 dalis).

17.

10 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „<…> invalidumo <…> išmokos pinigais <…>, įgytos [į kurias teisė įgyta] pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar išieškomos vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą.“ Todėl aiškiai matyti, kad šios nuostatos formuluotė buvo naudojama kaip pavyzdys formuluojant Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirmą pastraipą.

18.

Tas draudimas, atsižvelgiant į Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a dalies a punktą ir 10a straipsnio 1 dalį (abi šios nuostatos įterptos Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 1247/92 ( 14 )), netaikomas tam tikroms specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais. Jeigu speciali neįmokinė išmoka pinigais minima Reglamento Nr. 1408/71 IIa priede, tos išmokos mokėjimas gali būti apribotas ją skiriančios valstybės narės teritorija. Kitaip tariant, speciali neįmokinė išmoka pinigais negali būti perkeliama. Nyderlandų atveju IIa priede nurodomas 1986 m. lapkričio 6 d.Toeslagenwet (Papildomų išmokų įstatymas, toliau – TW) ( 15 ).

19.

Sprendimas Nr. 3/80 nebuvo iš dalies pakeistas siekiant į jį įtraukti Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnio 1 daliai lygiavertę nuostatą.

20.

Reglamentu Nr. 883/2004 siekiama koordinuoti priemones ir taip garantuoti, kad būtų galima veiksmingai įgyvendinti asmenų laisvo judėjimo teisę ( 16 ).

21.

2 straipsnyje, kuriame nustatyta reglamento taikymo sritis asmenims, numatyta, kad jis taikomas „valstybės narės piliečiams, asmenims be pilietybės ir pabėgėliams, gyvenantiems vienoje iš valstybių narių, kuriems yra ar buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, bei jų šeimos nariams ir maitintojo netekusiems asmenims“.

22.

3 straipsnyje apibrėžta materialinė reglamento taikymo sritis:

„1.   Šis reglamentas taikomas visiems teisės aktams, kurie apima šias socialinės apsaugos sritis:

<…>

<…>

2.   Jei XI priede nenustatyta kitaip[ ( 17 )], [Reglamentas Nr. 883/2004] taikomas bendrosioms ir specialioms socialinės apsaugos sistemoms, nepaisant to, ar jos susijusios su įmokų mokėjimu, bei sistemoms, susijusioms su darbdavio ar laivo savininko įsipareigojimais.

3.   [Reglamentas Nr. 883/2004] taip pat taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, numatytoms 70 straipsnyje.

<…>“

23.

7 straipsnyje, kuriame aptariamas gyvenamosios vietos taisyklių atsisakymas, atspindėtas Reglamento Nr. 1408/71 10 straipsnis ir jame nustatyta, kad „jeigu [Reglamente Nr. 883/2004] nenumatyta kitaip, išmokos pinigais, mokėtinos pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus arba šį reglamentą, negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomos, nutraukiamos ar konfiskuojamos dėl to, kad jų gavėjas arba jo šeimos nariai gyvena ne toje valstybėje narėje, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą“.

24.

70 straipsnyje (9 skyriaus „Specialios neįmokinės išmokos pinigais“ įvadinis straipsnis) pateikiama išsamesnė Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnio versija. 70 straipsnyje nustatyta:

„1.   Šis straipsnis taikomas specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais, mokamoms pagal teisės aktus, kurie dėl jų taikymo srities, tikslų ir (arba) teisių įgijimo sąlygų turi ir 3 straipsnio 1 dalyje nurodytų socialinės apsaugos, ir socialinės paramos teisės aktų savybių.

2.   Šiame skyriuje „specialios neįmokinės išmokos pinigais“ – išmokos, kurios:

ir

ir

3.   7 straipsnis ir kiti šios antraštinės dalies skyriai netaikomi išmokoms, nurodytoms šio straipsnio 2 dalyje.

4.   2 dalyje nurodytos išmokos mokamos tik toje valstybėje narėje, kurioje atitinkami asmenys gyvena, pagal jos teisės aktus. Tokias išmokas savo lėšomis moka gyvenamosios vietos įstaiga.“

25.

Todėl, nukrypstant nuo 7 straipsnio bendrosios taisyklės, į X priedo sąrašą įtraukta speciali neįmokinė išmoka pinigais pagal Reglamentą Nr. 883/2004 nėra perkeliama, kaip tai buvo numatyta Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje.

26.

Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Reglamentas Nr. 1408/71 panaikinamas nuo Reglamento Nr. 883/2004 taikymo dienos, tačiau jis „lieka galioti ir turi teisinę galią“ įgyvendinant „c) <…> susitarimus, kuriuose yra nuoroda į Reglamentą (EEB) Nr. 1408/71, tol, kol tie susitarimai nebus pakeisti atsižvelgiant į šį reglamentą“.

27.

Reglamento Nr. 883/2004 X priede išvardijamos įvairios specialios neįmokinės išmokos pinigais, o Nyderlandų atveju pateikiama nuoroda į TW.

28.

2012 m. Taryba, siekdama atnaujinti Sprendimą Nr. 3/80, priėmė Sprendimą 2012/776/ES. Prie to sprendimo buvo pridėtas naujas ES ir Turkijos asociacijos Tarybos sprendimo „dėl socialinės apsaugos sistemų koordinavimo nuostatų priėmimo“ projektas ( 18 ). Tačiau, kiek man žinoma, Asociacijos taryba nepriėmė to sprendimo projekto. Todėl Sprendimas Nr. 3/80 dar nėra iš dalies pakeistas siekiant į jį įtraukti Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsniui lygiavertę nuostatą.

29.

Reglamentu Nr. 1231/2010 išplečiama pagal Reglamentą Nr. 883/2004 taikytina tvarka taip, kad apimtų trečiųjų šalių piliečius, taip pat jų šeimos narius ir maitintojo netekusius asmenis, jeigu jie teisėtai gyvena valstybės narės teritorijoje ir jų padėtis visais atžvilgiais neapsiriboja viena valstybe nare ( 19 ).

30.

Pagal TW asmenys gali gauti papildomą išmoką, siekdami padidinti savo pajamas, kad jos būtų lygios Nyderlanduose mokamam minimaliam darbo užmokesčiui, bet jo neviršytų (toliau – papildoma išmoka). Ta papildoma išmoka skiriama priklausomai nuo to, ar atitinkamam asmeniui taikoma darbuotojo draudimo, pavyzdžiui, nuo darbingumo netekimo, sistema ( 20 ).

31.

1999 m. gegužės 27 d.Wet beperking export uitkeringen (Socialinės apsaugos išmokų perkėlimo apribojimo įstatymas, toliau – Wet BEU), įsigaliojusiu nuo 2000 m. sausio 1 d., į TW įterptas 4a straipsnis, kuriame nustatyta:

„1.   2 straipsnyje nurodytas asmuo neturi teisės į išmoką laikotarpiu, kuriuo jis negyvena Nyderlanduose.

2.   2 straipsnyje nurodytas asmuo, kuris pagal 1 dalį neturi teisės į išmoką, gali reikalauti išmokos nuo apsigyvenimo Nyderlanduose dienos, jeigu atitinka 2 straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse išvardytas sąlygas.“

32.

Remigratiewet (Grįžtamosios migracijos įstatymas), inter alia, numatyta finansinė parama, kuri teikiama tam tikrų kategorijų asmenims, kurie nori išvykti iš Nyderlandų ir persikelti į savo kilmės šalį. To įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, kurie iš Nyderlandų išvyko, kad sugrįžtų į savo kilmės šalį, per vienus metus nuo dienos, kurią jie įsikūrė savo paskirties šalyje, gali sugrįžti į Nyderlandus.

33.

M. Çoban gimė 1951 m. vasario 20 d., jis yra Turkijos pilietis, pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnį teisėtai priklausantis Nyderlandų darbo rinkai. Iki 2006 m. rugsėjo 11 d. jis dirbo tolimųjų reisų vairuotoju, o nuo minėtos dienos dėl ligos nustojo dirbti. 2006 m. gruodžio 18 d. jis gavo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

34.

2008 m. rugsėjo 8 d. jam paskirta išmoka pagal Wet werk en inkomen naar arbeidsvermogen (Įstatymas dėl darbo ir pajamų atsižvelgiant į darbingumą), kurios dydis, atsižvelgiant į nacionalinę skalę, apskaičiuotas remiantis 45–55 proc. sumažėjusiu darbingumu. Siekiant užtikrinti, kad M. Çoban gautų minimalų darbo užmokestį Nyderlanduose atitinkančias pajamas, nuo 2012 m. sausio mėn. jam pagal TW taip pat buvo paskirta papildoma 940,25 EUR (bruto) mėnesinė išmoka. Nagrinėjamu laikotarpiu pagal TW 4a straipsnį tokią išmoką asmuo galėjo gauti tik jeigu gyveno Nyderlanduose.

35.

2014 m. vasario 10 d. M. Çoban informavo Raad van bestuur van het Uitvoeringsinstituut werknemersverzekeringen (Darbuotojų socialinio draudimo instituto administracinė taryba, toliau – Uwv) apie tai, kad nuo 2014 m. balandžio 1 d. jis ketina persikelti gyventi į Turkiją. 2014 m. vasario 12 d. sprendimu Uwv nutraukė papildomos išmokos pagal TW mokėjimą M. Çoban ir tai buvo padaryta nuo jo išvykimo dienos. M. Çoban to sprendimo neapskundė, todėl jis įsigaliojo.

36.

Planuodamas grįžti į Turkiją, M. Çoban kreipėsi dėl tam tikrų grįžtamosios migracijos išmokų ir jos jam buvo išmokėtos. Į Turkiją jis persikėlė 2014 m. kovo 18 d. Tuo metu jis vis dar turėjo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES.

37.

2014 m. liepos 9 d. M. Çoban, būdamas Turkijoje, pakartotinai paprašė skirti papildomą išmoką pagal TW. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą nėra visiškai aišku, ar tai buvo „naujas“ prašymas dėl tos išmokos, ar prašymas pripažinti jo įgytą teisę į išmoką ir atkurti išmokos mokėjimą ( 21 ). 2014 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu Uwv šį prašymą atmetė. 2014 m. spalio 20 d.Uwv patvirtino tą sprendimą remdamasi tuo, kad M. Çoban nebeturėjo teisės gauti papildomą išmoką: jis negyveno Nyderlanduose, todėl neatitiko TW 4a straipsnyje nustatytos gyvenamosios vietos sąlygos.

38.

Rechtbank Amsterdam (apylinkės teismas, Amsterdamas) atmetė M. Çoban skundą dėl Uwv sprendimo.

39.

M. Çoban apskundė tą sprendimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Teismas pažymi, kad M. Çoban išvyko iš Nyderlandų savo noru ir būtent tuo metu, kai gyvenamosios vietos reikalavimas pagal TW 4a straipsnį jau buvo nustatytas. Tuo metu, kai M. Çoban, būdamas Turkijoje, pateikė prašymą dėl papildomos išmokos, ir tuo metu, kai buvo atsisakyta tą išmoką skirti, jis, pasinaudodamas savo leidimu gyventi ES, vis tiek būtų galėjęs sugrįžti į Nyderlandus ( 22 ). Atsižvelgiant į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kilo abejonių dėl to, kaip dabartinę Teisingumo Teismo jurisprudenciją reikėtų taikyti M. Çoban ( 23 ). Todėl jis pateikė tokius prejudicinius klausimus:

„Ar Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalis, atsižvelgiant į Papildomo protokolo 59 straipsnį, turi būti aiškinama taip, kad jai prieštarauja tokios valstybės narės teisės nuostatos kaip [TW] 4a straipsnis, pagal kurias skirtos papildomos išmokos mokėjimas nutraukiamas, jeigu jos gavėjas persikelia gyventi į Turkiją, net jeigu jis iš tos valstybės narės teritorijos išvyksta savo iniciatyva? Ar svarbu tai, kad suinteresuotasis asmuo išvykimo momentu pagal [EEB ir Turkijos] asociacijos teisės aktus nebeturi teisės gyventi šalyje, tačiau turi ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES? Ar svarbu tai, kad suinteresuotasis asmuo pagal nacionalines taisykles per vienus metus po išvykimo turi galimybę grįžti ir atgauti teisę į papildomą išmoką ir kad ši galimybė suteikiama tol, kol jis turi ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES?“

40.

Rašytines pastabas pateikė Uwv, Nyderlandų vyriausybė ir Europos Komisija. Per 2018 m. spalio 3 d. vykusį teismo posėdį žodines pastabas pateikė M. Çoban, Uwv, Nyderlandų vyriausybė ir Komisija.

41.

Papildoma išmoka pagal TW yra speciali neįmokinė išmoka pinigais, kaip apibrėžta Reglamento Nr. 883/2004 70 straipsnyje, ir yra nustatyta to reglamento X priede. Todėl, priešingai, nei nustatyta reglamento 7 straipsnyje įtvirtintoje bendrojoje taisyklėje, tai yra neperkeliama išmoka, kaip tai suprantama pagal tą reglamentą. Taigi Reglamente Nr. 883/2004 išlaikoma galimybė neperkelti TW numatytų išmokų, ji pirmiausia buvo įtvirtinta Reglamento Nr. 1408/71 10a straipsnyje ir IIa priede. Tokia sistema taip pat galioja trečiųjų šalių piliečiams ir jų šeimos nariams, kurie ES gyvena pagal Reglamento Nr. 1231/2010 1 straipsnį ( 24 ).

42.

Konkrečias su specialiomis neįmokinėmis išmokomis pinigais susijusias taisykles lemia tai, jog Teisingumo Teismas anksčiau yra pripažinęs, kad su socialine aplinka glaudžiai susijusioms išmokoms galėtų būti taikoma gyvenimo valstybėje narėje, kurioje yra kompetentinga įstaiga, sąlyga ( 25 ). Generalinio advokato P. Léger išvadoje, kuri buvo pateikta byloje Snares ir kuria su dėkingumu remiuosi, pateikiama išsami reglamento pakeitimų motyvų ir tokių pakeitimų sukeltų pokyčių analizė ( 26 ).

43.

Sprendime Nr. 3/80 pateiktos nuorodos į Reglamentą Nr. 1408/71 nebuvo atnaujintos arba pakeistos. Tai visų pirma pasakytina apie Sprendimo Nr. 3/80 1 straipsnio a punktą, kuriame, pateikiant nuorodą į tą reglamentą, apibrėžiamos įvairios sąvokos, tarp jų išmokų sąvoka. Todėl, remiantis Reglamento Nr. 883/2004 90 straipsnio 1 dalimi, Sprendimas Nr. 3/80 toliau turėtų būti aiškinamas pateikiant nuorodą į Reglamentą Nr. 1408/71 ( 27 ). Be to, labai svarbu, kad Sprendime Nr. 3/80 nėra nuostatų, lygiaverčių Reglamento Nr. 1408/71 4 straipsnio 2a daliai ir 10a straipsniui, taip pat Reglamento Nr. 883/2004 3 straipsnio 3 daliai ir 70 straipsniui, kuriose būtų pateikiama aiški nuoroda į socialines neįmokines išmokas pinigais, kurios dėl to patektų į reglamento taikymo sritį, o paskui, taikant bendrosios taisyklės išimtį, tokios išmokos taptų neperkeliamos. Sprendime Nr. 3/80 pateikiama tik bendra taisyklė, kad jame nustatytos išmokos yra perkeliamos.

44.

Galiausiai pažymiu, kad Teisingumo Teismas jau nusprendė, kad Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalis yra tiesioginio veikimo, todėl Turkijos piliečiai, kuriems ji taikoma, turi teisę ja tiesiogiai remtis valstybių narių teismuose, kai prašo netaikyti jai priešingų vidaus teisės nuostatų. Remiantis 6 straipsnio 1 dalies formuluote, ja aiškiai, tiksliai ir besąlygiškai valstybėms narėms draudžiama sumažinti, pakeisti, sustabdyti, nutraukti išmokų mokėjimą ar išieškoti jas dėl to, kad teisę į jas turintis asmuo gyvena Turkijoje ar kitoje valstybėje narėje ( 28 ).

45.

Ar Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies pirma pastraipa, net jei ji siejama su Papildomo protokolo 59 straipsniu, turi būti aiškinama kaip draudžianti nacionalinės teisės aktų nuostatas, pagal kurias nutraukiamas papildomos išmokos, kaip antai mokamos pagal TW, mokėjimas, jeigu jos gavėjas savanoriškai persikelia gyventi į Turkiją, tačiau turi ilgalaikį leidimą gyventi ES, kuriuo jam suteikiama teisė grįžti į Nyderlandus ir vėl gauti tą išmoką?

46.

Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies tikslas – palaipsniui stiprinti darbuotojų Turkijos piliečių, esančių priimančiojoje valstybėje narėje, padėtį. Šiuo aspektu jis papildo Sprendimą Nr. 1/80, kuriuo iš esmės siekiama šiuos darbuotojus palaipsniui integruoti į priimančiosios valstybės narės darbo rinką ( 29 ).

47.

Sprendimo Nr. 3/80 taikymo asmenims sritis apima darbuotojus, kurie turi Turkijos pilietybę ir kuriems yra arba buvo taikomi vienos iš valstybių narių teisės aktai ( 30 ). Teisingumo Teismas sprendime Akdas ir kt. jau konstatavo, kad ši taikymo sritis apima darbuotojus Turkijos piliečius, kurie „šiuo metu gyven[a] Turkijoje“ ir gauna „invalidumo išmokas pagal valstybės narės teisės aktus“ ( 31 ). Akivaizdu, kad M. Çoban patenka į Sprendimo Nr. 3/80, taigi ir jo 6 straipsnio 1 dalies taikymo asmenims sritį.

48.

Dabar norėčiau aptarti tos nuostatos materialinę taikymo sritį.

49.

Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinės išmokos, susijusios su M. Çoban darbingumo netekimu, mokėjimas nebuvo nutrauktas. Tik buvo atsisakyta mokėti papildomą išmoką, kurią jis anksčiau gavo pagal TW ir kurios paskirtis buvo padidinti jo pajamas iki tokio lygio, kad jos atitiktų Nyderlanduose mokamą minimalų darbo užmokestį.

50.

Ar papildoma išmoka pagal TW yra „invalidumo išmoka“, kaip ji apibrėžta Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalyje?

51.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas laikosi nuomonės, kad papildoma išmoka yra invalidumo išmoka, kaip ji suprantama pagal tą nuostatą. Tiesą sakant, Teisingumo Teismo sprendimai bylose Akdas ir Demirci, kuriuose buvo aiškinama Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalis, buvo susiję būtent su ta pačia išmoka ( 32 ).

52.

Prisipažinsiu, nesu įsitikinusi, kad papildoma išmoka pagal TW faktiškai patenka į Sprendimo Nr. 3/80 taikymo sritį.

53.

Pirma, primenu, kad specialios neįmokinės išmokos pinigais į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį buvo įtrauktos Reglamentu Nr. 1247/92 padarytais pakeitimais. Tie pakeitimai buvo susiję su 4 straipsnio 2a dalies a punktu (pagal jį specialios neįmokinės išmokos pinigais aiškiai įtraukiamos į Reglamento Nr. 1408/71 taikymo sritį ir apibūdinamos kaip išmokos, kuriomis siekiama „teikti papildomą, pakeičiantį ar pagalbinį draudimą“) ir su 10a straipsniu (taisyklė dėl specialių neįmokinių išmokų pinigais neperkeliamumo). Tačiau Sprendime Nr. 3/80 nebuvo padaryta lygiaverčių pakeitimų, kad į jo taikymo sritį būtų įtrauktos specialios neįmokinės išmokos pinigais.

54.

Antra, Sprendimo Nr. 3/80 4 straipsnyje apibrėžiami tame sprendime aptariami klausimai, o 4 straipsnio 1 dalies b punkte paaiškinama, kad invalidumo išmokos apima „tas [išmokas], kurios skirtos darbingumui išsaugoti ar atgauti“. Tačiau būtent tai nėra papildomos išmokos pagal TW paskirtis. Ji neturi nieko bendro su darbingumo atkūrimu. Šia išmoka padidinamas gavėjo pajamų lygis.

55.

Trečia, Sprendimo Nr. 3/80 4 straipsnio 4 dalyje aiškiai nurodyta, kad sprendimas „netaikomas socialinei paramai“; vis dėlto specialios neįmokinės išmokos pinigais, kaip papildomos išmokos (ji skiriasi nuo pačios invalidumo išmokos) pagal TW, paskirtis bent jau iš dalies yra socialinė.

56.

Galima būtų manyti, kad šie aspektai apskritai trukdo specialią neįmokinę išmoką pinigais priskirti prie Sprendimo Nr. 3/80 taikymo srities. Tačiau kadangi Teisingumo Teismas sprendimuose Akdas ir Demirci jau konstatavo, kad tokia pati pagal TW mokama išmoka patenka į Sprendimo Nr. 3/80 taikymo sritį, atlikdama tolesnį įvertinimą, remsiuosi prielaida, kad tai iš tikrųjų yra „invalidumo išmoka“, kaip ji suprantama pagal Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalį ( 33 ).

57.

Ar prašymas dėl papildomos išmokos pagal TW, kuriai taikoma Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalis, kai jis pateikiamas persikėlus į Turkiją, laikytinas nauju prašymu dėl išmokos, ar prašymu atkurti išmokos mokėjimą?

58.

Iš Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalies aiškiai matyti, kad išmokoms, kurios patenka į šios nuostatos materialinę taikymo sritį ir į kurias teisė „įgyta pagal vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktus“ (išskirta mano), negali būti „kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar išieškomos vien dėl to“, kad išmokos gavėjas gyvena Turkijoje arba kitos valstybės narės teritorijoje.

59.

Be to, Papildomo protokolo 39 straipsnio 4 dalyje (ji yra Sprendimo Nr. 3/80 teisinis pagrindas) ( 34 ) pateikiama nuoroda tik į galimybę „pervesti į Turkiją <…> invalidumo pašalpas, gautas pagal <…> patvirtintas priemones“ (išskirta mano).

60.

Galima logiškai teigti, kad prašymui atkurti anksčiau įgytą teisę į išmoką būtų taikoma Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalis, tačiau to nebūtų galima pasakyti apie naują prašymą, kuriuo siekiama nustatyti teisę į išmoką. Būtent nacionalinis teismas turi galutinai nustatyti faktą, susijusį su tuo, kuriai iš šių dviejų prašymų kategorijų priklauso M. Çoban 2014 m. liepos 9 d. iš Turkijos pateiktas prašymas. Dar tik priduriu tai, kad prašymas dėl išmokos mokėjimo atkūrimo būtinai turi patekti į Sprendimo Nr. 3/80 taikymo sritį tiek, kiek išmokos mokėjimo atkūrimas yra priemonė, kuria aiškiai ginamos teisės dėl neteisėto išmokos mokėjimo nutraukimo.

61.

Vis dėlto reikia aptarti dar vieną problemą. Prašyme priimti prejudicinį sprendimą aiškiai nurodyta, kad M. Çoban iš tikrųjų gavo papildomą išmoką pagal TW nuo 2012 m. sausio mėn. iki to laiko, kai 2014 m. vasario 12 d. sprendimu išmokos mokėjimas nutrauktas nuo 2014 m. balandžio 1 d. (t. y. nuo tos dienos, kai M. Çoban informavo Uwv, kad jis persikelia į Turkiją). M. Çoban to sprendimo neapskundė, todėl jis įsigaliojo.

62.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas vis tiek mano, kad, atsižvelgiant į tai, jog M. Çoban dabartinį reikalavimą galima suprasti kaip prašymą atkurti jam pagal TW skirtos papildomos išmokos mokėjimą, jis remiasi savo įgyta teise į tą išmoką (ir iš esmės prašo Uwv persvarstyti 2014 m. vasario 12 d. sprendimą, kuriuo nutraukiamas tos išmokos mokėjimas) ( 35 ). Kita vertus, būtent nacionalinis teismas pagal nacionalinę teisę turi nuspręsti, ar tai, kad M. Çoban neapskundė 2014 m. vasario 12 d.Uwv sprendimo, yra kliūtis manyti, kad šis jo ieškinys yra susijęs su reikalavimu dėl įgytos teisės gauti išmoką. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagal nacionalinę teisę tai nėra kliūtis ir kad M. Çoban iš tikrųjų galėjo taip pagrįsti savo reikalavimą.

63.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, galima teigti, kad M. Çoban bylos aplinkybės patenka į Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo taikymo sritį.

64.

Dabar pereisiu prie likusių (svarbių) klausimų, kuriuos Teisingumo Teismas turės išnagrinėti. Ar M. Çoban tiesioginio veikimo teisė, kuri grindžiama Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalimi, apribojama dėl dviejų aplinkybių, t. y. kad jis turėjo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ir kad jis į Turkiją persikėlė savanoriškai? Ir ar Papildomo protokolo 59 straipsnio taikymas reiškia, kad ta teisė yra panaikinama?

65.

Siekiant atsakyti į šiuos klausimus, pirmiausia būtina atidžiai išnagrinėti du skirtingus Teisingumo Teismo sprendimus, priimtus bylose Akdas ir Demirci.

66.

Byloje Akdas visi pareiškėjai buvo Turkijos piliečiai, kurie prarado darbingumą ir, vis dar gyvendami Nyderlanduose, pateikė prašymus mokėti invalidumo išmoką pagal WAO ir papildomą išmoką pagal TW, atsižvelgiant į iki 2000 m. galiojusią jo redakciją. Šie prašymai buvo patenkinti. Jie grįžo į Turkiją, kad būtų arčiau savo šeimų, ir toliau gavo šias dvi išmokas pagal Papildomo protokolo 39 straipsnio 4 dalį. Tačiau 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojus iš dalies pakeistos redakcijos TW, kompetentingos nacionalinės institucijos laipsniškai nutraukė papildomos išmokos pagal TW mokėjimą.

67.

Teisingumo Teismas nagrinėjo, kaip 10a straipsnis buvo įtrauktas į Reglamentą Nr. 1408/71, taip pat nagrinėjo vėlesnes perkelti specialias neįmokines išmokas pinigais draudžiančias nuostatas, pavyzdžiui, pagal TW mokamas papildomas išmokas ( 36 ). Vėliau Teisingumo Teismas priėjo prie išvados, kad leidimas pareiškėjams toliau gauti tą išmoką nebuvo nesuderinamas su Papildomo protokolo 59 straipsniu.

68.

Pirma, Papildomo protokolo 39 straipsnio 4 dalyje aiškiai numatyta galimybė perkelti išmokas (o Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalyje ta nuostata tinkamai atkartojama). Antra, kadangi pareiškėjai buvo darbuotojai Turkijos piliečiai, jiems buvo taikomas Sprendimo Nr. 3/80 2 straipsnis. Trečia, jeigu Reglamente Nr. 1408/71 nustatytos specialių neįmokinių išmokų pinigais taisyklės būtų taikomos pagal Sprendimą Nr. 3/80, tai reikštų, kad tas sprendimas pakeičiamas, o įgaliojimus jį pakeisti pagal Asociacijos susitarimo 8 ir 22 straipsnius turi tik Asociacijos taryba. Ketvirta, pareiškėjų padėties palyginimas su ES piliečių padėtimi nėra naudingas, nes pastarieji turėjo teisę keliauti ir gyventi valstybių narių teritorijoje ir pirmiausia naudotis ne tik laisve išvykti iš valstybės narės, bet ir į ją grįžti ( 37 ).

69.

Priešingai, Sprendime Demirci Teisingumo Teismas konstatavo, kad M. S. Demirci ir jo bendradarbiai negalėjo remtis Sprendimu Nr. 3/80, siekdami prieštarauti nacionalinės teisės akte nustatytam gyvenamosios vietos reikalavimui, kurio laikytis buvo būtina norint gauti papildomą išmoką pagal TW.

70.

Toje byloje visi pareiškėjai turėjo dvigubą pilietybę – Turkijos ir Nyderlandų. Kaip ir H. Akdas ir jo bendradarbiai, jie tapo nedarbingi ir todėl negalėjo dirbti. Jiems taip pat buvo skirta pagrindinė invalidumo išmoka pagal WAO ir papildoma išmoka pagal TW, atsižvelgiant į iki 2000 m. galiojusią jo redakciją. Jie taip pat grįžo į Turkiją, kad būtų arčiau savo šeimų, ir toliau gavo šias dvi išmokas pagal Papildomo protokolo 39 straipsnio 4 dalį. Tačiau 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojus iš dalies pakeistos redakcijos TW, kompetentingos nacionalinės institucijos panašiai nusprendė laipsniškai nutraukti jiems papildomos išmokos pagal TW mokėjimą. Jie šiuos sprendimus užginčijo.

71.

Atskirdamas Akdas aplinkybes, Teisingumo Teismas nurodė, kad faktas, jog M. S. Demirci ir jo bendradarbiai, būdami darbuotojai Turkijos piliečiai, įgijo priimančiosios valstybės narės pilietybę, lėmė tai, kad „jie, atsižvelgiant į EEB ir Turkijos asociacijos sistemos tikslus, atsid[ūrė] ypatingoje situacijoje“. Priimančiosios valstybės narės pilietybės įgijimas iš esmės reiškia aukščiausią darbuotojo Turkijos piliečio integracijos priimančiojoje valstybėje narėje lygį. Dėl tos antros pilietybės įgijimo kilo teisinių pasekmių, susijusių ne tik su šios pilietybės, bet ir atitinkamai Sąjungos pilietybės turėjimu, ypač kiek tai susiję su teise gyventi ir laisvai judėti valstybėse narėse. Todėl buvo „nepateisinama tai, kad Turkijos piliečio, kurio teisinė situacija neišvengiamai pasikeitė priimančiosios valstybės narės pilietybės įgijimo momentu, minėta valstybė tokios išmokos, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, mokėjimo tikslu nevertintų vien tik kaip savo valstybės piliečio“ ( 38 ).

72.

Teisingumo Teismas manė, kad jeigu M. S. Demirci ir jo bendradarbiai galėtų toliau gauti papildomą išmoką pagal TW, jiems būtų taikomos dvejopos, nepagrįstai skirtingos sąlygos. Kadangi jie turėjo Nyderlandų pilietybę, jiems būtų taikomos palankesnės sąlygos, palyginti su darbuotojais, kurie turėjo tik Turkijos pilietybę ir nebesinaudojo teise gyventi Nyderlanduose, nes nepriklausė teisėtai tos valstybės darbo rinkai. Jie taip pat būtų palankiau vertinami nei priimančiosios valstybės narės ar kitos valstybės narės piliečiai, kuriems, be abejo, taikoma palankesnė gyvenimo ir judėjimo Sąjungos teritorijoje tvarka, tačiau kurie turėjo įvykdyti gyvenamosios vietos Nyderlandų Karalystės teritorijoje sąlygą tam, kad jiems būtų mokama papildoma išmoka. Tokio rezultato nebuvo galima pasiekti dėl to, kas yra nustatyta Papildomo protokolo 59 straipsnyje.

73.

EEB ir Turkijos asociacijos teisės aktų hierarchijoje Papildomas protokolas yra pirminė teisė (Papildomo protokolo 62 straipsnis). Todėl Asociacijos tarybos, kuri įgyvendina deleguotuosius įgaliojimus, priimti sprendimai turi būti aiškinami taip, kad atitiktų juose nustatytą „palankesnių sąlygų nesudarymo“ taisyklę. Kitose išvadose teigiau, kad Papildomo protokolo 59 straipsnyje atspindėtas principas, kad narystė Europos Sąjungoje yra pats giliausias ir ypatingiausias santykis, kurį valstybė gali turėti, ir kad todėl bet koks kitas trečiosios šalies ir Europos Sąjungos santykis neabejotinai turi būti mažiau privilegijuotas ( 39 ).

74.

Kaip aiškiai matyti iš jo formuluotės, Papildomo protokolo 59 straipsnis yra susijęs su valstybių narių ir Turkijos teisėmis ir pareigomis. Jame aiškiai neaptariamos piliečių teisės ir pareigos. Atsižvelgiant į tai, neabejotina, kad 59 straipsnis gali būti ir yra naudojamas kaip aiškinimo principas, kurį taikydamas Teisingumo Teismas nagrinėja palyginamuosius objektus ir prieina prie išvados, pagal kurią palankiau galima aiškinti žemesnės galios teisės akto (pavyzdžiui, Sprendimo Nr. 3/80) tekstą, palyginti su kito teisės akto tekstu. Su 59 straipsnio taikymu susijusioje jurisprudencijoje patvirtinama šio straipsnio svarba tuo atveju, jei gali būti naudinga palyginti dvi situacijas, susijusias su ES ir Turkijos piliečiais. Todėl Teisingumo Teismas ne kartą konstatavo, kad, atsižvelgiant į laisvą darbuotojų judėjimą ir Sprendimą Nr. 1/80, Papildomo protokolo 59 straipsniu Turkijos piliečius draudžiama vertinti palankiau nei ES piliečius ( 40 ). Tačiau Teisingumo Teismas darbuotojų Turkijos piliečių šeimos narių, kuriems pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnį suteikiamos teisės, situaciją ne kartą atsisakė lyginti su ES piliečių šeimos narių situacija, nes (išnagrinėjęs atitinkamas teisines situacijas) Teisingumo Teismas nustatė, kad jų palyginimas negalėjo būti naudingas atsižvelgiant į didelius tokių šeimos narių skirtumus ( 41 ).

75.

Todėl visiškai pritariu savo kolegos generalinio advokato N. Wahl analizei, kurią jis atliko išvadoje, pateiktoje byloje Demirci: „Kaip matyti iš Teisingumo Teismo argumentų sprendime Akdas, Papildomo protokolo 59 straipsnis taikomas kaip „paskutinė priemonė“ siekiant užtikrinti, kad, aiškinant EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo nuostatas, ES piliečiams nebūtų nepagrįstai taikomos ne tokios palankios sąlygos nei Turkijos piliečiams. Tačiau 59 straipsnis nėra prioritetinė nediskriminavimo nuostata, kurią ES piliečiai galėtų taikyti visais atvejais, kai pagal EEB ir Turkijos asociacijos susitarimą Turkijos piliečiams suteikiamos teisės, kurių ES piliečiai neturi ( 42 ).“

76.

Ar M. Çoban situacija tinkamai prilyginama pareiškėjų situacijai byloje Akdas arba pareiškėjų situacijai byloje Demirci?

77.

Kaip naudingai nurodo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas ( 43 ), M. Çoban savo teisę gyventi Nyderlanduose pagal Asociacijos susitarimą prarado tuo metu, kai galutinai paliko darbo rinką ( 44 ). 2006 m. rugsėjo 11 d. dėl ligos jis nustojo dirbti. Tačiau 2006 m. gruodžio 18 d. jis gavo ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi ES ir turėjo tą leidimą tuo metu, kai nusprendė nuo 2014 m. balandžio 1 d. persikelti į Turkiją. Pagal Grįžtamosios migracijos įstatymą jis turėjo teisę ne vėliau kaip per vienus metus nuo persikėlimo persigalvoti ir grįžti į Nyderlandus.

78.

Toliau atlikdama analizę nagrinėsiu tik teises, kurios tokį leidimą turinčiam asmeniui suteikiamos pagal ES teisę, ir tokių teisių apribojimus. Nežinau, ar M. Çoban išduotame leidime jam pagal nacionalinę teisę suteikiamos kokios nors papildomos teisės; manau, kad tai bet kuriuo atveju nesvarbu. Šioje byloje svarbu tai, ar, atsižvelgiant į M. Çoban pagal ES teisę suteikiamas teises, jo padėtis gali (arba negali) būti tinkamai palyginama su Nyderlandų piliečio ir (arba) kito ES piliečio padėtimi. Jeigu tas palyginimas būtų legitimus, tuomet jo, kaip ir dvigubą Turkijos ir Nyderlandų pilietybę turinčių pareiškėjų byloje Demirci, teisė gauti išmoką pagal TW (ja priešingu atveju jis galėtų remtis) panaikinama Papildomo protokolo 59 straipsniu.

79.

Pirmiausia trumpai išnagrinėsiu savanoriško ir nesavanoriško persikėlimo klausimą, o paskui pereisiu prie klausimo, ar ilgalaikio leidimo gyventi ES turėtojo padėtis turi būti prilyginama Nyderlandų ir (arba) kito ES piliečio padėčiai.

80.

Sprendime Nr. 3/80 nedaroma jokio skirtumo tarp skirtingų motyvų, kuriais remdamasis Turkijos pilietybę turintis darbuotojas, kuriam, be kita ko, yra arba buvo taikomi vienos ar daugiau valstybių narių teisės aktai, galėtų norėti persikelti į Turkiją arba, tiesą sakant, į kitą valstybę narę ( 45 ). Sprendimu siekiama užtikrinti, kad darbuotojas Turkijos pilietis, ES gyvenantys jo šeimos nariai ir maitintojo netekę asmenys, nepriklausomai nuo susijusių aplinkybių, galėtų toliau naudotis socialine apsauga, prie kurios tas darbuotojas Turkijos pilietis prisidėjo mokėdamas įmokas savo profesinio gyvenimo metu. Išskyrus atvejus, kai nustatyta kitaip (ir šiuo atveju Sprendime Nr. 3/80 nėra jokios susijusios „kitos“ arba „specialios“ nuostatos), darbuotojams Turkijos piliečiams „pagal bet kurios valstybės narės teisės aktus priklauso tos pačios prievolės ir jie naudojasi tomis pačiomis teisėmis į išmokas kaip ir tos valstybės piliečiai“ (3 straipsnio 1 dalis).

81.

6 straipsnio 1 dalyje aiškiai numatyta galimybė, kad asmuo, kuriam taikomas šis sprendimas (kaip nustatyta 2 straipsnyje) ir kuris gauna tris nurodytas išmokas, į kurias įgyta teisė („invalidumo, senatvės ar maitintojo netekimo išmokos pinigais, pensijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų“), gali norėti arba gali būti priverstas išvykti. Tokias išmokas gaunantys asmenys yra būtent asmenys, kurie gali būti nedarbingi arba nesugebėti savimi pasirūpinti be kitų pagalbos. Todėl 6 straipsnio 1 dalyje aiškiai nustatyta, kad tos išmokos, kurios jiems, akivaizdu, bus reikalingos persikėlus, „negali būti kaip nors sumažinamos, pakeičiamos, sustabdomas ir nutraukiamas jų mokėjimas ar išieškomos vien dėl to, kad jų gavėjas gyvena Turkijoje ar kitos valstybės narės teritorijoje nei ta, kurioje yra įstaiga, atsakinga už išmokų mokėjimą“.

82.

Kitaip tariant, persikėlimas kitur negali reikšti išmokos praradimo. Darytina savaime suprantama išvada, kad Sprendime Nr. 3/80 numatyti patys įvairiausi persikėlimo scenarijai; būtent todėl persikėlimo priežastis nėra svarbi. Kaip pavyzdį pateiksiu scenarijų (jis nėra neįtikimas). Tarkime, kad atitinkamas darbuotojas išėjo į pensiją, sensta ir jo sveikata silpnėja. Deja, jis yra našlys ir niekas valstybėje narėje, kurioje jis gyvena, negali jam padėti savimi pasirūpinti. Jo šeima ir artimieji yra Turkijoje, o kaimyninėje valstybėje narėje taip pat gyvena jo dukra su savo šeima. Jis gali nuspręsti likti dabartinėje valstybėje narėje, kurioje liks atsiskyręs ir nesulauks pagalbos. Jis gali nuspręsti apsigyventi pas savo dukterį ir jos šeimą. Jis gali nuspręsti grįžti į Turkiją. Man atrodo, kad būtų dirbtina ir neįmanoma teigti, kad, jeigu jis nuspręstų persikelti į tą kitą valstybę narę arba Turkiją (2 ir 3 galimybės), dėl to sprendimo „savanoriško“ pobūdžio jam nebūtų taikomas Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnis arba, tiesą sakant, visas Sprendimas Nr. 3/80. 6 straipsnio 1 dalis negali būti vertinama iš šios perspektyvos.

83.

Todėl darau išvadą, kad, nors Teisingumo Teismas savanorišką ES piliečio laisvo judėjimo teisių įgyvendinimą įvardijo kaip Sprendimo Demirci motyvuojamosios dalies pagrindą, taip nuspręsdamas jis negalėjo turėti ketinimų „savanorišką išvykimą“ iš valstybės narės, kuri jam mokėjo išmoką, paversti lemiamu veiksniu, dėl kurio, jei jis būtų patvirtintas, Turkijos pilietis išmokos gavėjas netektų socialinės apsaugos išmokų, taigi ir pagal Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalį suteikiamos apsaugos.

84.

Todėl dabar pereisiu prie klausimo, susijusio su ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi ES turėtojo santykiniu statusu ir teisėmis, palyginti su asmenų, kurie turi: a) Nyderlandų pilietybę ir b) kitos valstybės narės pilietybę, taigi yra ES piliečiai, statusu ir teisėmis.

85.

Tarybos direktyva 2003/109/EB siekiama trečiosios šalies piliečiams, kurie ES teisėtai gyveno ne trumpiau kaip penkerius metus ir turi ilgalaikį leidimą gyventi, suteikti „tam tikr[a]s vienod[a]s teis[es]“, kurios kuo labiau atitiktų Europos Sąjungos piliečių turimas teises (2 konstatuojamoji dalis) ( 46 ). 7 konstatuojamojoje dalyje paaiškinama, kad, norėdami gauti ilgalaikio gyventojo statusą, „trečiosios šalies piliečiai turi įrodyti, kad jie turi pakankamus išteklius ir sveikatos draudimą, kad netaptų našta valstybei narei. Valstybės narės, atlikdamos pastovių ir reguliarių išteklių įvertinimą, gali atsižvelgti į tokius faktorius, kaip įnašai į pensijų sistemą ir su mokesčiais susijusių įsipareigojimų vykdymas“. Tos konstatuojamosios dalies nuostatos įgyvendinamos 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose, pagal kuriuos reikalavimai patiems išsilaikyti, t. y. nesikreipti į socialinės apsaugos sistemą, ir turėti sveikatos draudimą yra būtinosios ilgalaikio gyventojo statuso įgijimo sąlygos.

86.

8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, atsižvelgiant į 9 straipsnį, ilgalaikio gyventojo statusas yra nuolatinis. Tokio statuso panaikinimo arba praradimo pagrindai išvardyti pastarojoje nuostatoje ir, be tam tikrų su viešąja tvarka susijusių priežasčių, apima atvejus, kai praleidžiama „ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvykus iš [ES] teritorijos“ (9 straipsnio 1 dalies c punktas). 11 straipsnyje nustatyta teisė į vienodą požiūrį kaip ir į atitinkamos valstybės narės piliečius, tačiau joje taip pat yra įvairių nuo to principo nukrypti leidžiančių nuostatų. Visų pirma, 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad „[v]alstybės narės gali apriboti vienodo požiūrio taikymą socialinės pagalbos ir socialinės apsaugos atveju teikdamos tiktai esmines išmokas“ ( 47 ).

87.

Įdomu tai, kad Direktyvoje 2003/109, atrodo, nenagrinėjamas klausimas, susijęs su tuo, kas atsitinka, – t. y. kokias atitinkamas teises turi trečiosios šalies pilietis ir jį priimančios valstybės narės pilietis, – jeigu atitinkamas asmuo tampa nuolat priklausomas nuo socialinės apsaugos ir vos pragyvena be socialinės paramos, arba, tiesą sakant, jeigu jis atsiduria skurde.

88.

Atrodo aišku, kad M. Çoban, atsižvelgiant į jo darbą tolimųjų reisų vairuotoju, atitiktų (ir tikriausiai atitiko) ilgalaikio leidimo gyventi ES sąlygas. Šį leidimą jis gavo visai neseniai (maždaug prieš tris mėnesius), kai pirmą kartą nustojo dirbti ( 48 ). Tame etape jo ateities perspektyvos, bent jau tai, ar jis faktiškai galėtų vėl pradėti dirbti, negalėjo būti visiškai aiškios. Pažymiu, kad tik praėjus beveik dvejiems metams (2008 m. rugsėjo 8 d.) jo nedarbingumas buvo įvertintas 45–55 proc. ir jam buvo skirta nedarbingumo išmoka ( 49 ).

89.

Ar tuo metu, kai Uwv nutraukė M. Çoban išmokos pagal TW mokėjimą, jo padėtis prilygo Nyderlandų piliečio (pavyzdžiui, M. S. Demirci ir jo bendradarbių) arba kito ES valstybės narės piliečio, kuris dėl savo pilietybės yra ES pilietis, padėčiai?

90.

Atrodo aišku, kad Nyderlanduose M. Çoban padėtis negali būti naudingai palyginama su Nyderlandų piliečio padėtimi. M. S. Demirci ir jo bendradarbiai buvo (pasirinktoje) gimtojoje šalyje. Įgydami Nyderlandų pilietybę, jie „pasiekė aukščiausią darbuotojų Turkijos piliečių integracijos priimančiojoje valstybėje narėje lygį“ ( 50 ). Jie yra Nyderlandų piliečiai. M. Çoban nežengė to esminio žingsnio.

91.

Kita vertus, jeigu M. Çoban padėtis būtų lyginama su ES piliečio, kuris taip pat turi ilgalaikio gyventojo statusą Nyderlanduose ir kuris persikelia kitur ir dėl to netenka teisės į papildomos išmokos pagal TW mokėjimą, padėtimi?

92.

Iš esmės galima laikyti aksioma tai, kad, nesvarbu, kokioje palankioje padėtyje gali būti ilgalaikio ES gyventojo statusą įgijęs trečiosios šalies pilietis, jei ją lygintume su mažiau saugia trečiosios šalies piliečio, kuris dar neįgijo to statuso ( 51 ), padėtimi, matytume, kad ji negali būti tokia pat gera kaip asmens, kuris yra ES pilietis.

93.

Teisingumo Teismas įvairiose bylose, pradedant byla Grzelczyk, konstatavo, kad „Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurie yra tokioje pačioje situacijoje, būti vienodai teisiškai vertinamiems, nesvarbu, kokia jų pilietybė, ir nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių“ ( 52 ). R. Grzelczyk galėjo reikalauti mokėti minimex (minimalaus pragyvenimo pašalpą, kuri mokama Belgijoje), – t. y. „socialinė lengvata“ pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1612/68 ( 53 ), – ir ta pašalpa paskutiniais jo studijų metais jam buvo paskirta ne todėl, kad buvo remiamasi (EEB) antrinės teisės aktais, bet todėl, kad jam, kaip Sąjungos piliečiui, buvo pritaikytas solidarumo principas. Tokioje pat padėtyje esantis Belgijos studentas galėjo gauti minimex kaip finansinę paramą. Todėl tą patį galėjo padaryti R. Grzelczyk ( 54 ).

94.

Trečiosios šalies piliečiui suteiktas ilgalaikio gyventojo ES statusas nesuteikia jokios Sutartimi pagrįstos teisės užpildyti spragą arba šiek tiek skirtingai aiškinti ES antrinės teisės aktus. Todėl mažai tikėtina, kad toks statusas iš tikrųjų bus prilygintas ES piliečio statusui.

95.

Man atrodo, kad bent dviem aspektais M. Çoban padėtis 2014 m. balandžio 1 d. gali būti teisingai apibūdinta kaip mažiau užtikrinta nei ES piliečio padėtis. Pirmas aspektas yra susijęs su jo nuolatiniu finansiniu saugumu nuo to momento, kai jis tapo nuolat nedarbingas; antra, ribota jo teisės išlaikyti savo ilgalaikio ES gyventojo statusą galiojimo trukmė išvykus iš Nyderlandų ir persikėlus į Turkiją.

96.

Kalbant apie pirmą aspektą, iš sprendimų Dano ( 55 ) ir Alimanovic ( 56 ) aiškiai matyti, kad tam tikromis aplinkybėmis valstybė narė turi teisę riboti galimybę gauti specialias neįmokines išmokas pinigais netgi ES piliečiams, kurie teisėtai gyvena jos teritorijoje ir tai gali daryti iki to momento, kai piliečiai gauna teisę nuolat gyventi ( 57 ). Kiek man žinoma, dar nėra Teisingumo Teismo jurisprudencijos, kurioje būtų nagrinėjamas klausimas, ar trečiosios šalies pilietis, kuris įgijo ES ilgalaikio gyventojo statusą ir vėliau tapo finansiškai visiškai priklausomas nuo socialinės apsaugos išmokos ir specialios neįmokinės išmokos pinigais, kurios jam padeda ekonomiškai užsitikrinti pragyvenimą, gali tikėtis išlaikyti savo statusą ir tos išmokos bus mokamos visą likusį jo gyvenimą. Būtų drąsu teigti, kad tai būtų savaime suprantamas atvejis ( 58 ).

97.

Dėl antro aspekto pažymėtina, kad iš Direktyvos 2003/109 9 straipsnio 1 dalies c punkto aiškiai matyti, kad trečiosios šalies pilietis „praranda teisę į ilgalaikio gyventojo statusą tais atvejais, kai <…> pralei[džia] ilgiau nei 12 mėnesių iš eilės išvyk[ę]s iš [ES] teritorijos“. Nuo to momento jis bus tokioje pat padėtyje kaip ir bet kuris kitas trečiosios šalies pilietis, kuris siekia (pakartotinai) atvykti į Europos Sąjungą ( 59 ). Ex hypothesi, remiantis šios bylos faktinėmis aplinkybėmis (M. Çoban nedarbingumas yra 45–55 proc.), toks asmuo negalės pasinaudoti lengvatinėmis sąlygomis, kurios sudaromos Turkijos piliečiui, norinčiam (pakartotinai) patekti į valstybės narės darbo rinką pagal Asociacijos susitarimą (ir jis bet kuriuo atveju neturės tokių pat ES laisvo judėjimo teisių, kokias turi ES pilietis) ( 60 ).

98.

Priešingai, ES pilietis, kuris turi ilgalaikio gyventojo statusą ir nusprendžia išvykti iš Nyderlandų (ir taip atsisako savo teisės gauti papildomą išmoką pagal TW), galiausiai iš tikrųjų praras savo ilgalaikio gyventojo statusą praėjus dvejiems metams, o ne po 12 mėnesių ( 61 ), tačiau jis, žinoma, panorėjęs galės sugrįžti į Nyderlandus ( 62 ).

99.

Sprendime Demirci Teisingumo Teismas savo išsamią analizę, kurioje nagrinėjo, kodėl, kitaip nei pareiškėjai byloje Akdas, dvigubą Turkijos ir Nyderlandų pilietybę turintys asmenys negalėjo remtis Sprendimu Nr. 3/80, siekdami toliau gauti papildomą išmoką pagal TW, pradėjo tokiais žodžiais: „atsakovai pagrindinėje byloje priimančiosios valstybės narės pilietybę įgijo kaip darbuotojai Turkijos piliečiai, o tai yra aplinkybė, dėl kurios jie <…> atsiduria ypatingoje situacijoje“ (išskirta mano) ( 63 ).

100.

Vis dėlto akivaizdu, kad M. Çoban situacija nėra„ypatinga“. Jis neturi dvigubos Turkijos ir Nyderlandų pilietybės. Jis nėra kitos ES valstybės narės pilietis. Jis turi vieną pilietybę – Turkijos. Mano manymu, šios išvados 84 ir paskesniuose punktuose išdėstyti argumentai rodo, kad ši situacija negali būti tinkamai palyginama su Nyderlandų piliečio ir (arba) ES piliečio situacija. Vadinasi, Papildomo protokolo 59 straipsnis netaikomas taip, kad jis netektų tiesioginio veikimo teisių pagal Sprendimo Nr. 3/80 6 straipsnio 1 dalį, kuriomis priešingu atveju galėtų remtis.

101.

Iš mano atliktos analizės bus aiškiai matyti, kad pagrindinė neužtikrintumo priežastis, dėl kurios buvo iškelta ši byla, yra ta aplinkybė, kad Sprendimas Nr. 3/80 atspindi Reglamento Nr. 1408/71, galiojusio, kol jis buvo iš dalies pakeistas nustatant, kad specialios neįmokinės išmokos pinigais yra neperkeliamos, redakciją ( 64 ). Sprendime Akdas ir Sprendime Demirci Teisingumo Teismas patvirtino, kad specialioms neįmokinėms išmokoms pinigais taikomas Sprendimas Nr. 3/80 ( 65 ).

102.

Papildomo protokolo 59 straipsnis yra naudinga aiškinimo priemonė ( 66 ), todėl gali būti taikomas konkrečiomis aplinkybėmis ir panaikinti galimybę remtis Sprendimu Nr. 3/80, tačiau jo veikimas ir juo suteikiami įgaliojimai nereiškia, kad Sprendimas Nr. 3/80 gali būti perrašomas taip, kad iš jo būtų „pašalintos“ specialios neįmokinės išmokos pinigais, kurios, pasak Teisingumo Teismo, patenka į to teisės akto taikymo sritį. Įgaliojimai pakeisti arba performuluoti Sprendimą Nr. 3/80 suteikti Asociacijos tarybai ( 67 ). Jeigu dėl politinių priežasčių manoma, kad Turkijos piliečiams, kurie išsikelia iš priimančiosios valstybės narės, reikėtų neleisti išsaugoti teisės gauti specialią neįmokinę piniginę išmoką, šį rezultatą galima pasiekti tik teisėkūros priemonėmis, nebent Teisingumo Teismas peržiūrėtų prielaidą, kuria remdamasis grindė sprendimus Akdas ir Demirci ( 68 ).

103.

Todėl siūlau Teisingumo Teismui į Centrale Raad van Beroep (Aukštesnysis socialinės apsaugos ir valstybės tarnautojų bylų teismas, Nyderlandai) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip:

1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 3/80 dėl Europos Bendrijų valstybių narių socialinės apsaugos sistemų taikymo darbuotojams Turkijos piliečiams ir jų šeimos nariams 6 straipsnio 1 dalis yra tas pagrindas, kuriuo gali tiesiogiai remtis buvęs darbuotojas, kuris turi Turkijos pilietybę, bet neturi valstybės narės pilietybės ir gauna papildomą išmoką pagal Toeslagenwet, siekdamas toliau gauti šią išmoką tuo atveju, jeigu persikelia į Turkiją. Toks rezultatas nedraudžiamas pagal 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje pasirašyto Papildomo protokolo 59 straipsnį. Nesvarbu, ar tas asmuo: a) persikelia į Turkiją savo noru; ar b) kaip trečiosios šalies pilietis naudojasi ES ilgalaikio gyventojo statusu, todėl per 12 mėnesių laikotarpį gali grįžti į priimančiąją valstybę narę ir joje apsigyventi.