Byla C‑303/08

Land Baden‑Württemberg

prieš

Metin Bozkurt

(Bundesverwaltungsgericht prašymas priimti prejudicinį sprendimą)

„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Šeimos susijungimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa – Darbuotojos turkės sutuoktinis, kuris kartu su ja pragyveno daugiau nei penkerius metus – Teisės į gyvenimą šalyje išsaugojimas po skyrybų – Suinteresuotojo asmens nuteisimas už smurtavimą prieš buvusią sutuoktinę – Piktnaudžiavimas teise“

Sprendimo santrauka

1.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos taryba, įsteigta EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu – Sprendimas Nr. 1/80 – Šeimos susijungimas

(EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 59 straipsnis; EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa)

2.        Tarptautiniai susitarimai – EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Asociacijos taryba, įsteigta EEB ir Turkijos asociacijos susitarimu – Sprendimas Nr. 1/80 – Šeimos susijungimas

(EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa ir 14 straipsnio 1 dalis)

1.        EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad Turkijos pilietis, kuriam, kaip teisėtai valstybėje narėje dirbančios turkės darbuotojos šeimos nariui, kartu su ja nepertraukiamai gyvenusiam ne trumpiau nei penkerius metus, suteikiamos teisės, susijusios su jo pagal šios nuostatos antrą įtrauką įgytu teisiniu statusu, jų nepraranda dėl vėliau, nei jos buvo įgytos, nutrūkusios santuokos.

Teisės, kurias Turkijos pilietis teisėtai įgijo pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, egzistuoja, neatsižvelgiant į tai, ar tebėra sąlygos, kurių buvo reikalaujama šioms teisėms atsirasti, todėl šeimos narys, kuris jau turi teises pagal šį sprendimą, gali laipsniškai įtvirtinti savo padėtį priimančioje valstybėje narėje ir gyvendamas atskirai nuo asmens, dėl kurio įgijo šias teises.

Toks minėto 7 straipsnio pirmos pastraipos išaiškinimas nėra nesuderinamas su EEB ir Turkijos asociacijos susitarimo papildomo protokolo 59 straipsnyje numatytais reikalavimais, nes iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario situacija negali būti tinkamai palyginta su valstybės narės piliečio šeimos nario situacija, atsižvelgiant į esminius abiejų teisinių situacijų skirtumus.

(žr. 40, 45–46 punktus, rezoliucinės dalies 1 punktą)

2.        Tai, kad Turkijos pilietis remiasi pagal EEB ir Turkijos asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą teisėtai įgyta teise, net jei šią teisę dėl savo buvusios sutuoktinės įgijęs suinteresuotasis asmuo jos atžvilgiu padarė sunkų nusikaltimą, dėl kurio jam paskelbtas kaltinamasis nuosprendis, nelaikytina piktnaudžiavimu teisėmis.

Tačiau pagal to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalį nedraudžiama imtis Turkijos piliečio, kuriam buvo paskelbtas kaltinamasis nuosprendis, išsiuntimo priemonės, jei šio asmens elgesys kelia aktualų, realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui. Kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar taip yra šiuo atveju. Be to, jis turi užtikrinti proporcingumo principo ir suinteresuotojo asmens pagrindinių teisių laikymąsi. Konkrečiau kalbant, Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio 1 dalimi grindžiamos išsiuntimo priemonės gali būti imamasi, tik jei suinteresuotojo asmens elgesys suteikia pagrindą manyti, kad jis kels konkrečią naujų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę.

(žr. 60–61 punktus, rezoliucinės dalies 2 punktą)







TEISINGUMO TEISMO (pirmoji kolegija)

SPRENDIMAS

2010 m. gruodžio 22 d.(*)

„EEB ir Turkijos asociacijos susitarimas – Šeimos susijungimas – Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa – Darbuotojos turkės sutuoktinis, kuris kartu su ja pragyveno daugiau nei penkerius metus – Teisės į gyvenimą šalyje išsaugojimas po skyrybų – Suinteresuotojo asmens nuteisimas už smurtavimą prieš buvusią sutuoktinę – Piktnaudžiavimas teise“

Byloje C‑303/08

dėl Bundesverwaltungsgericht (Vokietija) 2008 m. balandžio 24 d. Sprendimu, kurį Teisingumo Teismas gavo 2008 m. liepos 8 d., pagal EB 234 straipsnį pateikto prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje

Land Baden‑Württemberg

prieš

Metin Bozkurt,

dalyvaujant

Vertreter des Bundesinteresses beim Bundesverwaltungsgericht,

TEISINGUMO TEISMAS (pirmoji kolegija),

kurį sudaro kolegijos pirmininkas A. Tizzano, teisėjai J.‑J. Kasel (pranešėjas), A. Borg Barthet, E. Levits ir M. Berger,

generalinė advokatė E. Sharpston,

kancleris A. Calot Escobar,

atsižvelgęs į rašytinę proceso dalį,

išnagrinėjęs pastabas, pateiktas:

–        Land Baden‑Württemberg, atstovaujamos M. Schenk,

–        Vokietijos vyriausybės, atstovaujamos M. Lumma ir N. Graf Vitzthum,

–        Danijos vyriausybės, atstovaujamos J. Bering Liisberg ir R. Holdgaard,

–        Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamo avvocato dello Stato W. Ferrante,

–        Europos Bendrijų Komisijos, atstovaujamos V. Kreuschitz ir G. Rozet,

susipažinęs su 2010 m. liepos 8 d. posėdyje pateikta generalinės advokatės išvada,

priima šį

Sprendimą

1        Prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas dėl 1980 m. rugsėjo 19 d. Asociacijos tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros (toliau – Sprendimas Nr. 1/80) 7 straipsnio pirmos pastraipos antros įtraukos išaiškinimo. Asociacijos taryba buvo įsteigta susitarimu, įsteigiančiu Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos asociaciją, kurį 1963 m. rugsėjo 12 d. Ankaroje pasirašė Turkijos Respublika bei Europos ekonominės bendrijos valstybės narės ir Bendrija ir kuris pastarosios vardu buvo sudarytas, aprobuotas bei patvirtintas 1963 m. gruodžio 23 d. Tarybos sprendimu 64/732/EEB (OL 217, 1964, p. 3685; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 10).

2        Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Land Baden‑Württemberg (Badeno Viurtembergo federalinė žemė, toliau – Land) ir Turkijos piliečio M. Bozkurt dėl jo išsiuntimo iš Vokietijos teritorijos procedūros.

 Teisinis pagrindas

3        Papildomo protokolo, pasirašyto 1970 m. lapkričio 23 d. Briuselyje ir Bendrijos vardu sudaryto, aprobuoto bei patvirtinto 1972 m. gruodžio 19 d. Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2760/72 (OL L 293, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 11 sk., 11 t., p. 41), 59 straipsnis suformuluotas taip:

„Srityse, kuriose taikomas šis protokolas, Turkijai nesudaromos palankesnės sąlygos nei tos, kurias valstybės narės pagal Bendrijos steigimo sutartį sudaro viena kitai.“

4        Sprendimo Nr. 1/80 II skyriaus „Socialinės nuostatos“ 1 skirsnis susijęs su „įsidarbinimo ir laisvo darbuotojų judėjimo klausimais“. Šis skirsnis apima šio sprendimo 6–16 straipsnius.

5        Pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį:

„Išskyrus 7 straipsnyje, susijusiame su darbuotojo šeimos narių teise laisvai įsidarbinti, numatytus atvejus, Turkijos darbuotojas, teisėtai dirbantis valstybėje narėje, turi teisę:

–        teisėtai išdirbęs vienerius metus prašyti šioje valstybėje narėje atnaujinti jo leidimą dirbti pas tą patį darbdavį, jei pastarasis turi laisvą darbo vietą;

–        teisėtai išdirbęs trejus metus ir, išskyrus atvejus, kai Bendrijos valstybių narių darbuotojams teikiama pirmenybė, šioje valstybėje narėje priimti kitą tos pačios profesijos jo pasirinkto darbdavio pasiūlymą įsidarbinti, pateiktą įprastomis sąlygoms ir įregistruotą šios valstybės narės įdarbinimo įstaigose;

–        teisėtai išdirbęs ketverius metus, laisvai dirbti šioje valstybėje narėje bet kurį pasirinktą samdomą darbą.“

6        Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnyje nustatyta:

„Teisėtai valstybėje narėje dirbančio turko šeimos nariai, kuriems buvo suteikta teisė atvykti pas jį, turi teisę:

–        išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Bendrijos valstybių narių darbuotojams, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, jeigu jie bent trejus metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje;

–        laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą, jeigu jie bent penkerius metus teisėtai gyveno šioje valstybėje narėje.

Darbuotojų turkų vaikai, įgiję profesinį parengimą priimančiojoje šalyje, gali, nepaisant jų gyvenimo šioje valstybėje narėje trukmės, priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti šioje valstybėje narėje su sąlyga, kad vienas iš jų tėvų bent trejus metus joje teisėtai dirbo.“

7        Šio sprendimo 14 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Šio skyriaus nuostatos taikomos atsižvelgiant į apribojimus dėl viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ir sveikatos priežasčių.“

 Pagrindinė byla ir prejudiciniai klausimai

8        1959 m. gimusiam Turkijos piliečiui M. Bozkurt buvo leista atvykti į Vokietijos teritoriją 1992 m. balandžio mėnesį.

9        1993 m. rugsėjo mėn. jis susituokė su Turkijos piliete, kuri teisėtai Vokietijoje dirbo pagal darbo sutartį ir todėl turėjo leidimą nuolat gyventi. Vokietijos pilietybė sutuoktinei buvo suteikta 1999 metais.

10      Po santuokos 1993 m. spalio mėn. M. Bozkurt buvo suteiktas leidimas laikinai gyventi šalyje, kuris 1998 m., po to, kai jis atitiko Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje numatytą penkerių metų gyvenimo šalyje sąlygą, buvo pakeistas leidimu nuolat gyventi.

11      Nuo 2000 m. birželio mėn. M. Bozkurt gyveno atskirai nuo žmonos. 2003 m. lapkričio mėnesį santuoka buvo pripažinta nutrūkusia.

12      Gyvendamas Vokietijoje M. Bozkurt dirbo įvairiems darbdaviams. Tačiau prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas tvirtina negalintis nustatyti tikslios darbo laikotarpių trukmės, nes M. Bozkurt nesuteikė išsamesnės informacijos ir ją pagrindžiančių dokumentų.

13      Nuo 2000 m. pradžios M. Bozkurt maždaug 18 mėnesių buvo laikinosiose nedarbingumo atostogose, per kurias jam buvo padaryta smegenų auglio operacija.

14      Pasibaigus nedarbingumo laikotarpiui darbdavys jį atleido. Nuo to laiko jis yra bedarbis, gaunantis pašalpą pagal Socialinių įstatymų kodekso (Sozialgesetzbuch, Teil II) II dalį. Iš pradžių jis gyveno miesto benamių prieglaudoje, o nuo 2005 m. lapkričio mėn. – nedideliame, jo brolio jam nuomojamame bute.

15      Nors jau buvo nuteistas 1996 m. ir 2000 m. už sumušimus, sukėlusius kūno sužalojimus ir turto sugadinimą, 2004 m. gegužės mėn. M.Bozkurt buvo pripažintas kaltu dėl sutuoktinės išžaginimo ir sužalojimo per viešnagę Turkijoje 2002 m. liepos mėn. Jo apeliacinis skundas buvo iš dalies patenkintas ir 2005 m. sausio 17 d. buvo nustatyta galutinė dvejų metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas, o M. Bozkurt buvo paleistas iš laikino sulaikymo vietos.

16      2005 m. liepos 26 d. Land, remdamasi paskutiniu nuosprendžiu jo atžvilgiu, kuris patvirtina jo polinkį smurtauti, nusprendė M. Bozkurt nedelsiant išsiųsti (toliau – sprendimas išsiųsti) iš Vokietijos Federacinės Respublikos. Land manė, kad M. Bozkurt negali remtis Sprendimo Nr. 1/80 6 ir 7 straipsniuose numatytomis teisėmis, nes atleistas iš darbo per protingą laikotarpį nesusirado kito darbo ir iš tikrųjų nė nesistengė jo susirasti.

17      M. Bozkurt apskundus sprendimą išsiųsti, Verwaltungsgericht Stuttgart (Štutgarto administracinis teismas) iš pradžių nurodė sustabdyti šio sprendimo vykdymą, o vėliau 2006 m. liepos 5 d. sprendimu jį panaikino.

18      Land dėl šio sprendimo pateiktas apeliacinis skundas buvo atmestas 2007 m. kovo 14 d. Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg (Badeno Viurtembergo aukštesnysis administracinis teismas) sprendimu. Šio teismo nuomone, atsižvelgiant į M. Bozkurt jau teisėtai gyventus laikotarpius Vokietijoje, jis galėjo reikalauti suteikti jam teisę gyventi remdamasis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka. Todėl sprendimas išsiųsti yra neteisėtas, nes neatitiko Sąjungos piliečiams taikytinų sąlygų, kurių, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, turi būti laikomasi Turkijos piliečių, įgijusių teisę gyventi Sąjungos teritorijoje pagal Sprendimą Nr. 1/80, atžvilgiu. Taip pat šis teismas nurodė, jog dėl to, kad M. Bozkurt buvo bedarbis nuo 2000 m., kad tikėtina, jog jis niekada nebedirbs dėl sunkios ligos, ir kad praleido devynis mėnesius kalėjime, jis neprarado savo teisinio statuso Sprendimo Nr. 1/80 prasme, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo praktiką, pagal kurią teisė gyventi, jeigu buvo įgyta, nepriklauso nuo sąlygų, kurių pagrindu buvo įgyta.

19      Land šį sprendimą apskundė peržiūros tvarka Bundesverwaltungsgericht (Federacinis administracinis teismas), nurodydama, pirma, kad M. Bozkurt prarado teisę gyventi Vokietijoje, nes nebedirbo, ir, antra, kad jis negali remtis Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa, nes grubiai pažeidė asmens, dėl kurio atsirado jo teisinis statusas, fizinį neliečiamumą.

20      Visiškai pritardamas Verwaltungsgerichtshof Baden‑Württemberg 2007 m. kovo 14 d. Sprendime pateiktai teisinei analizei, Bundesverwaltungsgericht mano, jog tam, kad priimtų sprendimą jo nagrinėjamoje byloje, svarbu nustatyti, ar sprendimo išsiųsti priėmimo momentu M. Bozkurt galėjo remtis apsauga, įtvirtinta Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje.

21      Šiuo klausimu prašymą priimti sprendimą pateikęs teismas mano, kad Teisingumo Teismas dar nėra priėmęs sprendimo dėl to, ar teisė gyventi valstybėje narėje, kurią Turkijos pilietis įgijo kaip šioje valstybėje teisėtai dirbančios turkės šeimos narys, prarandama dėl santuokos nutraukimo po to, kai ji buvo sąžiningai ir tinkamai įgyta.

22      Be to, šiam teismui kyla klausimas dėl to, ar, atsižvelgus į konkrečias pagrindinės bylos faktines aplinkybes, toks Turkijos pilietis, kaip antai M. Bozkurt, gali teisėtai remtis teise gyventi šalyje pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, nelaikant tokio elgesio piktnaudžiavimu teise. Konkrečiau kalbant, reikia nustatyti, ar teisėtai įgijęs teisę asmuo jos netenka, jei vėliau paaiškėja, jog dėl santykių su pirminiu teisių turėtoju jis „nevertas“, kad jam ši teisė būtų suteikta.

23      Todėl manydamas, kad šiomis aplinkybėmis sprendimui jo nagrinėjamoje byloje priimti reikalingas Sprendimo Nr. 1/80 išaiškinimas, Bundesverwaltungsgericht nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui tokius prejudicinius klausimus:

„1.      Ar pagal Sprendimo Nr. 1/80 <...> 7 straipsnio (pirmos pastraipos) antrą įtrauką teisėtai valstybėje narėje dirbančio turko sutuoktinio, kaip šeimos nario, įgyta teisė dirbti ir gyventi šalyje išlieka ir nutraukus santuoką?

Jei į pirmąjį klausimą būtų atsakyta teigiamai:

2.      Ar tai, kad Turkijos pilietis remiasi dėl buvusios sutuoktinės įgyta teise gyventi šalyje pagal Sprendimo Nr. 1/80 <...> 7 straipsnio 1 dalies antrą įtrauką, laikytina piktnaudžiavimu teise tokiu atveju, kai šis ją išžagino, sužalojo ir už tai buvo nubaustas dvejų metų laisvės atėmimo bausme?“

 Dėl prejudicinių klausimų

 Dėl pirmojo klausimo

24      Iš bylos dokumentų matyti, jog Turkijos pilietis pagrindinėje byloje atitiko visas sąlygas, kad iki santuokos nutraukimo jam būtų teisėtai suteiktas teisinis statusas, numatytas Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje.

25      Šiomis aplinkybėmis reikia suprasti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad toks Turkijos pilietis, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuriam, kaip teisėtai valstybėje narėje dirbančios turkės darbuotojos šeimos nariui, kartu su ja nepertraukiamai gyvenusiam ne trumpiau nei penkerius metus, suteikiamos teisės, susijusios su jo pagal šios nuostatos antrą įtrauką įgytu teisiniu statusu, jų nepraranda dėl vėliau, nei jos buvo įgytos, nutrūkusios santuokos.

26      Siekiant atsakyti į šį klausimą, visų pirma svarbu pažymėti, kad, kaip matyti iš pačios Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos formuluotės, nustatytos dvi išankstinės šioje nuostatoje numatytų teisių įgijimo kumuliacinės sąlygos, t. y. pirma, kad atitinkamas asmuo turi būti teisėtai priimančioje valstybėje narėje dirbančio turko šeimos narys, ir, antra, šios valstybės kompetentingos valdžios institucijos turi jam leisti atvykti pas šį darbuotoją. Aišku, kad nagrinėjamu atveju ir M. Bozkurt, ir jo sutuoktinė tenkino šias sąlygas.

27      Antra, pagal šioje nuostatoje susitariančių šalių nustatytą tvarką, remiantis šia nuostata, Turkijos piliečio, atitinkančio ankstesniame punkte nurodytas sąlygas, įgytos teisės laipsniškai išplečiamos, atsižvelgiant į suinteresuotojo asmens realią gyvenimo su teisėtai priimančioje valstybėje narėje dirbančiu turku trukmę.

28      Todėl daugiau nei trejus metus taip teisėtai gyvenęs atitinkamas Turkijos pilietis įgyja teisę priimti bet kokį pasiūlymą įsidarbinti, išskyrus atvejus, kai pirmenybė teikiama Europos Sąjungos valstybių narių darbuotojams (Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirma įtrauka).

29      Dar dvejus metus teisėtai gyvenęs priimančios valstybės narės teritorijoje šis Turkijos pilietis gali laisvai dirbti bet kurį pasirinktą samdomą darbą (to paties sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos antra įtrauka). Šiuo atveju M. Bozkurt neginčijamai atitinka šį kriterijų.

30      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad, priešingai nei pagal Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalyje numatytą tvarką, grindžiamą teisėtu darbu tam tikrais laikotarpiais, to paties sprendimo 7 straipsnio pirmos pastraipos taikymo kriterijus yra teisėtas gyvenimas su darbuotoju turku. Pragyvenus tam tikrą laikotarpį suinteresuotajam asmeniui suteikiama teisė dirbti ir šiuo atžvilgiu pagal šią nuostatą nenumatyta jokių Sprendimu Nr. 1/80 garantuojamos teisės įgijimo sąlygų (šiuo klausimu, be kita ko, žr. 2005 m. liepos 7 d. Sprendimo Aydinli, C‑373/03, Rink. p. I‑6181, 29 ir 31 punktus; 2007 m. liepos 18 d. Sprendimo Derin, C‑325/05, Rink. p. I‑6495, 56 punktą ir 2008 m. rugsėjo 25 d. Sprendimo Er, C‑453/07, Rink. p. I‑7299, 31–34 punktus). Vadinasi, Turkijos piliečio pagrindinėje byloje padėtis darbo atžvilgiu yra visiškai nesvarbi.

31      Trečia, pažymėtina, jog Teisingumo Teismas jau kelis kartus yra nusprendęs, kad, pirma, ši 7 straipsnio pirma pastraipa turi tiesioginį poveikį ir, antra, šioje nuostatoje nurodyti gyvenimo šalyje laikotarpiai būtinai turi būti susiję su nuo jų priklausančios teisės gyventi šalyje pripažinimu, antraip jie nebūtų reikšmingi (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Er 25 ir 26 punktus ir 2008 m. gruodžio 18 d. Sprendimo Altun, C‑337/07, Rink. p. I‑10323, 20 ir 21 punktus).

32      Ketvirta, svarbu pažymėti, kad laipsniško Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytų teisių įgijimo tvarka siekiama dvejopų tikslų.

33      Pirma, kalbant apie pradinį trejų metų laikotarpį, šia nuostata siekiama leisti šeimos nariams būti su darbuotoju migrantu, kad šeimai susijungus sudarytų palankias sąlygas šiam darbuotojui turkui teisėtai dirbti ir gyventi priimančioje valstybėje narėje (žr., be kita ko, 1997 m. balandžio 17 d. Sprendimo Kadiman, C‑351/95, Rink. p. I‑2133, 35 ir 35 punktus; 2000 m. birželio 22 d. Sprendimo Eyüp, C‑65/98, Rink. p. I‑4747, 26 punktą ir 2004 m. lapkričio 11 d. Sprendimo Cetinkaya, C‑467/02, Rink. p. I‑10895, 25 punktą).

34      Vėliau ta pačia nuostata suteikiant galimybę kartu trejus metus pragyvenusiam atitinkamam šeimos nariui pačiam įsidarbinti siekiama sustiprinti tęstinę darbuotojo migranto turko šeimos integraciją priimančiojoje valstybėje narėje. Tad pagrindinis siekiamas tikslas yra sutvirtinti šio šeimos nario, kuris šiuo momentu jau yra teisėtai integravęsis priimančiojoje valstybėje narėje, poziciją, suteikiant jam galimybę užsidirbti pragyvenimui tam tikroje valstybėje ir nebepriklausyti nuo darbuotojo migranto (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Eyüp 26 punktą; Cetinkaya 25 punktą; Aydinli 23 punktą bei Derin 50 ir 71 punktus).

35      Tuo remdamasis, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad nors šeimos narys iš esmės, išskyrus dėl teisėtų priežasčių, privalo iš tikrųjų gyventi kartu su darbuotoju migrantu, kol pats neturi teisės dirbti, t. y. trejų metų laikotarpiu, tai nebėra būtina jam teisėtai įgijus šią teisę pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos pirmą įtrauką ir juo labiau, kai po penkerių metų jis įgyja besąlyginę teisę dirbti (žr. minėto Sprendimo Derin 51 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

36      Iš tikrųjų, kai tik Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmoje pastraipoje numatytos sąlygos yra įvykdomos, darbuotojo turko šeimos nariui pagal šią nuostatą suteikiama teisė įsidarbinti priimančioje valstybėje narėje ir atitinkamai teisė likti gyventi jos teritorijoje.

37      Žinoma, šios teisės kilo dėl ankstesnės darbuotojo turko tėvų situacijos tos pačios valstybės teritorijoje, dėl kurių jų šeimos narys įgijo teisę gyventi šalyje.

38      Vis dėlto, kaip teisingai savo rašytinėse pastabose teigia Europos Bendrijų Komisija, po to, kai tokio darbuotojo šeimos narys pats įgijo teisę pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, jis pasiekė pakankamą integracijos priimančiojoje valstybėje narėje lygį, kad jo situaciją būtų galima laikyti kaip atskirą ir savarankišką nuo tėvų, dėl kurių jis galėjo atvykti į šios valstybės teritoriją, situacijos (šiuo klausimu žr. minėtų sprendimų Derin 50 ir 71 punktus ir Altun 59 ir 63 punktus).

39      Šį aiškinimą grindžia ir viso Sprendimo Nr. 1/80 tikslas, dėl kurio ne kartą buvo nuspręsta, kad juo siekiama pagerinti turkų migrantų padėtį priimančioje valstybėje narėje ir skatinti Turkijos piliečių, kurie atitinka vienoje iš šio sprendimo nuostatų numatytas sąlygas ir todėl gali pasinaudoti jame suteikiamomis teisėmis, laipsnišką integraciją priimančiojoje valstybėje narėje (žr., be kita ko, 2000 m. kovo 16 d. Sprendimo Ergat, C‑329/97, Rink. p. I‑1487, 43 ir 44 punktus; minėto Sprendimo Derin 53 punktą ir minėto Sprendimo Altun 28 ir 29 punktus).

40      Vadovaudamasis šiuo požiūriu Teisingumo Teismas nusprendė, kad teisės, kurias M. Bozkurt teisėtai įgijo pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, egzistuoja, neatsižvelgiant į tai, ar tebėra sąlygos, kurių buvo reikalaujama šioms teisėms atsirasti (žr. minėtų sprendimų Ergat 40 punktą; Cetinkaya 31 punktą; Aydinli 26 punktą; Derin 53 punktą ir Altun 36 punktą), todėl šeimos narys, kuris jau turi teises pagal šią nuostatą, gali laipsniškai įtvirtinti savo padėtį priimančioje valstybėje narėje ir gyvendamas atskirai nuo asmens, dėl kurio įgijo šias teises (šiuo klausimu, be kita ko, žr. minėto Sprendimo Ergat 43 ir 44 punktus).

41      Ankstesniame punkte nurodytas išaiškinimas tik išreiškia 1992 m. gruodžio 16 d. Sprendimu Kus (C‑237/91, Rink. p. I‑6781, 21 ir 22 punktai) įtvirtintą bendresnį suteiktų teisių gerbimo principą, pagal kurį, jei Turkijos pilietis gali veiksmingai remtis teisėmis pagal Sprendimo Nr. 1/80 nuostatą, šios teisės nebėra siejamos su aplinkybėmis, lėmusiomis jų atsiradimą, nes tokia sąlyga nėra numatyta šiame sprendime. Byloje, kurioje buvo priimtas minėtas Sprendimas Kus, nagrinėjama aplinkybė buvo santuoka, dėl kurios atitinkamas Turkijos pilietis galėjo atvykti į priimančios valstybės narės teritoriją ir kuri buvo nutraukta tada, kai suinteresuotasis asmuo jau buvo įgijęs teises pagal šiuo atveju taikytiną Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio 1 dalį. Primintina, kad 1994 m. spalio 5 d. Sprendimo Eroglu (C‑355/93, Rink. p. I‑5113) 22 punkte buvo pripažinta, jog šiuo principu vadovaujamasi ir taikant to paties sprendimo 7 straipsnį (tuo pačiu klausimu, be kita ko, žr. minėtų sprendimų Ergat 40 punktą; Aydinli 26 punktą; Derin 50 punktą ir Altun 42 ir 43 punktus).

42      Penkta, kalbant apie aplinkybes, dėl kurių netenkama pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą darbuotojo turko, atitinkančio šioje pastraipoje įtvirtintas sąlygas, šeimos nariams pripažįstamų teisių, pagal nusistovėjusią teismo praktiką šių teisių apribojimai gali būti taikomi tik dviem atvejais: t. y. kai iš Turkijos imigravusio asmens buvimas priimančiosios valstybės narės teritorijoje dėl jo asmeninio elgesio kelia realią ir rimtą grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar visuomenės sveikatai to paties sprendimo 14 straipsnio 1 dalies prasme arba kai suinteresuotasis asmuo išvyko iš šios valstybės teritorijos ilgam laikui be pateisinamų priežasčių (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Er 30 punktą ir Altun 62 punktą).

43      Teisingumo Teismas nuosekliai laikėsi nuomonės, kad tai yra baigtinis ankstesniame punkte nurodytų apribojimų sąrašas (žr., be kita ko, minėtų sprendimų Cetinkaya 38 punktą; Derin 54 punktą; Er 30 punktą ir Altun 62 punktą).

44      Iš pateiktų argumentų darytina išvada, jog sutuoktinių santuokos nutraukimas po to, kai atitinkamas šeimos narys sąžiningai ir tinkamai įgyja teises pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą, visiškai nesvarbus sprendžiant klausimą dėl to, ar turintis šias teises asmuo jas išsaugo net ir tada, kai įgijo jas dėl buvusio sutuoktinio.

45      Galiausiai reikia pažymėti, kad ankstesniame punkte pateiktas išaiškinimas nėra nesuderinamas su 1970 m. lapkričio 23 d. pasirašyto papildomo protokolo 59 straipsnyje numatytais reikalavimais. Iš tikrųjų, kaip pažymėjo generalinė advokatė savo išvados 50–52 punktuose dėl Teisingumo Teismo minėto Sprendimo Derin 62–67 punktuose bei 2007 m. spalio 4 d. Sprendimo Polat (C‑349/06, Rink. p. I‑8167) 21 punkte išdėstytų analogiškų motyvų, iš Turkijos imigravusio darbuotojo šeimos nario situacija negali būti tinkamai palyginta su valstybės narės piliečio šeimos nario situacija, atsižvelgiant į esminius abiejų teisinių situacijų skirtumus (šiuo klausimu žr. 2010 m. sausio 21 d. Sprendimo Bekleyen, C‑462/08, Rink. p. I‑0000, 35–38 ir 43 punktus).

46      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į pirmąjį klausimą reikia atsakyti, kad Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad toks Turkijos pilietis, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuriam, kaip teisėtai valstybėje narėje dirbančios turkės darbuotojos šeimos nariui, kartu su ja nepertraukiamai gyvenusiam ne trumpiau nei penkerius metus, suteikiamos teisės, susijusios su jo pagal šios nuostatos antrą įtrauką įgytu teisiniu statusu, jų nepraranda dėl vėliau, nei jos buvo įgytos, nutrūkusios santuokos.

 Dėl antrojo klausimo

47      Pagal nusistovėjusią teismo praktiką teisės subjektai negali sukčiaudami ar piktnaudžiaudami remtis Sąjungos teisės normomis, o nacionaliniai teismai gali kiekvienu atskiru atveju, remdamiesi objektyviais įrodymais, atsižvelgti į atitinkamų asmenų piktnaudžiavimą ar sukčiavimą, kad prireikus neleistų pasinaudoti šios teisės nuostatomis (žr., be kita ko, 1999 m. kovo 9 d. Sprendimo Centros, C‑212/97, Rink. p. I‑1459, 25 punktą; 2006 m. vasario 21 d. Sprendimo Halifax ir kt., C‑255/02, Rink. p. I‑1609, 68 punktą ir 2007 m. rugsėjo 20 d. Sprendimo Tum ir Dari, C‑16/05, Rink. p. I‑7415, 64 punktą).

48      Todėl Teisingumo Teismas Sprendimo Nr. 1/80 6 straipsnio pirmos pastraipos taikymo tikslu nesuteikė galimybės laikotarpius, kai Turkijos pilietis dirbo vien todėl, kad sukčiavo, dėl ko jo atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, laikyti teisėtais, nes iš tikrųjų šis asmuo netenkina šioje nuostatoje numatytų sąlygų ir todėl negalėjo teisėtai pasinaudoti šioje nuostatoje numatyta teise (žr. 1997 m. birželio 5 d. Sprendimo Kol, C‑285/95, Rink. p. I‑3069, 26 ir 27 punktus ir 2000 m. kovo 11 d. Sprendimo Savas, C‑37/98, Rink. p. I‑2927, 61 punktą).

49      Iš tikrųjų atmestina galimybė, kad Turkijos pilietis siekia neteisėtai pasinaudoti vienoje iš Sprendimo Nr. 1/80 nuostatų garantuojamomis teisėmis.

50      Tačiau šioje byloje iš prašymą priimti prejudicinį sprendimą Teisingumo Teismui pateiktos bylos dokumentų matyti, kad nacionaliniai teismai, priėmę sprendimus dėl šiuo metu Bundesverwaltungsgericht nagrinėjamos bylos esmės, aiškiai konstatavo, kad M. Bozkurt teisėtai naudojosi Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmos pastraipos antroje įtraukoje numatytu teisiniu statusu. Iki šiol Teisingumo Teismui nežinoma jokia informacija, dėl kurios būtų galima laikyti, kad santuoka buvo fiktyvi, sudaryta vien siekiant piktnaudžiaujant pasinaudoti iš EEB ir Turkijos asociacijos kylančiomis teisėmis.

51      Šiomis aplinkybėmis konstatuotina, kad pagrindinėje byloje M. Bozkurt tik įgyvendino Sprendimu Nr. 1/80 suteikiamas teises, kurioms įgyti atitiko visas nustatytas sąlygas.

52      Vadinasi, tai, kad toks Turkijos pilietis siekia visapusiškai pasinaudoti šiuo sprendimu garantuojamomis teisėmis, kurias įgijo anksčiau, negali savaime būti laikoma piktnaudžiavimu teise.

53      Vis dėlto prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuriam nekyla klausimų dėl Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio pirmos pastraipos aiškinimo, klausia, ar viešoji tvarka negali būti pažeista konkrečiomis pagrindinės bylos aplinkybėmis dėl M. Bozkurt reikalavimo suteikti jam teisinį statusą pagal 7 straipsnio pirmą pastraipą, atsižvelgiant į įgijus šį statusą padarytą sunkų nusikaltimą prieš asmenį, dėl kurio jis galėjo įgyti šį statusą.

54      Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio pirma pastraipa yra tinkamas teisinis pagrindas, leidžiantis įvertinti, ar Turkijos piliečiui, dėl kurio buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, taikant išsiuntimo priemonę iš jo gali būti atimtos jam tiesiogiai šiuo sprendimu garantuojamos teisės (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Derin, 74 punktą).

55      Kalbant apie šioje nuostatoje numatytos viešosios tvarkos išlygos taikymo srities apibrėžimą, pagal nusistovėjusią teismo praktiką reikia remtis tos pačios išlygos išaiškinimu laisvo darbuotojų, kurie yra Sąjungos valstybių narių piliečiai, judėjimo srityje (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Polat 30 punktą).

56      Teisingumo Teismas visuomet pažymėdavo, kad ši išlyga yra pagrindinio laisvo asmenų judėjimo principo išimtis, kuri turi būti aiškinama siaurai ir kurios apimties valstybės narės negali nustatyti vienašališkai (žr., be kita ko, minėto Sprendimo Polat 33 punktą ir nurodytą teismų praktiką).

57      Pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką nacionalinių valdžios institucijų rėmimasis viešosios tvarkos sąvoka bet kuriuo atveju reikalauja, kad, be įstatymo pažeidimu sukelto visuomenės sutrikdymo, kiltų reali ir pakankamai didelė grėsmė pagrindiniam visuomenės interesui (minėto Sprendimo Polat 34 punktas ir nurodyta teismų praktika).

58      Be to, priemonės, kurių imamasi viešosios tvarkos ir visuomenės saugumo sumetimais turi būti pagrįstos vien suinteresuotojo asmens elgesiu. Tad priėmus kaltinamąjį nuosprendį tokios priemonės nenustatomos automatiškai bendros prevencijos tikslais (minėto Sprendimo Polat 31 ir 35 punktai).

59      Tad į teistumą galima atsižvelgti tik tuo atveju, kai aplinkybės, dėl kurių buvo nuteista, rodo tokį asmens elgesį, kuris kelia realią grėsmę viešajai tvarkai (minėto Sprendimo Polat 32 punktas ir nurodyta teismų praktika).

60      Todėl atitinkamos kompetentingos nacionalinės valdžios institucijos privalo įvertinti asmeninį pažeidėjo elgesį bei aktualų, realų ir pakankamai rimtą jo keliamo pavojaus viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui pobūdį ir, be kita ko, jos neturi pažeisti proporcingumo principo ir suinteresuotojo asmens pagrindinių teisių. Konkrečiau kalbant, šio Sprendimo Nr. 1/80 14 straipsnio pirma dalimi grindžiamos išsiuntimo priemonės gali būti imamasi, tik jei suinteresuotojo asmens elgesys suteikia pagrindą manyti, kad jis kels konkrečią naujų viešosios tvarkos pažeidimų grėsmę (žr. minėto Sprendimo Derin 74 punktą).

61      Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, į antrąjį klausimą reikia atsakyti, kad:

–        tai, jog Turkijos pilietis, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, remiasi pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą teisėtai įgyta teise gyventi šalyje, net jei šią teisę dėl savo buvusios sutuoktinės įgijęs suinteresuotasis asmuo jos atžvilgiu padarė sunkų nusikaltimą, dėl kurio jo atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, nelaikytina piktnaudžiavimu teisėmis,

–        tačiau pagal to paties sprendimo 14 straipsnio pirmą pastraipą nedraudžiama imtis Turkijos piliečio, kurio atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, išsiuntimo priemonės, jei šio asmens elgesys kelia aktualų, realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui. Kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

 Dėl bylinėjimosi išlaidų

62      Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1.      1980 m. rugsėjo 19 d. asociacijos, įsteigtos Europos ekonominės bendrijos ir Turkijos susitarimu, Tarybos sprendimo Nr. 1/80 dėl asociacijos plėtros 7 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad toks Turkijos pilietis, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, kuriam, kaip teisėtai valstybėje narėje dirbančios turkės darbuotojos šeimos nariui, kartu su ja nepertraukiamai pragyvenusiam ne trumpiau nei penkerius metus, suteikiamos teisės, susijusios su jo pagal šios nuostatos antrąją įtrauką įgytu teisiniu statusu, jų nepraranda dėl vėliau, nei jos buvo įgytos, nutrūkusios santuokos.

2.      Tai, kad Turkijos pilietis, kaip antai ieškovas pagrindinėje byloje, remiasi pagal Sprendimo Nr. 1/80 7 straipsnio pirmą pastraipą teisėtai įgyta teise gyventi šalyje, net jei šią teisę dėl savo buvusios sutuoktinės įgijęs suinteresuotasis asmuo jos atžvilgiu padarė sunkų nusikaltimą, dėl kurio jo atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, nelaikytina piktnaudžiavimu teisėmis.

Tačiau pagal to paties sprendimo 14 straipsnio pirmą pastraipą nedraudžiama imtis Turkijos piliečio, kurio atžvilgiu buvo priimtas kaltinamasis nuosprendis, išsiuntimo priemonės, jei šio asmens elgesys kelia aktualų, realų ir pakankamai rimtą pavojų pagrindiniam visuomenės interesui. Kompetentingas nacionalinis teismas turi įvertinti, ar taip yra pagrindinėje byloje.

Parašai.


* Proceso kalba: vokiečių.