1.

Atitinkamais savo apeliaciniais skundais Europos Sąjunga ( 2 ) ir Guardian Europe Sàrl ( 3 ) prašo iš dalies panaikinti 2017 m. birželio 7 d. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo sprendimą Guardian Europe / Europos Sąjunga ( 4 ), kuriuo pastarasis, pirma, nurodė Sąjungai sumokėti 654523,43 EUR kompensaciją Guardian Europe turtinei žalai, kurią ši bendrovė patyrė dėl protingo bylos išnagrinėjimo termino pažeidimo byloje, kurioje priimtas 2012 m. rugsėjo 27 d. Sprendimas Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 5 ), atlyginti, ir, antra, atmetė likusią ieškinio dalį.

2.

2019 m. sausio 7 d. atsisakiusi dalies savo reikalavimų byloje Europos Sąjunga / Guardian Europe (C‑447/17 P) Sąjunga, atstovaujama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, pateikia tik savo apeliacinio skundo antrąjį pagrindą, kuriuo skundžiamas sprendimas kritikuojamas dėl to, kad jo 160 punkte neteisingai buvo aiškinta sąvoka „priežastinis ryšys“, šio sprendimo 161 punkte nurodant, kad egzistuoja pakankamai tiesioginis priežastinis ryšys, siejantis protingo bylos, kurioje priimtas 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimas, išnagrinėjimo termino pažeidimą ir žalą, kurią patyrė Guardian Europe laikotarpiu, kai viršytas šis protingas terminas, mokėdama papildomus banko garantijos mokesčius.

3.

Šis antrasis pagrindas, kuris yra analogiškas tam, kurį Sąjunga pateikė bylose Europos Sąjunga / Gascogne Sack Deutschland ir Gascogne ( 6 ), Europos Sąjunga / Kendrion ( 7 ), Europos Sąjunga / ASPLA ir Armando Álvarez ( 8 ), 2018 m. gruodžio 13 d. Teisingumo Teismo sprendimais buvo pripažintas tinkamu.

4.

Šiomis aplinkybėmis, kalbant apie apeliacinių skundų analizę, tiek, kiek juose pateikiami nauji teisės klausimai, nagrinėsiu tik Guardian Europe pateiktą apeliacinį skundą byloje Guardian Europe / Europos Sąjunga (C‑479/17 P), kuriame dėmesys sutelktas į jos pateiktus pirmąjį ir ketvirtąjį pagrindus, susijusius su sąvoka „viena įmonė“ ( 9 ), ir į šeštąjį pagrindą, susijusį su Sąjungos atsakomybe dėl Bendrojo Teismo priimto sprendimo. Vis dėlto, trumpai paaiškinsiu, kodėl, mano nuomone, gynybos pagrindus, pateiktus atsakant į ketvirtąjį pagrindą, reikia atmesti: jie taip pat svarbūs šeštojo pagrindo analizės požiūriu.

5.

Taigi nurodysiu priežastis, dėl kurių manau, kad tik pirmasis ir ketvirtasis pagrindai yra pagrįsti, išskyrus tiek, kiek jais kritikuojamas skundžiamo sprendimo motyvavimas, susijęs su tuo, kad Guardian Industries Corp. atstovavo bendrovė Guardian Europe, todėl skundžiamas sprendimas turi būti panaikintas iš dalies.

6.

2008 m. vasario 12 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Guardian Industries ir Guardian Europe ieškinį dėl 2007 m. lapkričio 28 d. Komisijos sprendimo C(2007) 5791 final dėl [SESV 101] straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio procedūrų (byla COMP/F/39165 – Lakštinis stiklas) ( 10 ). Savo ieškinyje jos Bendrojo Teismo iš esmės prašė iš dalies panaikinti šį sprendimą, kiek jis su jomis susijęs, ir sumažinti minėtu sprendimu joms skirtą baudą.

7.

2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimu Bendrajam Teismui atmetus šį ieškinį Guardian Industries ir Guardian Europe pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo; jį Teisingumo Teismo kanceliarija gavo 2012 m. gruodžio 10 d.

8.

2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimu Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 11 ) Teisingumo Teismas iš esmės, pirma, panaikino 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimą, kiek tuo sprendimu buvo atmestas pagrindas, grindžiamas nediskriminavimo principo pažeidimu, kiek tai susiję su Guardian Industries ir Guardian Europe solidariai skirtos baudos dydžio apskaičiavimu, ir iš jų buvo priteistos bylinėjimosi išlaidos. Antra, Teisingumo Teismas panaikino Sprendimo C(2007) 5791 2 straipsnį, kiek jame buvo nustatyta, kad Guardian Industries ir Guardian Europe solidariai skiriama 148000000 EUR dydžio bauda. Trečia, Teisingumo Teismas nustatė, kad Guardian Industries ir Guardian Europe už Sprendimo C(2007) 5791 1 straipsnyje konstatuotą pažeidimą solidariai skiriama 103600000 EUR dydžio bauda. Ketvirta, Teisingumo Teismas atmetė likusią apeliacinio skundo dalį.

9.

2015 m. lapkričio 19 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo Guardian Industries ir Guardian Europe ieškinį, pareikštą Sąjungai, atstovaujamai Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, grindžiamą SESV 268 straipsniu ir 340 straipsnio antra pastraipa, kuriuo pašoma kompensuoti žalą, kurią ši bendrovė tariamai patyrė, pirma, dėl pernelyg ilgos proceso trukmės Bendrajame Teisme, nagrinėjant bylą, kurioje priimtas 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimas, ir, antra, dėl to, kad Komisija Sprendime C(2007) 5791 ir Bendrasis Teismas savo sprendime pažeidė vienodo požiūrio principą.

10.

Skundžiamame sprendime Bendrasis Teismas nusprendė:

11.

Savo apeliaciniu skundu byloje Guardian Europe / Europos Sąjunga (C‑479/17 P) Guardian Europe Teisingumo Teismo prašo:

12.

Sąjunga, atstovaujama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, Teisingumo Teismo prašo:

13.

Sąjunga, atstovaujama Komisijos, Teisingumo Teismo prašo:

14.

Sąjunga, atstovaujama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, pateikė priešpriešinį apeliacinį skundą ir Teisingumo Teismo prašo:

15.

Guardian Europe Teisingumo Teismo prašo:

16.

Pirma, reikia pažymėti, kad atsižvelgiant į pirmojo ir ketvirtojo pagrindų dalyką, t. y. sąvoką „viena įmonė“, juos reikia nagrinėti kartu, nes jie susiję su Guardian Europe teise pareikšti ieškinį Guardian Industries vardu ir dėl Guardian Europe nurodytos žalos ( 12 ).

17.

Antra, pažymėtina, kad pagrindinio apeliacinio skundo šeštuoju pagrindu pateikto klausimo, susijusio su Sąjungos atsakomybės dėl Bendrojo Teismo priimto sprendimo turinio pripažinimo sąlygomis ( 13 ), analizė priklauso nuo to, ar atmetama skundžiamo sprendimo motyvų, susijusių su kitais nepriimtinumo pagrindais, kritika.

18.

Iš tikrųjų, Komisija pateikė argumentą, grindžiamą Teisingumo Teismo pareiga savo iniciatyva iškelti pagrindą, siejamą su tuo, kad Guardian Europe reikalavimo atlyginti žalą, grindžiamo vienodo požiūrio principo pažeidimu Sprendime C(2007) 5791, yra suėjęs senaties terminas ( 14 ). Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priimtiname priešpriešiniame apeliaciniame skunde ( 15 ) tvirtino, kad skundžiamo sprendimo 64 punkte Bendrasis Teismas padarė klaidą teisiškai kvalifikuodamas jo vertinimui pateiktas faktines aplinkybes ir šio sprendimo 65 punkte neteisingai atmetė nepriimtinumo pagrindą, grindžiamą tuo, kad nurodyto negauto pelno kompensavimas panaikintų galutinio sprendimo teisinius padarinius ( 16 ).

19.

Atsižvelgdamas į tai, kad, remiantis šių pagrindų dalyku, nėra pagrindo pateikti išsamias pastabas šioje išvadoje, glaustai paaiškinsiu priežastis, dėl kurių Teisingumo Teismas neturėtų panaikinti skundžiamo sprendimo tiek, kiek jame atmesti šie nepriimtinumo pagrindai.

20.

Kalbant apie Komisijos argumentą, grindžiamą tuo, kad suėjo Guardian Europe reikalavimo senaties terminas, reikia pažymėti, kad priešpriešinį apeliacinį skundą Komisija pateikė ne dėl skundžiamo sprendimo, kuriuo atmetamas jos nurodytas nepriimtinumo pagrindas. Manau, šios aplinkybės pakanka, kad nebūtų į jį atsakyta, atsižvelgiant į Teisingumo Teismo procedūros reglamento 174, 176 ir 178 straipsnius. Be to, reikia priminti, kad pagal suformuotą jurisprudenciją Teisingumo Teismas savo iniciatyva neiškelia senatimi grindžiamo pagrindo, jeigu jis nėra susijęs su viešąja tvarka ( 17 ).

21.

Kiek tai susiję su pagrindu, grindžiamu tuo, kad nurodyto negauto pelno kompensavimas panaikintų galutinio sprendimo teisinius padarinius, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tvirtina, kad Guardian Europe reikalavimo padariniai ir dalykas yra tie patys kaip ir ieškinio dėl panaikinimo, kurį ji turėjo pateikti, siekdama užginčyti dalies baudos su delspinigiais, kurią ji nepagrįstai sumokėjo vykdydama 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimą Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 18 ), grąžinamą sumą. Ji laikosi nuomonės, kad šiuo reikalavimu iš tikrųjų siekiama, kad žala dėl negalėjimo naudotis minėta suma būtų atlyginta taikant didesnę delspinigių normą nei ta, kurią taikė Komisija.

22.

Neginčijama, kad Guardian Europe reikalavimu siekiama, kad būtų kompensuotas negautas pelnas, susijęs su Komisijos grąžintų delspinigių, susijusių su jai grąžinta baudos dalies suma, ir pajamų, kurias ji galėjo gauti, jeigu, užuot Komisijai sumokėjusi sumą, kurią galiausiai Teisingumo Teismas pripažino nepagrįsta, apeliantė būtų ją investavusi į savo veiklą, skirtumu ( 19 ).

23.

Atsižvelgiant į šio reikalavimo dalyką, reikia pasakyti, kad jis, kaip pagrįstai pažymėjo Bendrasis Teismas, skiriasi nuo reikalavimo, kuriuo siekiama, kad būtų atlyginta žala, kuri atsirado dėl laikotarpio, kuriuo grąžinta suma nebuvo galima naudotis ( 20 ), kuris jau yra patenkintas sumokėjus delspinigius.

24.

Iš tikrųjų tai reikia atskirti, nes Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad delspinigių pervedimas yra sprendimo dėl panaikinimo įvykdymo priemonė, kaip tai suprantama pagal SESV 266 straipsnio pirmą pastraipą, tiek, kiek juo siekiama kompensuoti nuostolius, kuriuos kreditorius patyrė dėl to, kad negalėjo disponuoti jam grąžintina skola, ir paskatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti sprendimą dėl panaikinimo ( 21 ).

25.

Kita vertus, SESV 266 straipsnio antroje pastraipoje numatyta, kad institucijos, kurio aktas buvo paskelbtas negaliojančiu, pareiga imtis būtinų priemonių pačiam sprendimui įvykdyti, įskaitant delspinigių pervedimą, nedaro poveikio pareigai, kuri gali kilti taikant SESV 340 straipsnį.

26.

Taigi SESV 266 straipsnio antra pastraipa išreiškiamas principas, kuriuo remiantis delspinigiais nesiekiama atlyginti visą žalą, kuri galėjo būti patirta dėl to, kad buvo atimta galimybė disponuoti nepagrįstai sumokėta suma.

27.

Šiomis aplinkybėmis manau, kad SESV 340 straipsniu grindžiamas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kurį pateikė Guardian Europe, yra priimtinas, todėl priešpriešinį apeliacinį skundą reikia atmesti.

28.

Pirmuoju savo pagrindu Guardian Europe tvirtina, kad Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, aiškindamas sąvoką „viena įmonė“ pagal Sąjungos teisę, skundžiamo sprendimo 153 ir 154 punktuose nusprendęs, kad dėl to, jog Bendrasis Teismas pažeidė protingą bylos išnagrinėjimo terminą, apeliantė neturėjo jokio negauto pelno.

29.

Kalbant konkrečiai, Guardian Europe kritikuoja Bendrojo Teismo išvadą, esančią skundžiamo sprendimo 103 ir 153 punktuose, kad atsižvelgiant į tai, kad baudą sumokėjo ne ji pati, nuo 2010 m. vasario 12 d. iki 2012 m. rugsėjo 27 d.Guardian Europe nepatyrė realios ir tikros žalos, kurią sudaro, viena vertus, palūkanų, Komisijos sumokėtų už baudos dalį, kurią 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendime Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 22 ) Teisingumo Teismas galiausiai pripažino paskirta nepagrįstai, ir, kita vertus, pajamų, kurias ji būtų galėjusi gauti, jei, užuot sumokėjusi Komisijai atitinkamą sumą, ji būtų ją investavusi į savo veiklą, skirtumas.

30.

Guardian Europe teigia, pirma, kad administracinėje procedūroje, po kurios priimtas Sprendimas C(2007) 5791 Guardian grupė buvo laikoma „viena įmone“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę. Taigi Guardian paskirta bauda buvo apskaičiuota remiantis Guardian, kaip visos „įmonės“, pardavimų verte, o ne Guardian Industries ar Guardian Europe pardavimų verte, nes pastarosios pardavimai nagrinėjamam laikotarpiui nebuvo reikšmingi.

31.

Remiantis tuo, matyti, kad Guardian Europe priėjo prie išvados, kad Bendrasis Teismas, į kurį kreiptasi, siekiant įvertinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnio pažeidimo nagrinėjant ankstesnį ieškinį dėl panaikinimo pasekmes, taip pat turėjo vertinti Guardian kaip „vieną įmonę“, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę, nagrinėjant ieškinį dėl deliktinės atsakomybės.

32.

Guardian taip pat pažymi, pirma, kad ši sąvoka „viena įmonė“ yra plačiai pripažinta Sąjungos teisėje, taikoma, be kita ko, duomenų apsaugos, viešųjų pirkimų ir mokesčių srityse.

33.

Antra, pažymėjusi, kad jai priklauso visos veiklą vykdančių nagrinėjamų dukterinių įmonių akcijos, Guardian Europe paaiškina, kad ekonominės grupės bendrovės patirta žala neišvengiamai turi poveikį visos šios grupės pelnui ir sprendimams dėl investavimo, kurie gali būti priimti minėtos grupės viduje. Guardian grupės atveju, Guardian Europe buvo pagrindinė Sprendimo C(2007) 5791, dėl kurio ji pateikė ieškinį kartu su savo patronuojančiąja bendrove Guardian Industries, adresatė. Atsižvelgiant į tai, kad Guardian Europe pajuto dėl Komisijos paskirtos baudos investicijoms Europoje skirtų išteklių sumažėjimo padarinius, ji savo ir grupės vardu pareikalavo atlyginti žalą.

34.

Galiausiai Guardian Europe prašo, kad skundžiamo sprendimo panaikinimo atveju Teisingumo Teismas pats priimtų sprendimą dėl reikalaujamos kompensacijos.

35.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 153 ir 154 punktuose Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, jog Guardian Europe nepatyrė jokios realios ir tikros žalos dėl negauto pelno.

36.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tvirtina, pirma, kad sąvoka „viena įmonė“, konkurencijos teisėje taikoma siekiant nustatyti baudos dydį, yra netaikoma prašymui atlyginti žalą, grindžiamam SESV 340 straipsnio antra pastraipa.

37.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat pažymi, kad fizinis ar juridinis asmuo gali Sąjungai pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo tik tuo atveju, jeigu jis teisme gali remtis savo suinteresuotumu arba kitų asmenų perleista teise į žalos atlyginimą. Jeigu ieškovė neįrodo, kad ji turėjo kokį nors suinteresuotumą pareikšti ieškinį, ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti atmestas ( 23 ).

38.

Galiausiai Europos Sąjungos Teisingumo Teismas primena, kad Guardian Europe, kiekviena iš jos dukterinių bendrovių ir jos patronuojančioji bendrovė Guardian Industries yra atskiri juridiniai asmenys. Tuo remdamasis jis priėjo prie išvados, kad, atsižvelgiant į tai, jog teisių į žalos atlyginimą nebuvo perleidusi nei patronuojančioji bendrovė, nei septynios dukterinės bendrovės, ieškinį dėl žalos atlyginimo Guardian Europe galėjo teikti tik dėl jos faktiškai patirtos žalos.

39.

Savo dublike Guardian Europe tvirtina, kad, remiantis jurisprudencija, kurią Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nurodė grįsdamas savo argumentus, negalima tvirtinti, jog priklausymo tai pačiai ekonominei grupei nepakanka, siekiant pagrįsti suinteresuotumą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo pagal SESV 340 straipsnio antrą pastraipą.

40.

Šiuo klausimu apeliantė pažymi, kad iš 1979 m. spalio 4 d. Sprendimo Ireks‑Arkady / EEB ( 24 ), kuris buvo susijęs su reikalavimo dėl žalos atlyginimo perleidimu dėl grupės reorganizavimo, nematyti, jog buvo reikalauta tokio perleidimo, kuris galėjo būti neoficialus arba netiesioginis, įrodymo. Be to, šiame sprendime Teisingumo Teismas nenurodė, kad toks perleidimas nebūtinas, kai nagrinėjamas ekonominės grupės atvejis.

41.

Guardian Europe taip pat ginčija Europos Sąjungos Teisingumo Teismo argumentą, kad vienintelis žalą patyręs juridinis asmuo yra tas, kuris sumokėjo Sprendimu C(2007) 5791 paskirtą baudą. Šiuo klausimu apeliantė tvirtina, kad ji patyrė žalą, pirma, todėl, kad ji buvo pagrindinė šio sprendimo adresatė, ir, antra, todėl, kad Guardian grupė turėjo skirti daug Europoje turimų išteklių baudai sumokėti, todėl pasikeitė jos galimybės investuoti, siekiant palaikyti ir plėtoti savo veiklą Europoje ( 25 ).

42.

Savo triplike Europos Sąjungos Teisingumo Teismas dar kartą tvirtina, kad jo nurodyta jurisprudencija patvirtina, jog tik fizinis ar juridinis asmuo, turintis suinteresuotumą pareikšti ieškinį, gali pateikti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Nors galima perleisti ieškinio pagrindą, o asmuo, kuriam jis perleistas, gali pareikšti ieškinį savo vardu, vis dėlto kitų aplinkybių, kuriomis Teisingumo Teismas būtų pripažinęs, kad fizinis asmuo turi teisę pareikšti ieškinį dėl kito fizinio asmens patirtos žalos, nėra. Kadangi Guardian Industries, Guardian Europe ir jų dukterinės bendrovės buvo atskiros bendrovės, nė viena iš šių bendrovių neturi teisės pareikšti ieškinio dėl žalos atlyginimo kurios nors iš kitų bendrovių vardu dėl pastarosios patirtos žalos, jeigu tokia teisė nebuvo perleista.

43.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas priduria, kad pagal šią jurisprudenciją tai, kad bendrovė priklauso ekonominei grupei, savaime nereiškia, jog juridinis asmuo tampa asmeniškai suinteresuotas pareikšti ieškinį, kai kitas tai pačiai ekonominei grupei priklausantis juridinis asmuo tuo yra asmeniškai suinteresuotas.

44.

Kalbant apie Guardian Europe argumentą, kad savo atsiliepimo į apeliacinį skundą 10 punkte Europos Sąjungos Teisingumo Teismas laikėsi nuomonės, jog žalą patyręs asmuo yra juridinis asmuo, kuris sumokėjo Sprendimu C(2007) 5791 paskirtą baudą, šis atsakovas primena, kad skundžiamo sprendimo 103 ir 153 punktuose Bendrasis Teismas nusprendė, jog atsižvelgiant į tai, kad baudą sumokėjo ne ji pati, Guardian Europe negalėjo teigti patyrusi realią ir tikrą žalą dėl negauto pelno. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas laikosi nuomonės, kad Guardian Europe neįrodo, kad šis Bendrojo Teismo teiginys yra teisiniu požiūriu netikslus.

45.

Savo ketvirtuoju pagrindu Guardian Europe kritikuoja skundžiamą sprendimą dėl to, kad jo 99–107 punktuose buvo nepaisyta sąvokos „viena įmonė“ Sąjungos teisėje, nusprendžiant, kad dėl vienodo požiūrio principo pažeidimo Sprendime C(2007) 5791 ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendime Guardian Europe neprarado negauto pelno.

46.

Guardian Europe pažymėjo, kad šiam pagrindui pagrįsti pateikti argumentai yra tokie patys kaip ir pirmojo pagrindo atveju.

47.

Apeliantė priminė, kad jos ieškinys dėl žalos atlyginimo pateiktas tada, kai Teisingumo Teismas pripažino Komisijos klaidą apskaičiuojant baudas jos Sprendime C(2007) 5791, ir tai, kad ji išliko dėl 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo.

48.

Guardian Europe tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 103 punkte Bendrasis Teismas neteisingai nusprendė, kad „Sprendimu C(2007) 5791 skirtą baudą sumokėjo ne [ji] pati“, „todėl <…> [ji] negali teigti, kad <…> patyrė realią ir tikrą žalą“. Atsižvelgiant į tai, kad, Sprendimu C(2007) 5791 ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimu pažeidus vienodo požiūrio principą, ji sumokėjo didesnę baudą, nei būtų turėjusi sumokėti, o tai jai neleido disponuoti nepagrįstai sumokėtomis sumomis anksčiau, Guardian Europe savo žalą vertina 7712000 EUR ir prašo, kad pats Teisingumo Teismas priimtų sprendimą dėl jai mokėtinos kompensacijos, atsižvelgiant į pagal pirmąjį pagrindą reikalaujamą žalos atlyginimą.

49.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tvirtina, kad šį pagrindą reikia atmesti dėl tų pačių priežasčių, kuriomis grindžiamas pirmojo pagrindo atmetimas.

50.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Komisija iš esmės tvirtina, kad Guardian Europe prašymas yra nepriimtinas dėl dviejų priežasčių, kurių viena yra pagrindinė, kita – papildoma ( 26 ).

51.

Nepatenkinus pirmojo reikalavimo, Komisija tuo atveju, jeigu Guardian Europe prašymai būtų pripažinti priimtinais, pirma, prašo patvirtinti Teisingumo Teismo sprendimą, kuriuo reikalavimas atmetamas, motyvuojant tuo, kad dėl laikino baudos sumokėjimo apeliantė nepatyrė žalos. Komisija tvirtina, kad apeliantė, Guardian Europe, nebuvo laikoma viena įmone, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę Sprendime C(2007) 5791 siekiant nustatyti baudą, nes tik juridinio asmens statusą turintys subjektai gali būti laikomi asmeniškai atsakingais už pažeidimus ( 27 ).

52.

Taip pat, jeigu vis dėlto būtų pripažinta, kad Guardian Europe gali reikalauti atlyginti žalą, Komisija prašo, kad Teisingumo Teismas patvirtintų skundžiamo sprendimo 107 punkte pateiktą Bendrojo Teismo sprendimą, kad nebuvo įrodytas negautas pelnas, kurio Guardian Europe teigia negavusi dėl vienodo požiūrio principo pakankamai aiškiai išreikšto tariamo pažeidimo, padaryto Sprendime C(2007) 5791. Ji tvirtina, kad, atsižvelgiant į tai, jog Guardian Europe nevykdė vidaus pardavimų, jai skirtos baudos suma nebūtų pakitusi, jei būtų taikytas baudų apskaičiavimo metodas, pagal kurį į šiuos pardavimus atsižvelgiama. Iš tikrųjų, taikant šį apskaičiavimo metodą kitiems adresatams skirtos baudos būtų tik padidėjusios. Todėl Komisijos klaida leido apeliantei gauti sumažintą baudą, o to priešingu atveju nebūtų buvę.

53.

Galiausiai, jeigu Guardian Europe pagrindas būtų pripažintas pagrįstu, Komisija tvirtina, kad neįvykdytos sąlygos, kurias įvykdžius Teisingumo Teismas galėtų vertinti apeliantei mokėtinos kompensacijos dydį.

54.

Atsakydama į Komisijos argumentą, kad Guardian Europe nebuvo vertinama kaip viena įmonė, kaip tai suprantama pagal Sąjungos teisę Sprendime C(2007) 5791, siekiant nustatyti baudos dydį, dublike Guardian Europe pažymi, kad dėl pažeidimo atsakingas juridinis asmuo nustatomas prieš nustatant baudą. Taigi, nustatydama baudą, Komisija atsižvelgia į visos ekonominės grupės apyvartą. Šiuo atveju ji atsižvelgė į Guardian grupės pardavimus.

55.

Atsakydama į Komisijos argumentą dėl jos patirtos žalos realumo, Guardian Europe tvirtina, kad Komisija netiksliai aprašo 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendimo Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija ( 28 ) padarinius ir jo motyvus. Tačiau ji negali vėl teikti argumentų, kurie išnagrinėti kartu su ieškiniu dėl panaikinimo. Konkrečiai, ji pažymi, kad apskaičiavimo metodu grindžiamą argumentą Teisingumo Teismas atmetė šio sprendimo 70 ir 71 punktuose.

56.

Atsakydama į Komisijos argumentą dėl būtinybės įvertinti jos pateiktus argumentus, Guardian Europe pažymi, kad Komisija negali jos nurodytais įrodymo trūkumais pirmą kartą remtis Teisingumo Teisme.

57.

Guardian Europe kaltina Bendrąjį Teismą skundžiamo sprendimo 99–107 punktuose nepaisius sąvokos „viena įmonė“ Sąjungos teisėje, nusprendžiant, kad vienodo požiūrio principo pažeidimas Sprendime C(2007) 5791 ir 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendime nelėmė Guardian Europe negauto pelno.

58.

Vis dėlto reikalavimas atlyginti dėl minėto principo pažeidimo šiame sprendime tariamai Guardian Europe patirtą žalą, įskaitant negautą pelną, buvo atmestas skundžiamo sprendimo 122–125 punktuose dėl skirtingų priežasčių, kurios kritikuojamos šeštuoju pagrindu.

59.

Todėl šis pagrindas priimtinas tik tiek, kiek jis susijęs su Sprendimu C(2007) 5791.

60.

Pirmuoju pagrindu ir iš dalies priimtinu ketvirtuoju pagrindu Guardian Europe iš esmės prašo Teisingumo Teismo priimti sprendimą dėl jos statuso ir jos suinteresuotumo pareikšti ieškinį, kurie yra susiję nagrinėjant jos pareikštą ieškinį dėl žalos atlyginimo, grindžiamą SESV 340 straipsniu ( 29 ).

61.

Neginčijama, kad baudą solidariai paskyrus Guardian Industries ir Guardian Europe įvairios sumos buvo sumokėtos tiesiogiai Komisijai. 2008 m. kovo mėn. Guardian Industries ir Guardian Europe sumokėjo atitinkamai 20000000 EUR ir 91000000 EUR. 2013 m. liepos mėn. kiekviena iš septynių veiklą vykdančių Guardian Europe dukterinių bendrovių sumokėjo dalį 48263003 EUR sumos, kurią sudarė Komisijai mokėtinas likutis, dėl kurio Guardian Europe pateikė banko garantiją, kartu su palūkanomis.

62.

Todėl reikia atskirti priimtinumo klausimą tiek, kiek jis susijęs su Guardian Europe pateiktu prašymu, grindžiamu arba tiesiogiai jos pačios, arba jos dukterinių įmonių Komisijai sumokėtos kompensacijos dalimi, arba atitinkama Guardian Industries sumokėta dalimi. Nors šie klausimai kildinami iš analizės, kurią Bendrasis Teismas atliko iš esmės nagrinėdamas prašymą, ir yra su ja glaudžiai susiję ieškinio dėl deliktinės atsakomybės klausimu, manau, kad tiek, kiek jie yra susiję su Guardian Europe teise pareikšti ieškinį, juos tikslinga išnagrinėti pirmiausia, siekiant nustatyti ginčo ribas.

63.

Guardian Europe remiasi tuo, kad jos pateiktas ieškinys dėl žalos atlyginimo yra konkurencijos teisės pažeidimo, susijusio su sąvoka „viena įmonė“, procedūros tęsinys.

64.

Sunkumas susijęs su tuo, kad ši sąvoka vartojama siekiant nustatyti pažeidimą padariusį subjektą ( 30 ), neatsižvelgiant į šio subjekto teisinį statusą ir jo finansavimo būdus ( 31 ).

65.

Todėl kyla klausimas, koks juridinis asmuo turi statusą ir suinteresuotumą pareikšti ieškinį juridinio subjekto, kuriam buvo paskirta bauda ir kuris sumokėjo baudą, vardu, siekiant pareikalauti kompensacijos dėl žalos, kurią lėmė protingo bylos išnagrinėjimo termino pažeidimas.

66.

Pirmiausia reikia priminti, kad Teisingumo Teismas yra atkreipęs dėmesį į šios sąvokos „viena įmonė“ specifiką konkurencijos teisės kontekste ( 32 ), ją aiškiai atskiriant nuo civilinės teisės sąvokos „bendrovė“ ar „juridinis asmuo“.

67.

Teisingumo Teismas nusprendė, kad „|[į]monės sąvoką aiškiai apibrėžė Sąjungos teismas ir ji reiškia ekonominį vienetą, net jeigu teisiniu požiūriu šį ekonominį vienetą sudaro keli fiziniai ar juridiniai asmenys“ ( 33 ).

68.

Antra, nagrinėjant SESV 340 straipsnio antra pastraipa grindžiamus ieškinius dėl žalos atlyginimo iki šiol nebuvo daroma išimtis dėl principo, pagal kurį ieškovas turi įrodyti turintis suinteresuotumą pareikšti ieškinį, t. y. kad jis patyrė žalą ( 34 ).

69.

Žinoma, Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas sprendimus priėmė aplinkybėmis, kurios skiriasi nuo šiuo atveju nagrinėjamo ieškinio aplinkybių. Kalbant apie Europos Sąjungos Teisingumo Teismo minėtus sprendimus, kuriais grindžiamas teiginys, kad Guardian Europe nėra suinteresuota pareikšti ieškinį, reikia pažymėti, kad jie buvo priimti tokiais atvejais, kai ieškovas reikalavo atlyginti žalą, kurios jis tiesiogiai nepatyrė ( 35 ), arba kai nebuvo suteiktas įgaliojimas kreiptis į teismą ( 36 ), arba kai į teismą kreiptasi profesinės asociacijos vardu ( 37 ), arba tai daryta perleidus teises ( 38 ).

70.

Vis dėlto darytina išvada, kad pagal Teisingumo Teismo suformuotą jurisprudenciją, pirma, SESV 340 straipsnio pagrindu asmuo turi teisę pareikšti ieškinį tik tada, kai jis gali remtis konkrečiu asmeniniu suinteresuotumu arba naudotis teise į žalos atlyginimą, kuri jam buvo suteikta trečiųjų asmenų.

71.

Antra, reikia įsitikinti, kad žalą, kurią atlyginti reikalauja ieškovas, jis patyrė asmeniškai ( 39 ).

72.

Trečia, reikalavimas, kad ieškovas turi galėti remtis kitų asmenų perleista teise į žalos atlyginimą, reiškia, kad turi būti pateiktas konkretus teisinis perleidimo dokumentas, sudarytas nurodytą žalą patyrusio asmens ir ieškovo (tai reiškia, kad pirmasis perleido savo teisę antrajam), arba aiškus teisinis įgaliojimas pareikšti ieškinį, kuris buvo išplėstas žalą patyrusio asmens ( 40 ).

73.

Šie principai kildinami tiesiogiai iš sąlygų, kuriomis gali būti pareikštas ieškinys dėl žalos atlyginimo, kuris yra pagal bendrąsias teisės normas pareiškiamas ieškinys ( 41 ), kuriam taikomos bendrosios procesinės normos, kurioms šiuo atveju galioja bendrovių teise grindžiami principai, nepriklausomai nuo atsakomybės pagal kartelių teisę logikos.

74.

Šiuo atveju dalis Guardian Europe pareikšto ieškinio dėl žalos atlyginimo yra grindžiama Guardian Industries skirta bauda. Atsižvelgiant į tai, kad Bendrasis Teismas konstatavo, jog Guardian Europe neperleido Guardian Industries teisių ir nepateikė aiškaus įgaliojimo pareikšti ieškinį ( 42 ), Guardian Europe ieškinys yra iš dalies nepriimtinas.

75.

Kalbant apie Guardian Europe prašymą dėl jos pačios ir jos dukterinių bendrovių Komisijai sumokėtų sumų, reikia priminti, kad jos buvo sumokėtos vykdant sprendimą paskirti Guardian Industries ir Guardian Europe baudą, kurią ginčyti galėjo tik jos. Todėl tik jos galėjo reikalauti atlyginti žalą, kuri buvo patirta dėl protingo bylos išnagrinėjimo termino ar vienodo požiūrio principo pažeidimo.

76.

Tokiomis aplinkybėmis nekyla abejonių, kad dėl sumų, kurias Guardian Europe turi sumokėti Komisijai, mokėjimo yra konkretus suinteresuotumas gauti prašomą kompensaciją, kaip tai suprantama pagal ką tik primintą Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

77.

Manau, šios analizės negali paneigti tai, kad dalį Guardian Europe baudos, kurią ji netiesiogiai arba tiesiogiai moka Komisijai, sumokėjo jos dukterinės bendrovės.

78.

Iš tikrųjų, skundžiamo sprendimo 101 punkte Bendrasis Teismas, remdamasis jo paprašytais pagrindžiamaisiais dokumentais ( 43 ), konstatavo, kad šie dukterinių bendrovių mokėjimai 2008 m. kovo mėn. buvo numatyti su jų patronuojančiąja bendrove Guardian Europe sudarytuose finansavimo susitarimuose. To sprendimo 102 punkte jis pažymėjo, kad atitinkamas sumas tiesiogiai Komisijai sumokėjo septynios Guardian Europe dukterinės bendrovės.

79.

Vis dėlto, pirma, reikia nepainioti prisidėjimo prie skolos padengimo ir jos sumokėjimo. Antra, nors Bendrasis Teismas pažymėjo, kad Guardian Europe tvirtino, kad „visas sumas [buvo sumokėję] subjektai, priklausantys įmonei Guardian“ ( 44 ), kaip tai suprantama pagal Sprendimą C(2007) 5791, remdamasis šiais teiginiais, jis nepateikė teisinių išvadų dėl Guardian Europe ir jos dukterinių bendrovių sudarytų susitarimų. Be to, ji ne tik rėmėsi sąvoka „viena įmonė“, bet ir tvirtino, kad šias dukterines įmones ji visapusiškai valdo. Ši aplinkybė aiškiau parodo, kad bet kokia su prisidėjimu prie skolos padengimo susijusi analizė yra netikslinga, nes dukterinių bendrovių finansinis susilpninimas yra finansinė rizika, kurią prisiima bendrovė, kuri jas visapusiškai valdo ( 45 ).

80.

Kitaip tariant, konkretaus dukterinių bendrovių, kurios tiesiogiai Komisijai sumokėjo dalį baudos, suinteresuotumo pripažinimas reikštų, kad joms ši sankcija paskirta solidariai ir kad a fortiori jos sumokėjo ją ne patronuojančiosios bendrovės prašymu.

81.

Vis dėlto nagrinėjamoje byloje dukterinių bendrovių prisidėjimas sumokant dalį baudos nėra visiškai nereikšmingas. Manau, kad į tai reikia atsižvelgti, kai iš esmės nagrinėjamas prašymas dėl Guardian Europe nurodytos žalos atlyginimo, nes ji turi įrodyti, kad žala yra reali, ir nurodyti tariamai negauto pelno pasekmes, sietinas su šių dukterinių bendrovių veikla. Šiuo klausimu manau, kad šių įrodinėjimo reikalavimų požiūriu vidutinės svertinės kapitalo kainos skaičiavimas, kurį Guardian Europe buvo pateikusi Bendrojo Teismo vertinimui ( 46 ), yra nepakankamas. Iš tikrųjų, nors, atsižvelgiant į Guardian Europe nurodytos žalos pobūdį, ši apskaičiuota vidutinė svertinė kapitalo kaina yra referencinė vertė investuotojams, manau, kad ji negali pagrįsti negauto pelno, susijusio su įmonės ekonominėmis ir finansinėmis perspektyvomis.

82.

Atsižvelgiant į visus išdėstytus argumentus, darytina išvada, pirma, kad Bendrasis Teismas, nusprendęs, kad baudą sumokėjo ne pati apeliantė, padarė teisės klaidą, dėl kurios skundžiamas sprendimas šiuo aspektu turi būti panaikintas.

83.

Antra, neturėdamas pakankamai informacijos Teisingumo Teismas turės grąžinti šią bylos dalį nagrinėti Bendrajam Teismui, kad jis įvertintų tiek žalos realumą, tiek ir jos bei nurodytų pažeidimų priežastinį ryšį ( 47 ).

84.

Savo šeštuoju pagrindu Guardian Europe tvirtina, kad Bendrasis Teismas, atsakydamas į jos prašymą atlyginti žalą, patirtą dėl vienodo požiūrio principo pakankamai aiškiai išreikšto tariamo pažeidimo, padaryto 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendime, skundžiamo sprendimo 122–125 punktuose padarė teisės klaidą suformuotos jurisprudencijos, susijusios su pareiga atsižvelgti į vidaus pardavimus, požiūriu. Jis neteisingai nusprendė, kad dėl Sąjungos teisės pažeidimo Sąjungos deliktinė atsakomybė gali atsirasti tik dėl galutinėje instancijoje priimto teismo sprendimo.

85.

Guardian Europe tvirtina, pirma, kad Teisingumo Teismo jurisprudencijoje nėra aiškiai nurodyta, kad žemesnės instancijos teismo sprendimas negali būti pagrindas pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo dėl Sąjungos teisės pažeidimo. Šiuo klausimu ji remiasi 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimu Köbler ( 48 ) ir tvirtina, kad 2015 m. spalio 6 d. Sprendimas Târşia ( 49 ), kurį citavo Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ( 50 ), negali pagrįsti priešingos Teisingumo Teismo pateiktos nuomonės.

86.

Antra, Guardian Europe papildomai teigia, kad tuo atveju, jei dėl Sąjungos teisės pažeidimo Sąjungos atsakomybė atsirastų tik dėl galutinėje instancijoje priimto teismo sprendimo, Bendrojo Teismo specializacija šioje srityje turėtų pateisinti atitinkamos atsakomybės sistemos taikymą.

87.

Trečia, Guardian Europe pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog paprastai Teisingumo Teismas negali sprendime pažeisti Sąjungos teisės, skundžiamo sprendimo 122 punktas reiškia, kad niekada nebūtų pripažinta Sąjungos teismų atsakomybė dėl Sąjungos teisės pažeidimų.

88.

Be to, Guardian Europe kaltina Bendrąjį Teismą skundžiamo sprendimo 124 punkte nusprendus, kad ji nenurodė didelių jurisdikcijos pažeidimų, įskaitant procesinio ar administracinio pobūdžio pažeidimus.

89.

Apeliantė ginčija šį teiginį, motyvuodama tuo, kad savo atsiliepimuose Bendrajame Teisme ji nurodė ne tik jo padarytas klaidas, bet ir pažeidimą, kai Bendrasis Teismas neišnagrinėjo esamos suformuotos jurisprudencijos, pagal kurią apskaičiuojant baudas kitiems kartelio dalyviams reikalaujama atsižvelgti į vidaus pardavimus, antraip vertikaliai integruotiems gamintojams būtų suteiktas nepagrįstas pranašumas.

90.

Tuo atveju, jeigu šiais klausimais skundžiamas sprendimas būtų panaikintas, Guardian Europe prašo, kad Teisingumo Teismas nuspręstų, jog Sąjungos atsakomybė atsiranda dėl 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo.

91.

Savo atsiliepime į apeliacinį skundą Europos Sąjungos Teisingumo Teismas tvirtina, kad skundžiamo sprendimo 122 punkte Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, jog Sąjungos atsakomybė negali atsirasti dėl teismo sprendimo, kurio Sąjungos teismas nepriėmė kaip galutinė instancija, todėl dėl jo gali būti pateiktas apeliacinis skundas, turinio.

92.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas pažymi, kad iš 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler ( 51 ), 2015 m. spalio 6 d. Sprendimo Târşia ( 52 ) ir 2017 m. kovo 15 d. Sprendimo Aquino ( 53 ) matyti, jog deliktinė valstybės narės atsakomybė gali atsirasti tik dėl galutinėje instancijoje priimto teismo sprendimo. Todėl negali būti teikiamas prašymas pripažinti tokios institucijos kaip Europos Sąjungos Teisingumo Teismas deliktinę atsakomybę dėl sprendimo, kuris nebuvo priimtas galutinėje instancijoje, nes jis gali būti ištaisytas pasinaudojus teisių gynimo priemonėmis.

93.

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas taip pat ginčija apeliantės teiginį, kad jos reikalavime taip pat nurodyti dideli jurisdikcijos pažeidimai. Iš tikrųjų, apeliantės nurodytas pažeidimas susijęs su sprendimo, kuris buvo pakeistas apeliacinėje instancijoje Teisingumo Teisme, turiniu.

94.

Pirmiausia reikia pažymėti, viena vertus, kad Guardian Europe reikalavimas atlyginti žalą grindžiamas 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendimo motyvais, nurodytais 104–106 punktuose, kurie susiję su tuo, kad Komisija nepažeidė nediskriminavimo principo. Iš tikrųjų, savo 2012 m. gruodžio 10 d. apeliaciniame skunde Guardian Industries ir Guardian Europe kritikavo šiuos motyvus skundo pagrinde, kurį 2014 m. lapkričio 12 d. Sprendime Guardian Industries ir Guardian Europe / Komisija Teisingumo Teismas pripažino pagrįstu ( 54 ).

95.

Kita vertus, iš šio sprendimo motyvų matyti, kad Teisingumo Teismas panaikino Bendrojo Teismo sprendimą šiuo aspektu dėl to, kad jame buvo nesilaikyta jurisprudencijoje suformuotų principų ( 55 ). Todėl jis nusprendė, kad nereikia išnagrinėti Guardian Europe pateikto kaltinimo, grindžiamo motyvavimo trūkumu šiame sprendime ( 56 ).

96.

Būtent tokiomis aplinkybėmis savo apeliacinio skundo šeštuoju pagrindu Guardian Europe kritikuoja skundžiamą sprendimą, kad jo 122 ir 123 punktuose buvo nuspręsta, jog Sąjungos atsakomybė dėl Bendrojo Teismo padarytos klaidos negali būti pripažinta, nes, gavęs apeliacinį skundą Teisingumo Teismas ją ištaisė.

97.

Todėl Teisingumo Teismo iš esmės prašoma priimti sprendimą dėl SESV 340 straipsnyje nurodyto principo, kad Sąjunga atlygina savo institucijų, vykdančių teismines funkcijas, padarytą žalą, taikymo sąlygų. Guardian Europe reikalavimas yra naujas ta prasme, kad jis susijęs ne su sąlygomis, kuriomis šias funkcijas vykdė vienas iš Sąjungos teismų, bet su jų rezultatu, t. y. su jo priimto sprendimo turiniu ( 57 ).

98.

Iš tikrųjų, dėl teisminių funkcijų vykdymo sąlygų, visų pirma tuo atveju, jei viršijamas protingas bylos išnagrinėjimo terminas, Teisingumo Teismas nusprendė, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo yra „veiksminga ir bendrai taikoma teisių gynimo priemonė, siekiant įrodyti tokio pažeidimo padarymą“ ( 58 ). Atsakomybės sistema, kuria remtasi, grindžiama objektyvia atsakomybe, kylančia nustačius, kad atsižvelgiant į bylos aplinkybes, byla nagrinėta pernelyg ilgai ( 59 ).

99.

Kalbant apie teismo vaidmenį, nors atsakomybės, kilusios dėl teismo padaryto Sąjungos teisės pažeidimo, atvejį nagrinėjo Teisingumo Teismas, jis reikšmingas tik nacionaliniams teismams ( 60 ). Taigi šis apeliacinis skundas lemia, kad nuo šiol Teisingumo Teismas turės nustatyti sąlygas, kuriomis gali atsirasti Sąjungos atsakomybė, kai toks pažeidimas padaromas Bendrojo Teismo sprendime.

100.

Skundžiamo sprendimo 123 punkte Bendrasis Teismas pažymėjo, kad apeliantei pasinaudojus teisės gynimo priemone, t. y. pateikus apeliacinį skundą, buvo galima ištaisyti 2012 m. rugsėjo 27 d. Bendrojo Teismo sprendime padarytą klaidą. Iš skundžiamo sprendimo 122 ir 124 punktų matyti, kad Bendrasis Teismas pirmenybę teikė atsakomybės, kuri grindžiama ne teismo akto trūkumo kilmės, bet teismų sistemos, kurios tvarka būtent ir siekiama ištaisyti pirmuosiuose teismo sprendimuose padarytas klaidas, gero veikimo vertinimu.

101.

Manau, remiantis 2016 m. liepos 28 d. Sprendimu Tomášová ( 61 ), aiškiai gali būti kildinama tokia Sąjungos atsakomybės dėl teisminės veiklos atsiradimo sistema, dėl kurios reikia išnagrinėti, ar buvo pasinaudota teisių gynimo priemonėmis ir ar jomis buvo sudarytos sąlygos užtikrinti pagal Sąjungos teisę suteiktų asmens teisių veiksmingą teisminę gynybą.

102.

Iš tikrųjų būtent šiame sprendime Teisingumo Teismas atsako į klausimą, kokiomis sąlygomis galima siekti pripažinti atitinkamos valstybės narės atsakomybę dėl Sąjungos teisės pažeidimo, kuris padarytas teismo, kuris nėra aukščiausios instancijos teismas, priimtame sprendime ( 62 ).

103.

Pirmiausia Teisingumo Teismas pažymėjo, kad valstybės atsakomybės už privatiems asmenims padarytą žalą jai pažeidus Sąjungos teisę principas, kuris tinka kiekvienam atvejui, kai pažeidžiama Sąjungos teisė, nesvarbu, kokia valdžios institucija padarė šį pažeidimą, taip pat tam tikromis sąlygomis taikomas, kai atitinkamas pažeidimas padaromas galutinės instancijos nacionalinio teismo sprendimu ( 63 ).

104.

Tada Teisingumo Teismas paprašė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas išsiaiškintų, ar Okresný súd Prešov (Prešovo apylinkės teismas, Slovakija) priimti ginčijami sprendimai buvo priimti galutinėje instancijoje ( 64 ).

105.

Galiausiai Teisingumo Teismas nusprendė, kad „[v]alstybės narės atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Sąjungos teisės pažeidimo nacionalinio teismo sprendimu gali kilti, tik jeigu šį sprendimą priėmė šios valstybės narės galutinės instancijos teismas <…>“ ( 65 ).

106.

Manau, 2016 m. liepos 28 d. Sprendimu Tomášová ( 66 ) išsklaidomi neaiškumai dėl bylos šalių nurodytų sprendimų, kurie susiję tik su aukščiausiųjų teismų priimtais sprendimais, visų pirma 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler ( 67 ), kuriame nuodyta, kad „principas, pagal kurį valstybės narės privalo atlyginti joms inkriminuojamu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytą žalą, yra taikomas ir tuo atveju, jei pažeidimas buvo padarytas galutinės instancijos teismo sprendimu, jei pažeista Bendrijos teisės norma siekiama suteikti teises asmenims, pažeidimas yra pakankamai sunkus ir egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp šio pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos“, taikymo srities. Jame taip pat pažymėta, kad „nustatydamas, ar pažeidimas yra pakankamai sunkus, kai padarytas tokiu sprendimu, kompetentingas nacionalinis teismas, atsižvelgdamas į teismo funkcijos specifiką, turi nustatyti, ar pažeidimas yra akivaizdus“ ( 68 ).

107.

Nors 2003 m. rugsėjo 30 d. Sprendimo Köbler ( 69 ) taikymo sritis buvo išaiškinta 2006 m. birželio 13 d. Sprendime Traghetti del Mediterraneo ( 70 ), tačiau dar gali kilti abejonių dėl pastarojo sprendimo 36 punkto ( 71 ) teksto, visų pirma dėl Teisingumo Teismo performuluoto prejudicinio klausimo, kuris buvo susijęs su teismų atsakomybe dėl jų teisminės veiklos, nepriklausomai nuo to, ar sprendimas priimamas galutinėje instancijoje ( 72 ).

108.

Principas, kad prieš teikiant skundą turi būti išnaudotos visos teisių gynimo priemonės, kuris neseniai paaiškintas 2016 m. liepos 28 d. Sprendime Tomášová ( 73 ), nustatant, kad valstybės narės atsakomybė gali atsirasti tik tais atvejais, jei galutinės instancijos teismas turi užtikrinti Sąjungos teisės taikymą, ir, kai reikia, kilus abejonei kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą pagal SESV 267 straipsnį, kildinamas iš „pagrindin[io] teisminės valdžios vaidmen[s] saugant privačių asmenų teises, kylančias iš Sąjungos teisės normų, ir <…> aplinkyb[ės], kad teismas, priimantis sprendimą kaip galutinė instancija, savaime yra galutinė instancija, kurioje šie asmenys gali ginti šiomis normomis jiems suteiktas teises“ ( 74 ).

109.

Šis principas, kuris grindžiamas tuo, kad yra nustatyti teisių gynimo būdai, taip pat yra pritaikytas atsižvelgiant į teisminės veiklos ypatumus ir teisėto teisinio saugumo reikalavimus, ir dėl to numatyti atsakomybės kilimo apribojimai dėl teismo sprendimo turinio ( 75 ).

110.

Todėl atsižvelgiant į tai, kad teisių gynimo sistema paprastai apsaugomos privačių asmenų teisės, nustatytos teisės normose, įskaitant Sąjungos, naudojimasis teisės gynimo priemone yra tinkamas pirmosios instancijos teismo padarytos klaidos ištaisymo būdas ( 76 ). Kitaip tariant, svarbu klaidos panaikinimą, kurio gali reikalauti kiekviena teisminį nagrinėjimą inicijuojanti šalis, atskirti nuo kompensacijos dėl Sąjungos teisėje nustatytų teisių pažeidimo, kuris nebegalės būti panaikintas ar „ištaisytas“ ( 77 ), nepasinaudojus teisių gynimo priemonėmis, ir kuris vienintelis gali būti ieškinio dėl žalos atlyginimo pagrindas ( 78 ).

111.

Ar šis principas turi būti taikomas tik Sąjungos teisę pažeidžiančių valstybių narių atsakomybei nustatyti? Kitaip tariant, ar Bendrojo Teismo speciali kompetencija ir Sąjungos teisės sistemos struktūra, apibrėžta ES sutarties 19 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią Bendrasis Teismas ir Teisingumo Teismas užtikrina, kad aiškinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės, pateisina tokios taisyklės išimtį?

112.

Nemanau. Iš tikrųjų, nors Sutartimis sukurtoje teisminėje sistemoje, turinčioje garantuoti nuoseklų ir vienodą Sąjungos teisės aiškinimą ( 79 ), Bendrasis Teismas prisideda prie visiško Sąjungos teisės taikymo ir teisminės subjektų iš minėtos teisės kildinamų teisių apsaugos užtikrinimo ( 80 ), vien to, kad yra apskundimo Teisingumo Teismui galimybė, siekiant dėl Sąjungos teisės pažeidimo panaikinti jo sprendimus, pakanka, kad šis teismas būtų prilygintas bet kuriam valstybės narės teismui, kuris sprendimus priima ne galutinėje instancijoje ( 81 ).

113.

Iš tikrųjų, kaip ir nacionaliniai teismai, Bendrasis Teismas bylas nagrinėja „pirmiausia“ ( 82 ), nes jis sprendžia naujus Sąjungos teisės klausimus, dėl kurių kreipiamasi pirmiausia į jį, arba įvairioms situacijoms pritaiko Teisingumo Teismo priimtus sprendimus.

114.

Vis dėlto, palyginti su nacionalinėmis sistemomis, didžiausias skirtumas yra tas, kad Bendrasis Teismas neturi mechanizmo, lygiaverčio prašymui priimti prejudicinį sprendimą, iškilus naujų sunkumų ar abejonei dėl Teisingumo Teismo jurisprudencijos taikymo srities. Šis aspektas turėjo lemiamą reikšmę kuriant galutinėje instancijoje sprendimus priimančių teismų, kuriems nustatyta pareiga kreiptis dėl prejudicinio sprendimo, atsakomybės sistemą ( 83 ). Teisingumo Teismas šį prašymo priimti prejudicinį sprendimą pateikimo procesą vadino Sąjungos „kertiniu teismų sistemos akmeniu“ ( 84 ). Taigi būtent ši procedūra iš dalies pateisina, kad valstybių narių atsakomybės ir Sąjungos atsakomybės sistemos nėra visiškai panašios ( 85 ).

115.

Atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat reikia pažymėti, kad sunku vertinti Bendrojo Teismo padarytą Sąjungos teisės pažeidimą, kuris būtų padarytas neatsižvelgiant į suformuotą jurisprudenciją šioje srityje. Iš tikrųjų, suformuota jurisprudencija gali būti netaikoma nustačius skirtingas faktines aplinkybes arba esant skirtingiems aiškinimams, arba todėl, kad reikia pasiūlyti keisti suformuotą jurisprudenciją, nors tai ir nėra aiškiai nurodyta pakeistame sprendime.

116.

Šiai diskrecijai, kuri reiškia teismo vaidmenį ( 86 ) ir jurisprudencijos raidą, taikoma pareiga motyvuoti, kuri yra dar didesnė, jei planuojama keisti jurisprudenciją, neatsižvelgiant į instancijos, kurioje priimamas sprendimas, lygį. Ji iš esmės pagrindžia, kodėl nekeičiamos atsakomybės atsiradimo sąlygos, teismines funkcijas vykdant teismui, kuris sprendimą priima ne galutinėje instancijoje net tada, kai vėliau aukštesnės instancijos teismas panaikina sprendimą dėl teisės klaidos ( 87 ).

117.

Jeigu šis požiūris būtų paneigtas, suformuota jurisprudencija taptų įgyta teise, o tai prieštarautų, be kita ko, Europos Žmogaus Teisių Teismo nurodytam principui ( 88 ).

118.

Todėl kaip ir daugelio nacionalinių atsakomybės dėl teisminės veiklos sistemų atveju ( 89 ) nereikia nukrypti nuo logikos, grindžiamos teisių gynimo priemonėmis, glaudžiai susijusiomis su protingo bylos išnagrinėjimo termino laikymusi. Šiuo klausimu manau, kad būtent terminas, per kurį priimtas pakeistas sprendimas ir prireikus ištaisytas Sąjungos teisės pažeidimas, o ne padaryta teisės klaida, yra atsakomybės atsiradimą lemianti faktinė aplinkybė.

119.

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo dalyką, manau, kad Guardian Europe pateiktas argumentas, dėl kurio Sąjungos atsakomybės dėl Bendrojo Teismo priimtų sprendimų sistema būtų priklausoma nuo sąlygų, kuriomis ši sistema gali būti taikoma arba netaikoma Teisingumo Teismui, vykdančiam teisminę priežiūrą, kai pasinaudojus teisių gynimo priemonėmis rezultatai nebuvo palankūs šaliai, kuri jomis pasinaudojo ( 90 ).

120.

Kalbant apie paskutinį Guardian Europe pateiktą kaltinimą, susijusį su skundžiamo sprendimo 124 punktu, reikia pasakyti kad Bendrasis Teismas pagrįstai nusprendė, kad reikia daryti išimtį tais atvejais, jei būtų nustatyta, jog Sąjungos teisės normose nustatytų privačių asmenų teisių apsaugos sąlygos galiausiai yra tokios, kad jis patiria žalą. Kaip jau pažymėjau anksčiau, taip galėtų būti tuo atveju, jei procesas vyktų pernelyg ilgai ( 91 ) arba atsirastų kitų teismų organizavimo sutrikimų, pavyzdžiui, būtų užkirstas kelias naudotis teisių gynimo priemonėmis. Tai turi būti objektyvus veikimo sutrikimas, nes sprendimo, kurį galima skųsti, priėmimo atveju šiurkštus teismo funkcijų nevykdymas, dėl kurio kyla rizika, kurios teisės subjektas negali pagrįstai tikėtis, yra neteisėto sprendimo panaikinimo pagrindas ( 92 ).

121.

Šiuo atveju Guardian Europe, grįsdama savo prašymą atlyginti žalą, remiasi vien tik akivaizdžiu neatsižvelgimu į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, kurios dėl ankstesniuose šios išvados punktuose išvardytų priežasčių nepakanka, siekiant įrodyti, kad veikimas sutrikęs. Todėl Guardian Europe kritika dėl Bendrojo Teismo skundžiamo sprendimo 124 punkto negali būti pripažinta pagrįsta.

122.

Iš viso to, kas išdėstyta, darytina išvada, kad apeliacinio skundo šeštasis pagrindas turi būti atmestas.

123.

Kadangi byla grąžintina Bendrajam Teismui, reikia atidėti su šiuo apeliaciniu procesu susijusių bylinėjimosi išlaidų klausimo nagrinėjimą.

124.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui priimti tokį sprendimą: