1. 

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 yra susiję, pirma, su 2013 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2013/32/ES dėl tarptautinės apsaugos suteikimo ir panaikinimo bendros tvarkos ( 2 ) 33 straipsnio 2 dalies a punkto, 52 straipsnio 1 dalies ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos (toliau – Chartija) 4 straipsnio išaiškinimu ir, antra, su 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų ( 3 ) 20 ir paskesnių straipsnių išaiškinimu.

2. 

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant tris ginčus tarp, pirma, Bashar Ibrahim (byla C‑297/17), Mahmud Ibrahim, Fadwa Ibrahim, Bushra Ibrahim ir nepilnamečių vaikų Mohammad ir Ahmad Ibrahim (byla C‑318/17), taip pat Nisreen Sharqawi ir jos nepilnamečių vaikų Yazan ir Hosam Fattayrji (byla C‑319/17), kurie yra prieglobsčio prašytojai iš Palestinos – Sirijoje gyvenę asmenys be pilietybės, ir, antra, Bundesrepublik Deutschland (Vokietijos Federacinė Respublika) dėl Bundesamt für Migration und Flüchtlinge (Federalinė migracijos ir pabėgėlių reikalų tarnyba, Vokietija, toliau – Bundesamt) sprendimų, kuriais jiems buvo atsisakyta pripažinti teisę į prieglobstį, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies.

3. 

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑438/17 yra susijęs su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto ir 52 straipsnio 1 dalies išaiškinimu.

4. 

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant Vokietijos Federacinės Respublikos ir Taus Magamadov, kuris yra Lenkijoje gyvenęs prieglobsčio prašytojas – Rusijos pilietis, laikantis save čečėnų tautybės, ginčą dėl Bundesamt sprendimo, kuriuo jam buvo atsisakyta pripažinti teisę į prieglobstį, nes jis atvyko iš saugios trečiosios šalies.

5.

1951 m. liepos 28 d. Ženevoje pasirašytos Konvencijos dėl pabėgėlių statuso ( 4 ), įsigaliojusios 1954 m. balandžio 22 d. ir papildytos 1967 m. sausio 31 d. Niujorke priimtu Protokolu dėl pabėgėlių statuso, įsigaliojusiu 1967 m. spalio 4 d. (toliau – Ženevos konvencija), 21 straipsnyje „Gyvenamasis plotas“ numatyta:

„Kadangi gyvenamojo ploto klausimai reguliuojami įstatymais ar kitais teisės aktais arba juos kontroliuoja valstybės institucijos, Susitariančiosios valstybės teisėtai jų teritorijose esantiems pabėgėliams suteikia kuo palankesnę teisinę padėtį, bet ne mažesnio palankumo už tą, kokia paprastai naudojasi užsieniečiai tomis pačiomis aplinkybėmis.“

6.

1950 m. lapkričio 4 d. Romoje pasirašytos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – EŽTK) 3 straipsnyje „Kankinimo uždraudimas“ numatyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

7.

Chartijos 1 straipsnyje „Žmogaus orumas“ numatyta:

„Žmogaus orumas yra neliečiamas. Jį reikia gerbti ir saugoti.“

8.

Chartijos 4 straipsnyje „Kankinimo ir nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas“ nurodyta:

„Niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį arba būti taip baudžiamas.“

Chartijos 18 straipsnyje „Teisė į prieglobstį“ nustatyta:

„Teisė į prieglobstį garantuojama pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo <…>.“

9.

Chartijos 51 straipsnio „Taikymo sritis“ 1 dalyje nustatyta:

„Šios Chartijos nuostatos skirtos Sąjungos institucijoms, įstaigoms ir organams, tinkamai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, bei valstybėms narėms tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę. Todėl jie turi gerbti teises, laikytis principų ir juos taikyti pagal turimus atitinkamus įgaliojimus, nepažeisdami Sąjungos įgaliojimų, suteiktų jai Sutartimis, ribų.“

10.

Chartijos 52 straipsnio „Teisių ir principų taikymo sritis ir aiškinimas“ 3 dalyje nurodyta:

„Šioje Chartijoje nurodytų teisių, atitinkančių [EŽTK] garantuojamas teises, esmė ir taikymo sritis yra tokia, kaip nustatyta toje Konvencijoje. Ši nuostata nekliudo Sąjungos teisėje numatyti didesnę apsaugą.“

11.

Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje „Nepriimtini prašymai“ nustatyta:

„1.   Be bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal Reglamentą (ES) Nr. 604/2013, valstybės narės neprivalo nagrinėti, ar prašytojas priskirtinas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, kai vadovaujantis šiuo straipsniu prašymas laikomas nepriimtinu.

2.   Valstybės narės gali laikyti tarptautinės apsaugos prašymą nepriimtinu, tik jeigu:

<…>“

12.

Šios direktyvos 40 straipsnyje „Paskesnis prašymas“ numatyta:

„<…>

2.   <…> paskesnis tarptautinės apsaugos prašymas visų pirma turi būti preliminariai išnagrinėjamas, siekiant nustatyti, ar dėl šio prašymo atsirado arba prašytojas pateikė naujos informacijos arba duomenų, susijusių su nagrinėjimu dėl prašytojo priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES.

3.   Jeigu po 2 dalyje nurodyto preliminaraus nagrinėjimo padaroma išvada, kad atsirado naujos informacijos arba duomenų arba juos pateikė prašytojas ir dėl to labai padidėja tikimybė, kad prašytojas gali būti priskirtas prie tarptautinės apsaugos gavėjų pagal Direktyvą 2011/95/ES, prašymas toliau nagrinėjamas pagal II skyrių. Valstybės narės taip pat gali numatyti kitas priežastis, dėl kurių paskesnis prašymas nagrinėjamas toliau.

4.   Valstybės narės gali numatyti, kad prašymas bus toliau nagrinėjamas, tik jeigu atitinkamas prašytojas ankstesnės procedūros metu ne dėl savo kaltės negalėjo pareikšti šio straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų aplinkybių, visų pirma pasinaudodamas savo teise į veiksmingą teisių gynimo priemonę pagal 46 straipsnį.

<…>“

13.

Minėtos direktyvos 51 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad įsigaliotų įstatymai ir kiti teisės aktai, būtini, kad 1–30 straipsnių, 31 straipsnio 1, 2 ir 6–9 dalių, 32–46 straipsnių, 49 ir 50 straipsnių bei I priedo būtų laikomasi ne vėliau kaip nuo 2015 m. liepos 20 d. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų teisės aktų nuostatų tekstą.“

14.

Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmoje pastraipoje numatyta:

„Valstybės narės taiko 51 straipsnio 1 dalyje nurodytus įstatymus ir kitus teisės aktus tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po 2015 m. liepos 20 d., ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po 2015 m. liepos 20 d. arba anksčiau. Anksčiau nei 2015 m. liepos 20 d. pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymais ir kitais teisės aktais, priimtais pagal [2005 m. gruodžio 1 d. Tarybos direktyvą 2005/85/EB, nustatančią būtiniausius reikalavimus dėl pabėgėlio statuso suteikimo ir panaikinimo tvarkos valstybėse narėse ( 5 )].“

15.

2008 m. rugsėjo 2 d.Asylgesetz (Prieglobsčio įstatymas), iš dalies pakeisto 2016 m. liepos 31 d.Integrationsgesetz (Integracijos įstatymas) (BGBl. I, S., p. 1939) (toliau – AsylG), 29 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Prašymas suteikti prieglobstį yra nepriimtinas, kai:

16.

AsylG 77 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Pagal šį įstatymą nagrinėjamose bylose teismas atsižvelgia į faktinę ir teisinę situaciją, egzistavusią vykstant paskutiniam posėdžiui; jei prieš priimant sprendimą posėdžio nebuvo rengiama, lemiamos reikšmės turi priimant sprendimą buvusi situacija. <…>“

17.

Pareiškėjas byloje C‑297/17 ( 7 ) Bashar Ibrahim yra Mahmud Ibrahim ir Fadwa Ibrahim sūnus ir kitų trijų prieglobsčio prašytojų ( 8 ), kurie, kaip ir jų tėvai, yra pareiškėjai byloje C‑318/17, brolis.

18.

Pareiškėjai šiose pagrindinėse bylose 2012 m. išvyko iš Sirijos ir atvyko į Bulgariją, kur 2013 m. vasario 26 d. ir gegužės 7 d. sprendimais jiems buvo suteikta papildoma apsauga. 2013 m. lapkričio mėn. per Rumuniją, Vengriją ir Austriją jie nuvyko į Vokietiją, kur 2013 m. lapkričio 29 d. pateikė naują prieglobsčio prašymą.

19.

2014 m. sausio 22 d.Bundesamt pateikė Bulgarijos nacionalinei institucijai prašymus atsiimti suinteresuotuosius asmenis. 2014 m. sausio 28 d. ir vasario 10 d. raštais ši institucija šiuos prašymus atmetė tuo pagrindu, kad pareiškėjams pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 Bulgarijoje jau buvo suteikta papildoma apsauga, todėl netaikytina atsiėmimo tvarka pagal reglamentą „Dublinas III“. Be to, tokiu atveju kompetentinga Bulgarijos valdžios institucija būtų vietos pasienio policija.

20.

2014 m. vasario 27 d. ir kovo 19 d. sprendimais Bundesamt, nenagrinėjusi jų prašymų iš esmės, atsisakė pripažinti pareiškėjų pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 teisę į prieglobstį, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies, ir nurodė juos palydėti iki Bulgarijos sienos.

21.

Sprendimais, kurie buvo priimti atitinkamai 2014 m. gegužės 20 d. ir liepos 22 d., Verwaltungsgericht (administracinis teismas, Vokietija) atmetė dėl šių sprendimų paduotus skundus.

22.

2016 m. vasario 18 d. sprendimais Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas, Vokietija) panaikino nurodymus palydėti iki Bulgarijos sienos, tačiau atmetė likusią prašymų dalį. Šio teismo teigimu, buvo pagrįstai atsisakyta pripažinti pareiškėjų pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17 teisę į prieglobstį Vokietijoje, nes jie atvyko iš saugios trečiosios šalies. Tačiau nurodymai palydėti juos iki Bulgarijos sienos buvo neteisėti, nes nėra nustatyta, ar Bulgarijos Respublika vis dar sutinka perimti savo žinion pareiškėjus pagrindinėse bylose C‑297/17 ir C-318/17.

23.

Pareiškėjai padavė kasacinius skundus Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) dėl šių sprendimų iš dalies atmesti jų prašymus. Jie teigia, be kita ko, kad reglamente „Dublinas III“ įtvirtinta tvarka išlieka taikytina po papildomos apsaugos suteikimo. Bundesamt, atvirkščiai, mano, kad prieglobsčio prašymai po šios apsaugos suteikimo yra nepriimtini pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio turinys atitinka Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

24.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

25.

2007 m. Taus Magamadov pateikė prieglobsčio prašymą Lenkijoje, kur 2008 m. spalio 13 d. sprendimu jam buvo suteikta papildoma apsauga. 2012 m. birželio mėn. su savo sutuoktine ir vaiku jis atvyko į Vokietiją, kur 2012 m. birželio 19 d. pateikė prieglobsčio prašymą.

26.

2013 m. vasario 13 d.Bundesamt pateikė Lenkijos valdžios institucijoms prašymą atsiimti ir 2013 m. vasario 18 d. šios institucijos sutiko atsiimti Taus Magamadov ir jo šeimą.

27.

2013 m. kovo 13 d. sprendimu Bundesamt, nenagrinėjusi iš esmės Taus Magamadov ir jo šeimos prieglobsčio prašymų, nusprendė, kad jie nepriimtini, nes už šių prašymų nagrinėjimą yra atsakinga Lenkijos Respublika, ir nurodė perduoti šiuos asmenis Lenkijai. Perdavimas nebuvo įvykdytas per nustatytą terminą dėl Taus Magamadov sutuoktinės sveikatos problemų, todėl 2013 m. rugsėjo 24 d. sprendimu Bundesamt panaikino savo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą, vadovaudamasi tuo, kad pasibaigus šiam terminui atsakomybė perėjo Vokietijos Federacinei Respublikai.

28.

2014 m. birželio 23 d.Bundesamt atsisakė suteikti pareiškėjui tarptautinę apsaugą ir teisę į prieglobstį, nes šis asmuo atvyko iš Lenkijos, ir nurodė jį grąžinti į šią valstybę narę.

29.

2015 m. gegužės 19 d. sprendimu Verwaltungsgericht (Administracinis teismas, Vokietija) atmėtė dėl šio sprendimo paduotą skundą.

30.

2016 m. balandžio 21 d. sprendimu Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas) panaikino 2014 m. birželio 23 d.Bundesamt sprendimą.

31.

Oberverwaltungsgericht (Aukštesnysis administracinis teismas) nusprendė, kad Grundgesetz (Vokietijos pagrindinis įstatymas) 16bis straipsnio 2 dalies pirmas sakinys, kuriame numatyta, kad teisė į prieglobstį nesuteikiama iš saugios šalies atvykusiam užsieniečiui, netaikytinas pagrindinėje byloje remiantis AsylG 26bis straipsnio 1 dalies trečio sakinio 2 punkte numatyta išimtimi, pagal kurią saugios šalies taisyklė negalioja, jei, kaip nagrinėjamu atveju, pagal Sąjungos teisę atsakinga valstybė narė tapo Vokietijos Federacinė Respublika. Pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki 2015 m. liepos 20 d., todėl turi būti taikoma Direktyva 2005/85. Pagal šios direktyvos 25 straipsnio 2 dalį atmesti prieglobsčio prašymą neišnagrinėjus jo iš esmės leidžiama tik tuo atveju, kai kita valstybė narė yra suteikusi atitinkamam asmeniui pabėgėlio statusą.

32.

Vokietijos Federacinė Respublika dėl šio sprendimo padavė kasacinį skundą Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas). Ji teigia, be kita ko, kad pagrindinėje byloje nagrinėjamas prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kurio turinys atitinka Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą, nes pareiškėjui buvo suteikta papildoma apsauga Lenkijoje.

33.

Taus Magamadov mano, kad jo prieglobsčio prašymas, pateiktas 2012 m. birželio 19 d., nebuvo nepriimtinas, nes Lenkijos Respublika jam suteikė ne pabėgėlio statusą, o tik papildomą apsaugą.

34.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad 2014 m. birželio 23 d.Bundesamt sprendimas buvo priimtas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ir kad pagrindinėje byloje nagrinėjamoms aplinkybėms taikytinas reglamentas „Dublinas II“, o ne reglamentas „Dublinas III“.

35.

Tokiomis aplinkybėmis Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

36.

2017 m. birželio 9 d. Teisingumo Teismo pirmininko sprendimu bylos C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas; prejudiciniai klausimai šiose trijose bylose yra tapatūs.

37.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašė Teisingumo Teismo šias bylas nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. 2017 m. liepos 14 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad nėra reikalo tenkinti šį prašymą.

38.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat prašė Teisingumo Teismo bylą C‑438/17 nagrinėti taikant pagreitintą procedūrą pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 105 straipsnio 1 dalį. 2017 m. rugsėjo 19 d. Teisingumo Teismo pirmininkas nusprendė, kad nėra reikalo tenkinti šį prašymą.

39.

2018 m. sausio 30 d. sprendimu bylos C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdomos rašytinė ir žodinė proceso dalys ir priimtas bendras sprendimas.

40.

Bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 rašytines pastabas pateikė pareiškėjai pagrindinėse bylose, Vokietijos, Prancūzijos ir Lenkijos vyriausybės, taip pat Europos Komisija.

41.

Byloje C‑438/17 rašytines pastabas pateikė Vokietijos, Lenkijos ir Vengrijos vyriausybės, taip pat Komisija.

42.

Per bendrą posėdį, kuris įvyko 2018 m. gegužės 8 d. byloje C‑163/17 ir sujungtose bylose C‑297/17, C‑318/17, C‑319/17 ir C‑438/17, žodines pastabas pateikė pareiškėjai atitinkamose pagrindinėse bylose, Bundesamt, Vokietijos, Belgijos, Italijos, Nyderlandų ir Jungtinės Karalystės vyriausybės, taip pat Komisija.

43.

Pirmasis prejudicinis klausimas bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir abu prejudiciniai klusimai byloje C‑438/17 yra susiję su Direktyvos 2013/32 pereinamojo laikotarpio nuostatos, t. y. jos 52 straipsnio pirmos pastraipos, išaiškinimu. Šiais klausimais siekiama iš esmės nustatyti, kuri iš dviejų direktyvų, 2013/32 ar 2005/85, taikytina 2013 m. lapkričio 29 d. prieglobsčio pašymui, kurį pateikė pareiškėjai pagrindinėse bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17, ir 2012 m. birželio 19 d. prieglobsčio prašymui, kurį pateikė pareiškėjas pagrindinėje byloje C‑438/17 ( 9 ).

44.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, pagal AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriuo perkeliamas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, prieglobsčio prašymas yra nepriimtinas, jei kita Sąjungos valstybė narė jau suteikė užsieniečiui tarptautinę apsaugą. Jis priduria, kad pagal pačią AsylG 77 straipsnio 1 dalį „reikalaujama AsylG 29 straipsnio 1 dalies 2 punktą taikyti ir prieš jo įsigaliojimą pateiktiems prašymams, jei dėl jų dar nepriimta galutinio sprendimo. <…> Suinteresuotųjų asmenų lūkesčiai, kad išliks taikytina ankstesnė teisinė tvarka, kolegijos nuomone, yra mažiau svarbūs nei pagal naują tvarką siekiamas tikslas išvengti antrinės migracijos po apsaugos suteikimo pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą“. (Žr. prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17 20 punktą.)

45.

Svarbu pažymėti, kad pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali laikyti nepriimtinu tarptautinės apsaugos prašymą, t. y. prašymą suteikti pabėgėlio statusą arba papildomos apsaugos statusą, jei tarptautinę apsaugą suteikė kita valstybė narė ( 10 ).

46.

Atvirkščiai, pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą ( 11 ) valstybės narės galėjo laikyti prieglobsčio prašymą nepriimtinu, jeigu kita valstybė narė suteikė pabėgėlio statusą. Taigi, remiantis šia nuostata, prašymas suteikti pabėgėlio statusą negali būti laikomas nepriimtinu, jei kita valstybė narė suteikė papildomos apsaugos statusą ( 12 ).

47.

Darytina išvada, kad yra aiškus ir akivaizdus skirtumas tarp šių dviejų nuostatų taikymo srities, nes valstybės narės turi platesnius įgaliojimus tarptautinės apsaugos prašymą pripažinti nepriimtinu pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą nei pagal Direktyvos 2005/85 25 straipsnio 2 dalies a punktą ( 13 ). Todėl nagrinėjant tarptautinės apsaugos prašymų priimtinumą svarbu žinoti, kuri iš šių dviejų direktyvų buvo taikytina pagrindinėse bylose.

48.

Šiuo klausimu Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmame sakinyje nustatyta, kad valstybės narės nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliamas, be kita ko, minėtos direktyvos 33 straipsnis, taiko tarptautinės apsaugos prašymams, pateiktiems po2015 m. liepos 20 d., ir tarptautinės apsaugos panaikinimo procedūroms, pradėtoms po šios datos ( 14 ), „arba anksčiau“.

49.

Iš Direktyvos 2013/32 parengiamųjų dokumentų matyti, kad žodžius „arba anksčiau“, kurių nebuvo Komisijos pasiūlymo (COM (2009) 554) tekste, Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmojo sakinio pabaigoje įrašė Taryba per pirmąjį svarstymą ( 15 ).

50.

Dėl šių įrašytų žodžių ir yra pateikti šiuo metu nagrinėjami prašymai priimti prejudicinį sprendimą. Konstatuotina, jog ši nuostata yra klasikinis pavyzdys, kai dėl netinkamos ar neišbaigtos teisės akto formuluotės pareiškiamas ne vienas ieškinys teisme ir iššvaistoma nemažai išteklių tiek nacionaliniu, tiek Sąjungos lygmenimis, ką jau kalbėti apie išbandymus, nors ir susijusius tik su terminais, tenkančius proceso dalyviams, kurie ir taip susiduria su sunkumais kitose srityse.

51.

Iš tiesų, jei nebūtų šių žodžių, Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmas sakinys būtų visiškai aiškus ir 2015 m. liepos 20 d. būtų vienintelė data, turinti reikšmės sprendžiant, kuri direktyva taikytina. Be to, kam reikėjo palikti žodžius „po 2015 m. liepos 20 d.“, jei nuostata taikoma ir iki šios datos pateiktiems prašymams?

52.

Pritardamas Lenkijos vyriausybės ir Komisijos pastaboms manau, kad siekiant išspręsti klausimą, ar 2015 m. liepos 20 d. – tai data, kuri išlieka reikšminga Direktyvos 2013/32 taikymui laiko atžvilgiu apibrėžti, turi būti atsižvelgta į visą Direktyvos 2013 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą.

53.

Pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antrą sakinį anksčiau nei2015 m. liepos 20 d. pateikti prašymai ir iki tos dienos pradėtos pabėgėlio statuso panaikinimo procedūros reglamentuojamos įstatymų ir kitų teisės aktų, priimtų pagal Direktyvą 2005/85.

54.

Iš šios visiškai aiškios ir imperatyvios nuostatos matyti, kad pareiškėjų pagrindinėse bylose prieglobsčio prašymams, kurie visi buvo pateikti iki 2015 m. liepos 20 d., taikomi įstatymai ir kiti teisės aktai, priimti pagal Direktyvą 2005/85 ( 16 ). Jeigu Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmo sakinio pabaigoje esantys žodžiai „arba anksčiau“ būtų aiškinami taip, kad valstybėms narėms suteikiama galimybė nacionalines nuostatas, kuriomis perkeliama Direktyva 2013/32, taikyti iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams, toks aiškinimas būtų visiškai priešingas Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antram sakiniui ir iškreiptų aiškią jo prasmę.

55.

Taigi, nematau priežasčių, dėl kurių aiški Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos antro sakinio prasmė turėtų būti „paaukota“ tam, kad būtų suteikta prasmė žodžiams „arba anksčiau“, dėl kurių tos pačios pastraipos pirmas sakinys tapo neaiškus arba net prieštaringas. Kadangi aptariamu klausimu Direktyva 2013/32 yra labiau ribojanti nei Direktyva 2005/85, nereikia net nagrinėti Komisijos argumento, kad pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį leidžiama atgaline data taikyti minėtos direktyvos nuostatas, kurios būtų palankesnės prieglobsčio prašytojui ( 17 ).

56.

Vadinasi, vienintelis logiškas Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmos sakinio aiškinimas yra toks, kad po2015 m. liepos 20 d. pateiktiems prašymams ir po šios datos pradėtoms pabėgėlio statuso panaikinimo procedūroms taikomos įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos, kuriomis perkeliama Direktyva 2013/32.

57.

Užduodamas pirmąjį klausimą byloje C‑438/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat siekia sužinoti, ar tai, kad pareiškėjo pagrindinėje byloje prieglobsčio prašymas, pateiktas 2012 m. birželio mėn., dar visos apimties patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį ( 18 ), turi reikšmės aiškinant Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį. Iš esmės prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog reglamento „Dublinas II“ taikymas šioje byloje gali užkirsti kelią nacionalinės teisės normos ( 19 ), priimtos įgyvendinant platesnius įgaliojimus, suteiktus pagal minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą ( 20 ), taikymui atgaline data.

58.

Kadangi iš mano atsakymo, pateikto šios išvados 54 punkte, matyti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas netaikomas iki 2015 m. liepos 20 d., t. y. datos, kai jau įsigaliojo reglamentas „Dublinas III“, nekyla klausimas, ar pagal reglamentą „Dublinas II“ draudžiama atgaline data taikyti nacionalinę normą, priimtą įgyvendinant platesnius įgaliojimus, suteiktus pagal minėtos direktyvos 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

59.

Užduodamas antrąjį klausimą byloje C‑438/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą leidžiama Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu suteiktus platesnius įgaliojimus įgyvendinti atgaline data, kiek tai susiję su prieglobsčio prašymais, kurie dar nebuvo išnagrinėti šių įgaliojimų įgyvendinimo momentu ir buvo pateikti iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ( 21 ).

60.

Kadangi iš mano atsakymo, pateikto šios išvados 54 punkte, matyti, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas netaikomas iki 2015 m. liepos 20 d., taip pat nekyla klausimas, ar pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmos pastraipos pirmą sakinį leidžiama atgaline data įgyvendinti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktu suteiktus platesnius įgaliojimus, kiek tai susiję su prašymais, kurie dar nebuvo išnagrinėti šių įgaliojimų įgyvendinimo dieną ir kurie buvo pateikti iki minėtos direktyvos įsigaliojimo.

61.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Direktyvos 2013/32 52 straipsnio pirmą pastraipą neleidžiama iki 2015 m. liepos 20 d. pateiktiems tarptautinės apsaugos prašymams taikyti nacionalinių teisės nuostatų, kuriomis perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas ir įtvirtintas nepriimtinumo pagrindas dėl kitoje valstybėje narėje prašytojui suteiktos papildomos apsaugos. Neturi reikšmės ta aplinkybė, kad prieglobsčio prašymas dar visos apimties patenka į reglamento „Dublinas II“ taikymo sritį, kaip numatyta reglamento „Dublinas III“ 49 straipsnyje, arba tai, kad prieglobsčio prašymas buvo pateiktas iki Direktyvos 2013/32 įsigaliojimo ir iki jos perkėlimo į nacionalinę teisę.

62.

Svarbu konstatuoti, kad dėl mano atsakymo į pirmąjį prejudicinį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 ir į abu klausimus byloje C‑438/17 kiti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 netenka savo dalyko. Taigi išnagrinėsiu juos tik tam atvejui, jei Teisingumo Teismas nepritartų pasiūlytam atsakymui į pirmąjį klausimą.

63.

Šiuo prejudiciniu klausimu, kuris susijęs konkrečiai su Direktyvos 2013/32 33 straipsnio išaiškinimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar valstybės narės turi teisę pasirinkti: nenagrinėti prieglobsčio prašymo remiantis reglamentu „Dublinas II“ ir reglamentu „Dublinas III“, nes pagal šiuos reglamentus už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą yra atsakinga kita valstybė narė ( 22 ), arba atmesti šį prašymą kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą ( 23 ).

64.

Manau, kad iš pačios Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalies formuluotės, visų pirma iš žodžių „[b]e bylų, kuriose prašymas nenagrinėjamas pagal [reglamentą „Dublinas III“]“, aiškiai matyti, jog valstybės narės turi teisę rinktis: nenagrinėti prieglobsčio prašymo dėl to, kad atsakinga yra kita valstybė narė, arba atmesti jį kaip nepriimtiną pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą.

65.

Šiuo klausimu pritardamas Komisijos pastaboms ( 24 ) manau, kad Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 1 dalyje nėra įtvirtintos jokios pirmenybės arba hierarchijos tarp atsakingos valstybės narės nustatymo taisyklių ir Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje numatytų nepriimtinumo pagrindų. Todėl valstybė narė neprivalo visų pirma išnagrinėti, ar ji yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą, ir gali atmesti šį prašymą, vadovaudamasi vienu iš nepriimtinumo pagrindų, numatytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje. Nesant jokios pirmenybės ar hierarchijos tarp atitinkamų taisyklių, šis laisvas pasirinkimas taip pat gali būti atliktas vadovaujantis proceso ekonomijos principu.

66.

Užduodamas trečiąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybei narei draudžiama atmesti kaip nepriimtiną asmens, kuriam kita valstybė narė jau suteikė papildomą apsaugą, pateiktą prieglobsčio prašymą, jei, pirma, prieglobsčio procedūra šioje kitoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų, ir, antra, jei asmenų, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos šioje kitoje valstybėje narėje prieštarauja Chartijos 4 straipsniui ir EŽTK 3 straipsniui arba neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių reikalavimų, nors jomis ir nepažeidžiamas Chartijos 4 straipsnis.

67.

Užduodamas ketvirtąjį klausimą bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenys, kuriems suteikta ši tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu tie asmenys nėra vertinami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai ir jų padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis.

68.

Pažymėtina, jog sprendime dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą nepateikta jokios informacijos nei dėl tarptautinės apsaugos suteikimo procedūros Bulgarijoje, nei dėl asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, gyvenimo sąlygų toje valstybėje narėje.

69.

Išnagrinėsiu trečiojo klausimo bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 antrą dalį kartu su ketvirtuoju klausimu, paskui – trečiojo klausimo pirmą dalį.

70.

Šiuo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, ar „pagal Sąjungos teisę reikalaujama, kad, priešingai, negu numatyta nacionalinės teisės akte, kuriuo į nacionalinę teisę perkeltas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, būtų nagrinėjamas užsieniečio, kuriam kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, paskesnis prašymas, kai užsieniečių, kuriems suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos toje kitoje valstybėje narėje pažeidžia [EŽTK 3 straipsnį ir Chartijos 4 straipsnį] arba neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesniuose straipsniuose nustatytų reikalavimų, bet dar nepažeidžia [EŽTK 3 straipsnio ir Chartijos 4 straipsnio]“.

71.

Remiantis Teisingumo Teismo suformuota jurisprudencija, Sąjungos antrinės teisės taisyklės turi būti aiškinamos ir taikomos taip, kad būtų paisoma Chartijos užtikrintų pagrindinių teisių. Šiuo atžvilgiu yra labai svarbus Chartijos 4 straipsnyje numatytas nežmoniško ar žeminančio elgesio arba baudimo uždraudimas – kaip absoliutus draudimas, nes jis glaudžiai susijęs su jos 1 straipsnyje nurodytu žmogaus orumo gerbimu ( 25 ).

72.

Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Ženevos konvencija, 1967 m. Protokolu ir EŽTK grindžiamas teises, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita. Teisingumo Teismas nusprendė, jog tokiomis aplinkybėmis darytina prielaida, kad prieglobsčio prašytojams kiekvienoje valstybėje narėje taikoma tvarka atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus ( 26 ).

73.

Nepaisant šios atitikties prezumpcijos, Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, jog negalima atmesti galimybės, kad konkrečioje valstybėje narėje faktiškai gali kilti didelių bendros Europos prieglobsčio sistemos veikimo problemų, o tai reiškia, kad yra rimtas pavojus, jog perdavimo tokiai valstybei narei atveju su prieglobsčio prašytojais bus elgiamasi neatsižvelgiant į jų pagrindines teises ( 27 ).

74.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 99 punkte Teisingumo Teismas aiškiai patikslino, kad „[reglamento „Dublinas III“] taikymas remiantis nenuginčijama prezumpcija, kad įprastomis aplinkybėmis už prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimą atsakingoje valstybėje narėje bus gerbiamos jo pagrindinės teisės, yra nesuderinamas su valstybių narių pareiga aiškinti ir taikyti [reglamentą „Dublinas III“] atsižvelgiant į pagrindines teises“. Taigi ši atitikties prezumpcija yra nuginčijama.

75.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 86–94 ir 106 punktuose Teisingumo Teismas pažymėjo, kad pagal Dublino sistemą prieglobsčio prašytojų perdavimas tam tikromis aplinkybėmis gali būti nesuderinamas su Chartijos 4 straipsnyje numatytu draudimu. Taigi jis nusprendė, kad prieglobsčio prašytojui kyla reali nežmoniško ar žeminančio elgesio grėsmė, kaip tai suprantama pagal šį straipsnį, kai jis perduodamas į valstybę narę, dėl kurios yra rimtas pagrindas manyti, kad joje yra sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų. Todėl, atsižvelgiant į minėtame straipsnyje numatytą draudimą, pagal Dublino sistemą valstybės narės privalo nevykdyti perdavimų į valstybę narę, kai jos negali nežinoti apie tokių trūkumų buvimą ( 28 ).

76.

2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) buvo priimtas esant tokiai pat situacijai kaip ir ta, kuri nagrinėta 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendime M. S. S. prieš Belgiją ir Graikiją ( 29 ) ir buvo susijusi su EŽTK 3 straipsniu, t. y. Belgijos valdžios institucijoms perduodant prieglobsčio prašytoją Graikijai, kuri buvo už jo prašymo nagrinėjimą atsakinga valstybė narė ( 30 ). 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 88 punkte Teisingumo Teismas konstatavo, jog EŽTT nusprendė, be kita ko, kad Belgijos Karalystė pažeidė EŽTK 3 straipsnį, pirma, dėl ieškovui kilusios grėsmės, kurią lėmė prieglobsčio procedūros Graikijoje trūkumai, nes Belgijos valdžios institucijos žinojo arba turėjo žinoti, kad nebuvo jokios garantijos, jog Graikijos valdžios institucijos atidžiai išnagrinės jo prieglobsčio prašymą, ir, antra, dėl, žinant visas aplinkybes, ieškovui sudarytų sulaikymo ir gyvenimo sąlygų, kurios prilygo žeminančiam elgesiui ( 31 ).

77.

Nors 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendime N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) suformuota jurisprudencija dėl sisteminių prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų buvimo prašomoje valstybėje narėje buvo kodifikuota 2013 m. reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje, Teisingumo Teismas vis dėlto nusprendė, jog iš to negalima daryti išvados, kad bet koks atsakingos valstybės narės padarytas pagrindinės teisės pažeidimas turės įtakos kitų valstybių narių įsipareigojimams laikytis reglamento „Dublinas III“ nuostatų ( 32 ). Iš tiesų tai, kad dėl menkiausio bendrą Europos prieglobsčio sistemą reglamentuojančių normų pažeidimo būtų galima užkirsti kelią bet kokiam prieglobsčio prašytojo perdavimui įprastomis aplinkybėmis atsakingai valstybei narei, būtų nesuderinama su reglamento „Dublinas III“ tikslais ir sistema ( 33 ).

78.

Dėl grėsmės, susijusios su tarptautinės apsaugos prašytojo pačiu perdavimu, 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 65 punkte Teisingumo Teismas nusprendė, kad jis gali būti vykdomas tik užtikrinus sąlygas, kad suinteresuotajam asmeniui dėl šio perdavimo nebus realios grėsmės patirti nežmonišką ar žeminantį elgesį, kaip tai suprantama pagal Chartijos 4 straipsnį. Šiuo atveju Teisingumo Teismas atsižvelgė į itin sunkią prieglobsčio prašytojo sveikatos būklę ( 34 ), kuri galėjo nulemti tai, kad jis negalėtų būti perduotas kitai valstybei narei, net nesant sisteminių prieglobsčio procedūros ir prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumų atsakingoje valstybėje narėje.

79.

Iš esmės 2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 91 punkte Teisingumo Teismas aiškiai atmetė Komisijos argumentą, jog iš reglamento „Dublinas III“ 3 straipsnio 2 dalies antros pastraipos matyti, kad tik sisteminiai trūkumai atsakingoje valstybėje narėje gali turėti įtakos pareigai perduoti prieglobsčio prašytoją atsakingai valstybei narei ( 35 ).

80.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas pabrėžė Chartijos 4 straipsnio, draudžiančio visų formų nežmonišką ar žeminantį elgesį, bendrą pobūdį ir tai, kad su šio draudimo absoliučiu pobūdžiu būtų akivaizdžiai nesuderinama, jei valstybės narės galėtų neatsižvelgti į prieglobsčio prašytojui kylančią realią ir pagrįstą grėsmę patirti nežmonišką ir žeminantį elgesį, vadovaudamosi tuo, kad ši grėsmė kyla ne dėl sisteminių trūkumų atsakingoje valstybėje narėje ( 36 ).

81.

2017 m. vasario 16 d. Sprendimo C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127) 95 punkte patikslinta, jog galimybės įvykdyti perdavimą nebuvimas tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėtos šioje byloje, „visiškai atitinka tarpusavio pasitikėjimo principą, nes juo ne tik nedaroma poveikio prielaidai dėl pagrindinių teisių gerbimo kiekvienoje valstybėje narėje, bet ir užtikrinama, kad valstybės narės tinkamai atsižvelgtų į šiame sprendime nagrinėjamas išimtines aplinkybes. Jeigu valstybė narė vis dėlto perduotų prieglobsčio prašytoją tokiomis aplinkybėmis, toks nežmoniškas ar žeminantis elgesys nei tiesiogiai, nei netiesiogiai nebūtų priskirtinas atsakingai valstybei narei – jis būtų priskirtinas tik pirmajai valstybei narei“ ( 37 ).

82.

Šis išmintingas požiūris, kuriuo pabrėžiama pagrindinių principų ir žmogaus teisių apsauga, atitinka ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Iš tiesų 2014 m. lapkričio 4 d. Sprendimo Tarakhel prieš Šveicariją, CE:ECHR:2014:1104JUD002921712, 126 punkte Europos Žmogaus Teisių Teismas priminė, „kad nacionalinė institucija būtinai turi atidžiai išnagrinėti asmens skundą, jog dėl išsiuntimo į trečiąją šalį jam kils grėsmė patirti [EŽTK] 3 straipsnyje draudžiamą elgesį“.

83.

Kitaip nei aplinkybės, susiklosčiusios bylose, kuriose buvo priimtas 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimas N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) ir 2017 m. vasario 16 d. Sprendimas C. K. ir kt. (C‑578/16 PPU, EU:C:2017:127), ir susijusios, pirmuoju atveju – su sisteminiais prieglobsčio procedūros ir prašytojų priėmimo sąlygų trūkumais, o antruoju atveju – su pačiu tarptautinės apsaugos prašytojo perdavimu, bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 kyla klausimas dėl situacijos, kuri gali susiklostyti po tarptautinės apsaugos suteikimo atsakingoje valstybėje narėje, vertinimo.

84.

Be to, nagrinėjami prejudiciniai klausimai yra susiję ne su reglamentu „Dublinas III“, o su prieglobsčio prašymo nepriimtinumo pagrindu, numatytu Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte.

85.

Šių visiškai naujų aplinkybių Teisingumo Teismas dar nenagrinėjo.

86.

Chartijos 51 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad jos nuostatos skirtos valstybėms narėms tik tais atvejais, kai šios įgyvendina Sąjungos teisę.

87.

Mano nuomone, taikydamos Direktyvoje 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą nepriimtinumo pagrindą, valstybės narės privalo paisyti Chartijos 4 straipsnio, susijusio su nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimu, kuris yra absoliutaus pobūdžio ( 38 ).

88.

Vadovaujantis tarpusavio pasitikėjimo principu, turi būti daroma prielaida, kad kiekvienoje valstybėje narėje asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, taikomas vertinimas atitinka Chartijos, Ženevos konvencijos ir EŽTK reikalavimus ( 39 ). Ši atitikties prezumpcija sustiprėja, jei valstybė narė ne tik de jure ( 40 ), bet ir de facto perkelia Direktyvos 2011/95 VII skyriaus „Tarptautinės apsaugos pobūdis“, kuriame yra numatytas atitinkamo asmens socialinės apsaugos lygis, lygiavertis numatytajam Ženevos konvencijoje arba net aukštesnis už pastarąjį, nuostatas.

89.

Vis dėlto, kaip jau nurodžiau šios išvados 73 punkte, ši atitikties, be kita ko, Chartijos 4 straipsniui, prezumpcija nėra nenuginčijama.

90.

Manau, kad remiantis pagal analogiją 2011 m. sausio 21 d. EŽTT sprendimo M.S.S. prieš Belgiją ir Graikiją (CE:ECHR:2011:0121JUD003069609), 253 ir 254 punktais ir 2011 m. gruodžio 21 d. Sprendimo N. S. ir kt. (C‑411/10 ir C‑493/10, EU:C:2011:865) 80 punktu matyti, kad valstybė narė pažeistų Chartijos 4 straipsnį, jei asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, būdami visiškai priklausomi nuo valstybės pagalbos, susidurtų su tokiu valdžios institucijų abejingumu, kad atsidurtų itin sunkioje nepritekliaus ir skurdo situacijoje, kuri būtų nesuderinama su žmogaus orumu.

91.

Kitaip tariant, siekiant pripažinti, jog yra rimtų ir pagrįstų priežasčių manyti, kad asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, kils reali nežmoniško ar žeminančio elgesio, kaip jis suprantamas pagal Chartijos 4 straipsnį, grėsmė dėl šių asmenų gyvenimo sąlygų valstybėje narėje, kuri yra atsakinga pagal reglamentą „Dublinas III“, minėti asmenys turi būti itin sunkioje situacijoje ( 41 ) dėl įtakos jiems turinčių sisteminių trūkumų šioje valstybėje narėje.

92.

Tokiomis visiškai išimtinėmis aplinkybėmis valstybė narė negali taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindo ir turi išnagrinėti jai pateiktą tarptautinės apsaugos prašymą.

93.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, visų pirma į tai, kad Chartijos 4 straipsnyje įtvirtintas nežmoniško ar žeminančio elgesio draudimas yra absoliutaus pobūdžio, manau, jog pagal Sąjungos teisę valstybei narei draudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenų, kuriems kitoje valstybėje narėje suteikta papildoma apsauga, gyvenimo sąlygos prieštarauja Chartijos 4 straipsniui.

94.

Direktyvos 2011/95 VII skyriuje, susijusiame su tarptautinės apsaugos pobūdžiu, yra įtvirtintos, be kita ko, nuostatos dėl asmenų, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, galimybių įsidarbinti ( 42 ), mokytis ( 43 ), gauti socialinį aprūpinimą ( 44 ) ir sveikatos priežiūros paslaugas ( 45 ) tokiomis pat sąlygomis kaip ir valstybės narės piliečiai.

95.

Be to, pagal Direktyvos 2011/95 32 straipsnį apsaugos gavėjams turi būtų suteikta apgyvendinimo galimybė tokiomis pačiomis sąlygomis kaip ir kitiems valstybių narių teritorijose teisėtai gyvenantiems trečiųjų šalių piliečiams ( 46 ).

96.

Darytina išvada, kad pagal Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatas nenumatyta minimalaus socialinės paramos lygio, kuris turi būti užtikrintas asmenims, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, išskyrus tai, kad jie turi būti vertinami taip pat, kaip ir atitinkamos valstybės piliečiai, ar, išimtiniais atvejais, kaip ir kiti valstybės narės teritorijoje teisėtai gyvenantys trečiųjų šalių piliečiai ( 47 ).

97.

Nesant tikros tarptautinės apsaugos Sąjungoje politikos su atskiru biudžetu, kuri garantuotų asmenims, kuriems suteikta ši apsauga, minimalaus lygio ir vienodas gyvenimo sąlygas, Direktyvos 2011/95 VII skyriaus nuostatos iš esmės atspindi ESS 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą subsidiarumo principą, nes jomis aiškiai atsižvelgiama į skirtingą socialinės paramos lygį valstybėse narėse.

98.

Dėl situacijų, kai remiamasi Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių pažeidimu, tačiau jis nėra tokio lygio, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis, manau, kaip ir Prancūzijos vyriausybė, kad jeigu prieglobsčio srityje kompetentingos valdžios institucijos būtų įpareigotos įvertinti tarptautinės apsaugos lygį ir galimybės naudotis ja sąlygas, tai prieštarautų tarpusavio pasitikėjimo principui, kuriuo paremta bendra Europos prieglobsčio sistema, įskaitant Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto nuostatas ( 48 ).

99.

Be to, pagal Sąjungos teisę nedraudžiama, kad valstybė narė taikytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų, arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, nors šiuo požiūriu šie asmenys nėra vertinami kitaip negu šios valstybės narės piliečiai ir jų padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis. Direktyvos 2011/95 41 konstatuojamojoje dalyje numatyta, jog tam, „kad tarptautinės apsaugos gavėjai šioje direktyvoje nustatytomis teisėmis ir lengvatomis galėtų naudotis veiksmingiau, būtina atsižvelgti į specifinius jų poreikius ir ypatingus integravimosi sunkumus, su kuriais jie susiduria. Dėl tokio atsižvelgimo paprastai neturėtų būti sudaromos palankesnės sąlygos už tas, kurios taikomos valstybių narių piliečiams, nedarant poveikio valstybių narių galimybei nustatyti ar palikti galioti palankesnius reikalavimus“ ( 49 ).

100.

Kitokiu atveju būtų baudžiamos valstybės narės, kurios iš tikrųjų laikosi įsipareigojimų pagal Direktyvą 2011/95, kiek tai susiję su tarptautinės apsaugos turiniu, arba suteikia palyginti dosnią socialinę paramą.

101.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Sąjungos teisę valstybei narei nedraudžiama taikyti Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatyto tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindo, kai valstybė narė, kuri jau suteikė papildomą apsaugą prašytojui, neatitinka Direktyvos 2011/95 20 ir paskesnių straipsnių reikalavimų ( 50 ), tačiau padėtis nėra tokia, kad būtų pažeistas Chartijos 4 straipsnis, arba kai asmenys, kuriems suteikta tarptautinė apsauga, negauna jokių pragyvenimą užtikrinančių paslaugų, arba, palyginti su kitomis valstybėmis narėmis, jos teikiamos gerokai mažesnio masto, tačiau šiuo požiūriu šie asmenys nėra vertinami kitaip negu atitinkamos valstybės narės piliečiai.

102.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, „ar (ir kokiomis sąlygomis) pagal Chartijos 18 straipsnio nuostatas, siejamas su SESV 78 straipsniu, gali būti reikalaujama, kad valstybė narė išnagrinėtų tarptautinės apsaugos prašymą, nepaisydama nacionalinės nuostatos, kuria įgyvendinamas Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas, tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje jau buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas, bet nebuvo sutekta pabėgėlio statuso“, nes prieglobsčio procedūra pastarojoje valstybėje narėje turi trūkumų.

103.

Prašyme priimti prejudicinį sprendimą jį pateikęs teismas nurodo prieglobsčio procedūros trūkumus Bulgarijoje, nes suteikusi „papildomą apsaugą [ši] valstybė narė atsisako suteikti – palankesnį – pabėgėlio statusą <…> (iš anksto numatytu) būdu <…> arba nenagrinėja paskesnių prašymų, nors atsirado naujos informacijos arba duomenų, dėl kurių labai padidėja tikimybė, kad prašytojui gali būti suteiktas pabėgėlio statusas [pagal Direktyvos 2013/32 40 straipsnio 3 dalį]“. (Prašymo priimti prejudicinį sprendimą byloje C‑297/17 32 punktas.)

104.

Vokietijos vyriausybė mano, kad, jei „būtų pareiga išnagrinėti prieglobsčio procedūros kitoje valstybėje narėje sisteminius trūkumus, ji turėtų būti bent paminėta Direktyvoje 2013/32. [Ji pažymi, kad] taip vis dėlto nėra ir [kad, atvirkščiai] valstybės narės sprendimas dėl tarptautinės apsaugos suteikimo turi tam tikrą galią“ (šios vyriausybės pastabų 62 punktas). Šios vyriausybės teigimu, tik Sąjungos teisės aktų leidėjas gali įtvirtinti tokią pareigą materialinės teisės nuostatose ir šios pareigos nesilaikymas gali būti konstatuotas tik pasibaigus procedūrai dėl šios valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo.

105.

Prancūzijos vyriausybė mano, kad tik tuo atveju, jei paaiškėja, kad kitos valstybės narės jau suteikta tarptautinė apsauga yra neveiksminga, t. y. kad suinteresuotajam asmeniui apsaugą suteikusioje valstybėje narėje kyla persekiojimo ar didelės žalos grėsmė ( 51 ), kaip tai suprantama pagal Direktyvą 2011/95, naują prašymą gavusi valstybė narė turės patikrinti, ar prašytojas netenkina sąlygų, kad jam būtų suteiktas pabėgėlio statusas, prieš nagrinėdama, ar jis atitinka papildomos apsaugos suteikimo sąlygas.

106.

Lenkijos vyriausybės teigimu, Direktyvos 2013/32 33 straipsnyje numatyta, kad prašytojas, kuriam suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje, yra joje pakankamai apsaugotas, todėl kitos valstybės narės gali laikyti jo prašymą nepriimtinu ir jį atmesti nenagrinėdamos jo iš esmės. Ji mano, jog tai, kad kompetentinga nacionalinė valdžios institucija konstatuoja, kad prašytojui suteikta tarptautinė apsauga kitoje valstybėje narėje, iš principo turi jai leisti nenagrinėti jo prašymo iš esmės. Ji priduria, kad tik labai išimtinėmis aplinkybėmis kompetentinga nacionalinė valdžios institucija turi pradėti prašymo nagrinėjimo iš esmės procedūrą. Šios vyriausybės teigimu, būtent kompetentinga nacionalinė institucija arba nacionalinis teismas turi nustatyti, ar konkrečiu atveju sisteminiai prieglobsčio procedūrų ar prieglobsčio prašytojų priėmimo sąlygų trūkumai tam tikroje valstybėje narėje, kuriais pažeidžiamas Chartijos 4 straipsnis, pagrindžia įpareigojimą iš esmės išnagrinėti prašymą suteikti didesnę tarptautinę apsaugą.

107.

Komisija mano, kad pirmoji valstybė narė (t. y. nagrinėjamu atveju – Vokietijos Federacinė Respublika) neprivalo nagrinėti kitos valstybės narės prieglobsčio procedūrų trūkumų. Ji mano, kad suteikus papildomą apsaugą valstybėje B, o valstybėje A atmetus prašymą dėl didesnės apsaugos suteikimo kaip nepriimtiną, prieglobsčio procedūra yra baigta. Todėl, Komisijos teigimu, suinteresuotasis asmuo turi būti vertinamas pagal 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse ( 52 ) 6 straipsnio 2 dalį. Ji mano, kad suinteresuotasis asmuo valstybėje narėje A yra neteisėtai, bet valstybėje narėje B naudojasi teise gyventi šalyje kaip asmuo, kuriam suteikta papildoma apsauga.

108.

Šis prejudicinis klausimas yra susijęs su prašymo „sustiprinti“ vienoje valstybėje narėje suteiktą papildomą apsaugą, t. y. pripažinti pabėgėlio statusą kitoje valstybėje narėje, priimtinumu. Pagal Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktą valstybės narės gali ( 53 ) laikyti nepriimtinu prašymą suteikti pabėgėlio statusą, jei kitoje valstybėje narėje buvo suteiktas papildomos apsaugos statusas.

109.

Šiuo atžvilgiu, be to, kad reikalavimai, taikomi priskyrimui prie pabėgėlių (Direktyvos 2011/95 III skyrius), akivaizdžiai skiriasi nuo reikalavimų, taikomų priskyrimui prie papildomą apsaugą galinčių gauti asmenų (Direktyvos 2011/95 V skyrius), pažymėtina, jog papildomos apsaugos statusas iš principo ( 54 ) suteikia mažesnę apsaugą nei pabėgėlio statusas, kiek tai susiję, be kita ko, su teise gyventi šalyje ( 55 ) ir socialiniu aprūpinimu ( 56 ). Šį skirtumą tarp dviejų tarptautinės apsaugos statusų dar labiau parodo pati SESV 78 straipsnio formuluotė ( 57 ).

110.

Pažymiu, kad atsižvelgiant į šių dviejų statusų skirtumą Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje numatyta, jog atsakingoje valstybėje narėje tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę šios valstybės narės teisme ir gali apskųsti sprendimus laikyti nepagrįstu prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir (arba) papildomos apsaugos statusą ( 58 ).

111.

Iš tiesų Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje numatyta, kad „kai valstybės narės suteiktas papildomos apsaugos statusas suteikia tokias pačias teises ir naudą, kaip pabėgėlio statusas pagal Sąjungos ir nacionalinę teisę, valstybė narė gali laikyti, kad apeliacija dėl sprendimo laikyti prašymą nepagrįstu, kad būtų suteiktas pabėgėlio statusas, yra nepriimtina dėl to, kad prašytojas nėra pakankamai suinteresuotas tolesniu nagrinėjimu“ ( 59 ).

112.

Darytina išvada, kad tik išimtinėmis aplinkybėmis pabėgėlio statusas visiškai atitinka papildomos apsaugos statusą.

113.

Bendra Europos prieglobsčio sistema buvo sukurta tokiomis aplinkybėmis, kurios leidžia daryti prielaidą, jog visos joje dalyvaujančios valstybės – ir valstybės narės, ir trečiosios šalys – gerbia pagrindines teises, įskaitant Chartijos 18 straipsnyje įtvirtintą teisę į prieglobstį, ir kad valstybės narės šiuo atžvilgiu gali pasitikėti viena kita ( 60 ).

114.

Mano nuomone, Sąjungos teisės aktų leidėjas vadovaujasi šiuo tarpusavio pasitikėjimo principu, kai priima tokias nuostatas, kaip Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punktas. Šia nuostata siekiama išvengti išteklių švaistymo ir „sistemos apkrovos įpareigojant valstybių valdžios institucijas nagrinėti to paties prašytojo pateiktus daugkartinius prašymus <…> ir taip išvengti forum shopping, visomis šiomis priemonėmis iš esmės siekdamas paspartinti prašymų nagrinėjimą atsižvelgiant tiek į prieglobsčio prašytojų, tiek į dalyvaujančių šalių interesus“ ( 61 ).

115.

Konkrečiomis nagrinėjamų bylų aplinkybėmis tarpusavio pasitikėjimas reiškia, jog valstybės narės turi teisę daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės nagrinėja tarptautinės apsaugos prašymus, laikydamosi Sąjungos tesės ir Ženevos konvencijos normų, ir suteikia arba pabėgėlio statusą, arba papildomos apsaugos statusą, kai tai būtina dėl specialių šių statusų suteikimui taikomų reikalavimų atsižvelgiant į Direktyvoje 2011/95 numatytus bendrus kriterijus. Todėl valstybės narės turi teisę daryti prielaidą, kad kitos valstybės narės suteikia pabėgėlio (aukštesnį), o ne papildomos apsaugos (žemesnį) statusą, kai tai būtina ir reikalinga atsižvelgiant į aplinkybes ir atvirkščiai.

116.

Jau pažymėjau, kad vis dėlto ši prezumpcija yra nuginčijama. Iš tiesų svarbu pabrėžti, kad teisė į prieglobstį – tai pagrindinė teisė, Chartijos 18 straipsnyje garantuojama„pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo“. Tai reiškia, kad, nepaisant tarpusavio pasitikėjimo tarp valstybių narių pareigos, suinteresuotasis asmuo turi turėti galimybę įrodyti, jog yra prieglobsčio procedūros sisteminių trūkumų, be kita ko, dėl paplitusios praktikos nepagrįstai suteikti veikiau papildomos apsaugos statusą nei pabėgėlio statusą. Iš tiesų sisteminių trūkumų buvimas negali būti pripažįstamas tik tais atvejais, kai suinteresuotajam asmeniui kyla persekiojimo ar didelės žalos grėsmė, kaip teigia Prancūzijos vyriausybė ( 62 ).

117.

Patikrinimas, ar atsakingoje valstybėje narėje yra sisteminių prieglobsčio procedūros trūkumų, gali būti atliktas tik konkrečiai išnagrinėjus faktus ir aplinkybes. Šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi atsižvelgti į visus suinteresuotojo asmens pateiktus įrodymus dėl visų reikšmingų aplinkybių, susijusių su tariamais sisteminiais prieglobsčio procedūros trūkumais.

118.

Atskiri pažeidimai, kad ir kaip būtų, nėra pakankami, kad būtų abejojama dėl bendros Europos prieglobsčio sistemos ( 63 ) ir konkrečiai dėl Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkto ir kad valstybės narės būtų priverstos laikyti, jog yra priimtinas prašymas suteikti pabėgėlio statusą, net jei kita valstybė narė yra suteikusi papildomos apsaugos statusą.

119.

Be to, kadangi pagal Direktyvos 2013/32 46 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktį numatyta, jog atsakingoje valstybėje narėje tarptautinės apsaugos prašytojas turi teisę į veiksmingą teisių gynimo priemonę šios valstybės narės teisme ir gali apskųsti sprendimus laikyti nepagrįstu prašymą suteikti pabėgėlio statusą, jis taip pat turi įrodyti, kad šios teisės į veiksmingą teisių gynimo priemonę nėra arba ji turi sisteminių trūkumų.

120.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, manau, kad pagal Sąjungos teisę, visų pirma pagal Chartijos 18 straipsnį, draudžiama, kad valstybė narė taikytų Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą tarptautinės apsaugos prašymo nepriimtinumo pagrindą, kai prašytojas, pateikęs prašymą pripažinti pabėgėlio statusą, siekia, kad būtų sustiprinta papildoma apsauga, jam suteikta kitoje valstybėje narėje, ir kai prieglobsčio procedūra šioje pastarojoje valstybėje narėje turėjo ir tebeturi sisteminių trūkumų.

121.

Penktasis klausimas bylose C‑297/17, C‑318/17 ir C‑319/17 pateiktas tik tam atvejui, jei į antrąjį klausimą būtų atsakyta neigiamai ( 64 ). Šiuo klausimu, kuris skirstomas į dvi dalis, pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas siekia sužinoti, pirma, ar pagrindinėje byloje nagrinėjamos aplinkybės laiko atžvilgiu patenka į reglamento „Dublinas II“ arba reglamento „Dublinas III“ taikymo sritį, ir, antra, ar reglamentas „Dublinas II“ ir (arba) reglamentas „Dublinas III“ taikytini tuo atveju, kai prašytojui kitoje valstybėje narėje jau suteikta papildoma apsauga.

122.

Kadangi, remiantis mano atsakymu į antrąjį klausimą, valstybė narė neprivalo iš pradžių išnagrinėti, ar ji yra atsakinga už tarptautinės apsaugos prašymo nagrinėjimą ir gali atmesti šį prašymą vadovaudamasi nepriimtinumo pagrindais, numatytais Direktyvos 2013/32 33 straipsnio 2 dalyje, penktasis klausimas netenka savo dalyko.

123.

Atsižvelgdamas į visus išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Bundesverwaltungsgericht (Federalinis administracinis teismas, Vokietija) pateiktus prejudicinius klausimus atsakyti taip: