1.

Conseil d’État (Prancūzija) pateiktas prašymas priimti prejudicinį sprendimą susijęs su 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1223/2009 dėl kosmetikos gaminių ( 2 ) 10 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, dėl kurio kreipiamasi pirmą kartą ( 3 ). Šioje nuostatoje nurodyta kvalifikacija, kurią privalo turėti asmuo, atsakingas už tokio gaminio saugos vertinimo atlikimą ( 4 ), ir kuri atitinka arba „farmacijos, toksikologijos, medicinos arba panašių disciplinų srityje aukštojo [universitetinio (teorinio ir praktinio)] mokslo“ išsilavinimą, arba „atitinkamos valstybės narės pripažįstam[as] lygiaver[tes] studij[as]“.

2.

Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas nagrinėjant ieškinį dėl ministrų, kurie yra atsakovai pagrindinėje byloje, 2015 m. vasario 25 d. priimto nutarimo dėl kosmetikos gaminių saugos žmonių sveikatai vertintojų profesinės kvalifikacijos ( 5 ) (toliau – ginčijamas nutarimas) panaikinimo. Šiuo nutarimu Prancūzijos teisės aktų leidėjas nustatė išsilavinimą, kurį jis pripažino „lygiaverčiu“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį, ir nurodė tik diplomus, išduotus Europos ekonominėje erdvėje (EEE), be kita ko, įtraukęs veterinaro ir ekotoksikologijos studijų diplomus.

3.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas klausia Teisingumo Teismo, pirma, ar išsilavinimo lygiavertiškumo pripažinimas, kurį valstybė narė gali taikyti pagal 10 straipsnio 2 dalį, susijęs tik su trečiosiose valstybėse, kurios nėra Europos Sąjungos valstybės narės, suteiktu išsilavinimu. Antra, jeigu taip, jis Teisingumo Teismo klausia, ar ir pagal kokius kriterijus valstybė narė gali nustatyti disciplinas, laikomas „panašiomis“ į farmaciją, toksikologiją ar mediciną, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą.

4.

Kaip nurodyta Reglamento Nr. 1223/2009 1 ir 69 konstatuojamosiose dalyse, šiuo reglamentu Direktyva 76/768/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su kosmetikos gaminiais, suderinimo ( 6 ) buvo išdėstyta nauja redakcija ir pakeista.

5.

Pagal Reglamento Nr. 1223/2009 4 konstatuojamąją dalį „[š]iuo reglamentu visapusiškai derinamos Bendrijos taisyklės, kad būtų sukurta kosmetikos gaminių vidaus rinka ir užtikrinta labai gera žmonių sveikatos apsauga“.

6.

Šio reglamento 19 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad informacijoje, kurią reikia pateikti kompetentingoms institucijoms, „visų pirma turi būti pateikti [kosmetikos] gaminio saugos duomenys, kuriais patvirtinama, jog buvo atliktas saugos vertinimas“.

7.

1 straipsnyje „Taikymo sritis ir tikslas“ numatyta, kad šiuo „reglamentu nustatomos taisyklės, kurias turi atitikti visi rinkai pateikiami kosmetikos gaminiai, kad būtų užtikrintas vidaus rinkos veikimas ir labai gera žmonių sveikatos apsauga“.

8.

Šio reglamento 10 straipsnyje „Saugos įvertinimas“ nustatyta:

„1.   Siekdamas įrodyti, kad kosmetikos gaminys atitinka 3 straipsnio reikalavimus, atsakingas asmuo, prieš pateikdamas kosmetikos gaminį rinkai, užtikrina, kad, remiantis susijusia informacija, būtų atliktas kosmetikos gaminio saugos įvertinimas ir kad vadovaujantis I priedu būtų parengta kosmetikos gaminio saugos ataskaita.

<…>

Komisija, glaudžiai bendradarbiaudama su visomis suinteresuotomis šalimis, priima tinkamas gaires, kurios sudarytų sąlygas įmonėms, visų pirma mažoms ir vidutinėms įmonėms, laikytis I priede nustatytų reikalavimų. Tos gairės priimamos laikantis 32 straipsnio 2 dalyje nurodytos reguliavimo procedūros su tikrinimu [reguliavimo procedūros].

2.   Kaip nurodyta I priedo B dalyje, kosmetikos gaminio saugos įvertinimą atlieka asmuo, turintis farmacijos, toksikologijos, medicinos arba panašių disciplinų srityje aukštojo [universitetinio (teorinio ir praktinio)] mokslo arba atitinkamos valstybės narės pripažįstamų lygiaverčių studijų diplomą arba kitus oficialius kvalifikaciją patvirtinančius dokumentus.“

9.

Reglamento Nr. 1223/2009 I priedas susijęs su „kosmetikos gaminio saugos ataskaita“. Jo B dalies „Kosmetikos gaminio saugos įvertinimas“ 4 punkte nustatyta, kad šioje ataskaitoje visų pirma pateikiami „[s]augos vertintojo kvalifikaciją įrodantys dokumentai“.

10.

Šis reglamentas 2013 m. balandžio 5 d. EEE jungtinio komiteto sprendimu Nr. 49/2013, iš dalies keičiančiu EEE susitarimo II priedą (Techniniai reglamentai, standartai, bandymai ir sertifikavimas) ( 7 ), buvo įtrauktas į EEE susitarimą (toliau – EEE susitarimas).

11.

2013 m. lapkričio 25 d. Komisijos įgyvendinimo sprendimo 2013/674/ES dėl Reglamento Nr. 1223/2009 I priedo gairių ( 8 ) 4.4 skirsnyje „Vertintojo kvalifikacija ir B dalies patvirtinimas“ nustatyta:

„Saugos vertintojas – tai reikalingas žinias ir kompetenciją turintis specialistas, galintis tiksliai atlikti saugos įvertinimą, kaip nurodyta Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje nustatytuose kvalifikaciniuose reikalavimuose. Šio kosmetikos gaminio saugos ataskaitos skirsnio tikslas – užtikrinti, kad šio reikalavimo būtų laikomasi ir kad būtų pateikti reikalingi įrodymai.

<…>

Trečiojoje šalyje kvalifikaciją įgijęs asmuo gali būti saugos vertintojas, jei jis turi „atitinkamos valstybės narės pripažįstamų lygiaverčių studijų [farmacijos, toksikologijos, medicinos arba panašių disciplinų srityje aukštojo [universitetinio (teorinio ir praktinio)] mokslo] diplomą“.

Turi būti pateikiami įrodymai apie saugos vertintojo kvalifikaciją (t. y. diplomo ir, jei reikia, lygiaverčių studijų diplomo kopija), kaip nustatyta Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 10 straipsnyje.“

12.

Code de la santé publique (Visuomenės sveikatos kodeksas, toliau – Kodeksas) ( 9 ) L. 5131-2 straipsnio trečioje pastraipoje nurodyta: „[k]valifikuoti saugos vertintojai turi turėti Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 10 straipsnyje nurodytą universitetinį išsilavinimą arba lygiavertį išsilavinimą, nurodytą už sveikatą, pramonę ir aukštąjį išsilavinimą atsakingų ministrų nutarimu sudarytame sąraše, arba Europos Sąjungos valstybės narės lygiaverčiu pripažintą išsilavinimą“.

13.

Ginčijamo nutarimo ( 10 ) tikslas, nurodytas nutarimo preambulėje, yra „apibrėžti išsilavinimą, pripažįstamą lygiaverčiu gydytojo, farmacininko ir toksikologo diplomais, kuriuos privalo turėti kosmetikos gaminių saugos žmonių sveikatai vertintojai“. Pagal šio nutarimo 1 straipsnį „išsilavinimo, pripažįstamo lygiaverčiu universitetiniam išsilavinimui, numatytam Reglamento (EB) Nr. 1223/2009 10 straipsnyje ir Kodekso L. 5131-2 straipsnyje, sąrašas nustatytas priede“; jis yra toks:

„1.   Prancūzijos valstybės išduotas veterinarijos gydytojo diplomas, valstybinis veterinaro diplomas arba vienas iš diplomų, sertifikatų ar veterinaro kvalifikaciją patvirtinančių dokumentų, kuriuos išdavė kitos Europos Sąjungos valstybės narės, [EEE] susitarimo šalys ar Šveicarijos Konfederacija.

2.   Nacionalinis Prancūzijos daktaro diplomas arba kitų Europos Sąjungos valstybių narių, [EEE] susitarimo šalių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotas vienas iš diplomų, sertifikatų ar dokumentų, prilyginamų Prancūzijoje suteikiamam daktaro laipsniui, kuriuos turint leidžiama dirbti mokslo tyrimų darbą toksikologijos ar ekotoksikologijos srityje.

3.   Nacionalinis Prancūzijos magistro diplomas arba vienas iš kitų Europos Sąjungos valstybių narių, [EEE] susitarimo šalių ar Šveicarijos Konfederacijos išduotų diplomų, sertifikatų ar dokumentų, kurį išdavusi valstybė pripažįsta šiuo dokumentu suteikiamą magistro laipsnį (suteikiantį 120 ECTS Europos kreditų, gavus pirmąjį diplomą, kuriuo suteikiama 180 ECTS kreditų). Be to, remiantis šiuo diplomu, sertifikatu ar dokumentu turi būti įmanoma pagrįsti bent 60 Europos ECTS kreditų, patvirtintų toksikologijos ar ekotoksikologijos srityje, taip pat rizikos vertinimo srityje.

4.   Toksikologijos arba ekotoksikologijos išsamių studijų diplomas (DEA).

5.   Specializuotųjų aukštojo mokslo studijų diplomas (DESS) toksikologijos ar ekotoksikologijos srityje.“

14.

Iš byloje pateiktos medžiagos matyti, kad Fédération des entreprises de la beauté (Grožio pramonės įmonių federacija, toliau – FEBEA) – tai profesinė organizacija, kurios narės yra daugiau kaip 300 įmonių, Prancūzijoje veikiančių kosmetikos sektoriuje.

15.

2015 m. rugsėjo 4 d. ši organizacija Conseil d’État (Valstybės Taryba) pareiškė ieškinį dėl ginčijamo nutarimo ir 2015 m. liepos 10 d. ministro sprendimo, kuriuo atmestas federacijos administracinis skundas dėl šio nutarimo, panaikinimo dėl įgaliojimų viršijimo.

16.

Grįsdama savo ieškinį FEBEA, be kitų pagrindų, remiasi tuo, kad ginčijamas nutarimas pažeidžia Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį, nes, pirma, nutarime apibrėžiamos „panašiomis“ į farmaciją, toksikologiją ar mediciną laikomos disciplinos, į kurias visų pirma įtraukta ekotoksikologija, nors pagal šį reglamentą tokios kompetencijos valstybėms narėms nesuteikiama, ir, antra, nutarimu lygiavertis pripažįstamas Sąjungoje, EEE arba Šveicarijos Konfederacijoje suteikiamas išsilavinimas, nors, kaip nurodyta šioje nuostatoje, lygiaverčiu galima pripažinti tik trečiosiose valstybėse įgytą išsilavinimą.

17.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje valstybėms narėms suteikiama galimybė pripažinti diplomams ir kitiems dokumentams, kuriais patvirtinamas universitetinis (teorinis ir praktinis) išsilavinimas farmacijos, toksikologijos, medicinos ar panašios disciplinos srityje, lygiavertį išsilavinimą, kurį privalo turėti už kosmetikos gaminio saugos vertinimą atsakingas asmuo.

18.

Nors, kaip teigia FEBEA, šioje nuostatoje pateikiama sąvoka „pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“ susijusi tik su valstybėse, kuriose šis reglamentas netaikomas, suteiktu išsilavinimu, galima manyti, jog siekiant visiškai įgyvendinti šią nuostatą reikia iš anksto patikslinti ir sąvokos „panašios disciplinos“ turinį, ir kvalifikacijos lygius, reikalingus siekiant įvykdyti šio reglamento reikalavimus, kad būtų galima pripažinti minėtą lygiavertį išsilavinimą.

19.

Šiomis aplinkybėmis 2016 m. gruodžio 16 d. sprendimu (jį Teisingumo Teismas gavo 2017 m. sausio 12 d.) Conseil d’État (Valstybės Taryba) nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

20.

Rašytines pastabas pateikė FEBEA, Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija. 2017 m. spalio 19 d. teismo posėdyje Prancūzijos vyriausybė ir Europos Komisija pateikė žodines pastabas.

21.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismui pateikė tris prejudicinius klausimus. Pirmasis susijęs su Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje pateikiama sąvoka „valstybės narės pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“, o antrasis ir trečiasis – su sąvoka „į farmaciją, toksikologiją arba mediciną „panaši disciplina“, kaip tai suprantama pagal tą pačią nuostatą. Atsižvelgdamas į tai, kad pastarųjų dviejų klausimų dalykas panašus, manau, juos reikėtų nagrinėti kartu.

22.

Savo pirmajame prejudiciniame klausime prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo iš esmės siekia sužinoti, ar sąvoka „valstybės narės pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“, vartojama minėto 10 straipsnio 2 dalyje, turi būti aiškinama kaip susijusi tik su trečiosiose valstybėse, kurios nėra Europos Sąjungos valstybės narės, suteiktu išsilavinimu.

23.

Iš nacionalinės bylos matyti, kad FEBEA pagrindinėje byloje tvirtina, jog ginčijamas nutarimas neteisėtas, nes jame pripažįstamas būtent Sąjungoje gautų diplomų lygiavertiškumas ( 11 ), nors tokio valstybių narių tarpusavio pripažinimo visiškai nereikia ( 12 ). FEBEA panašaus požiūrio laikosi Teisingumo Teisme; ji tvirtina, kad toks valstybės įsikišimas būtinas tik dėl asmens, turinčio trečiojoje šalyje išduotą diplomą, nes šis asmuo kosmetikos gaminių saugos vertintojas Sąjungoje galėtų būti tik tuo atveju, jeigu viena iš valstybių narių pripažintų šio diplomo lygiavertiškumą.

24.

Prancūzijos vyriausybė teigia priešingai – kad valstybės narės, taikydamos Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį, gali pripažinti Sąjungoje suteikto išsilavinimo lygiavertiškumą, nepažeidžiant kiekvienos valstybės narės galimybės kiekvienu konkrečiu atveju pripažinti išsilavinimo, kurį kandidatai vykdyti kosmetikos gaminių saugos vertinimo veiklai įgijo trečiosiose valstybėse, lygiavertiškumo.

25.

Komisija laikosi panašios nuomonės – ji iš esmės mano, kad trečiosiose valstybėse įgyto išsilavinimo lygiavertiškumui pripažinti 10 straipsnio 2 dalis netaikoma, nes šioje nuostatoje pateiktoje sąvokoje „pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“ daroma nuoroda į ne universitetinį išsilavinimą, o ne į trečiosiose šalyse įgytą išsilavinimą, kurį kiekvienu konkrečiu atveju valstybės narės gali pripažinti pagal Direktyvą 2005/36/EB ( 13 ), ir šis pripažinimas nėra įpareigojimas kitoms valstybėms narėms.

26.

Dėl toliau nurodytų priežasčių aš taip pat esu tuo įsitikinęs.

27.

Pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją vienodo Sąjungos teisės taikymo reikalavimas reiškia, kad kai Sąjungos teisės akte aiškiai nedaroma nuorodos į valstybių narių teisę, siekiant apibrėžti konkrečią sąvoką, ši sąvoka turi būti aiškinama savarankiškai, Teisingumo Teismui atsižvelgiant ne tik į atitinkamos nuostatos tekstą, bet ir į jos kontekstą, taip pat tikslą, siekiamą teisės aktu, kurio dalis ji yra ( 14 ).

28.

Pirma, dėl Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalies formuluotės pabrėžiu, kad manau, jog šioje nuostatoje aiškiai atskiriamas dviejų kategorijų išsilavinimas, kuris patvirtintas diplomu ar kitu dokumentu ir kurį įgijęs asmuo gali vykdyti kosmetikos gaminių saugos vertinimo uždavinį, nurodytą šio reglamento I priedo B dalyje. Pirma, tai yra išsilavinimas, kurį Sąjungos teisės aktų leidėjas aiškiai nurodė taip: „farmacijos, toksikologijos, medicinos arba panašių disciplinų srityje [baigtos] aukštojo [universitetinio (teorinio ir praktinio)] mokslo <…> studij[os]“; ir, antra, išsilavinimas, kuris aiškiai nenurodytas, tačiau gali būti pripažįstamas tinkamu ir dėl kurio valstybės narės turi įsikišti – pripažinti jo lygiavertiškumą pagal šią sąvoką: „atitinkamos valstybės narės pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“.

29.

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausime abejojama, ar antroji iš šių kategorijų susijusi tik su išsilavinimu, suteikiamu už Sąjungos ribų, kaip teigia FEBEA.

30.

Šiuo požiūriu konstatuoju, kad nei Reglamente Nr. 1223/2009, nei konkrečiai jo 10 straipsnio 2 dalyje, nėra jokios nuostatos, kad sąvoka „pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“ susijusi tik su išsilavinimu, įgytu trečiosiose šalyse. Iš tikrųjų šiose nuostatose nėra jokio aiškaus išskyrimo pagal valstybę, kurioje studijavo už kosmetikos gaminių saugos vertinimą atsakingas asmuo. Tačiau, jeigu Sąjungos teisės aktų leidėjas šiuo klausimu būtų norėjęs reglamentuoti konkrečią sąveikos su trečiųjų šalių sistemomis problemą, jis neabejotinai būtų tai padaręs daug aiškiau ( 15 ).

31.

Kaip ir Prancūzijos vyriausybė bei Komisija, manau, kad iš 10 straipsnio 2 dalies pačios formuluotės ir vidinės logikos matyti, jog ši galutinė formuluotė turi būti suprantama kaip susijusi su išsilavinimu, pripažįstamu lygiaverčiu pirmajai iš dviejų pirma nurodytų kategorijų, t. y. lygiaverčiu universitetiniam išsilavinimui (teoriniam ir praktiniam), įgytam arba farmacijos, toksikologijos ar medicinos, arba panašių disciplinų srityje ( 16 ). Komisija pateikia pavyzdį (mano nuomone, gerai pagrįstą), kad valstybė narė galėtų pripažinti lygiaverčiu ne universitetinį, o aukštosios techninės arba medicinos mokyklos suteiktą išsilavinimą. Atvira šios nuostatos formuluotė leidžia atsižvelgti tiek į tai, kad atitinkamas išsilavinimas Sąjungoje jau yra labai įvairus, tiek į tai, kad jis dar gali kisti.

32.

Antra, mano siūlomam aiškinimui neprieštarauja, ir net, mano nuomone, jį pagrindžia, šios nuostatos genezė.

33.

Iš tikrųjų FEBEA teigia, kad dėl Reglamento Nr. 1223/2009 nekyla abejonių dėl Direktyvos 76/768 taisyklių, taikytų iki jo įsigaliojimo, todėl šio reglamento 10 straipsnio 2 dalyje taip pat daroma nuoroda į vienoje iš valstybių narių gautą diplomą, kurį, kaip ir pagal ankstesnę teisę ( 17 ), privalo turėti už kosmetikos gaminių saugos vertinimą atsakingi asmenys. FEBEA priduria, kad valstybė narė neturi pripažinti kitose valstybėse narėse gautų diplomų, kuriais patvirtinamas išsilavinimas, lygiavertiškumo.

34.

Vis dėlto manau, kad, remiantis ankstesnių taisyklių turiniu, veikiau galima pagrįsti priešingą teiginį, kad Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalis visiškai apima valstybėse narėse suteiktą išsilavinimą, nes šios taisyklės buvo susijusios tik su diplomais, „išduot[ais] valstybės narės kompetentingos institucijos“ ( 18 ). Be to, manau, kad šiame reglamente išdėstydamas Direktyvą 76/768 nauja redakcija teisės aktų leidėjas norėjo ne išsaugoti nuostatas, kuriomis iki tol buvo reglamentuojamas kosmetikos gaminių saugos vertinimas (atrodo, kad taip tvirtina FEBEA), o padaryti esminių pakeitimų, būtent tam, kad būtų užpildytos šios direktyvos spragos, susijusios su šiuo klausimu ( 19 )

35.

Be to, Prancūzijos vyriausybė teigia (mano nuomone, teisingai), kad iš teisėkūros darbų, kuriuos atlikus priimta minėta 10 straipsnio 2 dalis, matyti, jog šios nuostatos tikslas – nustatyti suderintus minimalios kvalifikacijos kriterijus, pagal kuriuos kiekviena valstybė narė galėtų nustatyti, kokio išsilavinimo reikia siekiant jos teritorijoje vykdyti kosmetikos gaminių saugos vertinimo uždavinį, jeigu nebus priimti išsilavinimo reikalavimai, dėl kurių gali atsirasti valstybių narių piliečių tarpusavio diskriminacija.

36.

Iš tikrųjų pažymiu, kad Komisijos pasiūlyme ( 20 ) buvo nurodyta, pirma, kad už šį vertinimą atsakingas asmuo privalo turėti aukštojo mokslo arba atitinkamos valstybės narės pripažįstamų lygiaverčių studijų diplomą, ir, antra, kad šių studijų trukmė turi būti ne trumpesnė kaip treji metai, taigi studijos turi apimti tiek teorinį, tiek praktinį mokslą bent vienos iš nurodytų disciplinų srityje. Galutinėje nagrinėjamos nuostatos versijoje iš esmės buvo išsaugota pradinė šių kriterijų formuluotė ( 21 ), kuri, mano nuomone, pagrindžia aiškinimą, kad Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje numatytas lygiavertiškumo pripažinimas susijęs su kitokio tipo (ne universitetiniu) išsilavinimu, o ne būtent trečiosiose valstybėse suteikiamu išsilavinimu.

37.

Trečia, dėl normų, į kurias atsižvelgiama šioje 10 straipsnio 2 dalyje, FEBEA teigia, kad, pirma, abipusis Sąjungoje gautų diplomų pripažinimas derinamas atskirai pagal SESV 53 straipsnį ir kad valstybių narių kompetencijai priklauso tik už Sąjungos ribų gautų diplomų pripažinimas, kuris gali būti paliekamas kiekvienos valstybės narės diskrecijai. Tačiau pabrėžiu, kad pagal Reglamento Nr. 1223/2009 1 straipsnį šio reglamento tikslas yra ne reglamentuoti diplomų pripažinimą siekiant skatinti laisvą asmenų judėjimą, o „nustat[yti] taisykl[es], kurias turi atitikti visi rinkai pateikiami kosmetikos gaminiai“, užtikrinant laisvą prekių judėjimą.

38.

Antra, FEBEA remiasi Reglamento Nr. 1223/2009 I priedo gairėmis, nustatytomis minėtame Komisijos įgyvendinimo sprendime, ir pabrėžia, kad šiose gairėse aiškiai nurodyta, jog šio reglamento 10 straipsnio 2 dalyje minimas lygiavertiškumo pripažinimas turėtų būti taikomas tik „[t]rečio[siose] šaly[se] kvalifikaciją įgij[usio] asm[ens]“ dokumentams ( 22 ).

39.

Šiuo klausimu iš karto pažymiu, kad net jeigu šią minėtų gairių ištrauką reikėtų suprasti taip, kaip numato FEBEA (Komisija per teismo posėdį atmetė tokį požiūrį), vis dėlto privalomojo pobūdžio gali būti tik 10 straipsnio 2 dalies aiškinimas, kurį Teisingumo Teismas pateiks, atsižvelgdamas tiek į šios nuostatos formuluotę, tiek į jos kontekstą ir tikslus ( 23 ).

40.

Be to, Komisija per posėdį pabrėžė, kad nagrinėjama ištrauka neprieštarauja šioje byloje jos ginamai pozicijai, kad trečiosiose šalyse suteikiamo išsilavinimo pripažinimas nereglamentuojamas pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį. Ji nurodė, kad šiuo klausimu reikia atsižvelgti į Direktyvos 2005/36 dėl profesinių kvalifikacijų pripažinimo ( 24 ) nuostatas, kaip nurodė ir Prancūzijos vyriausybė.

41.

Pažymiu, kad pagal Direktyvos 2005/36 21 straipsnį kai kurie valstybės narės kompetentingų įstaigų išduoti išsilavinimo diplomai automatiškai pripažįstami kitose valstybėse narėse, jeigu atitinka pagal šią direktyvą vienodai taikomus būtiniausius rengimo reikalavimus ( 25 ). Šios profesinės kvalifikacijos apima gydytojų ir vaistininkų kvalifikaciją, kuri taip pat nurodyta Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje ir patenka į pirmąją išsilavinimo, kurio įgijimą turi įrodyti už kosmetikos gaminių saugos vertinimą atsakingas asmuo, kategoriją ( 26 ).

42.

Dėl trečiojoje valstybėje išduotų išsilavinimo diplomų pažymėtina, kad iš Direktyvos 2005/36 10 konstatuojamosios dalies ( 27 ) ir 2 straipsnio 2 dalies ( 28 ) matyti, jog šioje direktyvoje kiekvienai valstybei narei suteikiama galimybė pagal nacionalinės teisės aktus pripažinti profesines kvalifikacijas, kurias trečiosios šalies arba kitos valstybės narės piliečiai įgijo ne Sąjungoje, tačiau pagal būtiniausius rengimo reikalavimus, keliamus tam tikroms profesijoms. Kaip pabrėžia Komisija, tai yra paprasta galimybė, o ne pareiga, ir toks pripažinimas nėra įpareigojimas kitoms valstybėms narėms ( 29 ). Taigi Prancūzijos vyriausybė pažymi (mano nuomone, teisingai), kad Direktyvos 2005/36 tikslas nėra reglamentuoti trečiosiose šalyse įgytų kvalifikacijų pripažinimo, kuris patenka į valstybių narių kompetencijos sritį, jeigu laikomasi tam tikrų būtiniausių reikalavimų, ir kad ši išvada pagal analogiją turėtų būti pritaikyta išsilavinimui, patenkančiam į Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje nurodytą antrąją kategoriją ( 30 ).

43.

Ketvirta, dėl bendrų Reglamento Nr. 1223/2009 tikslų pažymiu, kad šio reglamento tikslas – „užtikrint[i] vidaus rinkos veikim[ą] ir labai ger[ą] žmonių sveikatos apsaug[ą]“ ( 31 ), be kita ko, paaiškinant reikalavimus dėl kosmetikos gaminio saugos vertinimo ( 32 ). Šiuo požiūriu Teisingumo Teismas jau yra pabrėžęs, kad „iš minėto reglamento 3, 10 ir 11 straipsnių matyti, kad [kosmetikos] gaminys turi būti saugus žmonių sveikatai, jo saugumas turi būti įvertintas remiantis atitinkama informacija ir kad turi būti parengta kosmetikos gaminio saugos ataskaita, įtraukiama į [atitinkamo] gaminio informacijos bylą“ ( 33 ).

44.

Dėl konkrečių šio reglamento 10 straipsnio 2 dalies tikslų manau, jog šia nuostata siekiama užtikrinti, kad už kosmetikos gaminio saugos vertinimą atsakingas asmuo turėtų tinkamą ir pakankamą kvalifikaciją šiam uždaviniui vykdyti pačiomis geriausiomis sąlygomis, siekiant visapusiškai apsaugoti žmonių sveikatą ( 34 ).

45.

Mano nuomone, šie tikslai neatitinka FEBEA pateikto aiškinimo. Iš tikrųjų, kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, atsižvelgiant į tikslą sukurti kosmetikos gaminių vidaus rinką, kurio siekiama pagal Reglamentą Nr. 1223/2009 ( 35 ), mažai tikėtina, kad vienos iš jo nuostatų konkretus tikslas būtų pripažinti trečiosiose valstybėse suteiktą išsilavinimą, to aiškiai nenurodžius. Tai, kad valstybė narė tiksliai ir išsamiai apibrėžia išsilavinimą, kurį ji pripažįsta lygiaverčiu 10 straipsnio 2 dalyje nurodytam išsilavinimui, taip pat prisideda prie šios vidaus rinkos kūrimo, nes dėl tokios apibrėžties kitų valstybių narių piliečiams, turintiems vieną iš pripažintų išsilavinimų, suteikiamos geresnės galimybės vykdyti kosmetikos gaminių saugos vertinimo veiklą ( 36 ).

46.

Be to, pritariu šios vyriausybės nuomonei, jog tam, kad būtų galima užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį, vertinimą turi atlikti tik asmenys, įrodę, jog turi būtiną kompetenciją, siekiant užtikrinti tiek naudojamų medžiagų, tiek galutinio gaminio nekenksmingumą; tą kompetenciją privalo patikrinti valstybės narės, prieš suteikdamos leidimą asmenims vykdyti šią veiklą savo teritorijoje. Manau, kad būtent dėl šios priežasties pagal 10 straipsnio 2 dalį kiekviena valstybė narė gali nustatyti, kokį išsilavinimą ji laiko lygiaverčiu universitetiniam išsilavinimui, kurį šioje nuostatoje aiškiai nurodė Sąjungos teisės aktų leidėjas ir dėl kurio jį turinčio asmens kvalifikacija oficialiai pripažįstama pakankama.

47.

Taigi siūlau į pirmąjį prejudicinį klausimą atsakyti taip: Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalis turi būti aiškinama kaip reiškianti, kad šioje nuostatoje pateikta sąvoka „pripažįstam[os] lygiaver[tės] studij[os]“ susijusi su kitokio tipo (ne universitetiniu) išsilavinimu, o ne būtent trečiosiose valstybėse suteikiamu išsilavinimu.

48.

Savo dviem paskutiniais prejudiciniais klausimais, kuriuos, mano nuomone, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas Teisingumo Teismo visų pirma klausia, ar valstybės narės yra kompetentingos nustatyti disciplinas, laikomas „panašiomis“ į farmaciją, toksikologiją arba mediciną, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį. Jeigu taip, jis klausia Teisingumo Teismo, pagal kokius kriterijus valstybės narės kompetentingos institucijos gali nustatyti tokių disciplinų panašumą.

49.

FEBEA nuomone, pagal 10 straipsnio 2 dalį valstybėms narėms nesuteikiama jokios kompetencijos ribotai nustatyti disciplinas, kurias galima laikyti panašiomis į farmaciją, toksikologiją arba mediciną ( 37 ). Ji teigia, kad dėl ginčijamo nutarimo atsiranda painiavos, prieštaraujančios Sąjungos teisei, nes iš šios nuostatos formuluotės matyti, kad valstybėms narėms aiškiai suteikiamas įgaliojimas pripažinti lygiavertiškumą taikomas tik „išsilavinimui“, o ne „disciplinoms“. Taigi, nors FEBEA siūlo į antrąjį prejudicinį klausimą atsakyti neigiamai, ji ragina Teisingumo Teismą atsakyti į trečiąjį klausimą, tačiau į šį klausimą reikia atsakyti tik tuo atveju, jeigu į antrąjį būtų atsakyta teigiamai; taip pat ji ragina bet kuriuo atveju nurodyti kriterijus, pagal kuriuos disciplina gali būti laikoma „panašia“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą ( 38 ).

50.

Prancūzijos vyriausybė teigia, kad pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį valstybė narė, pripažindama išsilavinimą, laikomą lygiaverčiu nurodytam šioje dalyje, gali nuspręsti, kad disciplina yra panaši į farmaciją, toksikologiją arba mediciną, šiuo tikslu remdamasi žiniomis, kurias apima atitinkama disciplina. Komisija taip pat mano, kad valstybės narės gali nustatyti „panašias“ disciplinas, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio 2 dalį, ir šiuo pagrindu reikalingus kvalifikacijos lygius, jeigu jos laikosi tiek šioje nuostatoje nurodytų tikslų, tiek tikslų, kurių siekiama pagal Reglamentą Nr. 1223/2009.

51.

Dėl toliau išdėstytų priežasčių, pagrįstų Sąjungos teisės aiškinimo taisyklėmis, kurias ne kartą priminė Teisingumo Teismas ( 39 ), aš manau taip pat.

52.

Pirma, konstatuoju, kad Reglamento Nr. 1223/2009 nuostatų, konkrečiau – jo 10 straipsnio, formuluotėje nepateikiama informacijos, tiesiogiai naudingos siekiant atsakyti į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus, nes sąvoka „į farmaciją, toksikologiją arba mediciną „panaši disciplina“ jose niekaip neapibūdinta.

53.

Nors 10 straipsnio 2 dalyje diplomai, gauti „farmacijos, toksikologijos, medicinos arba panašių disciplinų srityje [įgijus] aukštojo [universitetinio] mokslo“ išsilavinimą, atskiriami nuo diplomų, išduotų baigus „atitinkamos valstybės narės pripažįstam[as] lygiaver[tes] studij[as]“, vis dėlto manau, kad, remiantis taip suformuluotu atskyrimu, negalima daryti išvados, jog valstybės narės neturi jokios likutinės kompetencijos ( 40 ) nustatyti, kokios konkrečiai disciplinos gali būti laikomos „panašiomis“, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą.

54.

Antra, dėl Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalies genezės pažymėtina, kad išnagrinėjus teisėkūros darbus, kuriuos atlikus priimta ši dalis, nepateikta, mano nuomone, lemiamos informacijos.

55.

Pažymiu, kad šioje byloje nagrinėjama formuluotė pradiniame Komisijos pasiūlyme buvo pateikta nenurodžius (nei šio pasiūlymo dėl reglamento atitinkamoje teksto ištraukoje ( 41 ), nei aiškinamajame memorandume ( 42 )), kaip reikia suprasti sąvoką į farmaciją, toksikologiją ar mediciną „panaši disciplina“. Komisijos darbiniame dokumente, kurį Komisija paskelbė kartu su šiuo pasiūlymu, nepateikta daugiau paaiškinimų šiuo klausimu ( 43 ). 2013 m. Komisijos parengtose Reglamento Nr. 1223/2009 I priedo gairėse taip pat nepateikta tikslios informacijos, susijusios su šia sąvoka ( 44 ).

56.

Pabrėžiu, kad Direktyvos 76/768, kuri Reglamente Nr. 1223/2009 išdėstyta nauja redakcija, 7a straipsnio 1 dalies e punkte jau buvo iš esmės tokia pati formuluotė, kaip ir vartojama šio reglamento 10 straipsnio 2 dalyje, išskyrus tai, kad šioje direktyvoje, be trijų joje išvardytų disciplinų ( 45 ), nurodyta „dermatologija“ ( 46 ). Komisija per teismo posėdį pažymėjo, kad, vykstant Direktyvos 76/768 išdėstymo nauja redakcija procesui, Sąjungos teisės aktų leidėjas išsilavinimo dermatologijos srityje nusprendė nebenurodyti vien siekdamas išvengti dubliavimosi, nes Direktyvoje 2005/36, priimtoje prieš priimant Reglamentą Nr. 1223/2009, ši disciplina buvo priskirta prie „specializuoto medicininio rengimo“ ( 47 ), taigi šiame reglamente pateiktas terminas „medicina“ nuo šiol apima ir dermatologiją. Analizuodamas Direktyvos 93/35/EEB ( 48 ), kuria į Direktyvą 76/768 įtrauktas minėtas 7a straipsnis, rengimo darbus nenustačiau jokios lemiamos informacijos, siekiant atsakyti į šioje byloje pateiktus klausimus ( 49 ).

57.

Trečia, dėl normų, kuriomis pagrįsti konkretūs reikalavimai, išdėstyti Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje, galima konstatuoti, kad šio dokumento tikslas – „išveng[ti] nukrypimų valstybėms narėms perkeliant teisės aktus į nacionalinę teisę“ ir „visapusiškai [su]derin[ti] [Sąjungos] taisykl[es], kad būtų sukurta kosmetikos gaminių vidaus rinka“, kaip nurodyta šio reglamento 2 ir 4 konstatuojamosiose dalyse.

58.

Tačiau manau, kad dėl to valstybės narės nepraranda įgaliojimo ir net pareigos pagal SESV 291 straipsnio 1 dalį ir lojalaus bendradarbiavimo principą, nurodytą ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje ( 50 ), imtis nacionalinių priemonių, skirtų Reglamentui Nr. 1223/2009 papildyti, kad būtų galima užtikrinti visapusišką jo veiksmingumą, jeigu valstybės narės laikosi šiame reglamente išdėstytų taisyklių ir jame nustatytų tikslų.

59.

Kaip pažymi Prancūzijos vyriausybė ( 51 ), šiuo klausimu iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad tuo atveju, kai dėl Sąjungos teisės akto nuostatos, įskaitant reglamentuojamojo pobūdžio nuostatą, nacionaliniu mastu reikalingos įgyvendinimo priemonės, pagal minėtą principą valstybės narės privalo priimti visas bendrąsias ar specialiąsias priemones, tinkamas siekiant užtikrinti visapusišką ir išsamų šios nuostatos įgyvendinimą. Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybės narės tokias papildomas priemones priima ne tik tuomet, kai pagal atitinkamą reglamentą joms suteikiami aiškūs įgaliojimai tai daryti, pavesdamos nacionalinėms institucijoms uždavinį priimti įgyvendinimo normas ( 52 ), bet ir tuomet, kai jų normatyvinė veikla būtina siekiant užtikrinti visapusišką reglamente nustatytų įpareigojimų įgyvendinimą ( 53 ), jeigu visais atvejais valstybės narės nepažeidžia nei šio akto taikymo srities, nei jo veiksmingumo ( 54 ) ir jeigu jos nekelia pavojaus vienodam akto taikymui ( 55 ).

60.

Šiuo atveju galima konstatuoti, kad Reglamente Nr. 1223/2009 nenurodyta, kokios disciplinos turi būti laikomos „panašiomis“ į farmaciją, toksikologiją ar mediciną, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio 2 dalį. Remdamasi tuo Komisija daro išvadą (mano nuomone, teisingą), kad valstybės narės turi tam tikrą diskreciją nustatyti tiek reikalaujamą kvalifikacijos lygį, tiek panašias disciplinas, jeigu laikosi šio reglamento nuostatų ir tikslų.

61.

Dėl reikalaujamo kvalifikacijos lygio pažymiu, kad nuoroda į studijų trukmę, iš pradžių pateikta Komisijos pasiūlyme, dėl kurio priimtas Reglamentas Nr. 1223/2009 ( 56 ), nebepateikiama šio reglamento 10 straipsnio 2 dalyje. Akivaizdu, kad reikalavimas dėl „bent trejų metų <…> studijų“ panaikintas siekiant reaguoti į nuogąstavimus, kad toks lygis nepakankamas, išreikštus vykstant deryboms ( 57 ). Mano nuomone, šį teisės aktų leidėjo savanoriškai praleistą klausimą gali reglamentuoti valstybės narės, jeigu jos laikosi šios srities Sąjungos teisės reikalavimų.

62.

Dėl „panašių“ disciplinų, nurodytų Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalyje, nustatymo pritariu Prancūzijos vyriausybės nuomonei, kad valstybės narės, siekdamos pripažinti išsilavinimo lygiavertiškumą, kaip tai joms aiškiai leidžiama pagal šią nuostatą, turi nustatyti, dėl ko šis išsilavinimas yra lygiavertis, t. y. nustatyti ne tik tinkamą kvalifikacijos lygį, bet ir disciplinas, kurių žinios atrodo būtinos siekiant vykdyti kosmetikos gaminių vertinimo uždavinį. Taigi, kad būtų galima visapusiškai įgyvendinti šią nuostatą, kiekviena valstybė narė privalo nustatyti disciplinas, kurias laiko panašiomis į farmaciją, toksikologiją arba mediciną, kaip tai suprantama pagal Reglamentą Nr. 1223/2009, laikydamasi šio reglamento nustatytų tikslų.

63.

Ketvirta, atsižvelgdamas į nurodytus nagrinėjamų teisės aktų tikslus ( 58 ) manau (kaip ir Prancūzijos vyriausybė su Komisija), kad, Sąjungos teisės aktų leidėjui nenustačius „panašių“ disciplinų, valstybės narės gali ir net turi imtis visų šioms disciplinoms nustatyti būtinų priemonių, kad būtų užtikrintas visapusiškas Reglamento Nr. 1223/2009, pagal kurį joms suteikiama kompetencija pripažinti išsilavinimo lygiavertiškumą, poveikis, tačiau valstybės narės negali viršyti joms suteiktos diskrecijos ribų. Taigi jos privalo laikytis šio reglamento nustatytų tikslų, visų pirma tikslo užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį.

64.

Pagaliau paskutiniame prejudiciniame klausime Teisingumo Teismo prašoma nurodyti kriterijus, į kuriuos valstybės narės turi atsižvelgti, siekdamos nustatyti, kokios disciplinos laikomos panašiomis į farmaciją, toksikologiją ar mediciną, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį.

65.

Remdamasis skirtingomis nuomonėmis, išdėstytomis Teisingumo Teismui pateiktose pastabose, manau, kad siekdamos nustatyti, ar disciplina yra „panaši“ į vieną iš trijų šioje nuostatoje aiškiai nurodytų disciplinų, valstybės narės turi patvirtinti, kad bendras abiejų valstybių narių mokslo žinių, akivaizdžiai būtinų siekiant įvertinti kosmetikos gaminių saugą užtikrinant kuo didesnį tikrumą ne tik dėl šių gaminių ingredientų, bet ir dėl galutinio gaminio ( 59 ), pagrindas yra toks pats.

66.

Mano nuomone, Reglamente Nr. 1223/2009 nurodytą tikslą užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį tinkamai galima pasiekti tik jeigu šis bendras pagrindas apims, kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, tiek žinias apie žmogų ir jo patologijas, tiek žinias apie medžiagas, naudojamas gaminant kosmetikos gaminius, taip pat šių medžiagų fizines ir chemines savybes ( 60 ). Be to, iš šio reglamento 10 straipsnio 2 dalies formuluotės matyti, kad šios žinios turi būti įgytos siekiant išsilavinimo, apimančio teorines žinias ir praktinį jų pritaikymą, nes pagal šią nuostatą reikalaujama siekiant išsilavinimo farmacijos, toksikologijos ir medicinos srityse įgyti ir teorinių, ir praktinių žinių.

67.

Savo pastabose (ir rašytinėse, ir žodinėse) FEBEA teigė, kad ekotoksikologija negali būti laikoma į farmaciją, toksikologiją ar mediciną panašia disciplina, nes ekotoksikologijos srityje studijuojamas cheminių medžiagų poveikis ekosistemai arba apskritai biosferai, o ne žmonių sveikatai ( 61 ). Konkrečiau ji tvirtino, kad ekotoksikologija ir toksikologija, nors jų pavadinimai panašūs, yra dvi visiškai skirtingos specializacijos ( 62 ), kurias baigus išduodami skirtingi universiteto diplomai, – šiuos teiginius Prancūzijos vyriausybė užginčijo per teismo posėdį ( 63 ). Prancūzijos vyriausybė pridūrė, kad ekotoksikologija, nors nėra „panaši disciplina“, kaip tai suprantama pagal 10 straipsnio 2 dalį, Prancūzijos Respublikos gali būti „pripažįstama lygiaverte“, kaip tai leidžiama pagal šios nuostatos paskutinę dalį.

68.

Atsižvelgdamas į tai manau, kad nors Teisingumo Teismas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui turės pateikti visą naudingą informaciją, kad šis galėtų išspręsti ginčą, dėl kurio į jį kreiptasi, tik prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės nuspręsti dėl bylos esmės ( 64 ), visų pirma dėl to, ar Prancūzijos nutarime, kurio tikslas – „apibrėžti išsilavinimą, pripažįstamą lygiaverčiu gydytojo, farmacininko ir toksikologo diplomams, kuriuos privalo turėti kosmetikos gaminių saugos žmonių sveikatai vertintojai“, ekotoksikologija nurodyta neteisėtai, ar teisėtai ( 65 ), atsižvelgiant į kriterijus, kuriuos savo būsimame sprendime išdėstys Teisingumo Teismas.

69.

Taigi į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus siūlau atsakyti taip: pagal Reglamento Nr. 1223/2009 10 straipsnio 2 dalį valstybei narei leidžiama nustatyti disciplinas, laikomas „panašiomis“ į farmaciją, toksikologiją ar mediciną, kaip tai suprantama pagal šią nuostatą, jeigu ji laikosi šio reglamento nustatytų tikslų, visų pirma tikslo užtikrinti, kad už kosmetikos gaminių saugos vertinimą atsakingas asmuo turėtų tiek teorinę, tiek praktinę kvalifikaciją, kuri iš esmės atitiktų bent vieną iš trijų minėtų disciplinų ir leistų užtikrinti aukštą žmonių sveikatos apsaugos lygį.

70.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui taip atsakyti į Conseil d’État (Prancūzija) pateiktus prejudicinius klausimus: