1

Ieškovės Toshiba Samsung Storage Technology Corp. (toliau – TSST Japon) ir Toshiba Samsung Storage Technology Korea Corp. (toliau – TSST KR) yra optinių diskų įrenginių (toliau – ODĮ) gamintojos ir tiekėjos. Konkrečiai kalbant, TSST Japon yra bendra įmonė, priklausanti Japonijoje įsteigtai bendrovei Toshiba Corporation ir Pietų Korėjoje įsteigtai bendrovei Samsung Electronics Co., Ltd. Pažeidimo laikotarpiu TSST Japon buvo TSST KR patronuojančioji bendrovė.

2

TSST Japon ir TSST KR (toliau kartu – TSST) 2004 m. balandžio 1 d. pradėjo veikti kaip du atskiri veiklą vykdantys subjektai. 2005 m. gruodžio mėn. TSST Japon išėjo iš rinkos, iki 2008 m. pradžios pasilikdama tik nedidelės apimties tarpinių pardavimų veiklą. TSST KR laipsniškai perėmė TSST Japon pardavimų veiklą ir tiesiogiai įsitraukė į ODĮ vystymą, prekybą, pardavimą ir garantinės priežiūros paslaugų teikimą (ginčijamo sprendimo 14 konstatuojamoji dalis).

3

Nagrinėjamas pažeidimas susijęs su ODĮ, naudojamais Dell Inc. (toliau – Dell) ir Hewlett Packard (toliau – HP) gaminamuose asmeniniuose kompiuteriuose (staliniai kompiuteriai ir nešiojamieji kompiuteriai) (toliau – kompiuteriai). ODĮ taip pat naudojami daugelyje kitų vartotojams skirtų aparatų, pavyzdžiui, kompaktinių diskų (toliau – CD) ar optinių skaitmeninių diskų (DVD) grotuvuose, žaidimų konsolėse ir kituose periferiniuose elektroniniuose aparatuose (ginčijamo sprendimo 28 konstatuojamoji dalis).

4

Kompiuteriuose naudojami ODĮ skiriasi savo dydžiu, disko įdėjimo mechanizmu (iš viršaus ar iš šono) ir diskų, kuriuos jie gali nuskaityti arba į kuriuos jie gali įrašyti, tipais. ODĮ galima suskirstyti į dvi grupes: vidutinio dydžio (angl. half‑height, toliau – HH) įrenginiai, skirti staliniams kompiuteriams, ir ploni įrenginiai, skirti nešiojamiesiems kompiuteriams. Plonų įrenginių pogrupis apima įvairių dydžių įrenginius. Esama įvairių tipų HH įrenginių ir plonų įrenginių, kurie skiriasi savo techninėmis charakteristikomis (ginčijamo sprendimo 29 konstatuojamoji dalis).

5

Dell ir HP yra dvi pagrindinės originalių produktų gamintojos pasaulinėje kompiuterių rinkoje. Šios dvi bendrovės rengia klasikines konkurso procedūras pasaulio mastu, apimančias ketvirčio derybas dėl pasaulinių kainų ir bendro pirkimo kiekio su nedideliu skaičiumi iš anksto atrinktų ODĮ tiekėjų. Paprastai regioniniai klausimai neatliko jokio vaidmens per konkursus dėl ODĮ, išskyrus konkursus, susijusius su tikėtina paklausa tuose regionuose, kurie turi įtakos bendram pirkimo kiekiui (ginčijamo sprendimo 32 konstatuojamoji dalis).

6

Konkurso procedūros apėmė prašymus pateikti sąmatas, prašymus pateikti elektronines sąmatas, derybas internetu, elektroninius aukcionus ir dvišales derybas (ne internetu). Pasibaigus konkursui klientai nuspręsdavo dėl tam tikro kiekio sudaryti sutartis su konkurse dalyvavusiais ODĮ tiekėjais (paprastai su visais iš jų, nebent buvo taikomas pašalinimo mechanizmas), atsižvelgdami į jų pasiūlytas kainas. Pavyzdžiui, laimėjusiam pasiūlymui buvo priskiriama iš viso 35–45 % rinkos atitinkamam ketvirčiui, antram geriausiam pasiūlymui – 25–30 %, trečiam –20 % ir t. t. Šias klasikines konkurso procedūras rengė už konkursus atsakingos klientų komandos, siekdamos suorganizuoti veiksmingą konkursą konkurencinga kaina. Šiuo tikslu jos naudojosi visomis įmanomomis praktikomis tam, kad tarp ODĮ tiekėjų būtų paskatinta konkurencija dėl kainų (ginčijamo sprendimo 33 konstatuojamoji dalis).

7

Kiek tai susiję su Dell, ji daugiausia organizavo konkursus rengdama derybas internetu. Jos galėjo būti terminuotos arba baigtis po tam tikro apibrėžto laikotarpio, pavyzdžiui, praėjus 10 minučių po paskutinio pasiūlymo pateikimo, jei joks ODĮ tiekėjas neteikė naujo pasiūlymo. Tam tikrais atvejais derybos internetu galėjo tęstis kelias valandas, jei konkursas buvo gyvesnis arba jei derybų internetu terminas buvo pratęstas siekiant paskatinti ODĮ tiekėjus toliau teikti pasiūlymus. Net tuo atveju, jei derybos internetu buvo neterminuotos ir priklausė nuo galutinio pasiūlymo, Dell galėjo tam tikru momentu paskelbti derybų internetu pabaigą. Dell galėjo nuspręsti pereiti nuo „vien suskirstymo“ procedūros prie „neselektyvios“ procedūros. Dell galėjo anuliuoti derybas internetu, jei konkursas ar jo rezultatas buvo pripažinti nepakankamais, ir vietoj jų surengti dvišales derybas. Derybų internetu procedūros priežiūrą vykdė pasauliniai įsigijimų administratoriai, atsakingi už šias operacijas bendrovėje Dell (ginčijamo sprendimo 34 ir 37 konstatuojamosios dalys).

8

Kiek tai susiję su HP, daugiausia buvo naudojamos konkurso procedūros prašant sąmatų arba elektroninių sąmatų. Abi procedūros buvo vykdomos per tą pačią interneto platformą. Pirma, kiek tai susiję su sąmatų prašymais, jie buvo pateikiami kas ketvirtį. Per šias procedūras tam tikrą laikotarpį, paprastai dvi savaites, buvo vykdomos derybos internetu ir dvišalės derybos ne internetu. ODĮ tiekėjai buvo raginami dalyvauti konkursuose tam tikru laikotarpiu ir pateikti savo sąmatas interneto platformoje arba elektroniniu paštu. Pasibaigus pirmajam aukcionui, HP susitikdavo su kiekvienu dalyviu ir pradėdavo derybas remdamasi ODĮ tiekėjo pasiūlymu, siekdama gauti kiekvieno tiekėjo geriausią pasiūlymą neatskleidžiant kitų ODĮ tiekėjų tapatybės ar pasiūlymų. Antra, tiek tai susiję su elektroninėmis sąmatomis, šios procedūros paprastai buvo rengiamos kaip atvirkštinis konkursas. Dalyviai tam tikru laiku prisijungdavo prie interneto platformos ir aukcionas prasidėdavo nuo HP nustatytos kainos. Vis mažesnes kainas siūlantys dalyviai buvo informuojami apie savo pirmumo eilės numerį kiekvieną kartą, kai buvo pateikiamas naujas pasiūlymas. Pasibaigus nustatytam laikui, mažiausią kainą pasiūlęs ODĮ tiekėjas laimėdavo aukcioną, o kitiems tiekėjams buvo priskiriamas antras ir trečias eilės numeriai atsižvelgiant į jų pasiūlymus (ginčijamo sprendimo 41–44 konstatuojamosios dalys).

9

2009 m. sausio 14 d. Europos Komisija gavo bendrovės Koninklijke Philips NV (toliau – Philips) prašymą atleisti nuo baudos pagal jos Pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais (OL C 298, 2006, p. 17). 2009 m. sausio 29 d. ir kovo 2 d. šis prašymas buvo papildytas ir jį jau teikė ne tik Philips, bet ir Lite‑On IT Corporation (toliau – Lite‑On) ir jų bendra įmonė Philips & Lite‑On Digital Solutions Corporation (toliau – PLDS).

10

2009 m. birželio 29 d. Komisija ODĮ srityje veiklą vykdančioms įmonėms išsiuntė prašymą pateikti informacijos.

11

2009 m. birželio 30 d. Komisija pritaikė sąlyginį atleidimą nuo baudų Philips, Lite‑On ir PLDS.

12

2009 m. rugpjūčio 4 ir 6 d.Hitachi‑LG Data Storage, Inc. ir Hitachi‑LG Data Storage Korea, Inc. (toliau kartu – HLDS) pateikė Komisijai prašymą sumažinti baudą pagal Komisijos pranešimą dėl baudų neskyrimo arba sumažinimo kartelių atvejais.

13

2012 m. liepos 18 d. Komisija pradėjo procedūrą ir priėmė pranešimą apie kaltinimus, skirtą trylikai ODĮ tiekėjų, įskaitant ieškoves. Tame pranešime Komisija iš esmės nurodė, kad šios bendrovės pažeidė SESV 101 straipsnį ir Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimo 53 straipsnį, kai nuo 2004 m. vasario 5 d. iki 2009 m. birželio 29 d. dalyvavo kartelyje dėl ODĮ, kuriame buvo koordinuojami jų veiksmai dėl dviejų kompiuterių gamintojų, t. y. Dell ir HP, organizuojamų konkursų.

14

2012 m. spalio 29 d. ieškovės pateikė Komisijai savo pastabas dėl pranešimo apie kaltinimus.

15

2012 m. lapkričio 29 ir 30 d. viso pranešimo apie kaltinimus adresatai dalyvavo klausymuose Komisijoje.

16

2012 m. gruodžio 14 d. Komisija paprašė visų šalių pateikti iš Dell ir HP per pažeidimo laikotarpį gautus svarbius dokumentus. Visos šalys, įskaitant ieškoves, įvykdė šį prašymą. Be to, kiekviena šalis galėjo susipažinti su kitų ODĮ tiekėjų pateiktų atsakymų nekonfidencialia versija.

17

2013 m. lapkričio 27 d. ieškovės pateikė papildomas pastabas dėl kitų šalių atsakymų.

18

2014 m. vasario 18 d. Komisija priėmė du papildomus pranešimus apie kaltinimus tam, kad papildytų, iš dalies pakeistų ir paaiškintų tam tikriems pranešimo apie kaltinimus adresatams skirtus kaltinimus dėl jų atsakomybės darant nurodytą pažeidimą.

19

2015 m. birželio 1 d. Komisija priėmė dar vieną papildomą pranešimą apie kaltinimus. Šiuo nauju pranešimu buvo siekiama papildyti ankstesnius pranešimus apie kaltinimus, juose nurodytus kaltinimus pateikiant ir kitiems teisės subjektams, priklausantiems įmonių grupėms (patronuojančiosioms bendrovėms arba prijungtiems ūkio subjektams), kurios jau buvo pirmojo pranešimo apie kaltinimus adresatės.

20

2014 m. vasario 18 d. ir 2015 m. birželio 1 d. pranešimų apie kaltinimus adresatai raštu pateikė savo nuomonę Komisijai, tačiau neprašė galimybės būti išklausyti.

21

2015 m. birželio 3 d. Komisija visoms šalims nusiuntė raštą, kuriame išdėstomos faktinės aplinkybės. Šio išdėstymo adresatai savo nuomonę Komisijai pateikė raštu.

22

2015 m. spalio 21 d. Komisija priėmė Sprendimą (C(2015) 7135 final dėl procedūros pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį (byla AT.39639 – Optinių diskų įrenginiai) (toliau – ginčijamas sprendimas).

23

Ginčijamame sprendime Komisija konstatavo, kad nuo 2004 m. birželio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 25 d. kartelio dalyviai koordinavo savo konkurencinius veiksmus. Ji pažymėjo, kad šis koordinavimas buvo atliekamas per lygiagrečių dvišalių ryšių tinklą. Ji nurodė, kad kartelio dalyviai siekė koreguoti savo parduodamą kiekį rinkoje taip, kad kainos būtų didesnės nei tuo atveju, jei nebūtų šių dvišalių ryšių (ginčijamo sprendimo 67 konstatuojamoji dalis).

24

Ginčijamame sprendime Komisija pažymėjo, kad kartelio dalyviai veiksmus koordinavo dėl dviejų didžiausių originalių produktų gamintojų pasaulinėje kompiuterių rinkoje, t. y. Dell ir HP, klientų sąskaitų. Anot Komisijos, Dell ir HP ne tik vykdė dvišales derybas su savo ODĮ tiekėjais, bet ir taikė standartizuotas konkurso procedūras, kurios buvo rengiamos mažiausiai kartą per ketvirtį. Ji pažymėjo, kad kartelio nariai naudojosi savo dvišalių ryšių tinklu siekdami manipuliuoti šiomis konkurso procedūromis, taip užkirsdami kelią savo klientų mėginimams skatinti konkurenciją dėl kainų (ginčijamo sprendimo 68 konstatuojamoji dalis).

25

Komisijos manymu, reguliarus keitimasis informacija, be kita ko, leido kartelio nariams gerai žinoti savo konkurentų ketinimus netgi prieš pradedant dalyvauti konkurso procedūroje, taigi numatyti savo konkurencinę strategiją (ginčijamo sprendimo 69 konstatuojamoji dalis).

26

Komisija pridūrė, kad kartelio nariai reguliariai keitėsi informacija apie kainas, susijusias su konkrečiais klientais, taip pat informacija ne apie kainas, pavyzdžiui, esamą produkciją ir tiekimo pajėgumą, atsargas, padėtį, atsižvelgiant į kvalifikavimą, naujų produktų ar patobulinimų įvedimo momentą. Be to, ji pažymėjo, kad ODĮ tiekėjai kontroliavo baigtų konkurso procedūrų galutinius rezultatus, t. y. dalyvių suskirstymą, kainą ir kiekį (ginčijamo sprendimo 70 konstatuojamoji dalis).

27

Komisija taip pat nurodė, kad atsižvelgdami į tai, jog kartelio dalyviai turi išsaugoti slaptus ryšius klientų atžvilgiu, tiekėjai susisiekimui naudojo priemones, kurias jie laikė pakankamomis norimam rezultatui pasiekti. Be to, ji patikslino, kad bandymas sušaukti pradinį susitikimą, siekiant suorganizuoti reguliarius daugiašalius ODĮ tiekėjų susitikimus, 2003 m. nepavyko dėl to, kad apie jį sužinojo vienas klientas. Anot Komisijos, vietoj to buvo palaikomi dvišaliai ryšiai, daugiausia telefonu, bet kartais ir elektroniniais pranešimais, įskaitant privačius el. pašto adresus (hotmail) ir tikralaikių pokalbių paslaugas, arba per susitikimus, daugiausia pasaulinių sąskaitų administratorių lygmeniu (ginčijamo sprendimo 71 konstatuojamoji dalis).

28

Komisija konstatavo, kad kartelio dalyviai palaikė reguliarius ryšius ir kad ryšiai, daugiausia telefonu, padažnėdavo, kai buvo vykdomos konkurso procedūros, per kurias tam tikros kartelio dalyvių poros telefonu susisiekdavo kelis kartus per dieną. Ji pažymėjo, kad apskritai tam tikrų kartelio dalyvių porų tarpusavio ryšių skaičius buvo daug didesnis nei kitų dalyvių atveju (ginčijamo sprendimo 72 konstatuojamoji dalis).

29

Ieškovės buvo pripažintos atsakingomis, pirma, dėl tiesioginio TSST KR dalyvavimo kartelyje nuo 2004 m. birželio 23 d. iki 2008 m. lapkričio 17 d., visų pirma dėl to, kad ji su kitais konkurentais koordinavo veiksmus Dell ir HP atžvilgiu, ir, antra, dėl to, kad TSST Japon darė lemiamą įtaką savo patronuojamajai bendrovei visą Komisijos nurodytą pažeidimo laikotarpį (ginčijamo sprendimo 498 konstatuojamoji dalis).

30

Kiek tai susiję su ieškovėms skirtos baudos dydžio apskaičiavimu, Komisija rėmėsi Pagal Reglamento Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalies a punktą skirtų baudų apskaičiavimo gairėmis (OL C 210, 2006, p. 2, toliau – Baudų apskaičiavimo gairės).

31

Iš pradžių pažymėtina, kad nustatydama bazinį baudos dydį Komisija padarė išvadą, jog, atsižvelgiant į didelius tiekėjų dalyvavimo trukmės skirtumus ir siekiant geriau įvertinti realų kartelio poveikį, reikėjo remtis metiniu vidurkiu, apskaičiuojamu pagal pardavimų, kuriuos įmonės realizavo per pilnus kiekvienos iš jų dalyvavimo darant pažeidimą kalendorinius mėnesius, realią vertę (ginčijamo sprendimo 527 konstatuojamoji dalis).

32

Taigi Komisija paaiškino, kad pardavimų vertė buvo apskaičiuota remiantis kompiuteriams skirtų ODĮ pardavimais HP ir Dell subjektams, esantiems EEE (ginčijamo sprendimo 528 konstatuojamoji dalis).

33

Beje, dėl to, kad antikonkurencinis elgesys HP atžvilgiu prasidėjo vėliau, ir tam, kad būtų atsižvelgta į kartelio pokyčius, Komisija nusprendė, jog reikšminga pardavimų vertė bus apskaičiuota atskirai dėl HP ir dėl Dell ir kad bus taikomi du dauginimo koeficientai atsižvelgiant į dalyvavimo trukmę (ginčijamo sprendimo 530 konstatuojamoji dalis).

34

Komisija taip pat nusprendė, jog, kadangi susitarimai dėl kainų koordinavimo dėl paties savo pobūdžio yra priskiriami prie sunkiausių SESV 101 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimų, o kartelis apėmė bent jau EEE, dėl sunkumo taikoma dalis šiuo atveju yra 16 % visoms ginčijamo sprendimo adresatėms (ginčijamo sprendimo 544 konstatuojamoji dalis).

35

Be to, Komisija pažymėjo, kad atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes reikia 16 % padidinti sumą siekiant atgrasyti (ginčijamo sprendimo 554 ir 555 konstatuojamosios dalys).

36

Galiausiai, kadangi ieškovėms skirtos baudos pakoreguotas bazinis dydis nesiekia nustatytos 10 % jų apyvartos maksimalios ribos, Komisija neturėjo atlikti dar vieno koregavimo pagal 2002 m. gruodžio 16 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1/2003 dėl konkurencijos taisyklių, nustatytų [SESV 101 ir 102] straipsniuose, įgyvendinimo (OL L 1, 2003, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 8 sk., 2 t., p. 205) 23 straipsnio 2 dalį (ginčijamo sprendimo 570–572 konstatuojamosios dalys).

37

Ginčijamo sprendimo rezoliucinė dalis, kiek ji susijusi su ieškovėmis, suformuluota taip:

„1 straipsnis

Šios įmonės pažeidė SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, kai nurodytais laikotarpiais dalyvavo darant vieną tęstinį kelis atskirus pažeidimus apimantį pažeidimą, kurį sudaro susitarimai dėl kainų koordinavimo, visos EEE optinių diskų įrenginių sektoriuje:

<…>

<…>

2 straipsnis

Už 1 straipsnyje nurodytą pažeidimą skiriamos tokios baudos:

<…>

38

2016 m. sausio 5 d. Bendrojo Teismo kanceliarija gavo šį ieškovių ieškinį.

39

2016 m. liepos 21 d. Komisija pateikė atsiliepimą į ieškinį.

40

Remdamasis teisėjo pranešėjo pasiūlymu Bendrasis Teismas (penktoji kolegija) nusprendė pradėti žodinę proceso dalį ir, taikydamas Procedūros reglamento 91 straipsnyje numatytas proceso organizavimo priemones, paprašė Komisijos pateikti tam tikrus dokumentus, susijusius su konfidencialiais pareiškimais. Komisija pažymėjo, kad negali pateikti šių konfidencialių pareiškimų, pateiktų pagal jos atleidimo nuo baudų arba jų sumažinimo programą, stenogramų.

41

2018 m. balandžio 23 d. nutartimi, priimta pagal, pirma, Europos Sąjungos Teisingumo Teismo statuto 24 straipsnio pirmą pastraipą ir, antra, Procedūros reglamento 91 straipsnio b punktą ir 92 straipsnio 3 dalį, Bendrasis Teismas (penktoji kolegija) nurodė Komisijai pateikti minėtas stenogramas.

42

Komisija pateikė šias stenogramas 2018 m. balandžio 24 d. Iki 2018 m. balandžio 30 d. 17 val. Bendrojo Teismo kanceliarijoje su šiomis stenogramomis galėjo susipažinti ieškovių advokatai.

43

Šalys buvo išklausytos ir atsakė į Bendrojo Teismo pateiktus klausimus per 2018 m. gegužės 3 d. posėdį.

44

Ieškovės Bendrojo Teismo prašo:

45

Komisija Bendrojo Teismo prašo:

46

Ieškinį ieškovės grindžia devyniais pagrindais. Pirmasis pagrindas grindžiamas esminių procedūrinių reikalavimų ir teisės į gynybą pažeidimu, antrasis – tuo, kad Komisija neturi kompetencijos taikyti SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį, trečiasis – faktinėmis ir teisės klaidomis, padarytomis nustatant pažeidimo geografinę apimtį, ketvirtasis – faktinėmis ir teisės klaidomis, padarytomis konstatuojant vieną ir tęstinį pažeidimą, penktasis – faktinėmis ir teisės klaidomis, kiek tai susiję su tariamu ieškovių žinojimu apie visą pažeidimą, šeštasis – faktinėmis ir teisės klaidomis dėl jų dalyvavimo kartelyje pradžios datos, septintasis – jų dalyvavimo derinant veiksmus ar sudarant antikonkurencinius susitarimus įrodymų nebuvimu, aštuntasis – teisės į gerą administravimą pažeidimu dėl pernelyg ilgo tyrimo, o papildomai pateiktas devintasis pagrindas – klaidomis, kurias Komisija padarė apskaičiuodama baudos dydį.

56

Vieno ir tęstinio pažeidimo sąvoka apima visą įvairių šalių, siekiančių to paties antikonkurencinio ekonominio tikslo, elgesį (1991 m. spalio 24 d. Sprendimo Rhône-Poulenc / Komisija, T‑1/89, EU:T:1991:56, 125 ir 126 punktai).

57

Iš pačios vieno ir tęstinio pažeidimo sąvokos matyti, kad toks pažeidimas apima „visą elgesį arba visus pažeidimus“. Taigi ieškovės neturi pagrindo teigti, kad Komisija ginčijamo sprendimo 1 straipsnyje pateikė papildomą teisinį kvalifikavimą, kai konstatavo ne tik vieną ir tęstinį pažeidimą, bet ir tai, kad jį sudaro keli „atskiri pažeidimai“, nes būtent šie atskiri antikonkurenciniai veiksmai sudaro tą vieną pažeidimą.

58

Todėl reikia daryti išvadą, kad nėra jokios neatitikties tarp pranešimo apie kaltinimus ir ginčijamo sprendimo, kuriame nurodyta, kad vieną ir tęstinį pažeidimą sudaro keli „atskiri pažeidimai“.

(Praleista)

81

Tai, kad nei ginčijamo sprendimo rezoliucinėje dalyje, nei jo 352 konstatuojamojoje dalyje nenurodyti „atskiri pažeidimai“, nėra to sprendimo motyvų stoka, nes šiems pažeidimams netaikomas papildomas teisinis kvalifikavimas, kuris gali būti išsamus. Iš tiesų, pirma, kaip matyti iš šio sprendimo 57 ir 65 punktų, nagrinėjamas pažeidimas teisiškai kvalifikuojamas tik kaip „vienas ir tęstinis pažeidimas“, apimantis „visą elgesį arba visus pažeidimus“. Antra, šis nurodytas elgesys ar pažeidimai, kuriuos sudaro įvairūs ryšiai, buvo išsamiai išdėstyti pačiame ginčijamo sprendimo tekste ir jų sąrašas pateiktas jo I priede.

(Praleista)

157

Be to, per teismo posėdį ieškovės teigė, kad nuorodos į ryšius ir jų identifikavimo numeriai, naudoti pranešime apie kaltinimus, neatitinka nuorodų, naudojamų to dokumento priede ar ginčijamame sprendime ir jo priede, todėl buvo pažeista jų teisė į gynybą.

158

Iš pradžių reikia pažymėti, kad ieškovės dar kartą bendrai ginčija šį nuorodų skirtumą, tačiau nepateikia jokių konkrečių šių kaltinimų įrodymų ir nenurodo, kaip buvo pažeista jų teisė į gynybą.

159

Nors iš tiesų pranešimo apie kaltinimus ir jo priedo dokumentų nomenklatūra, kurioje nurodyti ryšiai, skiriasi nuo pateiktos ginčijamame sprendime ir jo priede, vis dėlto šiuose dokumentuose minimi tie patys elementai, todėl juos galima lengvai identifikuoti. Iš tiesų, jei, pavyzdžiui, pranešime apie kaltinimus dokumentas, susijęs su 2004 m. birželio mėn. ryšiais su TSST, identifikuojamas kaip „ID 490 p. 70“, tas pats dokumentas jo I priede ir ginčijamame sprendime bei jo priede identifikuojamas kaip „ID 490/70“. Be to, pranešimo apie kaltinimus I priedo lentelės ir ginčijamo sprendimo priedo lentelės pavadinime aiškiai nurodyta, kad dokumentas „ID 490 p. 70“ atitinka dokumentą 490 (ID) ir kad šie ryšiai minimi 70 puslapyje. Todėl ieškovės neturi pagrindo remtis teisės į gynybą pažeidimu.

160

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad tiek pranešimo apie kaltinimus ar ginčijamo sprendimo tekste, tiek jų atitinkamų priedų tekste yra pakankamai informacijos, leidžiančios nustatyti ryšius, kuriais kaltinama. Iš tiesų kiekvieną kartą minint ryšius nurodomas elgesys, kuriuo kaltinama, pažeidimo laikotarpis, dalyviai, klientai ar atitinkami konkursai, leidžiantys lengvai identifikuoti atitinkamus ryšius. Todėl ieškovės neturi pagrindo remtis teisės į gynybą pažeidimu.

(Praleista)

198

Reikia pažymėti, kad ieškovės painioja, viena vertus, Komisijos kompetenciją pagal SESV 101 straipsnį ir EEE susitarimo 53 straipsnį atsižvelgiant į tarptautinę viešąją teisę, kiek tai susiję su susitarimu, sprendimu ar suderintais veiksmais, kurie ginčijami antruoju pagrindu, ir, kita vertus, atitinkamo susitarimo, sprendimo ar suderintų veiksmų geografinę apimtį. Iš tiesų, reikia pažymėti, kad, kaip teigia Komisija, nors elgesys EEE yra reikšmingas tam, kad būtų nustatyta Komisijos kompetencija, geografinę zoną, kurią apima šis elgesys, lemia su karteliu susiję veiksmai ir jo veikimas. Todėl, kaip matyti iš bylos medžiagos, Komisija teisingai konstatavo, kad kartelis apėmė visą EEE.

(Praleista)

205

Pakanka priminti, kad, kaip pažymėta šio sprendimo 123 punkte, vieno ir tęstinio pažeidimo buvimą lemia tai, kad įvairūs veiksmai, kuriais padaromas pažeidimas, yra dalis „bendro plano“, kuriuo siekiama vieno tikslo. Be to, nebūtina nustatyti, ar šie veiksmai turi papildymo ryšį, kad juos būtų galima kvalifikuoti kaip vieną ir tęstinį pažeidimą, t. y. ar kiekvienu iš veiksmų, kuriais kaltinama, buvo siekiama vienos arba kelių pasekmių įprastai konkurencijai ir darant pažeidimą prisidedama prie bendro antikonkurencinio poveikio, kurio norėjo jo autoriai (šiuo klausimu žr. 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo Siemens ir kt. / Komisija, C‑239/11 P, C‑489/11 P ir C‑498/11 P, nepaskelbtas Rink., EU:C:2013:866, 247 ir 248 punktus).

(Praleista)

230

Reikia pažymėti, jog tai, kad tam tikros kartelio savybės laikui bėgant keitėsi, be kita ko, įsitraukė nauji dalyviai, sumažėjo jų skaičius ar kartelis buvo praplėstas taip, kad būtų įtraukta ir HP, nekliudo Komisijai šio kartelio pripažinti vienu ir tęstiniu pažeidimu, jei kartelio tikslas nesikeičia (šiuo klausimu žr. 2011 m. kovo 24 d. Sprendimo Aalberts Industries ir kt. / Komisija, T‑385/06, EU:T:2011:114, 10 punktą). Be to, pažymėtina, jog, kaip teigia Komisija, tai, kad Quanta Storage, Inc. (toliau – Quanta) dalyvavo palaikant slaptus ryšius tiek dėl Dell, tiek dėl HP praėjus labai nedaug laiko po to, kai ji prisijungė prie kartelio, parodo, kad buvo bendras planas, kuriuo siekiama iškraipyti konkurenciją ir kuris toliau buvo vykdomas, nepaisant to, kad tam tikros įmonės nustojo dalyvauti darant minėtą vieną pažeidimą (šiuo klausimu žr. 2013 m. rugsėjo 16 d. Sprendimo Masco ir kt. / Komisija, T‑378/10, EU:T:2013:469, 119 ir 120 punktus).

(Praleista)

Remdamasis šiais motyvais,

BENDRASIS TEISMAS (penktoji kolegija)

nusprendžia: