—

HanseYachts AG, atstovaujamos advokato O. Hecht,

—

Port D’Hiver Yachting SARL, atstovaujamos advokato J. Bauerreis,

—

Société Maritime Côte D’Azur, atstovaujamos advokatės A. Fischer,

—

Compagnie Generali IARD SA, atstovaujamos generalinio direktoriaus C. Tendil, padedamo advokato J. Laborde,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos M. Heller ir M. Wilderspin,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 12, 2001, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 19 sk., 4 t., p. 42 ir klaidų ištaisymas OL L 290, 2014, p. 11) 30 straipsnio 1 punkto išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant HanseYachts AG ginčą su Port D’Hiver Yachting SARL, Société Maritime Côte d’Azur (toliau – SMCA) ir Compagnie Generali IARD SA (toliau – Generali IARD) dėl HanseYachts prašymo priimti konstatuojamąjį sprendimą dėl HanseYachts atsakomybės už SMCA reikalaujamą žalos atlyginimą nebuvimo.

3

Reglamento Nr. 44/2001 15 konstatuojamoji dalis suformuluota taip:

„Siekiant harmoningai vykdyti teisingumą, reikia sumažinti vienu metu vykstančių teismo procesų galimybę ir užtikrinti, kad dviejose valstybėse narėse nebūtų priimami nesuderinami sprendimai. Reikia nustatyti aiškų ir efektyvų lis pendens bylų ir susijusių ieškinių sprendimo mechanizmą, kuris taip pat padėtų išvengti dėl nacionalinių skirtumų atsirandančių problemų, kai reikia nustatyti laiką, kada byla yra laikytina dar neišspręsta. Pagal šį reglamentą minėtas laikas turėtų būti atskirai apibrėžtas.“

4

Šio reglamento II skyriuje „Jurisdikcija“ yra 2 skirsnis „Speciali jurisdikcija“. Jame, be kita ko, įtvirtintas šio reglamento 5 straipsnis, kuriame numatyta:

„Valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl:

<…>

<…>“

5

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 7 skirsnyje „Susitarimas dėl jurisdikcijos“, be kitų, yra 23 straipsnis, kurio 1 dalyje nustatyta:

„Jeigu šalys, kurių vienos arba daugiau nuolatinė gyvenamoji vieta yra valstybėje narėje, yra susitarusios, kad valstybės narės teismas arba teismai turi jurisdikciją spręsti bet kuriuos ginčus, kilusius arba galinčius kilti dėl konkrečių teisinių santykių, minėtas teismas arba minėti teismai turi jurisdikciją. Tokia jurisdikcija yra išimtinė, jeigu šalys nebuvo susitarusios kitaip. <…>“

6

Šio reglamento II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ yra 27–30 straipsniai. Šio skirsnio 27 straipsnyje nurodyta:

„1.   Jeigu skirtingų valstybių narių teismuose iškeliamos bylos [dėl to paties dalyko], tuo pačiu ieškinio pagrindu ir tarp tų pačių šalių, bet kuris teismas, kitas nei teismas, kuriame buvo iškelta pirmoji byla, savo iniciatyva sustabdo bylos procesą, kol nustatoma pirmojo iškėlusio bylą teismo jurisdikcija.

2.   Jeigu nustatoma teismo, kuriame buvo iškelta pirmoji byla [kuriame pirmiausia buvo iškelta byla], jurisdikcija, bet kuris teismas, kitas nei pirmiau nurodytas teismas, atsisako jurisdikcijos pastarojo naudai.“

7

Šio reglamento 30 straipsnyje nustatyta:

„Pagal šį skirsnį laikoma, kad byla teisme iškeliama tuomet:

<…>“

8

Code de procédure civile (Civilinio proceso kodeksas) I knygoje yra VII antraštinė dalis „Teisminis įrodymų rinkimas“. Į šios antraštinės dalies II skyrių „Įrodymų rinkimo priemonės“ įtrauktas 145 straipsnis, kuriame nustatyta:

„Jeigu yra teisėtas pagrindas prieš prasidedant procesui užtikrinti arba nustatyti faktinių aplinkybių, nuo kurių gali priklausyti sprendimas byloje, įrodymus, bet kurio suinteresuotojo asmens prašymu pareiškus ieškinį ar pagal laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą gali būti nurodyta vykdyti teisėtas įrodymų rinkimo priemones.“

9

Iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą ir Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, kad HanseYachts, Greifsvalde (Vokietija) įsteigta bendrovė, gamina ir parduoda motorines ir burines jachtas. Bendrovė Port D’Hiver Yachting, kurios buveinė yra Prancūzijoje, prekiauja laivais.

10

Pagal 2010 m. balandžio 14 d. sutartį HanseYachts pardavė bendrovei Port D’Hiver Yachting motorinę jachtą Fjord 40 Cruiser. Ši jachta buvo perduota Port D’Hiver2010 m. gegužės 18 d. Greifsvalde; jis patenka į Landgericht Stralsund (Štralzundo apygardos teismas) veiklos teritoriją. Paskui ji buvo pervežta į Prancūziją ir 2010 m. balandžio 30 d. perparduota šioje valstybėje narėje įsteigtai bendrovei SMCA.

11

2011 m. rugpjūčio 1 d.HanseYachts ir Port D’Hiver Yachting sudarė platinimo sutartį, kurioje buvo įrašyta nuostata dėl jurisdikcijos suteikimo Greifsvaldo teismams, o Vokietijos teisė nurodyta kaip taikytina materialinė teisė. Remiantis šios sutarties 22 straipsniu, ji pakeitė visus ankstesnius raštu arba žodžiu sudarytus šalių susitarimus.

12

2011 m. rugpjūčio mėn. sugedus jachtos varikliui, SMCA per Marselio (Prancūzija) komercinių bylų teisme inicijuotą procedūrą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pateikė prašymą – jis Port D’Hiver Yachting buvo įteiktas 2011 m. rugsėjo 22 d. – prieš prasidedant procesui skirti teismo ekspertizę pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį. Prašymas taip pat buvo įteiktas bendrovei Volvo Trucks France SAS kaip variklio gamintojai. 2012 m. Generali IARD į bylą įstojo kaip Port D’Hiver Yachting draudikė. 2013 m. kaip atitinkamo laivo gamintoja į bylą įstojo ir HanseYachts.

13

Marselio komercinių bylų teismo paskirtas ekspertas 2014 m. rugsėjo 18 d. pateikė išvadą.

14

2015 m. sausio 15 d. SMCA tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas, Prancūzija) iškėlė bylą bendrovėms Port d’Hiver Yachting, Volvo Trucks France ir HanseYachts dėl tariamai jos patirtos žalos ir teismo ekspertizės procedūros išlaidų atlyginimo. Bendrovei HanseYachts pareikštas ieškinys buvo grindžiamas gamintojo garantine atsakomybe už paslėptus trūkumus.

15

2014 m. lapkričio 21 d., t. y. prieš pareiškiant ieškinį tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas), tačiau pateikus prašymą tribunal de commerce de Marseille (Marselio komercinių bylų teismas), HanseYachts kreipėsi į Landgericht Stralsund (Štralzundo apygardos teismas) su ieškiniu dėl teisių nebuvimo nustatymo ir prašė pripažinti, kad Port D’Hiver Yachting, SMCA ir Generali IARD neturi teisės jai reikšti reikalavimų dėl atitinkamo laivo.

16

Kadangi atsakovės pagrindinėje byloje pagal Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnį pateikė lis pendens grindžiamą prieštaravimą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui kyla klausimas, ar, atsižvelgiant į šio reglamento 30 straipsnio nuostatas, jis, kaip teismas, į kurį kreiptasi vėliau, privalo sustabdyti bylos nagrinėjimą, kol bus nustatyta tarptautinė tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas), į kurį kreiptasi pirmiausia, jurisdikcija, ar vis dėlto jis, kaip teismas, į kurį kreiptasi pirmiausia, gali nagrinėti pagrindinę bylą iš esmės. Šiuo klausimu jis mano, kad sprendimas priklauso nuo to, ar tribunal du commerce de Marseille (Marselio komercinių bylų teismas) pateiktas prašymas pradėti įrodymų rinkimo procedūrą yra „bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas“, kaip tai suprantama pagal Reglamento (EB) Nr. 44/2001 30 straipsnio 1 punktą, ar vis dėlto taip gali būti kvalifikuojamas tik tribunal de Toulon (Tulono teismas) pareikštas ieškinys.

17

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos įvykdytos, nes ieškinio, pareikšto tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas), ir ieškinio, pareikšto pagrindinėje byloje, šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys. Jis pabrėžia, kad, kaip matyti iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos, visų pirma 2012 m. spalio 25 d. Sprendimo Folien Fischer ir Fofitec (C‑133/11, EU:C:2012:664, 42 ir paskesni punktai) ir 2013 m. gruodžio 19 d. Sprendimo NIPPONKOA Insurance (C‑452/12, EU:C:2013:858, 41 ir paskesni punktai), tai, jog pagrindinėje byloje pareikštas ieškinys yra ieškinys dėl teisių nebuvimo nustatymo, nedraudžia konstatuoti lis pendens situacijos.

18

Landgericht Stralsund (Štralzundo apygardos teismas) nuomone, Prancūzijos teisėje numatyta teismo ekspertizė prieš prasidedant procesui ir ją baigus pareikštas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės sudaro materialų vienetą, nes ieškinio dėl bylos nagrinėjimo iš esmės pareiškimas yra tik šalių ginčo sprendimo tęsinys. Todėl jis mano, kad į Prancūzijos teismus pirmiausia kreiptasi dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu kaip ir jo nagrinėjamoje byloje.

19

Anot prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, Reglamento Nr. 44/2001 30 straipsnio formuluotė, pagal kurią byla laikoma iškelta teisme ne tik tuomet, kai teismui įteikiamas „bylos iškėlimo dokumentas“, bet ir tuomet, kai įteikiamas „lygiavertis dokumentas“, pateisina platų šio straipsnio aiškinimą tuo požiūriu, kad prašymas pradėti savarankišką įrodymų rinkimo procedūrą, kaip antai pateiktas pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį, galėtų būti laikomas bylos iškėlimo dokumentui lygiaverčiu dokumentu.

20

Šiomis aplinkybėmis Landgericht Stralsund (Štralzundo apygardos teismas) nutarė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šį prejudicinį klausimą:

„Jei valstybės narės procesinėje teisėje numatyta savarankiška įrodymų rinkimo procedūra, per kurią teismo nurodymu gaunama eksperto išvada (šiuo atveju – pagal Prancūzijos teisę atliekama expertise judiciaire), ir jei toje valstybėje narėje vykdoma tokia savarankiška įrodymų rinkimo procedūra, o vėliau toje pačioje valstybėje narėje iškeliama savarankiškos įrodymų rinkimo procedūros rezultatais pagrįsta byla [dėl ginčo nagrinėjimo iš esmės], kurios šalys yra tos pačios:

ar tokiu atveju dokumentas, kuriuo remiantis pradedama savarankiška įrodymų rinkimo procedūra, yra „bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas“ pagal Reglamento Nr. 44/2001 30 straipsnio 1 punktą? Ar „bylos iškėlimo ar lygiaverčiu dokumentu“ laikytinas tik dokumentas, kuriuo remiantis iškeliama byla?“

21

Šiuo prejudiciniu klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo pradėta procedūra dėl įrodymų rinkimo priemonių, gali reikšti momentą, kai „laikoma, kad byla <..> iškeliama“, kaip tai suprantama pagal minėto 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai buvo įgyvendintos šios priemonės.

22

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad Reglamentas Nr. 44/2001 buvo panaikintas 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (OL L 351, 2012, p. 1). Tačiau, remiantis pastarojo reglamento 81 straipsniu, jis taikytinas tik nuo 2015 m. sausio 10 d. Vadinasi, prašymas priimti prejudicinį sprendimą, susijęs su 2014 m. lapkričio 21 d.HanseYachts pateiktu ieškiniu, turi būti nagrinėjamas atsižvelgiant į Reglamentą Nr. 44/2001.

23

Be to, konstatuotina, kad Teisingumo Teismui nebuvo pateiktas klausimas dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo ir tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas) tarptautinės jurisdikcijos, nepaisant to, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šiuo klausimu pateikė paaiškinimų. Nors veikiausiai HanseYachts teigia, jog Vokietijos teismas turi išimtinę tarptautinę jurisdikciją pagal Reglamento Nr. 44/2001 23 straipsnį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje patvirtina, kad savo tarptautinę jurisdikciją grindžia Reglamento Nr. 44/2001 5 straipsnio 1 dalimi, ir mano, kad išimtinė Vokietijos teismų jurisdikcija nedraudžia pareikšti ieškinio Prancūzijos teisme – tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas), kurio tarptautinę jurisdikciją grindžia šio reglamento 5 straipsnio 3 dalimi.

24

Šiuo klausimu reikia priminti, kad pagal suformuotą Teisingumo Teismo jurisprudenciją tik pagrindinę bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas, atsakingas už sprendimo priėmimą, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes turi įvertinti prejudicinio sprendimo reikalingumą, kad galėtų priimti savo sprendimą, ir Teisingumo Teismui pateikiamų klausimų svarbą (žr. 2014 m. vasario 27 d. Sprendimo Cartier parfums-lunettes ir Axa Corporate Solutions assurances, C‑1/13, EU:C:2014:109, 25 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

25

Reglamento Nr. 44/2001 II skyriaus 9 skirsnyje „Lis pendens – susiję ieškiniai“ yra 27–30 straipsniai. Šios skyriaus tikslas – siekiant gero teisingumo vykdymo Sąjungoje kuo labiau sumažinti vienu metu skirtingų valstybių narių teismuose vykstančių procesų galimybę ir užtikrinti, kad nebūtų priimami nesuderinami sprendimai.

26

Iš Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnio 1 dalies teksto matyti, kad lis pendens situacija kyla tuomet, kai skirtingų valstybių narių teismuose iškeliama byla, kurios šalys, dalykas ir pagrindas yra tie patys.

27

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nuomone, lis pendens situacija kyla jo nagrinėjamoje byloje ir byloje, iškeltoje tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas). Šis teismas patikslina, kad jo, kaip teismo, į kurį kreiptasi vėliau, pareiga sustabdyti bylos nagrinėjimą kiltų tik tuomet, jeigu tribunal de commerce de Toulon (Tulono komercinių bylų teismas) pareikštas ieškinys dėl bylos nagrinėjimo iš esmės būtų laikomas pareikštu dar per įrodymų rinkimo procedūrą, inicijuotą tribunal de commerce de Marseille (Marselio komercinių bylų teismas).

28

Visų pirma primintina, kad Reglamento Nr. 44/2001 27 straipsnyje numatytas lis pendens atvejų sprendimo mechanizmas yra objektyvus ir automatinis ir grindžiamas chronologine tvarka, kuria kreiptasi į atitinkamus teismus (šiuo klausimu žr. 2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 48 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

29

Atsižvelgiant į tai, šio reglamento 30 straipsnyje vienodai ir autonomiškai apibrėžiamas momentas, kada pagal minėto reglamento II skyriaus 9 skirsnį ir konkrečiai jo 27 straipsnį, kuriame reglamentuojama lis pendens situacija, laikoma, kad byla teisme iškelta (2015 m. spalio 22 d. Sprendimo Aannemingsbedrijf Aertssen ir Aertssen Terrassements, C‑523/14, EU:C:2015:722, 57 punktas). Pagal 30 straipsnio 1 punktą, kurį išaiškinti prašo prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, byla iškeliama tuomet, kai teismui įteikiamas bylos iškėlimo ar lygiavertis dokumentas, nurodantis, kad ieškovas ėmėsi būtinų priemonių, kad minėtas dokumentas būtų įteiktas atsakovui.

30

Iš Reglamento Nr. 44/2001 15 konstatuojamosios dalies matyti, kad šio straipsnio tikslas – autonomiškai apibrėžti momentą, kada byla laikytina dar neišspręsta, ir taip padėti išvengti problemų, atsirandančių dėl nacionalinių skirtumų nustatant šį momentą. Be to, kaip generalinis advokatas pažymėjo savo išvados 67 punkte, iš šio reglamento parengiamųjų dokumentų, konkrečiai – pasiūlymo dėl Tarybos reglamento dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo [COM(1999) 348 final], matyti, kad priimant jo 30 straipsnį buvo siekiama sumažinti teisinį netikrumą dėl labai įvairių valstybėse narėse galiojusių nuostatų, skirtų nustatyti momentui, kada laikoma, kad byla iškelta teisme, įtvirtinant materialinę normą, leidžiančią nustatyti šį momentą paprastai ir vienodai.

31

Šiuo atveju iš Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio matyti, kad Prancūzijos teisėje, kai yra teisėtas pagrindas prieš prasidedant procesui užtikrinti arba nustatyti faktinių aplinkybių, nuo kurių gali priklausyti sprendimas byloje, įrodymus, bet kurio suinteresuotojo asmens prašymu pareiškus ieškinį ar pagal laikinųjų apsaugos priemonių taikymo procedūrą gali būti nurodyta vykdyti teisėtas įrodymų rinkimo priemones. Viena iš šių priemonių yra teismo ekspertizė.

32

Šioje nuostatoje aiškiai nurodyta, kad prašymas dėl įrodymų rinkimo priemonių pateikiamas „prieš prasidedant procesui“. Atsakydama į Teisingumo Teismo klausimus, pateiktus pagal Teisingumo Teismo procedūros reglamento 61 straipsnio 1 dalį taikant proceso organizavimo priemones, Prancūzijos vyriausybė visų pirma pažymėjo, kad Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio formuluotė išreiškia pagal šį straipsnį paskirtų įrodymų rinkimo priemonių savarankiškumą, palyginti su tarp tų pačių šalių vykstančiu procesu dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, nes šių priemonių turi būti prašoma „prieš prasidedant procesui“. Be to, kaip nurodo Prancūzijos vyriausybė, prašymu pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį yra inicijuojamas procesas, atskiras nuo galimo proceso dėl bylos nagrinėjimo iš esmės. Galiausiai, ši vyriausybė pabrėžė, kad teisėjo, į kurį kreiptasi pagal Civilinio proceso kodekso 145 straipsnį, įgaliojimai baigiasi tuo momentu, kai jis paskiria prašytas įrodymų rinkimo priemones.

33

Iš Prancūzijos vyriausybės pateikto Civilinio proceso kodekso 145 straipsnio aiškinimo matyti, kad gali egzistuoti tam tikras ryšys tarp instancijos, į kurią kreiptasi pagal šį straipsnį, ir instancijos, turinčios jurisdikciją dėl bylos esmės, dėl kurios buvo paskirta įrodymų rinkimo priemonė, tačiau tai nekeičia aplinkybės, kad tokia įrodymų rinkimo procedūra yra savarankiška, palyginti su procedūra dėl bylos nagrinėjimo iš esmės, kuri prireikus gali būti inicijuota vėliau.

34

Vis dėlto reikia patikslinti, kad nacionalinis teismas turi įvertinti, ar reikia vadovautis tokiu minėto straipsnio aiškinimu, nes pagal suformuotą jurisprudenciją valstybės narės vidaus teisės aiškinimas nepriklauso Teisingumo Teismo kompetencijai (žr., be kita ko, 2012 m. gruodžio 13 d. Sprendimo Caves Krier Frères, C‑379/11, EU:C:2012:798, 35 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją).

35

Atsižvelgiant į šį savarankišką pobūdį ir ribą, aiškiai egzistuojančią tarp įrodymų rinkimo procedūros ir galimos bylos nagrinėjimo iš esmės procedūros, bylos iškėlimo dokumentui „lygiaverčio dokumento“ sąvoka, numatyta Reglamento Nr. 44/2001 30 straipsnyje, negali būti aiškinama taip, kad dokumentas, kuriuo pradedama minėta įrodymų rinkimo procedūra, būtų laikomas ir dokumentu, kuriuo pradedama bylos nagrinėjimo iš esmės procedūra, kai siekiama įvertinti, ar susiklostė lis pendens situacija, ir nustatyti teismą, į kurį kreiptasi pirmiausia, kaip tai suprantama pagal šio reglamento 27 straipsnio 1 dalį. Be to, toks aiškinimas būtų sunkiai suderinamas su minėto 30 straipsnio 1 punkto tikslu, kuriuo, kaip pabrėžta šio sprendimo 30 punkte, siekiama leisti paprastai ir vienodai nustatyti momentą, kada laikoma, kad byla iškelta teisme.

36

Atsižvelgiant į visa tai, kas išdėstyta, į prejudicinį klausimą reikia atsakyti taip: Reglamento 44/2001 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo pradėta procedūra dėl įrodymų rinkimo priemonių, negali reikšti momento, kai „laikoma, kad byla <…> iškeliama“, kaip tai suprantama pagal minėto 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai buvo įgyvendintos šios priemonės.

37

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (antroji kolegija) nusprendžia:

2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo 27 straipsnio 1 dalis ir 30 straipsnio 1 punktas turi būti aiškinami taip, kad lis pendens atveju momentas, kai prieš prasidedant procesui buvo pradėta procedūra dėl įrodymų rinkimo priemonių, negali reikšti momento, kai „laikoma, kad byla <…> iškeliama“, kaip tai suprantama pagal minėto 30 straipsnio 1 punktą, teisme, kuris turi priimti sprendimą dėl prašymo išnagrinėti bylą iš esmės, pateikto toje pačioje valstybėje narėje po to, kai buvo įgyvendintos šios priemonės.