Laikina versija

GENERALINIO ADVOKATO

MACIEJ SZPUNAR IŠVADA,

pateikta 2018 m. rugsėjo 13 d.(1)

Byla C‑486/16

Bankia SA

prieš

Alfredo Sánchez Martínez,

Sandra Sánchez Triviño

(prašymas priimti prejudicinį sprendimą, pateiktas Juzgado de Primera Instancia n.º 6de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 6, Ispanija)

„Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Direktyva 93/13/EEB – Vartotojų apsauga – Nesąžiningos sąlygos sutartyse su vartotojais – Hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą – 6 straipsnio 1 dalis – 7 straipsnio 1 dalis – Nesąžiningumo vertinimo kriterijai – Veiksmingumo principas“

I.      Įvadas

1.        Šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas siekiant Direktyvos 93/13/EEB išaiškinimo(2). Konkrečiau tariant, Juzgado de Primera Instancia n.º 6de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 6, Ispanija) kyla klausimų, be kita ko, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas, Ispanija) jurisprudencija, kurioje aiškinamos sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kiek tai susiję su specialia išieškojimo iš hipoteka įkeisto nekilnojamojo turto procedūra (toliau – išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra), yra suderinama su šioje direktyvoje įtvirtinta vartotojų apsaugos sistema.

2.        Taigi pagrindinė byla susijusi su tokia pačia teisės ir teismų praktikos problematika kaip ir bylos C‑92/16, C‑167/16, C‑70/17 ir C‑179/17(3).

3.        Kadangi prejudiciniai klausimai, dėl kurių iškelta ši byla, ir prejudiciniai klausimai, kuriuos nacionaliniai teismai pateikė bylose C‑70/17 ir C‑179/17, kuriose išvadą taip pat pateikiu šiandien, yra panašūs, siekdamas išvengti kartojimosi, dėl tam tikrų aspektų darysiu nuorodas į argumentus, išdėstytus mano išvadose tose lygiagrečiai nagrinėjamose bylose.

II.    Teisinis pagrindas

A.      Sąjungos teisė

4.        Iš Direktyvos 93/13/EEB ketvirtos konstatuojamosios dalies matyti, jog „valstybės narės yra atsakingos užtikrinti, kad su vartotojais sudarytose sutartyse nebūtų nesąžiningų sąlygų“.

5.        Direktyvos 93/13/EEB 1 straipsnio 2 dalyje nustatyta:

„Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas <...>, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos. “

6.        Šios direktyvos 3 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.      Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

2.      Visada yra laikoma, kad dėl sąlygos nebuvo atskirai derėtasi, jeigu ji buvo parengta iš anksto, ir vartotojas dėl to negalėjo padaryti įtakos sąlygos esmei, ypač iš anksto suformuluotos tipinės sutarties atveju. “

7.        Šios direktyvos 4 straipsnyje nustatyta:

„1.      „Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas [Nepažeidžiant 7 straipsnio, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį, ir remiantis sudarant sutartį buvusiomis visomis aplinkybėmis ir visomis kitomis tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygomis].

2.      Sąlygų nesąžiningumo vertinimas nėra susijęs nei su pagrindinio sutarties dalyko apibrėžimu, nei su kainos ir atlygio adekvatumu mainais suteiktoms paslaugoms ar prekėms, jei šios sąlygos pateikiamos aiškia, suprantama kalba.“

8.        Šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, [Valstybės narės nustato, kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis] nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

9.        Direktyvos 93/13/EEB 7 straipsnio 1 dalyje nurodyta:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir [verslininkų] konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų [verslininkų] sudaromose su vartotojais.“

B.      Ispanijos teisės aktai.

10.      Código Civil (Civilinis kodeksas) 1124 straipsnyje nustatyta:

„Galimybė nutraukti įsipareigojimus pagal dvišales sutartis laikoma numanoma tais atvejais, kai viena iš susitariančiųjų šalių nevykdo įsipareigojimų.

Nukentėjusioji šalis gali reikalauti arba įvykdyti šiuos įsipareigojimus, arba juos nutraukti; ir vienu, ir kitu atveju mokėtinas žalos atlyginimas. Net ir nusprendusi reikalauti šiuos įsipareigojimus įvykdyti, nukentėjusioji šalis gali reikalauti juos nutraukti, paaiškėjus, kad jų vykdymas neįmanomas.

Jeigu nėra pagrįstų priežasčių, kurios leistų nustatyti terminą įsipareigojimams įvykdyti, teismas patvirtina reikalavimą nutraukti įsipareigojimus.“

11.      Pagrindinei bylai taikomos 2000 m. sausio 7 d. Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil (Įstatymas Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso) (toliau – LEC)(4) redakcijos 552 straipsnio 1 ir 3 dalyse dėl nesąžiningų sąlygų kontrolės ex officio numatyta:

„1. Teismas ex officio nagrinėja, ar kuri nors iš 557 straipsnio 1 dalyje nurodytų vykdytinų dokumentų sąlygų gali būti laikoma nesąžininga. Jei jis mano, kad viena iš šių sąlygų gali būti laikoma tokia, išklauso šalis per penkiolika dienų. Išklausęs šalis, vadovaudamasis 561 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jis priima sprendimą per penkias darbo dienas.

<...>

3. Kai nutartis, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį dokumentą, tampa galutine, kreditorius gali ginti savo teises tik per atitinkamą įprastą procedūrą, jei tam nekyla kliūčių dėl res judicata galią turinčio ar galutinio sprendimo, kuriuo grindžiamas vykdymo prašymas.“

12.      LEC 557 straipsnyje numatyta:

„1.      Jei nurodoma vykdyti 517 straipsnio 2 dalies 4, 5, 6 ir 7 punktuose nurodytus dokumentus arba kitus 517 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytus vykdytinais paskelbtus dokumentus, šalis, kurios atžvilgiu prašoma juos vykdyti, gali pateikti prieštaravimą per pirmesniame straipsnyje nurodytą laikotarpį tik tuo atveju, jei remiasi vienu iš šių pagrindų:

<...>

7.      Dokumente yra nesąžiningų sąlygų.

2.      Jeigu pateikiamas pirmesnėje dalyje nurodytas prieštaravimas, teismo pareigūnas sustabdo vykdymą, taikydama proceso organizavimo priemonę.“

13.      LEC 561 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta:

„Pripažinus, kad viena ar kelios sąlygos yra nesąžiningos, priimamoje nutartyje turi būti nurodytos tokio pripažinimo pasekmės, t. y. kad nereikia pradėti išieškojimo, arba įpareigoti pradėti išieškojimą, netaikant nesąžiningomis pripažintų sąlygų.“

14.      Pagal LEC 693 straipsnio, susijusio su reikalavimu dalimis grąžinamą skolą gražinti prieš terminą, 2 dalyje numatyta:

„Gali būti pareikalauta grąžinti visą dėl pagrindinės sumos ir palūkanų susidariusią skolą, jeigu sutartyje numatyta, kad visa paskolos suma grąžinama tuo atveju, kai bent tris mėnesius skolininkas nevykdo savo mokėjimo pareigos arba nesumoka tiek įmokų, jog galima laikyti, kad skolininkas nevykdo pareigos bent už tris mėnesius, ir kai toks susitarimas įtvirtintas sutartyje ir įtrauktas į atitinkamą registrą.“

15.      LEC 695 straipsnyje, susijusiame su prieštaravimu dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, numatyta:

„1.      Vystant šiame skyriuje nurodytoms procedūroms, skolininkas gali pareikšti prieštaravimą tik remdamasis tokiais pagrindais:

<...>

4)      sutarties sąlygos, kuria remiantis išieškoma arba apskaičiuojama mokėtina suma, nesąžiningumu.

2.      Pareiškus prieštaravimą pagal pirmesnę šio straipsnio dalį, teismo pareigūnas sustabdo vykdymą ir nurodo šalims atvykti į nutartį dėl išieškojimo priėmusį teismą. Šaukimas į teismą turi būti pateiktas bent 15 dienų iki atitinkamo teismo posėdžio. Per šį posėdį teismas išklauso šalis, išnagrinėja pateiktus dokumentus ir, antrą dieną, nutartimi priima atitinkamą sprendimą.

3.      <...>

Jeigu [šio straipsnio 1 dalyje nurodytas] ketvirtasis pagrindas pripažįstamas pagrįstu, priimamas sprendimas nutraukti išieškojimą, kai sutarties sąlyga yra išieškojimo pagrindas. Kitais atvejais išieškojimas tęsiamas netaikant nesąžiningos sutarties sąlygos.

4.      Sprendimą nepradėti išieškojimo, netaikyti nesąžiningos sąlygos arba atmesti šio straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu grindžiamą prieštaravimą galima apskųsti apeliacine tvarka.

Kitais atvejais sprendimai dėl šiame straipsnyje nurodyto prieštaravimo neskundžiami ir turi padarinių tik vykdymo procedūrai, per kurią jie yra priimti.“

16.      LEC 698 straipsnio 1 dalyje nustatyta:

„Bet koks skolininko, trečiojo asmens, kuris yra turto valdytojas, ar kitų suinteresuotųjų asmenų reikalavimas, nenurodytas pirmesniuose straipsniuose, įskaitant reikalavimus dėl nuosavybės teisę patvirtinančio dokumento negaliojimo ar pasibaigimo, skolos aiškumo, išnykimo ar dydžio, išnagrinėjamas per atitinkamą teismo procesą, dėl to bet kuriuo atveju nesustabdant šiame skyriuje numatytos [teisminės vykdymo] procedūros ir nesudarant jai kliūčių.“

17.      Direktyva 93/13 į Ispanijos teisę buvo perkelta 1998 m. balandžio 13 d. Ley 7/1998 sobre Condiciones Generales de la Contratación(5) (Įstatymas Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų) ir 2007 m. lapkričio 16 d. Real Decreto Legislativo 1/2007 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias(6) (Karaliaus įstatyminis dekretas Nr. 1/2007 dėl Bendrojo vartotojų ir naudotojų apsaugos įstatymo ir kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija).

18.      Karaliaus įstatyminio dekreto Nr. 1/2007, iš dalies pakeisto 2014 m. kovo 27 d. Įstatymu Nr. 3/2014(7), 83 straipsnyje numatyta:

„Nesąžiningos sąlygos yra niekinės ir laikoma, kad dėl jų nebuvo susitarta. Todėl išklausęs šalis teismas paskelbia, kad nesąžiningos sutarties sąlygos yra niekinės, tačiau sutartis ir toliau lieka šalims privaloma tokiomis pat sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.“

III. Pagrindinės bylos faktinės aplinkybės ir prejudiciniai klausimai

19.      2006 m. sausio 20 d. finansų įstaiga Caja de Ahorros de Valencia, Castellón y Alicante (Valensijos, Kasteljono ir Alikantės taupomoji kasa, vėliau tapusi bendrove Bankia SA, toliau – Bankia) ir Alfredo Sánchez Martínez bei Sandra Sánchez Triviño sudarė hipoteka užtikrintos paskolos sutartį: paskolą sudarė 140 000 EUR suma, grąžintina per 35 metus. Ši sutartis sudaryta siekiant finansuoti nekilnojamojo turto, kaip pagrindinės gyvenamosios vietos, įsigijimą. 2006 m. spalio 18 d. ši sutartis taikant novaciją buvo pakeista siekiant padalyti paskolą į dvi dalis (A ir B).

20.      Kadangi grąžinant paskolos A dalį nesumokėtos 2012 m. vasario ir kovo mėnesių įmokos (atitinkamai 131,56 EUR ir 131,92 EUR) ir dalis 2012 m. balandžio mėnesio įmokos (liko nesumokėta 31,21 EUR suma), Bankia pareiškė, kad visa likusi paskolos A dalies suma turi būti grąžinta prieš terminą. Kiek tai susiję su paskolos B dalies grąžinimu, reikia pažymėti, kad mėnesines įmokas nustota mokėti 2012 m. balandžio 18 d.

21.      2013 m. balandžio 17 d. Bankia pateikė Juzgado de Primera Instancia n.º 11 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 11, Ispanija) pirmąjį prašymą pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą; šis 2013 m. spalio 2 d. nurodė areštuoti įkeistą turtą vadovaujantis vykdomuoju dokumentu.

22.      2014 m. kovo 12 d. skolininkai pateikė prieštaravimą dėl išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto, nurodydami, kad hipoteka užtikrintos paskolos sutartyje yra kelios nesąžiningos sąlygos, tarp jų 6 bis punkto sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą. Pagal šią sąlygą „[bankas] gali reikalauti įsipareigojimą įvykdyti prieš terminą, nedelsiant grąžinti pagrindinę paskolos sumą ir sumokėti palūkanas, įskaitant delspinigius, <...>, tokiais atvejais: a) kai suėjus terminui skolininkas nesumoka visos ar dalies vienos iš įmokų, kuria grąžinama pagrindinė paskolos suma ar sumokamos palūkanos, kaip buvo susitarta šiame akte“.

23.      2014 m. gegužės 26 d. Juzgado de Primera Instancia n.º 11 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 11, Ispanija) priėmė nutartį, kuria ši sąlyga buvo pripažinta nesąžininga, ir buvo nustatyta, kad nėra pagrindo nurodyti areštuoti turtą.

24.      2014 m. birželio 27 d. Bankia pateikė apeliacinį skundą dėl šio sprendimo Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas, Ispanija); teismas jį atmetė 2014 m. spalio 14 d. nutartimi.

25.      2015 m. gegužės 20 d. Bankia vėl pateikė prašymą areštuoti turtą Juzgado de Primera Instancia no 6 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 6, Ispanija), remdamasi tuo pačiu dėl Alfredo Sánchez Martínez ir Sandra Sánchez Triviño išduotu vykdomuoju dokumentu.

26.      2015 m. spalio 14 d. nutartimi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas atmetė šį prašymą. 2016 m. vasario 11 d. Audiencia Provincial de Alicante (Alikantės provincijos teismas) panaikino šią nutartį, remdamasis tuo, kad skolininkai nesumokėjo 38 mėnesinių įmokų. Kadangi nutartyje dėl apeliacinio skundo nebuvo nurodyta areštuoti turtą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi iš naujo priimti sprendimą šiuo klausimu.

27.      Tokiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia nº 6 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 6, Ispanija) 2016 m. liepos 28 d. nutartimi, kurią Teisingumo Teismas gavo 2016 m. rugsėjo 12 d., nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus(8):

„1.      Ar pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą veiksmingumo principą draudžiama išduoti vykdomąjį dokumentą, remiantis sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, priimtu vykstant ankstesniam išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesui tarp tų pačių šalių ir dėl tos pačios hipotekos sutarties, net jeigu šis ankstesnis teismo sprendimas pagal vidaus teisės sistemą neturi pozityviojo res judicata poveikio, tačiau toje teisėje numatyta, kad negalima pradėti naujo vykdymo proceso remiantis tuo pačiu vykdomuoju dokumentu?

2.      Ar vykstant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesui, per kurį pirmosios instancijos teismas atsisakė išduoti vykdomąjį dokumentą remiantis sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kuri buvo pripažinta nesąžininga per anksčiau vykusį išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesą, grindžiamą tuo pačiu dokumentu ir vykusį tarp tų pačių šalių, ir per kurį atsisakymą išduoti vykdomąjį dokumentą apeliacinės instancijos teismas panaikino ir nusprendė grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, kad būtų išduotas vykdomasis dokumentas, pagal Direktyvos 93/13 dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą veiksmingumo principą draudžiama, kad pirmosios instancijos teismui būtų privalomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, ar vidaus teisė turi būti aiškinama taip, kad pirmosios instancijos teismui neprivalomas apeliacinės instancijos teismo sprendimas, jeigu egzistuoja anksčiau priimtas galutinis teismo sprendimas, kuriame pripažįstama niekine sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kuria remiantis prašoma išduoti vykdomąjį raštą, ir ar tokiu atveju prašymas išduoti vykdomąjį dokumentą vėl turi būti pripažintas nepriimtinu?“

IV.    Procesas Teisingumo Teisme

28.      Teisingumo Teismo pirmininko sprendimais, priimtais 2016 m., kovo 18 d., balandžio 21 d. ir spalio 10 d., sustabdytas bylų C‑92/16, C‑167/16 ir C‑486/16 nagrinėjimas, kol 2017 m. sausio 26 d. buvo priimtas Sprendimas Banco Primus(9).

29.      Susipažinęs su šiuo jam įteiktu sprendimu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad vis tiek nori gauti atsakymą į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus.

30.      2017 m. spalio 24 d. Teisingumo Teismo pirmininkas priėmė sprendimą koordinuotai nagrinėti bylas C‑92/16, C‑167/16, C‑486/16, C‑70/17 ir C‑179/17.

31.      2018 m. vasario 20 d. sprendimu Teisingumo Teismas, vadovaudamasis Procedūros reglamento 29 straipsnio 1 dalimi, nusprendė perduoti bylas C‑92/16, C‑167/16 ir C‑486/16 tos pačios sudėties pirmajai kolegijai ir pagal šio reglamento 77 straipsnį surengė bendrą posėdį šiose bylose.

32.      Rašytines pastabas šioje byloje pateikė Bankia, Ispanijos vyriausybė ir Europos Komisija.

33.      2018 m. gegužės 16 d. bendrame teismo posėdyje išklausyti pagrindinės bylos šalių atstovai, Ispanijos vyriausybė ir Komisija.

V.      Analizė

34.      Šioje byloje siūlau pirmiausia susipažinti su mano paaiškinimais, kuriuos išdėsčiau savo išvadoje bylose C‑70/17 ir C‑179/17 dėl pagrindinėje byloje kylančių problemų ir analizuodamas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo Teisingumo Teismui pateiktus klausimus.

A.      Bendrieji paaiškinimai dėl vartotojų apsaugos ir šiuo klausimu svarbios Teisingumo Teismo jurisprudencijos priminimas

35.      Siekiant atsakyti į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prejudicinius klausimus, reikia remtis, pirma, bendraisiais paaiškinimais, išdėstytais mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 51–56 punktuose, ir, antra, šios išvados 65–82 punktuose analizuojama šioje srityje svarbia Teisingumo Teismo jurisprudencija. Iš tikrųjų šiais paaiškinimais ir šia jurisprudencija grindžiami ne tik siūlomi atsakymai į teisinius klausimus, kuriuos iškėlė prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikę teismai bylose C‑70/17 ir C‑179/17, jie taip pat yra teisės pagrindas ir jurisprudencijos sistema, taikytina nagrinėjant šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo iškeltus klausimus.

36.      Kalbant apie bendruosius paaiškinimus, pažymėtina, kad jie leidžia, pirma, apibrėžti sistemą, kuriai priklauso Direktyva 93/13, antra, konstatuoti, kad, priėmus šią direktyvą, Sąjungos teisėje vartotojų apsauga tapo esmine Europos integracijos proceso dalimi ir, galiausiai, priminti esminį šios direktyvos elementą – tai, kad, siekiant sustiprinti vidaus rinką ir pagerinti ekonominį ir socialinį gyvenimą, būtina suderinti vartotojų apsaugą(10).

37.      Kalbant apie šioje srityje svarbią Teisingumo Teismo jurisprudenciją, pažymėtina, kad mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 65–82 punktuose pateiktame pristatyme atkreiptas dėmesys į esminį aspektą: nacionalinio teismo atliekamas nesąžiningų sąlygų peržiūros procesą sudaro du vienas po kito einantys etapai, per kuriuos atliekami du skirtingi veiksmai arba dvi skirtingos užduotys. Pirmasis etapas – tai etapas, per kurį nacionalinis teismas kvalifikuoja sutarties sąlygą kaip nesąžiningą, o antrasis etapas yra susijęs su padariniais, kylančiais teismui pripažinus, kad sąlyga yra nesąžininga. Ši nacionalinio teismo užduotis nustatyti visus sąlygos pripažinimo nesąžininga padarinius nuo pirmiau vykdytos kvalifikavimo užduoties skiriasi tiek laiko, tiek materialiuoju atžvilgiais. Nors šios dvi užduotys atliekamos viena po kitos, jos neturi būti painiojamos. Kaip paaiškės vėliau(11), jų skirtumai taip pat aiškiai atskleisti ir Teisingumo Teismo jurisprudencijoje.

38.      Taigi iš šioje srityje svarbios jurisprudencijos matyti, kad, konstatavęs, jog įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą sąlyga yra nesąžininga (pirmasis etapas)(12), remiantis suformuotoje Teisingumo Teismo jurisprudencijoje įtvirtinta bendrąja taisykle, išplaukiančia iš Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalyje apibrėžtos formuluotės, nacionalinis teismas turi numatyti visus tokios išvados padarinius (antrasis etapas), t. y., privalo netaikyti nesąžiningos sąlygos, bet neturi teisės pakeisti jos turinio. Sutartis iš esmės turi toliau būti privaloma šalims, įtraukiant tik pakeitimus, kuriuos lemia nesąžiningų sąlygų pašalinimas, jeigu, taikant vidaus teisės normas, tolesnis sutarties galiojimas teisiniu požiūriu yra galimas(13).

39.      Nagrinėjant Teisingumo Teismo jurisprudenciją, taip pat paaiškėja, kad nuo šios bendrosios taisyklės iki šiol nukrypta tik vienu atveju, t. y., išimtis padaryta Sprendime Kásler ir Káslerné Rábai(14). Vis dėlto, kaip nurodžiau savo išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 80–82 punktuose, tam, kad, remdamasis Direktyva 93/13 ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, nacionalinis teismas galėtų taikyti tame sprendime nustatytą išimtį, turi būti įvykdytos tam tikros Teisingumo Teismo nustatytos sąlygos. Taigi, jeigu verslininko ir vartotojo sudaryta sutartis panaikinus nesąžiningą sąlygą negali toliau galioti, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį nedraudžiama nacionalinės teisės norma, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui leidžianti vietoj šios niekine pripažintos sąlygos taikyti dispozityviąją nacionalinės teisės nuostatą(15).Tačiau turi būti įvykdytos dvi sąlygos. Pirma, dėl tokio pakeitimo turi būti pasiektas rezultatas, kad „pašalinus nesąžiningą sąlygą, sutartis gali būti vykdoma“, ir kad „sutartis gali būti toliau <...> privaloma šalims“(16). Kita vertus, tais atvejais, kai teismas privalo panaikinti visą sutartį, toks pakeitimas turi leisti išvengti, kad „vartotojui galintys atsirasti ypač neigiami padariniai galėtų sumažinti sutarties panaikinimo atgrasomąjį poveikį“(17).

40.      Taigi į prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimus šioje byloje reikia atsakyti atsižvelgiant į pirmiau nurodytą jurisprudenciją, išsamiai išnagrinėtą mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 65–82 punktuose.

B.      Dėl byloje kylančių problemų

41.      Kaip matyti iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, bankas du kartus prašė areštuoti hipoteka įkeistą turtą. Šios dvi išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros buvo pradėto tarp tų pačių šalių ir grindžiami ta pačia hipotekos paskolos sutartimi.

42.      Vykstant pirmajai išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, Juzgado de Primera Instancia nº 11 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 11), nustatęs, kad sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą yra nesąžininga, pareiškė, kad nėra pagrindo areštuoti turtą. Šio teismo priimta nutartis dėl bylos nutraukimo buvo patvirtinta apeliacine tvarka, motyvuojant, kad dviejų mėnesinių įmokų nesumokėjimas nėra pakankama priežastis, kad teismas galėtų paskelbti, jog galima reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą.

43.      Vykstant antrajai išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas priėmė nutartį atsisakyti areštuoti turtą dėl to, kad iš bylos medžiagos matyti, jog vykstant ankstesnei procedūrai pirmosios instancijos teismas nusprendė bylą nutraukti dėl sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumo. Šią nutartį, priimtą remiantis LEC 552 straipsnio 3 dalimi(18), tas pats apeliacinis teismas panaikino remdamasis pagrindu, kad nesumokėta daug didesnė suma, nei nagrinėta per pirmąjį procesą.

44.      Taigi ši byla ypatinga tuo, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą buvo pateiktas vykstant antrajai išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrai.

45.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad per tą antrąją procedūrą apeliacinės instancijos teismo priimta nutartimi, „atrodo, siekiama patvirtinti tą patį“ kaip ir Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu dėl sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą(19), patvirtintu 2016 m. vasario 18 d. sprendimu(20). Šiuose sprendimuose Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad tam, kad sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą galiotų, būtina, kad jos pažeidimo sunkumą sietų su paskolos trukme ir dydžiu ir leistų vartotojui išvengti jų taikymo, jeigu uoliai imamasi veiksmų siekiant ištaisyti padėtį. Vis dėlto Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) nurodė, kad išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra gali būti tęsiama tuo atveju, jei galimybe pripažinti būtinybę įsipareigojimus įvykdyti prieš terminą buvo pasinaudota nepiktnaudžiaujant, dėl konkrečios procedūros suteikiamos naudos vartotojui. Be to, Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) leido papildomai taikyti nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalis, tam, kad būtų galima tęsti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą(21).

46.      Dėl to prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas daro prielaidą, kad, atsižvelgdamas į Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudenciją, apeliacinis teismas grąžino jam bylą tam, kad jis patenkintų prašymą areštuoti turtą, motyvuojant tuo, kad skolininkų įsipareigojimų nevykdymas per tą laiką buvo pakankamai didelio masto, ir nurodytų vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto.

47.      Nors nagrinėjamu atveju prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad jis turi paisyti apeliacinio teismo nutarties, tačiau abejoja, ar Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktas išaiškinimas, taigi ir nutartis, atitinka Direktyvą 93/13.

48.      Iš to, kas išdėstyta, aiškėja, kad prejudiciniai klausimai šioje byloje šiek tiek skiriasi nuo prejudicinių klausimų, iškeltų bylose C‑92/16, C‑167/16, C‑70/17 ir C‑179/17. Vis dėlto iš sprendimo teikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą aiškiai matyti, kad šioje byloje kylančios problemos priskirtinos prie tos pačios teisės ir teismų praktikos problematikos kaip bylose C‑92/16, C‑167/16, C‑70/17 ir C‑179/17. Dėl to reikia šią išvadą skaityti kartu su išvada, kurią tuo pat metu pateikiu bylose C‑70/17 ir C‑179/17.

C.      Dėl prejudicinių klausimų

49.      Savo klausimais, kuriuos, mano nuomone, reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia sužinoti, ar, atsižvelgiant į veiksmingumo principą, pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį draudžiamas nacionalinės proceso teisės normų išaiškinimas, pagal kurį žemesnės instancijos teismas turi vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto, remdamasis sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, kurios nesąžiningumas buvo nustatytas aukštesnės instancijos teismo galutiniame teismo sprendime, priimtame vykdant tuo pačiu vykdomuoju dokumentu grindžiamą ankstesnę išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tarp tų pačių šalių.

50.      Manau, kad, siekiant išnagrinėti šiuos klausimus, reikėtų patikslinti keturis aspektus.

51.      Visų pirma norėčiau priminti, kad, remiantis suformuota Teisingumo Teismo jurisprudencija, vykstant procesui pagal SESV 267 straipsnį, grindžiamam aiškiu nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo funkcijų atskyrimu, tik nacionalinis teismas turi kompetenciją nustatyti ir įvertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir aiškinti bei taikyti nacionalinę teisę(22).

52.      Antra, atsižvelgdamas į argumentus, kuriuos išdėsčiau savo išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 84–136 punktuose, negaliu sutikti su Ispanijos vyriausybės rašytinėse pastabose pateiktu jos argumentu, kad abi išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros buvo inicijuotos remiantis dviem skirtingais pagrindais. Iš tikrųjų Ispanijos vyriausybė tvirtina, kad pirmoji išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra buvo inicijuota remiantis nesąžininga sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, o antroji – remiantis LEC 693 straipsnio 2 dalimi, kaip nurodyta Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) Sprendime Nr. 705/2015(23).

53.      Šiuo atžvilgiu primenu, kad Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, jog pagal Direktyvą 93/13 draudžiama paskolos sutarčių sąlygas dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą reglamentuojančias nacionalinės teisės nuostatas, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalį, jurisprudencijoje aiškinti taip, kad nacionaliniam teismui, kuris nustatė tokios sutarties sąlygos nesąžiningumą, draudžiama pripažinti ją niekine ir jos netaikyti, kai iš tiesų verslininkas jos netaikė, tačiau laikėsi šioje nacionalinės teisės nuostatoje numatytų sąlygų(24).

54.      Nagrinėjamu atveju tai, kad finansų įstaiga išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą pradėjo tik po to, kai iš eilės nesumokėtos 38 mėnesinės įmokos, yra faktinė aplinkybė, į kurią nereikia atsižvelgti vertinant, ar sąžininga sutarties sąlyga, pagal kurią bankui leista pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procesą, kai nesumokėta tik viena mėnesinė įmoka. Šiuo klausimu reikia pažymėti, kad vartotojų apsaugos srityje dėl protingo elgesio, vykdant nesąžiningą sutartį, nesąžininga sąlyga netampa sąžininga(25).

55.      Taip pat primenu, kad, kaip matyti iš pastabų, išdėstytų mano išvados, pateiktos bylose C‑70/17 ir C‑179/17, 127–133 punktuose, visų pirma šios išvados 124 punkte, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, kad nesąžininga sąlyga, kuri pripažinta niekine, laikoma niekada neegzistavusia ir nesukėlusia jokių pasekmių. Taigi šioje byloje nagrinėjamu atveju Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies taikymo praktinis padarinys būtų tas, kad nacionaliniam teismui konstatavus, kad sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą yra niekinė, išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūra negali būti inicijuota arba, jeigu ji buvo inicijuota, negali būti tęsiama, jeigu šalių susitarimui taikoma sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą ir nuoroda į vienintelę registre nurodytą termino pabaigos datą buvo pripažinta nesąžininga, taigi niekine ir nesukeliančia jokių padarinių. Taip pat reikėtų pažymėti, kad, jei būtų galima sąlygos niekinį pobūdį pašalinti taikant LEC 693 straipsnio 2 dalyje nustatytą bent trijų mėnesinių įmokų sąlygą, de facto tai reikštų, kad nacionaliniams teismams leidžiama iš dalies pakeisti tą sąlygą. Bet, kaip Teisingumo Teismas priminė Sprendime Gutiérrez Naranjo ir kt., „nacionaliniam teismui negali būti suteikti įgaliojimai pakeisti nesąžiningų sąlygų turinį, nes tai padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui“(26).

56.      Trečia, primenu, kad, nesant nacionalinių priverstinio vykdymo mechanizmų suderinimo, per išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą leistinų prieštaravimo pagrindų įgyvendinimo taisyklės ir taisyklės dėl teismui, kompetentingam nagrinėti sutarties sąlygų, pagal kurias parengtas vykdomasis dokumentas, teisėtumą, suteikiamų įgaliojimų pagal valstybių narių procesinės autonomijos principą priskiriamos šių valstybių narių vidaus teisės sistemai, bet su sąlyga, kad jos nėra mažiau palankios nei tos, kurios taikomos panašioms vidaus situacijoms pagal vidaus teisę (lygiavertiškumo principas) ir kad dėl jų netampa praktiškai neįmanoma ar pernelyg sudėtinga pasinaudoti Sąjungos teise vartotojams suteiktomis teisėmis (veiksmingumo principas)(27).

57.      Pirmiausia, kalbant apie lygiavertiškumo principą, reikia pažymėti, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą nėra jokių elementų, kurie galėtų sukelti abejonių dėl nacionalinės proceso teisės normų suderinamumo su šiuo principu.

58.      Antra, kalbant apie veiksmingumo principą, reikia nurodyti, kad iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos matyti, jog kiekvieną atvejį, kai iškyla klausimas, ar dėl nacionalinės proceso teisės nuostatos tampa neįmanoma arba pernelyg sudėtinga taikyti Sąjungos teisę, reikia nagrinėti, atsižvelgiant į tos nuostatos svarbą visam procesui ir į proceso eigą bei ypatumus įvairiose nacionalinėse instancijose(28).

59.      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad LEC 552 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad, kai nutartis, kuria atsisakyta išduoti vykdomąjį dokumentą, tampa galutine, kreditorius gali savo teises ginti tik per atitinkamą įprastą procedūrą, jei tam neprieštarauja res judicata galią turintis arba galutinis sprendimas, kuriuo pagrįstas prašymas areštuoti turtą(29).

60.      Šiuo atžvilgiu reikia pažymėti, kad iš sprendimo pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą matyti, jog sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą jau buvo pripažinta nesąžininga galutiniame teismo sprendime, priimtame vykdant tuo pačiu vykdomuoju dokumentu grindžiamą ankstesnę išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą. Taigi po to, kai, vykdant antrąją išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nusprendė bylą nutraukti, apeliacinės instancijos teismas, remdamasis Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) jurisprudencija, perdavė bylą nagrinėti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui, kad šis patenkintų prašymą areštuoti turtą, remdamasis pagrindu, kad dėl didelio nesumokėtų mėnesinių įmokų skaičiaus nuo šiol pažeidimas yra pakankamai sunkus, ir nurodytų vykdyti išieškojimą iš hipoteka įkeisto turto.

61.      Laikausi nuomonės, kad taikytiną nacionalinės proceso teisės nuostatą aiškinant taip, kad pagal ją prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas negalėtų netaikyti sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą dėl to, kad jam privalomas apeliacinio teismo priimtas antrasis sprendimas, prieštaraujantis Sąjungos teisei, būtų pažeistas veiksmingumo principas, nes tai reikštų, kad praktikoje vartotojams toliau būtų privaloma nesąžininga sutarties sąlyga. Tokiomis aplinkybėmis būtų neįmanoma arba pernelyg sudėtinga vartotojams įgyvendinti savo teises.

62.      Galiausiai, ketvirta, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pažymi, kad Ispanijos teisėje nepripažįstamas res judicata galios teigiamas poveikis apeliacinio teismo priimtam galutiniam sprendimui išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procese (LEC 222 straipsnis ir 695 straipsnio 4 punktas), bet pagal ją neįmanoma pradėti naujos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūros, kuri būtų grindžiama tuo pačiu vykdomuoju dokumentu (LEC 552 straipsnio 3 dalis).

63.      Dėl to nagrinėjamu atveju, kaip matyti iš nutarties dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismui pateiktas klausimas visiškai nesusijęs su res judicata principu vykdant išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą pagal Ispanijos teisės sistemą, bet veikiau susijęs su žemesnės instancijos teismo pareiga laikytis aukštesnės instancijos teismo duotų nurodymų aiškinant Sąjungos teisės nuostatas, į kurias reikia atsižvelgti sprendžiant ginčą.

64.      Taigi primenu, kad Teisingumo Teismas ne kartą nusprendė, jog vien dėl to, kad pagal nacionalinės teisės normą teismas, priimantis ne paskutinės instancijos sprendimą, privalo atsižvelgti į aukštesnės instancijos teismo teisinį įvertinimą, jis negali netekti SESV 267 straipsnyje numatytos galimybės kreiptis į Teisingumo Teismą su klausimais dėl Sąjungos teisės išaiškinimo(30). Be to, Teisingumo Teismas taip pat nurodė, kad teismas, kurio sprendimas nėra paskutinės instancijos sprendimas, turi turėti teisę laisvai pateikti Teisingumo Teismui rūpimus klausimus, ypač jeigu mano, kad dėl aukštesnės instancijos teismo atlikto teisinio įvertinimo jis gali būti priverstas priimti sprendimą, kuris prieštarautų Sąjungos teisei(31). Todėl, kai bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas mano, kad toje byloje keliamas su Sąjungos teisės išaiškinimu susijęs klausimas, jis turi diskreciją, arba, atsižvelgiant į aplinkybes, pareigą kreiptis į Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, o nacionalinės teisės aktuose ar nacionalinių teismų praktikoje nustatytos taisyklės negali sudaryti kliūčių pasinaudoti šia diskrecija ar įvykdyti šią pareigą(32).

65.      Todėl, atsižvelgdamas į visa tai, kas išdėstyta, manau, kad, taikant veiksmingumo principą, pagal Direktyvos 93/13/EEB 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės proceso teisės nuostatas aiškinti taip, kad žemesnės instancijos teismas privalo pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, remdamasis sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, kurį priėmė aukštesnės instancijos teismas per tuo pačiu vykdomuoju dokumentu pagrįstą ankstesnę išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tarp tų pačių šalių.

VI.    Išvada

66.      Atsižvelgdamas į šiuos argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Juzgado de Primera Instancia n.º 6 de Alicante (Alikantės pirmosios instancijos teismas Nr. 6, Ispanija) pateiktą klausimą atsakyti taip:

Atsižvelgiant į veiksmingumo principą, pagal 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės proceso teisės nuostatas aiškinti taip, kad žemesnės instancijos teismas privalo pradėti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą, remdamasis sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą, pripažinta nesąžininga galutiniu teismo sprendimu, kurį aukštesnės instancijos teismas priėmė per tuo pačiu vykdomuoju dokumentu pagrįstą ankstesnę išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą tarp tų pačių šalių.

1      Originalo kalba: prancūzų.

2      1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, 1993, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288).

3      Siekiant bendrai sužinoti apie teisės problemas, dėl kurių pateikti prašymai priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑92/16, C‑167/16, C‑486/16, C‑70/17 ir C‑179/17, siūlau žiūrėti mano išvadas sujungtose bylose C‑70/17 ir C‑179/17 bei bylose C‑92/16 ir C‑167/16.

4      BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575.

5      BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d., p. 12304.

6      BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d., p. 49181.

7      BOE, Nr. 52, 2014 m. kovo 1 d., p. 19339.

8      Po to, kai buvo pranešta apie 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas 2017 m. vasario 21 d. nutartyje nurodė, kad pageidauja atsakymo į antrąjį ir trečiąjį prejudicinius klausimus. Kadangi pirmasis klausimas buvo atsiimtas, jis nėra įtrauktas į šią išvadą. Šiuo atžvilgiu taip pat žr. šios išvados 28 punktą.

9      C‑421/14, EU:C:2017:60.

10      Žr. manos išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 50–56 punktus.

11      Žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 65 punktą.

12      Žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 66–71 punktus ir joje nurodytą jurisprudenciją.

13      Žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 72–79 punktus ir joje nurodytą jurisprudenciją. Visų pirma, man atrodo svarbu priminti šių išvadų 79 punktą, kuriame pabrėžiau pagrindinį dalyką: negali būti jokių abejonių, kad, siekiant atkurti vartotojo ir verslininko teisių ir pareigų pusiausvyrą, negalima numatyti galimybės keisti nesąžiningų sutarties sąlygų. Iš tikrųjų, pirma, tokia galimybė prieštarautų Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 daliai, nes ji netektų prasmės, ir, dėl tos priežasties, šia direktyva nustatytos apsaugos veiksmingumui. Kita vertus, tokia galimybė nepadėtų išsaugoti atgrasomojo poveikio komercinės veiklos vykdytojams dėl negalėjimo taikyti tokių sąlygų vartotojui.

14      2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas (C‑26/13, EU:C:2014:282).

15      2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai (C‑26/13, EU:C:2014:282, 85 punktas). Taip pat žr. 2015 m. birželio 11 d. Nutartį Banco Bilbao Vizcaya Argentaria (C‑602/13, nepaskelbta Rink., EU:C:2015:397, 38 punktas ir nurodyta jurisprudencija): „[t]iesa, Teisingumo Teismas taip pat pripažino nacionalinio teismo galimybę nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nacionaline nuostata su sąlyga, jog toks pakeitimas atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tikslą ir leidžia atkurti realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Vis dėlto ši galimybė suteikiama tik tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to sukeltų tam tikrus padarinius vartotojui, pavyzdžiui, jis atsidurtų nepalankioje padėtyje“. Taip pat žr. šios išvados 13 išnašą ir mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 78 punktą.

16      2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai (C‑26/13, EU:C:2014:282, 81 punktas).

17      2014 m. balandžio 30 d. Sprendimas Kásler ir Káslerné Rábai (C‑26/13, EU:C:2014:282, 83 punktas).

18      Žr. šios išvados 11 punktą.

19      Sprendimas Nr. 705/2015 (ECLI:ES:TS:2015:5618).

20      Sprendimas Nr. 79/2016 (ECLI:ES:TS:2016:626).

21      Kaip ir teismai, pateikę prašymus priimti prejudicinį sprendimą bylose C‑92/16 ir C‑167/16, šioje byloje prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mini Tribunal Supremo (Aukščiausiasis Teismas) pateiktą atskirąją nuomonę minėtame sprendime. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, iš šios nuomonės matyti, kad „<...> kreditorius nebegali, nustačius sąlygos dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą nesąžiningumą, savo prašymą dėl vykdymo grįsti LEC 693 straipsnio 2 dalyje nurodytų sąlygų laikymusi <...>, nes šis teiginys yra klaidingas, kadangi ši nuostata nebuvo aptarta ir įtraukta į hipotekos lakštą, kuriame [daroma] nuoroda į „bet kokį skolininko įsipareigojimų nevykdymą“. <...> Taigi tokiais atvejais taikant LEC 693 straipsnio 2 dalies nuostatas pažeidžiamos Teisingumo Teismo jurisprudencijos nuostatos jo kompetencijai priskirtoje srityje, ir toks taikymas labiau prilygsta nesąžininga pripažintos sąlygos peržiūrai, nes nepaisoma absoliutaus negaliojimo, numatyto padarinių nebuvimo sistemoje, pagrindinio padarinio, kadangi vykdymo procedūra nesustabdyta, ir dėl to ši sistema nebesukelia padarinių arba nebeatlieka atgrasomosios funkcijos“. Šiuo klausimu žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 125 išnašą bei mano išvados bylose C‑92/16 ir C‑167/16 25 punktą. Kaip matyti iš doktrinos, skirtingos nuomonės gali būti orientyras toliau plėtojant nacionalinę jurisprudenciją. Žr. Wathelet, M., „La Cour de justice de l’Union européenne sera-t-elle le dernier des mohicans?“, Lenaerts, K. (éditeur), Liber Amicorum Antonio Tizzano. De la Cour CECA à la Cour de l’Union: le long parcours de la justice européenne, G. Giappichelli Editore, 2018, p. 1031.

22      Kaip naujausius šios suformuotos jurisprudencijos pavyzdžius reikėtų nurodyti 2017 m. rugsėjo 20 d. Sprendimą Andriciuc ir kt.Andriciuc ir kt. (C‑186/16, EU:C:2017:703, 19 punktas) ir 2017 m. sausio 26 d. Sprendimą Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2017:60, 29 punktas).

23      Dėl išvados, kad sąlyga dėl teisės reikalauti įsipareigojimų įvykdymo prieš terminą yra nesąžininga atsižvelgiant į Teisingumo Teismo jurisprudenciją, apimties žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 84–109 punktus bei juose nurodytą jurisprudenciją. Galimybė tęsti išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūrą papildomai taikant tam tikrą nacionalinės teisės nuostatą, kaip antai LEC 693 straipsnio 2 dalį, konkrečiai analizuojama šios išvados 110–132 punktuose bei juose nurodytoje jurisprudencijoje.

24      2017 m. sausio 26 d. Sprendimas Banco Primus, C‑421/14, EU:C:2017:60, 75 punktas). Taip pat žr. mano išvados bylose C‑70/17 ir C‑179/17 117–119 punktuose išdėstytus argumentus.

25      Žr. mano išvadą byloje Banco Primus (C‑421/14, EU:C:2016:69, 85 punktas).

26      2016 m. gruodžio 21 d. Sprendimas Gutiérrez Naranjo ir kt.Gutiérrez Naranjo ir kt. (C‑154/15, C‑307/15 ir C‑308/15, EU:C:2016:980, 60, 61 ir 66 punktai).

27      2013 m. kovo 14 d. Sprendimo Aziz, C‑415/11, EU:C:2013:164, 50 punktas).

28      2013 m. kovo 14 d. Sprendimas Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164, 53 punktas) ir 2012 m. birželio 14 d. Sprendimas Banco Español de Crédito (C‑618/10, EU:C:2012:349, 49 punktas).

29      Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas pabrėžia, kad „nutartimi, kuria visiškai patenkinamas prieštaravimas dėl turto arešto, patvirtinama aplinkybė, jog nagrinėjamu atveju sprendimas areštuoti turtą neturėjo būti priimtas, nes skolinis reikalavimas buvo grindžiamas nesąžininga sąlyga“.

30      Žr. 1974 m. sausio 16 d. Sprendimą Rheinmühlen-Düsseldorf, 166/73, EU:C:1974:3, 4 punktas); 2010 m. birželio 22 d. Sprendimą Melki ir Abdeli (C‑188/10 ir C‑189/10, EU:C:2010:363, 42 punktas) ir 2018 m. kovo 6 d. Sprendimą SEGRO ir Horváth (C‑52/16 ir C‑113/16, EU:C:2018:157, 48 punktas).

31      Žr. 1974 m. sausio 16 d. Sprendimą Rheinmühlen-Düsseldorf (166/73, EU:C:1974:3, 4 punktas); 2010 m. kovo 9 d. Sprendimą ERG ir kt.ERG ir kt., (C‑378/08, EU:C:2010:126, 32 punktas); 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimą Bericap Záródástechnikai (C‑180/11, EU:C:2012:717, 55 punktas) ir 2014 m. lapkričio 6 d. Sprendimą Cartiera dell’Adda, C‑42/13, EU:C:2014:2345, 27 punktas).

32      Žr., be kita ko, 2016 m. balandžio 5 d. Sprendimą PFE (C‑689/13, EU:C:2016:199, 34 punktas).