1.

Šiandienos pasaulyje galima nepaliaujamai kalbėti apie ypatingą žiniasklaidos įvairovės ir vientisumo svarbą laisvoje, demokratinėje visuomenėje. Būtent elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas naudojame kone visi kasdieniame gyvenime, jie yra būtini šiuolaikinei demokratijai, be jų Europoje nebeįsivaizduojamas visuomenės švietimas ir kultūrinis gyvenimas. Tačiau nuolat susiduriame su faktais, liudijančiais mechanizmų, sukuriančių pagrindą šiems tinklams ir paslaugoms, trapumą ir problemiškumą.

2.

Pastaraisiais dešimtmečiais Italijoje ne kartą aktyviai diskutuota apie pliuralizmą televizijoje. Todėl nenuostabu, kad šiai šaliai pereinant nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos kilo ginčų dėl teisingo naujų skaitmeninių televizijos dažnių paskirstymo.

3.

Šioje byloje konkrečiai nagrinėjamas tų skaitmeninių dažnių skyrimas, kuriuos valstybė aiškiai rezervavo esamų analoginės televizijos kanalų tęstinumui. Bendrovė Persidera (anksčiau – Telecom Italia Media Broadcasting, TIMB) ( 2 ), viena iš Italijos tinklų operatorių, jaučiasi diskriminuojama analoginių dažnių keitimo skaitmeniniais procese, palyginti su konkurentėmis, visų pirma rinkos lyderėmis Rai ir Mediaset.

4.

Šioje byloje Teisingumo Teismas turės išsiaiškinti, kokie Sąjungos teisės aktų reikalavimai keliami teisingam dažnių skyrimui. Reikės atsižvelgti į tai, kad Italijos Respublika, taikydama dabar jau ginčijamą dažnių skyrimo metodą, turėjo atsižvelgti, be kita ko, į Europos Komisijos abejones vykdomoje pažeidimų nagrinėjimo procedūroje ( 3 ) ir į Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą ( 4 ).

5.

Minėtų klausimų vertinimui itin reikšminga nuo 2002 m. galiojanti „nauja bendroji reguliavimo sistema“, kurią sudaro kelios Sąjungos teisės aktų leidėjo direktyvos ir bendrieji Sąjungos teisės principai.

6.

Šis procesas byloje C‑112/16 glaudžiai susijęs su prejudicinio sprendimo procedūra byloje C‑560/15, kurioje šiandien taip pat teikiu išvadą. Minėtoje byloje keliamuose teisiniuose klausimuose iš esmės nagrinėjamos tos pačios Sąjungos teisės nuostatos ir principai, tik jos klausimai nesusiję su šiuo atveju ginčijamu senųjų analoginių dažnių pakeitimu naujaisiais, skaitmeniniais, be to, čia keliamos aiškiai kitokios teisinės problemos.

7.

Šios bylos Sąjungos teisės pagrindas – trys 2002 m. direktyvos dėl elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų, visos kartu sudarančios naują elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bei su jais susijusių priemonių ir paslaugų bendrąją reguliavimo sistemą: Pagrindų direktyva (Direktyva 2002/21/EB) ( 5 ), Leidimų direktyva (Direktyva 2002/20/EB) ( 6 ) ir Konkurencijos direktyva (Direktyva 2002/77/EB) ( 7 ). Dvi pirmosios direktyvos buvo iš dalies pakeistos Direktyva 2009/140/EB ( 8 ).

8.

Visų pirma pažymėtinos Direktyvos 2002/21 6 ir 19 konstatuojamosios dalys, kurios suformuluotos taip:

<…>

9.

Direktyvos 2002/21 8 straipsnio „Politikos tikslai ir reguliavimo principai“ 1 ir 2 dalyse, be kita ko, nustatyta:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad, vykdydamos šioje Direktyvoje ir specifinėse direktyvose nurodytas reguliavimo užduotis, nacionalinės reguliavimo institucijos imtųsi visų reikiamų priemonių, skirtų šio straipsnio 2, 3 ir 4 dalyse nurodytiems tikslams pasiekti. Tokios priemonės turi būti proporcingos tiems tikslams.

<…>

2.   Nacionalinės reguliavimo institucijos skatina konkurenciją elektroninių ryšių tinklų, elektroninių ryšių paslaugų ir susijusių priemonių bei paslaugų teikimo srityje, inter alia:

<…>

<…>

10.

Be to, Direktyvos 2002/21 9 straipsnyje „Elektroninių ryšių paslaugoms skirtų radijo dažnių valdymas“ numatyta:

„1.   Deramai atsižvelgdamos į tai, kad radijo dažniai yra viešoji gėrybė, turinti svarbią socialinę, kultūrinę ir ekonominę vertę, valstybės narės pagal 8 ir 8a straipsnius savo teritorijoje užtikrina veiksmingą elektroninių ryšių paslaugoms teikti skirtų radijo dažnių valdymą. Jos užtikrina, kad kompetentingos nacionalinės institucijos skirstytų elektroninių ryšių paslaugoms naudojamą spektrą ir suteiktų bendrąsias arba individualias teises naudoti tokius radijo dažnius remdamosi objektyviais, skaidriais, nediskriminuojančiais ir proporcingais kriterijais.

Įgyvendindamos šio straipsnio nuostatas valstybės narės turi laikytis atitinkamų tarptautinių susitarimų, įskaitant ITU radijo ryšio reglamentą, ir gali atsižvelgti į viešosios tvarkos sumetimus.

<…>

4.   <…>

Priemonės, pagal kurias reikalaujama, kad elektroninių ryšių paslauga būtų teikiama konkrečioje elektroninių ryšių paslaugoms skirtoje juostoje, turi būti pagrindžiamos būtinybe užtikrinti valstybių narių pagal Bendrijos teisę nustatyto bendrojo intereso tikslui pasiekti, pavyzdžiui, vienas iš toliau išvardytų tikslų, tačiau jais neapsiribojant:

<…>

7.   Nepažeidžiant specifinių direktyvų nuostatų ir atsižvelgiant į atitinkamas nacionalines aplinkybes, valstybės narės gali nustatyti taisykles, kad būtų išvengta spektro kaupimo, visų pirma naudojimo teisių turėtojams nustatyti griežtus faktinio naudojimosi teisėmis terminus ir taikyti sankcijas, įskaitant finansines baudas arba teisių panaikinimą tais atvejais, kai nesilaikoma tų terminų. Šios taisyklės nustatomos ir taikomos proporcingai, nediskriminuojant ir skaidriai.“

11.

Direktyvos 2002/20 3 straipsnio „Elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų bendrasis leidimas“ 1 dalyje įtvirtintos šios nuostatos:

„Valstybės narės užtikrina laisvę teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas laikantis šioje direktyvoje nustatytų sąlygų. Šiuo tikslu valstybės narės nekliudo įmonei teikti elektroninių ryšių tinklus ar paslaugas, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl Sutarties 46 straipsnio 1 dalyje nurodytų priežasčių.“

12.

Direktyvos 2002/20 5 straipsnyje „Radijo dažnių ir numerių naudojimo teisės“, be kita ko, nustatyta:

„1.   Valstybės narės sudaro palankesnes sąlygas naudoti radijo dažnius pagal bendrąsias teises. Prireikus valstybės narės gali suteikti individualias naudojimo teises siekdamos:

<…>

2.   Tais atvejais, kai radijo dažnių ar numerių naudojimui būtina suteikti individualias naudojimo teises, valstybės narės įmonės prašymu suteikia tokias teises įmonėms, kad jos galėtų teikti tinklus ar paslaugas pagal 3 straipsnyje nurodytas bendrąsias teises pagal šios direktyvos 6, 7 straipsnių ir 11 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatas ir pagal kitas taisykles, užtikrinančias tų išteklių veiksmingą naudojimą pagal Direktyvą 2002/21/EB (Pagrindų direktyva).

Nepažeidžiant valstybių narių nustatytų konkrečių kriterijų ir procedūrų, pagal kuriuos radijo ir televizijos transliacijų turinio teikėjams suteikiamos radijo dažnių naudojimo teisės, kad pagal Bendrijos teisę būtų pasiekti visuotinės svarbos tikslai, radijo dažnių ir numerių naudojimo teisės suteikiamos laikantis atvirų, objektyvių, skaidrių, nediskriminuojančių ir proporcingų procedūrų, o radijo dažnių atveju laikomasi Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyvos) 9 straipsnio nuostatų. Reikalavimo taikyti atvirą procedūrą galėtų būti nesilaikoma tais atvejais, kai norint pasiekti visuotinės svarbos [bendrojo intereso] tikslą, kurį nustatė valstybės narės laikydamosi Bendrijos teisės, radijo ir televizijos transliacijų turinio teikėjams svarbu suteikti individualias radijo dažnių naudojimo teises.

<…>

5.   Valstybės narės neriboja suteikiamų naudojimo teisių skaičiaus, išskyrus atvejus, kai tai būtina veiksmingam radijo dažnių naudojimui pagal 7 straipsnį užtikrinti.

6.   Nacionalinės kompetentingos institucijos užtikrina, kad radijo dažniai būtų naudojami rezultatyviai ir veiksmingai pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 8 straipsnio 2 dalį ir 9 straipsnio 2 dalį. Jos taip pat užtikrina, kad perduodant ar sukaupus radijo dažnių naudojimo teises nebūtų iškraipyta konkurencija. <…>“

13.

Be to, Direktyvos 2002/20 7 straipsnyje „Suteikiamų radijo dažnių naudojimo teisių skaičiaus ribojimo tvarka“ nustatyta:

„1.   Jeigu valstybė narė svarsto, ar apriboti išduodamų radijo dažnių naudojimo teisių skaičių arba ar pratęsti išduotų teisių galiojimo trukmę pagal sąlygas, kurios skiriasi nuo tokioms teisėms taikomų sąlygų, ji, inter alia:

<…>

3.   Kai radijo dažnių naudojimo teisių suteikimą reikia riboti, valstybės narės tokias teises teikia remdamosi atrankos kriterijais, kurie turi būti objektyvūs, skaidrūs, nediskriminuojantys ir proporcingi. Į tokius kriterijus būtina tinkamai atsižvelgti siekiant Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyvos) 8 straipsnyje nurodytų tikslų ir laikantis šios direktyvos 9 straipsnyje nurodytų reikalavimų.

<…>“

14.

Direktyvos 2002/77 2 straipsnyje „Išimtinės ir specialiosios teisės elektroninių ryšių tinklų ir elektroninių ryšių paslaugoms“, be kita ko, nustatyta:

„<…>

2.   Valstybės narės imasi visų priemonių, būtinų užtikrinti, kad bet kuri įmonė turėtų teisę teikti elektroninių ryšių paslaugas arba steigti, plėtoti ar teikti elektroninių ryšių tinklus.

<…>

4.   Valstybės narės užtikrina, kad įmonei duotas bendrasis leidimas teikti elektroninių ryšių paslaugas arba steigti ir (arba) teikti elektroninių ryšių tinklus, taip pat tokio leidimo sąlygos būtų paremtos objektyviais, nediskriminaciniais, proporcingais ir skaidriais kriterijais.

<…>“

15.

Galiausiai Direktyvos 2002/77 4 straipsnyje „Teisė naudoti dažnius“ nustatyta:

„Nepažeisdamos specialių valstybės narės priimtų kriterijų ir procedūrų, kurias jos taiko radijo ar televizijos transliuojamo turinio paslaugų teikėjams suteikdamos teises naudoti radijo dažnius ir siekdamos bendrų interesų pagal Bendrijos teisę:

<…>

16.

Italijoje pereinant nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos prireikė procedūros skirti naujiems skaitmeniniams transliavimo dažniams, kurie būtų galingesni nei analoginiai ( 9 ). Šiuo tikslu Autorità per le Garanzie nelle Comunicazioni ( 10 ) (toliau – AGCOM) 2009 m. balandžio 7 d. patvirtino Sprendimą 181/09/CONS ( 11 ), kuriame nustatė kriterijus dėl antžeminių tinklų visiško skaitmeninimo ir kartu numatė reikiamų radijo dažnių skyrimo mechanizmą. Šis sprendimas buvo priimtas atsižvelgiant į jau vykdomą pažeidimo nagrinėjimo procedūrą ( 12 ), kurioje Europos Komisija paragino Italiją skirstant skaitmeninius radijo dažnius neteikti pirmenybės anksčiau rinkoje veikusioms analoginės televizijos stotims.

17.

Planuota skirti skaitmeninius radijo dažnius 21 tankintuvui (vadinamieji multiplekseriai) antžeminėms transliacijoms visoje šalyje ( 13 ). Vienas tankintuvas leidžia integruoti įvairius duomenų, vaizdo ir garso signalus į bendrą duomenų srautą ir taip efektyviau panaudoti esamus radijo dažnius ir laidus.

18.

Siekiant užtikrinti teisingą šių skaitmeninių tankintuvų paskirstymą ir atsižvelgti ne tik į buvusias analoginės televizijos stotis, bet ir į tuos operatorius, kurie jau anksčiau investavo į skaitmeninių tinklų kūrimą, taip pat į tuos, kurie dar tik ketina patekti į šią rinką, minėtas 21 vienetas buvo suskirstytas į tris grupes, kurios turėjo būti sudarytos pagal skirtingus kriterijus. Be to, nustatyta viršutinė riba – vienas tinklo operatorius negalėjo turėti daugiau nei penkis tankintuvus; apie daugiausia kaip penkis tankintuvus taip pat buvo užsiminusi Komisija per pažeidimo nagrinėjimo procedūrą.

19.

Konkrečiau šis 21 tankintuvas turėjo būti paskirstytas taip:

20.

Šiuo pagrindu Italijos ekonominės plėtros ministerija ( 15 ) pradėjo skirstyti skaitmeninius tankintuvus.

21.

Nagrinėjamu atveju ginčas pagrindinėje byloje susijęs tik su viena šių tankintuvų dalimi, konkrečiai – pirmąja grupe. Kadangi TIMB dėl analoginių dažnių keitimo skaitmeniniais metodo ( 16 ) jautėsi atsidūrusi ne tokioje palankioje situacijoje, palyginti su didesniais savo konkurentais, ji pareiškė ieškinį Tribunale Amministrativo Regionale per il Lazio ( 17 ) (TAR), siekdama gauti papildomą tankintuvą iš minėtos pirmosios grupės ir kompensaciją už patirtą žalą.

22.

TIMB, be kita ko, TAR teigė, kad jos analoginiai dažniai buvo pakeisti naujais skaitmeniniais dažniais ne tokiu palankiu santykiu nei Rai ir Mediaset: TIMB už du analoginius dažnius gavo vieną tankintuvą, taigi keitimo santykis buvo 50 %, o Rai ir Mediaset, turėjusioms po tris analoginius televizijos kanalus, atiteko po du tankintuvus ir tai atitinka palankesnį –66,67 % – keitimo santykį. Be to, TIMB kritikavo tai, kad keitimas skaitmeniniais dažniais Rai ir Mediaset atveju buvo vykdomas atsižvelgiant į analoginius televizijos kanalus, kurie anksčiau abiejų nurodytų tinklo operatorių buvo valdyti viršijant teisės aktais nustatytas koncentracijos ribas, taigi – neteisėtai.

23.

Kadangi pirmojoje instancijoje ieškinys buvo netenkintas ( 18 ), TIMB prašymą apginti jos teises apeliacine tvarka pateikė Consiglio di Stato ( 19 ), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui. Vykstant šiam apeliaciniam procesui Consiglio di Stato, TIMB susijungė su Rete A, kuri jau turėjo du tankintuvus. Po susijungimo atsiradusi nauja bendrovė Persidera dabar jau valdo iš viso penkis tankintuvus, Italijoje tai, kaip minėta, didžiausias kiekvienam tinklo operatoriui teisės aktais leidžiamas skaičius.

24.

2015 m. liepos 2 d. nutartimi, gauta 2016 m. vasario 24 d., Consiglio di Stato sustabdė bylos nagrinėjimą ir pateikė Teisingumo Teismui pagal SESV 267 straipsnį šiuos klausimus prejudiciniam sprendimui priimti:

25.

Nagrinėjant bylą Teisingumo Teisme, Persidera, Rai ir Reti televisive italiane (RTI) ( 20 ), Italijos ir Slovėnijos vyriausybės ir Europos Komisija pateikė rašytines pastabas. Išskyrus Slovėniją, tų pačių šalių atstovai dalyvavo 2017 m. vasario 2 d. iškart po posėdžio byloje C‑560/15 vykusiame teismo posėdyje.

26.

Teisingumo Teismo procedūros reglamento 94 straipsnyje ( 21 ) numatyta, kad prašyme priimti prejudicinį sprendimą turi būti pateiktas ne tik prejudicinis klausimas, bet ir būtina informacija apie pagrindinės bylos faktines ir teisines aplinkybes. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas taip pat turi nurodyti, kaip Sąjungos teisės nuostatos, kurias jis prašo išaiškinti, yra susijusios su pagrindine byla, ir pateikti priežastis, kodėl jam kyla abejonių dėl šių nuostatų išaiškinimo arba galiojimo. Pagal Teisingumo Teismo praktiką informacija apie faktines ir teisines bylos aplinkybes yra ypač reikšminga su konkurencijos teise susijusiose bylose ( 22 ).

27.

Kaip teisingai pažymi RTI ir Italijos vyriausybė, prašyme priimti prejudicinį sprendimą šiuo atveju nėra paaiškinta pirminių teisės nuostatų – SESV 56, 101, 102 ir 106 straipsnių – reikšmė sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje.

28.

Konkrečiai dėl SESV 56 straipsnio pažymėtina, kad visos pagrindinės bylos aplinkybės yra susijusios tik su viena valstybe nare ir kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas šioje byloje, skirtingai nei byloje Centro Europa 7, neketina apeliuoti į Italijos Konstitucijoje įtvirtintą draudimą diskriminuoti savo šalies piliečius ( 23 ). Todėl nėra aišku, kaip Teisingumo Teismas galėtų prisidėti sprendžiant ginčą pagrindinėje byloje aiškindamas, kaip prašyta, SESV 56 straipsnį.

29.

Dėl konkurencijos nuostatų SESV 101, 102 ir 106 straipsniuose pakanka pažymėti, kad jos yra susijusios su įmonių elgesiu, o šiuo atveju nagrinėjami valdžios institucijų veiksmai skirstant televizijos dažnius. Tiesa, SESV 102 straipsnio 1 dalimi, siejama su SESV 106 straipsnio 1 dalimi, draudžiama valstybėms narėms sukurti tokią situaciją, kurioje tam tikroms įmonėms – šiuo atveju Rai ir Mediaset – būtų lengviau piktnaudžiauti jų tariama kolektyvine dominuojančia padėtimi ( 24 ). Vis dėlto nueitume pernelyg toli, jei vien dėl galimai netinkamų Italijos nacionalinės valdžios institucijų metodų skirstant skaitmeninius televizijos dažnius antikonkurencinį Rai ir Mediaset elgesį laikytume tikėtinu ar net neišvengiamu.

30.

Jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori iškelti tik konkurencingumo klausimą, pakaks, jei Teisingumo Teismas išnagrinės jį atsižvelgdamas į tris direktyvas: Direktyvą 2002/20, Direktyvą 2002/21 ir Direktyvą 2002/77; šiuo tikslu nebūtina atskirai aiškinti SESV 101, 102 ir 106 straipsnių.

31.

Taigi prejudicinius klausimus reikia pripažinti nepriimtinais tiek, kiek jais prašoma išaiškinti SESV 56, 101, 102 ir 106 straipsnius.

32.

Italijos vyriausybė taip pat tvirtina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nėra reikšmingas, nes Persidera šiuo metu bet kuriuo atveju jau turi didžiausią leistiną tankintuvų su skaitmeninės televizijos transliavimo dažniais skaičių – iš viso penkis.

33.

Tiesa, prašymas priimti prejudicinį sprendimą laikytinas nepriimtinu, jei yra įrodyta, jog pagrindinės bylos ginčas buvo išspręstas ( 25 ). Tačiau šiuo atveju nėra pakankamai požymių, leidžiančių tvirtinti, kad ginčas išspręstas, tai tikrai nėra akivaizdu. Priešingai, iš pateiktų dokumentų matyti, kad Persidera nacionaliniuose administraciniuose teismuose prašo ne tik skirti papildomą skaitmeninį tankintuvą, bet ir atlyginti žalą. Kadangi negalima atmesti prielaidos, jog įmonei už neteisėtus Italijos valdžios institucijų veiksmus anksčiau gali būti priteistas žalos atlyginimas, prejudiciniams klausimams taikoma reikšmingumo prezumpcija ( 26 ).

34.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Italijos vyriausybės argumentas dėl išspręsto ginčo turi būti atmestas.

35.

Galiausiai reikia atsakyti į klausimą, ar šis prašymas priimti prejudicinį sprendimą gali būti pripažintas nepriimtinu todėl, kad jame pateikta per mažai paaiškinimų dėl Persidera teiginio apie dviejų jos konkurentų valdytų televizijos kanalų neteisėtumą. Šis neteisėtumas yra prielaida, kuria grindžiamas visas prašymas priimti prejudicinį sprendimą: su ja susijęs tiek pirmasis, tiek antrasis prejudiciniai klausimas.

36.

Reikia pripažinti, kad Consiglio di Stato nutartis dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą šiuo klausimu nėra puikus aiškumo ir tikslumo pavyzdys. Pageidautina, kad nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą būtų konkrečiau, struktūriškai informuojama apie tai, kas tiksliai rodo minėtą neteisėtumą ir kokie jo padariniai. Tačiau faktinių ir teisinių aplinkybių nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą itin pašykštėta.

37.

Vis dėlto manau, kad iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą, nepaisant neabejotinų jo trūkumų, pakankamai aišku, koks neteisėtumas turėtas galvoje. Kaip galima suprasti iš pačios abiejų prejudicinių klausimų formuluotės, teigiama, kad „pažeistos nacionaliniuose teisės aktuose nustatytos koncentracijos ribos“ ir kad nurodyti televizijos kanalai „valdyti neturint koncesijos“.

38.

Beje, kaip matyti iš bylos medžiagos, vienas iš neteisėtai valdytų televizijos kanalų, kaip teigiama, yra valstybinės televizijos bendrovės Rai kanalas RAI 3, o kitas – privataus koncerno Mediaset kanalas Rete 4. Persidera iš esmės teigia, kad pereinant nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos ir atsižvelgus į abu minėtus kanalus buvo nepagrįstai suteikta pirmenybė Rai ir Mediaset, palyginti su mažesniais konkurentais. Taip Rai ir Mediaset gavo daugiau skaitmeninių tankintuvų dažnių, negu joms iš tikrųjų priklausė.

39.

Taigi Teisingumo Teismas šiuo klausimu turi pakankamai informacijos, kad galėtų naudingai atsakyti į jam pateiktus klausimus. Tai taip pat matyti iš pareikštų nuomonių, kurias daugelis proceso šalių šioje byloje pateikė Teisingumo Teismui ( 27 ).

40.

Iš to matyti, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą dėl nurodyto dviejų televizijos kanalų neteisėtumo laikytinas priimtinu.

41.

Šios aplinkybės taip pat nekeičia tai, kad kelios proceso šalys, t. y. Rai, RTI ir Italijos vyriausybė, pabrėžė, jog RAI 3 ir Rete 4 iš tikrųjų nėra neteisėti kanalai. Taip yra todėl, kad Teisingumo Teismas pagal suformuotą jurisprudenciją ( 28 ) privalo laikytis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo aprašymo ir netikrina pagrindinei bylai reikšmingų faktinių ir teisinių aplinkybių tikslumo ( 29 ), net jeigu kai kurios proceso šalys, šiuo atveju – Rai, RTI ir Italija, reiškia dėl jų abejones.

42.

Taigi apibendrinant konstatuotina, kad prašymas priimti prejudicinį sprendimą nepriimtinas tik tiek, kiek jis grindžiamas SESV 56, 101, 102 ir 106 straipsniais. Likusi prašymo dalis priimtina.

43.

Tiek faktinės pagrindinės bylos aplinkybės, tiek taikytina teisė yra itin sudėtinga. Deja, nei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo, nei proceso šalių pastabos aiškumo nesuteikė. Atvirkščiai, jos dar labiau bereikalingai komplikavo bylą ir nukreipė dėmesį nuo esmės.

44.

Kaip jau minėta, nagrinėjama byla turi būti vertinama atsižvelgiant į perėjimą nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos Italijoje ir teisiniu požiūriu atspindi vieną šio perėjimo atkarpą: ji susijusi tik su skaitmeninių transliavimo dažnių, kurie turėjo būti skirti analoginės televizijos rinkoje jau veikusiems tinklo operatoriams, skaičiaus nustatymu. Kokiu mastu nustatant skiriamų skaitmeninių dažnių skaičių buvo galima atsižvelgti į analoginės televizijos programų, kurias anksčiau transliavo atitinkamos bendrovės, skaičių? Ar buvo galima įtraukti į šį skaičių tariamai neteisėtai valdytus analoginės televizijos kanalus (pirmasis prejudicinis klausimas) ir ar toks skaičiavimas galėjo aritmetiniu požiūriu lemti skirtingą keitimo santykį kiekvienam tinklo operatoriui (antrasis prejudicinis klausimas)?

45.

Mano nuomone, abu Consiglio di Stato prejudiciniai klausimai taip glaudžiai susiję, kad tikslinga juos nagrinėti kartu.

46.

Lemiamą reikšmę atsakymui į abu šiuos klausimus pirmiausia turi įvairios naują bendrąją reguliavimo sistemą sudarančių antrinės teisės aktų nuostatos, būtent – Direktyvos 2002/21 8 ir 9 straipsniai, Direktyvos 2002/20 3, 5 ir 7 straipsniai ir Direktyvos 2002/77 2 ir 4 straipsniai. Visomis šiomis nuostatomis išreiškiama bendra pozicija, kad valstybėms narėms suteikiama tam tikra veiksmų laisvė skirstant dažnius, tačiau, įgyvendindamos šią laisvę, valstybės narės privalo vadovautis bendraisiais Sąjungos teisės nediskriminavimo, skaidrumo ir proporcingumo principais, siekti efektyvaus radijo dažnių valdymo ir naudojimo, neužkirsti kelio konkurencijai ir deramai atsižvelgti į žiniasklaidos pliuralizmą.

47.

Nurodytų nuostatų ir teisės principų būtina laikytis ne tik pirmą, bet ir kiekvieną kartą skiriant dažnius, taigi, pavyzdžiui, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas, pereinant nuo analoginių prie skaitmeninių dažnių ( 30 ). Viena vertus, nauja bendroji reguliavimo sistema taikoma visiems procesams, kurie lemia dažnių skyrimą ( 31 ); priešingu atveju būtų neįmanoma pasiekti Sąjungos teisėje nustatyto tikslo visam laikui sukurti padėtį, kuri atitiktų naujos bendrosios reguliavimo sistemos reikalavimus. Kita vertus, iš tiesų šie naujos rūšies transliavimo dažniai pirmą kartą buvo skirstomi būtent dėl perėjimo prie naujosios skaitmeninės televizijos technologijos.

48.

Šiuo atveju Italijoje naudotų analoginės televizijos transliavimo dažnių keitimo į skaitmeninius dažnius metodas aiškus ir suprantamas. Todėl svarbiausia yra ne tai, kad keitimo procedūrai galimai trūksta skaidrumo. Svarbiausia tai, kad Persidera jaučiasi diskriminuojama, palyginti su konkurentėmis, konkrečiai – Rai ir Mediaset, dėl Italijos valdžios institucijų pasirinkto keitimo metodo. Taigi iš esmės ginčas susijęs su vienodo požiūrio, arba nediskriminavimo ( 32 ), principu, kurį taikant savaime tampa svarbu atsižvelgti į kitus principus, kuriais pagrįsta nauja bendroji reguliavimo sistema, taip pat į proporcingumo argumentus.

49.

Valstybės narės, įgyvendindamos Sąjungos teisę, privalo atsižvelgti į visus bendruosius Sąjungos teisės principus – tiek į vienodo požiūrio principą, tiek į proporcingumo principą ( 33 ). Valstybės narės privalo nesivadovauti tokiu atitinkamos direktyvos aiškinimu, kuris pažeistų bendruosius Sąjungos teisės principus ( 34 ). Nauja bendroji reguliavimo sistema primena apie šį bendrą įpareigojimą, įtvirtintą pirminės teisės aktuose ir antrinės teisės aktuose, konkrečiai – Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 1 dalyje, 9 straipsnio 1 dalies antrame sakinyje ir 19 konstatuojamojoje dalyje, taip pat Direktyvos 2002/20 5 straipsnio 2 dalies antroje pastraipoje ir 7 straipsnio 3 dalyje, Direktyvos 2002/77 2 straipsnio 4 dalyje ir 4 straipsnio 2 punkte ( 35 ).

50.

Remiantis Sąjungos teisėje įtvirtintu vienodo požiūrio principu, dabar taip pat įtvirtintu Pagrindinių teisių chartijos 20 ir 21 straipsniuose, pagal suformuotą jurisprudenciją reikalaujama, kad panašios situacijos nebūtų vertinamos skirtingai, o skirtingos – vienodai, išskyrus atvejus, kai toks vertinimas yra objektyviai pagrįstas ( 36 ).

51.

Situacijų panašumą reikia vertinti atsižvelgiant, be kita ko, į atitinkamos priemonės paskirtį ir tikslą. Be to, būtina atsižvelgti į reguliavimo srities, kuriai nagrinėjama priemonė priklauso, principus ir tikslus ( 37 ).

52.

Taigi šiuo atveju Rai, Mediaset ir Persidera padėtis turi būti vertinama atsižvelgiant į tų aštuonių tankintuvų, kurie buvo numatyti pirmajai skaitmeninių televizijos dažnių grupei ( 38 ), skyrimą. Kaip minėta, šie dažniai turėjo užtikrinti televizijos pasiūlos tęstinumą ir galėjo būti skiriami tik tiems tinklo operatoriams, kurie anksčiau valdė analoginės televizijos kanalus.

53.

Konkrečiai kalbant, Rai, Mediaset ir Persidera dėl šių aštuonių tankintuvų skyrimo ir užsibrėžtų tikslų buvo visiškai panašioje situacijoje: visos trys bendrovės jau anksčiau Italijoje valdė analoginės televizijos kanalus. Todėl kiekviena iš šių bendrovių pagal Italijai parengtą dažnių paskirstymo planą galėjo teikti paraišką dėl pirmosios grupės aštuonių tankintuvų skaitmeninių dažnių, kurie turėjo suteikti jai galimybę toliau transliuoti atitinkamą televizijos programą.

54.

Žinoma, vertinant formaliai, šiuo klausimu Rai, Mediaset ir Persidera buvo taikomos vienodos sąlygos. Visiems buvusių Italijos analoginės televizijos kanalų valdytojams buvo pritaikytas vienodas keitimo metodas. Pagal šį metodą kiekvienam veikusiam analoginės televizijos operatoriui buvo skirta bent po vieną skaitmeninį tankintuvą, o tiems, kurie valdė po kelis analoginės televizijos kanalus, atiteko vienu tankintuvu mažiau, nei jie turėjo analoginių siųstuvų.

55.

Tačiau vienodo požiūrio principas apima ne tik formalų (tiesioginį, betarpišką), bet ir materialų (netiesioginį, numanomą) nevienodą požiūrį, kai taikant tam tikrą menamai neutralų kriterijų iš tikrųjų pakenkiama konkrečiam subjektui arba konkrečiai subjektų grupei ( 39 ).

56.

Šiuo atveju minėtas keitimo metodas buvo ypač nepalankus Persidera (anksčiau – TIMB), kuri, kitaip nei abi didžiosios tinklo operatorės Rai ir Mediaset, turėjo ne tris, o tik du analoginės televizijos kanalus. Rai ir Mediaset buvo taikytas 66,67 % keitimo santykis (už tris analoginės televizijos kanalus joms buvo skirta po du skaitmeninius tankintuvus), o Persidera, buvusios TIMB, keitimo santykis sudarė tik 50 % (už du TIMB analoginės televizijos kanalus skirtas tik vienas skaitmeninis tankintuvas).

57.

Taigi akivaizdžiai nevienodą požiūrį į Persidera ir jos stambesnes konkurentes Rai ir Mediaset lėmė ne Italijos taikytas esamų analoginės televizijos dažnių keitimo į naujus skaitmeninius transliavimo dažnius metodas, o keitimo taikant šį metodą rezultatas.

58.

Nauja bendroji reguliavimo sistema aiškiai leidžia nacionalinės valdžios institucijoms skiriant ir naudojant dažnius imtis priemonių, kuriomis būtų siekiama bendrojo intereso tikslų (žr. visų pirma Direktyvos 2002/21 9 straipsnio 1 dalies antrą pastraipą ir 4 dalies antrą pastraipą, Direktyvos 2002/20 5 straipsnio 1 dalies antro sakinio paskutinę įtrauką ir 2 dalies antrą pastraipą) ( 40 ).

59.

Per procesą Teisingumo Teisme iš esmės pateikti du argumentai, skirti aprašytam nevienodam požiūriui pateisinti: viena vertus, Italijos valstybė siekė užtikrinti televizijos pasiūlos tęstinumą ( 41 ). Kita vertus, buvo neįmanoma nustatyti visiškai identiško keitimo santykio kiekvienam tinklo operatoriui, nes dėl dažnių nedalumo nė vienai bendrovei negalėjo būti skirta tik tam tikra tankintuvo dalis. Abu tikslus toliau nagrinėsiu atskirai ir įvertinsiu, ar priemonės, kurių buvo imtasi siekiant šių tikslų, yra proporcingos.

60.

Pagal proporcingumo principą, kuris yra vienas iš bendrųjų Sąjungos teisės principų, reikalaujama, kad institucijų veiksmai neviršytų to, kas yra tinkama ir būtina atitinkamo teisės akto teisėtiems tikslams pasiekti, o kai galima rinktis iš kelių tinkamų priemonių, reikia taikyti mažiausiai suvaržančią ir nepalankūs padariniai neturi būti neproporcingi numatytiems tikslams ( 42 ).

61.

Gerokai paprasčiau, tačiau turinio atžvilgiu visiškai vienodai šią nuostatą suformuotoje jurisprudencijoje numato, pavyzdžiui, Prancūzijos teismai: priemonė turi būti „tinkama, būtina ir proporcinga ja siekiamam tikslui“ ( 43 ). Vokietijos jurisprudencijoje įtvirtinta panaši tiksli formuluotė, pagal kurią intervencija į kurią nors pagrindinę teisę turi būti „skirta teisėtam tikslui ir jam pritaikyta, būtina ir tinkama“ ( 44 ).

62.

Kadangi nagrinėjamas atvejis susijęs su žiniasklaidos laisve ir pliuralizmu, viena iš pagrindinių demokratinės visuomenės vertybių (taip pat žr. Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 2 dalį), tikrinant, ar laikomasi proporcingumo, turi būti aiškinama siaurai ( 45 ). Skirtingas požiūris gali būti pateisinamas tik jei jis yra būtinas nuosekliai ir sistemingai siekiant bendrojo intereso tikslų.

63.

Pirmiausia dėl televizijos pasiūlos tęstinumo užtikrinimo reikia pažymėti, kad tai yra teisėtas interesas, kuriuo nacionalinės valdžios institucijos galėjo teisėtai remtis rengdamos savo dažnių paskirstymo planą.

64.

Šiuo tęstinumu visų pirma siekiama vartotojų apsaugos, kuri, be kita ko, paminėta svarbioje vietoje, t. y. Direktyvos 2002/21 6 konstatuojamojoje dalyje, ir atsispindi postulate „didinti paslaugų gavėjų gaunamą naudą“ (Direktyvos 2002/20 7 straipsnio 1 dalies a punktas). Jei, nepaisant perėjimo nuo analoginės prie skaitmeninės televizijos, vartotojams suteikiama galimybė matyti įprastus televizijos kanalus, jiems tampa lengviau naudotis savo pagrindine teise į informacijos laisvę (Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 1 dalies antras sakinys) ir tenkinti kultūrinius poreikius.

65.

Šį televizijos pasiūlos tęstinumą gali padėti išsaugoti kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų sprendimas skirti tam tikrą skaitmeninių tankintuvų grupę tik tiems tinklo operatoriams, kurie jau siūlė analoginės televizijos kanalus, ir kiekvienam iš šių operatorių numatyti pakankamai skaitmeninių dažnių, kurie leistų užtikrinti tokią pačią pasiūlą, tik ne analogine, o skaitmenine forma.

66.

Remiantis suformuota jurisprudencija, priemonė yra tinkama nurodytam tikslui pasiekti tik jeigu ja iš tikrųjų nuosekliai ir sistemiškai siekiama šio tikslo ( 46 ).

67.

Jei iš faktinių aplinkybių, kurias pagrindinėje byloje konstatavo ar galbūt dar konstatuos prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, paaiškėtų, kad Rai ir Mediaset skyrus po tris tankintuvus buvo viršytas jų poreikis, nes jos gavo daugiau skaitmeninių dažnių, nei būtina siekiant toliau transliuoti buvusius analoginės televizijos kanalus ( 47 ), o Persidera gavo mažiau skaitmeninių dažnių, nei būtina, ar bent jau Italijos valdžios institucijos jai nebuvo tokios dosnios, šių institucijų taikytas keitimo metodas būtų laikytinas nepakankamai nuosekliu, taigi neatitiktų proporcingumo reikalavimų.

68.

Be to, perteklinis abiejų rinkos lyderių, RAI ir Mediaset, aprūpinimas prieštarautų konkurencingumo principui. Vienas iš pagrindinių naujos bendrosios reguliavimo sistemos tikslų – skatinti konkurenciją (žr. visų pirma Direktyvos 2002/20 7 straipsnio 1 dalies a punktą ir Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 dalį) ( 48 ) ir išvengti elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų rinkos konkurencijos iškraipymo (žr. visų pirma Direktyvos 2002/20 5 straipsnio 6 dalį ir Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 dalies b punktą), kartu stengiantis skatinti žiniasklaidos pliuralizmą (šiuo klausimu žr. Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 1 dalies trečią pastraipą, 9 straipsnio 4 dalies antros pastraipos d punktą ir 6 konstatuojamąją dalį bei Pagrindinių teisių chartijos 11 straipsnio 2 dalį). Konkurencingumo esmę ir žiniasklaidos pliuralizmą konkrečiai atspindi Sąjungos teisėje numatyta laisvė teikti elektroninių ryšių tinklus ir paslaugas (Direktyvos 2002/20 3 straipsnio 1 dalis ir Direktyvos 2002/77 2 straipsnio 2 dalis). Todėl nacionalinės valdžios institucijos aiškiai įpareigotos užtikrinti, kad sukaupus radijo dažnių naudojimo teises nebūtų iškraipyta konkurencija (Direktyvos 2002/20 5 straipsnio 6 dalies antras sakinys), ir gali imtis priemonių, kad būtų išvengta spektro kaupimo (Direktyvos 2002/21 9 straipsnio 7 dalis).

69.

Abiem didžiausioms Italijos televizijos rinkoje veikiančioms bendrovėms – Rai ir Mediaset – skyrus daugiau skaitmeninių tankintuvų, nei būtina ankstesnėms analoginės televizijos programoms toliau transliuoti, toks perteklinis aprūpinimas galėtų lemti dažnių sukaupimą dviejų rinkos lyderių rankose ir sustiprinti ir taip itin geras konkurencines pozicijas, palyginti su mažesnėmis konkurentėmis ( 49 ), tai tendencingai ribotų vartotojų pasirinkimą ir galiausiai sumažintų žiniasklaidos pliuralizmą.

70.

Labai konkurencingumui būtų pakenkta, jei pasitvirtintų Consiglio di Stato nutartyje dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą aiškiai išdėstyta prielaida, kad keičiant analoginės televizijos dažnius skaitmeniniais dažniais RAI ir Mediaset naudai taip pat atsižvelgta į du neteisėtai valdytus televizijos kanalus – RAI 3 ir Rete 4 ( 50 ). Tokiu atveju RAI ir Mediaset, Italijos rinkos lyderėms, itin palankus 66,67 % keitimo santykis (po du skaitmeninius tankintuvus už tris analoginės televizijos kanalus) galiausiai būtų grįstas neteisėtais veiksmais. Toks pranašumas, įgytas iš esmės tik pratęsus neteisėtą padėtį, turėtų būti laikomas antikonkurenciniu.

71.

Pasitvirtinus, kad Rai ir Mediaset buvo skirtas perteklinis skaičius skaitmeninių dažnių arba kad keičiant analoginius dažnius skaitmeniniais atsižvelgta į neteisėtai valdytus televizijos kanalus, tai visiškai prieštarautų Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytam tikslui skatinti konkurenciją elektroninių ryšių tinklų ir paslaugų srityje ir stiprinti žiniasklaidos pliuralizmą.

72.

Tokiomis aplinkybėmis televizijos programų tęstinumo užtikrinimu negalėtų būti pateisinamas skirtingas, viena vertus, Rai ir Mediaset ir, kita vertus, Persidera vertinimas.

73.

Dažnių nedalumas yra apribojimas, į kurį pagal dalyko esmę taip pat buvo galima ir reikėjo atsižvelgti keičiant senąją analoginio transliavimo dažnių sistemą naująja skaitmeninių dažnių sistema. Be to, skirstomi televizijos dažniai neskaidytini atsižvelgiant į valstybėms narėms Direktyvos 2002/21 8 straipsnio 2 dalies d punkte, 9 straipsnio 1 dalyje ir 4 dalies antros pastraipos c punkte bei Direktyvos 2002/20 5 straipsnio 2 dalies pirmoje, penktoje pastraipose ir šeštos pastraipos pirmame sakinyje nustatytą tikslą siekti ir užtikrinti, kad dažniai būtų veiksmingai naudojami ir valdomi.

74.

Nėra abejonių, kad skyrus Rai ir Mediaset po trečią skaitmeninį tankintuvą buvo išsaugotas nedalumas paskirstant aštuonis pirmajai grupei skirtus tankintuvus ir neišskaidžius jų dalimis visiems teisę į tankintuvus turintiems tinklo operatoriams.

75.

Tačiau, kaip minėta, skirti Rai ir Mediaset po trečią skaitmeninį tankintuvą buvo ne vienintelė galimybė išsaugoti dažnių nedalumą. Priešingai, šis klausimas galėjo būti išspręstas kitais metodais, kuriais būtų padarytas mažesnis neigiamas poveikis konkurencijai.

76.

Visų pirma, jei pirmojoje grupėje buvo likusių tankintuvų ( 51 ), Italijos valdžios institucijos galėjo perduoti juos pagal objektyvius kriterijus tam tinklo operatoriui (ar tinklo operatoriams), kuris būtų geriausiai panaudojęs šiuos dažnius stiprindamas konkurenciją ir pratęsdamas buvusių analoginės televizijos programų transliavimą. Tai jokiu būdu nereiškia, kad dažniai būtų buvę skirti abiem rinkos lyderėms – RAI ir Mediaset.

77.

Be to, Italijos valdžios institucijos atitinkamais atvejais, atsižvelgdamos į papildomas prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo pastabas, galėjo skirti perteklinius pirmosios grupės tankintuvus keliems tinklo operatoriams naudoti bendrai su sąlyga, kad kiekvienas jų galės naudotis skaitmeninio tankintuvo dažniais savo televizijos programoms transliuoti tam tikromis iš anksto nustatytomis savaitės dienomis arba tam tikru iš anksto nustatytu paros metu.

78.

Be to, atsižvelgiant į vienodus bylos šalių argumentus, kad bet kuriuo skaitmeniniu tankintuvu įmanoma transliuoti kelias televizijos programas, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turės patikrinti, ar vienas ir tas pats tankintuvas negalėtų būti naudojamas kelioms skirtingų paslaugų teikėjų televizijos programoms transliuoti.

79.

Bet kuriuo atveju reikia konstatuoti, kad toks skirtingas požiūris, kaip šioje byloje į, viena vertus, Rai ir Mediaset ir, kita vertus, Persidera, negali būti pateisinamas dažnių nedalumo išsaugojimu.

80.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, siūlau Teisingumo Teismui į Consiglio di Stato prašymą priimti prejudicinį sprendimą atsakyti taip:

Direktyvos 2002/21 8 ir 9 straipsniais ir Direktyvos 2002/20 3, 5 ir 7 straipsniais, taip pat Direktyvos 2002/77 2 ir 4 straipsniais draudžiamas nacionalinis skaitmeninių televizijos dažnių skyrimo metodas, pagal kurį abiem rinkos lyderiams proporcingai jų turimiems analoginės televizijos kanalams skiriama daugiau skaitmeninių dažnių nei mažesniems jų konkurentams, išskyrus atvejus, kai toks skyrimas grindžiamas teisėtų bendrojo intereso tikslų pasiekimu.

Tokie teisėti tikslai, be kita ko, yra siekis užtikrinti televizijos programų tęstinumą ir išsaugoti televizijos dažnių nedalumą. Tačiau šiais tikslais grindžiamu nevienodu požiūriu į tinklo operatorius negali būti viršytos būtinumo ribos nuosekliai ir sistemingai, atsižvelgiant į nurodytose trijose direktyvose pabrėžiamą konkurencingumo esmę ir žiniasklaidos pliuralizmą, siekiant nustatyto tikslo.

Jei taikant nacionalinį skaitmeninių televizijos dažnių skyrimo metodą ir atsižvelgiant į neteisėtai valdytus analoginės televizijos kanalus abiem rinkos lyderiams atitektų daugiau skaitmeninių dažnių nei mažesniems jų varžovams, būtų labai pakenkta konkurencingumui.