2015 m. liepos 3 d. Johannes Tomana ir kt. pateiktas apeliacinis skundas dėl 2015 m. balandžio 22 d. Bendrojo Teismo (aštuntoji kolegija) priimto sprendimo byloje T-190/12, Johannes Tomana ir kt./Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija

(Byla C-330/15 P)

(2015/C 302/25)

Proceso kalba: anglų

Šalys

Apeliantai: Johannes Tomana ir kt., atstovaujami solisitoriaus M. O'Kane, baristerių M. Lester, Z. Al-Rikabi

Kitos proceso šalys: Europos Sąjungos Taryba, Europos Komisija, Jungtinė Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystė

Apeliantų reikalavimai

Apeliantai Teisingumo Teismo prašo panaikinti Bendrojo Teismo sprendimą, ginčijamus aktus tiek, kiek jie taikomi apeliantams, ir priteisti iš atsakovų bylinėjimosi pirmojoje ir apeliacinėje instancijose išlaidas.

Apeliacinio skundo pagrindai ir pagrindiniai argumentai

Pirmasis pagrindas: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad ginčijamas reglamentas buvo priimtas remiantis tinkamu teisiniu pagrindu. Juo vieninteliame nustatytame teisiniame pagrinde Komisijai suteikiami įgaliojimai priimti Reglamentą Nr. 314/2004 (1) bendrosios pozicijos, kuri vėliau buvo panaikinta, pagrindu ir jis negali būti aiškinamas kaip susijęs su vėlesniais sprendimais.

Antrasis pagrindas: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai nusprendė, kad asmenys galėjo būti įtraukiami į ginčijamų aktų sąrašus vien dėl to, kad jie yra „vyriausybės nariai“ ar su vyriausybės nariais „susiję“ asmenys, t. y. tik dėl to, kad vykdo ar vykdė šias pareigas. Be to, Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai konstatavo, kad asmenys turi būti laikomi „susijusiais“ su vyriausybės nariais dėl to, kad kaltinimai, jog jų veikla kelia didelę grėsmę teisinei valstybei, demokratijai ir žmogaus teisių laikymuisi Zimbabvėje, įrodo jų „ryšį“ su vyriausybe. Bendrasis Teismas neturėjo leisti atsakovams remtis prezumpcijomis, kurios nenurodytos ginčijamuose aktuose, neatitinka šių aktų tikslų ir nėra jiems proporcingos. Jis turėjo paraginti atsakovus laikytis pareigos motyvuoti asmenų palikimą sąraše remiantis pakankamai svariais faktais.

Trečiasis pagrindas: Bendrasis Teismas padarė teisės klaidą, kai priėjo prie išvados, kad motyvacija buvo pakankama, nors motyvuose tik buvo išvardytos pareigos, kurias tariamai ėjo vyriausybės nariai ar su jais susiję asmenys, arba nurodyti labai bendri ir nekonkretūs kaltinimai dėl praeityje vykdytos neteisėtos veikos. Bendrasis Teismas taip pat padarė teisės klaidą, kai leido vėliau papildyti motyvus, kurių nebuvo nurodyta ginčijamuose aktuose. Kai kuriems apeliantams pateikus pastabas užginčijant minėtus kaltinimus Bendrasis Teismas nekorektiškai ir pažeisdamas lojalumo pareigą pripažino jų argumentus nepriimtinais ir nenagrinėjo jų iš esmės.

Ketvirtasis pagrindas: Bendrasis Teismas nukrypo nuo nusistovėjusios teismo praktikos dėl teisės į gynybą, kai nurodė, kad atsakovai neprivalėjo pateikti asmenų palikimo sąraše įrodymų ar motyvų, suteikti galimybės apeliantams pateikti pastabas prieš priimdami sprendimus palikti juos sąraše.

Penktasis pagrindas: Bendrasis Teismas nenagrinėjo, ar įtraukiant kiekvieną iš apeliantų į sąrašą buvo proporcingai palyginti jų pagrindinių teisių apribojimai ir ginčijamais aktais siekiami tikslai.

(1)  2004 m. vasario 19 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 314/2004 dėl tam tikrų ribojančių priemonių Zimbabvei (OL L 55, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 18 sk., 3 t., p. 50).