1.

Šioje pažeidimo tyrimo procedūroje Komisija tvirtina, kad Maltos teisės aktai, pagal kuriuos leidžiama gaudyti septynių rūšių žvirblinius paukščius ( 2 ), nesuderinami su Direktyva 2009/147/EB (toliau – Laukinių paukščių direktyva) ( 3 ) ir kad tam tikros nacionalinės taisyklės nepatenka į tos direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje, kuria tam tikrais atvejais leidžiama gaudyti kai kurių rūšių paukščius, įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sritį. Atsižvelgdama į Teisingumo Teismo prašymą šioje išvadoje nagrinėsiu tik 9 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos sąlygos „nėra jokio kito priimtino sprendimo“ ir žodžių junginio „teisėtai naudoti“ aiškinimą.

2.

3–5, 7 ir 12 konstatuojamosiose dalyse numatyta:

<…>

<…>

3.

1 straipsnyje nustatyta, kad direktyva „siekiama apsaugoti visų rūšių laukinius paukščius, natūraliai paplitusius valstybių narių Europinėje teritorijoje, kuriai taikoma Sutartis“, ir ji „apima šių rūšių apsaugą, tvarkymą ir kontrolę ir nustato jų naudojimo taisykles“.

4.

2 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės „imasi reikiamų priemonių 1 straipsnyje nurodytų paukščių rūšių populiacijoms palaikyti tokiu lygiu, kuris visų pirma atitiktų ekologinius, mokslinius ir kultūrinius reikalavimus, derinant juos su ekonominiais ir rekreaciniais reikalavimais, arba šių rūšių populiacijoms priartinti prie tokio lygio“.

5.

5 straipsnyje nustatyta:

„Nepažeisdamos 7 ir 9 straipsnių valstybės narės imasi būtinų priemonių, kad sukurtų bendrą apsaugos sistemą visoms 1 straipsnyje nurodytoms paukščių rūšims, ypač uždrausdamos:

<…>

6.

Kalbant apie paukščių medžiojimą, gaudymą ar žudymą, pagal 8 straipsnį valstybės narės draudžia „visas priemones, įtaisus ar būdus, kurie naudojami didelio masto ar neatrankiniam paukščių gaudymui ar žudymui arba kurie gali sukelti rūšies išnykimą toje vietovėje, ypač tuos, kurie išvardyti IV priedo a punkte“.

7.

Viena iš draudžiamų priemonių, įtaisų ar būdų, išvardytų IV priedo a punkto ketvirtoje įtraukoje, yra „tinklai, spąstai, užnuodytas ar anestezuojantis jaukas“.

8.

9 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„1.   Jei nėra jokio kito priimtino sprendimo, valstybės narės gali nukrypti nuo 5–8 straipsnių nuostatų šiais atvejais:

9.

9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad taikant to straipsnio 1 dalyje nurodytas nukrypti leidžiančias nuostatas, būtina nurodyti:

10.

Pagal 9 straipsnio 3 dalį valstybės narės kasmet Komisijai siunčia ataskaitą apie 9 straipsnio 1 ir 2 dalių taikymą.

11.

Pagal 9 straipsnio 4 dalį, remdamasi turima informacija ir ypač pagal 9 straipsnio 3 dalį suteikta informacija, Komisija „visada užtikrina, kad [9 straipsnio] 1 dalyje nurodytų nukrypti leidžiančių nuostatų pasekmės neprieštarautų šios direktyvos reikalavimams“. Tuo tikslu Komisija turi imtis „atitinkamų priemonių“.

12.

2014 m. Teisinis pranešimas Nr. 253 ( 4 ) dėl laukinių paukščių apsaugos yra visuotinai taikomas aktas, kuriame nustatyta nukrypti leidžiančių nuostatų sistema, pagal kurią pradedamas gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezonas.

13.

To pranešimo 2 straipsnio 2 dalyje „gyvų paukščių gaudymo stotis“ apibrėžiama kaip „naudojama gyvų paukščių gaudymo teritorijos dalis, kurioje kiekvienai gyvų paukščių gaudymo stočiai tenka ne daugiau kaip po dvi horizontalių užmetamųjų tinklų poras ir kiekvieno tinklo plotas neviršija 38 kvadratinių metrų, gyvų paukščių gaudymo stotis gali būti užregistruota vieno ar kelių licencijos turėtojų vardu, o kiekviena užmetamųjų tinklų pora – aiškiai pažymėta patvirtintame teritorijos plane“.

14.

3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „žvirblinius paukščius galima gaudyti tik tradiciniais, vadinamaisiais užmetamaisiais tinklais turint vienintelį tikslą laikyti juos nelaisvėje ( 5 ), be kita ko, siekiant naudoti mugėse ir parodose, veisti ir (arba) ( 6 ) naudoti kaip gyvą jauką laikantis šių taisyklių nuostatų“. Kitose 3 straipsnio dalyse nustatyti tam tikri reikalavimai dėl užmetamųjų tinklų ir prievolė žieduoti sugautus paukščius naudojant vienkartinius žiedus.

15.

4 straipsnyje numatyta:

„<…> gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezonas trunka ne ilgiau nei septyniasdešimt tris (73) dienas tų pačių metų, kuriais ministras gali priimti sprendimą pradėti gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezoną paskelbdamas pranešimą oficialiajame leidinyje, spalio–gruodžio mėn.:

su sąlyga, kad skelbdamas gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezono pradžią ministras nustato, jog pagal [Laukinių paukščių direktyvos] 9 straipsnio 1 dalį nėra jokio kito priimtino sprendimo, ir atsižvelgia į patenkinamo lygio tam tikros rūšies populiacijos išsaugojimą ir II priede nustatytas didžiausias ribines vertes;

taip pat su sąlyga, kad nustatydamas bet kurio gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezono trukmę ministras nustato bendrą sezono krepšelio ribą kiekvienai žvirblinių paukščių rūšiai ir individualią sezono krepšelio ribą kiekvienai licencijai, taip pat priima sprendimą, ar nustatyti individualią dienos krepšelio ribą kiekvienai licencijai, kuri gali būti taikoma pagal tam konkrečiam gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezonui galiojančią nukrypti leidžiančią nuostatą.“

16.

5 straipsnyje nustatytas reikalavimas turėti kompetentingos institucijos (Laukinių paukščių reguliavimo tarnybos) išduotą „[g]yvų žvirblinių paukščių gaudymo rudenį licenciją“, jeigu norima gaudyti septynių rūšių paukščius. Turimą licenciją galima naudoti tik patvirtinus tam tikras gyvų paukščių gaudymo teritorijas ir stotis.

17.

8 straipsniu siekiama užtikrinti nuostatų įgyvendinimą per žvirblinių paukščių gaudymo sezoną. Jame numatoma, kad policija atlieka patikrinimus vietoje ir šiai užduočiai atlikti 1000 išduotų licencijų paskiriama ne mažiau kaip po septynis pareigūnus.

18.

I priede pateikta lentelė su septynių rūšių žvirblinių paukščių, kuriems taikomas 2014 m. Teisinis pranešimas Nr. 253, sąrašu ( 7 ).

19.

II priede numatyta:

„Nustatydamas bendrą gyvų žvirblinių paukščių, kuriuos galima sugauti per gyvų paukščių gaudymo rudens sezoną, skaičių ministras nustato bendrą krepšelio dydį, neviršijantį 1 % bendro tiriamos kiekvienos rūšies populiacijos gaištamumo lygio Europos Sąjungos teritorijoje remiantis naujausiais turimais moksliniais duomenimis, surinktais susigrąžinant žiedus.

Turi būti užtikrinama, kad didžiausias krepšelio dydis pagal gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudenį nukrypti leidžiančią nuostatą jokiu atveju neviršytų šių skaičių <…>“

20.

Toliau pateiktoje lentelėje „Nacionalinio paukščių rūšių krepšelio dydžio riba“ nustatyta: čivyliai –12000; dagiliai –800; žaliukės –4500; alksninukai –2350; svilikai – 500; kikiliai –5000; svilikėliai –2350.

21.

Paskutinėje II priedo pastraipoje paaiškinta, kad tuos didžiausius skaičius „peržiūri ir atnaujina ministras paskelbdamas pranešimą oficialiajame leidinyje, atsižvelgdamas į tų septynių rūšių paukščių apsaugos statusą ir patenkinamo lygio rūšies populiacijos išsaugojimą“.

22.

2014 m. Teisinis pranešimas Nr. 250 ( 8 ), 2015 m. Teisinis pranešimas Nr. 330 ( 9 ) ir 2016 m. Teisinis pranešimas Nr. 322 ( 10 ) yra Maltos darnaus vystymosi, aplinkos ir klimato kaitos ministro priimti aktai, kuriais siekiama įgyvendinti 2014 m. Teisinį pranešimą Nr. 253 ir kurių pirmasis buvo priimtas tą pačią dieną kaip aktas, kurį siekiama jais įgyvendinti. 2014 m. Teisinio pranešimo Nr. 250 3 straipsnyje nustatytos 2014 m. gyvų paukščių gaudymo rudens sezono datos – nuo 2014 m. spalio 20 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. imtinai (73 dienos).

23.

To pranešimo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta bendra sezono krepšelio dydžio riba 2014 m. gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudens sezonui (t. y. „bendras skaičius, kiek paukščių galima sugauti pagal visas išduotas licencijas“) nustatant lygiai tokį pat kiekvienos rūšies skaičių, kiek numatyta 2014 m. Teisiniame pranešime Nr. 253 nustatant (didžiausią) bendro nacionalinio krepšelio dydžio ribą.

24.

2014 m. Teisinio pranešimo Nr. 250 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal 2014 m. gyvų žvirblinių paukščių gaudymo rudenį licenciją „nustatomas gyvų paukščių gaudymo sezono krepšelio dydis neviršija dešimties (10) žvirblinių paukščių vienai gyvų paukščių gaudymo rudenį licencijai arba bet kokio mažesnio iki sezono uždarymo sugautų paukščių skaičiaus“.

25.

2015 m. Teisiniu pranešimu Nr. 330 ir 2016 m. Teisiniu pranešimu Nr. 322 įgyvendinamas 2014 m. Teisinis pranešimas Nr. 253 pradedant atitinkamai 2015 m. ir 2016 m. gyvų paukščių gaudymo rudens sezoną. Jų struktūra, bendro nacionalinio krepšelio dydžio riba ir kitos juose įtvirtintos sąlygos iš esmės buvo tokios pat kaip 2014 m. Teisiniame pranešime Nr. 250.

26.

Iki įstojant į Europos Sąjungą 2004 m., Maltoje žvirblinių paukščių gaudymas siekiant laikyti juos nelaisvėje ilgai buvo tradicinė veikla. Derėdamasi dėl stojimo Malta susiderėjo dėl pereinamojo laikotarpio nuostatos dėl žvirblinių paukščių gaudymo spąstais, leidžiančios nukrypti nuo Laukinių paukščių direktyvos iki 2008 m. gruodžio 31 d., ir jai buvo leista taikyti tą nuostatą. Nuo 2009 m. žvirblinių paukščių gaudymas spąstais Maltoje uždraustas. Teisingumo Teismui nepateikta informacijos apie tai, ar per tą laikotarpį žvirblinių paukščių gaudymo praktika buvo faktiškai nutraukta. Neginčijama, kad Malta pradėjo ribotos taikymo srities veisimo nelaisvėje programą ir nutraukė ją Stojimo akte numatyto pereinamojo laikotarpio pabaigoje ( 11 ).

27.

Prieš 2013 m. kovo mėn. rinkimus tuomet opozicijoje buvusi partija (Partit Laburista, toliau – PL) ir Maltos medžioklės ir išsaugojimo federacija (toliau – FKNK) paskelbė bendrą pareiškimą, kuriame pažadėjo, kad PL laimėjus rinkimus jos dirbs kartu, be kita ko, siekdamos pritaikyti „teisingą nukrypti leidžiančią nuostatą“ žvirblinių paukščių gaudymo tradicijai Maltoje. PL laimėjo 2013 m. rinkimus. 2013 m. rugpjūčio mėn. FKNK Maltos ornitologijos komitetui pateikė pasiūlymą leisti gaudyti žvirblinius paukščius pagal Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktą. Vėliau Malta pradėjo diskusiją su Komisija.

28.

Per pirmąjį 2014 m. pusmetį Komisija surengė kelis dvišalius susitikimus su Malta. 2014 m. Malta pateikė techninį memorandumą, kuriame apibūdino numatomos nukrypti leidžiančios nuostatos aspektus.

29.

2014 m. birželio 16 d. Komisija Maltai išsiuntė „ES Pilot“ užklausą, kurioje glaustai išdėstė savo poziciją. Komisija išreiškė nuomonę, kad numatoma nukrypti leidžianti nuostata netenkina Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnyje nustatytų sąlygų. 2014 m. liepos 15 d. Malta vis dėlto priėmė 2014 m. teisinius pranešimus Nr. 250 ir Nr. 253, pagal kuriuos leidžiama gaudyti žvirblinius paukščius. 2014 m. rugpjūčio 25 d. Malta atsakė į „ES Pilot“ užklausą ir pažymėjo, kad remiantis 9 straipsnio 1 dalies c punktu nukrypti leidžianti nuostata pagrįsta.

30.

2014 m. spalio 17 d. Komisija išsiuntė Maltai oficialų pranešimą. 2014 m. lapkričio 14 d. atsakyme Malta pakartojo savo poziciją.

31.

2015 m. gegužės 15 d. Malta išsiuntė Komisijai ataskaitą apie 2014 m. gyvų paukščių gaudymo rudens sezono rezultatus. Ta informacija sustiprino Komisijos nuomonę, kad Maltos nukrypti leidžiančioje nuostatoje įtvirtinta tvarka nesuderinama su Laukinių paukščių direktyva, nes neatitinka pagal 9 straipsnį numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygų. Taigi Malta pažeidė 5 ir 8 straipsniuose nustatytus draudimus. 2015 m. gegužės 28 d. Komisija pateikė pagrįstą nuomonę. 2015 m. liepos 28 d. Malta atsakė ir pakartojo poziciją, išdėstytą jos atsakyme į oficialų pranešimą.

32.

2015 m. spalio 30 d. Komisija pareiškė šį ieškinį siekdama, kad būtų pripažinta, jog:

33.

2017 m. vasario 15 d. vyko posėdis, jame Komisija ir Malta pateikė žodines pastabas.

34.

Grįsdama ieškinį Komisija nurodo penkis pagrindus, šiai išvadai svarbūs du iš jų. Pirma, Malta nesugebėjo įrodyti, kad nėra jokio kito priimtino sprendimo, kaip reikalaujama 9 straipsnio 1 dalies įvadiniame sakinyje. Antra, Malta neįrodė, kad leidžiama veikla yra „teisėtas naudojimas“, kaip tai suprantama pagal 9 straipsnio 1 dalies c punktą.

35.

Malta teigia, kad jos nukrypti leidžianti nuostata pagrįsta Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punktu ir visiškai atitinka tą nuostatą.

36.

Nors šioje išvadoje neketinama nagrinėti visų penkių pagrindų, manau, kad būtų svarbu iš pat pradžių nustatyti tam tikras neginčijamas faktines aplinkybes, susijusias su Maltos leidimu gaudyti septynių rūšių žvirblinius paukščius.

37.

Pirma, bendra kiekvienos rūšies žvirblinių paukščių sezono krepšelio riba nustatoma iš anksto prieš gyvų paukščių gaudymo rudens sezoną ir 2014, 2015 ir 2016 m. dėl kiekvienos rūšies yra visiškai vienodo lygio. Iš esmės, atrodo, nėra tikėtina, kad per Maltą migruojančių septynių rūšių žvirblinių paukščių skaičiai visais tais metais visiškai nesikeitė ( 13 ). Antra, pagal Maltos teisės aktus bendra sezono krepšelio ribinė vertė yra 27500 žvirblinių paukščių ( 14 ). Kadangi išduota daugiau nei 4000 licencijų ir pagal kiekvieną licenciją jos turėtojas turi teisę sugauti ne daugiau kaip 10 žvirblinių paukščių, per sezoną iš viso gali būti sugauta 40000, o ne 27500 žvirblinių paukščių, nebent pasiekus bendrą sezono krepšelio ribą bet koks gaudymas būtų sustabdytas ir būtų užtikrintas tokios tvarkos laikymasis.

38.

Trečia, kiekvienas licencijos turėtojas gali įregistruoti po vieną „gyvų paukščių gaudymo stotį“ ir „kiekvienai gyvų paukščių gaudymo stočiai tenka ne daugiau kaip po dvi horizontalių užmetamųjų tinklų poras, o kiekvieno tinklo plotas neviršija 38 kvadratinių metrų“ ( 15 ). Tad bendras naudojamų tinklų plotas, atrodo, sudaro 152 kvadratinius metrus ( 16 ). Gyvų paukščių gaudymo rudens sezonas trunka 73 dienas ( 17 ). Kadangi bendras leistinas krepšelio dydis yra dešimt žvirblinių paukščių vienai licencijai, tai reiškia, kad visame 152 kvadratinių metrų tinklų plote per 73 dienų gyvų paukščių gaudymo rudens sezoną kas savaitę leidžiama sugauti vidutiniškai tik po vieną žvirblinį paukštį.

39.

Galiausiai, nors pagal Maltos teisės aktus deklaruojamas vienintelis paukščių gaudymo tikslas – laikyti juos nelaisvėje, Maltos pozicija iš esmės grindžiama teiginiu, kad norint išsaugoti nelaisvėje veisiamų paukščių genetinę įvairovę laukinių žvirblinių paukščių gaudyti nebūtina. Dėl mokslinių priežasčių, atrodo, tuo tikslu geriau importuoti papildomų nelaisvėje veisiamų žvirblinių paukščių ( 18 ). Tad Malta akivaizdžiai paneigė naudojusi 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą konkrečiu ribotu tikslu, nustatytu jos Stojimo akte ( 19 ).

40.

Taigi pagal Maltos teisės aktus aiškiai leidžiama naudojant užmetamuosius tinklus gaudyti ir laikyti laukinius paukščius. Kiekvienas iš šių elementų draudžiamas pagal Laukinių paukščių direktyvos 5 straipsnio a ir e punktus ir 8 straipsnio 1 dalį, siejamus su IV priedo a punktu. Tai, ar Malta iš tikrųjų pažeidžia tas nuostatas, priklauso nuo to, ar jos teisės aktai atitinka griežtas 9 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos sąlygas.

41.

Tos sąlygos yra tokios: i) nėra jokios priimtinos alternatyvos veiklai, kurią siekiama vykdyti taikant nukrypti leidžiančią nuostatą; ii) pagal tą nukrypti leidžiančią nuostatą turėtų būti leidžiama „gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti“; iii) tai turėtų vykti griežtai prižiūrint; iv) atrankiniu būdu; v) gaudant tik nedidelį paukščių skaičių.

42.

Iš karto konstatuoju, jog, manau, kad iš ką tik išdėstytų faktinių aplinkybių aiškiai matyti, kad Maltos teisės aktai negali atitikti Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos.

43.

Kaip pažymėjo generalinis advokatas D. Ruiz-Jarabo Colomer, Laukinių paukščių direktyva grindžiama nerimą keliančia prielaida, susijusia su laukinių paukščių, natūraliai paplitusių valstybių narių europinėje teritorijoje, populiacijos mažėjimu ( 20 ). Dėl tokios padėties kyla „didelė grėsmė natūralios aplinkos, ypač biologinės pusiausvyros, apsaugai“ ( 21 ), ir „[v]alstybių narių Europinėje teritorijoje natūraliai paplitusių laukinių paukščių rūšių apsaugą būtina pasiekti laikantis [Sąjungos] tikslų dėl gyvenimo sąlygų gerinimo ir tvaraus vystymosi“ ( 22 ).

44.

2009 m. gruodžio 1 d. įsigaliojus Lisabonos sutarčiai svarbiu Sąjungos teisės tikslu tapo ESS 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas „aukšto lygio aplinkos apsaugos ir aplinkos kokybės gerinimo“ principas. Tas pats principas taip pat įtvirtintas Chartijos, kuri (vėlgi įsigaliojus Lisabonos sutarčiai) yra Sąjungos pirminės teisės dalis ir turi būti laikoma antrinės teisės aiškinimo priemone ( 23 ), 37 straipsnyje ( 24 ).

45.

Pagal suformuotą jurisprudenciją, jeigu valstybė narė siekia taikyti Sąjungos teisės aktuose numatytą nukrypti leidžiančią nuostatą, jos veiksmais įgyvendinama Sąjungos teisė, kaip tai suprantama pagal Chartijos 51 straipsnį, tad tų veiksmų suderinamumą su pagrindinėmis teisėmis reikia nagrinėti laikantis bendrųjų Sąjungos teisės principų ir Chartijoje nustatytų pagrindinių teisių ir principų ( 25 ).

46.

Laukinių paukščių direktyvos tikslas – apsaugoti paukščius, o ne reglamentuoti jų medžioklę ar gaudymą spąstais. Tiesiog svarbu tai turėti omenyje užtikrinant aplinkos apsaugos, kuri yra pagrindinis direktyvos tikslas, ir įvairių kitų direktyvos 2 straipsnyje išvardytų (pirmiausia ekonominio ar pramoginio pobūdžio) interesų pusiausvyrą.

47.

Pagal 9 straipsnio 1 dalį valstybės narės negali nukrypti savo nuožiūra. Jos gali taikyti tą išimtį, tik jei tai visiškai būtina ir su sąlyga, kad nekyla grėsmės kitiems direktyva siekiamiems tikslams ( 26 ). Konkrečiau kalbant, Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies negalima aiškinti taip, kad ji taptų taisykle (o ne išimtimi). Jeigu taip nutiktų, pagrindinės pareigos, nustatytos 1 ir 2 straipsniuose, iš esmės netektų prasmės ( 27 ).

48.

Vadinasi, abi pagrindines formuluotės dalis – „jeigu nėra jokio kito priimtino sprendimo“ ir „gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti“ – reikėtų aiškinti kuo labiau atsižvelgiant į apsaugos tikslą ( 28 ).

49.

Atskiros nukrypti leidžiančios nuostatos kategorijos 9 straipsnio 1 dalies a, b ir c punktuose, kaip suprantu, nėra numatytos kaip bendrosios apibendrintos praktikos, kuria nukrypstama nuo apsaugos principo, pagrindas. Jas taikydamos valstybės narės, ko gero, gali reaguoti į konkrečius reikalavimus ir konkrečias situacijas ( 29 ), kai siekiant apsaugoti visuotinį interesą vietoj įprastos taisyklės (laukinių paukščių apsaugos) reikėtų taikyti kokį nors kitą svarbų reikalavimą. Toks aiškinimas patvirtinamas tos direktyvos 12 konstatuojamąja dalimi.

50.

Nukrypstant nuo Laukinių paukščių direktyvoje įtvirtintų bendrųjų apsaugos principų 9 straipsnį reikėtų aiškinti griežtai ( 30 ), ir valstybė narė, norinti juo remtis, turi nustatyti, ar tenkinamos sąlygos, kuriomis jis gali būti taikomas ( 31 ). Taigi Malta turi pateikti būtinus įrodymus, kad pateisintų tos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymą ( 32 ).

51.

Šiuo atveju taip pat svarbu priminti, jog valstybės narės privalo užtikrinti, kad visi veiksmai, kurie daro poveikį saugomoms rūšims, būtų leidžiami tik remiantis sprendimais, kuriuose pakankamai konkrečiai išdėstyti aiškūs motyvai, susiję su Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatytomis priežastimis, sąlygomis ir reikalavimais ( 33 ). Nesant tokios išsamios informacijos apie visus svarbius nukrypti leidžiančios nuostatos aspektus Komisija negalėtų vykdyti stebėsenos ir užtikrinti, kad valstybė narė „visada“ laikytųsi tos direktyvos, kaip reikalaujama 9 straipsnio 4 dalyje.

52.

Kaip matyti iš paties 9 straipsnio (kuriame nustatytos aiškios ir labai griežtos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo sąlygos) ir bendrojo proporcingumo principo, numatoma nukrypti leidžianti nuostata turi būti proporcinga poreikiams, kuriais ji pateisinama ( 34 ). Taigi pagal suformuotą jurisprudenciją 9 straipsnyje numatytą galimybę nukrypti nuo medžioklės apribojimų (ir nuo kitų Laukinių paukščių direktyvos 5, 6 ir 8 straipsniuose nustatytų apribojimų) lemia 9 straipsnio 2 dalyje nustatytų konkrečių formalių sąlygų, kuriomis siekiama leisti naudoti nukrypti leidžiančias nuostatas, tik jeigu tai visiškai būtina, ir suteikti Komisijai galimybę vykdyti priežiūrą ( 35 ), įvykdymas.

53.

Atsižvelgdama į šias aplinkybes pereisiu prie Komisijos nurodytų pirmojo ir trečiojo pagrindų nagrinėjimo.

54.

Komisija tvirtina, jog Malta nesugebėjo įrodyti, kad „nėra jokio kito priimtino sprendimo“, kaip tai suprantama pagal Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, kurį būtų galima taikyti, užuot gaudžius žvirblinius paukščius spąstais, siekiant išspręsti „problemą“ ar reaguoti į „specifinę situaciją“, kuri turi būti reglamentuojama Maltos teisės aktais, būtent skirtų laikyti nelaisvėje žvirblinių paukščių įgijimą. Pirmiausia Malta neįrodė, kad veisimas nelaisvėje nėra kitas priimtinas sprendimas.

55.

Malta aiškina, kad kito priimtino sprendimo nėra.

56.

Šioje pažeidimo tyrimo procedūroje Komisija ir Malta iš esmės nesutaria dėl faktinio tikslo, kuriuo Maltoje gaudant žvirblinius paukščius spąstais taikoma nukrypti leidžianti nuostata. Komisija teigia, jog pagal nukrypti leidžiančią nuostatą žvirblinius paukščius galima gaudyti tik siekiant laikyti juos nelaisvėje įvairiais pramoginiais tikslais, o Malta tvirtina, kad tikslas apima ir patį gaudymą.

57.

Kai pateikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, Teisingumo Teismas vengia aiškinti nacionalinės teisės aktus ( 36 ). Tačiau dėl paties pažeidimo tyrimo procedūros pobūdžio Teisingumo Teismas turi įvertinti, ar priimdama arba palikdama galioti tam tikrus nacionalinės teisės aktus valstybė narė neįvykdė savo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę.

58.

Natūraliai aiškinant Maltos teisės aktus matyti, kad nukrypti leidžiančios nuostatos tikslas yra toks, kokį nurodo Komisija.

59.

Pirma, kaip matyti iš suformuotos jurisprudencijos, įsipareigojimo neįvykdymas turi būti vertinamas atsižvelgiant į padėtį valstybėje narėje pagrįstoje nuomonėje nustatyto termino pabaigoje ( 37 ). Tad svarbi nacionalinė teisinė sistema yra tuo metu galiojantys įstatymai ir kiti teisės aktai.

60.

Antra, pažeidimo tyrimo procedūroje Teisingumo Teismas savo analizę turėtų pagrįsti pirmiausia pažodiniu nacionalinės teisės aktų nuostatų aiškinimu ( 38 ). Šiuo klausimu reikėtų pažymėti, jog neginčijama, kad 2014 m. Teisinis pranešimas Nr. 253, kuris yra nukrypti leidžiančios nuostatos pagrindas, buvo priimtas siekiant leisti gaudyti žvirblinius paukščius „turint vienintelį tikslą laikyti juos nelaisvėje ( 39 ), be kita ko, siekiant naudoti mugėse ir parodose, veisti ir (arba) naudoti kaip gyvą jauką laikantis šių taisyklių nuostatų“.

61.

Iš esmės toks pat aprašymas naudojamas oficialiajame 2014 m. Techniniame memorandume, kurį parengė Maltos laukinių paukščių reguliavimo tarnyba; tas aprašymas taip pat iš esmės atitinka Stojimo akto XI priedo 10 punkto „Aplinka“ D dalies „Gamtos apsauga“ įvadinius žodžius ( 40 ). Galiausiai stebina tai, kad FKNK (viena iš dviejų žvirblinių paukščių gaudymo spąstais atkūrimo rėmėjų) ( 41 ) savo 2012 m. liepos mėn. Memorandume dėl gaudymo spąstais patvirtino, jog gaudant spąstais žvirblinius paukščius siekiama „vienintelio tikslo laikyti gyvus paukščius, kad jie giedotų, būtų naudojami kaip gyvas jaukas ir veistųsi nelaisvėje“. Tad iš šių galiojančių dokumentų visiškai nematyti, kad Maltos teisės aktai buvo priimti siekiant leisti gaudyti paukščius spąstais, nustatant tai kaip savaiminį tikslą.

62.

Trečia, pagal suformuotą jurisprudenciją tik išimtiniais atvejais Teisingumo Teismas gali aiškinti nacionalinės teisės nuostatas ne pažodžiui. Taip būna pirmiausia tais atvejais, kai pagal nacionalinių teismų jurisprudenciją nacionalinės teisės nuostatos aiškintinos kokiu nors konkrečiu būdu ( 42 ). Tačiau šiuo atveju taip nėra.

63.

Maltos pateikti paaiškinimai, kaip reikėtų aiškinti nacionalinę teisę, atrodo, neatitinka faktinių teisės aktų nuostatų formuluočių. Priešingai, atrodo, kad jos yra contra legem.

64.

Todėl nagrinėdama pirmąjį pagrindą remsiuosi tuo, kad Maltos teisės aktus reikėtų aiškinti pažodžiui, t. y. kad jais siekiama leisti gaudyti gyvus žvirblinius paukščius „turint vienintelį tikslą laikyti juos nelaisvėje, be kita ko, siekiant naudoti mugėse ir parodose, veisti ir (arba) naudoti kaip gyvą jauką“. Dėl išsamumo taip pat trumpai apsvarstysiu pirmąjį pagrindą pagal Maltos siūlomą požiūrį.

65.

Iš Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkto įvadinio sakinio matyti, kad tame punkte įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą galima taikyti, tik „jeigu nėra jokio kito priimtino sprendimo“ imantis veiksmų, kurių ketinama imtis pagal tą nukrypti leidžiančią nuostatą ( 43 ). Ši sakinio dalis 9 straipsnio 1 dalies įžangoje atlieka kontrolės priemonės vaidmenį siekiant apriboti galimybę remtis konkrečiais a, b ir c punktuose išvardytais pagrindais taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą.

66.

Terminas „priimtinas sprendimas“ yra Sąjungos teisės sąvoka, kurią reikia aiškinti savarankiškai. Šiuo požiūriu pritariu generaliniam advokatui N. Fennelly, kuris išdėstė nuomonę, jog „terminą „priimtinas“ galima aiškinti kaip sprendimą, kuriuo išsprendžiama nacionalinėms valdžios institucijoms kylanti konkreti problema ir kuriuo kartu, kiek įmanoma, atsižvelgiama į direktyvoje nustatytus draudimus, o nukrypti leidžiančią nuostatą galima taikyti, tik jeigu negalima priimti jokio kito sprendimo, kad nereikėtų netaikyti tų draudimų“ ( 44 ).

67.

Valstybė narė turi sąžiningai ištirti ir įvertinti, ar tikrai nėra„jokio kito priimtino sprendimo“ imantis nagrinėjamų veiksmų. Šiuo požiūriu pritariu Komisijai, jog valstybė narė turi pirma įrodyti, kad yra konkretus tikslas, kuriuo pateisinamas nukrypti leidžiančios nuostatos taikymas. Šiuo klausimu reikėtų atkreipti dėmesį į naudingą metodiką, kurią Komisija parengė dėl nukrypti leidžiančios nuostatos medžioklės srityje savo (neprivalomose) Tvarios medžioklės gairėse ( 45 ) ir kuriai Malta pritaria, kaip ji aiškiai pažymėjo atsiliepime į ieškinį.

68.

Be to, nemanau, jog valstybė narė gali apibrėžti problemą, kurią siekia išspręsti, dirbtinai, t. y. taip, kad atmestų kitus galimus priimtinus sprendimus. Ji, ko gero, turėtų įrodyti, jog tokių alternatyvių sprendimų nėra, remdamasi objektyviais duomenimis, pagal kuriuos Komisija vykdo stebėseną, o Teisingumo Teismas – teisminę peržiūrą ( 46 ). Tik tuo atveju, jeigu atsižvelgusi į visas bylos aplinkybes ir laikydamasi Laukinių paukščių direktyvos tikslų valstybė narė nustato, kad jokio alternatyvaus sprendimo siekiant teisėto tikslo iš tikrųjų nėra, ji gali taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal 9 straipsnio 1 dalyje išvardytas kategorijas.

69.

Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje vartojant žodį „priimtinas“ suponuojama, jog pagal tą nuostatą nereikalaujama, kad sprendimas būtų tobulas arba būtinai atitiktų tradicinius sprendimus, kurie buvo įgyvendinti anksčiau sprendžiant nagrinėjamą problemą. Naujas sprendimas gali būti šiek tiek nepatogus arba jį pasirinkus suinteresuotiesiems subjektams gali tekti pritaikyti savo praktiką.

70.

Šis požiūris, kuriam pritariu, patvirtinamas jurisprudencijoje.

71.

Byloje LRBPO ir AVES ( 47 ) Belgijos Conseil d’État pateikė du prejudicinius klausimus, tiesiogiai susijusius su šiuo procesu. Ji teiravosi, ar galima remtis Laukinių paukščių direktyvos 5, 9 ir 18 straipsniais siekiant leisti valstybei narei atsižvelgti į tai, kad uždraudus gaudyti paukščius pramoginiais tikslais daugelis paukščių mėgėjų būtų priversti keisti savo įrenginius ir atsikratyti tam tikrų senų įpročių, kai ta valstybė pripažįsta, jog veisimas galimas, bet dideliu mastu dar neįmanomas.

72.

Iš tos bylos medžiagos, pateiktos Teisingumo Teismui, matyti, kad aptariamos rūšies paukščių veisimas ir dauginimasis nelaisvėje yra ne tik įmanomas moksliniu ir techniniu požiūriu, bet ir jau sėkmingai atliekamas kai kurių veisėjų. Tomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nusprendė, jog „veisimo ir dauginimosi nelaisvėje būtų galima nelaikyti„kitu priimtinu sprendimu“, tik jeigu būtų nustatyta, kad negaudant laukinių paukščių tokia veikla negalėtų būti sėkmingai vykdoma. Taigi tai, kad nagrinėjamos rūšies veisimas ir dauginimasis nelaisvėje dideliu mastu dar neįmanomi dėl įrenginių ir senų paukščių mėgėjų įpročių, kurie, be to, skatinami vidaus normomis nukrypstant nuo bendrosios direktyvoje įtvirtintos sistemos, savaime nėra priežastis abejoti laukinių paukščių gaudymui alternatyvaus sprendimo priimtinumu“ ( 48 ).

73.

Iš Teisingumo Teismui nurodytų faktinių aplinkybių matyti, kad Teisingumo Teismo sprendimą byloje LRBPO ir AVES ( 49 ) galima pritaikyti šiai pažeidimo tyrimo procedūrai. Mano nuomone, neginčijamai akivaizdu, kad tai, ką Teisingumo Teismas konstatavo toje byloje dėl savo paukštynus pildančių paukščių mėgėjų, taip pat taikytina septynių rūšių žvirblinių paukščių laikymui nelaisvėje kaip paukščių giesmininkų, be kita ko, „siekiant naudoti mugėse ir parodose, veisti ir (arba) naudoti kaip gyvą jauką“, kaip nustatyta 2014 m. Teisiniame pranešime Nr. 253. Veisimo nelaisvėje programa yra alternatyvus sprendimas (t. y. alternatyvus būdas įgyti žvirblinių paukščių siekiant laikyti juos nelaisvėje). Tad Malta negali taikyti 9 straipsnio 1 dalyje numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos.

74.

Dabar norėčiau trumpai apsvarstyti tam tikrus konkrečius Maltos argumentus, kuriuos ji pateikė atsiliepime į ieškinį.

75.

Maltos argumentas, kad ji niekad nepatvirtino, jog Stojimo akto XI priede aprašyta veisimo nelaisvėje programa būtų priimtinas sprendimas, tos išvados pakeisti negali. Pagal suformuotą jurisprudenciją nei pavienių pozicijos pareiškimų, nei bendrų valstybių narių deklaracijų negalima naudoti siekiant išaiškinti nuostatą, kurioje jų turinys neatsispindi ir dėl to neturi teisinės reikšmės ( 50 ). Būtent taip yra nagrinėjamu atveju.

76.

Be to, Malta tvirtina, jog veisimas nelaisvėje nėra priimtina alternatyva atsižvelgiant į tai, kad dėl įvairių biologinių ir geografinių veiksnių, vykdant veisimo nelaisvėje programą, faktiškai neįmanoma naudoti sugautų laukinių žvirblinių paukščių siekiant užtikrinti genetinę įvairovę, ir taip pripažįsta, kad jos veisimo nelaisvėje programai nebereikia gaudyti net nedidelio skaičiaus laukinių žvirblinių paukščių. Taigi iš pačios Maltos argumentų matyti, kad būtiną nelaisvėje veisiamų paukščių genetinę įvairovę galima užtikrinti priemonėmis, dėl kurių nereikia nukrypti nuo Laukinių paukščių direktyvos.

77.

Tos pozicijos negali pakeisti ir faktas, kad Malta remiasi anksčiau priimto Sprendimo Komisija / Malta 56 punktu ( 51 ).

78.

Dėl tvarkos dabar trumpai apsvarstysiu pirmąjį pagrindą Maltos siūlomu aspektu, kad nukrypti leidžianti nuostata taip pat gali būti taikoma, jeigu „pats gaudymas yra tikslas“ ir jeigu „taikant veisimo nelaisvėje programą <…> nepavyko rasti priimtino sprendimo, kuriuo būtų galima pakeisti neatsiejamą gyvų paukščių gaudymo elementą šioje veikloje“. Malta tvirtina, jog tas elementas yra sena žvirblinių paukščių gaudytojų gyvenimo būdo tradicija ir jų aistros negalima patenkinti įsigyjant nelaisvėje veisiamus žvirblinius paukščius.

79.

Pirma, svarbu pažymėti, jog nepateikiama jokių įrodymų, kad nuo Laukinių paukščių direktyvoje įtvirtintos griežtos išsaugojimo tvarkos būtina nukrypti siekiant užtikrinti, kad kiekvieną nelaisvėje laikomą žvirblinį paukštį laukinėje gamtoje būtų sugavęs tradicinis medžiotojas naudodamasis užmetamaisiais tinklais. Atsižvelgiant į gana didelį atitinkamų žvirblinių paukščių skaičių, alternatyvus sprendimas prima facie būtų didesnio žvirblinių paukščių, kuriuos norima laikyti nelaisvėje, skaičiaus užtikrinimas įgyvendinant veisimo nelaisvėje programą ir gaudymo spąstais ribojimas (siekiant patenkinti tradicinį pomėgį gaudyti gyvus žvirblinius paukščius), kad taip pagaunamų paukščių skaičius būtų daug mažesnis. Antra, iš suformuotos jurisprudencijos jau aiškiai matyti, kad 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos negalima taikyti siekiant nepagrįstai išplėsti leidžiamą medžioklę ( 52 ).

80.

Trečia, atsižvelgiant į poziciją, kad pagal nagrinėjamus teisės aktus tikslu laikomas pats gaudymas, alternatyvus sprendimas būtų taikyti (gerokai labiau ribotą) gaudymo, žiedavimo moksliniais tikslais ir gyvų paukščių paleidimo programą. Pati Malta pripažįsta, jog toks sprendimas atitinka dvejopo teisės aktų tikslo elementą, susijusį su gaudymu, bet nepritaria jam todėl, kad „gaudant, žieduojant ir paleidžiant“ kartu nepatenkinamas poreikis paukščius laikyti nelaisvėje ( 53 ). Tačiau, kaip jau paaiškinau, negalima abejoti, kad laikymo poreikį galima sėkmingai patenkinti įgyvendinant veisimo nelaisvėje programą ( 54 ).

81.

Ketvirta, iš Teisingumo Teismo turimos bylos medžiagos nematyti, kad „gaudymas, žiedavimas ir paleidimas“ nebūtų priimtinas alternatyvus sprendimas. Atrodo, būtų galima objektyviai manyti, kad gerokai mažesnio skaičiaus paukščių „gaudymas, žiedavimas ir paleidimas“ tik moksliniais tikslais leistų gaudytojams ir toliau tenkinti savo norą tobulinti paukščių gaudymo spąstais įgūdžius kartu sumažinant neigiamą poveikį paukščių išsaugojimui. Faktas, kad gaudytojai nebeturės finansinių paskatų, šiuo metu pirmiausia kylančių dėl galimybės perparduoti sugautus paukščius, nereikšmingas. Rašytinėse pastabose Malta paaiškino, kad jau dabar reikalaujama žieduoti kiekvieną sugautą paukštį. Tokiomis aplinkybėmis, atrodo, galima manyti, jog žvirblinių paukščių gaudytojus galima išmokyti žieduoti paukščius moksliniais tikslais. Tačiau derėtų pabrėžti, kad, mano nuomone, taikant tokią tvarką visiškai nebūtina naudotis tradiciniais užmetamaisiais tinklais ( 55 ).

82.

Dar vienas alternatyvus sprendimas galbūt galėtų būti nedidelio skaičiaus gyvų Laukinių paukščių direktyvos II priede išvardytų rūšių paukščių, t. y. paukščių, kuriuos galima medžioti direktyvos 7 straipsnyje nustatytomis sąlygomis, gaudymas (kitais būdais). Šiuo požiūriu tik pažymėsiu, kad vertinimas, ar yra alternatyvus sprendimas, turi būti grindžiamas objektyviais ir aiškiais kriterijais ( 56 ), kad Teisingumo Teismui nepateikiama jokių įrodymų, jog griežtai prižiūrimomis sąlygomis leidžiamas gaudymas nėra alternatyvus sprendimas ( 57 ), ir kad, mano nuomone, Sprendimas Komisija / Suomija nepatvirtina Maltos pozicijos, kad gyvi turi būti gaudomi būtent žvirbliniai paukščiai ( 58 ).

83.

Galiausiai manau, jog negalima pateisinti prielaidos, kad alternatyviu sprendimu, kaip tai suprantama pagal Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalį, gali būti laikomas tik toks sprendimas, kuris nekelia veikiančios gyvų paukščių gaudytojų bendruomenės nepasitenkinimo. Mat iš suformuotos jurisprudencijos aiškiai matyti, jog „senų įpročių“ buvimas savaime nepateisina 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos taikymo ( 59 ).

84.

Darytina išvada, kad Malta neįrodė, jog nėra jokio kito sprendimo, ir kad Komisijos pirmasis pagrindas turėtų būti pripažintas pagrįstu.

85.

Komisija tvirtina, kad Maltos taikoma nukrypti leidžianti nuostata nedera su Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalies c punkte vartojama sąvoka „teisėtas naudojimas“.

86.

Oksfordo žodyne ( 60 )„teisėtas“ apibrėžtas kaip veiksmas, kuriam „būdingas tinkamas sprendimų priėmimas arba kuris atliekamas tinkamai priimant sprendimus arba laikantis sveiko proto, apdairumo ir pagrįstumo principų“. Langenscheidt ( 61 ) pateikiama labai panaši Laukinių paukščių direktyvos redakcijoje vokiečių kalba vartojamo termino „vernünftig“ apibrėžtis. Daugelyje kalbinių redakcijų žodis, į kurį išverstas žodis „use“, sudarantis žodžių junginį „judicious use“, turi išnaudojimo prasmę ( 62 ). Tačiau Komisija Tvarios medžioklės gairėse pažymi (mano nuomone, teisingai), jog „bet kokią termino „naudojimas“ išnaudojimo prasmę reikia atsverti numatant atsakomybę, susilaikymą ir tinkamų sprendimų priėmimo poreikį, kuriuos atspindi žodis „teisėtas““ ( 63 ).

87.

Be to, aišku, kad, nors 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose nustatytos specifinės (ir, mano nuomone, akivaizdžios) situacijos, kai būtų galima pagrįstai nukrypti nuo šiaip griežtų draudimų žudyti ar gaudyti laukinius paukščius, 9 straipsnio 1 dalies c punktas suformuluotas ne taip griežtai ir pagal jį leidžiama „gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti“. Gali kilti pagunda išplėsti tos sakinio dalies prasmę ir taikyti ją kaip patogią „nuostatų netaikymo išlygą“. Man visiškai aišku, kad nėra pagrįstos priežasties c punktą aiškinti kitaip nei a arba b punktą, tad tokiai pagundai reikia atsispirti. Sąjungos teisės aktų leidėjas tikrai neketino numatyti, kad leidimas „gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti“ apimtų bet kokią taikomą praktiką, nes tokiu atveju būtų pakenkta visam Laukinių paukščių direktyvos tikslui.

88.

Kartais „[i]š tiesų dėl savo pobūdžio ir apimties tokia [nukrypti leidžianti] medžioklės sistema yra nesuderinama su direktyvoje numatytais apsaugos tikslais“ ( 64 ). Vadinasi, ne viską, ką valstybė narė gali pageidauti leisti, galima pateisinti leidimu „gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti“ ir imti taikyti 9 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą.

89.

Jau minėjau kai kuriuos Teisingumo Teismo jurisprudencijos aspektus, susijusius su 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos nukrypti leidžiančios nuostatos aiškinimu. Dabar reikėtų juos papildyti.

90.

Pirma, dar 1987 m. Teisingumo Teismas konstatavo, jog „paukščių gaudymas ir pardavimas <…> siekiant juos laikyti ir naudoti kaip gyvą jauką arba pramoginiais tikslais mugėse ir turguose gali būti teisėtas naudojimas, numatytas 9 straipsnio 1 dalies c punkte“ ( 65 ) (bet nepaaiškino, kodėl). Paskesnėse bylose Teisingumo Teismas taip pat padarė panašią išvadą neatlikdamas išsamesnės analizės ir numanomai ( 66 ) ar aiškiai konstatuodamas, kad „laukinių paukščių medžioklė pramoginiais tikslais per direktyvos 7 straipsnio 4 dalyje nurodytus laikotarpius“ ( 67 ) arba gaudymas pramoginiais tikslais, pavyzdžiui, kad mėgėjai galėtų papildyti savo paukštynus ir siekiant išspręsti giminystės problemas veisiant paukščius pramoginiais tikslais ( 68 ), taip pat gali būti teisėtas naudojimas, kaip tai suprantama pagal 9 straipsnio 1 dalies c punktą.

91.

Antra, pagal suformuotą jurisprudenciją kompetentingos institucijos gali leisti gaudyti tik tokį paukščių skaičių, kuris yra „objektyviai būtinas“ norimam tikslui pasiekti, ir taikomas viršesnis reikalavimas, kad turi būti laikomasi didžiausios „nedidelio paukščių skaičiaus“ ribos, kaip aiškiai nustatyta 9 straipsnio 1 dalies c punkte ( 69 ).

92.

Trečia, dviejose bylose, susijusiose su II priede išvardytais paukščiais, Teisingumo Teismas nusprendė, jog direktyvos 9 straipsnyje įtvirtintas nukrypti leidžiančias nuostatas galima taikyti, tik jeigu užtikrinama, kad bus išlaikoma patenkinamo lygio nagrinėjamos rūšies populiacija. Jeigu ši sąlyga netenkinama, paukščių medžioklės jokiu būdu negalima laikyti teisėta ir atitinkamai priimtina Laukinių paukščių direktyvos 11 konstatuojamosios dalies tikslais ( 70 ). Tie jurisprudencijos pavyzdžiai a fortiori svarbūs šiai bylai, susijusiai su II priede neišvardytais paukščiais.

93.

Ketvirta, dar 1987 m. Teisingumo Teismas taip pat aiškiai konstatavo, jog, jeigu „nėra jokios garantijos, kad tam tikrų paukščių gaudymas bus griežtai ribojamas neviršijant tam tikro minimalaus skaičiaus <…> arba gaudymo priemonės, įtaisai ar būdai nėra didelio masto, [gaudymas] nėra atrankinis arba negali sukelti rūšies išnykimo toje vietovėje“, 9 straipsnio „esminiai elementai“ netenkinami ( 71 ).

94.

Galiausiai derėtų pabrėžti, kad visos mano apžvelgtos bylos susijusios su laikotarpiais iki Lisabonos sutarties, kurioje pagrindinis dėmesys skiriamas „aukšto lygio“ aplinkos apsaugai (tai principas, kuris taip pat įtvirtintas Chartijos, jau tapusios pirminės teisės dalimi, 37 straipsnyje), įsigaliojimo. Tačiau šioje byloje sprendimas turi būti priimtas jau tokiomis (naujomis) aplinkybėmis.

95.

Taikant tą jurisprudenciją Maltos teisės aktams darytina išvada, kad jie akivaizdžiai nesuderinami su „teisėto naudojimo“ sąlyga.

96.

Teigdama, jog bendra 27500 žvirblinių paukščių sezono krepšelio dydžio riba atitinka „teisėto naudojimo“ principą, Malta sujungia du tikslus. Kalbant apie pačiuose teisės aktuose aiškiai įtvirtintą tikslą įgyti žvirblinių paukščių „turint vienintelį tikslą“ laikyti juos kaip paukščius giesmininkus nelaisvėje, „be kita ko, siekiant naudoti mugėse ir parodose, veisti ir (arba) naudoti kaip gyvą jauką“, tokį naudojimą galima užtikrinti, kaip jau paaiškinau nagrinėdama pirmąjį pagrindą, įgyvendinant veisimo nelaisvėje programą, kuri yra dar vienas priimtinas sprendimas.

97.

Neginčijama, kad apytikslis bendras nelaisvėje jau laikomų žvirblinių paukščių skaičius yra 20 000–40 000. Atsižvelgiant į natūralų nelaisvėje laikomų paukščių gaištamumo lygį, reikės visada įgyti tam tikrą paukščių skaičių, siekiant išlaikyti tą populiaciją, gaudant spąstais arba įgyvendinant pakankamai didelio masto veisimo nelaisvėje programą. Nereikia jokio ypatingo nuovokumo norint suprasti, kad ilgainiui poreikis išlaikyti norimą nelaisvėje laikomų paukščių skaičių didės.

98.

Tačiau visi šie argumentai savaime nepateisina vėl įteisinto leidimo gaudyti spąstais žvirblinius paukščius, kai tradicijai, kurią Maltos teisės aktais akivaizdžiai stengiamasi išsaugoti, t. y. žvirblinių paukščių laikymo įvairiais pramoginiais tikslais tradicijai, palaikyti galima sėkmingai įgyvendinti didelio masto veisimo nelaisvėje programą. Nepaisydama šio akivaizdaus fakto, Malta paskelbė, kad pagal Stojimo aktą įgyvendinama nacionalinė veisimo nelaisvėje programa buvo nesėkminga, ir 2009 m. ją nutraukė.

99.

Taip pat atrodo iš esmės netikėtina, kad tą populiaciją kasmet reikia papildyti 27500 žvirblinių paukščių siekiant pakeisti per metus nugaišusius paukščius ir patenkinti naują žvirblinių paukščių laikymo nelaisvėje pramoginiais tikslais poreikį. Tas teiginys yra pagrįstas neatsižvelgiant į tai, ar papildomų žvirblinių paukščių įgyjama įgyvendinant veisimo nelaisvėje programą, ar gaudant spąstais. Nebandysiu spėlioti, koks likimas laukia sugautų žvirblinių paukščių, kurie faktiškai nėra reikalingi išimtiniams tikslams, deklaruojamiems teisės aktuose, pagal kuriuos juos leidžiama gaudyti, pasiekti.

100.

Jeigu ir gaudymas, ir laikymas yra tikslas, reikėtų pažymėti, jog iš Teisingumo Teismui pateiktos medžiagos nematyti jokio paaiškinimo, kodėl leidimas gaudyti bendrą sezono krepšelio ribą atitinkantį skaičių paukščių (27500 žvirblinių paukščių) laikytinas „teisėtu naudojimu“, t. y. objektyviai būtinu naudojimu, atsižvelgiant į tai, kad teisės aktuose taip pat numatytas išimtinis paskesnis sugautų žvirblinių paukščių naudojimo tikslas, kuris kelia didelių abejonių, kad kasmet faktiškai reikia tiek daug žvirblinių paukščių, ir kuriam pasiekti, beje, galima įgyvendinti kitą priimtiną sprendimą. Malta, kaip valstybė narė, norinti taikyti Laukinių paukščių direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą, turi įrodyti, kad ketina ją taikyti pagrįstai. Ji turi tai padaryti turėdama omenyje pagrindinį principą, kad dabar turi būti užtikrinama aukšto lygio aplinkos apsauga. Mano nuomone, ji visiškai nesugebėjo to padaryti.

101.

Derėtų paminėti dar vieną dalyką.

102.

Jeigu tikslas yra sugauti gyvą paukštį, tikėtina, kad reikės naudoti tam tikrą tinklą. Tiesa, pagal 9 straipsnį leidžiama nukrypti nuo direktyvos 8 straipsnio 1 dalies ir atitinkamai nuo IV priedo a punkte nustatyto visiško draudimo naudoti tinklus ( 72 ). Tačiau taikant pagal Maltos teisės aktus leidžiamą gaudymo būdą faktiškai naudojami užmetamieji tinklai. Tuos tinklus šioje išvadoje jau apibūdinau ( 73 ). Man atrodo, kad prima facie tokie tinklai yra didelio masto neatrankinė gaudymo priemonė. Jeigu žvirbliniai paukščiai skraido pulkais, tikėtina, kad į tinklą vienu metu patenka daug žvirblinių paukščių ( 74 ). Net jeigu „pertekliniai“ žvirbliniai paukščiai nedelsiant paleidžiami, kaip teigia Malta, man atrodo, to nepakanka norint padaryti išvadą, jog naudojamas gaudymo būdas nebelaikytinas „didelio masto“ ar „neatrankiniu“ būdu. Taip pat tikėtina, kad bent kai kurie sugauti paukščiai patirs stresą ir gali neišgyventi ( 75 ). Atsižvelgdama į tai, rimtai abejoju, kad Malta gali įrodyti, jog gali būti išlaikoma patenkinamo lygio septynių rūšių žvirblinių paukščių populiacija, kaip reikalaujama pagal jurisprudenciją. Galbūt netgi kyla pavojus (nė nebandysiu įvertinti galimo tokio pavojaus masto), kad tai, jog 4000 licencijų turėtojų naudos tokius tinklus per 73 dienas trunkantį medžioklės sezoną, „gali sukelti rūšies išnykimą toje vietovėje“.

103.

Maltos Teisingumo Teismui pateiktoje bylos medžiagoje į šiuos klausimus atsakyti nebandoma: užuot tai darius, pagrindinis dėmesys skiriamas tam, kad užmetamųjų tinklų naudojimas yra „tradicinis“. Tačiau tai neturi reikšmės. Jeigu užmetamųjų tinklų naudojimas daro tokį poveikį (tai, kad jis tokio poveikio nedaro, turi įrodyti Malta), netenkinami 9 straipsnyje įtvirtinti „esminiai elementai“ (žr. Sprendimą Komisija / Italija ( 76 )). Tiesiog derėtų pridurti, kad net ir kalbiniu požiūriu man sunku suvokti, kaip didelio masto neatrankinis gaudymo būdas galėtų būti laikomas „teisėtu naudojimu“.

104.

Darant išvadą reikėtų pabrėžti du dalykus, susijusius su bendruoju pagrindų nagrinėjimu šioje byloje, kurie yra svarbūs tam tikriems kitiems 9 straipsnio 1 dalies c punkto aspektams, ir pateikti galutinę pastabą.

105.

Pirma, turiu rimtų abejonių dėl tiriamai populiacijai nustatyti, siekiant pagal nustatytą sąlygą apskaičiuoti „nedidelį skaičių“, Maltos naudojamos metodikos patikimumo. Pažymėtina, kad, užuot remdamasi sisteminės stebėsenos sistema, Malta pagrindė savo skaičiavimus vienu 2007 m. atliktu tyrimu ( 77 ), susijusiu su labai nedidele susigrąžintų žiedų imtimi (112). Taigi apskaičiuojant tiriamą grupę, kad būtų nustatyta bendra sezono krepšelio dydžio riba ( 78 ), t. y. visą kiekvienos rūšies veisiamą populiaciją tose valstybėse narėse (kuri tam tikrais atvejais sudaro milijonus paukščių), buvo naudojamas labai nedidelis Maltoje susigrąžintų septynių rūšių paukščių iš kitų valstybių narių žiedų skaičius, nepateikiant jokių papildomų įrodymų, kokia tos populiacijos dalis faktiškai migruoja per Maltą. Tai sunku laikyti pagrįstu moksliniu požiūriu vertinant poveikį, kurį gali turėti ar kurio gali neturėti gyvų paukščių gaudymas pagal licenciją Maltoje visoms toms populiacijoms arba per Maltą migruojančioms populiacijų dalims; taip pat sunku tokį požiūrį suderinti su atsargumo principu ( 79 ).

106.

Antra, primenu, kad pagal 9 straipsnio 1 dalies c punktą valstybės narės gali leisti „griežtai prižiūrint“ gaudyti, laikyti ar kitaip teisėtai naudoti „nedidelį tam tikrų rūšių paukščių skaičių“. Šioje išvadoje nevertinama, ar tenkinamos tos esminės papildomos sąlygos, susijusios su nukrypti leidžiančios nuostatos proporcingumu. Pakaktų tiesiog pažymėti, kad man kyla rimtų abejonių, ar ginčijama tvarka (pirmiausia atsižvelgiant į šios išvados 38 punkte pabrėžtus aspektus) tenkina tuos papildomus reikalavimus ir yra proporcinga. Bet kuriuo atveju jau padariau išvadą, kad pirmąjį ir trečiąjį Komisijos pagrindus reikėtų pripažinti pagrįstais. Jeigu Teisingumo Teismas pritartų šiai analizei, jam nereikės atlikti išsamesnės faktinių aplinkybių analizės, susijusios su ginčijamos tvarkos proporcingumu.

107.

Galiausiai šiame procese daug dėmesio skiriama tradiciniams žvirblinių paukščių gaudymo aspektams ir poreikiui atsižvelgti į tokį tradicinį naudojimą. Pabaigoje gali būti naudinga pateikti hipotetinį pavyzdį, iš kurio matyti, kaip kultūrų įvairovė ir Sąjungos teisės aktų reikalavimai gali derėti, o ne prieštarauti vieni kitiems.

108.

Įsivaizduokime, jog į Europos Sąjungą siekiančioje įstoti šalyje kandidatėje gyvuoja sena vietos tradicija, kad sekmadienį, artėjant 18-ajam gimtadieniui, kiekviena mergaitė turėtų dalyvauti mišiose dėvėdama iš tam tikros rūšies paukščių plunksnų pagamintą vėrinį. Vienam vėriniui sukurti reikia šešių paukščių plunksnų. Prieš valstybei įstojant į Sąjungą jos teisės aktais tokia praktika nebuvo draudžiama. Įstojus tie paukščiai iš principo saugomi pagal Laukinių paukščių direktyvą. Ar naujoji valstybė narė gali taikyti nukrypti leidžiančią nuostatą pagal 9 straipsnio 1 dalį pripažindama tokią tradicinę praktiką „teisėtu naudojimu“, kad galėtų palikti status quo neribotam laikui?

109.

Pirma, akivaizdu, kad apskritai yra kitas priimtinas sprendimas. Tradicinį vienos mergaitės plunksnų vėrinį galima perduoti kitai mergaitei ir nekurti naujo vėrinio kiekvienai aštuoniolikmetei. Antra, tikėtina, kad taip perduodami plunksnų vėriniai ilgainiui susidėvės ir juos reikės keisti. 9 straipsnio 1 dalies c punkte įtvirtintą nukrypti leidžiančią nuostatą būtų galima taikyti siekiant kartais sugauti nedidelį skaičių paukščių naujam plunksnų vėriniui pagaminti.

110.

Pripažindama pirmąjį ir trečiąjį Komisijos pagrindus pagrįstais nesiūlau sprendimo, kuriuo Europos Sąjungoje būtų žlugdomos tradicijos arba kultūrų įvairovė. Jeigu maltiečiai nori laikyti nelaisvėje žvirblinių paukščių giesmininkų, tą norą galima patenkinti įgyvendinus alternatyvų veisimo nelaisvėje programos sprendimą. Jeigu Maltos paukščių gaudytojai nori naudoti ir tobulinti savo medžioklės įgūdžius, jiems galima leisti gaudyti nedidelį skaičių pavienių paukščių pasirenkant būdus, kuriems nereikia naudoti užmetamųjų tinklų, griežtai laikantis geriausios ornitologinės patirties, žieduoti taip sugautus paukščius ir atsargiai paleisti juos atgal į laukinę gamtą. Atsižvelgiant į tai, kad tradicijos kinta, neįveikiamo konflikto nėra. Tačiau esu visiškai tikra, kad leisdama galiojančią tvarką Malta nevykdo įsipareigojimų pagal Sąjungos teisę.

111.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, manau, kad pirmasis ir trečiasis Komisijos pagrindai turėtų būti pripažinti pagrįstais. Taigi Teisingumo Teismui siūlau, neatsižvelgiant į tai, kokia išvada būtų padaryta dėl antrojo, ketvirtojo ir penktojo pagrindų: