—

Ieškovė teigia, kad Vokietijos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme (Gesetz für den Vorrang erneuerbarer Energien, toliau – EEG) numatytas EEG papildomo mokesčio sumažinimas intensyviai elektros energiją vartojantiems vartotojams sudaro kompensavimo mechanizmo pagal civilinę teisę pakeitimą. Jokia lengvata, kuri būtų finansuojama iš valstybės arba iš valstybės kontroliuojamų išteklių, nesuteikiama.

—

Ieškovė taip pat teigia, kad intensyviai elektros energiją vartojantiems vartotojams sumažintas EEG papildomas mokestis nėra jokia nauja pagalba, kaip ji suprantama pagal SESV 108 straipsnį, nes anksčiau atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo Vokietijoje Federalinėje Respublikoje finansavimo mechanizmą Europos Komisija buvo pripažinusi atitinkančiu valstybės pagalbos teisės normas ir nuo to laiko jis iš esmės nebuvo pakeistas.

—

Ieškovė šiuo klausimu teigia, kad Europos Komisija nepasinaudojo savo atitinkama diskrecija arba ja pasinaudojo netinkamai, nes, pirma, neatsižvelgė į reikšmingus neigiamus poveikius suinteresuotoms įmonėms, kurie kilo pradėjus formalią tyrimo procedūrą ir, antra, pradėjo procedūrą tuomet, kai to nereikėjo.

—

Ieškovė pažymi, kad priimdama sprendimą Europos Komisija pažeidė su juo susijusių įmonių teisėtų lūkesčių principą, nes anksčiau atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo Vokietijoje Federalinėje Respublikoje finansavimo mechanizmą Europos Komisija buvo pripažinusi atitinkančiu valstybės pagalbos teisės normas ir nuo to laiko jis iš esmės nebuvo pakeistas.

—

Galiausiai, ieškovė nurodo, kad priimdama savo sprendimą Europos Komisija viršijo jai suteiktą kompetenciją, nes ji neteisėtai apribojo Vokietijos Federalinės Respublikos atitinkamą diskreciją pagal pirminę ir antrinę teisę, kiek tai susiję su atsinaujinančių išteklių energetikos rėmimo organizavimo būdais.