1. 

Ši byla susijusi su Direktyvos 2008/95/EB (toliau – direktyva) 4 straipsnio 3 dalies tinkamu aiškinimu ( 2 ). Keliamas klausimas dėl nacionalinių prekių ženklų ir Bendrijos prekių ženklų ryšio ir gerą vardą turintiems ankstesniems Bendrijos prekių ženklams suteiktinos apsaugos apimties.

2. 

Atsižvelgiant į tai, kyla du klausimai: i) kaip reikėtų aiškinti sąvoką „geras vardas Bendrijoje“ pagal 4 straipsnio 3 dalį ir ii) ar galima atsisakyti įregistruoti vėlesnį nacionalinį prekių ženklą valstybėje narėje, jei Bendrijos prekių ženklas, turintis gerą vardą kitur Europos Sąjungoje, šioje valstybėje narėje nėra gerai žinomas?

3.

Direktyvos 10 konstatuojamojoje dalyje nustatyta, kad labai svarbu užtikrinti, kad įregistruoti prekių ženklai būtų vienodai apsaugoti pagal visų valstybių narių teisines sistemas. Vis dėlto tai neturi sudaryti valstybėms narėms kliūčių savo nuožiūra suteikti didesnę apsaugą gerą vardą turintiems prekių ženklams.

4.

Direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatytas sąlyginis pagrindas atsisakyti įregistruoti prekių ženklą ar pripažinti jo registraciją negaliojančia, jeigu yra konfliktas su ankstesniu gerą vardą turinčiu Bendrijos prekių ženklu. Šioje nuostatoje numatyta, kad prekių ženklas neregistruojamas arba, jeigu įregistruotas, jo registracija pripažįstama negaliojančia, jeigu pagal direktyvos 4 straipsnio 2 dalį jis yra tapatus ankstesniam Bendrijos prekių ženklui ar į jį panašus ir turi būti arba buvo įregistruotas tokioms prekėms ar paslaugoms, kurios nėra panašios į tas prekes ar paslaugas, kurioms buvo įregistruotas ankstesnis Bendrijos prekių ženklas, jeigu ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi gerą vardą ir jeigu dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo be tinkamos priežasties gali atsirasti galimybė nesąžiningai pasinaudoti ankstesnio Bendrijos prekių ženklo privalumais arba pažeisti jo skiriamuosius požymius ar gerą vardą.

5.

Direktyvos 4 straipsnio 4 dalies a punkte nustatytas panašus, nors ir neprivalomas, atsisakymo įregistruoti pagrindas dėl nacionalinių prekių ženklų, turinčių gerą vardą tam tikroje valstybėje narėje.

6.

Iš nutarties, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, aišku, kad remdamasi savo ankstesniu Bendrijos žodiniu prekių ženklu IMPULSE Unilever NV pareiškė protestą dėl Iron & Smith Kft. paraiškos, kuria kaip Vengrijos prekių ženklą prašyta įregistruoti spalvotą vaizdinį žymenį „be impulsive“. Szellemi Tulajdon Nemzeti Hivatal (Vengrijos intelektinės nuosavybės tarnyba, toliau – Vengrijos tarnyba) nustatė, kad Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje Unilever reklamavo ir pardavė daug jos Bendrijos žodiniu prekių ženklu IMPULSE pažymėtų prekių ir kad šio prekių ženklo rinkos dalis Jungtinėje Karalystėje yra 5 %, o Italijoje –0,2 %. Remdamasi tokia išvada dėl rinkos dalies, kuri nebuvo susijusi su Vengrija, Vengrijos tarnyba nustatė, kad Bendrijos prekių ženklo geras vardas buvo įrodytas reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje ( 3 ). Ji taip pat nustatė, kad negalima atmesti galimybės, kad vėlesnis prekių ženklas galėtų įgyti nesąžiningą pranašumą.

7.

Kadangi Vengrijos tarnyba dėl to atsisakė registruoti prekių ženklą, Iron & Smith kreipėsi į Fővárosi Törvényszék (Budapešto miesto teismas; toliau – prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas) prašydama panaikinti sprendimą, kuriuo buvo atmesta registracijos paraiška. Turėdamas abejonių dėl to, kaip tinkamai aiškinti direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo priimti prejudicinį sprendimą šiais klausimais:

8.

Pastabas raštu šioje byloje pateikė Iron & Smith, Unilever, Vengrijos, Danijos, Prancūzijos, Italijos ir Jungtinės Karalystės vyriausybės ir Komisija. Visos šios šalys, išskyrus Italijos vyriausybę, pateikė žodines pastabas per 2015 m. vasario 4 d. vykusį teismo posėdį.

9.

Direktyvos 4 straipsnio 3 dalis taikytina tik tais atvejais, kai tenkinamos dvi kumuliacinės sąlygos: i) ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi turėti gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje (toliau – pirmoji sąlyga) ir ii) naudojant vėlesnį (nacionalinį) prekių ženklą turi būti gaunama nepagrįsta nauda dėl ankstesnio Bendrijos prekių ženklo skiriamojo požymio ar gero vardo arba jiems daroma žala (toliau – antroji sąlyga). Tačiau ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas neprivalo įrodyti, kad jo prekių ženklas gali būti supainiotas su vėlesniu nacionaliniu prekių ženklu ( 4 ).

10.

Turint tai omenyje, aišku, kad pirmasis, antrasis ir trečiasis klausimai glaudžiai susiję. Šie trys klausimai susiję su pirmąja sąlyga, t. y. kriterijais, kuriais reikėtų vadovautis siekiant nustatyti, ar ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje. Atsižvelgdamas į tai, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas visų pirma nėra tikras, kiek, atliekant šią analizę, yra svarbios geografinės ribos (jei jos iš viso yra svarbios). Tokiomis aplinkybėmis pirmiausia kartu išanalizuosiu pirmąjį, antrąjį ir trečiąjį klausimus, o paskui pereisiu prie ketvirtojo klausimo, susijusio su antrąja sąlyga. Vis dėlto prieš pradedant nagrinėti šiuos klausimus, reikėtų trumpai aptarti su geru vardu susijusio santykinio atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindo pateisinimą.

11.

Iš direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje (ir ją atitinkančioje reglamento 8 straipsnio 5 dalyje) nustatyto atsisakymo įregistruoti (ir registracijos pripažinimo negaliojančia) pagrindo galima suprasti, kad prekių ženklo vertė nurodo ne tik kilmę: prekių ženklų vertė, be kita ko, gali būti susijusi su prekių ženklo įvaizdžiu. Tai vadinama prekių ženklų „reklamine funkcija“ ( 5 ). Šia prasme apsaugoma ne tiek kilmės nuoroda, kiek tam tikrų prekių ženklų ekonominė sėkmė. Atsižvelgiant į šiuos aspektus, akivaizdu, kad negalima atmesti galimybės, jog leidus naudoti tapatų ar panašų prekių ženklą galėtų būti padaryta žala tam tikro prekių ženklo įvaizdžiui. Taip gali būti net (ir ypač) tais atvejais, kai vėlesniu prekių ženklu žymimos prekės ir paslaugos nepatenka į tą pačią kategoriją kaip ankstesniu prekių ženklu žymimos prekės ir paslaugos. Būtent todėl būtina išplėsti Bendrijos prekių ženklų apsaugą įtraukiant ne tik tas prekių ir paslaugų kategorijas, kurioms tas prekių ženklas yra įregistruotas. Atsižvelgiant į ypač plačią prekių ženklo apsaugą, kuri suteikiama pagal direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, nenuostabu, kad tokį atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindą galima taikyti tik tais atvejais, kai prekių ženklas turi gerą vardą Europos Sąjungoje.

12.

Kaip minėta, problema, dėl kurios teikiami pirmasis, antrasis ir trečiasis klausimai, kyla dėl to, kad nei direktyvoje, nei reglamente visiškai nekalbama apie geografinę Europos Sąjungos teritorijos apimtį ar apie kitus kriterijus, kurie turi būti įvykdyti, kad būtų nustatyta, jog Bendrijos prekių ženklas turi gerą vardą, kaip nurodyta direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad direktyvos 4 straipsnio 3 dalis ir reglamento 8 straipsnio 5 dalis suformuluotos vienodai, logiška, kad šios nuostatos turi būti aiškinamos nuosekliai ( 6 ).

13.

Tačiau man atrodo, kad gero vardo klausimą Teisingumo Teismas jau yra išnagrinėjęs, nors prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nėra tikras dėl galimybės taikyti ankstesnę teismo praktiką savo nagrinėjamoje byloje. Siekdamas tai pagrįsti, trumpai apibūdinsiu pagrindinius tokios teismo praktikos aspektus.

14.

Byloje General Motors ( 7 ) dėl nacionalinių prekių ženklų (tuo atveju Beniliukso prekių ženklų) gero vardo Teisingumo Teismas konstatavo, kad prekių ženklui pakanka turėti gerą vardą valstybės narės teritorijos „reikšmingoje dalyje“ ( 8 ). Šiai bylai ypač aktualu tai, kad Teisingumo Teismas taip pat nustatė, jog negali būti reikalaujama, kad prekių ženklas turėtų gerą vardą „visoje“ valstybės narės teritorijoje. Beniliukso atveju tai reiškė, kad jei prekių ženklas buvo žinomas didelei atitinkamos visuomenės daliai reikšmingoje tos teritorijos dalyje, to pakako, kad prekių ženklas turėtų gerą vardą. Tuo atveju „reikšminga teritorijos dalis“ taip pat galėtų būti tik vienos iš tą teritoriją sudarančių šalių dalis ( 9 ).

15.

Tokiu Teisingumo Teismo konstatavimu buvo pasiremta su Bendrijos prekių ženklu susijusiame kontekste, nagrinėtame byloje Pago International ( 10 ) . Tame sprendime Teisingumo Teismas svarstė klausimą, ar Bendrijos prekių ženklas (sulčių buteliuko forma) galėtų būti laikomas turinčiu gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje, kai nustatyta, kad jis turi gerą vardą tik vienoje valstybėje narėje. Tomis aplinkybėmis Teisingumo Teismas nurodė, jog tam, kad būtų pasiekta reikalaujama riba, Bendrijos prekių ženklas turi būti žinomas didelei visuomenės, suinteresuotos šiuo prekių ženklu žymimomis prekėmis ar paslaugomis, daliai reikšmingoje Europos Sąjungos teritorijos dalyje. Be to, Teisingumo Teismas pabrėžė, kad, „atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes“, atitinkamos valstybės narės, t. y. Austrijos, teritorija galėjo būti laikoma reikšminga Sąjungos teritorijos dalimi ( 11 ).

16.

Neatsižvelgdamas į Teisingumo Teismo padarytą išlygą, kiek tai susiję su pastarąja formuluote („atsižvelgiant į pagrindinės bylos aplinkybes“), manau, kad remiantis minėtu sprendimu galima daryti išvadą, kad net ir apskritai kalbant geras vardas vienoje valstybėje narėje (jeigu didelė visuomenės, suinteresuotos prekių ženklu žymimomis prekėmis ar paslaugomis, dalis sutampa su atitinkama visuomene toje pačioje valstybėje narėje) gali būti pakankamas, kad būtų nustatyta, jog atitinkamas prekių ženklas iš tikrųjų turi gerą vardą Europos Sąjungoje, kaip nurodyta direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje ( 12 ).

17.

Iš tiesų galiausiai gero vardo klausimas susietas su atitinkama nagrinėjamų prekių ir paslaugų rinka. Todėl norint atsakyti į klausimą, kas yra reikšminga Europos Sąjungos dalis, reikia atlikti faktinių aplinkybių analizę, kurią gali atlikti tik bylą nagrinėjantis nacionalinis teismas. Kaip pabrėžė Teisingumo Teismas, ankstesnio prekių ženklo užimama rinkos dalis, jo naudojimo intensyvumas, geografinė apimtis ir trukmė, reklamuojant prekių ženklą įmonės padarytų investicijų dydis yra veiksniai, į kuriuos būtina atsižvelgti atliekant tokią analizę ( 13 ). Kitaip tariant, geras vardas reikalauja tam tikro žinomumo laipsnio, kurį reikia vertinti taikant kiekybinius kriterijus. Taigi norint nustatyti, ar konkretus prekių ženklas turi gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje, reikia remtis ir geografiniais, ir ekonominiais kriterijais. Todėl vertinant ypatingą reikšmę reikia skirti atitinkamos prekių ir paslaugų rinkos reikšmingumui.

18.

Konkrečiau kalbant, kaip galima suprasti iš bylos Pago International, atsakymas į klausimą, kas yra reikšminga Europos Sąjungos dalis, visiškai (ir tai būtina kuo aiškiau pabrėžti) priklauso nuo konkretaus prekių ženklo, kuris apibūdinamas kaip turintis gerą vardą, ir atitinkamai nuo suinteresuotosios visuomenės. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju santykis svarbesnis nei absoliutūs skaičiai, tai, kad atitinkamos rinkos bendras dydis gali būti ribotas, savaime nereiškia, kad prekių ženklas negali turėti gero vardo. Nors, mano nuomone, valstybės narės (nesvarbu, didelės ar mažos) teritorija iš tikrųjų gali būti reikšminga Sąjungos dalis, analizę, kuria remiantis galima padaryti tokią išvadą, vis dėlto būtina atlikti neatsižvelgiant į geografines ribas ( 14 ).

19.

Tiesa, galima tvirtinti, kad Sprendimas Pago International šiuo atveju nesvarbus, nes toje byloje (priešingai nei nagrinėjamoje byloje) geras vardas buvo nustatytas valstybėje narėje, kurioje Bendrijos prekių ženklo savininkas naudojasi savo prekių ženklo geru vardu. Tačiau būtina pabrėžti, kad Bendrijos prekių ženklas grindžiamas vienodumo principu. Kitaip tariant, kai asmuo įgyja Bendrijos prekių ženklą, prekių ženklas turėtų galioti visoje Europos Sąjungos teritorijoje (išskyrus tam tikras reglamente įtvirtintas išimtis) ( 15 ). Atitinkamai, mano nuomone, nesvarbu, ar geras vardas yra įsitvirtinęs valstybės narės, kurioje pateikta paraiška dėl vėlesnio nacionalinio prekių ženklo, teritorijoje ( 16 ). Iš tiesų, vienoda apsauga visoje Europos Sąjungoje nebūtų užtikrinta, jei gerą vardą turintis Bendrijos prekių ženklas būtų apsaugotas tik toje geografinėje teritorijoje, kurioje jis turi gerą vardą ( 17 ). Tačiau, kaip toliau išsamiau paaiškinsiu, tuo nenoriu pasakyti, kad Bendrijos prekių ženklo savininkas galėtų automatiškai remtis tuo geru vardu bet kur Europos Sąjungoje, pavyzdžiui, kad pareikštų protestą dėl nacionalinio prekių ženklo registracijos.

20.

Taip pereinu prie paskutinio punkto, t. y. prie klausimo dėl Teisingumo Teismo konstatavimo, susijusio su sąvoka „naudojimas iš tikrųjų“, svarbos. Byloje Leno Merken ( 18 ) Teisingumo Teismo buvo prašoma nuspręsti, ar Bendrijos prekių ženklas gali būti laikomas iš tikrųjų naudojamu Bendrijoje, jei jis naudojamas vienoje valstybėje narėje. Minėtame sprendime Teisingumo Teismas aiškiai atmetė galimybę taikyti Teisingumo Teismo konstatavimą Sprendime Pago International dėl gero vardo kaip priemonę nustatyti, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas Bendrijoje. Taip nuspręsta iš esmės todėl, kad reglamento 8 straipsnio 5 dalimi (geras vardas) ir jo 15 straipsniu (naudojimas iš tikrųjų) siekiama visiškai skirtingų tikslų. Pirmoji nuostata susijusi su sąlygomis, kuriomis suteikiama išplėstinė apsauga, apimanti ne tik prekių ir paslaugų kategorijas, kurioms Bendrijos prekių ženklas įregistruotas, o terminas „naudojimas iš tikrųjų“ apima minimalų naudojimo reikalavimą, kurį visi prekių ženklai privalo atitikti, kad būtų apsaugoti: pagal reglamento 15 straipsnį, kad nebūtų netinkamų registracijų, Bendrijos prekių ženklas turi būti pradėtas „iš tikrųjų naudoti Bendrijoje“ per penkerius metus. Jei ši sąlyga neįvykdoma, prekių ženklas gali būti panaikintas ( 19 ).

21.

Žinoma, kaip nurodė kelios pastabas raštu pateikusios šalys, iš tiesų galima sakyti, kad Teisingumo Teismo teiginys Sprendime Leno Merken, kad geografinės ribos nėra svarbios (nagrinėjant, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas), yra šiek tiek svarbus ir šioje byloje. Taip yra todėl, kad tame teiginyje atsispindi vienodos apsaugos, kurią suteikia Bendrijos prekių ženklas vidaus rinkoje, idėja. Nepaisant to, atrodo nepageidautina šioje byloje net ir pagal analogiją taikyti šios konkrečios teismo praktikos dėl kriterijų, kuriais remiantis būtų nustatyta, ar prekių ženklas iš tikrųjų naudojamas. Iš tiesų, kaip nurodė pats Teisingumo Teismas, naudojimo iš tikrųjų nustatymo kriterijus būtina aiškiai atskirti nuo su geru vardu susijusių kriterijų ( 20 ).

22.

Atsižvelgiant į tai, kad Bendrijos prekių ženklas gali turėti gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje net ir tuo atveju, kai geras vardas įsitvirtinęs tik vienoje valstybėje narėje (nebūtinai toje pačioje, kurioje pateiktas protestas), prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų nustatyti, ar Unilever prekių ženklas turi gerą vardą reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje, visų pirma atsižvelgiamas į visuomenę, suinteresuotą tuo prekių ženklu žymimomis prekėmis ar paslaugomis. Net darant prielaidą, kad tenkinama su įsitvirtinusiu geru vardu susijusi būtinoji sąlyga (kaip, atrodo, mano prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas), prieš patenkindamas Unilever pagrindinėje byloje nagrinėjamą protestą, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas dar turi nustatyti, ar tenkinama antroji sąlyga, nustatyta direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje.

23.

Ketvirtasis klausimas susijęs su direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta antrąja sąlyga. Siekiant nuspręsti, ar tenkinama antroji sąlyga, būtina nustatyti, ar naudojant vėlesnį prekių ženklą nepagrįstai gaunama (ar bus gauta) naudos iš ankstesnio Bendrijos prekių ženklo skiriamojo požymio ar gero vardo arba jiems bus daroma (ar bus padaryta) žala.

24.

Dėl to kyla du klausimai. Pirma, kokius kriterijus reikia naudoti siekiant nustatyti, ar daroma žala šiomis aplinkybėmis prekių ženklą „sumaišant“ ( 21 ) ar „gadinant jo vardą“ ( 22 ), ar „naudojantis kitų pasiekimais“ ( 23 )? Antra, kiek šiomis aplinkybėmis svarbu (jei apskritai svarbu) tai, kad gerą vardą turintis ankstesnis prekių ženklas nėra gerai žinomas (ar yra visai nežinomas) valstybėje narėje, kurioje prašoma įregistruoti nacionalinį prekių ženklą? Nors šiuos du klausimus gana sunku nagrinėti tik teoriškai, pamėginsiu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiam teismui nurodyti keletą gairių dėl kriterijų, į kuriuos nagrinėdamas šiuos klausimus jis turėtų atsižvelgti.

25.

Ši byla ypatinga tuo, kad, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo teigimu, ankstesnis Bendrijos prekių ženklas gali faktiškai būti visiškai nežinomas suinteresuotajai visuomenei Vengrijoje. Dėl akivaizdžių priežasčių būtent prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi nustatyti, ar Jungtinėje Karalystėje ir Italijoje naudojamas Unilever prekių ženklas yra (ne)žinomas suinteresuotiems vartotojams Vengrijoje. Šiuo klausimu tiesiog pasakysiu, kad nors ankstesnis prekių ženklas gali neturėti gero vardo (ar gali nebūti gerai žinomas) Vengrijoje, tai savaime nereiškia, kad prekių ženklas visiškai nežinomas suinteresuotajai visuomenei toje valstybėje narėje ( 24 ).

26.

Vis dėlto gali būti ir taip, kad ankstesnis Bendrijos prekių ženklas tenkina direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatytą pirmąją sąlygą, bet ne antrąją. Kaip teigė kelios pastabas pateikusios šalys, siekiant nustatyti, ar gerą vardą turinčiam ankstesniam Bendrijos prekių ženklui reikėtų užtikrinti platesnę apsaugą tam tikroje valstybėje narėje, derėtų įvertinti padėtį valstybėje narėje, kurioje remiamasi Bendrijos prekių ženklo suteikta išimtine teise. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje tokia valstybė narė yra Vengrija.

27.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas Sprendime General Motors jau pažymėjo, kad įregistruojant vėlesnį prekių ženklą žala gerą vardą turinčiam ankstesniam prekių ženklui galėtų būti padaryta tik tuo atveju, jei tas ženklas yra pakankamai žinomas. Tik tuomet visuomenė, susidūrusi su vėlesniu prekių ženklu, galėtų susieti du prekių ženklus, net jei jie naudojami skirtingoms prekėms ar paslaugoms žymėti ( 25 ). Iš tiesų, jeigu ankstesnio prekių ženklo pagrindinėms funkcijoms nėra jokio poveikio, abejotina, ar jam gali būti padaryta žala.

28.

Kaip pažymi Jungtinės Karalystės vyriausybė, tai reiškia, kad, nepaisant turimo gero vardo (reikšmingoje Europos Sąjungos dalyje, bet, kaip nurodžiau, nebūtinai toje valstybėje narėje, kurioje remiamasi 4 straipsnio 3 dalimi), vėlesnio prekių ženklo žinomumas suinteresuotajai visuomenei valstybėje narėje yra itin svarbus siekiant nustatyti, ar toks vėlesnis nacionalinis prekių ženklas gali pakenkti ankstesniam prekių ženklui. Žinoma, būtų galima teigti, kad tokia pozicija kelia problemų, ypač turint omenyje vienodos apsaugos principą: gerą vardą turinčiam ankstesniam Bendrijos prekių ženklui gali būti užtikrinama didesnė apsauga, kuri būtų taikoma ir nepanašioms prekėms ir paslaugoms 27 valstybėse narėse, o 28-ojoje – ne.

29.

Tačiau, kaip Teisingumo Teismas pripažino Sprendime DHL Express France, Bendrijos prekių ženklo savininko išimtinę teisę būtina vertinti plačiame kontekste. Tokia teisė suteikiama siekiant suteikti savininkui galimybę apsaugoti savo interesus, kad prekių ženklas galėtų atlikti savo funkcijas. Taigi Bendrijos prekių ženklo savininko išimtinė teisė ir atitinkamai šios teisės teritorinė apimtis negali viršyti to, kas šia teise suteikiama jos savininkui, norinčiam apsaugoti jam priklausantį prekių ženklą, t. y. tik uždrausti bet kokį naudojimo būdą, kuriuo galėtų būti padaroma žala prekių ženklo funkcijoms ( 26 ). Žinoma, toks vertinimas pateiktas nustatant Bendrijos prekių ženklo tolesnio pažeidimo ar galimo pažeidimo draudimo teritorinę apimtį. Tačiau jeigu jis netaikytinas registracijos atveju, ankstesnio Bendrijos prekių ženklo savininkas, kaip pažymi Komisija, galėtų pareikšti protestą dėl vėlesnio prekių ženklo registracijos, bet negalėtų uždrausti jį naudoti.

30.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad nacionaliniai prekių ženklai turi būti leidžiami kartu su Bendrijos prekių ženklais ( 27 ). Jeigu žinomumas suinteresuotajai visuomenei valstybėje narėje, kurioje prašoma įregistruoti vėlesnį prekių ženklą, nebūtų laikomas pakankamai svarbiu kalbant apie direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą antrąją sąlygą, dviejų prekių ženklų sistemų lygiagretus egzistavimas netektų prasmės. Dėl tokio požiūrio, be abejonės, asmenys, siekiantys įregistruoti prekių ženklus tik pagal nacionalinę prekių ženklų teisę, patirtų nemažų išlaidų (turint omenyje išlaidas, patiriamas užtikrinant, kad jokiai prekių ar paslaugų kategorijai nebūtų jokio panašaus Bendrijos prekių ženklo).

31.

Faktiškai, siekiant apsaugoti ankstesnių Bendrijos prekių ženklų savininkų interesus, direktyvos 4 straipsnio 3 dalį galima taikyti ir po registracijos. Tam tikru momentu gerą vardą turinčio ankstesnio prekių ženklo savininkui gali nepavykti užprotestuoti (ne)panašioms prekėms ar paslaugoms žymėti skirto nacionalinio prekių ženklo registraciją. Tačiau, jeigu iš pat pradžių tenkinama pirmoji sąlyga, tai nereikštų, kad vėlesnio nacionalinio prekių ženklo registracijos nebūtų galima pripažinti negaliojančia vėliau pagal direktyvos 4 straipsnio 3 dalį, jeigu tuomet būtų tenkinama ir antroji sąlyga.

32.

Apskritai galima teigti, kad žalos klausimą reikėtų vertinti atsižvelgiant į visus svarbius veiksnius, įskaitant ankstesnio prekių ženklo žinomumą, suinteresuotąją visuomenę, ankstesniu ir vėlesniu prekių ženklais žymimų prekių ir paslaugų kategorijas, bet tuo neapsiriboti. Šiuo klausimu galima pasinaudoti keliais pavyzdžiais iš teismo praktikos.

33.

Pirmiausia iš Sprendimo Intel Corporation ( 28 ), priimto byloje, susijusioje su neprivalomu atsisakymo įregistruoti prekių ženklą pagrindu pagal direktyvos 4 straipsnio 4 dalį, matyti, kad kuo greičiau ir labiau vėlesnis prekių ženklas primena ankstesnį prekių ženklą, tuo didesnė galimybė, kad dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo dabar arba ateityje nesąžiningai naudojamasi ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo geru vardu arba jiems daroma žala ( 29 ). Jeigu tokio ryšio suinteresuotoji visuomenė nenustato ( 30 ), dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo negali būti nesąžiningai pasinaudota ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo geru vardu arba jiems padaryta žala ( 31 ).

34.

Taip pat, remiantis Teisingumo Teismo sprendimu Intel Corporation, reikėtų paminėti, kad atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes negalima atmesti, kad prekėmis ar paslaugomis, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, suinteresuota visuomenė nesutampa su visuomene, suinteresuota prekėmis ar paslaugomis, kurioms įregistruotas vėlesnis prekių ženklas. Vertinant, ar yra ryšys tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, turi būti atsižvelgiama į prekių ar paslaugų, kurioms šie prekių ženklai atitinkamai įregistruoti, rūšį. Žinoma, tai lengviau padaryti, kai ankstesnis prekių ženklas žinomas plačiajai visuomenei arba kai atitinkamų prekių ir paslaugų vartotojai beveik sutampa ( 32 ).

35.

Kalbant konkrečiau, iš Sprendimo Intel Corporation matyti, kad tarp dviejų prekių ženklų negali būti ryšio, jei vėlesnis prekių ženklas suinteresuotajai visuomenei valstybėje narėje, kurioje prašoma įregistruoti vėlesnį prekių ženklą, neprimena ankstesnio prekių ženklo. Iš tiesų, jei negalima nustatyti tokio ryšio, būtų nelogiška teigti, kad vėlesnio prekių ženklo naudojimas reikštų naudojimąsi ankstesnio prekių ženklo geru vardu ar skiriamuoju požymiu arba kad tokiu naudojimu jiems būtų daroma žala ( 33 ).

36.

Vis dėlto norėčiau pabrėžti vieną svarbų skirtumą tarp šios bylos ir bylos Intel Corporation: šioje byloje viskas grindžiama tuo, kad ankstesnis Unilever prekių ženklas nėra labai gerai žinomas (arba iš viso nežinomas) Vengrijoje. Kita vertus, byloje Intel Corporation Teisingumo Teismas, atrodo, savo išvadas grindė prielaida, kad gerą vardą turintis ankstesnis prekių ženklas yra gerai žinomas visoje valstybėje narėje (Jungtinėje Karalystėje). Todėl pastarojoje byloje priimtame sprendime nėra aiškiai nurodyta, kokia ginčijamais prekių ženklais suinteresuotos visuomenės dalis (t. y. kokia reikšminga tos visuomenės dalis) turi turėti reikiamą ryšį.

37.

Mano nuomone, tokį ryšį turintys vartotojai turi sudaryti tokią didelę suinteresuotosios visuomenės dalį valstybėje narėje, kad būtų didelis komercinis poveikis (toliau – komerciškai reikšminga dalis). Antraip direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta antroji sąlyga netektų prasmės. Iš tiesų, juk tokį ryšį apskritai galės nustatyti tik tie, kam žinomas ankstesnis prekių ženklas. Taigi, kodėl būtina reikalauti, kad su ankstesniu Bendrijos prekių ženklu būtų susidūrusi komerciškai reikšminga visuomenės dalis ir kad ji galėtų nustatyti reikalaujamą ryšį?

38.

Šiuo atveju, be abejonės, svarbu tai, kad direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta antroji sąlyga susijusi su faktine ar potencialia žala ankstesniam prekių ženklui dėl vėlesnio nacionalinio prekių ženklo įregistravimo. Akivaizdu, jog tam, kad būtų padaryta žala, prekių ženklą žinanti visuomenės dalis turi būti tokia didelė, kad prekių ženklą būtų galima laikyti turinčiu gerą vardą. Tačiau turi kilti akivaizdžių pasekmių. Mano nuomone (vėl atsižvelgiant į nagrinėjamų prekių ir paslaugų rūšį), tokia žala gali būti padaryta tik tuo atveju, jei ryšį nustatys komerciškai reikšminga suinteresuotosios visuomenės dalis valstybėje narėje. Tik toje grupėje vartotojams gali turėti įtakos jų nustatomas ryšys.

39.

Bet kuriuo atveju vien tai, kad vėlesnį prekių ženklą prašanti įregistruoti šalis žino apie gerą vardą turinčio ankstesnio Bendrijos prekių ženklo egzistavimą, jokiu būdu negali būti svarbu siekiant nustatyti „free-riding“. Iš tiesų, paraiškos teikėjo žinojimas apie ankstesnį prekių ženklą visiškai nereiškia, kad vidutiniai vartotojai įžvelgs ryšį tarp nagrinėjamų prekių ženklų.

40.

Galiu tik dar kartą pabrėžti, kad nors suinteresuotoji visuomenė valstybėje narėje, kurioje pateikta vėlesnio prekių ženklo registracijos paraiška, neturi lemiamos reikšmės nustatant, ar ankstesnis Bendrijos prekių ženklas turi gerą vardą Europos Sąjungoje, kaip numatyta direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje, ši visuomenė yra itin svarbi nustatant, ar naudojant vėlesnį nacionalinį prekių ženklą būtų nepagrįstai gaunama naudos iš gerą vardą turinčio ankstesnio Bendrijos prekių ženklo arba jam būtų padaryta žala. Reikia turėti omenyje, kad nacionaliniam prekių ženklui suteikta apsauga iš esmės apsiriboja valstybės narės, kurioje teikiama paraiška dėl to prekių ženklo, teritorija. Todėl, kalbant apie atsisakymo įregistruoti nacionalinius prekių ženklus pagrindus, logiška, kad suinteresuotosios visuomenės dalis, svarbi nustatant, ar daroma žala arba ar gaunama nesąžiningos naudos, turi būti toje valstybėje narėje.

41.

Iš tiesų, ypač kalbant apie „free-riding“, kuris itin svarbus šioje byloje, būtų sunku tvirtinti, kad tokia situacija galėtų susidaryti tuo atveju, kai vietos visuomenei nežinomas gerą vardą turintis ankstesnis prekių ženklas (tai turi patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas). Bet kuriuo atveju, kaip konkrečiai nurodė Danijos vyriausybė, net jeigu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, kad suinteresuotoji visuomenė galėtų nustatyti ryšį tarp Unilever prekių ženklo ir vėlesnio nacionalinio prekių ženklo, žalingo poveikio ar „free-riding“ rizika negali likti tiesiog prielaida ( 34 ). Kalbant apie protesto procedūras, dažnai būna taip (kaip, atrodo, yra ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje), kad tariama žala dar nepadaryta.

42.

Ketvirtuoju klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas prašo Teisingumo Teismo paaiškinti, kokius žalos prekių ženklui rizikos įrodymus turėtų pateikti ankstesnio prekių ženklo savininkas. Tačiau šis klausimas svarbus tik tuo atveju, jei prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas galės nustatyti, kad ryšį tarp prekių ženklų galės nustatyti tokia reikšminga suinteresuotosios visuomenės dalis atitinkamoje valstybėje narėje, kad būtų padarytas didelis komercinis poveikis, t. y. jei jis nustatys, kad reikiamą ryšį nustato komerciškai reikšminga suinteresuotosios visuomenės dalis atitinkamoje valstybėje narėje.

43.

Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad to, jog reikšminga visuomenės dalis įžvelgia ryšį tarp prekių ženklų, dėl kurių kilo ginčas, nepakanka, kad būtų nustatyta, jog ankstesniam prekių ženklui padaryta ar bus padaryta žala. Todėl ankstesnio prekių ženklo savininkas privalo įrodyti faktinę esamą žalą jo prekių ženklui ar pagrįstą tikimybę, kad tokia žala bus padaryta ( 35 ). Nors atrodo, kad „vardo gadinimo“ rizikos įrodymas nesusijęs su nagrinėjamų prekių ir paslaugų kategorija, mano nuomone, kuo panašesnės nagrinėjamos prekės ir paslaugos, tuo paprasčiau įrodyti, kad prekių ženklas gali būti „sumaišomas“ (ypač darant bendra (anglų k. genericide) ( 36 ) kilmės nuorodą kaip byloje Interflora ir Interflora British Unit ( 37 )).

44.

Kad ir kaip būtų, Teisingumo Teismas yra nustatęs gana aukštą žalos („sumaišymo“ ir „vardo gadinimo“ atvejais) įrodymo standartą. Siekiant atitikti tą standartą, reikia įrodyti prekių ar paslaugų, kurioms įregistruotas ankstesnis prekių ženklas, vidutinio vartotojo ekonominio elgesio pokytį dėl vėlesnio prekių ženklo naudojimo ar pagrįstą tikimybę, kad toks pokytis atsiras. Kaip minėjau, toks konstatavimas, atrodo, ypač susijęs su žala, atsirandančia dėl „sumaišymo“ ar dėl „vardo gadinimo“ ( 38 ).

45.

Mano nuomone, abejotina, ar tokį patį kriterijų galima būtų tiesiogiai pritaikyti „free-riding“ atveju. Minėtu atveju taikomas kitoks požiūris – didžiausias dėmesys skiriamas vėlesnio prekių ženklo vidutiniams vartotojams ir naudai, kurios vėlesnis prekių ženklas gali gauti iš ankstesniojo. Be to, teismo praktikoje, atrodo, nereikalaujama, kad taip įgyta nauda būtų išreikšta, pavyzdžiui, pardavimų padidėjimu.

46.

Iš tiesų, kaip Teisingumo Teismas nurodė Sprendime L’Oréal ir kt. ( 39 ), nepagrįsta nauda gaunama tuo atveju, kai asmuo, naudodamas žymenį, panašų į gerą vardą turintį prekių ženklą, ketina pasinaudoti pastarojo sėkme, kad gautų naudos iš jo patrauklumo, reputacijos ir prestižo, ir be jokios finansinės kompensacijos naudotis prekių ženklo savininko komercinio pobūdžio pastangomis sukurti ar išlaikyti šio prekių ženklo įvaizdį, o nauda, gaunama iš minėto naudojimo, turi būti laikoma nepagrįstai gauta iš minėto prekių ženklo skiriamojo požymio ar jo gero vardo ( 40 ). Vadinasi, gaunama nauda turi būti tam tikra prasme nesąžininga. Tačiau, kaip suprantu teismo praktiką, „nesąžiningumo“ pridėtinė vertė yra ribota (arba jos iš viso nėra), kai vėlesnį nacionalinį prekių ženklą prašanti įregistruoti šalis tyčia pasinaudoja ankstesnio prekių ženklo geru vardu.

47.

Apskritai man atrodo, kad ypač tais atvejais, kai prekės ir paslaugos (labai) nepanašios, atlikdamas vertinimą prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi sutelkti dėmesį į gerą vardą turinčio ankstesnio Bendrijos prekių ženklo skiriamąjį požymį: kuo stipresnis geras vardas ir kuo greičiau ir labiau žymuo, kurį prašoma įregistruoti nacionaliniu lygmeniu, primena ankstesnį prekių ženklą, tuo didesnė tikimybė, kad dėl žymens naudojimo dabar arba ateityje nepagrįstai naudojamasi ar bus naudojamasi ankstesnio prekių ženklo skiriamuoju požymiu ar jo geru vardu arba jiems bus padaryta žala (ypač „sumaišant“) ( 41 ).

48.

Nors nutartyje, kuria teikiamas prašymas priimti prejudicinį sprendimą, yra nedaug informacijos, kuria remdamasis galėčiau pateikti išsamesnių pastabų dėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamos bylos, iš karto neatmesčiau galimybės, kad vėlesniu prekių ženklu žymimas prekes ir paslaugas gali būti lengviau teikti rinkai dėl ankstesnio Unilever prekių ženklo. Todėl vertindamas, ar kyla didelė nepagrįstos naudos rizika, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų visų pirma nustatyti, kaip gerai žinomas Unilever prekių ženklas ir koks jo įvaizdis ( 42 ) ir ar vėlesnis prekių ženklas gauna (ar gaus) kokios nors naudos dėl ankstesnio prekių ženklo. Iš tiesų, tapačių arba panašių prekių atveju nauda dėl ankstesnio prekių ženklo būtų beveik akivaizdi ( 43 ). Atvirkščiai, nepanašių prekių ir paslaugų atveju tokią naudą (angl. cross‑pollination) ( 44 ) paprastai gali būti sunkiau nustatyti.

49.

Taigi, atlikdamas vertinimą dėl direktyvos 4 straipsnio 3 dalyje nustatytos antrosios sąlygos, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turėtų skirti ypatingą dėmesį prekių ženklo žinomumui suinteresuotajai visuomenei Vengrijoje. Šiuo atžvilgiu pabrėžtina, kad kuo stipresnis geras vardas ir kuo greičiau ir labiau žymuo, kurį prašoma įregistruoti, primena Unilever prekių ženklą, tuo didesnė tikimybė, kad dėl žymens naudojimo dabar arba ateityje nepagrįstai gaunama arba bus gaunama naudos iš ankstesnio prekių ženklo skiriamojo požymio ar gero vardo arba jiems yra ar bus padaryta žala.

50.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, siūlau Teisingumo Teismui į Fővárosi Törvényszék pateiktus klausimus atsakyti taip: