—

Unicaja Banco SA, atstovaujamos abogado J. Almoguera Valencia,

—

Caixabank SA, atstovaujamos abogados J. Rodríguez Cárcamo ir B. García Gómez,

—

Ispanijos vyriausybės, atstovaujamos A. Rubio González ir S. Centeno Huerta,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Rius, M. van Beek ir G. Valero Jordana,

1

Prašymai priimti prejudicinį sprendimą pateikti dėl 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (OL L 95, p. 29; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 15 sk., 2 t., p. 288) 6 straipsnio išaiškinimo.

2

Šie prašymai buvo pateikti nagrinėjant, viena vertus, Unicaja Banco SA (toliau – Unicaja Banco) ginčus su J. Hidalgo Rueda, M. del Carmen Vega Martín, Gestión Patrimonial Hive SL, F. A. López Reina ir R. M. Hidalgo Vega ir, kita vertus, Caixabank SA (toliau – Caixabank) ginčus su, pirma, M. M. Rueda Ledesma ir R. Mesa Mesa, antra, J. Labella Crespo, R. Márquez Rodríguez, R. Gallardo Salvat ir M. Márquez Rodríguez, trečia, A. Galán Luna ir D. Galán Luna dėl nesumokėtų skolų pagal šių pagrindinių bylų šalių sudarytas hipoteka užtikrintas paskolų sutartis išieškojimo.

3

Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatyta:

„Sutarčių sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas ir tarptautinių konvencijų, prie kurių yra prisijungusios valstybės narės ar Bendrija, nuostatas ar principus, ypač transporto srityje, šios direktyvos nuostatos nėra taikomos.“

4

Šios direktyvos 3 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Ta sutarties sąlyga, dėl kurios nebuvo atskirai derėtasi, yra laikoma nesąžininga, jeigu pažeidžiant sąžiningumo reikalavimą dėl jos atsiranda ryškus neatitikimas tarp iš sutarties kylančių šalių teisių ir pareigų vartotojo nenaudai.

5

Minėtos direktyvos 4 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„<...> sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas, atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir sutarties sudarymo metu nurodant visas sutarties sudarymo aplinkybes ir visas kitas tos sutarties arba kitos sutarties, nuo kurios ji priklauso, sąlygas.“

6

Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad:

„Valstybės narės nustato, kad nesąžiningos sąlygos naudojamos sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju taip, kaip numatyta jų nacionalinės teisės aktuose, nebūtų privalomos vartotojui, ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų. [Valstybės narės nustato, kad sutartyje, kurią pardavėjas ar tiekėjas sudaro su vartotoju, naudojamos nesąžiningos sąlygos nacionalinės teisės aktuose nustatytomis sąlygomis nebūtų privalomos vartotojui ir kad sutartis ir toliau būtų šalims privaloma tomis sąlygomis, jei ji gali išlikti be nesąžiningų nuostatų.]“

7

Pagal minėtos direktyvos 7 straipsnio 1 dalį:

„Valstybės narės užtikrina, kad vartotojų ir konkurentų naudai egzistuotų pakankamos ir veiksmingos priemonės, užkertančios kelią nuolatiniam nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais.“

8

Ispanijos teisėje vartotojų apsauga nuo nesąžiningų sąlygų iš pradžių buvo užtikrinama 1984 m. liepos 19 d. Bendruoju įstatymu Nr. 26/1984 dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos (Ley General 26/1984 para la Defensa de los Consumidores y Usuarios, BOE, Nr. 176, 1984 m. liepos 24 d., p. 21686).

9

Paskui Bendrasis įstatymas Nr. 26/1984 buvo iš dalies pakeistas 1998 m. balandžio 13 d. Įstatymu Nr. 7/1998 dėl sutarčių bendrųjų sąlygų (Ley 7/1998 sobre condiciones generales de la contratación; BOE, Nr. 89, 1998 m. balandžio 14 d., p. 12304), kuriuo į Ispanijos vidaus teisę perkelta Direktyva 93/13.

10

Šios teisės aktų nuostatos pakartotos 2007 m. lapkričio 16 d. Karaliaus įstatyminiame dekrete Nr. 1/2007 dėl Bendrojo įstatymo dėl vartotojų ir naudotojų apsaugos ir kitų papildomų įstatymų išdėstymo nauja redakcija (Real Decreto Legislativo 1/2007 por el que se aprueba el texto refundido de la Ley General para la Defensa de los Consumidores y Usuarios y otras leyes complementarias, BOE, Nr. 287, 2007 m. lapkričio 30 d., p. 49181).

11

Įstatyminio dekreto Nr. 1/2007 83 straipsnyje nustatyta:

„1.   Nesąžiningos sąlygos yra niekinės, ir laikoma, kad dėl jų nebuvo susitarta.

2.   Negaliojanti sutarties dalis pataisoma pagal Civilinio kodekso 1258 straipsnį ir laikantis sąžiningumo principo.

Šiuo tikslu teismas, kuris pripažįsta tokias sąlygas niekinėmis, pataiso sutartį ir atlieka tarpininko vaidmenį dėl šalių teisių ir pareigų, jei sutartis lieka galioti, ir dėl tokio negaliojimo pasekmių, jeigu dėl negaliojimo vartotojui ir naudotojui padaroma didelė žala. Teismas paskelbia sutartį negaliojančia tik tuo atveju, kai dėl likusių sąlygų šalių padėtis tampa nelygiavertė ir to negalima pataisyti.“

12

Paskelbus 2013 m. kovo 14 d. Teisingumo Teismo sprendimą Aziz (C‑415/11, EU:C:2013:164), Ispanijos vartotojų apsaugos teisės aktai buvo pakeisti 2013 m. gegužės 14 d. Įstatymu Nr. 1/2013 dėl priemonių, skirtų skolininkų, kurių skoliniai įsipareigojimai užtikrinti hipoteka, apsaugai sustiprinti, skolos restruktūrizavimo ir socialinio būsto nuomos (Ley 1/2013 de medidas para reforzar la protección a los deudores hipotecarios, reestructuración de deuda y alquiler social, BOE, Nr. 116, 2013 m. gegužės 15 d., p. 36373). Šiuo įstatymu visų pirma iš dalies pakeistos kai kurios 2000 m. sausio 7 d. Įstatymo Nr. 1/2000 dėl Civilinio proceso kodekso (Ley 1/2000 de Enjuiciamiento Civil, BOE, Nr. 7, 2000 m. sausio 8 d., p. 575) nuostatos.

13

Konkrečiai, Įstatymo Nr. 1/2013 7 straipsnio 1 dalimi iš dalies pakeisto Civilinio proceso kodekso 552 straipsnio 1 dalyje numatyta:

„Jeigu teismas mano, jog kuri nors iš tam tikrų 557 straipsnio 1 dalyje nurodytų vykdytinų dokumentų sąlygų gali būti laikoma nesąžininga, jis per penkias dienas išklauso šalis. Išklausęs šalis, teismas priima reikiamą sprendimą per kitas penkias dienas, kaip numatyta 561 straipsnio 1 dalies trečiame punkte.“

14

Įstatymo Nr. 1/2013 7 straipsnio 3 dalimi Civilinio proceso kodekso 561 straipsnio 1 dalis papildyta 3 punktu, kuris suformuluotas taip:

„Pripažinus, kad viena ar kelios sąlygos yra nesąžiningos, priimamoje nutartyje turi būti nurodytos tokio pripažinimo pasekmės, t. y. nurodyta, kad nereikia pradėti vykdymo, arba nurodyta pradėti vykdymą, tačiau netaikyti nesąžiningomis laikomų sąlygų.“

15

Įstatymo Nr. 1/2013 7 straipsnio 14 dalimi iš dalies pakeistas Civilinio proceso kodekso 695 straipsnis, kuriame patikslinta, kad nesąžiningų sąlygų buvimas yra pagrindas pareikšti prieštaravimą:

„1.   Vykstant šiame skyriuje nurodytoms procedūroms skolininkas gali pareikšti prieštaravimą dėl priverstinio vykdymo tik remdamasis tokiais pagrindais:

<…>

4)   nesąžininga sutarties sąlyga, kuria remiantis išieškoma arba apskaičiuojama mokėtina suma.“

16

Įstatymo Nr. 1/2013 3 straipsnio 2 dalimi taip pat iš dalies pakeistas Hipotekos įstatymo (Ley Hipotecaria) 114 straipsnis, kuris papildytas šia trečia pastraipa:

„Delspinigiai už laiku nesumokėtas pagrindinio gyvenamojo būsto įsigijimo paskolos ar kredito, užtikrinto šio būsto hipoteka, įmokas negali būti daugiau kaip tris kartus didesni už įstatyme nustatytas palūkanas ir gali būti skaičiuojami tik nuo pagrindinės įsiskolinimo sumos. Šie delspinigiai jokiais atvejais negali būti kapitalizuojami, išskyrus Civilinio proceso kodekso 579 straipsnio 2 dalies a punkte numatytą atvejį.“

17

Pagaliau Įstatymo Nr. 1/2013 antrojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje nurodoma:

„Delspinigių pagal hipoteka užtikrintas pagrindinio gyvenamojo būsto paskolos sutartis apribojimas, numatytas 3 straipsnio 2 dalyje, taikomas hipoteka užtikrintiems sandoriams, sudarytiems įsigaliojus šiam įstatymui.

Be to, šis apribojimas taikomas delspinigiams, kurie buvo numatyti iki šio įstatymo įsigaliojimo sudarytose paskolos sutartyse, užtikrintose hipoteka įkeičiant įprastinį gyvenamąjį būstą, tačiau kurie tampa mokėtini jau įsigaliojus šiam įstatymui, taip pat tiems delspinigiams, kurie, nors ir tapo mokėtini, tačiau šią įsigaliojimo dieną dar nebuvo sumokėti.

Išieškojimo ar pardavimo iš varžytinių procedūrose, kurios pradėtos, bet nesibaigė iki šio įstatymo įsigaliojimo, ir tose procedūrose, per kurias jau buvo nustatyta suma, dėl kurios prašoma pradėti priverstinį išieškojimą ar pardavimą iš varžytinių, teismo pareigūnas arba notaras išieškotojui suteikia 10 dienų perskaičiuoti šią sumą pagal ankstesnės pastraipos nuostatas.“

18

Pagrindinė byla susijusi su išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto procedūromis, kurias inicijavo Unicaja Banco ir Caixbank dėl priverstinio kelių hipotekos sandorių, sudarytų laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 5 d. iki 2010 m. rugpjūčio 20 d., ir dėl sumų, siekiančių nuo 47000 EUR iki 249000 EUR, vykdymo.

19

Byloje C‑482/13 hipoteka užtikrintai paskolai taikyta 18 % delspinigių norma; šią delspinigių normą buvo galima didinti, jeigu prie perskaičiuotos normos pridėjus keturis procentinius punktus gauta palūkanų norma būtų didesnė, bet taip, kad nominalioji metinė norma nebūtų didesnė už 25 %. Bylose C‑484/13, C‑485/13 ir C‑487/13 nagrinėjamais atvejais hipoteka užtikrintoms paskoloms buvo nustatyta 22,5 % delspinigių norma.

20

Be to, į visas šias sutartis buvo įtraukta nuostata, pagal kurią paskolos davėjui leidžiama paankstinti iš pradžių sulygtą mokėjimo terminą ir pareikalauti sumokėti visą mokėtiną paskolos sumą ir sulygtas palūkanas, delspinigius, komisinius mokesčius, sąnaudas ir išlaidas.

21

Nuo 2012 m. kovo 21 d. iki 2013 m. balandžio 3 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme Unicaja Banco ir Caixabank pradėjo bylas dėl sumų, mokėtinų pritaikius aptariamose hipoteka užtikrintose sutartyse numatytus delspinigius, išieškojimo. Šiose bylose teismas nagrinėjo klausimą dėl sutarčių sąlygų, nustatančių delspinigių normą, ir šios normos taikymo sumai, kurią dėl laiku nesumokėtų įmokų pareikalauta grąžinti prieš terminą, „sąžiningumo“, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnio 1 dalį.

22

Vis dėlto šiuo klausimu prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas abejoja, kokių veiksmų jis turėtų imtis dėl šių sąlygų nesąžiningumo Įstatymo Nr. 1/2013 antrosios pereinamojo laikotarpio nuostatos atžvilgiu. Jeigu šią nuostatą jis turėtų taikyti, jam reikėtų perskaičiuoti delspinigius pagal šios nuostatos trečią pastraipą.

23

Šiomis aplinkybėmis Juzgado de Primera Instancia e Instrucción de Marchena nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

24

2013 m. spalio 10 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimi bylos C‑482/13–C‑487/13 buvo sujungtos, kad būtų bendrai vykdoma rašytinė ir žodinė proceso dalys bei priimtas teismo sprendimas.

25

Atitinkamai 2014 m. kovo 13 d. ir 2014 m. spalio 3 d. Teisingumo Teismo pirmininko nutartimis bylos C‑486/13 ir C‑483/13 buvo išskirtos dėl jų išbraukimo iš registro.

26

Klausimais, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ja draudžiama tokia nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, kuriame pradėta išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto byla, privalo perskaičiuoti sumas, mokėtinas pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlygą, įtvirtinančią delspinigius, kurių norma yra didesnė, nei triguba įstatymuose nustatyta palūkanų norma, ir pritaikyti šios ribos neviršijančią delspinigių normą.

27

Šiuo klausimu pirmiausia reikia konstatuoti, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas mano, jog hipoteka užtikrintų paskolų sutarčių, dėl kurių vykdymo į jį kreiptasi, sąlygos dėl delspinigių yra nesąžiningos, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnį.

28

Tokiomis aplinkybėmis primintina, kad, kiek tai susiję su padariniais, kurių kyla konstatavus vartotoją su pardavėju ar tiekėju saistančios sutarties nuostatos nesąžiningumą, iš Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies formuluotės matyti, kad nacionaliniai teismai privalo tik netaikyti nesąžiningos sutarties sąlygos tam, kad ji nesukeltų privalomų pasekmių vartotojui, tačiau jie neturi teisės pakeisti jos turinio. Iš tiesų ši sutartis iš esmės turi išlikti be jokio kito pakeitimo, išskyrus pakeitimus, kurių atsiranda dėl nesąžiningų sąlygų panaikinimo, kiek pagal vidaus teisės normas toks sutarties tęstinumas yra teisiškai įmanomas (Sprendimo Banco Español de Crédito, C‑618/10, EU:C:2012:349, 65 punktas ir Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, C‑488/11, EU:C:2013:341, 57 punktas).

29

Konkrečiai tariant, šios nuostatos negalima aiškinti kaip leidžiančios nacionaliniam teismui, konstatavusiam nesąžiningą tarp verslininko ir vartotojo sudarytos sutarties netesybų sąlygą, sumažinti vartotojui numatytas netesybas, užuot jam visiškai netaikius atitinkamos sąlygos (Sprendimo Asbeek Brusse ir de Man Garabito, EU:C:2013:341, 59 punktas).

30

Be to, atsižvelgiant į viešojo intereso – vartotojų, kurių padėtis prastesnė nei pardavėjai ar tiekėjai, apsaugos – pobūdį ir svarbą, Direktyva 93/13 valstybės narės įpareigojamos, kaip matyti iš jos 7 straipsnio 1 dalies kartu su jos 24 konstatuojamąja dalimi, numatyti tinkamas ir veiksmingas priemones, užkertančias kelią nesąžiningų sąlygų naudojimui sutartyse, pardavėjų ar tiekėjų sudaromose su vartotojais (Sprendimo Banco Español de Crédito, EU:C:2012:349, 68 punktas ir Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, EU:C:2014:282, 78 punktas).

31

Iš tiesų, jei nacionaliniams teismams būtų leidžiama pakeisti nesąžiningų sąlygų turinį, tokia galimybė galėtų pakenkti Direktyvos 93/13 7 straipsnyje nurodytam ilgalaikiam tikslui. Ši galimybė padėtų panaikinti atgrasomąjį poveikį, kurį pardavėjams ar tiekėjams sukuria visiškas tokių nesąžiningų sąlygų netaikymas vartotojui, nes jie vis dar būtų linkę naudoti šias sąlygas, žinodami, kad, net jas pripažinus negaliojančiomis, sutartis tiek, kiek būtina, galėtų būti pakeista nacionalinio teismo ir taip būtų užtikrinti šių pardavėjų ar tiekėjų interesai (Sprendimo Banco Español de Crédito, EU:C:2012:349, 69 punktas ir Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, EU:C:2014:282, 79 punktas).

32

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį draudžiama nacionalinės teisės norma, pagal kurią nacionalinis teismas, jei pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytoje sutartyje esančią nesąžiningą sąlygą pripažįsta negaliojančia, gali papildyti sutartį, pakeisdamas šios sąlygos turinį (Sprendimo Banco Español de Crédito, EU:C:2012:349, 73 punktas ir Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, EU:C:2014:282, 77 punktas).

33

Tiesa, Teisingumo Teismas taip pat pripažino nacionalinio teismo galimybę nesąžiningą sąlygą pakeisti dispozityvia nacionaline nuostata su sąlyga, jog toks pakeitimas atitinka Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalies tikslą ir leidžia atkurti realią sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Vis dėlto, ši galimybė taikoma tik tais atvejais, kai dėl nesąžiningos sąlygos pripažinimo negaliojančia teismas būtų priverstas panaikinti visą sutartį ir dėl to vartotojui galėtų atsirasti tokių pasekmių, dėl kurių jis nukentėtų (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, EU:C:2014:282, 82–84 punktus).

34

Vis dėlto, ir tai turės patikrinti prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, pagrindinėse bylose nagrinėjamų sutarties sąlygų paskelbimas negaliojančiomis negali lemti vartotojui neigiamų pasekmių, nes sumos, dėl kurių pradėtos išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto bylos, neišvengiamai bus mažesnės, jeigu nebus skaičiuojami šiose sąlygose nustatyto dydžio delspinigiai.

35

Priminus šiuos principus, iš nutarčių dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pagrindinio gyvenamojo būsto įsigijimo paskolos ar kredito, užtikrinto hipoteka įkeičiant aptariamą būstą, atveju Įstatymo Nr. 1/2013 antroji pereinamojo laikotarpio nuostata įpareigoja sumažinti delspinigius. Joje numatyta, kad per išieškojimo ar pardavimo iš varžytinių procedūras, kurios pradėtos, bet nesibaigė iki šio įstatymo įsigaliojimo, t. y. 2013 m. gegužės 15 d., ir per kurias jau buvo nustatyta suma, dėl kurios prašoma pradėti išieškojimą ar pardavimą iš varžytinių, ši suma turi būti perskaičiuojama pritaikius delspinigius, kurių norma gali būti daugiausia tris kartus didesnė už įstatyme nustatytas palūkanas, jeigu hipoteka užtikrintos paskolos sutartyje numatyti delspinigiai šią normą viršija.

36

Kaip pažymėjo Ispanijos vyriausybė savo rašytinėse pastabose ir teismo posėdyje, o generalinis advokatas – savo išvados 38 ir 39 punktuose, Įstatymo Nr. 1/2013 antrosios pereinamojo laikotarpio nuostatos taikymo sritis apima bet kokią hipoteka užtikrintą sutartį, taigi ji skiriasi nuo Direktyvos 93/13 taikymo srities, kuria reglamentuojamos tik į vartotojo ir pardavėjo ar tiekėjo sudarytas sutartis įtrauktos nesąžiningos sąlygos. Vadinasi, pareiga neviršyti tris kartus už įstatyme numatytų palūkanų normą didesnių delspinigių ribos, kokia numatyta įstatymų leidėjo, niekaip neturi įtakos teismo vertinimui dėl delspinigius įtvirtinančios sąlygos nesąžiningumo.

37

Šiomis aplinkybėmis primintina, kad, vadovaujantis Direktyvos 93/13 4 straipsnio 1 dalimi, sutarties sąlygos nesąžiningumas vertinamas atsižvelgiant į prekių ar paslaugų, dėl kurių buvo sudaryta sutartis, pobūdį ir remiantis sutarties sudarymo dieną buvusiomis visomis jos sudarymo aplinkybėmis. Iš to išplaukia, kad šiuo požiūriu taip pat reikia įvertinti pasekmes, kurių ši sąlyga gali sukelti atsižvelgiant į sutarčiai taikytiną teisę, o tam reikia išnagrinėti nacionalinės teisės sistemą (žr. Nutarties Sebestyén, C‑342/13, EU:C:2014:1857, 29 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

38

Šiuo atžvilgiu dar reikia priminti, kad vien tarp privačių asmenų kilusį ginčą nagrinėjantis nacionalinis teismas, taikydamas nacionalinės teisės nuostatas, turi atsižvelgti į nacionalinės teisės normų visumą ir jas aiškinti kuo labiau atsižvelgdamas į atitinkamai sričiai taikytinos direktyvos tekstą ir tikslą, kad priimtų šios direktyvos tikslą atitinkantį sprendimą (Sprendimo Kásler ir Káslerné Rábai, EU:C:2014:282, 64 punktas).

39

Todėl reikia nuspręsti, kad tiek, kiek Įstatymo Nr. 1/2013 antroji pereinamojo laikotarpio nuostata netrukdo nacionaliniam teismui, aptikusiam nesąžiningą sąlygą, vykdant savo pareigas netaikyti šios sąlygos, Direktyva 93/13 netrukdo taikyti tokios nacionalinės teisės nuostatos.

40

Tai konkrečiai reiškia, pirma, kad kai nacionalinis teismas aptinka nesąžiningą tam tikros sutarties sąlygą dėl delspinigių, kurių norma mažesnė už numatytą Įstatymo Nr. 1/2013 antrojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje, šios ribos nustatymas tam teismui netrukdo vertinti galimo šios sąlygos nesąžiningumo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 93/13 3 straipsnį. Taigi delspinigių norma, kuri yra mažesnė nei triguba įstatyme numatytų palūkanų norma, nebūtinai laikytina sąžininga pagal direktyvą.

41

Antra, kai hipoteka užtikrintos sutarties sąlygoje numatyta delspinigių norma viršija Įstatymo Nr. 1/2013 antrojoje pereinamojo laikotarpio nuostatoje numatytą normą ir pagal šią nuostatą turi būti apribota, tokia aplinkybė neturi kliudyti nacionaliniam teismui, be šios sumažinimo priemonės, taikyti visas šią normą įtvirtinančios sąlygos galimo nesąžiningumo pagal Direktyvą 93/13 pasekmes, prireikus – pripažinti ją niekine.

42

Taigi, iš to, kas pasakyta, darytina išvada, kad Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, kuriame pradėta išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto byla, privalo perskaičiuoti sumas, mokėtinas pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlygą dėl delspinigių, kurių norma yra didesnė nei triguba įstatymuose nustatyta palūkanų norma, ir pritaikyti šios ribos neviršijančią delspinigių normą, jeigu šios nacionalinės teisės nuostatos taikymas:

43

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (pirmoji kolegija) nusprendžia:

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais 6 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad ja nedraudžiama nacionalinės teisės nuostata, pagal kurią nacionalinis teismas, kuriame pradėta išieškojimo iš hipoteka įkeisto turto byla, privalo perskaičiuoti sumas, mokėtinas pagal hipoteka užtikrintos paskolos sutarties sąlygą dėl delspinigių, kurių norma yra didesnė nei triguba įstatymuose nustatyta palūkanų norma, ir pritaikyti šios ribos neviršijančią delspinigių normą, jeigu šios nacionalinės teisės nuostatos taikymas: