—

Nyderlandų vyriausybės, atstovaujamos M. Bulterman, B. Koopman ir J. Langer,

—

Danijos vyriausybės, atstovaujamos C. Thorning ir M. Søndhal Wolff,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos J. Enegren ir M. van Beek,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl SESV 20, 21 ir 45 straipsnių ir 1968 m. spalio 15 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1612/68 dėl laisvo darbuotojų judėjimo Bendrijoje (OL L 257, p. 2; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 5 sk., 1 t., p. 15) 7 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas buvo pateiktas nagrinėjant B. Martens ir Minister van Onderwijs, Cultuur en Wetenschap (švietimo, kultūros ir mokslo ministras, toliau – ministras) ginčą dėl pastarojo prašymo grąžinti B. Martens skirtą aukštojo mokslo studijų finansavimą (toliau – studijų finansavimas) remiantis tuo, kad ji neatitinka nacionalinės teisės normose nustatytos sąlygos, pagal kurią B. Martens turėjo gyventi Nyderlanduose trejus iš šešerių metų iki jos priėmimo studijuoti už Nyderlandų ribų (toliau – „trejų iš šešerių metų“ sąlyga).

3

Reglamento Nr. 1612/68 7 straipsnio 1 ir 2 dalyse numatyta:

„1.   Darbuotojui, jei jis yra valstybės narės pilietis, negali būti sudarytos skirtingos įdarbinimo ir darbo sąlygos, nei tos valstybės narės, kurioje jis dirba, piliečiams dėl jo pilietybės, ypač nustatant darbo užmokestį ir atleidžiant iš darbo, o jam tampant bedarbiu – jį grąžinant arba vėl priimant į darbą.

2.   Jis naudojasi tomis pačiomis socialinėmis ir mokesčių lengvatomis, kaip ir vietiniai darbuotojai.“

4

2000 m. Studijų finansavimo įstatymo (Wet studiefinanciering 2000) su 2006 m. spalio 11 d. padarytais pakeitimais (toliau – 2000 m. WSF) 2.2 straipsnio 1 dalis suformuluota taip:

„Studijų finansavimas gali būti suteiktas tiems studentams, kurie:

<...>“

5

Šio įstatymo 2.14 straipsnyje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2010 m. gruodžio 15 d. įstatymu (Stb., 2010, Nr. 807), numatyta:

„1.   Šis straipsnis taikomas tik studentams, kurie studijuoti aukštojo mokslo įstaigoje už Nyderlandų ribų priimti po 2007 m. rugpjūčio 31 d. <...>

2.   Studijų finansavimas gali būti suteiktas tiems studentams, kurie:

<...>“

6

Pagal 2000 m. WSF 11.5 straipsnį ministras gali nukrypti nuo šio įstatymo 2.14 straipsnio 2 dalies c punkte numatytos trejų iš šešerių metų sąlygos, jeigu jos taikymas lemtų didelį neteisingumą.

7

2000 m. WSF 12.3 straipsnyje, kuriame remiantis šio įstatymo 12.4 straipsniu įtvirtinta pereinamojo laikotarpio nuostata, su pakeitimais, padarytais nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., numatyta:

„Nukrypstant nuo 2000 m. WSF 3.21 straipsnio 2 dalies, studentai, kurie iki 2007 m. rugsėjo 1 d. jau buvo priimti studijuoti į mokymosi įstaigą už Nyderlandų ribų ir nėra pateikę prašymo skirti studijų finansavimą, gali <...> prašyti skirti studijų aukštojo mokslo įstaigoje už Nyderlandų ribų finansavimą atgaline data nuo 2007 m. rugsėjo 1 d., jeigu ne vėliau kaip 2008 m. rugpjūčio 31 d. pateikia atitinkamą prašymą.“

8

1993 m. birželio mėn. pareiškėja pagrindinėje byloje, Nyderlandų pilietė, gimusi 1987 m. spalio 2 d., kartu su tėvais persikėlė gyventi į Belgiją – šioje valstybėje narėje minėtos pareiškėjos tėvas dirbo pagal darbo sutartį, ji lankė flamandų pradinę ir vidurinę mokyklą ir jos šeima iki šiol gyvena.

9

Nuo 2006 m. rugpjūčio 15 d. pareiškėja pagrindinėje byloje buvo priimta į Nyderlandų Antilų universitetą Vilemstade (Kiurasao) į dienines bakalauro laipsnio studijas.

10

Laikotarpiu nuo 2006 m. spalio mėn. iki 2008 m. spalio mėn. pareiškėjos pagrindinėje byloje tėvas Nyderlanduose vykdė profesinę veiklą ne visą darbo laiką kaip pasienio darbuotojas. Nuo 2008 m. lapkričio mėn. jis Belgijoje vėl pradėjo vykdyti profesinę veiklą visą darbo laiką.

11

2008 m. birželio 24 d. pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė ministrui prašymą skirti finansavimą studijoms. Šiuo tikslu pildytinoje formoje ji, be kita ko, patvirtino, kad per šešerius metus iki studijų Kiurasao pradžios ne mažiau kaip trejus metus teisėtai gyveno Nyderlanduose.

12

Taikydamas taisyklę, skirtą pas tėvus nebegyvenantiems studentams, 2008 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu ministras suteikė pareiškėjai pagrindinėje byloje studijų finansavimą nuo 2007 m. rugsėjo mėn. – galutinio termino suteikti 2000 m. WSF 12.3 straipsnyje numatytą finansavimą atgaline data – skirdamas pagrindinę stipendiją ir išmoką viešojo transporto išlaidoms. Ministras periodiškai pratęsdavo šį finansavimą. Paskui 2009 m. vasario 1 d. pareiškėja pagrindinėje byloje pateikė prašymą dėl papildomos studijų paskolos, ir ji buvo suteikta.

13

Atlikus su studijų finansavimu susijusį patikrinimą 2010 m. gegužės 28 d. sprendimais ministras nustatė, kad pareiškėja pagrindinėje byloje nuo 2000 m. rugpjūčio mėn. iki 2006 m. liepos mėn. nėra gyvenusi Nyderlanduose bent trejų metų, todėl neatitinka trejų iš šešerių metų sąlygos. Atsižvelgdamas į tai, ministras atšaukė pareiškėjai pagrindinėje byloje anksčiau skirtą studijų finansavimą, visiškai atsisakė jį pratęsti ir pareikalavo grąžinti jai išmokėtą finansavimą, t. y. 19481,64 euro sumą.

14

2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu ministras pripažino nepagrįstais pareiškėjos pagrindinėje byloje administraciniame skunde dėl 2010 m. gegužės 28 d. sprendimų išdėstytus pagrindus, kuriais B. Martens tvirtina, jog atsisakymo jai skirti studijų finansavimą negalima tinkamai pateisinti nepakankamu ryšiu su Nyderlandais dėl to, kad ji netenkina trejų iš šešerių metų sąlygos. Jos teigimu, studentų, kurie tenkina šią sąlygą ir dėl to turi teisę gauti Nyderlandų finansavimą mokslui už Nyderlandų ribų, ryšys su šia valstybe nare gali būti gerokai silpnesnis, nei ją siejęs ir tebesiejantis ryšys.

15

Rechtbank ’s-Gravenhage B. Martens skundą dėl 2010 m. rugpjūčio 27 d. sprendimo pripažino nepagrįstu.

16

Vykstant apeliaciniam procesui, kurį prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusiame teisme inicijavo pareiškėja pagrindinėje byloje apskųsdama Rechtbank’s-Gravenhage sprendimą, ministras pareiškė, kad B. Martens atžvilgiu netaikys trejų iš šešerių metų sąlygos dėl laikotarpio nuo 2007 m. rugsėjo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., nes šiuo laikotarpiu jos tėvas Nyderlanduose dirbo darbo ne visą darbo laiką režimu, taigi buvo įvykdytos studijų finansavimo gavimo sąlygos. Tačiau trejų iš šešerių metų sąlyga toliau taikytina laikotarpiui nuo 2008 m. lapkričio mėn. iki 2011 m. birželio mėn. dėl to, kad šiuo laikotarpiu jos tėvas nebelaikomas pasienio darbuotoju Nyderlanduose, nes nuo 2008 m. lapkričio mėn. jis dirbo tik Belgijoje.

17

Iš Teisingumo Teismui pateiktos bylos medžiagos matyti, jog, be to, kad buvo pateiktas prašymas skirti studijų finansavimą, pareiškėjos pagrindinėje byloje tėvai padengė didžiąją dalį jos išlaikymo ir studijų išlaidų, patirtų jai studijuojant Nyderlandų Antilų universitete; šios studijos baigėsi 2011 m. liepos 1 d.

18

Tokiomis aplinkybėmis Centrale Raad van Beroep nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

19

Savo klausimais, kurie nagrinėtini kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės siekia išsiaiškinti, ar Sąjungos teisė turi būti aiškinama taip, jog ja draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tolesnis aukštojo mokslo studijų už šios valstybės ribų finansavimo skyrimas siejamas su sąlyga, kad tokio finansavimo prašantis studentas minėtoje valstybėje narėje būtų gyvenęs bent jau trejus iš šešerių metų iki jos priėmimo į minėtas studijas.

20

Pirmiausia reikia priminti, kad B. Martens, kaip Nyderlandų pilietė, yra Sąjungos pilietė, kaip tai suprantama pagal SESV 20 straipsnio 1 dalį, todėl gali naudotis tokį statusą turintiems asmenims suteiktomis teisėmis tam tikrais atvejais ir prieš savo kilmės valstybę narę (žr. Sprendimo Morgan ir Bucher, C‑11/06 ir C‑12/06, EU:C:2007:626, 22 punktą ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, C‑523/11 ir C‑585/11, EU:C:2013:524, 23 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

21

Kaip Teisingumo Teismas jau buvo ne kartą nusprendęs, Sąjungos pilietybe siekiama suteikti valstybių narių piliečiams esminį statusą, leidžiantį tiems, kurių situacija tokia pati, būti vienodai teisiškai vertinamiems ESV sutarties taikymo ratione materiae srityje, nepaisant jų pilietybės, nepažeidžiant šioje srityje aiškiai nustatytų išimčių (Sprendimo D’Hoop, C‑224/98, EU:C:2002:432, 28 punktas ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 24 punktas ir nurodyta teismo praktika).

22

Į Sąjungos teisės aktų taikymo sritį, be kita ko, patenka tos situacijos, kurios susijusios su naudojimusi Sutartimi garantuojamomis pagrindinėmis laisvėmis, pirmiausia SESV 21 straipsniu suteikta teise laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 23 punktas ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 25 punktas ir nurodyta teismo praktika).

23

Šiuo klausimu pažymėtina, kad nors valstybės narės pagal SESV 165 straipsnio 1 dalį turi kompetenciją nustatyti mokymo turinį ir savo švietimo sistemos organizavimą, naudodamosi šia kompetencija jos turi laikytis Sąjungos teisės, pirmiausia Sutarties nuostatų, susijusių su SESV 21 straipsnio 1 dalyje kiekvienam Sąjungos piliečiui numatyta laisve judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 24 punktas ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 26 punktas ir nurodyta teismo praktika).

24

Be to, pagal Sąjungos teisę valstybės narės neprivalo numatyti aukštojo mokslo studijų valstybėje narėje ar užsienyje finansavimo sistemos. Tačiau jeigu valstybė narė numato tokią sistemą, kuri leidžia studentams pasinaudoti šia parama, ji turi užtikrinti, kad šio finansavimo skyrimo sąlygos be pateisinamų priežasčių neribotų SESV 21 straipsniu garantuojamos teisės laisvai judėti ir apsigyventi valstybių narių teritorijoje (šiuo klausimu žr. Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 28 punktą; Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 30 punktą ir Sprendimo Thiele Meneses, C‑220/12, EU:C:2013:683, 25 punktą).

25

Šiuo klausimu iš nusistovėjusios teismo praktikos matyti, jog nacionalinės teisės aktais, dėl kurių kai kurie valstybės piliečiai atsiduria blogesnėje padėtyje tik dėl to, kad pasinaudojo teise laisvai judėti ir apsigyventi kitoje valstybėje narėje, ribojamos SESV 21 straipsnio 1 dalimi visiems Sąjungos piliečiams garantuojamos laisvės (Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 25 punktas ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 27 punktas).

26

Šios Sutartyje numatytos galimybės Sąjungos piliečių laisvo judėjimo srityje nebūtų visiškai veiksmingos, jei valstybės narės pilietį nuo pasinaudojimo jomis būtų galima atgrasyti sudarant kliūtis jam apsigyventi kitoje valstybėje narėje jo kilmės valstybės teisės aktais, dėl kurių jis atsidurtų mažiau palankesnėje padėtyje vien dėl to, kad pasinaudojo šiomis galimybėmis (šiuo klausimu žr. Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 26 punktą ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 28 punktą).

27

Ši išvada ypač svarbi švietimo srityje, atsižvelgiant į SESV 6 straipsnio e punktu ir SESV 165 straipsnio 2 dalies antra įtrauka siekiamus tikslus, t. y. be kita ko, skatinti studentų ir dėstytojų judumą (žr. Sprendimo D’Hoop, EU:C:2002:432, 32 punktą; Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 27 punktą ir Sprendimo Prinz ir Seeberger EU:C:2013:524, 29 punktą).

28

Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad pareiškėja pagrindinėje byloje persikėlė į Belgiją, kur jos tėvas vykdė profesinę veiklą, ir nuo tada ji lankė flamandų pradinę ir vidurinę mokyklą. 2006 m. rugpjūčio mėn., būdama 18 metų amžiaus, ji pradėjo studijuoti Nyderlandų Antilų universitete Vilemstade; šias studijas ji baigė 2011 m. liepos 1 d. Kaip per teismo posėdį patvirtino Nyderlandų vyriausybė, B. Martens galėjo gauti finansavimą studijoms Kiurasao pagal 2000 m. WSF suteiktą galimybę, pagal kurią kiekvienas studentas, tenkinantis trejų iš šešerių metų sąlygą, gali gauti tokį finansavimą studijoms užsienyje. 2008 m. gegužės mėn. teikdama prašymą skirti finansavimą B. Martens Nyderlandų valdžios institucijoms nurodė, kad tenkina šią sąlygą. Baigusi studijas B. Martens dirba Nyderlanduose.

29

Nyderlandų vyriausybės teigimu, pareiškėjos pagrindinėje byloje teisės laisvai judėti nėra ribojamos, nes persikeldama iš Belgijos į Kiurasao ji nepasinaudojo jai SESV 20 straipsnio 2 dalies a punktu suteikta teise laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje.

30

Šiam argumentui negalima pritarti, nes jį pateikiant neatsižvelgta į tai, kad pareiškėja pagrindinėje byloje pasinaudojo teisėmis laisvai judėti, 1993 m. su šeima persikėlusi iš Nyderlandų į Belgiją, ir toliau naudojosi šiomis teisėmis per visą gyvenimo Belgijoje laikotarpį.

31

Kadangi pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose tolesnis studijų užsienyje finansavimo skyrimas siejamas su trejų iš šešerių metų sąlyga, dėl šių teisės normų prašymą teikiantis asmuo gali atsidurti mažiau palankesnėje padėtyje vien dėl to, kad įgyvendino laisvę judėti ir gyventi kitoje valstybėje narėje, atsižvelgiant į poveikį, kurį šios laisvės įgyvendinimas gali turėti galimybei gauti aukštojo mokslo studijų finansavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo D’Hoop, EU:C:2002:432, 30 punktą; Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 32 punktą ir Sprendimo Thiele Meneses, EU:C:2013:683, 28 punktą).

32

Kaip savo išvados 106 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šiuo atžvilgiu neturi reikšmės aplinkybė, kad praėjo daug laiko nuo to momento, kai pareiškėja pagrindinėje byloje pasinaudojo teisėmis laisvai judėti (pagal analogiją žr. Sprendimo Nerkowska, C‑499/06, EU:C:2008:300, 47 punktą).

33

Todėl reikia konstatuoti, kad trejų iš šešerių metų sąlyga, kaip antai numatyta 2000 m. WSF 2.14 straipsnio 2 dalyje, nors ji Nyderlandų piliečiams ir kitiems Sąjungos piliečiams taikoma vienodai, yra SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir gyventi valstybių narių teritorijoje, kuria naudojasi visi Sąjungos piliečiai, ribojimas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 31 punktą).

34

Pagrindinėje byloje nagrinėjamose teisės normose numatytas apribojimas gali būti pateisinamas pagal Sąjungos teisę, tik jeigu jis pagrįstas objektyviais bendrojo intereso pagrindais, nepriklausančiais nuo atitinkamų asmenų pilietybės, ir yra proporcingas nacionaline teise siekiamam teisėtam tikslui. Iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad priemonė yra proporcinga, jei būdama tinkama siekiamam tikslui neviršija to, kas būtina jam pasiekti (Sprendimo De Cuyper, C‑406/04, EU:C:2006:491, 40 ir 42 punktai; Sprendimo Morgan ir Bucher, EU:C:2007:626, 33 punktas ir Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 33 punktas).

35

Nyderlandų vyriausybė tvirtina, kad jeigu yra laisvių judėti ir gyventi ribojimas, 2000 m. WSF nuostatos pateisinamos objektyviais bendrojo intereso pagrindais, būtent tikslu užtikrinti finansavimo prašančio asmens ir finansavimą teikiančios valstybės minimalų integracijos lygį. Taigi pateisinama dieninių studijų užsienyje finansavimą skirti tik studentams, kurie įrodo, kad yra pakankamai integravęsi Nyderlanduose. Studentas, kuris Nyderlanduose gyveno bent jau trejus iš šešerių metų iki studijų užsienyje, įrodo šį integracijos lygį. Be to, šia sąlyga dėl dviejų priežasčių neviršijama tai, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti. Pirma, pagal 2000 m. WSF 11.5 straipsnį kompetentingas ministras gali netaikyti trejų iš šešerių metų sąlygos, jeigu jos taikymas lemtų didelį neteisingumą, o dėl to šios sąlygos negalima laikyti pernelyg bendro pobūdžio. Antra, minėta gyvenamosios vietos sąlyga nereikalaujama, kad studentas Nyderlanduose nepertraukiamai būtų gyvenęs trejus metus iki studijų pradžios, taigi ji nėra pernelyg griežta.

36

Šiuo klausimu reikia konstatuoti, jog studentų integracija ir siekis užtikrinti paramą teikiančios valstybės narės visuomenės ir tokios paramos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, gavėjo ryšį gali būti objektyvūs bendrojo intereso pagrindai, pateisinantys tai, kad tokios lengvatos suteikimo sąlygos galėtų turėti įtakos Sąjungos piliečių judėjimo laisvei (šiuo klausimu žr. Sprendimo Thiele Meneses, EU:C:2013:683, 34 punktą ir nurodytą teismo praktiką).

37

Tačiau pagal nusistovėjusią teismo praktiką tokio realaus integracijos ryšio buvimo įrodymas, kurio reikalauja valstybė narė, neturi būti pernelyg griežtas ir juo neturi būti nepagrįstai suteikiama pirmenybė veiksniui, nebūtinai atspindinčiam realų ir veiksmingą prašančio asmens ir valstybės narės ryšį, pašalinant bet kokį kitą tokį ryšį atspindintį veiksnį (žr. Sprendimo D’Hoop, EU:C:2002:432, 39 punktą; Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 37 punktą ir Sprendimo Thiele Meneses, EU:C:2013:683, 36 punktą).

38

Konkrečiai dėl paramos gavėjo ryšio su atitinkama valstybe nare tvirtumo Teisingumo Teismas, vertindamas tokią Sąjungos teisės nereglamentuojamą paramą, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, turėjo galimybę nuspręsti, kad valstybės narės turi didelę diskreciją nustatyti tokio ryšio vertinimo kriterijus (šiuo klausimu žr. Sprendimo Gottwald, C‑103/08, EU:C:2009:597, 34 punktą ir Sprendimo Thiele Meneses, EU:C:2013:683, 37 punktą).

39

Tačiau dėl vienintelės gyvenamosios vietos sąlygos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, kyla grėsmė, jog atitinkamas aukštojo mokslo studijų finansavimas nebus skiriamas studentams, kurie, nepaisant to, kad Nyderlanduose negyveno trejų iš šešerių metų, kaip reikalaujama, iki studijų užsienyje pradžios, vis dėlto realiais integraciniais ryšiais yra susiję su šia valstybe nare.

40

Šiuo klausimu reikia pažymėti, jog Teisingumo Teismas dėl pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės normų jau yra konstatavęs, kad taikant trejų iš šešerių metų sąlygą įtvirtinamas nepateisinamas nevienodas požiūris į Nyderlandų darbuotojus ir Nyderlanduose gyvenančius darbuotojus migrantus, nes, pagal trejų iš šešerių metų sąlygą nustačius konkretų gyvenimo atitinkamoje valstybėje narėje laikotarpį, ja teikiama pirmenybė veiksniui, kuris nebūtinai yra vienintelis veiksnys, galintis parodyti realų suinteresuotojo asmens ryšio su minėta valstybe nare laipsnį, todėl ši sąlyga yra pernelyg griežta (žr. Sprendimo Komisija / Nyderlandai, C‑542/09, EU:C:2012:346, 86 ir 88 punktus).

41

Pagrindinėje byloje nagrinėjamos teisės normos, kiek jomis ribojama Sąjungos piliečio, kaip antai pareiškėjos pagrindinėje byloje, laisvė judėti ir gyventi, taip pat yra pernelyg griežtos, nes pagal jas negalima atsižvelgti į kitus ryšius, kurie tokį studentą gali sieti su paramą teikiančia valstybe nare, kaip antai studento pilietybę, mokyklos lankymą, šeimą, darbą, kalbos mokėjimą arba kitų socialinių ar ekonominių ryšių egzistavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Prinz ir Seeberger, EU:C:2013:524, 38 punktą). Be to, kaip savo išvados 103 punkte pažymėjo generalinė advokatė, šeimos narių, kurie išlaiko studentą, darbas paramą teikiančioje valstybėje narėje taip pat gali būti vienas iš veiksnių, į kurį reikia atsižvelgti vertinant šiuos ryšius.

42

Be to, tai, jog kompetentingas ministras gali taikyti 2000 m. WSF 11.5 straipsnį, pagal kurį šiam ministrui leidžiama nukrypti nuo trejų iš šešerių metų sąlygos, jeigu jos taikymas lemtų didelį neteisingumą, nekeičia aplinkybės, kad minėta sąlyga pagrindinės bylos aplinkybėmis yra pernelyg griežta. Atrodo, jog šia nuostata neužtikrinama, kad būtų atsižvelgiama į kitus ryšius, kurie pareiškėją pagrindinėje byloje galėtų sieti su paramą teikiančia valstybe, todėl ja negali būti sudarytos sąlygos pasiekti integracijos tikslą, kuris, Nyderlandų vyriausybės teigimu, yra pagrindinėje byloje nagrinėjamų teisės normų tikslas.

43

Tokiomis aplinkybėmis pagrindinėje byloje nagrinėjama trejų iš šešerių metų sąlyga yra per daug griežta ir atsitiktinė, nes ja neteisėtai sureikšminama aplinkybė, kuri nebūtinai atspindi prašymą teikiančio asmens integracijos atitinkamoje valstybėje narėje lygį. Todėl pagrindinėje byloje nagrinėjamos nacionalinės teisės normos negali būti laikomos proporcingomis atsižvelgiant į minėtą integracijos tikslą.

44

Todėl prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis turi kompetenciją vertinti faktines aplinkybes, turi išnagrinėti galimas pareiškėjos pagrindinėje byloje ir Nyderlandų Karalystės sąsajas, nes Nyderlanduose gimusi Nyderlandų pilietė B. Mertens prašyme skirti finansavimą nurodė, kad gyveno šioje valstybėje narėje trejus iš šešerių metų iki jos priėmimo studijuoti užsienyje, nors iš tikrųjų nuo šešerių metų amžiaus gyveno Belgijoje, jos tėvas dirbo Nyderlanduose nuo 2006 m. iki 2008 m. ir šioje valstybėje ji dirba šiuo metu.

45

Taigi į pateiktus klausimus reikia atsakyti taip: SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tolesnis aukštojo mokslo studijų už šios valstybės ribų finansavimo skyrimas siejamas su sąlyga, kad tokio finansavimo prašantis studentas minėtoje valstybėje narėje būtų gyvenęs bent jau trejus iš šešerių metų iki jo priėmimo į minėtas studijas.

46

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (trečioji kolegija) nusprendžia:

SESV 20 ir 21 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad jais draudžiamos valstybės narės teisės normos, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, pagal kurias tolesnis aukštojo mokslo studijų už šios valstybės ribų finansavimo skyrimas siejamas su sąlyga, kad tokio finansavimo prašantis studentas minėtoje valstybėje narėje būtų gyvenęs bent jau trejus iš šešerių metų iki jo priėmimo į minėtas studijas.