—

S. Aykul, atstovaujamos Rechtsanwalt G. Heinzle,

—

Italijos vyriausybės, atstovaujamos G. Palmieri, padedamos avvocato dello Stato S. Varone,

—

Lenkijos vyriausybės, atstovaujamos B. Majczyna,

—

Europos Komisijos, atstovaujamos G. Braun ir N. Yerrell,

1

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą pateiktas dėl 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/126/EB dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 403, p. 18, klaidų ištaisymas OL L 19, 2009, p. 67) 2 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies išaiškinimo.

2

Šis prašymas pateiktas nagrinėjant ginčą tarp Austrijos pilietės S. Aykul, turinčios Austrijos Respublikoje išduotą vairuotojo pažymėjimą, ir Land Baden‑Württemberg dėl sprendimo, kuriuo atsisakoma suteikti teisę naudotis jos vairuotojo pažymėjimu Vokietijos teritorijoje.

3

Pagal Direktyvos 2006/126 2 konstatuojamąją dalį:

„Vairuotojo pažymėjimų taisyklės – pagrindinis bendros transporto politikos elementas siekiant pagerinti kelių eismo saugumą, taip pat palengvinant laisvą asmenų, apsigyvenančių kitoje valstybėje narėje nei pažymėjimą išdavusioji, judėjimą. Atsižvelgiant į individualių transporto priemonių svarbą, priimančioje valstybėje narėje tinkamai pripažįstamas turimas vairuotojo pažymėjimas užtikrina laisvą asmenų judėjimą ir jų įsisteigimo laisvę. <…>“

4

Remiantis minėtos direktyvos 8 konstatuojamąja dalimi, siekiant stiprinti kelių eismo saugumą, reikia nustatyti minimalius vairuotojo pažymėjimo išdavimo reikalavimus.

5

Tos pačios direktyvos 15 konstatuojamojoje dalyje įtvirtinta:

„Dėl priežasčių, susijusių su kelių eismo saugumu, valstybės narės visiems vairuotojo pažymėjimų savininkams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta yra jų teritorijoje, turėtų galėti taikyti savo nacionalines vairuotojo pažymėjimų atėmimo, sustabdymo, atnaujinimo ir panaikinimo nuostatas.“

6

Remiantis Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalimi, „valstybių narių išduodami vairuotojo pažymėjimai yra tarpusavyje pripažįstami“.

7

Šios direktyvos 7 straipsnyje nustatyta:

„1.   Vairuotojo pažymėjimai yra išduodami tik tiems kandidatams į vairuotojus, kurie:

<…>

<…>

5.   <…>

Nepažeisdamos 2 straipsnio, vairuotojo pažymėjimą išduodančios valstybės narės išsamiai tikrina, siekdamos užtikrinti, kad asmuo atitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus bei nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti panaikinimo arba atėmimo, jeigu nustatoma, kad vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas nesilaikant reikalavimų.“

8

Direktyvos 2006/126 11 straipsnis suformuluotas taip:

„<…>

2.   Laikydamosi baudžiamosios teisės ir policijos įstatymų teritorinio galiojimo principo, valstybės narės, kuriose yra įprastinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines nuostatas dėl teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir prireikus tuo tikslu pakeisti vairuotojo pažymėjimą.

<…>

4.   Valstybė narė atsisako išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas arba atimtas kitoje valstybėje narėje.

Valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas ankstesnės valstybės teritorijoje.

Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą pareiškėjui, kurio vairuotojo pažymėjimas yra panaikintas kitoje valstybėje narėje.

<…>“

9

Pagal minėtos direktyvos 12 straipsnio pirmą pastraipą:

„Šioje direktyvoje „įprastinė gyvenamoji vieta“ yra vieta, kurioje asmuo paprastai gyvena, t. y. bent 185 dienas kiekvienais kalendoriniais metais, dėl asmeninių ir darbo ryšių arba, darbo ryšių neturintis asmuo, dėl asmeninių ryšių, kurie artimai sieja asmenį su vieta, kurioje jis gyvena.“

10

Tos pačios direktyvos 16 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta:

„1.   Ne vėliau kaip iki 2011 m. sausio 19 d. valstybės narės priima ir paskelbia įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie įgyvendina 1 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnį, 4 straipsnio 1, 2, 3 dalis ir 4 dalies b–k punktus, 6 straipsnio 1 dalį, 2 dalies a, c, d ir e punktus, 7 straipsnio 1 dalies b, c ir d punktus ir 2, 3 bei 5 dalis, 8 straipsnį, 10 straipsnį, 13 straipsnį, 14 straipsnį, 15 straipsnį bei I priedo 2 punktą, II priedo 5.2 punktą dėl A1, A2 ir A kategorijų, IV, V bei VI priedus. Jos nedelsdamos praneša Komisijai tų nuostatų tekstus.

2.   Tas nuostatas jos taiko nuo 2013 m. sausio 19 d.“

11

Direktyvos 2006/126 17 straipsnio pirmoje pastraipoje nustatyta:

„[1991 m. liepos 29 d. Tarybos] direktyva 91/439/EEB [dėl vairuotojo pažymėjimų (OL L 237, p. 1; 2004 m. specialusis leidimas lietuvių k., 7 sk., 1 t., p. 317)] panaikinama nuo 2013 m. sausio 19 d. nepažeidžiant valstybių narių įsipareigojimų dėl VII priedo B dalyje nurodytų direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminų.“

12

Direktyvos 2006/126 18 straipsnis suformuluotas taip:

„Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

2 straipsnio 1 dalis, 5 straipsnis, 6 straipsnio 2 dalies b punktas, 7 straipsnio 1 dalies a punktas, 9 straipsnis, 11 straipsnio 1, 3, 4, 5 ir 6 dalys, 12 straipsnis bei I, II ir III priedai taikomi nuo 2009 m. sausio 19 d.“

13

Direktyvos 91/439 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad „valstybių narių išduoti vairuotojo pažymėjimai yra abipusiai [abipusiškai] pripažįstami“.

14

Šios direktyvos 8 straipsnyje numatyta:

„<…>

2.   Laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir, jeigu reikia, pakeisti vairuotojo pažymėjimą.

<…>

4.   Valstybė narė gali atsisakyti pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kuriam ankstesnės valstybės teritorijoje taikoma viena iš 2 dalyje nurodytų priemonių.

Valstybė narė taip pat gali atsisakyti išduoti vairuotojo pažymėjimą kandidatui į vairuotojus, kuriam tokia priemonė taikoma kitoje valstybėje narėje.

<…>“

15

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos redakcijos Kelių eismo įstatymo (Straßenverkehrsgesetz, toliau – StVG) 2 straipsnyje nustatyta:

„(1)   Asmuo, kuris kaip viešojo eismo dalyvis vairuoja motorinę transporto priemonę, turi turėti kompetentingos institucijos (vairuotojo pažymėjimų tarnyba) leidimą (leidimas vairuoti) <...>

<…>

(4)   Tinkami vairuoti motorines transporto priemones gali būti visi asmenys, kurie atitinka būtinus fizinius ir psichinius reikalavimus ir kurie nėra rimtai pažeidę kelių eismo taisyklių ar baudžiamosios teisės nuostatų ar jų nepažeidžia nuolat. <…>

<…>

(11)   Pagal nutarime <...> numatytas išsamesnes nuostatas užsienyje išduoti vairuotojo pažymėjimai taip pat suteikia teisę nacionalinėje teritorijoje vairuoti motorines transporto priemones. <...>

<…>“

16

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos redakcijos StVG 3 straipsnis „Vairuotojo pažymėjimo atėmimas“ suformuluotas taip:

„(1)   Jei paaiškėja, kad asmuo nėra tinkamas ar neturi gebėjimų vairuoti motorinių transporto priemonių, vairuotojo pažymėjimų tarnyba turi iš jo atimti vairuotojo pažymėjimą. Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimo, net ir vykdomo pagal kitas nuostatas, atveju atsisakoma pripažinti teisę nacionalinėje teritorijoje naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu. <…>

(2)   Leidimas vairuoti baigia galioti atėmus vairuotojo pažymėjimą. Jei vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienyje, atėmimas reiškia teisės nacionalinėje teritorijoje vairuoti motorines transporto priemones pabaigą. <…>

<…>“

17

Vokietijos vyriausybės rašytiniame atsakyme į Teisingumo Teismo klausimus nurodytos redakcijos StVG 29 straipsnyje „Išbraukimo terminai“ skelbiama:

„(1)   Registro įrašai išbraukiami pasibaigus terminams, nustatytiems antrame sakinyje. Išbraukimo terminai yra:

<…>

2.   penkeri metai

<…>“

18

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nurodytos redakcijos Nutarimo dėl leidimo asmenims vairuoti keliuose (Verordnung über die Zulassung von Personen zum Straßenverkehr, toliau – FeV) 11 straipsnyje „Tinkamumas“ numatyta:

„(1)   Kandidatai, norintys gauti vairuotojo pažymėjimą, turi atitikti būtinas fizinės ir psichinės sveikatos sąlygas. Sąlygos, be kita ko, neįvykdytos esant ligai ar trūkumui, numatytiems 4 ar 5 priede, dėl kurių asmuo netinkamas ar iš dalies netinkamas vairuoti motorines transporto priemones. <…>“

19

FeV 4 priedo 11 straipsnis suformuluotas taip:

„Pirminė pastaba

1.   Toliau pateiktame sąraše išvardytos dažnos ligos ir trūkumai, kurie gali daryti poveikį tinkamumui vairuoti motorinę transporto priemonę ar dėl kurių ilgą laiką asmuo tą daryti nėra tinkamas.

<…>

3.   Šie vertinimai taikomi įprastais atvejais. Galimi koregavimai atsižvelgiant į konkrečius žmonių polinkius, įpročius, specifinį suvokimą ar specialią elgesio kontrolę ir pokytį. <…>

<…>“

20

FeV 29 straipsnyje „Užsienyje išduotas vairuotojo pažymėjimas“ skelbiama:

„(1)   Užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas gali, atsižvelgiant į jam išduodant pažymėjimą suteiktas teises, vairuoti motorines transporto priemones nacionalinėje teritorijoje, neturėdamas joje nuolatinės gyvenamosios vietos, kaip ji suprantama pagal 7 straipsnį. <…>

<...>

(3)   1 dalyje numatyta teisė netaikoma užsienyje išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui,

<…>

(4)   Priėmus vieną iš 3 dalies 3 ir 4 punktuose nurodytų sprendimų, teisė naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu nacionalinėje teritorijoje suteikiama pateikus prašymą, jeigu nebėra pažymėjimo atėmimo pagrindų.“

21

FeV 46 straipsnyje „Atėmimas, apribojimas, sąlygos“ nustatyta:

„(1)   Jei paaiškėja, kad vairuotojo pažymėjimo savininkas nėra tinkamas vairuoti motorinę transporto priemonę, vairuotojo pažymėjimų tarnyba turi iš jo atimti pažymėjimą. Tai taikytina visų pirma 4, 5 ir 6 prieduose nurodytų ligų ar trūkumų atveju arba kai rimtai ar nuolat pažeidžiamos kelių eismo taisyklių ar baudžiamųjų įstatymų nuostatos, dėl ko asmuo yra netinkamas vairuoti motorines transporto priemones.

<…>

(5)   Jei atimamas užsienyje išduotas vairuotojo pažymėjimas, atsisakoma pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu nacionalinėje teritorijoje.

(6)   Leidimo vairuoti galiojimas pasibaigia atėmus vairuotojo pažymėjimą. Jei vairuotojo pažymėjimas išduotas užsienyje, atėmimas reiškia teisės vairuoti nacionalinėje teritorijoje motorines transporto priemones pabaigą.“

22

S. Aykul yra Austrijos pilietė, gimusi 1980 m. lapkričio 17 d., kurios gyvenamoji vieta, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2006/126 12 straipsnio pirmą pastraipą, nuo pat gimimo yra Austrijoje. 2007 m. spalio 19 d.Bezirkshauptmannschaft Bregenz (Brėgenco apylinkės administracinė institucija, Austrija) jai išdavė vairuotojo pažymėjimą.

23

2012 m. gegužės 11 d. Loitkirche (Vokietija) S. Aykul sustabdė policija. Kadangi buvo požymių, jog suinteresuotoji vartojo narkotinių medžiagų, ji turėjo atlikti šlapimo testą, o jis parodė, kad buvo vartota kanapių. Tą pačią 2012 m. gegužės 11 d. buvo paimtas kraujo mėginys; jo tyrimas patvirtino, jog S. Aykul kraujyje yra kanapių darinių.

24

2012 m. liepos 4 d. Ravensburgo prokuratūra (Vokietija) nutraukė baudžiamojo tyrimo procedūrą prieš S. Aykul.

25

2012 m. liepos 18 d. Loitkircho savivaldybės sprendimu dėl baudos skyrimo S. Aykul paskirta 590,80 euro bauda už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų ir uždrausta vairuoti vieną mėnesį.

26

2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu Landratsamt Ravensburg (Ravensburgo regiono administracinė tarnyba, Vokietija) iš S. Aykul atėmė austrišką vairuotojo pažymėjimą Vokietijos teritorijoje. Anot Landratsamt Ravensburg, paaiškėjo, kad S. Aykul nėra tinkama vairuoti motorines transporto priemones, nes jos 2012 m. gegužės 11 d. kraujo mėginio tyrimo rezultatai parodė, kad ji bent jau retkarčiais vartodavo kanapių ir kad motorinę transporto priemonę vairavo apsvaigusi nuo šių narkotinių medžiagų. S. Aykul negalėjo atriboti narkotinių priemonių vartojimo nuo motorinės transporto priemonės vairavimo.

27

Tačiau 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo priede Landratsamt Ravensburg informavo S. Aykul apie galimybę ateityje prašyti vėl leisti vairuoti Vokietijoje motorines transporto priemones atlikus Vokietijoje oficialiai pripažintos įstaigos, tikrinančios tinkamumą vairuoti, medicininę psichologinę ekspertizę, įrodančią, kad ji gali vairuoti motorinę transporto priemonę. Landratsamt Ravensburg taip pat nurodė, kad tokia ekspertizė paprastai atliekama, jeigu atitinkamas asmuo įrodo, kad vienus metus nevartojo jokių narkotinių medžiagų.

28

2012 m. spalio 19 d. S. Aykul apskundė 2012 m. rugsėjo 17 d.Landratsamt Ravensburg sprendimą. Iš esmės ji teigė, kad Vokietijos valdžios institucijos viršijo savo kompetenciją priimdamos 2012 m. liepos 18 d. sprendimą dėl baudos, nes pagal Sąjungos teisę šios institucijos negalėjo tikrinti jos tinkamumo vairuoti motorines transporto priemones, kadangi pagal Teisingumo Teismo praktiką ši kompetencija priklauso tik vairuotojo pažymėjimą išdavusiai valstybei narei, t. y. Austrijos Respublikai.

29

Bezirkshauptmannschaft Bregenz, kurią apie bylą informavo Landratsamt Ravensburg, tvirtino, kad Austrijos teisėje institucijoms, kurios galėtų imtis veiksmų prieš S. Aykul, nustatytos sąlygos nebuvo įvykdytos, nes 2012 m. gegužės 11 d. kraujo mėginį paėmęs medikas protokole nurodė, kad nebuvo aiškių požymių, kad ji apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų.

30

2012 m. gruodžio 20 d. sprendimu Regierungspräsidium Tübingen (Tiubingeno rajono administracija, Vokietija) atmetė S. Aykul skundą dėl 2012 m. rugsėjo 17 d.Landratsamt Ravensburg sprendimo. Ji, be kita ko, nurodė, kad Vokietijos institucijų neveikimas vairavimo apsvaigus nuo narkotinių medžiagų atveju nesuderinamas su Direktyva 91/439 siekiamu tikslu užtikrinti kelių eismo saugumą.Regierungspräsidium Tübingen pridūrė, kad, priešingai, nei teigia S. Aykul, šios direktyvos 8 straipsnio 2 dalis nekliudo tam, kad suinteresuotojo asmens vairuotojo pažymėjimas būtų atimtas, pažymėdama, kad tai yra viena iš priemonių, kurias valstybė narė gali taikyti pagal minėtos direktyvos 8 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą.

31

2013 m. sausio 25 d. S. Aykul pareiškė ieškinį Verwaltungsgericht Sigmaringen (Zigmaringeno administracinis teismas, Vokietija) dėl 2012 m. rugsėjo 17 d.Landratsamt Ravensburg sprendimo, kuriame dar kartą išdėstė savo ankstesnius argumentus. Ji, be kita ko, teigė, kad Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa neleidžia Vokietijos Federacinei Respublikai atsisakyti pripažinti jos vairuotojo pažymėjimo galiojimo, nes pažymėjimą išdavė Austrijos Respublika ir jos nuolatinė gyvenamoji vieta tebėra šioje valstybėje. Taigi, kaip teigia S. Aykul, tik Austrijos institucijos kompetentingos nustatyti, ar ji vis dar tinkama vairuoti motorines transporto priemones.

32

Land Baden-Württemberg prašo atmesti S. Aykul ieškinį. Jos manymu, be kita ko, reikia atsižvelgti į tai, kad priežastis atsisakyti pripažinti S. Aykul vairuotojo pažymėjimą atsirado tik po to, kai šis vairuotojo pažymėjimas buvo išduotas. Išdavus vairuotojo pažymėjimą atsiradę faktai leido atitinkamoms Europos Sąjungos valstybėms narėms atsisakyti pripažinti teisę vairuoti savo nacionalinėje teritorijoje.

33

Tokią galimybę apima Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalis. Skirtingai nuo minėtos direktyvos 8 straipsnio 2 dalies formuluotės, šios direktyvos 8 straipsnio 4 dalies formuluotė ne tik nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, bet ir kitoms valstybėms narėms leido atsisakyti pripažinti teisę vairuoti savo nacionalinėje teritorijoje. Draudimas vairuoti pagal baudžiamąją teisę ar pagal administracinių pažeidimų teisę yra teisės vairuoti „apribojimo“ priemonė, kuri yra baudžiamųjų ar administracinių priemonių išimtis, nepažeidžiant teritoriškumo principo, pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį. Atsisakymas Vokietijos teritorijoje pripažinti teisę vairuoti pagal FeV 46 straipsnio 5 dalį yra tik nepripažinimas atitinkamoje valstybėje narėje išduoto kitos valstybės vairuotojo pažymėjimo, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalį.

34

Atsakydama į 2013 m. kovo 13 d. prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo prašymą, Bezirkshauptmannschaft Bregenz nurodė, kad Austrijos institucijos pagal Austrijos teisės aktus imasi priemonių dėl vairuotojo pažymėjimo tik jei būtų mediciniškai nustatytas negebėjimas vairuoti motorinių transporto priemonių dėl narkotinių medžiagų vartojimo arba jei būtų galima įtarti priklausomybę nuo šių medžiagų. Bezirkshauptmannschaft Bregenz patvirtino, kad pagrindinėje byloje Austrijos institucijos ir toliau laikė S. Aykul tinkama vairuoti motorinę transporto priemonę, todėl ji išsaugojo savo vairuotojo pažymėjimą.

35

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas nurodo, kad S. Aykul pareikštą ieškinį reikėtų atmesti, jei būtų taikoma Vokietijos teisė. Pagal StVG 3 straipsnio 1 dalies ir FeV 46 straipsnio 1 dalies nuostatas vairuotojo pažymėjimų srityje kompetentinga institucija turi atimti vairuotojo pažymėjimą, jei jo savininkas tampa netinkamu vairuoti motorines transporto priemones. Pagal FeV 46 straipsnio 5 dalį šis atėmimas, kiek tai susiję su užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu, reiškia atsisakymą pripažinti teisę naudotis šiuo vairuotojo pažymėjimu Vokietijos teritorijoje. Šiuo atveju S. Aykul netinkamumas vairuoti motorinę transporto priemonę kilo iš FeV 11 straipsnio 1 dalies antro sakinio ir to paties FeV 4 priedo 11 straipsnio 9.2.2 punkto taikymo. Pagal šias nuostatas paprastai netinkamas vairuoti motorines transporto priemones yra asmuo, kuris retkarčiais vartoja kanapes ir negali atriboti vairavimo nuo vartojimo. Pagrindinėje byloje buvo pakankamai S. Aykul netinkamumo požymių.

36

Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, be kita ko, pažymi, kad reakcija į kelių eismo taisyklių pažeidimus ir netinkamumo vairuoti požymiai, numatyti nacionalinėje teisėje, buvo trijų skirtingų lygmenų, t. y. baudžiamojo pobūdžio, administracinės teisės pažeidimų pobūdžio ir vairuotojo pažymėjimus reglamentuojančios teisės pobūdžio. Šis atvejis susijęs su praktika vairuotojo pažymėjimus reglamentuojančių teisės aktų srityje. Vairuotojo pažymėjimų srityje kompetentingos administracinės institucijos ir policija rėmėsi principu, kad Vokietijos institucijos gali atimti užsienyje išduotą pažymėjimą, kai Vokietijoje įvykdytas kelių eismo pažeidimas turi netinkamumo vairuoti ženklų.

37

Verwaltungsgericht Sigmaringen, abejodamas dėl Vokietijos teisės aktų ir administracinės praktikos atitikties valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo pareigai, nusprendė sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pateikti Teisingumo Teismui šiuos prejudicinius klausimus:

38

Kadangi prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo klausimai susiję su Direktyvos 2006/126, kuria buvo panaikinta ir pakeista Direktyva 91/439, 2 straipsnio 1 dalies ir 11 straipsnio 2 dalies išaiškinimu, reikia pirmiausia nustatyti, kokios Sąjungos teisės nuostatos ratione temporis taikomos pagrindinės bylos aplinkybėms.

39

Iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad vairuotojo pažymėjimą S. Aykul 2007 m. spalio 19 d. išdavė Austrijos institucijos ir kad Landratsamt Ravensburg2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimu atsisakė pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą Vokietijos teritorijoje dėl 2012 m. gegužės 11 d. įvykusių faktų.

40

Šiuo klausimu primintina, kad nors taikant Direktyvos 2006/126 17 straipsnio pirmą pastraipą Direktyva 91/439 panaikinama tik nuo 2013 m. sausio 19 d., pagal Direktyvos 2006/126 18 straipsnio antrą pastraipą kai kurios šios direktyvos nuostatos, kaip antai 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis, taikomos nuo 2009 m. sausio 19 d. (šiuo klausimu žr. Sprendimo Akyüz, C‑467/10, EU:C:2012:112, 31 punktą). Tačiau taip nėra Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalies, kuri nėra tarp šios direktyvos 18 straipsnio antroje pastraipoje nurodytų nuostatų, atveju.

41

Iš to matyti, kad, viena vertus, Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalis ir 11 straipsnio 4 dalis ir, kita vertus, Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis, kurios turinys identiškas Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 daliai, taikomos ratione temporis pagrindinės bylos aplinkybėms.

42

Primintina, kad pagal nacionalinių teismų ir Teisingumo Teismo bendradarbiavimo procedūrą, įtvirtintą SESV 267 straipsnyje, šis teismas nacionaliniam teismui turi pateikti tinkamą atsakymą, kuris jam leistų išspręsti jo nagrinėjamą bylą. Atsižvelgiant į tai, Teisingumo Teismas prireikus turi performuluoti jam pateiktus klausimus (žr. Sprendimo Le Rayon d’Or, C‑151/13, EU:C:2014:185, 25 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

43

Šiuo tikslu Teisingumo Teismas gali iš visos nacionalinio teismo pateiktos informacijos, ypač iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą motyvuojamosios dalies, atrinkti aiškintinas Sąjungos teisės normas ir principus, atsižvelgdamas į pagrindinės bylos dalyką (žr. Sprendimo Le Rayon d’Or, C‑151/13, EU:C:2014:185, 26 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

44

Šiuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad pirmuoju bei antruoju klausimais bei ketvirtojo klausimo a dalimi, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės nori sužinoti, ar Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį, 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą ir Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal jas draudžiama valstybei narei, kurios teritorijoje kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas laikinai gyvena, atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl savininko pažeidimų, padarytų jos teritorijoje po šio vairuotojo pažymėjimo išdavimo, dėl ko pagal pirmosios valstybės narės teisę savininkas būtų netinkamas vairuoti motorines transporto priemones.

45

Reikia priminti, kad pagal nusistovėjusią teismo praktiką Direktyvos 2006/126 1 straipsnio 2 dalyje yra numatytas valstybių narių išduotų vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimas netaikant jokių formalumų. Šioje nuostatoje valstybėms narėms nustatyta aiški ir konkreti pareiga, nepaliekanti jokios diskrecijos dėl jai įgyvendinti priimtinų priemonių (šiuo klausimu žr. Sprendimo Akyüz, C‑467/10, EU:C:2012:112, 40 punktą ir Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 43 ir 44 punktus).

46

Be to, iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad pažymėjimą išdavusi valstybė narė turi patikrinti, ar įvykdyti Direktyvos 2006/126 7 straipsnio 1 dalyje numatyti minimalūs Sąjungos teisės reikalavimai, visų pirma susiję su gyvenamąja vieta ir tinkamumu vairuoti, taigi – tai, ar galima pateisinti vairuotojo pažymėjimo išdavimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 45 ir 47 punktus).

47

Vienos valstybės narės valdžios institucijoms išdavus vairuotojo pažymėjimą pagal Direktyvos 2006/126 1 straipsnio 1 dalį, kitos valstybės narės neturi teisės tikrinti, ar laikytasi šioje direktyvoje numatytų išdavimo sąlygų. Valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo turėjimas turi būti laikomas įrodymu, kad šio pažymėjimo savininkas pažymėjimo išdavimo dieną atitiko minėtas sąlygas (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 46 ir 47 punktus).

48

Šiuo atveju reikia konstatuoti, Vokietijos institucijos suabejojo S. Aykul vairuotojo pažymėjimo turėjimo sąlygomis ne jo išdavimo dieną, bet po to, kai ji padarė pažeidimų Vokietijos teritorijoje jau išdavus šį pažymėjimą.

49

Iš tiesų, S. Aykul, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Austrijoje, negavo savo austriško vairuotojo pažymėjimo po teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo Vokietijoje. Kadangi ji vairavo transporto priemonę Vokietijoje apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, Vokietijos institucijos atėmė jos austrišką vairuotojo pažymėjimą Vokietijos teritorijoje, nors jos nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo Vokietijoje. Iš prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad tokia priemonė, t. y. kitos nei Vokietijos Federacinė Respublika valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo atėmimas, reiškė atsisakymą pripažinti S. Aykul teisę naudotis jos vairuotojo pažymėjimu Vokietijos teritorijoje.

50

Reikia nustatyti, ar tokiam valstybės narės atsisakymui pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą taikomas leidžiamas tarpusavio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo, numatyto Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalyje, apribojimas.

51

Šiuo klausimu, kaip teigė generalinis advokatas savo išvados 65 punkte, apsiribojimas šiuo principu, numatytu Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalyje, neturėtų būti taikomas pagrindinėje byloje.

52

Iš tiesų iš pačios Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies, siejamos su šios direktyvos pirma ir dešimta konstatuojamosiomis dalimis, teksto matyti, kad šis apribojimas apima situaciją, kai vairuotojo pažymėjimo savininko gyvenamoji vieta yra kitoje valstybėje narėje nei išdavusi šį pažymėjimą. Tokioje situacijoje, laikydamasi baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui ir, jeigu reikia, pakeisti vairuotojo pažymėjimą.

53

Tačiau šiuo atveju nuolatinė S. Aykul gyvenamoji vieta tuo metu, kai klostėsi pagrindinės bylos aplinkybės, buvo jai išdavusios vairuotojo pažymėjimą valstybės narės teritorijoje, t. y. Austrijos Respublikoje, o ne Vokietijos teritorijoje. S. Aykul tik laikinai gyveno Vokietijoje, kai 2012 m. gegužės 11 d. ji pažeidė kelių eismo taisykles vairuodama apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų.

54

Tačiau tokia situacija, kaip nagrinėjama pagrindinėje byloje, patenka į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos taikymo sritį. Ši nuostata, kaip matyti iš šio sprendimo 40 ir 41 punktų, ratione temporis taikoma pagrindinės bylos aplinkybėms, numato, kad valstybė narė atsisako pripažinti galiojančiu kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą asmeniui, kurio vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra apribotas, sustabdytas ar atimtas pirmosios valstybės teritorijoje, neatsižvelgdama į tai, ar šis vairuotojo pažymėjimas išduotas prieš tai, kai pradėta taikyti ši nuostata (šiuo klausimu žr. Sprendimo Akyüz, C‑467/10, EU:C:2012:112, 32 punktą).

55

Pagal Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies tekstą tik valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui, o Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos tekstas leidžia bet kuriai valstybei narei, ne tik nuolatinės gyvenamosios vietos valstybei narei, atsisakyti pripažinti kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą.

56

Aišku, per posėdį Komisija gynė Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos išaiškinimą, pagal kurį galimybė atsisakyti pripažinti vairuotojo pažymėjimo galiojimą neturėtų būti suteikta vien valstybei narei, kurioje yra šio pažymėjimo savininko nuolatinė gyvenamoji vieta. Iš tiesų, Komisijos teigimu, Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalies pirmoje pastraipoje, kurios turinys buvo perkeltas į Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, daroma nuoroda į Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalį, kurioje nurodyta „valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta“. Taigi Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje numatyta valstybė narė gali būti tik valstybė narė, kurioje yra nagrinėjamo vairuotojo pažymėjimo savininko nuolatinė gyvenamoji vieta.

57

Tačiau su tokiu aiškinimu negalima sutikti. Iš tiesų, ir šios direktyvos 11 straipsnio 4 dalies pirma, ir antra pastraipos yra susijusios su teisės vairuoti apribojimu, sustabdymu ir atėmimu, neapsiribojant valstybės narės, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, šiuo klausimu priimtais sprendimais. Šios nuostatos trečia pastraipa, kurioje numatytas teisės vairuoti panaikinimas, taip pat neturi sąsajos su tokiu šios valstybės narės sprendimu. Šiomis aplinkybėmis, kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 79–82 punktuose, Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antros pastraipos nuostatos taikomos autonomiškai tiek šios direktyvos 11 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, tiek Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalies atžvilgiu.

58

Taigi, kadangi Teisingumo Teismas Direktyvos 91/439 8 straipsnio 4 dalies pirmą pastraipą ir Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, kuri iš principo pakartoja ankstesnės nuostatos turinį, iš esmės aiškino atsižvelgdamas į aplinkybes bylų, kuriose buvo nagrinėjama asmens, kuriam buvo taikomos teisę vairuoti valstybės narės teritorijoje ribojančios, sustabdančios ar atimančios priemonės, galimybė, kad ši valstybė narė pripažintų jam kitos valstybės narės išduotą vairuotojo pažymėjimą po šių priemonių priėmimo (žr., be kita ko, sprendimus Wiedemann ir Funk, C‑329/06 ir C‑343/06, EU:C:2008:366; Zerche ir kt., C‑334/06–C‑336/06, EU:C:2008:367, ir Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240), šių nuostatų tekstas taip pat apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pirmoji valstybė narė atsisako pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą anksčiau nei priimtas sprendimas dėl teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo ar atėmimo.

59

Galiausiai svarbu pažymėti, kad Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalis leidžia valstybei narei, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, prireikus pakeisti vairuotojo pažymėjimą, kad galėtų taikyti nacionalines teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo nuostatas kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkui. Iš šios nuostatos matyti, kad valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, gali imtis kitoje valstybėje narėje suteiktos teisės vairuoti apribojimo, sustabdymo, atėmimo ar panaikinimo priemonių, kurios turi poveikį visose valstybėse narėse.

60

Tačiau reikia vadovautis prielaida, kad Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa, kurioje nenumatyta galimybė pakeisti vairuotojo pažymėjimo, leidžia tik vienai valstybei narei, kai ji nėra valstybė narė, kurioje yra nuolatinė gyvenamoji vieta, pagal savo nacionalinę teisę dėl anksčiau kitoje valstybėje narėje gavusio vairuotojo pažymėjimą savininko jos teritorijoje padarytų pažeidimų taikyti priemones, kurių taikymo sritis apsiriboja jos teritorija, o poveikis apsiriboja atsisakymu joje pripažinti šio pažymėjimo galiojimą.

61

Kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 83 punkte, Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antroje pastraipoje išreikštas baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principas, aiškiai nurodytas Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalyje. Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa reglamentuoja priemones, kurios buvo priimtos taikant valstybės narės baudžiamuosius ir policijos įstatymus ir daro poveikį kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimui valstybės narės teritorijoje.

62

Primintina, kad šiuo klausimu Teisingumo Teismas jau yra nusprendęs, kad tik valstybė narė, kurios teritorijoje buvo padarytas pažeidimas, yra kompetentinga bausti už jį, prireikus taikydama vairuotojo pažymėjimo atėmimo priemonę arba atimdama teisę vairuoti ir galbūt nustatydama laikotarpį, per kurį draudžiama prašyti išduoti naują vairuotojo pažymėjimą (žr. Sprendimo Weber, C‑1/07, EU:C:2008:640, 38 punktą).

63

Pagrindinėje byloje svarbu konstatuoti, kad fakto, jog S. Aykul 2012 m. gegužės 11 d. motorinę transporto priemonę vairavo apsvaigusi nuo narkotinių medžiagų, pirmiausia pasekmė buvo ta, kad Ravensburgo prokuratūra pradėjo baudžiamojo tyrimo procedūrą prieš suinteresuotąjį asmenį, tačiau ji galiausiai buvo nutraukta.

64

Toliau iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad Loitkircho savivaldybė paskyrė S. Aykul baudą už transporto priemonės vairavimą apsvaigus nuo narkotinių medžiagų ir uždraudė vairuoti vieną mėnesį. Galiausiai Landratsamt Ravensburg, vairuotojo pažymėjimų srityje kompetentinga administracinė įstaiga, atėmė jos vairuotojo pažymėjimą pagal Vokietijos vairuotojo pažymėjimus reglamentuojančios teisės aktus. Pagal šiuos teisės aktus, iškilus abejonių dėl vairuotojo pažymėjimo savininko tinkamumo vairuoti, numatytas šio tinkamumo patikrinimas; jeigu nustatoma, kad asmuo netinkamas vairuoti, kompetentinga administracija privalo atimti nagrinėjamą vairuotojo pažymėjimą. Remiantis su šiais teisės aktais susijusia praktika, Vokietijos institucijos yra kompetentingos atimti užsienyje išduotus pažymėjimus, kai Vokietijoje įvykdytas kelių eismo pažeidimas turi netinkamumo vairuoti ženklų.

65

Remdamasi išlyga, susijusia su baudžiamųjų ir policijos įstatymų teritoriškumo principo, nurodyto Direktyvos 91/439 8 straipsnio 2 dalyje ir Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 2 dalyje, laikymusi, Komisija mano, kad vairuotojo pažymėjimo atėmimas dėl vairuotojo pažymėjimo savininko netinkamumo vairuoti motorines transporto priemones neturėtų būti laikomas baudžiamąja apsaugos priemone, todėl negali būti laikomas patenkančiu į baudžiamosios teisės taikymo sritį, kurią apima išlyga.

66

Šiuo klausimu pakanka konstatuoti, kad nuostatos, kuriomis remiasi Komisija, numato ne tik baudžiamuosius, bet ir policijos įstatymus. Be to, galimybė, nurodyta šio sprendimo 60 ir 61 punktuose, kuri valstybei narei suteikta pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą, atsisakyti pripažinti anksčiau kitoje valstybėje narėje išduoto vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl šio vairuotojo pažymėjimo savininko pažeidimų jos teritorijoje neberibojama priemonėmis, priimtomis taikant pirmosios valstybės narės baudžiamąją teisę. Iš tiesų, dėl valstybės narės teritorijoje padaryto pažeidimo taikoma sankcija, atsižvelgiant į jos pobūdį, griežtumą, valstybės teismų sistemą, kurioje gali arba negali būti atskiriami administraciniai ir teismo aktai, gali būti įvairių formų.

67

Taigi, kaip pabrėžė generalinis advokatas savo išvados 104 punkte, nors už S. Aykul padarytą teisės pažeidimą gali būti baudžiama ir baudžiamąja, ir administracine tvarka, teisminė tyrimo institucija nutarė nutraukti prieš suinteresuotąjį asmenį anksčiau pradėtą baudžiamąjį tyrimą. Tačiau dėl to paties pažeidimo vairuotojo pažymėjimų srityje kompetentinga administracinė institucija, t. y. Landratsamt Ravensburg, atėmė jos vairuotojo pažymėjimą.

68

Iš to matyti, kad sprendimas, kaip antai 2012 m. rugsėjo 17 d.Landratsamt Ravensburg sprendimas atimti S. Aykul vairuotojo pažymėjimą, yra viena iš priemonių, kurias valstybės narės gali taikyti pagal Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą.

69

Be to, reikia konstatuoti, kad, privertus valstybę narę be išlygų pripažinti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, tokioje situacijoje, kaip susiklosčiusi pagrindinėje byloje, būtų prieštaraujama Sąjungos bendrojo intereso dėl kelių eismo saugos gerinimo tikslui, kurio būtent siekiama Direktyva 2006/126 (šiuo klausimu žr. Sprendimo Glatzel, C‑356/12, EU:C:2014:350, 51 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

70

Iš tiesų, valstybei narei suteikta galimybė iš vairuotojo pažymėjimo savininko atimti leidimą vairuoti savo teritorijoje dėl šioje teritorijoje padaryto pažeidimo yra aiškus tarpusavio vairuotojo pažymėjimų pripažinimo principo ribojimas. Tačiau šis ribojimas, kuris leidžia sumažinti eismo įvykių riziką, gali padidinti kelių eismo saugumą, o tai yra visų piliečių interesas.

71

Iš visų minėtų svarstymų matyti, kad į pirmąjį bei antrąjį klausimus ir į ketvirtojo klausimo a dalį reikia atsakyti taip: Direktyvos 2006/126 2 straipsnio 1 dalį ir 11 straipsnio 4 dalies antrą pastraipą reikia aiškinti taip, kad pagal jas nedraudžiama valstybei narei, kurios teritorijoje kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas laikinai gyvena, atsisakyti pripažinti šio vairuotojo pažymėjimo galiojimą dėl savininko pažeidimų, padarytų jos teritorijoje jau išdavus šį vairuotojo pažymėjimą, dėl ko pagal pirmosios valstybės narės teisę savininkas būtų netinkamas vairuoti motorines transporto priemones.

72

Trečiuoju klausimu ir ketvirtojo klausimo b dalimi, kuriuos reikia nagrinėti kartu, prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas iš esmės klausia, ar valstybė narė, kuri atsisako pripažinti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra kompetentinga nustatyti sąlygas, kurias šio vairuotojo pažymėjimo savininkas turi įvykdyti, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje.

73

Nors šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra ne kartą nusprendęs, kaip matyti iš šio sprendimo 46 punkto, kad tik pažymėjimą išdavusi valstybė narė turi patikrinti, ar įvykdyti minimalūs Sąjungos teisės reikalavimai, visų pirma susiję su tinkamumu vairuoti (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 45 punktą), reikia priminti, kad pagrindinėje byloje tinkamumu vairuoti buvo suabejota ne vairuotojo pažymėjimo išdavimo etape, bet po pažeidimo, kurį vairuotojo pažymėjimo savininkas padarė jau išdavus šį pažymėjimą, o sankcijos turėjo poveikį tik valstybės narės, kurioje buvo padarytas pažeidimas, teritorijoje.

74

Todėl reikia vadovautis nuostata, kad valstybės narės, kurios teritorijoje buvo padarytas pažeidimas, institucijos turi nustatyti, ar kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo savininkas ir vėl tinkamas vairuoti jos teritorijoje.

75

Kaip iš esmės teigė Lenkijos vyriausybė, kadangi valstybės narės atsisakymas pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą yra pagrįstas nacionalinėmis nuostatomis, kurios nebūtinai egzistuoja išdavusios valstybės narės teisės aktuose, sunkiai tikėtina, kad šios valstybės narės teisės aktuose būtų numatytos sąlygos, kurias turi įvykdyti vairuotojo pažymėjimo savininkas, kad atgautų teisę vairuoti kitos valstybės narės teritorijoje.

76

Tačiau pažymėtina, jog iš Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad valstybė narė negali remtis Direktyvos 2006/126 11 straipsnio 4 dalies antra pastraipa, kai vairuotojo pažymėjimo savininkui jos teritorijoje pritaikyta ribojamoji priemonė, kad neribotam laikui atsisakytų pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu (šiuo klausimu žr. Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 50 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

77

Iš tiesų pripažinimas, kad valstybė narė turi teisę remtis savo nacionalinėmis nuostatomis ir neribotam laikui atsisakyti pripažinti kitoje valstybėje narėje išduotą vairuotojo pažymėjimą galiojančiu, reikštų paties vairuotojo pažymėjimų tarpusavio pripažinimo principo, kuris yra kertinis Direktyvos 2006/126 įtvirtintos sistemos akmuo, paneigimą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Kapper, C‑476/01, EU:C:2004:261, 77 punktą; Nutarties Kremer, C‑340/05, EU:C:2006:620, 30 punktą,; Sprendimo Akyüz, C‑467/10, EU:C:2012:112, 57 punktą ir Sprendimo Hofmann, C‑419/10, EU:C:2012:240, 78 punktą).

78

Galiausiai prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris yra vienintelis kompetentingas vertinti pagrindinės bylos faktines aplinkybes ir aiškinti nacionalinės teisės aktus, privalo patikrinti, ar šiuo atveju taikydama savo nuostatas Vokietijos Federacinė Respublika iš tiesų neribotai neatsisako pripažinti S. Aykul vairuotojo pažymėjimo. Tokiu atveju jis taip pat turi patikrinti, ar Vokietijos teisės aktuose numatytos sąlygos tam, kad asmuo tokioje situacijoje kaip S. Aykul galėtų atgauti teisę vairuoti Vokietijos teritorijoje, atitinka proporcingumo principą ir, visų pirma, neviršija to, kas tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – gerinti kelių eismo saugumą – pasiekti.

79

Vis dėlto Teisingumo Teismas, kuris turi pateikti naudingą atsakymą nacionaliniam teismui, siekdamas padėti jam priimti sprendimą, yra kompetentingas pateikti gaires, grindžiamas pagrindinės bylos medžiaga ir rašytinėmis ir žodinėmis pastabomis, kurios jam buvo pateiktos (šiuo klausimu žr. Sprendimo Wiering, C‑347/12, EU:C:2014:300, 63 punktą ir jame nurodytą teismų praktiką).

80

Šiuo atveju iš sprendimo dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą matyti, kad S. Aykul, kuriai buvo pritaikyta jos austriško vairuotojo pažymėjimo atėmimo Vokietijos teritorijoje priemonė, turi galimybę prašyti iš naujo leisti vairuoti motorinę transporto priemonę Vokietijoje naudojantis austrišku vairuotojo pažymėjimu. 2012 m. rugsėjo 17 d. sprendimo priede Landratsamt Ravensburg informavo suinteresuotąją, kad jos tinkamumas vairuoti motorines transporto priemones gali būti pripažintas remiantis Vokietijoje oficialiai pripažintos įstaigos, tikrinančios tinkamumą vairuoti, medicinine psichologine ekspertize, ir pažymėjo, kad tokia ekspertizė paprastai atliekama, jeigu atitinkamas asmuo įrodo, jog vienus metus nevartojo jokių narkotinių medžiagų.

81

Be to, iš Vokietijos vyriausybės rašytinio atsakymo į Teisingumo Teismo pateiktą klausimą matyti, kad net neatlikus tokios medicininės psichologinės ekspertizės teisė naudotis užsienyje išduotu vairuotojo pažymėjimu visiškai atgaunama, kai pasibaigus nustatytam terminui įrašas apie netinkamumą pašalinamas iš tinkamumo vairuoti registro, numatyto StVG 29 straipsnio 1 dalyje. S. Aykul atveju iš Vokietijos vyriausybės pateiktos informacijos matyti, kad pagal šias nuostatas, atsižvelgiant į padaryto pažeidimo pobūdį, išbraukimo terminas yra penkeri metai. Pasibaigus šiam terminui suinteresuotasis asmuo gali iš naujo naudotis Vokietijoje savo vairuotojo pažymėjimu, neatlikęs medicininės psichologinės ekspertizės.

82

Atsižvelgiant į šiuos požymius, kuriuos turi patikrinti pašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, reikia konstatuoti, kad neatrodo, jog pagal Vokietijos nuostatas galima neribotam laikui atsisakyti pripažinti S. Aykul vairuotojo pažymėjimo galiojimą.

83

Be to, faktas, kad S. Aykul teisės vairuoti motorinę transporto priemonę Vokietijoje susigrąžinimas priklauso arba nuo medicininės psichologinės ekspertizės, kuri atliekama įrodžius, kad vienus metus nevartota jokių narkotinių medžiagų, arba nuo penkerių metų laikotarpio pabaigos, atrodo, yra veiksminga ir proporcinga prevencinė priemonė kelių eismo saugumo gerinimo tikslui pasiekti.

84

Atsižvelgiant į tai, kas minėta, į trečiąjį klausimą ir į ketvirtojo klausimo b dalį reikia atsakyti taip: valstybė narė, kuri atsisako pripažinti vairuotojo pažymėjimo galiojimą, tokiu atveju, kaip nagrinėjamas pagrindinėje byloje, yra kompetentinga nustatyti sąlygas, kurias šio vairuotojo pažymėjimo savininkas turi įvykdyti, kad atgautų teisę vairuoti jos teritorijoje. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas privalo patikrinti, ar šiuo atveju taikydama savo nuostatas nagrinėjama valstybė narė iš tiesų neribotam laikui neatsisako pripažinti kitos valstybės narės išduoto vairuotojo pažymėjimo. Tokiu atveju jis taip pat turi patikrinti, ar pirmosios valstybės narės teisės aktuose numatytos sąlygos pagal proporcingumo principą neviršija to, kas tinkama ir būtina Direktyvos 2006/126 tikslui – gerinti kelių eismo saugumą – pasiekti.

85

Kadangi šis procesas pagrindinės bylos šalims yra vienas iš etapų prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikusio teismo nagrinėjamoje byloje, bylinėjimosi išlaidų klausimą turi spręsti šis teismas. Išlaidos, susijusios su pastabų pateikimu Teisingumo Teismui, išskyrus tas, kurias patyrė minėtos šalys, nėra atlygintinos.

Remdamasis šiais motyvais, Teisingumo Teismas (penktoji kolegija) nusprendžia: